Žmogaus vaizdavimas Šekspyro, Gėtės ir Dostojevskio kūryboje

Žmogaus vaizdavimas Šekspyro, Gėtės ir Dostojevskio kūryboje

Literatūroje dažnai vaizduojamas žmogus. Kiekvienas autorius individą aprašo skirtingai, priklausant nuo epochos, rašymo stiliaus, vaizduotės, išgyvenimų. Vieni garsiausių viso pasaulio autorių, rašę skirtingais laikotarpiais: Vilijamas Šekspyras, Johanas Volfgangas Gėtė bei Fiodoras Dostojevskis savo kūriniuose taip pat vaizdavo žmogų. V. Šekspyro kūryboje atsispindėjo Renesanso idėjos: asmenybės individualumas, žmogaus aukštinimas bei idealizavimas. Filosofinėje tragedijoje ,,Hamletas“ žmogus vaizduojamas kaip dvejojanti asmenybė, humanistas. J. V. Gėtė -Apšvietos epochos rašytojas, tad jo kūryboje išaukštinamas žmogaus protas, tikėjimas individo galia šviesti ir tobulinti pasaulį. Kūrinyje ,,Faustas“ poetas pagrindinį veikėją vaizduoja tokį, kuris nori pažinti bei suprasti pasaulį, veikti. F. Dostojevskis atspindi realizmo epochos bruožus, kuomet pasaulis vaizduojamas toks, koks yra iš tikrųjų, tad kūrinyje ,,Nusikaltimas ir bausmė“ žmogus vaizduojamas kenčiantis ir išgyvenantis tikrus jausmus, klystantis.

Didysis vėlyvojo Renesanso menininkas, anglų nacionalinis poetas ir pasaulinės reikšmės dramaturgas Vilijamas Šekspyras (1564-1616), kurio kūrybai būdinga svarbi žmogaus gyvenimo prasmės tema, tragiškas gyvenimo supratimas, minties ir jausmo gelmė, filosofinis požiūris į pasaulį, vienoje iš savo garsiausių tragedijų ,,Hamletas“ pagrindinį veikėją vaizduoja dvejojanti, bandantį atsakyti į egzistencinius klausimus, kilnų bei jausmingą žmogų. Š i tragedija pasakoja apie Danijos princą Hamletą, kuris grįžo iš Vitenbergo į Daniją dėl tėvo mirties, į jo laidotuves. Po jų netikėtai apsireiškusi mirusio tėvo, karaliaus dvasia jam atskleidžia žiaurią tiesą – karaliaus žudikas yra dabartinis Danijos karalius, Hamleto dėdė bei buvusio karaliaus brolis – Klaudijus. Tėvo dvasia paprašo Hamleto, kad jis atkeršytų Klaudijui už jo žmogžudystę. Hamletas yra sugniuždytas, kadangi prarado ne tik tėvą bet ir savo motiną – Gertrūdą jis mato kaip išdavikę, veidmainę, kadangi praėjus dviem mėnesiams po tėvo mirties ji susituokė su Klaudijumi, jo broliu bei žudiku. Protagonistas kenčia, kadangi suvokia, kad prarado visus turimus autoritetus, liko vienas. Jis pradeda abejoti ir nežino ką daryti. Būtent dėl to jis pradeda filosofuoti ir ištaria savo įžymųjį monologą: ,,būti ar nebūti“. Šis monologas yra ypatingas tuo, kad Hamletas bando priimti teisingą sprendimą: ar atkeršyti dėdei už tėvo žmogžudystę ir atskleisti žmonėm tiesą ar nusižudyti, tačiau taip ir nepasiekti teisingumo: ,, Būt ar nebūt – štai klausimas. Ir kas gi/ Yra kilniau: ar dvasioje iškęsti/ Strėles ir sviedmenis nuožmaus likimo, /Ar griebtis ginklo prieš marias nelaimių/ Ir baigti jas kovoj?“. Tai įrodo, kad Hamletas yra tikras humanistas, nebijantis priimti atsakomybės, kuriam yra svarbiausia meilė, garbė, tiesa ir ištikimybė. Dėl savo įsitikinimų protagonistas yra pasiruošęs net nusižudyti, tačiau suvokia, kad tai būtų neteisingas sprendimas, kadangi jis nepasiektų teisingumo ir tai jį persekiotų net mirus: ,,Numirt – užmigt;/Miegot, galbūt sapnuot: tai čia kliūtis!/Nes kas sapnuosis amžinai užmigus/Ir nusimetus žemiškus varžtus?/Tai mus ir stabdo; ir tiktai dėl to/Nelaimės mūsų taip ilgai gyvena.“ Hamletas užsidaro savyje, atstumia visus likusius artimus žmonės, tarp jų ir savo meilę Ofelija, pameluodamas, kad jos nemylėjo ir liepdamas jai stoti į vienuolyną. Protagonistas nusprendžia įsitikinti, kad Klaudijus tikrai yra tėvo žudikas prieš jį nužudydamas, dėl to jis apsimeta išprotėjusi, kad išprovokuotų karalių. Jis surežisuoja spektaklį: jame parodo karaliaus nunuodijimą ir atskleidžia, kad žudikas yra dabartinis karalius. Spektakliui prasidėjus protagonistas atkakliai stebi Klaudijaus reakcija, kadangi ji padės jam sužinoti tiesą: ,,O aš stebėsiu jo akis. Ištirsiu/ Ligi pačių gelmių! Ir jeigu krūptels,-/Žinosiu, ką daryti!“. Klaudijus pamatęs spektaklį. Karalius išvydęs šį spektaklį pasimeta ir iškarto paprašo jį nutraukti. Hamletas supranta, kad jo dėdė yra tėvo žudikas, kuris pavogė savo brolio karūną ir moterį. Princas nusprendžia, kad jis privalo nužudyti dėdę ir išlaisvinti Danijos žmonės nuo apsimetėlio. Bandydamas nužudyti karalių Hamletas netyčia nužudo savo mylimosios tėvą – Polonijų, tai sužinojusi Ofelija išprotėja ir miršta. Galiausiai protagonistas pasiryžtą amžiams nužudyti karalių. Prieš tai paprašo savo draugo Horacijaus, kad jei bandydamas nužudyti Klaudijų mirs ir pats, Horacijus privalo atskleisti tiesą Danijos žmonėm, kad galėtų mirti būdamas garbingas. Klaudijus įtaria, kad jo sūnėnas ateina jį nužudyti, dėl to su Laertu užnuodija vyną, ginklą, tačiau tai jų neišgelbėjai per kautynes, kadangi miršta visi išskyrus Horacijų: Hamletas, Laertas, Klaudijus ir Gertrūda. Vienintelis Hamletas lieką kaip tragiškasis herojus, kuris išgelbėjo Danija nuo apsimetėlio karaliaus, jis miršta pasiekęs savo tikslą ir išlaikęs savo įsitikinimus. Taigi, Hamletas buvo dvejojanti asmenybė, kuri tam, kad priimtų sprendimą kėlė egzistencinius klausimus, tačiau viską ką jis darė buvo dėl meilės Danijai ir tėvui, kurio mirtį ir motinos išdavystę išgyveno itin sunkiai, kadangi buvo jausmingas žmogus, tačiau jis sugebėjo priimti teisingą sprendimą ir dėl to vienintelis mirė kaip kilnus žmogus, kuris nužudė savo dėdę dėl teisingumo ir tiesos.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!