Analizės

Eseistikos istoriškumo, raidos ir periodizacijos apžvalga. Esė žanro atstovai. Donaldo Kajoko esė "Apie Ketvirtą Matą, o gal eži

9.4   (2 atsiliepimai)
Eseistikos istoriškumo, raidos ir periodizacijos apžvalga. Esė žanro atstovai. Donaldo Kajoko esė "Apie Ketvirtą Matą, o gal eži 1 puslapis
Eseistikos istoriškumo, raidos ir periodizacijos apžvalga. Esė žanro atstovai. Donaldo Kajoko esė "Apie Ketvirtą Matą, o gal eži 2 puslapis
Eseistikos istoriškumo, raidos ir periodizacijos apžvalga. Esė žanro atstovai. Donaldo Kajoko esė "Apie Ketvirtą Matą, o gal eži 3 puslapis
Eseistikos istoriškumo, raidos ir periodizacijos apžvalga. Esė žanro atstovai. Donaldo Kajoko esė "Apie Ketvirtą Matą, o gal eži 4 puslapis
Eseistikos istoriškumo, raidos ir periodizacijos apžvalga. Esė žanro atstovai. Donaldo Kajoko esė "Apie Ketvirtą Matą, o gal eži 5 puslapis
Eseistikos istoriškumo, raidos ir periodizacijos apžvalga. Esė žanro atstovai. Donaldo Kajoko esė "Apie Ketvirtą Matą, o gal eži 6 puslapis
Eseistikos istoriškumo, raidos ir periodizacijos apžvalga. Esė žanro atstovai. Donaldo Kajoko esė "Apie Ketvirtą Matą, o gal eži 7 puslapis
Eseistikos istoriškumo, raidos ir periodizacijos apžvalga. Esė žanro atstovai. Donaldo Kajoko esė "Apie Ketvirtą Matą, o gal eži 8 puslapis
Eseistikos istoriškumo, raidos ir periodizacijos apžvalga. Esė žanro atstovai. Donaldo Kajoko esė "Apie Ketvirtą Matą, o gal eži 9 puslapis
Eseistikos istoriškumo, raidos ir periodizacijos apžvalga. Esė žanro atstovai. Donaldo Kajoko esė "Apie Ketvirtą Matą, o gal eži 10 puslapis
Eseistikos istoriškumo, raidos ir periodizacijos apžvalga. Esė žanro atstovai. Donaldo Kajoko esė "Apie Ketvirtą Matą, o gal eži 11 puslapis
Eseistikos istoriškumo, raidos ir periodizacijos apžvalga. Esė žanro atstovai. Donaldo Kajoko esė "Apie Ketvirtą Matą, o gal eži 12 puslapis
Eseistikos istoriškumo, raidos ir periodizacijos apžvalga. Esė žanro atstovai. Donaldo Kajoko esė "Apie Ketvirtą Matą, o gal eži 13 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS LITERATŪROS KATEDRA Lietuvių filologijos ir švedų kalbos specialybės III kurso studentas x SEMINARINIS DARBAS Eseistikos istoriškumo, raidos ir periodizacijos apžvalga. Esė žanro atstovai. Donaldo Kajoko esė „Apie Ketvirtą Matą, o gal ežiuką“ analizė ir interpretacija Darbo vadovė: prof. L. Ruseckienė Klaipėda, 2005 Įvadas “Jaunajai menininkų kartai patinka vakarietiškasis homo ludens, išsižadėjęs pamokslautojo ir raudotojo pareigų, akademinės minties pozų ir pretenzijų į amžinybę. Jai norisi šokiruoti, ardyti žanrų kanonus, išspjauti iš savęs susikaupusį įniršį ir bjaurastį. Svarbiausias pokytis – laisvo mąstymo eėnergija, tvinkčiojanti naujo kūrinio sandaroje. Ji ypač ryški autobiografiniuose menininkų pasakojimuose (S. Gedos, J. Juškaičio, M.Martinaičio, J. Vaičiūnaitės) ir eseistikoje (A. Andiuškevičiaus, G. Beresnevičiaus, V. Juknaitės, J. Kurčino, G. Adomaitytės, T. Venclovos)” (Kubilius V. Tautinė literatųra globalizacijos amžiuje. – K., 2003. – P. 85, 86). Minties eigos nebespaudžia kieti ideologijos rėmai ir privalomų išvadų finalas. Ji gali iš karto judėti keliomis kryptimis, šokinėti nuo vieno reiškinio prie kito, tačiau išlaikyti magnetinę trauką. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir išsivadavus iš komunistinio režimo pančių, kai buvo varžoma minties laisvė, įvyko eseistikos proveržis . Esė (pranc. Essai – mėginimas) – lanksčiausias literatūros žanras: vidutinės apimties literatūrinė kompozicija, laisvai ir lengvai svarstanti kurią nors temą (estetinę, filosofinę, literatūrinę, istorinę...), atsisakanti griežtų apibrėžimų, ribųžimėjimo, atstovaijanti autoriaus patirčiai ir požiūriui, derinanti informacijos perteikimą su malonumo teikimu. Esė raymo intencijos glaudžiai susijusios su egzitenciniais klausimais; žanras didelius reikalavimus kelia pasakojimo kokybei, pasakotojo inteligencijai. Asmenybiškumas – itin svarbi eseistinio rašymo žymė. Eseistas kalba iš smeniškos gyvenimo patirties, apie asmeniškai itin svarbius gyvenimo dalykus individualiu stiliumi. Esė žanras, kai kurių teoretikų įvardytos kaip ketvirtoji literatūros rūšis greta epo, lyrikos, dramos ypač išplito XX a. II pusėje. Eseistinio rašymo pradžia ir etalonas – grakštus Michelio de Montaigne’io tekstai, 1580-88m. Meistriškai užrašyti asmeninės patirties, savianalizės ir laivos minties savaiminio susiderinimo principu ir pavadinti “Esė”. Nuo eseistikos kanono neatsiejamas ir Francis Bacono griežtas, aforistinės esė (1597). Iš žymesnių eseistitinės minties atstovų minėtini vokiečiai Gottfriedas Johanas Herderis, Friedrichas Schilleris, Gottholdas Lessingas, pancūzai Jeanas Jacques’as Rousseau, Voltaire’as, Denis Diderot. Po renesanso ir klacisizmo sekusiai romantizmo eseistikai Anglijoje ir Jungtinėse valstijose įtaką darė interpretuoti linkusios visuomenės išsiilgtas originalumas ( Ch. Lamb, T. DeQuincey, W. Hazlitt). Vyravo intymus stilius, autobiografinis interesas, lengvas humoras, fantazija, sentimentas, miesto aktualijos, rafinuotas literatūrinis skonis. XXa. pradžioje esė žanras pradėtas kritikuoti dėl esą jam jau stingančios minties, formos grynumo ir precizijos. Vis dėlto praėjęs amžius dėl eseistikos svarumo literatūroje pramintas “eseistiniu amžiumi”. Feministinės literatūros klasika tapo Virginijos Woolf Savas kambarys (1929). Reikšmingų esė žanro suklestėjimui pavardžių sąraše ir Naujosios kritikos teoretikas Thomas Stearnsas Eliotas su Rinktinėmis esė (1932), ir anglai bei amerikiečiai Gilbertas Keith’as Chestertonas, George’as Orwellas, Grahamas Green’as, Williamas Goldingas, Edgaras Allanas Poe, prancūzai frankas Mauriaco, Andre Gide, Jeanas Paule’as Sartre’as, Albertas Camus, ispanas Jose Ortega y Gassetas, vokiečiai Thomas Mannas, Hermannas Hesse bei kt. Esė tampa bene pagrindiniu žanru filosofams, kritikams, eseistinė rašysena įsikverbia į romano žanrą. Pamatinės XXa. eseistikos prielaidos – asmenybės laisvėjimas, modernusis individualizmas. Lietuvių literatūros istorijos esė žanras lig šiol svarstytas tik prabėgomis, kitų žanrų ar literatūros užribių kontekstuose. Lietuvių eseistikos ištakų ieškotina Abiejų Tautų Respublikos literatūroje: renesansinėje ( Augustino Rotundo poleminis veikalas Lenko pasikalbėjimas su lietuviu, 1565; Leono Sapiegos prakalbos Trečiajame Lietuvos statute, 1588) ir barokinėje (Kazimiero Vaišnoravičiaus politiniai tekstai, Boguslavo Radvilos memuaristika, Albrechto Stanislovo Radvilos dienoraščiai). Ekspresyvi savarankiškos minties sklaida ir dėmesys egzistenciniams klausimams, kas ir būdinga eseistiniam rašymui, apčiuopiami ir Konstantino Sirvydo Punktuose sakymų (1629, 1644) ir Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus bei Jono Nepomuko Kosakovskio pamoksluose, kuriuose asmeniškai svarstomi aktualūs valstybės gyvenimo klausimai. Panašios pozicijos laikosi, labiau mintis telkdamas ties moralinėmis ir socialinėmis tumetinės visuomenės gyvenimo problemomis. Kiek vėliau nemažą indėlį į esė žanro plėtojimą įnešė Motiejus Valančius, skleisdamas to meto Lietuvai demokratinės, antirusines idėjas. Šią tradiciją plėtojo Vinco Kudirkos feljetonai( Tėvynės varpai), Juozapo Albino Herbačiausko Dievo šypsenos (1929), Jono Kossu-Aleksandravičiaus Dievai ir smūtkeliai (1935), asociatyvus literatūrinis mąstymas, intymaus kalbėjimo intonacijos. Xxa. pirmosios pusės lietuvių eseistikoje vyravo kultūrologinę tematiką reflektuojanti kritinė esė, tačiau stambiojoje grožinėje prozoje matyti ir literatūrinės eseistikos apraiškų: tarp fikcijos ir samprotavimų skleidžiasi Mamatės užrašai Šatrijos Raganos apysakoje “Sename dvare”, labai artimi svarstymai apie poeziją Vinco-Mykolaičio Putino romane “Altorių šešėly”. Sovietinės okupacijos metais esė žanras beveik nesiplėtojo, išskyrus keletą tokių knygų kaip Eduardo Mieželaičio improvizacine maniera parašyti Lyriniai etiudai (1964), Antakalnio barokas (1971); Justino Marcinkevičiaus Dienoraštis be datų (1981) formavo pusiausvyrą tarp konkrečių, vaizdingų pavyzdžių ir abstrakčių idėjų, apibendrinimų. Eseistikai pasiekus apogėjų, atgautą nepriklausomybės metais Lietuvije, problematikos centre atsiduria politinis atgautos laisvės klausimas, kultūros pokyčių kooizijos, individualios egzistencijos refleksija. Išaušus šviesiai dienai iš po ilgų visuomenės stagnacijos metų, kai buvo suvaržyta minties laisvė, eseistinis rašymo būdas buvo paranki priemonė reikštis individo savimonei, nes, anot literatūrologo Vytauto Kubiliaus, eseistika grąžina metafizinę savivoką, užgesintą sovietmečio kultūroje. Žaibiškai plūstelėjusiai į lietuvių literatūros kūrimą, eseistikai būdinga egzistencinė meditacija, kuri “...ieško pasaulio gėrio ir grožio pamatų, atsiremia į poetinio regėjimo galią. Skilinėjanti į lyrinius eskizus, dienoraščio užrašus, paraboles ir euforizmus, meditacija įgauna aukšto polėkio ir banguojančios emocinės įtampos” (Kubilius V. Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje. – K., 2003. – P. 87). Tokią eseistinę literatūrą kurė Ona Baliukonytė (Kelionės fragmentai, 1987), Laimonas Inis (Turiu savo pasaulį, 1988; Esu toks, koks esu. Pokalbiai apie kūrybą, istoriją ir save, 2000), Marcelijus Martinaitis (Papirusai iš numirusiųjų kapų, 1992; Prilenktas prie savo gyvenimo, 1998), Justinas Marcinkevičius (Tekančios upės vienybė, 1994), Saulius Šaltenis (Pokalbiai prieš aušrą, 1995), Romas Sadauskas (Būta nebūta, 1998), Donaldas Kajokas (Komentarai, 1990; Dykinėjimai, 1999), Romualdas Granauskas (Žodžio agonija, 1999) ir kt. XX a. pabaigos augančios ir bręstančios lietuvių esė rašytojų kartos kūryboje progresuoja minčių slinkties daugiakryptiškumas, pasižiūrėti į būtį, meną, žmogų ir jį supančius reiškinius pasirenkami individualūs atspirties taškai. Vis daugiau eksperimentuojama esė žanru , interpretuojant tokias socialinio ar politinio gyvenimo realijas, kurias represijos metais laisvai ir savaip „matyti“ buvo ne tiek naudinga, kiek kenksminga - žvalgyboms ir saugumui stebint kiekvieną judesį ir girdint kiekvieną žodį, tai buvo traktuojama kaip erezija ar bandymas pakenkti nacionaliniam saugumui. Taip rutuliojama ir vystoma eseistika įgauna naujų formų, skildama į atšakas. Pagal svarstomą kurią nors temą, literatūros tyrinėtojai linkę eseistiką skirstyti į tipus. Dar klasicizmo epochoje dėmesys visuomenei, jos papročiams, skonio lavinimui suformavo periodinę eseistiką (Joseph Addison), kurios siekis – derinti pamokymus ir malonumą. Buvo kuriami fiktyvūs charakteriai, įsivaizduoti korespondentai. Periodinės esė tikslas – siūlyti tiesą, dorybę ir garbę kaip pagrindinius gyvenimo orientyrus, stilius – kartais įgaunantis netgi paskalų pobūdžio temas – „rimtos“ (mirtis, santuoka, išsilavinimas, draugystė) ir ekstravagantiškas, susijusios su dienos kaprizais (mada, dvikova, burtai, šeimų portretai). Švietimo amžiuje kūrusių vokiečių Gottfriedo Johanno Herderio Friedricho Schillerio, Gottholdo Lessingo, prancūzų Jeano Jacques‘o Rousseau, Vottaire‘o, Denis Diderot bei kitų esė pagrindą sudarė svarstymai moralės ir istorijos filosofijos tematika. Romantizmo periodinė eseistika įgavo daugiau asmeniškumo, susieto su įžvalgiu gyvenimostebėjimu; joje vyravo intymus stilius, lengvas humoras, rafinuotas literatūrinis skonis. Lietuvių periodinė eseistika gyvybinga tapo intensyvios poliotinių, socialinių, kultūrinių įvykių refleksijos kontekste ir kultūrinio, visuomeninio bei politinio gyvenimo aktualijoms platesnį filosofinį kontekstą. Atgimime, Lietuvos ryte, Katalikų pasaulyje, Respublikoje, Šiaurės Atėnuose, Romuvoje bei kituose periodinės spaudos leidiniuose savo eseistinius tekstus publikavo R. Rastauskas, V. Daunys, V. Aliulis, S. Geda, J. Erlickas, A. Marčėnas, G. Beresnevičius ir kt. Propaguodami „naujumą“ kaip vertybę, periodinę eseistiką kūrė R. Gavelis, S. Parulskis ir K. Navakas. Minėįtinas ir iš eseistinių novelių sukomponuotas penkių autorių leidinys Siužetą siūlau nušauti, 2002), pavadintas romanu, turintis šiandieninio žaidykiškumo ir išleistas eksperimentuojant eseistikos formų kontekste. Iš moralistinio ir pramoginio periodinės esė rašymo išsiplėtoję svrabi šio žanro atmaina – literatūrinė esė. Tai – „...esė, ribojam meninės išmonės (viena vertus) ir abstarhuotos refleksijos, samprotavimo (kita vertus). Tarp fikcijos ir publicistikos yra literatūrinės esė erdvė“ (Naujausioji lietuvių literatūra(1988-2002). – V., 2003. – P. 350). Fikcija nesureikšmina adresato taip kaip literatūrinė esė, perteikianti savo idėjas tiesiogiai iš adresanto adresantui. Iš esmės eseistika išsiskiria įtikinėdama skaitytoją „... asmenišką žodinę tikrovės srities interpretaciją traktuoti kaip nurodomą tikrovės sritį, sutapatinti žodžius ir „daiktus““ (Naujausioji lietuvių literatūra (1988-2002). – V.,2003. – P. 350]. Nuo publicistinės esė skiriasi tuo, kad adresato įtikinimui, paveikimui, bandymui „pakeisti pasaulį“ suteikia literatūrinę formą ir kokybę. Plėtodamasi tarp fikcijos ir samprotavimo, literatūrinė esė priartėja prie įvairių fikcinės literatūros žanrų. Literatūrinės esė forma gali būti argumentacinė, pasakojamoji, poetinė. Argumentacinę esė sudaro tezė, kuri turi būti pagrįsta analogijų, susiejamčių esė temą su skaitytojo atpažįstamomis patirties situacijomis. Pasakojamąją esė (įtikinėja pasakojimo būdu) paprastai sudaro tezės sklaida, vartojant literatūrinio pasakojimo elementus (aprašymus, dialogus, komentarus), atveriančius pasakotojo patirtį. Tokios esė esmė – „... papasakoti „tiesą“ apie ką nors aktualaus ar istorinio“ (Naujausioji lietuvių literatūra (1988-2002). – V., 2003. P. - 350). Poetinės esė autorius mąsto meditacijos principu siekdamas žvalinti skaitytojo mintis, daryti jas budresnes. Rašant poetinę esė ir medituojant tiesos paprastai ieškoma vartojant įvairius galvojimo būdus, įvaizdžių bei detalių asociacijų principą. Literatūros istorijai taip pat įdomi kritinė eseistikos forma. Kritinės esė autorius apibūdina, analizuoja, interpretuoja, vertina literatūros kūrinį, kūrybingai derindamas asmeninį požiūrį ir mokslinius argumentus. Sovietinės okupacijos metais lietuvių tauta išlikimo viltis dėjo į kultūrą. Literatūros kritika ir interpretavimas suvokiamas kaip kultūrinės savimonės forma, išryškina kultūros išlikimo problematiką. Suvokiama, jog tauta išliks vertinant, puoselėjant ir taip išsaugant kultūrą. Gilinimuisi į kultūros išlikimo problematiką, labiausiai tinka eseistinis rašymas: „... autoriaus mintis laisvai juda tarp tikslų ir kontekstų intensyvios kultūrologinės refleksijos lauke; hermeneutiškai ieškoma sąsajų tarp atskiro tyrinėjamo reiškinio ir tautos kultūros visumos“ (Naujausioji lietuvių literatūra (1988-2002). – V., 2003. – P. 351). Eseistinė kritika subrendo okupacijos metais ( D. Sauka, V. Kubilius, V. Daujotytė). Išlaisvėjus minčiai paskutiniajame XX a. dešimtmetyje, su polėkiu šią tradiciją plėtojo dar ir A. Šliogeris, T. Vencliva, S. Geda, V. Kukulas, V. Rubavičius, M. Martinaitis ir kt. Šiame darbe interpretavimui pasirinktas iškilaus viduriniosios kartos poeto Donaldo Kajoko ( g.1953) eseistinis tekstas. Poetas grakščiai derina pasakojamuosius ir poetinės (meditacinės) eseistikos elementus. D. Kajoko esė - meniniai gyvenimo prasmės mąstymai. Atsiremiama į Vakarų ir Rytų filosofijų bei religijų siūlomas gaires prasmės paieškai, jas cituodamas ir perfrazuodamas su jam būdingu taupumu, konkretumu, taikumu. Plati įvaizdžių ir detalių vartosena, įspūdinga asociacijų gama, gilus meditacinis mąstymas, tekstų meninė kokybė liudija apie aukštą eseisto inteligenciją. Esė „Apie Ketvirtą Matą, o gal ežiuką“ analizė ir interpretacija Donaldui Kajokui, kaip ir Rytų kultūros mąstytojams, pasaulis yra gražus, pilnas mažų stebuklų. Žmogus tane pasaulyje žengia dvasinio tobulėjimo keliu, suvokdamas save ir kiekvieną aplink esantį daiktą kaip dalelę „milžiniško kosminio kūno, protingos Esybės, Visatos, kūrinijos, To, Kuris Yra“. Žmogus gyvenimą ne išgyvena, o išbūna, išjaučia, stengdamasis išvysti kosmoso šviesą, pajusti jo energiją ir vienovės pulsavimą, pajusti „Aukščiausiąją Valią“ savo kasdienybėje. Žmogus ir visatos ryšys D. Kajoko meditacijose yra svarbiausia egzistencijos problema. Šiame, kaip ir daugelyje kitų D. Kajoko eseistinių tekstų, dykinėjančio (filosofuojančiojo) žmogaus pozicija yra norėjimas pajusti, suvokti, ką jis ir pasaulis vienas kitame sako. Autoriaus minties linija vingiuoja, įsiliejusi į plastišką vaizdą, konkretų ir kintantį. Pradeda pasakojimu, prisiminęs kažkada skaitytą knygą. Apčiuopia to pasakojimo esmę, suformuluoja problemos pavadinimą (Ketvirtas Matas), po to samprotauja apie tą problemą ir galop tekstą užbaigia vėl iš atminties išplaukusiu pasakojimu (anekdotu), savo pagrindine mintimi apibendrinančiu problemos svarstymą. Ekspresyvus eseisto kalbėjimo būdas įgalina pajusti gyvybingą būties intensyvumą, pasaulį ir žmogų suvokti ne kaip vienalytį, o daugialytį Dievo kūrinį, siekian „užčiuopti vienovės siūlą, ant kurio viskas suverta“ (Kubilius V. Poetinė proza plečia savo ribas // Metai. – 2003. – Nr. 4. – P. 140). Vaizdas, daiktas ar reiškinys nėra vienprasmis. Minties kristalizavimui , poetiškai kuriamo paveikslo paryškinimui naudojamas sugretinimas, palyginimas: mokyklinuko naivumas lyginamas su dabartinės civilizacijos mąstymu, įmantrus Ketvirto Mato aiškinimas kalbančiojo spėjimas, kuriuo įtaria esant vienu žodžiu įvardytos amžinosios vertybės Meilės buvimą arčiausiai to Ketvirto Mato . Žmogaus požiūrio ir pozicijos netvirtumui suabejojama į opoziciją pastatant du kraštutinumus – eilinį žmogų (paauglį, senutę ar girtuoklį) ir Dievo Sūnų. Be žmogaus – Dievo, ne tik šiame, bet ir daugelyje kitų D. Kajoko eseistinių tekstų, funkcionuoja ir sielos-kūno, žinojimo-nežinojimo, svarbaus-nesvarbaus opozicijos. Kaip teksto struktūros elementas, jau epigrafe įpinta opozicija „rado-pametė“. Šie liaudies išminties žodžiai, panaudoti epigrafe, yra nuoroda į esė temą – apie egzistuojančių dalykų nepažinimą, jų nepastebėjimą ir ignoravimą. Užkoduotą matomo-nematomo opoziciją galima įžvelgti ir esė pavadinime. Nematomo pozicija – Ketvirtas Matas – metafizinė abstrakcija, prieštaraujanti žemiškiesiems dėsniams, „trimatį pasaulį paverčianti keturmačiu“. Ežiuko motyvas (matomo pozicija) čia kuria supaprastintą samprotavimų apie Ketvirtą Matą suvokimo modelį. Kalbėdamas apie ne kiekvienam suvokiamą dalyką pasakotojas kviečia skaitytoją įsitraukti į samprotavimus, bandyti atrasti ryšį su jį supančia begalybe. Nei padėdamas, nei apsunkindamas pagauti jo dėstomų minčių esmę, pasakotojas, atsisakydamas visažinio pasakotojo pozicijos, kalba su abejingumo gaidele („...o gal ežiuką“) ir pateikia du pasakojimo variantus – pakilėtąjį ir primutyvųjį. Abiem pasakojimais, nenutolstant nuo visumos ir pagrindinės viso pasakojimo minties , ši opozicija nėra tokia priešiška, kaip atrodo išoriškai ir, nė viena pozicija neneigia kitos. Anekdotu apie ežiuką norima iliustruoti, apipavidalinti pirmojo, intelektualesniojo pasakojimo pagrindinę mintį. Baigdamas pasakotojas skaitytojui palieka teisę susieti arba palikti skyrium abi pasakojimo dalis. Autorius meistriškai piešia dvilypio žmogaus, dviprasmiškai besielgiančio, paveikslą. Samprotajantysis, bandantysis suvokti Ketvirto Mato esmę, privedamas prie kraštutinumų. Jam siūloma įsivaizduoti Dievo ir jo tvarinio – žmogaus - kategorijas. Masinėje žmonių sąmonėje tai – du vienas kitam neprilygstantys dalykai, suvokiamas nediskutuotinas skirtumas tarp jų. Kai reikėtų juos pagirdyti, atjausti, jiems patarnauti, nusišypsoti ar atsakyti, paklausęs samprotaujančiojo, pasakotojas pateikia nuspėjamą to kontakto atomazgą – ne vienas iš mūsų pasirinktų pirmąjį, abstraktųjį objektą – Dievą. Čia išryškėja žmonijos sąmonės paradoksalumas ir D. Kajoko kontrastais kuriamo eseistinio teksto subtilumas – įsivaizduojamame (nerealiame) pasaulyje žmogus teigia tai, kas tikrajame yra nematoma bei netikra, o realybėje - atvirkščiai – „ ypatingą dėmesį skiria elementariausiai inventorizacijai – regimo (dažnai – vien pačiupinėjamo) mentalizavimui, verbalizavumui, įkainojimui, riboženklių nustatymui“. Nors žmogus ir suvokia tai, tačiau sąmoningai taip nesielgia: „ Labai panašiai mąsto visa dabartinė civilizacija“. Tokia susidariusi išvada turi ir moralizavimo atspindžių. Nelinkdamas į subjektyvaus moralisto vaidmenį, tačiau skatindamas susimąstymą, svarstymus ir samprotavimus, sąmonės sutelkimą ir suvienijimą, autorius tam tikslui į pasakojimą įpina krikščioniškuosius elementus. Krikščionybė, kaip religija ir teigiamų tiesų visuma, juk irgi moko žmones, juos vienija, skleidžiamomis tiesomis veikia žmonių sąmonę ir gėrį pastato prieš blogį, siūlo gaires prasmės paieškai. Moralas sklinda ne iš pasakotojo lūpų, o iš vaizdo, kai žmogus (įsivaizduojantis, svarstantis skaitytojas) stovi tariamojoje akistatoje su Dievu ir su eiliniu mirtinguoju. Reikia pastebėti, kad Dievas čia vaizduojamas ne kaip milžiniška abstrakti galybė – jam suteiktas žmogiškas pavidalas: „ ...įsivaizduok, kad kreipiesi į gyvą

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 2893 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Universitetinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
13 psl., (2893 ž.)
Darbo duomenys
  • Lietuvių kalbos analizė
  • 13 psl., (2893 ž.)
  • Word failas 85 KB
  • Lygis: Universitetinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šią analizę

www.nemoku.lt Panašūs darbai

Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt