Akmuo lietuvių tautosakoje

Lietuvių tautosakoje ir liaudies tikėjimuose akmenims skiriama nemaža dėmesio. Yra žinoma daug padavimų apie suakmenėjusius žmones, apie akmenų atsiradimą, jų augimą ir t.t. Viename XVI a. Šaltinyje rašoma, kad Letuvoje esą saugomi nemaži akmenys, užkasti į žemę, lygiu paviršiumi atgręžti į viršų. Žmonės juos vadiną deivėmis ir pamaldžiai garbiną kaip maisto ir gyvulių sergėtojus. L. Jucevičiaus suminėti deivių vardai (Verpiančioji, Metančioji, Audėtoja, Gadintoja ir t.t), siejami su akmenų kultu, niekur neužtikti. Akmens ritualinė reikšmė praeityje neabejotina. Tai puikiausiai įrodo senieji laidojimo paminklai. Tačiau ji nėra tokia didelė kaip vandens arba ugnies. Todėl ne taip lengva nustatyti, kas buvo akmens priešprieša. Atrodo, kad akmuo, kaip nedegantis – degančiam, kaip neaugantis – augančiam (arba kaip augantis be šaknų- augančiam su šaknimis), kaip negyvas, bekraujis – gyvam, gali sudaryti priešpriešą medžiui. Kad akmeniui ir medžiui seniau mūsų liaudis priskirdavo minėtas savybes, rodo etiologinės sakmės apie velnius, norinčius akmenyje, kaip nedegančioje medžiagoje, paslėpti ugnį, apie visiems laikams sulaikytą akmenų augimą, dainos apie akmenį „be kraujo“ arba akmenį, kuris „auga be šaknelių“, tikėjimai apie medžių gyvumą, skausmo jutimą ir daugelis kitų tautosakos faktų.
Akmuo ypač gausiai naudotas vakarų arealo laidojimo paminkluose. Jau žalvario amžiuje pajūrio Lietuvos pilkapiuose randama daug akmenų: kai kur sudegintų mirusiųjų palaikai randami tiesiog ant akmenų grindinio. Šie pilkapiai artimi sembų-natangų srityse gyvenusių prūsų pilkapiams, kuriems būdingi koncentriniai akmenų vainikai. Ir ankstyvajame geležies amžiuje vakarų areale mirusiųjų palaikai pilkapiuose apdedami trim, dviem arba vienu akmenų vainiku; kartais laidota ant akmenų grindinio. Gaila tik, kad iš žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus kitų arealų laidojimo paminklų beveik neaptikta ir negalima nustatyti, kas tenai analogiškoje situacijoje pakeitė akmenį. Daugiau šiuo požiūriu duomenų turime iš mūsų eros laikų.
Pirmaisiais mūsų eros amžiais (I-IV a.) vakarų arealo šiaurinėje dalyje mirusieji laidoti viena ar keliomis akmenų eilėmis apdėtuose duobėse; akmenų primesta ir duobėse. Tačiau pietinėje vakarų arealo dalyje (Nemuno deltoje)...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!