A. MacLeish "Pasaulio pabaiga"

 MACLEISH’O “PASAULIO PABAIGA” ANALIZĖ IR INTERPRETACIJA MODERNIZMO KONTEKSTE Macleish’as gimė XIX amžiaus pabaigoje, gyveno ir kūrė XX amžiuje. Tai modernizmo laikotarpis. Naujųjų laikų modernu yra laikoma XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios literatūra. Modernas literatūroje remiasi tuo atradimu, kad poetinė tikrovė – gryna fikcija. Poetinė realybė nėra nei už eilėraščio esančios realybės atspindys, nei jos imitacija, nei perkūrimas, - ji pati yra tam tikra autonomiška realybė. Poetinės tikrovės kontūrus ir reikšmes sukuria kalba, todėl poetinė tikrovė egzistuoja vien kalbos būdu. “Kalba sukuria prasminius ryšius, kurie tikrai niekur kitur neegzistuoja”, - sako R.Federmanas. Štai Macleish’o eilėraštyje “Pasaulio pabaiga” tik fantazijoje egzistuojantis “berankis dvirankis bandė uždegti degtuką…”. Arba vėl – “tūkstančiai baltų veidų, tų apsvaigusių akių…”, “dangus be žvaigždžių” sutinkami tik eilėraštyje. Tokios naujai kuriamos meninės realybės dėsniu, žinoma, yra paremtas ir tradicinis tekstas. Tačiau tradiciniuose kūriniuose šį meninės, t.y., sukurtinės realybės aspektą užgožia du dalykai: mimetiškas santykis su išoriniu pasauliu ir kalbos, kaip mediumo, suvokimas. Mimetinio principo tekstai turi užtekstinio pasaulio perkeltos prasmės gabalėlį ir remiasi atpažinimo principu. Tradicinė sintaksė redukuoja žodžių daugiabalsiškumą, kontroliuoja jų jėgą, nustato žodžio vietą, priskiria jam tikrai tvarkai – taip “atspindi” pasaulį. Moderniaisiais laikais kūrėjai stengėsi atsiriboti nuo mimetinio principo. Modernioji poezija, kaip ir visa modernioji literatūra, demonstruoja savo sukurtojo pasaulio visišką neatitikimą realybei: išlaisvina ir išplėtoja tai, kas neatitinka realybės. Taip komplikuojasi atpažįstamo pasaulio kontūrai, personažai ima gyventi neįprasta logika. Štai eilėraštyje visai nelogiškai “netikėtai cirko kupolas atsiplėšė”, nežinia kam ir kodėl “Vasserotas bandė uždegti degtuką tarp kojų pirštų”, o “liūtas Ralfas kramtė ponios Sossman kaklą…”. Ši meninė tariamybė neatitinka jokios žinomos tvarkos. Visiems tekstams – ir tradiciniams, ir moderniesiems – galioja tas pats dėsnis: kiekvienas teksto elementas yra praradęs savo ankstesnę (iki teksto buvusią) laisvę ir savaiminę prasmę. Tekste jis tampa priklausomas nuo aplink jį esančių elementų apsupties. Žodis ateina į tekstą ir įsiterpia tarp kitų žodžių, su jais susisiedamas įvairiausiais ryšiais, atsinešdamas savo žodyninę reikšmę ar, savo ruožtu, gaudamas jau iš paties teksto prasmės niuansų. Jo žodyninė reikšmė kinta, arba funkcionuoja kelios galimos reikšmės iš karto. Įeidamas į poetinę struktūrą, žodis praranda visus savo laivės laipsnius, bet padaugėja ryšių tos sistemos viduje. Dėl to jo reikšmė ir konkretesnė, ir sudėtingesnė. Štai eilėraščio pavadinimas “Pasaulio pabaiga”. Kaip mes suvokiame, kas tai yra pasaulio pabaiga? Nereikia modernistiniame eilėraštyje ieškoti atsakymo į šį klausimą. Poetinėje erdvėje sąvoka “pasaulio pabaiga” įgauna visai kitokią prasmę. Gal tai pasaulio pabaiga konkrečiam lyriniam subjektui, kai įvykus mistiniams reiškiniams (“panaikinus dangų”) , nebelieka “nieko, nieko, nieko – visiškai nieko”? Tas “dangaus panaikinimas” primena žaidimą. Vieniems pasaulio pabaiga įvyksta, kitiems – ne. Tie “kiti” viską stebi tarsi iš šalies. Modernioji poezija, ir apskritai literatūra, orientuojasi būtent į šiuos meninio teksto būties aspektus. Svarbus darosi pačia kalba kuriamas tekstas. Modernaus teksto diskursas demonstratyviai nurodo nebe realybę, o save patį. Moderniojoje poezijoje šalia gramatinės sintaksės tampa svarbi rašymo topografija ir pan. Macleish’o eilėraštyje “Pasaulio pabaiga” nėra visų būtinų skyrybos ženklų. Pavyzdžiui, taškas padėtas tik pačioje eilėraščio pabaigoje. Moderniojoje poezijoje sakinys darosi gramatiškai nebeaiškus, į akis krinta leksinė, sintaksinė, gramatinė nekoherencija, t.y., išardyta, netolydi kalbėjimo situacija. Eilėraštyje ypač ryškūs ir demonstratyvūs perkėlimai. Vientisa sintaksinė strukrūra keliama ne tik į kitą eilutę, bet ir į kitą strofą: Visai netikėtai, kai Vasserotas, Berankis dvirankis bandė uždegti Degtuką tarp kojų pirštų Ir liūtas Ralfas kramtė ponios Sossman kaklą kai būgnas mušė, ir Tini norėjo atsikosėti šokdamas valsą su džoko ir laikydamas ją už nykščio – visai netiketai cirko kupolas atsiplėšė Eilėraštyje nėra ir ir tradiciniam eilėraščiui būdingo rimo: nesirimuoja nei viena eilutė. Modernaus diskurso elementai neturi tolydumo, linearumo, - jie pasiskleidžia, susitinka, įvairiai jungiasi. Tekstas sukasi pats apie save, įvairiais sugrįžimais kartoja judesius ir figūras. Eilėraštyje nuolat kartojamas žodelis “ten”, nurodydamas erdvę viršuje, nuolat atkreipdamas skaitytojo dėmesį į viršų. Tačiau ir vėlgi čia nėra jokios tiesioginės prasmės. Rašymas modernistams tėra tik lapo užpildymas žodžiais. Lapą galima prirašyti, palikti baltų vietų, išpiešti, perkėlinėti eilutes. Taigi skaitydami modernų tekstą, turime jau nebe pasyviai gauti prasmę, o ieškoti jos naujoje tvarkoje. Modernioji kūryba – tai “susikalbėjimas kalboje”. Poetas nieko nežino. Jis, kaip ir skaitytojas, stengiasi bendrai kalbai suteikti prasmę. XX amžiaus modernui būdingas komplikuotumas, “tamsumas”. Tamsos motyvo neišvengė ir “Pasaulio pabaiga”: “dangus be žvaigždžių”, “netikėtoje tamsoje juoda skraistė”. Modernioji poezija, kitaip nei tradicinė, orientuojasi nebe į vientisą pasaulio vaizdą, o į detales. Pasaulio pabaiga prasideda nuo, regis, nereikšmingos detalės: atsiplėšia cirko kupolas. Eilėraštyje gausu ir kitų detalių: pasakojama, kaip Tini šoko valsą su Džoko ir laikė “ją už nykščio”, jau minėtas degtuko uždegimo tarp pirštų procesas… Detaliai minimi visų veikėjų vardai: berankis dvirankis Vasserotas, liūtas Ralfas, ponia Sossman, Tini, Džoko. Šios detalės bei reiškiniai siejasi vienas su kitu ne dabarties ar praeities plokštumoje, o vientisą pasaulio vaizdą bei koheracijos ašis išardančio daugeriopo asociacijų principo lygmenyje. Eilėraštyje nėra išplėtotų laiko, erdvės struktūrų. Pats tekstas neturi visuotinumo iliuzijų. Pasaulio pabaiga įvyksta tik cirko ribose. Tai tik vieningo pasaulio fragmentas. Nėra ir aiškiai nusakytos temos. Pavadinimas “pasaulio pabaiga” taip pat labai sąlygiškas, simbolinis. Eilėraščiui būdingas dar vienas modernizmo bruožas: lyrinis subjektas nėra asmuo, psichofinis darinys – “aš” – nustoja būti persona. Asmenybė čia išsisklaido, pranyksta. Nėra ir saviraiškos: eilėraščio kalba neturi pretenzijų išreikšti kalbančiojo jausmus, emocijas, nekalbama “aš” vardu, nėra pirmojo asmens formų. Neaišku, kas stebi “pasaulio pabaigą”, cirko patalpose vykstančius reiškinius. Neaiški ir laiko kaita (tada – dabar). Tai beasmenis, tarpinės saviraiškos eilėraštis, kurio būklę galėtume nusakyti taip: pažaiskime situaciją, bet ji ne apie mane, nebūtinai apie mane. Vienas pagrindinių moderniojo eilėraščio bruožų – antilyrizmas. Eilėraščio teises čia perima detalus vardų išvardijimas, aprašymas, kas ką veikė. Vartojami ir išgalvoti terminai (“berankis dvirankis), kurie tėra tik žodžių žaismas. Eilėraštis “Pasaulio pabaiga” sudarytas iš trijų strofų : dviejų ketureilių ir vieno šešiaeilio. Kaip ir tradicinis eilėraštis, jis sukurtas iš tam tikrų sąskambių ir įvairiais būdais kuriamų prasmės asociacijų. Nereikia įsivaizduoti, kad modernus eilėraštis yra iš esmės kažkas kitoniška, kad tai visai kitoks tekstas nei tradicinis. Ir moderniajam eilėraščiui galioja tie patys kūrybios psichologijos, teksto struktūravimo dėsniai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!