1863-ųjų sukilimas Lietuvoje ir Lenkijoje

1863 metų pradžioje prasidėjęs ginkluotas sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje pratęsė išsivadavimo iš rusų viešpatystės epopėją. Pagrindinis jo tikslas buvo politinis – atkurti prieš du trečdalius amžiaus sužlugdytą valstybę. Šiuo požiūriu šis sukilimas perėmė ankstesnių anticarinių sukilimų tradiciją. Tačiau šis bei tas pasikeitė. Pirmiausia pasikeitė socialiniai tikslai. Ankstesnių sukilimų pralaimėjimų pamokos nenuėjo niekais, be to, ir Rusijos politinė padėtis pasikeitė po nesėkmės Krymo kare (1853–1856 metais) ir po 1861 metų valstiečių reformos. Įvairios anticarinės grupuotės skirtingai suprato valstiečių apdalijimo žeme klausimą bei politinius ir socialinius judėjimo uždavinius. Vieni – “baltieji” – pirmiausia akcentavo būtinumą išsivaduoti iš Rusijos valdžios ir tik po to imtis vidaus reformų; kiti – “raudonieji” – manė, kad anticarinis išsivaduojamasis karas turėtų sutapti su socialinės revoliucijos pradais: tik davę valstiečiams žemės ir sulyginę piliečių teises jie įsivaizdavo galį paversti judėjimą masiniu. Nors “raudonųjų” ir “baltųjų” konfliktas dėl vadovavimo sukilimui buvo aiškus, tačiau juos siejo bendras tikslas. Šis sukilimas nuo kitų skyrėsi dar ir tuo, kad sustiprėjo Rusijos demokratinės jėgos, kurios padėjo lenkams ir lietuviams. Tiesa, rusų visuomenėje, išskyrus universitetinius sluoksnius, revoliucinės idėjos nebuvo itin populiarios.
Tiesiogiai sukilimo ruošimas vyko kelerius metus. Jau 1861 metų vasarą, rusų kariuomenei sušaudžius demonstraciją Varšuvoje, visoje Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjus gedulingoms manifestacijoms, pradėjo kurtis vadinamųjų “raudonųjų” organizacijos, iki 1862 metų vasaros susibūrusios į Judėjimo komitetą, rudenį pertvarkytą į Lietuvos provincijos komitetą, kuris užmezgė ryšius su Centriniu tautiniu komitetu. “Raudonųjų” vadai iš Žemaitijos kilęs kunigas Antanas Mackevičius, juristas Konstantinas Kalinauskas, Vilniaus karo apygardos vado adjutantas Liudvikas Zveždovskis labiau už “baltuosius” buvo įsitikinę, kad reikia spartinti sukilimo pradžią. Liaudžiai žadinti jie ėmė leisti du laikraščius: Laisvės vėliavą (Chorągiew swobody) lenkų kalba ir Valstiečių tiesą (Mužyckaja prauda).
“Baltieji” atstovavo konservatyviajam dvarininkų sluoksniui. Jie turėjo oficialias visuomenines institucijas, valstiečių reformos įgyvendinimo komitetus ir taikos tarpininkų tinklą. Legalūs “baltųjų” būreliai itin išplito 1861 metų vasarą. Įvairių “baltųjų” komitetų programose buvo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!