Žmogaus ryšys su gamta

Žmogaus ryšys su gamta

Žmogus ir gamta nuo seno yra du neatsiejami dalykai. Lietuviui gamta visuomet buvo labai svarbi, nes žmogui tai yra vieta, kurioje jis gali rasti vidinę ramybę, prieglobstį. Žmogaus santykiai su gamta visada buvo glaudūs. Ankščiau XX a. žmonės daug labiau vertindavo gamtą, ją garbindavo, gamtai būdavo suteikiama ypatinga reikšmė. Gamtoje visada buvo rengiamos apeigos, ceremonijos, šventės. Bet dabar daugeliui gamta tai yra tik materialūs ištekliai. Žmogus vis daugiau reikalauja ir atima iš gamtos nei duoda. Šiais laikais nedaug kas supranta, kad gamta mums suteikia dvasinius ir emocinius išgyvenimus. Gamta ugdo žmogų, guodžia ir suteikia jam džiaugsmo. Nuėjus į mišką pasivaikščioti, tyloj ir ramybėj galima viską apgalvoti, išsipasakoti ir pasijausti ramiu, nes tarp žmogaus ir gamtos yra ryšys. Lietuvių literatūroje yra parašyta begalė kurinių apie gamtą ir ryšį su ja.

Nuo seniausių laikų, gamta buvo neatsiejama žmogaus bei jo gyvenimo dalis. Be jos žmogus neturėtų pastogės, maisto išteklių. Anksčiau žmonės ne tik naudojosi gamtos teikiamomis gėrybėmis, bet ir mokėjo su didele pagarba ja rūpintis ir ją tausoti. Tačiau gamta šiais laikais daugeliui žmonių yra tik išgyvenimo šaltinis, materialios gėrybės. Dažnai šiuolaikinis žmogus pamiršta, kad gamta mums gali suteikti ne tik materialinius dalykus. O kas svarbiausia, ji suteikia dvasinius ir emocinius išgyvenimus, padeda mums nepamiršti savo prado ir kas tokie esam.

Pavyzdžiui Maironis, kurio eilėraščiuose neretai buvo pasakojama apie Lietuvos gamtos grožį. Gamtos ir žmogaus ryšį savo kūryboje ryškiausiai atskleidė K. Donelaitis ir A. Baranauskas įrodydami, kad žmogus paliestas gamtos ir turintis artimą ryšį su ja, yra žmogus turintis dvasinę ramybę. S. Šaltenio novelėje taip pat buvo atskleistas ryšys tarp žmogaus dvasinio pasaulio ir gamtos, kūrinyje tai buvo – Klevas. Klevas – tai šeimos ir visų kitų dvasinių vertybių simbolis. Kūrinyje buvo pasakojama apie mergaitės ir tėvo santykius, ir nuomininką kuris bandė nunuodyti klevą. Iš pradžių jis mėgino jį nukirsti, bet neįstengęs pradėjo jį paslapčia nuodyti sieros rūgštimi. Bet kai medis pradėjo geltonuoti, lapų buvo likę nedaug, tėtis sugalvojo viela pritvirtinti prie jo įvairius augalų lapus, kitą dieną klevas atgijo. Taip tėvas įrodė, jog dvasinių vertybių rūgštimi neišnaikinsi. Tai pavyzdys kaip gamta yra siejama su žmogumi ir jo dvasiniu pasauliu. Yra dar vienas kūrinys siejamas su gamta. Tai Vinco Krėvės apsakymas - Skerdžius. Jame buvo atskleistas žmogaus ir gyvūnų ryšys su gamta. Pagrindiniam veikėjui - Lapinui labai nepatiko, kai žmonės kirsdavo medžius, nes jis galvojo, jog žmogus be miško skursta. Jam buvo labai negera žiūrėti į tai kaip žmonės naikina gamtą ir kaip jos negerbia. Kai Lapinas buvo mažas jam išbūrė, jog jis gyvens tiek kiek Liepa, tad kai nukirto liepą, mirė ir Lapinas. Tai parodė, kad žmonės naikindami gamtą, negailestingai naikina gyvūnų namus. Gamta ugdo žmogų dvasiškai, moko jį, pripildo jo sielą gėrio, harmonijos ir gyvenimo pilnatvės. Žmogaus ryšį su gamta aprašo įvairūs lietuvių literatūros rašytojai, tokie kaip: Kristijonas Donelaitis savo kūrinyje „Metai“, Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ ir Juozas Tumas – Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!