A. Baranauskas

Gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose laisvųjų valstiečių šeimoje. Antanas Baranauskas ne iš karto atrado gyvenimo kelią, atitinkantį jo anksti išryškėjusį talentą ir gabumus Tėvas mokė jį skaityti ir rašyt lenkiškai. Motina garsėjusi gražu balsu irgi buvo raštinga. Antanas tri brolius ir viena seseri. Lankė pradinę mokyklą Anykščiuose, vasarą ganydavo gyvulius. Poto visa savo likusi gyvenimą poetas puoselėjo meilę ir pagarbą tėvams. Nors jo vaikystė buvo sunki ir varginga, trobesiai buvo menki, skurdi ir visa buitis bet aplunkui buvo graži gamta. Daug rašytojų ir apskritai kultūros veikėjų buvo dvasininkai, nes vienintelė galimybė neturtingiems jaunuoliams siekti mokslo - kunigų seminarija.
.
Pirmųjų mokslo žinių A.Baranauskas gavo iš savo tėvo. Vėliau lankė Anykščių parapinę mokyklą, kurioje pasižymėjo gabumais, ypač matematikai. Sūnui toliau mokyti Baranauskai lėšų neturėjo, tad būsimajam poetui teko tarnauti Gelvonų klebonijoje, o paskui vėl dirbti tėvų ūkyje. Dėl silpnos sveikatos ir gabumų mokslui, A.Baranauskas buvo išsiųstas mokytis toliau mokėsi dvimetėje Rumšiškių raštininkų mokykloje, kurioje buvo rengiami Rusijos imperijos valstybinių įstaigų tarnautojai, galintys tvarkyti įvairius dokumentus. Mokykla nusivylė, jos aplinka ir mokymo turinys neatitiko talentingo jaunuolio lūkesčių. Rumšiškių dvimetėje mokykloje. Čia parašė apie 20 pirmųjų iki šiol išlikusių eilėraščių.. 1853–1856 m. lenkų kalba rašė dienoraštį.
Rumšiškėse ėmė ryškėti ir poetiniai Baranausko gabumai. Mokytojų ir draugų pripažinimo susilaukė eilėraščiai apie metų laikus, Nemuno potvynį, Naujųjų Metų sveikinimai. Apie poetinio talento pripažinimą rašo ir pats Baranauskas savo dienoraštyje: „Iždininkas vakare pareikalavo mano eilių ir, jas perskaitęs, gyrė ir net nepatikėjo, kad visos iš tikrųjų mano… Mano eilės buvo skaitomos, dalyvaujant visiems valdininkams ir kanceliaristams, ir visi Rūmai griaudėjo nuo jų pagyrimų”.
Dienoraštyje Baranauskas surašo ištisą moralinį kodeksą: negerti degtinės; nerūkyti jokios rūšies tabako, per daug nevalgyti, kad protas neapsunktų; daug nekalbėti; saugotis dykinėjimo, labiausiai saugotis melo, nes prarastas pasitikėjimas negrįžta; neturėti neapykantos savo kalbai; stengtis savo paslaugomis įgyti kitų pagarbą; mylėti savo gimtąjį kraštą.
1855 m. Telšiuose...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!