Absurdo tema XX a. literatūroje

Absurdas - tai beprasmybė, prieštaringas ar visai prasmės neturintis teiginys, reiškinys, nesąmonė, niekai. Tai sveikam protui prieštaraujantis teiginys, pažymintis beprasmybės būseną, kurią sukuria žmogaus dvasinės būsesnos ir pasaulio prieštara. XX a. egzsitencializmo laikotarpiu, absurdo tematika buvo svarbi. XX a. rašytojų karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. Visuomenė atsidūrė ties neregėtai tragiška išbandymo riba: griuvo visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo, humanizmo vertybės. Kaip ir visuomenė, XX a. literatūra atsidūrė tarp kraštutinių priešpriešų, tragiškų patirčių, baugių klausimų ir ateities nežinomybės. Kai milijonai žmonių buvo suvaromi į fronto apkasus ir išvežami į mirties stovyklas, niekam neberūpėjo pavienio žmogaus likimas, jo nuomonė, skausmas. Fronte ar mirties stovykloje atsidūręs žmogus nežinojo, ar sulauks rytojaus, tai labai sustiprino gyvenimo absurdiškumo pojūtį. Individo bejėgiškumas pasaulinių įvykių akivaizdoje, beprasmiška nužmoginimo sistema, žmogaus ir pasaulio prieštaringumas bei amžinas bevaisis žmonijos bandymas suvokti visatos,gyvenimo prasmę atskleidė visą žmonijos absurdiškumą jų supančio pasaulio atžvilgiu. Būtent todėl daugelis XX a. rašytojų ir filosofų atsigręžė į absurdizmą - filosofinę teoriją, kilusią iš egzistencialistinio judėjimo.
Pagal absurdizmo teoriją, žmonės tradiciškai stengiasi surasti savo gyvenimo prasmę. Vieniems tokie ieškojimai baigiasi santykinai dvejopai: arba prieinama prie išvados, kad gyvenimas yra beprasmis, ir vienintelis tikras dalykas yra tai, kas yra čia ir dabar, arba „tuštuma“ užpildoma tam tikru tikslu, dažnai pavestu aukštesnės jėgos, kaip kad tikėjimas Dievu. Tačiau tokiu atveju, atradus žmogaus prasmę, gali iškilti klausimas, kokia paties Dievo prasmė. Dėl to tikėjimas Dievu yra absurdiškas.
Kai kurie žmonės, susidūrę su beprasmiškumo suvokimu, gali rinktis savižudybę, nes tokia baigtis jų supratimu tėra neišvengiamos lemties paspartinimas ir pripažinimas, kad gyvenimas nėra vertas gyventi. Albero Kamiu „Sizifo mite“ parodoma, kad savižudybė negali būti tinkamas sprendimas, kadangi jei gyvenimas yra tikrai absurdiškas, tai kovojimas su absurdu yra dar didesnis absurdas; todėl žmogus turėtų gyventi susitaikydamas su faktu, kad gyvena pasaulyje, neturinčiame tikslo.
Pagal...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!