Česlovo Milošo eilėraščio „Daina apie pasaulio pabaigą“ analizė

Česlovo Milošo eilėraščio „Daina apie pasaulio pabaigą“ analizė Česlovas Milošas – iš Lietuvos kilęs vienas reikšmingiausių XXa. Europos rašytojų, nobelio premijos laureatas. Jo kūryba gynė ir puoselėjo kultūringo, laisvę ir tiesą vertinančio žmogaus orumą nuo tuo metu viešpatavusių prievartos ideologijų. Karo metais parašytame eilėraštyje „Daina apie pasaulio pabaigą“ jis pateikia savo požiūrį į artėjančią Apokalipsę, vaizduoja jos laukiančią gamtą, žmoniją. Pirmosios pirmos ir antros strofų eilutės parodo, kad bus kalbama apie lemtingąją pasaulio pabaigos dieną. Kadangi eilėraštis parašytas karo metais, galima manyti, kad šią nelaimę tarsi atnešė nesutarimai tarp didžiųjų pasaulio valstybių bei agresija ir žmogaus menkinimu pagrįstos totalitarinės ideologijos. Tačiau šios, atrodo, ypatingos dienos laukimas nėra išskirtinis, gamtos bei žmonių laikysena tokia kaip įprasta: jie dirba kasdienius darbus, negalvodami apie besiartinančią nelaimę ir jai nesiruošdami: „Bitė supasi ant žydinčios nasturtos, / Saulės atokaitoj žvilgantį žvejas taiso tinklą: / Ryt išplauks, ir delfinai šokčios aplink. / <...> O žaltys, žaltys auksinis, koks ir turi būt.“ Žodis „ryt“ netgi parodo viltį bei tikėjimą, kad tai tik nieko vertos pranašystės, kad tai tik viena iš daugelio bėgančių dienų. Toks pasaulio pabaigos vaizdavimas atspindi ir paties Česlovo Milošo sampratą, kad sąmoningai laukti Apokalipsės – amoralu. Taigi pasaulis savo pabaigos dieną vaizduojama nė kiek nepakitęs, toks, kokį jį įprasta matyti. Tačiau nors visas išorinis pasaulis ir vaizduojamas darnus, nesiruošiantis sunykimui, žmonių mintys išduoda ką kita, tarsi atskleidžiamas jų dvilypiškumas. Jie dirba kasdienius darbus ir tikisi sulaukti šviesesnio rytojaus, bet drauge žmonių vidaus neapleidžia ir nuostaba, nesupratimas, kodėl nevyksta jokie, širdį gąsdinantys ir nurimti neleidžiantys reiškiniai, kurių mažame pasąmonės kampelyje buvo tikėtąsi: „O kas tikėjos griaustinių, mažų mažiausiai – žaibų, / Tarsi nusivylę stebisi. / O kas tikėjos arkangelų trimitųų ar šiap kokių ženklų – juo labiau.“ Kol visa, gamta, jos gyventojai – tai kas iš tiesų tikra ir natūralu, žadina viltį pasaulyje, atsidūrusiame ant sunaikinimo slenksčio, žmogus jaučiasi ramus, tarsi neliečiamas, jam sunku patikėti, kad gali nutikti kažkas baisaus, jis patiki gamtos ramybe: „ Nes kol saulė ir mėnuo stovi aukštybėse, / Kol tu rožę su kamane prieš nuskindamas rankoj laikai / Ir kol rožiniai gimsta vaikai, / Niekas netiki.“ Tik retas kuris, bent kiek suvokiantis apie šio pasaulio baisybes, griežtai laikosi nuomonės, kad pasaulio pabaiga bus, kad jis susinaikins: „Tik žilas senutėlis, toks, kad galėtų būt pranašas, /

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!