Absoliutizmas Prancūzijoje. Kardinolas Rišeljė

Įvadas Absoliutizmas – tai valstybės valdymo forma, kai visa aukščiausioji valdžia priklauso monarchui. Tipiškiausia absoliutinė monarchija susiformavo Prancūzijoje pereinamuoju iš feodalizmo į kapitalizmą laikotarpiu. Absoliutinės monarchijos klasikiniu pavyzdžiu laikoma Liudviko XIV (1643 – 1715m.) Prancūzija, tačiau teorinius ir praktinius pagrindus šiai valdymo formai suteikė ne Liudvikas XIV ir net ne jo pirmtakas Liudvikas III, o šio pirmasis ministras, pagrindinis patarėjas, žmogus faktiškai valdęs Prancūzija vietoj Liudviko XIII – Kardinolas Rišeljė. Kardinolas Rišeljė (1585 – 1642m.) Rišeljė (pilnas vardas Armanas Žanas de Rišeljė - Armand Jean du Plessis de Richelieu) gimė 1585 metų rugsėjo 9 dieną Paryžiuje. Buvo ketvirtas iš penkių vaikų ir paskutinis iš trijų sūnų pasiturinčioje miestiečių šeimoje. Jo tėvas, karininkas, žuvo Prancūzijos religijos kare, kai Rišelje tebuvo 5 -eri metai. Jo motina, žymios Paryžiaus juristės duktė, 9 –erių metų sulaukusį berniuką išsiuntė į Navarre koledžo internatą, kur jis ėmė studijuoti filosofiją. Tačiau po poros metų, skatinamas skolose ėmusios skęsti motinos metė studijas ir pasiprašė priimamas į kariuomenę.Tačiau tapti karininku jam neteko,mat karalius Henrikas III apdovanojo jo šeimą premija, kurios dėka Rišeljė ėmė studijuoti teologiją. Prie jaunojo karaliaus Liudviko XIII jis priartėjo tapdamas jo motinos Anos Austrijietės nuodėmklausiu. Savo charizmatiško charakterio ir visa nustelbiančio intelekto dėka, Rišeljė įsigijo įtakingų draugų ir sparčiai kilo karjeros laiptais. Uoliai vykdydamas Karalienės užgaidas jis neilgai trukus tapo jos favoritu ir 1614 metais buvo paskirtas valstybės pareigūnu ir kancleriu atsakingu už santykių su užsienio šalimis palaikymą. 1622 metų balandį popiežius Gregorijus XV jį paskyrė kardinolu, o 1624 metais jis tapo karaliaus Liudviko XIII Pirmuoju Ministru, nors jau ir iki to laiko buvo svarbiausias jo patarėjas. Liudvikas XIII faktiškai krašto nevaldė, valdžią atidavė Rišeljė, kuris niekieno neribojamas valdė karaliaus vardu nuo 1624 iki 1642 metų. Kardinolas Rišeljė atliko pagrindinę rolę Liudviko XIII administracijoje ir aštuoniolika metų įtakojo Prancūzijos politinę raidą. Rišeljė dėka, Liudvikas tapo vienu iš pirmųjų absoliutinių Europos monarchų. Rišeljė ir Liudviko XIII valdymo laikotarpiu Prancūzija sėkmingai kariavo Trisdešimties metų kare prieš Habsburgus, kontroliavo diduomenę ir atšaukė karines ir politines Hugenotų privilegijas (nors tikėjimo laisvių nepanaikino). Be to, Liudvikas modernizavo Le Havro uostą ir sukūrė galingą laivyną. Deja, Liudvikas XIII ir Rišeljė neperžiūrėjo ir nereformavo administracinio aparato (ypatingai mokesčių sistemos), kas tuo metu buvo labai reikalinga. 1635 m. Rišelje įsteigė Prancūzų akademiją ir jai įsakė „uoliai ir rūpestingai sunorminti mūsų kalbą, sukurti tam tikras taisykles, išgryninti, paversti ją išraiškinga, tinkama vartoti meno ir mokslo srityse". Nacionaline šalies politika tapo būdas bausti mokinius, kalbančius vietinėmis tarmėmis. Įstatymo laužytojui būdavo duodama pupa, kurią jis tą dieną turėdavo perduoti kitam vaikui, pavartojusiam tarmišką žodį. Dienos pabaigoje vaikas, pas kurį atsidurdavo pupa, būdavo baudžiamas mušant. Akademija turėjo nustatyti poezijos dėsnius ir žiūrėti, kad tų dėsnių būtų laikomasi, formavo visuomenės ir menininkų skonį. Rišeljė buvo ne tik absoliutizmo praktikas, bet ir teoretikas. Savo veikalu „Politikos testamentas“ jis pasižymėjo klasicizmo literatūroje. Savo pareigose, prie darbo stalo su rašymo plunksna, jis išbuvo iki pat paskutiniųjų gyvenimo valandų. 1642 m.gruodžio 4 dieną Rišeljė mirė. Ir tik po pusės amžiaus prancūzai pripažino, kad tą dieną jie neteko didaus diplomato, įrodžiusio, kad rašymo plunksna yra stipresnis ginklas už bet kokį kardą. Rišeljė buvo palaidotas, garsiausio tuo metu, Sorbonos universiteto bažnyčioje. Bet 1793 metais per revoliuciją kardinolo rūsys buvo atidarytas, minia ištraukė iš jo balzamuotus ir puikiai išsilaikiusius palaikus ir surengė „revoliucinį teismą“. Rišeljė buvo pasmerktas myriop. Revoliucionieriai lavonui nukirto galvą, kūną įmetė į Seną, o galva buvo numesta Sen Mišelio bulvare. Po kelių dienų ją slapta paėmė vienuoliai.  Po daugelio metų balzamuota galva buvo parodyta imperatoriui Napoleonui III (Napoleon III). Jis paliepė palaidoti ją Sorbonos bažnyčioje. Bet apdairūs užsienio reikalų žinybos pareigūnai, kuriems buvo patikėta ši misija, nenorėdami, kad ateityje pasikartotų „revoliucinės mirties bausmės“, slapta padėjo galvą į specialiai įrengtą nišą vienoje iš bažnyčios kolonų ir ją užmūrijo. Dabar istorikai tikisi, kad jiems pavyks rasti slaptą kardinolo Rišeljė kapą. Absoliutizmo susiformavimo Prancūzijoje socialinės – ekonominės prielaidos: 1. XVI – XVII a. Prancūzijoje formavosi kapitalistiniai santykiai (kūrėsi manufaktūros, vystėsi vidaus ir užsienio prekyba), tačiau šis procesas vyko lėtai ir persipynęs su įvairiomis feodalinėmis liekanomis. 2. Prancūzijos karalius rėmė pramoninkus ir prekybininkus: steigė manufaktūras, didino įvežamų prekių muitus ir t.t., nes gaudavo iš to didelį pelną (prekybininkai, pramoninkai mokėdavo didelius mokesčius, o be to skolindavo karaliui pinigus už dideles palūkanas, pirkdavo valdininkų vietas, mokesčių rinkimo teisę.). 3. Karalius ypatinga dėmesį skyrė bajorijai: • Jie darėsi ekonomiškai priklausomi nuo karaliaus (karalius centralizuotai surinkdavoiš valstiečių mokesčius, kitas pajamas, o po tas jas savo nuožiura dalindavo bajorams) – tai viena iš svarbiausių absoliutizmo prielaidų; • Feodalų hierarchija taip pat darėsi labiau centralizuota (kuo bajoras arčiau karaliaus, tuo jo padėtis geresnė); • Karalius parduodavo bajorų titulus (atsirado „mantijos bajorai“ šalia kilmingųjų „špagos bajorų“). 4. Valdyti visuomenę, kurios įvairūs sluoksniai turėjo labai skirtingus, dažnai priešingus interesus, galėjo tik stipri valdžia – tai taip pat itin svarbi prielaida absoliutizmui susiformuoti. 5. Sudėtinga tarptautinė padėtis ir nuolatiniai karai irgi stiprino karaliaus valdžią. Prancūzijos absoliutizmo vystimosi etapai: 1. Absoliutizmas pradėjo formuotis XV a. vid. (po Prancūzijos pergalės šimtamečiame kare): karalius finansiškai tapo nepriklausomas nuo luomų, galėjo pats samdyti kariuomenę ir uždraudė ją turėti bajorams. Karalius pamažu nustojo šaukti Generalinius luomus (pvz. Liudvikas XI per 22 valdymo metus juos sukvietė tik 1 kartą).(Generaliniai luomai –patariamasis organas, paprastai šaukiamas karaliaus ar jo atstovo. Generalinius luomus sudarė trijų luomų – dvasininkijos, bajorijos ir trečiojo luomo atstovai. Skirtingų luomų atstovai posėdžiaudavo atskirai.) 2. Henrikas IV (1589 – 1610m.) toliau tvirtino absoliutizmą: ◦ Per 16 valdymo metų nei karto nebešaukė Generalinių luomų; ◦ Dar labiau ėmė remtis valdininkais (suteikė jiems teisę už mokestį paveldėti valstybines pareigas), biurokratija tampa ištikimiausiu biurokratijos ramsčiu (biurokratija – įtakingais valdininkais, pareigūnais besiriamianti valdymo sistema); ◦ Siekdamas padidinti valstybės pajamas, remdamas pramonę ir prekybą; ◦ Padarė nuolaidų valstiečiams (sumažino mokesčius, sausino pelkėtas žemes); ◦ Pertvarkė valstybės finansus, sumažino valdymo išlaidas (paskutiniui savo įpėdiniui paliko pilną valstybės iždą). 3. Kardinolo Rišeljė veikla, stiprinanti centrinę valdžią (1624 – 1642m.) : ◦ Rišeljė, Liudviko XIII pirmasis ministras, veikale „Politinis testamentas“ teoriškai suformavo ir po to praktiškai įgyvendino neribotos monarchijos įtvirtinimo programą; ◦ Visiškai nustojo šaukti generalinius luomus: juos bandė pakeisti Paryžiaus parlamentas (jis registruodavo, prižiūrėdavo ir pakoreguodavo karaliaus įstatymus), bet jo veikla greit buvo suvaržyta – Rišeljė uždraudė gražinti pataisymui įstatymus, liepė juos registruoti be išlygų; ◦ Rišeljė rėmėsi intendantais (provincijos valdytojais, kurie rūpinosi policija, teismais ir finansais): jie buvo centrinės valdžios atsovai ir ten perėmė visą valdžią; ◦ Susidorojo karine jėga su hugenotų (Prancūzijos kalvinizmo šalininkų) politine autonomija ( 1629m.išleido Malonės ediktą, kuriuo panaikino hugenotų politines privilegijas, bet paliko tikėjimo laisvę ir piliečių teises); ◦ Griežtai draudė Katalikų Bažnyčiai ir Popiežiui kištis į vidaus reikalus; ◦ Rėmė pramonę ir prekybą, tuo ekonomiškai stiprindamas šalį; ◦ Vykdė aktyvią kolonijinę politiką ( Prancūzijos kolonizuotuos atšiauresnio klimato regijonus apgyvendina kolonistais, įsteigdamas „Šimto dalininkų bendrovę“ ir suteikdamas jai pelningos prekybos kailiais monopolį); ◦ Tvarkė ir kontroliavo visas visuomenės gyvenimo sritis (laikraščius, renginius, šventes, buitį ir t.t.); ◦ Rišeljė valdymas tai absoliutizmo triumfo pradžia. 4. Prancūzijos absoliutizmo triumfas valdant Liudvikui XIV (1661 – 1715 m.): ◦ Paryžiaus parlamentas neteko bet kokios įtaikos, visa valstybinė valdžia atsidūrė karaliaus rankose (Liudviko XIV legendinis posakis, karaliavimo credo : „L’État, c’est moi“ – „Valstybė – tai aš“ ); ◦ Karaliaus valdžia buvo labai išaukštinta, net sudievinta (daugybė rūmų apeigų bei švenčių karaliaus garbei); ◦ Hugenotai buvo jėga verčiami grįžti į katalikybę (dėl to Prancūzija patyrė daug ekonominių nuostolių, nes daugelis hugenotų pirklių ir amatininkų emigravo); ◦ Laikė 0,5 mln.kariuomenę ir nuolat kariavo, todėl XVII a. II p. Prancūzija buvo įtakingiausia Vakarų Europos valstybė; ◦ Vis dėlto, Liudviko XIV valdymo padariniai buvo liūdni :visiškai suiro finansai (karai, dvaro išlaidos, dideli mokesčiai, milžiniškos valstybės skolos) Iliustracijos Karalius Liudvikas XIII. (Champagne paveikslas)

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!