Konspektas apie B.Sruogą, Dievų miško analizė. Biografija ir kūrybos apžvalga.

BALYS SRUOGA (1896-1947) Biografija ir kūrybos apžvalga Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkie­myje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Pa­nevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų - Peterburgo, Maskvos univer­sitetuose. Šiuose miestuose XX amžiaus pradžioje studijuoja daug lietuvių: Čiurlionio seserys Jadvyga ir Valerija, aktorė Unė Babickaitė, rašy­tojas Ignas Šeinius. Į savo namus Maskvoje, kuriuose renkasi gar­sūs teatralai (Komisarževskaja), dainininkai (Šaliapinas), Lietuvos valstybės diplomatas poetas Jurgis Baltrušaitis, dažnai pasikviečia jaunus lietuvių studentus. Jaunieji poetai, tarp jų ir Sruoga, žavisi modernizmu, skaito ru­sų simbolistų eilėraščius, svaigsta naujuoju menu. Sruoga tuo laiku atrodo itin originaliai: aukštas, laibas, vaikščioja apsisiautęs pečius juoda pelerina, užsiauginęs ilgus linų spalvos plaukus. Jautrus ir impulsyvus. 1919 m. grįžta į Lietuvą, išleidžia pirmąjį eilių rinkinį „Saulė ir smiltys" (1920), po kelerių metų - ir antrąjį „Dievų takais" (1923). Vilniuje Sruoga dirba redakcijose, 1919 m. dalyvauja pirmoje (neofi­cialioje) tautinės vėliavos iškėlimo Pilies kalne ceremonijoje. 1920 m. Vilniaus kraštą okupavus Lenkijai, persikelia į Kauną. Rašytojas išsiskiria ryškiu temperamentu, gaivalinga prigimtimi, linksmo­mis akcijomis, mėgsta sąmojį. Įsikūrusiai „Literatūros ir meno kūrėjų draugijai" sugalvoja lakią santrumpą „Lemenkūdra", kuri neprigyja. Sruoga - kandus ir kibus publicistas: karštai gina savo nuo­monę, provokuoja, erzina. Laikraščiams rašo kandžius straipsnius, pasirašinėja skirtingais slapyvardžiais (Sirakūzinas, Markizas Tigrui Nėrkonori, Padegėlis Kasmatė). Prisidengęs jais, polemizuoja pats su savimi: gi­ria, kritikuoja, šaiposi... Antanas Rū­kas rašo: „Apie Balį Sruogą publicistą vaikšto tokia nuomonė - talentingas, nepamainoma plunksna, bet pavojin­gas, nesuvaldomas, nedrausmingas, nežinia, kokį pokštą sugalvos, kokią netikėtą bėdą iškrės. <...> Ir maža žmo­nių tesuprato gaivalingą natūrą, kuri netilpo savy, kuri veržėsi, dažnai be formos, bet su nuostabia drąsa." (An­tanas Rūkas. Balio Sruogos biografijos bruožai. - Balys Sruoga mūsų atsimi­nimuose. Vilnius, 1996.) 1921-1923 m. Sruoga studijuoja Miuncheno universitete, lankosi me­nininkų kavinėse, teatruose, meno galerijose, studijose. Parašo poemą „Miestas", kurioje ekspresionistiniu stiliumi užfiksuoja Vokietijos didmies­čio įspūdį. Po kelerių metų išleidžia eilėraščių ciklą „Alpėse". Jame įspū­dingais vaizdais perteikia gamtos (ir žmogaus) grožį ir gaivališką gyvybės jėgą. Poezijos Sruoga daugiau neberašo ir jaunystės eilių nemėgsta deklamuoti, tačiau kandus publicistas, ekscentriškas kri­tikas išlieka visą gyvenimą. 1924 m. sugrįžęs į Lietuvą, veda istorikę Vandą Daugirdaitę ir iki pat prarandant Lietuvai nepriklausomybę 1940 m. dirba Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Poetas, publicistas tampa ir literatūros mokslininku: išleidžia knygą apie lietuvių dainas „Dainų poetikos etiudai", dėsto rusų literatūros istoriją. Išsilavinęs ir talentingas rašytojas nesibrauna į elitą. Nuo Miun­cheno laikų rengiasi kaip XIX a. Alpių kalnų gyventojas: dėvi laisvas, vos žemiau kelių juostele užsibai­giančias kelnes, ilgas, blauzdas ap­tempiančias kojines, vilki apsitrynu­siu, visada kiek striukokų rankovių švarkeliu. Miunchene pamėgsta iš­vykas į gamtą - savaitgaliais su kup­rine slidėmis keliauja į Alpių kalnus, nakvoja piemenų trobelėse. Į Alpes veda studentus - 1928,1929,1930 m. (pastarąją vasarą keliauja ir Nėris; keliautojai pasiklysta audroje ir vos nežūva). Kalnai, o ne miesčionių mi­nia yra jo mėgstama erdvė. Sruoga - talentinga ir spalvinga asmenybė. Jis neturi profesoriškos, „poniškos politūros", nepakenčia melo, nemėgsta diplomatijos, veid­mainiško mandagumo, padėkų, nuobodžių kalbų, miesčionių, visų be išimties partijų, uniformuotų personų. Jo gyvenimo programa - maištinga laisvė ir individualizmas - išlieka svarbi iki pat mirties. Sruoga mėgsta akcijas, originalius, kai kada pavojingus sumany­mus. Garsėja kaip karšto būdo, netikėtų poelgių, sunkiai susivaldanti, itin permainingų jausmų asmenybė. Linksmybę ir ekstazę greitai keičia juoda melancholija, sarkazmas, dygumas; rūstų atokumą, už­darumą - triukšmingas reagavimas. Jei jis entuziastingai kuo nors susižavi, bet tasai asmuo nepateisina jo vilčių, susižavėjimas virsta neapykanta. „Didžiai jautrus kitų jam taikomam nenutašytam žo­džiui, pats atitinkamoje situacijoje galėjo staigiai šmėkštelt liežuviu lyg išplaktu dalgiu." Rašytojas šmaikštus ir kandus. Daugelis vengia išgirsti jo kad ir juokais pasakytą nuomonę apie save. Bet visiems rūpi - ką pasakė Sruoga? Dėl tokių charakterio bruožų jį vieni labai mėgsta, kiti negali pakęsti. Apie Sruogos įvairialypę asmenybę jo studentas yra pasakęs: „Balių Sruogų buvo koks šimtas, ir visi kitokie". Asmenybės „nesimetriškumą", ūmų būdą atliepia ir kiek netaisyklingas rašytojo veidas - viena pusė kiek švelnesnių bruožų nei kita. Daugiau apie B. Sruogos asmenybę galima pasiskaityti prisiminimų knygose: 1. Balys Sruoga mūsų atsiminimuose.V.,1996 2. Balys Didysis,V.,1997 Sruoga - dramaturgas Nuo Peterburgo laikų Sruoga susižavi teatru. Grįžęs į Vilnių, 1919 m. satyros teatrui „Vilkolakis" kuria kandžias parodijas, satyras, są­mojingus kupletus. Miunchene domisi moderniuoju teatru ir apie jį rašo. Kaune bendrauja su teatralais, ginčijasi su Kauno dramos teatru dėl jo buitiškumo, pataikavimo publikos skoniui. Stengiasi sukurti stiprų, modernų teatrą, verčia dramas („Traviatą", „Faustą"). Universitete studentams veda teatro seminarą - ugdo modernius, kvalifikuotus teatro kritikus ir dramaturgus. 1930 m., Lietuvos visuomenei minint kunigaikščio Vytauto Di­džiojo mirties 500-ąsias metines, paskelbiamas istorinės dramos konkursas. Sruoga parašo dramą apie Vytauto ir Jogailos laikus „Milžino paunksmė". Įsigilinęs į Lietuvos istoriją sukuria dar apie dešimt istorinių dramų. Istorinė drama itin svarbi lietuvių literatūros tradicijoje - jas rašė Maironis, Krėvė, Putinas, Sruoga. Sruogos dramos priklauso romantinių - neoromantinių dramų tipui: jose paprastai vaizduojama tautos istorija, tautinės sąmonės pabudi­mas. Vis dėlto istorines dramas Sruoga rašo visai kitokias - vengia tiesmukos parodomosios patriotikos, didžiavimosi galingos valsty­bės istorija, pompastinio stiliaus. Medžiagą dramoms jis ima iš sun­kiausio Lietuvai laikotarpio - iš XVI-XVII a. - Lietuvos valstybės smukimo, žlugimo laiko. Sruoga kalba ne apie valstybės galybę, o apie pralaimėjimus. Dramaturgui rūpi ne tiek iškilūs istorijos įvykiai, kiek užkulisiai, intrigos, sąmokslai, t.y. tai, kas visais amžiais retai iškyla į paviršių, bet visada yra labai reikšminga. Sruogos istorinių dramų fabula pagrįsta kruopščiai išstudijuotais faktais, tiksliomis detalėmis. Kiek laisviau elgiasi su personažais - sugalvoja nebūtų, o ir istorinių personažų stengiasi atkurti ne tiek tikrus asmenybės bruožus, kiek susitelkia ties vidine žmogaus drama, išgyvenimais. „Milžino paunksmė" - stipriausia Sruogos istorinė ir poetinė drama. Joje vaizduojami Lietuvos ir Lenkijos Unijos laikai, Lenkijos karaliaus Jogailos senatvė, Vytauto mirtis. Vytautas, kaip veikianti figūra, vei­kale nepasirodo - apie jį tik kalbama. Jis yra valstybingumo, tautos nepriklausomumo ir orumo simbolis. „Už kadro" esantis Vytautas siekia tapti Lietuvos karaliumi ir Lietuvą padaryti lygią Lenkijai. Dramoje plačiai atskleidžiamas aukštuomenės dorovinis nuosmukis, lietuvių-lenkų konfliktas, intrigos dėl karūnos. Dramoje veikia ne tik karaliai ar kiti aukšti asmenys, o ir įvairaus rango lenkų dvasininkai, dvariškiai, smulkūs šlėktos. Jų akimis pristatomi įvykiai, iš jų pozicijų vertinama. Šių šalutinių veikėjų ir jų intrigų taip gausu, kad ir drama, ir pati istorija ima panėšėti į balaganą: Vytautas niekinamas, apkalbamas, jis „paskęsta" intrigų, šmeižtų, įvykių balagane - jo siekiai atsiduria antroje vietoje. Sruoga kuria tvirtų charakterių, stiprių konfliktų, gilių išgyvenimų ir aistrų dramą. Psichologiškai pagrįstas, prieštaringas karalienės Sofijos, Jogailos žmonos, paveikslas. Karalienė, apsupta įvairaus plauko gerbėjų, jaučiasi nelaiminga, ištekėjusi už senio Jogailos, įsi­velia į dvaro moralines ir politines intrigas. Dramos centre - karalius Jogaila. Iki Sruogos kūrinio lietuvių li­teratūroje vyravo neigiamas Jogailos paveikslas: išdavikas, niekšas, veidmainis, prisidėjęs prie Kęstučio mirties. Toks ir istoriniuose šaltiniuose. Sruoga Jogailą vaizduoja neįprastai: Jogaila - senas ka­ralius, prislėgtas užkurys Lenkijos rūmuose, suprantąs ir palaikąs Vytautą. Jo likimas atspindi dramatišką Lietuvos istoriją. Dvariškiai Jogailą niekina, pašiepia, apkalba panašiai kaip ir Vytautą. Tik kele­tas dvariškių geba įžvelgti Jogailos dramą. Jogaila svetimos šalies rūmuose jaučiasi nereikalingas, senas, nemylimas karalius ir nemy­limas vyras. Nors dramoje Jogailai nėra skiriama daug vietos (apie jį kalba kiti), seno karaliaus monologas - laiško Švitrigailai diktavimas - vie­na gražiausių dramos vietų. Jogailos žodžiuose jaučiame skausmą, gyvenimo išmintį ir kartėlį. Antrojo veiksmo trečiojo paveikslo antrosios scenos ištraukos interpretacija („Rašyk, rašyk“) Įsivaizduokime vykstančios dramos situaciją. Geografinė jos vieta — karaliaus rūmų kambarys Krokuvoje, toli nuo Lietuvos, su kuria Jogaila giliai suaugęs niekad neišnykstančiais prisiminimais, idiliškais vaizdais, atgyjančiais senatvėje. Čia matome du dvasininkus — Krokuvos vyskupą Zbignievą ir vienuolį domininkoną Andrių, susirūpinusius žemiškais reikalais — kaip sutrukdyti Vytautui vainikuotis Lietuvos karaliumi, ir žemiškos karalijos valdovą Jogailą, paskendusį egzistenci­niame rūpestyje — amžinybės mintyse, kurias implikuoja [pasako be žodžių] ir jo rankose laikomas rožinis. Kad pasiektų savo tikslą, dvasininkai sugalvoja rašyti prieš Vytautą skundą krikščioniškai Europai Jogailos vardu. Bet Jogaila Vytauto sumanymui pritaria visa širdim, ir jie žino — tokio skundo jis nepasirašys. Tad sumeluoja, sakydami, kad Jogailos brolis Švitrigaila stoja į vienuolyną ir prašo jį palaiminimo. Zbignievas ragina Jogailą: „Šviesiausias pone, man atrodo, reikia / Tuojau rašyt jam ir palaimint..." „Rašyk, rašyk", — sako jį pertraukdamas Jogaila žodžiais, kurie laipsniškai atskleidžia jo vidaus pasaulį ir jo dramos gelmes. Du kartus pavartota liepiamosios nuosakos forma čia parodo ne tiek įsakymą ar prašymą, kiek nusileidimą ir sutikimą su Zbignievo ir Andriaus įtaigojimais. O iš tiesų Jogaila tetrokšta ramybės, kurios ilgesį atskleidžia ir jau minėtas jo rankose laikomas rožinis, tarsi jį nukeldamas į anapus gyvenimo esančias tolumas. Ir kalba jis taip, lyg jau būtų ant kito pasaulio slenksčio: „Sakyk, kad aš gailiuosi / Jaunystės jo. Labai man gaila. Taigi." Jogailos sakiniai trumpi. Atrodo, kad jo mintys nesujungtos jokiu nuosekliu ir logišku siūlu. Tačiau jaučiama, kad tarp jo sakinių yra ir tai, kas nepasakyta — minties ir sielos gelmės, kurių jis nepajėgia išreikšti, lyg būtų per daug pavargęs, ir kurias susumuoja neturinčiu turinio žodžiu: „Taigi." Jo mintyse ne Švitrigaila, bet jis pats. Trumpai teprisiminęs brolio jaunystę, tuojau pat grįžta prie savęs: „Tu parašyk jam, kad aš jau senas." Čia lyg pajuntame ir net išgirstame gilų Jogailos atodūsį: „Visai pasenęs". Šį numanomo atodūsio įspūdį dar pagilina ir aliteracijos: dominuoja duslūs š ir s garsai: „...aš jau senas. Visai pasenęs". Po žodžio „Taigi“ vėl atsiranda trumpas jo minties posūkis į Švitrigailą. Bet tai iš tikrųjų tik proga grįžti prie savęs: „Ar jis mane užmiršo?" — klausia Jogaila ne laišką rašantį vienuolį, bet save. Bet tai tik ir vėl labai trumpas stabtelėjimas prie Švitrigailos. Tuojau eina žodžiai, kurie atskleidžia Jogailos sielą: „Aš neužmiršau. / Neužmirštu aš nieko." Kalba taip, lyg visa gyvenimo praeitis būtų sukaupta jo vidaus pasaulyje. Trumpu žodžiu „niekuomet" Jogaila, nusakęs laiką, vėl sugrįžta prie diktuojamo laiško: „Aš laiminu į vienuolyną. Taigi. / Prašau Aukščiausiąjį šventos Apvaizdos." Žodis „vienuolynas" siejasi su žodžiais vienas, vienuma, vienatvė ir savo prasme Jogailos sieloje atskleidžia jo situaciją šiame pasaulyje: jis čia vienas. Vienas ne socialine, bet metafizine [protu nesuvokiama, antjutiminė] prasme. Ši vienatvės mintis tolesniais Jogailos žodžiais laipsniškai pabrėžiama: „Visi vienuoliai mes. Tiktai vienuoliai". Žmogaus vienatvė yra dramatiška ir labai skaudžiai juntama: „Gyvenimą praeinam be pastogės." Šie žodžiai nusako ir žmogaus sve­timumą šioje žemėje: jis čia namų pastogės neturi. Jau konkrečiau kalbėdamas apie save, Jogaila šią vienatvės mintį dar stipriau pabrėžia: „Rašyk tu jam, ir aš — vienuolis." Čia vienuoliško gyvenimo metaforoje iškyla ir visas jo nueitas gyvenimo kelias: „Nuo pat gimimo mano... Nuo pat lopšio..." — kalba jis, lyg vis dar giliau grimzdamas į savo minčių pasaulį. Nuo šio sakinio, kuris baigiamas daugtaškiu, eina keturis kartus pakartojamas žodis: „Kalėjimas... Kalėjimas. Teisybė. / Kas yr kalėjimas? Nežino niekas. / Gyvenimas — kalėjimas. Teisybė." Jogailos mintis, einanti nuo lopšio ligi intensyviai kartojamo žodžio „kalėjimas", lyg pabrėžia, kad nuo pat gyvenimo pradžios, nuo pat gimimo lopšys yra ne tik simbolinė gyvenimo pradžios metafora, bet ir viena žmogaus gyvenimą ribojanti kraštinė. Tik lopšio siluetas čia nesuaidi švelnios, liūliuojančios lopšinės melodija. Jis padvelkia niūriu ir šaltu kalėjimo celės šešėliu. Dabar Jogailos mintis ir vėl grįžta prie Švitrigailos: „...Rašyk, tegu neliūdi, / Atsisakydamas pasaulio šio / Džiaugsmų. Dienos šviesos. Nakties ramybės..." Kalba jis taip, lyg dienos šviesa ir nakties tamsa implikuotų ir moralinius jo gyvenimo momentus. Po gyvenimo kelio vaizdo, kuriame dramatiškai susitinka šviesa ir tamsa, Jogailos sieloje iškyla didysis egzistencinis klausimas: „Kas yr gyvenimas?" Po šio esminio žmogaus gyvenimo klausimo iškart eina ir atsakymas: „Trumpa viešnagė. / Visi mes esame svečiai pasauly." Biblinę svečio pasaulyje mintį Jogaila pabrėžia žodžiais, nukreiptais į vienuolį Andrių, Zbignievą ir save: "Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš." Tuo jis šią svečio sąvoką priartina ir konkretizuoja. O tai — šio gyvenimo laikinumas — nuosekliai Jogailos mintis nukelia prie kitos egzistencinės žmogui duoto laiko kraštinės — prie gyvenimo pabaigos momento. Ir lopšys virsta karstu. Šį giliai dramatinį Jogailos būties momentą dar labiau pabrėžia ir sustiprina konkretūs vaizdai, iškilę jo mintyse. Jis juos išreiškia sunkiais ir slegiančiais daiktavardžiais ir būdvardžiais: „Rašyk, aš ąžuolą pasirinkau. / Lentom išpjauti liepsiu. Taigi. Rąstais. / Tegu, kol gyvas aš, padirbs man grabą. / Kaip lopšį. Storą. Sunkų." Žodžiai ąžuolas, grabas, storas sunkūs ne tik patys savo prigimtimi, sukeliantys slegiantį ir sunkų įspūdį. Jie dar ir savo forma - dažnai kartojamu r ir s — tą įspūdį pagilina taip, kad žmogaus kelionės pabaigą tarsi perbėga juodas ir sunkus šešėlis. Dabar Jogaila ir vėl sugrįžta prie ankstyvesnės metaforos — gyvenimo praėjimo. Jo sieloje atsiskleidžia judėjimo momentas. Karstas virsta vežimu. Tai Jogaila pasako trumpu nepilnuoju sakiniu: „Kaip vežimą." Tai konkretus kasdieninės tikrovės vaizdas. Tačiau jo prasmė čia — egzistencinė. Šitokiu iš lopšio pavirtusiu vežimu baigiasi žmogaus viešnagė šioje žemėje. O šios kelionės tolumoje atsiskleidžia jau ir kito pasaulio horizontas, kuriame Jogaila savo siela pamato namus. „Namo turiu keliaut", — sako jis. O namai visada iškyla sieloje jaukios ir niekad neišnykstančios šviesos dvasia. Ir kai Jogaila ištaria „Namo turiu keliaut", lyg pajuntame iš jo sielos kylantį palengvėjimą. Toliau jis jau aiškiai pasako, kur keliauja: „...Pas mano Tėvą / Aukščiausiąjį." Šiuose Jogailos žodžiuose suspindi šviesa, kuri nušviečia kelionės tolumas. Jogaila jas atskleidžia kitais dviem vieno žodžio sakiniais: „Namo. Namo." Jie savo vidine prasme ir turiniu lyg dar labiau pabrėžia Jogailos ramybės ir poilsio nostalgiją [ligūstas tėvynės pasiilgimas], o drauge parodo, kad jis savo dvasia yra jau išsivadavęs iš lopšio kalėjimo ir perėjęs į anapusinio gyvenimo plotmę. Po šių žodžių, atskleidžiančių amžinybės — namų ilgesį, Jogaila dar kartą labai trumpu dviejų žodžių sakiniu lyg ir suglaudžia žmogiškąjį likimą šiame pasaulyje: „Aš — svečias". Tai pasako lyg atsisveikindamas ir paskutinį kartą atsigręždamas į šios žemės kelią, ir savo vidinį — kontempliacinį [klausimų apmąstymas]- monologą baigia. Tai iš esmės ir yra tik monologas. Laiško pradžioje jo žodžiai: „Rašyk, rašyk" yra tik labai trumpas paliepimas. Po jų jis tuojau paskęsta savo mintyse ir savo sielos gelmėse, atsiskleidžiančiose lyg ir neturinčiais loginio ryšio ir nuoseklumo sakiniais. Bet šis sakinių trumpumas iš tikrųjų rodo ne tiek jo minčių nuolat nutrūkstantį siūlą, kiek tai, kad jam sunku žodžiais pasakyti tai, ką jaučia. O skaitytojui darosi aišku, kad jam sunku išsiveržti iš vidinio savo būties pasaulio ir rasti kontaktą su jį supančia tikrove todėl, kad jis čia jau tik svečias. Sruoga dramoje suderina lyriko ir kandaus visuomenės aktualijų analitiko talentą - dramoje buitinius konfliktus pertraukia lyriniai monologai. Dar vieno stipraus lyrinio monologo pavyzdys - Jogailos prisimi­nimai apie Lietuvos kraštovaizdį, Vilnių. Dramos pabaiga netikėta (nors visiškai atitinka balagano, buitinio lygmens vaizdus) - Vytautas miršta, taip ir nespėjęs tapti Lietuvos karaliumi. Ar Vytauto pastangos Lietuvai ką nors reiškė? Ar daugiau reiškė šis atsitiktinis kritimas nuo arklio? Sruoga skatina mąstyti apie istorijos absurdą, paradoksą. Šią mintį išduoda finalinė - Vytauto šarvojimo, laidojimo - scena. Tik miręs Vytautas „pasirodo" scenoje, tik dabar suvokiama jo didybė. Antra vertus, ši scena paaiškina dramos sumanymą. Vytautui mirus visos intrigos, barniai netenka prasmės, nuslūgsta. Iš užku­lisių išeinama į pagrindinę erdvę, kurioje dalyvauja tauta. Minia atsitokėja. Iš buities lygmens kylama į emocinio sukrėtimo, jausmų apsivalymo aukštį. Balaganą pakeičia ritualas, barnį - giesmė. Sruogos drama ir klasikinė, ir itin moderni. Su klasika ją sieja orienta­vimasis į Antikos, Šekspyro dramas. Šekspyro dramose rašytoją žavi neigiamų personažų dramatizmas, išplėtoti monologai, kuriuose at­siveria veikėjų vidinė drama; tragizmo ir komizmo kaita veiksme. Sruoga - įkaitas 1940 m. sovietų armijai okupavus Lietuvą, Sruoga persikelia į Vil­nių - savo dramų herojų miestą, pradeda dirbti Vilniaus universitete. Spaudžiamas valdžios, parašo prosovietinę kantatą, dramą „Apy­aušrio dalia", tačiau kaip amžinas neprisitaikėlis ir maištininkas vis tiek numatomas išvežti į Sibirą. Nacių okupacijos pradžioje Sruogos vos nesušaudo saviškiai, jį ketinama atleisti iš universiteto, yra nuolat sekamas gestapo. Sruoga supranta grėsmes Lietuvos valstybei, tautai ir jos kultūrai; tampa vis labiau užsidaręs, susirūpinęs, liūdnas. Kaip galėdamas priešinasi: gelbsti nacių deginamas knygas, klausosi radijo, pasakoja naujienas, neslepia nepasitenkinimo okupaciniu režimu. Studentams skaito savo straipsnį, kuriame perfrazuoja Nyčės žodžius: Statykite namus ant Vezuvijaus... Mokykitės gyventi pavojuje! Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka gyventi ant Vezuvijaus; kas moka gyventi pavojuje? 1943 m. naciai jaunimą gaudo į Rytų frontą, į darbus Vokietijoje. In­teligentija įvairiais būdais ragina priešintis - nestoti į SS eiles, neiti į nacių armiją. Kaip atsakas į šį boikotą 1943 m. kovo 1 dieną užda­romas Vilniaus universitetas, o po kelių savaičių suimama grupė inteligentų ir išvežama į Štuthofo koncentracijos lagerį. Į šią grupę pakliūva ir Sruoga (Krėvė pasislepia ir išvengia arešto). Lageryje rašytojas pereina visus pragaro žemėje ratus. Pradėjęs dirbti lagerio rašti­nėje (nes moka daug kalbų), klastoja įsaky­mus ir taip gelbsti draugus nuo bausmių, dujų kameros. Stengiasi nepasiduoti nevil­čiai - sukuria poetinę dramą, kelias buitines komedijas - ginasi juoku. 1945 m. sausio gale, prasidėjus Štuthofo lagerio evakuacijai, pusnuogiai kaliniai per sniegą išvaromi į Vakarus nuo atsiritančio iš Rytų fronto. Daug kalinių miršta arba nu­silpę sušaudomi pakelėse. Išsekusį Sruogą bičiuliai kelia ir veda tol, kol patys pajėgia, paskui palieka pagriovyje, kur jį randa so­vietų armijos kareiviai. Sugrąžintas į Vilnių, sielojasi neradęs į Vakarus pasitraukusios šeimos. Per du va­saros mėnesius sunkiai sirgdamas parašo atsiminimų knygą „Dievų miškas". Sovie­tiniai valdininkai ją sukritikuoja už tai, kad jis parodė kenčiantį, o ne kovojantį kalinį. Knygą uždraudžia spausdinti. Sruoga sunkiai išgyvena praradimus, kritiką. Miršta 1947 m. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Praėjus dešimčiai metų po rašytojo mirties, po to, kai kitos tautos išleidžia šiurpią realybę liudijančius koncentracijos lagerių kalinių atsiminimus, 1957 m. išleidžiamas ir „Dievų miškas". Apie Štuthofo konclagerį daug medžiagos yra internete lenkų, vokiečių ir anglų kalbomis. „Dievų miškas" Memuarai, dokumentika. „Dievų miškas" - dokumentinė knyga apie dvejus metus, pasakotojo išgyventus nacių koncentracijos lage­ryje. Minimos tikros vietovės, įvykiai, konkretūs sutikti žmonės (pa­vardės, tautybės), laikomasi įvykių chronologijos (1943-1945 metai). Atsiminimų knygose paprastai pasakojama sava gyvenimo istorija. Sruogos atsiminimai kiek kitokie - jie nuoseklaus siužeto neturi, iš aprašytų įvykių nesudėstoma konkreti pasakotojo gyvenimo istorija. Tik atsiminimų pradžioje ir pabaigoje pasakojama daugiau apie save (suėmimą, kelionę į lagerį, kelionę iš jo), o visa knyga skirta lageriui ir jo gyventojams pavaizduoti. Sruogos atsiminimai - liudijimas ateinančioms kartoms apie nu­sikaltimus ir žmogaus dehumanizavimą. „Sruogai labiausiai rūpėjo, kaip fašizmas XX amžiaus viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi" (A. Samulionis). Pasakotojas. Ironiškas pasakojimas. Knyga - prisiminimai apie nacių koncentracijos lagerį. Pasakotojas yra ir kūrinio veikėjas, šio lagerio kalinys. Jis stengiasi nežiūrėti į save rimtai, nedramatinti likimo. Kad skausmas nebūtų toks atviras, pasakojimui ieškoma nuotolio. Tragiški dalykai vaizduojami komiškai (sarkastiškai, iro­niškai, humoristiškai). Dažniausia viena komizmo formų - ironija, kai teigiama viena, o turima galvoje priešinga prasmė, kai žodis (vertinantis, apibūdinantis) neatitinka kontekste vaizduojamos situacijos. Plačiau apie tai bus kalbama skyriuje „Pasakojimo būdas“. Kelios pasakojimo pozicijos. Knyga pradedama rašyti ne kaip asmeninis prisiminimas, o kaip tariamai mokslinis vieno Europos regiono kultūros tyrinėjimas: apibūdinama geografinė vietovė, pri­menama jos istorija. Pasakotojas - plataus akiračio, išsilavinęs, pa­žįstantis daugelį kultūrų, mokantis gretinti ir apibendrinti. Atsimi­nimuose vaizduojama, kaip kultūros žmogus patenka į nekultūros pasaulį. Apie lagerį ir jo tvarką pasakotojas kalba Europos kultūros sąvokomis. Ypač tai ryšku skyriuose „Dievų miškas“, „Barakinė kultūra“. Pvz., žodžių žaismas „barokas - barakas" išreiškia mintį, kad Barokas, viena iš Europos kultūros epochų, išsigimsta iki barako. Architektū­ros sąvokų žaismu kalbama apie žmonių santykių Europos visuome­nėje žlugimą. Iš šio neatitikimo (lageris - Europos kultūra) ir gimsta ironiškas stilius. Pasakojama ne vien kultūros žmogaus požiūriu. Jį labai dažnai permuša absoliutaus neišmanėlio, naivuolio požiūris. Tais atvejais kalbama iš anonimiškos, žmogiškumo matmenį praradusios, ver­tybių tuštumoje esančios, savarankiškai nemąstančios institucijos pozicijų. Jai atstovauja lagerio viršininkai. Pasakotojas vartoja tokią intonaciją ir tokį žodyną, kuris sukuria įspūdį, tarsi žmoniškumą praradęs SS karininkas dramatiškas istorijas pasakotų kaip anekdotus ar linksmus nuotykius, visiškai nesuprasdamas savo vie­tos žmogiškųjų verčių pasaulyje. Absoliutus naivumas ir cinizmas yra lygūs (antivertybių, vertybių nežinojimo, jų praradimo požiūriu). Tekste kankintojų argumentai perpasakojami perdėm linksma ar rimta intonacija ir čia pat pateikiamas tokio linksmumo ar rimtumo neatitinkantis kontekstas. SS karininko balsas imituojamas XLVIII skyriuje „Statybinis karštis ir organizacija":

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!