A. Marčėnas "Žiemos pradžia, pasaulio pabaiga"

Žiemos pradžia, pasaulio pabaiga Visų pirma, kalbant apie šį A.Marčėno eilėraštį „Žiemos pradžia, pasaulio pabaiga“ reikėtų įsigilinti į eilėraščio laiką, jis čia ypatingai svarbus, nes atlieka tam tikrą funkciją. Jau iš pačių pirmųjų eilėraščio eilučių mes galime suprasti jog kalbama apie perėjimą: „besvarstantį, ką reiškia pabaiga / kerštingo amžiaus, bundant į nešventą“. Eilėraščio subjektas tarsi atsidūręs amžių sandūroje, tarp praeities ir dabarties, laukiantis naujojo amžiaus, tačiau negalintis išsivaduoti iš jau praėjusiojo. Amžiaus pasikeitimas nėra tik paprastas laiko kitimas, tai drauge ir žmogaus pasikeitimas, žengimas į naują gyvenimo etapą. Apie tai kuriami ir tautosakos kūriniai – „Atbėga elninis devyniaragis“ (kalėdų daina), kuriame taip pat teigiama, jog su lig nauju amžiumi, keičiasi ir žmogaus gyvenimas. Žmogus, žengdamas į XXI amžių tarsi dar nesuvokia kas yra gera, o kas bloga. Praėjęs amžius kerštingas ir nešventas, tad ko galima laukt iš naujojo? Dar net nespėjus susitaikyti su praėjusiu amžiumi, jau ateina naujasis: „vigiliją – viduriuose Advento / lig šiolei nesuvirškintą“. Šiame eilėraštyje kaip ir A.Marčėno eilėraštyje „Iš pakraščių į centrą“ vėlgi galime pastebėti plėtojamą rijimo motyvą, tačiau čia jis įgauna kitokią prasmę. Virškinimas čia metaforiškai įgauna pasaulio susitaikymo idėją, pripratimo prie jo. Kiekvienam žmogui yra suprantama, kad perėjimas į kitą amžių atneša daug nežinios ir baimės, naudojama opozicija tarp to kas šventa ir ne šventa (nešventa vigilija ir Adventas) tik patvirtina žmogaus abejones. Jis, tarsi stovėdamas tarp dviejų sienų, negali pabėgt nuo savęs. Žmogus, atsidūręs ties amžių sandūra, yra draskomas įvairiausių prieštaravimų, patiriantis įvairius vidinius konfliktus: „<...> staiga / mane ištinka vasaros lietus - / prieš užmerktas akis teškena balos“ . Jis jau stovi ties ateitimi bet dar negali pamiršti praeities(užmerktos akys poezijoje gan dažnai reiškia prisiminimus). Grįžti į praeitį jis gali tik užsimerkęs ir tik savo vaizduotėje. Vėlgi išryškėjęs kontrastas (vasaros lietus – žiema) mums tik patvirtina jau anksčiau minėtą vidinio konflikto situaciją. Tačiau prisiminkime ir biblinę lietaus reikšmę. Juk biblijoje lietus reiškia apsivalymą, nuskaidrėjimą (prisiminkime Tvaną). Galbūt šiame eilėraštyje ir bandoma vaizduoti žmogus, stengiantis apsivalyti, pajusti sielos ramybę prieš žengdamas į kitą amžių: „ir purslai atsispindintys ovalais / it salos kyla – pas dangaus vartus“. Dažnai poezijoje kilimas į dangų reiškia dvasinių vertybių ilgesį, iš to galime suprasti, jog subjektas net ir savyje nemato nieko švento, tačiau jam sielą gali apvalyti tik prisiminimai. Jau pačioje pradžioje pateikta išvada apie subjekto būseną, toliau analizuojant eilėraštį dar labiau pasitvirtina. Galime atrasti daug žodžių, apibūdinančių subjekto būseną( besvarstantį,besislapstantis, lėtai kramtytas, laikinas,vienas...), įsigilinę į jų reikšmes ir bandydami juos sugretinti pastebėtume, kad tarp kiekvieno žodžio esama kažkokios priešpriešos: besvarstantis – ištiktas, atsimerkdamas – užpustytas. Lyrinis subjektas begalo pasimetęs, besiblaškantis tarp praeties ir ateities tarsi nesuprasdamas kas jam yra geriau. Jis jaučiasi esantis nešventas ir vienintelis dalykas, kuris dar jam primena kažkokį šventumą tai jo vaikystė: „slapstausi prisiglaudęs prie kamieno / vaikystės klevo, amžiams sukūrento“. Jis tarsi stovi vienas prie ribos, ties kuria keičiasi jo gyvenimas: „lėtai kramtytas, laikinas irvienas / prie būtinųjų nebūties tiesų“. Laikinas ir vienas, tačiau vis dar besvarstantis amžinuosius gyvenimo klausimus. Subjekto būsenos prieštaravimai ne vienintelė eilėraštyje plėtojama tema. Eilėraštyje galime pastebėti didžiulę ribą, subjektas tarsi atribotas nuo visko: „ilgoj žiemoj užkaltas, užpustytas / duobės dugne, kor vos išaušta rytas“. Subjekto įkalinimas žiemoj tai tarsi jo ateities baimė, ateities, kuri yra tamsi ir nepažini, tačiau nors subjektas ir įkalintas, jis vistiek nori kilti, jo viltys ir norai keliasi iki dangaus, o jo kūnas lieka toje pačioje šaltoj žiemoj. Subjektas jaučiasi esantis neharmoningas, praradęs sąsają tarp kūno ir dvasios: „ir šis niūrus pavidalas – giesmės / nemokančio lig galo sugiedoti“. Jis jaučiasi perdaug buitiškas, kad galėtų paliesti šventus dalykus. Vienintelis jam atstojantis dievą yra jo vaikystės medis, kuris dabar jau yra sudegintas, subjektas prarado vienintelį dalyką į ką galėjo atsiremti, jo kūnas ir dvasia atsiskiria vienas nuo kito: „pritvinkusio tarp pumpuro ir voties - / esmė be kūno, kūnas be esmės“. Subjekto vienišumas ir abejojimai neleidžia jam patirti to, kas yra šventa jam pačiam, neleidžia pasiekti visiškos hormonijos.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!