Žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimo analizė

ĮVADAS Žmogaus teisės yra teisės, kurias turime tik todėl, kad egzistuojame kaip žmonės – jų nesuteikia jokia valstybė. Šios visuotinės teisės yra būdingos mums visiems, nepriklausomai nuo tautybės, lyties, tautinės ar etninės kilmės, spalvos, religijos, kalbos ar bet kokio kito statuso. Jos svyruoja nuo pačių pagrindinių – teisės į gyvybę – iki tų, dėl kurių verta gyventi, pavyzdžiui, teisės į maistą, mokslą, darbą, sveikatą ir laisvę. Taigi žmogaus teisės priklauso kiekvienam iš mūsų vienodai. Žmogaus teisės yra standartai, kuriais pripažįstamas ir ginamas visų žmonių orumas. Žmogaus teisės reglamentuoja atskirų žmonių gyvenimą visuomenėje ir tarpusavyje, taip pat jų santykius su valstybe ir valstybės įsipareigojimus jiems. Žmogaus teisių laikymasis įpareigoja vyriausybes daryti kai kuriuos dalykus, o neleidžia daryti kitų. Asmenys taip pat turi pareigas: naudodamiesi savo žmogaus teisėmis, jie turi gerbti kitų teises. Jokia vyriausybė, grupė ar pavienis asmuo neturi teisės daryti nieko, kas pažeidžia kito žmogaus teises. Viena iš žmogaus teisių išraiškos formų yra teisė į laisvę. Kiekvienas žmogus turi šias pagrindines laisves: sąžinės ir religijos laisvę; minties, tikėjimo, nuomonės ir saviraiškos laisvę, įskaitant spaudos ir kitų komunikacijos priemonių laisvę; taikaus susirinkimo laisvę ir asociacijų laisvę. Taigi žmonės gali laisvai laikytis savo pasirinktos religijos, jiems garantuojama minties, tikėjimo ir saviraiškos laisvė. Kadangi žiniasklaida yra svarbi priemonė perduoti mintis ir idėjas, ginama spaudos ir kitų žiniasklaidos priemonių teisė pasisakyti. Taip pat ginama žmonių teisė susirinkti ir veikti taikiose grupėse, taip pat teisė priklausyti asociacijom, pvz., profesinėms sąjungoms. Visos šios laisvės nustatytos, siekiant užtikrinti, kad žmonės galėtų laisvai kurti ir reikšti savo idėjas, susirinkti jas aptarti ir plačiai perduoti kitiems žmonėms. Ši veikla yra pagrindinė asmens laisvės forma. Jie taip pat svarbūs demokratinės visuomenės sėkmei. Demokratijoje žmonės turi laisvai diskutuoti apie viešosios politikos klausimus, kritikuoti vyriausybes ir siūlyti savo socialinių problemų sprendimus. Nors šios laisvės yra labai svarbios, vyriausybės kartais gali jas apriboti. Pavyzdžiui, saviraiškos laisvę gali apriboti įstatymai prieš neapykantos propagandą ar vaikų pornografiją, nes jie neleidžia pakenkti asmenims ir grupėms. Darbo aktualumą patvirtina mokslinių tyrimų žmogaus laisvių įgyvendinimo tema gausa visame pasaulyje. Paminėtini Galloway (2017); Serfontein (2019); Al-Haj & Yusoff (2020); Tabaszewski (2020); Birmontienės & Miliuvienės (2020); Valčiuko (2020); Sergedaitės (2018) ir kitų autorių moksliniai darbai. Nors tema pasižymi mokslinių tyrimų gausa, pasigendama platesnio, kompleksinio požiūrio į žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimo problemą, analizuojant keletą aspektų. Taigi šiame darbe žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimas bus išanalizuotas kompleksiškai, taikant nacionalinio, Europos Sąjungos ir tarptautinio lygmens teisės normas, t. y., penkiais aspektais – LR konstitucinės teisės, Valstybės tarnybos teisės, Viešųjų pirkimų teisės, ES teisės ir Tarptautinės teisės kontekste. Darbo tikslas – išanalizuoti žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimą įvairių teisės sričių aspektais. Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinamą LR konstitucinėje teisėje. 2. Atskleisti žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimą valstybės tarnybos teisėje; 3. Pademonstruoti žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimo aspektus viešųjų pirkimų teisėje. 4. Išanalizuoti žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimą ES teisėje; 5. Išryškinti žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimą tarptautinės teisės kontekste. 1. ŽMOGAUS LAISVĖS NELIEČIAMUMO ĮGYVENDINIMO ANALIZĖ 1.1. Žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimas LR konstitucinės teisės aspektu Teisė į žmogaus laisvės neliečiamumą yra viena iš universaliųjų žmogaus teisių, kurias žmogus įgyja gimdamas, t.y., laisvės neliečiamumas yra prigimtinė žmogaus teisė, kaip ir teisė į gyvybę, teisė į orumą, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, teisė į nuosavybės neliečiamumą bei teisė į įsitikinimų laisvę. Pamatinė norma, kurios pagrindu suteikiamas garantas prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, yra įtvirtinta LR Konstitucijos (1992) 18 straipsniu, skirsnyje „Žmogus ir valstybė“. Prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių, įskaitant ir teisė į laisvės neliečiamumą, skelbiamas bei jų apsaugos būdai numatomi kituose Konstitucijos straipsniuose. Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimu, nors teisinėje doktrinoje vieningos suformuluotos prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių sampratos nėra, pirminiu prigimtinių žmogaus teisių šaltiniu laikytina pati žmogaus prigimtis, o teisės normose tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu jos yra įtvirtinamos ir nustatomi jų apsaugą garantuojantys standartai (KT 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas). LR konstitucijoje (1992) aiškiai apibrėžtas žmogaus laisvės neliečiamumo principas – jis suformuluotas Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje. To paties straipsnio antroji dalis skirta įtvirtinimui, kad žmogaus laisvė negali būti apribota jokiais kitais pagrindais, tik nustatytais įstatymu ir laikantis įstatymu nustatytų procedūrų. Taigi savavališkas sulaikymas ar suėmimas neleistinas. To paties straipsnio trečiojoje dalyje yra nustatyta konkreti nusikaltimo vietoje sulaikyto asmens laikymo tvarka ir terminas. Remiantis minėtu Konstitucijos straipsniu, asmuo, kuris buvo sulaikytas nusikaltimo vietoje, 48 valandų laikotarpyje privalo būti pristatytas į teismą, kuriame sprendžiama, ar sulaikymas yra pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje procedūroje dalyvauja ir sulaikytasis. Teismui priėmus nutarimą sulaikyto asmens nesuimti, sulaikytasis nedelsiant privalo būti paleistas. Tilindienė (2020) atkreipia dėmesį, kad priėmus minėtas LR Konstitucijos (1992) nuostatas, iš pagrindų pasikeitė ir Baudžiamojo proceso nuostatos tiek dėl kardomojo sulaikymo, tiek dėl jo skyrimo tvarkos. Pažymėtina, kad šios nuostatos neįsigaliojo kartu su Konstitucijos priėmimu. LR įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos (1992) 8 straipsniu buvo reglamentuota Konstitucijos 20 straipsnio įsigaliojimo tvarka, nurodant, kad Konstitucijos 20 straipsnio trečiojoje dalyje išdėstytos nuostatos bus pradėtos taikyti tik Baudžiamojo proceso įstatymus atitinkamai suderinus su Konstitucija. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalies nuostatų įgyvendinimą paspartino tai, kad 1995 m. Lietuva ratifikavo Europos žmogaus teisių konvenciją, kurios 5 straipsnis apibrėžia minėto Konstitucijos straipsnio reikalavimus dėl žmogaus laisvės apribojimų (Tilindienė, 2020). Konstituciškai yra atskirai apibrėžta asmenų, turinčių ypatingą statusą, laisvės apribojimo tvarka, suteikianti teisę į papildomas laisvės neliečiamumo garantijas – LR Prezidentui, LR Seimo nariams, LR Ministrui pirmininkas, ministrams ir teisėjams. Remiantis Konstitucijos 86 straipsniu, LR Prezidentui suteikiamos didžiausios laisvės neliečiamumo garantijos: konstituciškai jam negali būti taikomas suėmimas ar kitoks laisvės apribojimas jo pareigų ėjimo metu, laisvės suvaržymai galimi tik praradus Prezidento statusą. Konstitucijos 62 straipsniu apibrėžta Seimo nario suėmimo ar kitokio jo laisvės suvaržymo tvarka: suimti ar kitaip suvaržyti Seimo nario laisvę galima tik su Seimo sutikimu. Konstitucinio Teismo (KT) yra pasisakyta apie nuostatas dėl Seimo nario imuniteto apimties ir panaikinimo: Seimo nario neliečiamybę galima panaikinti tik laikantis skaidrių, iš anksto nustatytų, aiškiai apibrėžtų procedūrų, inter alia (be visa kita, be kita ko (Piesarskas, 2000)) tik išklausius parlamento narį, dėl kurio neliečiamybės panaikinimo sprendžiama (KT 2016 m. balandžio 27 d. nutarimas) Konstitucinio Teismo teisėjo asmens neliečiamybė įgyvendinama ta pačia tvarka, kaip ir Seimo nario (apibrėžiama Konstitucijos 104 str.). Kaip buvo išaiškinta Konstitucinio Teismo, tai reiškia, kad Konstitucinio Teismo teisėjas be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra konstitucinio pagrindo Konstitucijos104 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto Konstitucinio Teismo teisėjo imuniteto apimties aiškinti kitaip, nei Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo imuniteto apimties (KT 2020 m. kovo 9 d. nutarimas). Konstitucijos 114 straipsniu apibrėžta teisėjų suėmimo ar kitokio jų laisvės suvaržymo tvarka: tam, kad būtų įgyvendinta galimybė suimti ar kitaip apriboti teisėjų laisvę, reikalinga Seimo sutikimas, ne Seimo sesijos metu – LR Prezidento sutikimas. Konstitucinio teismo buvo išaiškinta kad Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas funkcinio pobūdžio teisėjo imunitetas, turintis garantuoti teisėjo nepriklausomumą, kad būtų užtikrintas teisingumo vykdymas, todėl Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimo reikalaujama tik dėl tokio teisėjo fizinės laisvės suvaržymo, kuriuo siekiama sudaryti prielaidas patraukti teisėją baudžiamojon ar kiton teisinėn atsakomybėn už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, inter alia dėl jo sulaikymo, suėmimo ar kitokio laisvės atėmimo. Tačiau pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį nėra reikalaujama Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimo dėl tokių įstatymų nustatytų procesinių priemonių, kuriomis savaime nėra suvaržoma asmens fizinė laisvė ir kurios būtinos siekiant greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, inter alia surinkti įrodymus ir nustatyti nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusius asmenis (inter alia dėl kratos, poėmio, apžiūros) (KT 2020 m. kovo 9 d. nutarimas). Analogiškai gali būti vykdomas suėmimas ar kitoks laisvės apribojimas LR Ministrui Pirmininkui ir ministrams (apibrėžta Konstitucijos 100 str.). Analizuojant žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimo LR konstitucinėje teisėje aspektus, tikslinga paminėti ir Konstitucijos 31 straipsnį, kuriame įtvirtintos reikšmingos asmens procesinės teisės, tokios kaip nekaltumo prezumpcija, teisė į nešališką ir nepriklausomą bylos nagrinėjimą teisme, teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save ir prieš savo artimuosius, teisė į gynybą ir kt. Apibendrinant, teisė į žmogaus laisvės neliečiamumą yra universali, prigimtinė žmogaus teisė, garantuojama Konstitucijos. Konstituciškai yra įtvirtinta pamatinė norma, kurios pagrindu garantuojamos prigimtinės žmogaus teisės, prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių, įskaitant ir teisė į laisvės neliečiamumą, skelbiamas bei jų apsaugos būdai. Konstitucijoje ne tik suformuluotas fundamentalus laisvės neliečiamumo principas, bet ir didelis dėmesys skiriamas asmens laisvės apribojimui. Be to, atskirai apibrėžta asmenų, turinčių ypatingą statusą, laisvės apribojimo tvarka, suteikianti teisę į papildomas laisvės neliečiamumo garantijas. Taigi Konstitucija yra svarbiausias ir esminis žmogaus laisvės neliečiamumą įgyvendinantis garantas. 1.2. Žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimas valstybės tarnybos teisėje Valstybės tarnybos teisė yra administracinės teisės šaka, susijusi su valstybės personalo valdymu. Ji apima taisykles, reglamentuojančias bendrą valstybės tarnautojų teisinį statusą, t. y., jų teises ir pareigas. Mélypataki (2019) nuomone, valstybės tarnybos teisė šiandien yra daugiau nei administracinės teisės dalis – ji yra jungiamoji grandis tarp darbo teisės ir administracinės teisės. Valstybės tarnybos teisė ir darbo teisė daugeliu atžvilgių yra panašios, nes schema yra vienoda abiejose srityse. Tiek darbo teisės, tiek administracinės teisės įstatymų pagrindas yra priklausomybė, tačiau priklausomybės apibrėžimas darbo teisėje ir valstybės tarnybos teisėje skiriasi. Skirtumas yra tas, kad valstybės tarnybos teisė nesiremia šalių lygybe. Darbas valstybės tarnyboje nėra oficialus dviejų lygių šalių susitarimas, o greičiau valstybės sprendimas. Valstybės tarnybos teisės atžvilgiu valstybė yra darbdavys ir savininkas, taigi yra bosas ir įstatymų leidėjas viename asmenyje. Dažnu atveju negalima nubrėžti ribų, kur baigiasi valstybės, kaip įstatymų leidėjo, vaidmuo ir prasideda darbdavio vaidmuo (Mélypataki, 2019). Dėl šio dvilypumo valstybės tarnybos įstatymas gali tapti neaiškūs ir sukelti abejonių dėl galimų tam tikrų teisės į laisvę apribojimų. Valstybės tarnyba Valstybės tarnybos įstatyme (1999) apibūdinama kaip visuma teisinių santykių, atsirandančių asmeniui įgijus valstybės tarnautojo statusą, vykdant viešojo administravimo veiklą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, koordinuojant atskirų valstybės valdymo sričių politiką ar įstaigų veiklą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus ir kt. Valstybės tarnautojas tame pačiame įstatyme apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, tarnaujantis valstybės tarnyboje ir atliekantis tam tikrą viešojo administravimo veiklą. Valstybės tarnybos įstatymas (1999) nustato esminius valstybės tarnybos principus, apibrėžia valstybės tarnautojo statusą ir kitus kriterijus bei nurodo valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus. Taigi Valstybės tarnybos įstatymas reglamentuoja valstybės, kaip darbdavio, vaidmenį valstybės tarnybos teisėje. Valstybės tarnyba laikytina ypatinga žmogaus socialinės veiklos sritimi, glaudžiai susijusia su pačia valstybe bei jos vaidmeniu visuomenėje (Glebovė,2010). Valstybės tarnautojui, kaip ir kiekvienam kitam asmeniui, fundamentalus laisvės neliečiamumas garantuojamas Konstitucija, tačiau, kadangi valstybės tarnybos teisės sistema yra sudėtinga, gali kilti klausimų, susijusių su darbo pasirinkimo laisve. Tiesiogiai valstybės tarnyba Konstitucijoje minima tik 33 str. 1 dalyje, nustatančiame piliečio teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą ir 141 straipsnyje, nustatančiame tam tikros grupės asmenų (atliekančių karo tarnybą, tarnaujančių krašto apsaugoje, policijoje ir kt.) apribojimus būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais ir negali eiti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje. Nors Konstitucijos 48 straipsnis, numato kiekvieno žmogaus, taigi ir valstybės tarnautojo, darbo pasirinkimo laisvę, Valstybės tarnybos įstatymo (1999) 19 straipsnis numato kai kuriuos su šia laisve susijusius apribojimus. Pvz., valstybės tarnautojui taikomas draudimas vykdyti veiklą, galinčią sukelti interesų konfliktą (19 str. 1.1); draudžiamas daugiau nei vienų valstybės tarnautojo pareigų ėjimas, darbas pagal darbo sutartį toje valstybinėje ar savivaldybės organizacijoje, kurioje jis eina pareigas kaip valstybės tarnautojas, draudžiamas kitų pajamų gavimas, išskyrus darbo užmokestį bei kitas įstatyme numatytas išmokas, iš tos organizacijos, kurioje jis eina valstybės tarnautojo pareigas. Išimtis numatyta tik Seimo narių patarėjams ir padėjėjams, tačiau įstatymas riboja darbo laiko trukmę (19 str. 2.1) ir kt. Konstitucinio Teismo (KT) praktikoje buvo ne kartą nagrinėti skundai dėl Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis ribojamos galimybės savivaldybės administracijos tarnautojams, įskaitant ir seniūnus, būti tarybos nariais savivaldybėje, kurioje jie eina pareigas. Pvz., atvejis, kai pareiškėjas teigė, jog pagal nuostatas, dėl kurių kilo ginčas, asmeniui kyla pasirinkimo dilema, ar atsisakyti savivaldybės tarybos nario įgaliojimų, ar atsistatydinti iš valstybės tarnybos pareigų. Pareiškėjo nuomone, minėtos nuostatos pažeidžia asmens laisvę dėl darbo pasirinkimo, apibrėžtą Konstitucijos 48 str. 1 d. ir pažeidžia Konstitucijos 33 str. 1 d. įtvirtintą asmenų pasirinkimo laisvę stoti į valstybės tarnybą. Tačiau Konstitucinis teismas nusprendė, kad minėtos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai (KT 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas), taigi nepažeidžia nei darbo pasirinkimo laisvės, nei pasirinkimo laisvės tarnauti valstybės tarnyboje Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės tarnybos įstatymu yra nustatyta, kad ir pats valstybės tarnautojas turi veikti nepažeisdamas kitų asmenų teisės į laisvę. 3 str. 1. 10 punkte pažymima, kad valstybės tarnautojas turi gerbti žmogų ir jo pagrindines laisves. Kita vertus, reikia atsižvelgti ir į paties valstybės tarnautojo laisves. Kaip teigia Laurinavičius (2003), visų pirma į tam tikras sąlygas reikėtų atsižvelgti taikant drausminę atsakomybę valstybės tarnautojams. Pvz., atsižvelgti į tam tikrų keliamų reikalavimų teisėtumą – negalima įpareigoti valstybės tarnautoją prieš jo valią atlikti užduotis, kurios neįeina į jo pareigas; būtina atsižvelgti į aplinkybę, jei valstybės tarnautojas neatliko užduoties, žinodamas, kad įstatymo požiūriu bus pažeistos kito asmens teisės ir fundamentalios laisvės (Laurinavičius, 2003). Apibendrinant valstybės tarnybos teisė yra labai sudėtinga sistema, kurios panašumas su darbo teise nulemia tam tikrą dvilypumą, galintį riboti kai kurias žmogaus laisves. Pvz., konstituciškai apibrėžta teisė į laisvą darbo pasirinkimą tam tikru mastu riboja Valstybės tarnybos įstatymas, kuriame valstybės tarnautojams nustatyti tam tikri ribojimai, susiję su galimybe dirbti daugiau nei vieną darbą ar būti renkamiems į tam tikrus valstybės valdymo organus. Tačiau Konstitucinio Teismo yra išaiškinta, kad minėti ribojimai nepažeidžia valstybės tarnautojų laisvės į darbo pasirinkimą. Žmogaus laisvės neliečiamumo kontekste yra svarbi ir Valstybės tarnybos įstatymo nuostata dėl valstybės tarnautojo veiklos nepažeidžiant kitų asmenų teisės į laisvę. 1.3. Žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimas viešųjų pirkimų teisėje Viešieji pirkimai – prekių, paslaugų ir darbų, reikalingų funkcijų vykdymui viešajame sektoriuje pirkimas. Tai gali būti įvairūs pirkimai – nuo infrastruktūros projektų iki ginklų, sveikatos ir socialinės priežiūros sektoriui reikalingos įrangos, kanceliarijos prekių, baldų, uniformų, elektronikos prekių, kitų daiktų ir maisto produktų. Viešieji pirkimai sudaro didelę dalį viso pasaulio ekonomikos. Apskaičiuota, kad visame pasaulyje viešųjų pirkimų sutarčių vertė yra 2 trilijonai eurų per metus. EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) duomenimis, valstybių narių vyriausybės viešiesiems pirkimams išleidžia vidutiniškai 12 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) ir vidutiniškai 16 proc. ES ir 20 proc. visame pasaulyje (European Commission DG Growth, International Procurement, 2016; Martin-Ortega, 2018). Viešieji subjektai kasdien perka prekes, kurių tiekimo grandinėje sistemingai kyla didelė žmogaus teisių pažeidimų rizika. Žmogaus teisių pažeidimai grindžiami pagrindinėmis TDO (Tarptautinės darbo organizacijos) konvencijomis, JT (Jungtinių Tautų) konvencija dėl vaikų ir nacionalinių darbuotojų teisės aktų pažeidimais gamybos šalyse (Public Procurement and Human Rights, 2021). Pasitaiko atvejų, kai tarptautinės organizacijos susiduria su skandalais, susijusiais su žmogaus teisių pažeidimu, kai viešieji pirkimai buvo susieti su priverstiniu darbu, vaikų darbu, pernelyg ilgomis darbo valandomis, nesaugiomis darbo sąlygomis, asociacijų ir saviraiškos laisvių slopinimu tokiuose sektoriuose kaip elektronika, tekstilė, statyba ir kt. (O'Brien & Martin-Ortega, 2019).Taigi atsakymo kaip žmogaus laisvės neliečiamumo teisė įgyvendinama viešųjų pirkimų teisėje, šiame darbe bus bandoma ieškoti per žmogaus teisių įgyvendinimo prizmę, kadangi teisė į laisvę yra žmogaus teisių sudedamoji dalis. 2014 m. Europos lygiu buvo priimtos trys naujos viešųjų pirkimų direktyvos, pakeitusios ankstesnės kartos direktyvas, galiojusias nuo 2004 m. Šios direktyvos reglamentuoja finansų, laisvo prekių judėjimo, prekių ir paslaugų bei konkurencijos užtikrinimą sudarant viešųjų pirkimų sutartis. 2014 m. direktyvose daug dėmesio skiriama aplinkos apsaugos ir socialinėms nuostatoms, jos įkūnija socialinės rinkos ekonomikos koncepciją, išdėstytą Lisabonos sutartyje ir rodo didesnę ES integraciją viešųjų pirkimų srityje (Semple, 2018), tačiau nereglamentuoja nuostatų, susijusių su žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimu. Taigi dabartinis ES reglamentas dėl viešųjų pirkimų tiesiogiai nesprendžia žmogaus teisių problemų, įskaitant ir žmogaus laisvės neliečiamumo problemos, tačiau nauja 2014 m. ES viešųjų pirkimų tvarka suteikia svarbių galimybių viešuosius pirkimus apibrėžti kaip žmogaus teisių mechanizmą. ES, būdama Pasaulio prekybos organizacijos narė ir pasirašiusi jos bendrąjį pirkimų susitarimą, reguliuojant viešuosius pirkimus, vadovaujasi tais pačiais į laisvą prekę orientuotais principais, o ES įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) darbotvarkėje buvo bandoma pasikliauti viešaisiais pirkimais kaip potencialia priemone žmogaus teisių apsaugai įmonių veiklos srityje (Martin-Ortega, 2018). Tačiau tai neatsispindi viešųjų pirkimų reglamente. Dabartinės ES viešųjų pirkimų taisyklės iš esmės yra įtrauktos į Viešųjų pirkimų direktyvą (2014/24/ES) ir šis reglamentas labiau grindžiamas nediskriminavimo ir konkurencijos laisvės, o ne žmogaus teisių, įskaitant ir teisę į laisvę, principais. Siekiant atkreipti dėmesį į žmogaus teises, buvo sukurti Jungtinių Tautų pagrindiniai verslo ir žmogaus teisių principai (Guiding Principles on Business and Human Rights), skatinantys valstybes panaudoti savo perkamąją galią įmonių pagarbos žmogaus teisėms, taigi ir teisei į laisvę, skatinimui. Jungtinių Tautų pagrindiniais verslo ir žmogaus teisių principais (JTGP) siekiama remtis tradicine valstybių pareiga ginti asmenų, nukentėjusių nuo trečiųjų šalių kišimosi, žmogaus teises. Tai išreiškiama apibrėžiant tai, kas vadinama „valstybės ir verslo ryšiu“. Tai darydama JTGP daugiau dėmesio skiria svarbiam valstybės vaidmeniui, ne tik reguliuojančiam jų jurisdikcijoje esančias ar jų teritorijoje esančias įmones, bet ir pačiai valstybei kaip gamybos sistemos elementui. Nors JTGP pagrindinis dėmesys skiriamas valstybinėms įmonėms, yra ir tiesioginės nuorodos į įstatyminę pareigą ginti žmogaus teises, taikytinas tais atvejais, kai valstybė sudaro sutartis su verslo subjektais. Remiantis JTGP komentaru, valstybės „turėtų skatinti verslo įmones, su kuriomis jos vykdo komercinius sandorius, gerbti žmogaus teises“, įskaitant viešuosius pirkimus“. Todėl šį principą galima suprasti kaip ryšį tarp valstybės įsipareigojimų gerbti, ginti ir skatinti žmogaus teises viešuosiuose pirkimuose (Martin-Ortega & O’Brien, 2019). Mokslininkų nuomone, įgyvendinant žmogaus laisvės neliečiamumą viešųjų pirkimų teisėje, susiduriama su dviem problemomis: 1) tarptautinė viešųjų pirkimų tvarka buvo sukurta siekiant apsisaugoti nuo antikonkurencinės veiklos ir diskriminacijos ir buvo pagrįsta siaurai apibrėžta „kainos ir kokybės santykio“ sąvoka, o ne sistema, kuri iš pradžių atsižvelgia į socialinius aspektus (Martin-Ortega, 2018); 2) esama socialiai atsakingų viešųjų pirkimų praktika daugiausia apsiriboja vidaus žmogaus teisių apsauga, todėl sudėtinga išplėsti socialines nuostatas darbuotojams, esantiems už perkančiosios valstybės sienų (Martin-Ortega & O’Brien, 2019). Taigi žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimui dėmesio nebuvo skirta. Tačiau dabartiniai normatyviniai pokyčiai atveria kelią būsimai praktikai. Pvz., JAV Federalinis įsigijimo reglamentas (FAR) draudžia parduoti užsienyje pagal federalines sutartis įsigytą produktą, kuris yra kasamas, išgaunamas ar gaminamas priverstiniu vaikų darbu (Federal Acquisition Regulation, 48 CFR §101). Jungtinėje Karalystėje Šiuolaikinės vergovės įstatymas (Modern Slavery Act, 2015) reikalauja, kad tam tikri viešųjų pirkimų dalyviai be kita ko praneštų apie savo pastangas užkirsti kelią šiuolaikinei vergijai (laikytinai viena iš nelaisvės formų) savo tiekimo grandinėje. Pagal Norvegijos viešųjų pirkimų įstatymo (Lov om offentlige anskaffelser (anskaffelsesloven), 2017) 5 str. reikalaujama, kad perkančiosios organizacijos įgyvendintų tinkamas priemones, skatinančias pagarbą žmogaus teisėms viešuosiuose pirkimuose, kai yra tokių teisių pažeidimo pavojus. Remiantis minėtu įstatymu, Norvegijos viešųjų pirkimų skyrius (Public Procurement and Human Rights, 2021) be kita ko pateikia didelės rizikos sąrašą, į kurį įtrauktos organizacijos, kurių produktų tiekimo grandinėse yra užfiksuoti sistemingi žmogaus teisių pažeidimai – tarp jų kai kurias žmogaus laisves ribojančios blogiausios vaikų darbo formos, priverstinis darbas, pavojingos darbo sąlygos ir profsąjungų draudimas. Taip pat siūlo pavyzdinius sutarčių vykdymo sąlygų šablonus, pagrįstus pagrindinėmis TDO konvencijomis, JT vaiko konvencija ir gaminančios šalies nacionaliniais teisės aktais. Sutarties vykdymo sąlygos, skirtos apsaugoti pagrindines žmogaus teises, įskaitant ir teisę į laisvę, tiekimo grandinėje, numato, kad tiekėjai yra atsakingi už žmogaus teisių deramą patikrinimą, traktuojamą kaip vieną iš pagrindinių veiklos dalių. Sutarties sąlygos grindžiamos EBPO deramo patikrinimo gairėmis dėl atsakingo verslo. Lietuvoje Viešųjų pirkimų įstatymas (1996) tiesiogiai nereglamentuoja žmogaus laisvės neliečiamumo, tačiau remiantis 17 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame be kita ko nurodoma, kad vykdant pirkimo sutartis būtų laikomasi socialinės ir darbo teisės įpareigojimų, 5 priede yra pateikiamas tarptautinių socialinių ir aplinkos apsaugos konvencijų, kurios, be kita ko reglamentuoja kai kurias žmogaus laisves, sąrašas. Apibendrinant, viešųjų pirkimų teisėje žmogaus laisvės neliečiamumas įgyvendinamas vykdomas per bendrąsias žmogaus teises ir laisves įgyvendinančias nuostatas viešuosiuose pirkimuose nepirkti prekių ir paslaugų, kurių gamybos ir tiekimo grandinėse pažeidžiamos žmogaus teisės, apibrėžtos TDO konvencijomis, JT konvencija dėl vaikų ir nacionalinių darbuotojų teisės aktų pažeidimais gamybos šalyse. Nors naujosios ES viešųjų pirkimų direktyvos taip pat nereglamentuoja žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimo, tik siūlo tam tikrus įpareigojimus dėl socialinių-ekonominių žmogaus teisių, tačiau tarptautiniu mastu pastebimi pokyčiai: kai kuriose šalyse įstatymais viešųjų pirkimų dalyviai įpareigojami tiekti tik tas prekes ir paslaugas, kurių tiekimo grandinėje nebuvo žmogaus laisvės neliečiamumo pažeidimų. 1.4. Žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimas ES teisėje Žmogaus laisvės neliečiamumą ES įgyvendina keletas tarpusavyje susijusių dokumentų, iš kurių reikšmingiausiais laikytini Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (2016) ir Europos žmogaus teisių konvencija (1950). Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau tekste – Chartija) Europos Sąjungos (ES) teisėje įtvirtinamos ES piliečių ir gyventojų asmeninės, pilietinės, politinės, ekonominės ir socialinės teisės, tarp jų ir teisė į laisvę. Dabartinę Chartijos formą 2000 m. Patvirtino Europos Parlamentas, Ministrų Taryba ir Europos Komisija. Tačiau jos teisinis statusas išliko neaiškus iki 2009 m. gruodžio mėn., t. y., iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo. Chartija įpareigoja ES veikti ir priimti įstatymus, laikantis Chartijos, ir suteikia galimybę ES teismams panaikinti jai prieštaraujančius ES teisės aktus. Chartija taikoma ES valstybėms narėms, kai jos įgyvendina ES teisę, tačiau neišplečia ES kompetencijos, viršijančios sutartyse jai suteiktas kompetencijas (Peers et al., 2014). Chartijoje žmogaus laisvės neliečiamumas apibrėžtas II skyriaus (laisvės) 6 straipsnyje (teisė į laisvę ir saugumą). Apie žmogaus laisvės neliečiamumą pasakyta tiek, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Chartijos aiškinamosiose pastabose (Explanations relating to the Charter of fundamental Rights, 2007) teigiama, kad 6 straipsnyje nurodytos teisės turi tą pačią reikšmę ir taikymo sritį kaip ir Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau tekste – EŽTK) 5 straipsnis. Apribojimai, kurie jiems gali būti nustatyti, negali viršyti EŽTK leidžiamų apribojimų. Teisė į laisvę negali būti absoliuti ir, nors didžioji šio straipsnio dalis yra skirta sąlygų, kuriomis asmens laisvė gali būti teisėtai apribota, sąrašui, kiekviena iš šių leistinų sulaikymo formų priklauso nuo jos teisėtumo ir galimybės ją peržiūrėti. Kitaip tariant, nepriklausomas teismas turi periodiškai tikrinti sulaikymo teisėtumą. Svarbu pažymėti, kad šis sąrašas yra baigtinis, t. y., nėra jokių kitų leistinų nukrypti leidžiančių nuostatų dėl asmens laisvės pastabose (Explanations relating to the Charter of fundamental Rights, 2007). Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės yra reikšmingos Europos Parlamentui ir Tarybai priimant įstatymo galią turinčius aktus teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 82, 83 ir 85 straipsniais, siekiant apibrėžti bendras būtiniausias nuostatas dėl teisės pažeidimų ir bausmių kategorijų nustatymo bei tam tikrų procesinės teisės aspektų. Chartijos 6 straipsnyje nurodytos teisės yra EŽTK 5 straipsnyje garantuotos teisės, o remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi jų esmė ir taikymo sritis yra analogiška.Todėl apribojimai, kurie gali būti joms teisėtai nustatyti, negali viršyti leidžiamų pagal EŽTK 5 straipsnio formuluotę. Europos Žmogaus Teisių Teismo (European Court of Human Rights, ECHR) praktikoje yra daugybė bylų, kuriuose buvo nagrinėti žmogaus laisvės įgyvendinimo klausimai. Pirmoji Europos žmogaus teisių konvencijos (1950) 5 straipsnio dalis reglamentuoja visas situacijas, kai asmenims atimama fizinė laisvė; tai gali apimti nuo sulaikymo trumpiau nei dviem valandoms deportavimo tikslais (ECHR Case of X & Y v Sweden, 1976) iki paciento laikymo atviroje psichiatrijos ligoninės palatoje (ECHR Case of Ashingdane v. The United Kingdom, 1985), taip pat siekiant išsiaiškinti situacijas, susijusias su suėmimu už nusikalstamas veikas. Kalbant apie psichinėmis ligomis sergančių asmenų sulaikymą (5 straipsnio 1 dalies e punktas), pradinio sulaikymo metu įrodymų apie nustatytą psichikos sutrikimą pateikti nereikia. Pradiniam vertinimo laikotarpiui gali pakakti tam tikrų medicininių įrodymų ir įtarimo, kad asmuo kelia pavojų sau ar kitiems (ECHR Case of S.R. v. The Netherlands, 2012) Psichinėmis ligomis sergančių asmenų sulaikymas bus teisėtas tik pagal 5 straipsnio 1 dalies e punktą, jei jis bus atliktas ligoninėje, klinikoje ar kitoje atitinkamoje įstaigoje (ECHR Case Aerts v. Belgium, 1998). Tose EŽTK 5 straipsnio 1 dalies d – f punktų dalyse, kuriose kalbama apie administracinio arešto rūšis, nesilaikančias teismo sprendimo, yra svarbu, kad asmuo turėtų teisę ištirti to sulaikymo teisėtumą pagal 5 straipsnio 4 dalis. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Strasbūro teismas yra nusprendęs, jog 5 straipsnio 1 dalies f punktas skiriasi nuo kitų sulaikymo formų, leidžiamų pagal a – e punktus, nes tas sulaikymas gali būti „nebūtinas“ ar „proporcingas“ siekiant užtikrinti pasirašiusioje valstybėje sulaikyto asmens deportaciją ar išdavimą, taip pat neleisti jam neteisėtai atvykti (ECHR Case of Chahal v. The United Kingdom, 1996). Teismas turi garantuoti savo teisėtumą pasirašiusiose valstybėse, gerbdamas jų suverenią teisę kontroliuoti savo sienas ir neleisti užsieniečiams naudotis tokiomis bendromis laisvės teisėmis, kokias turi jų piliečiai (ECHR Case Saadi v. United Kingdom,2008). Nuoroda į „asmens laisvę ir saugumą“ reiškia tiesiog tai, kad areštas neturi būti savavališkas; asmenys turėtų būti „apsaugoti“ nuo nepaaiškinamų ir neteisėtų valstybės veiksmų (ECHR Case of Bozano v France, 1986). Išanalizavus EŽTK 5 straipsnį galima sutikti su Tilindiene (2020), kad minėtas straipsnis detaliai reglamentuoja sąlygas, kurioms esant asmens laisvė gali būti teisėtai ir pagrįstai ribojama, t.y., apsaugo asmenis nuo to, kad laisvė būtų savavališkai atimta. Tuo pačiu matyti, kad EŽTK 5 straipsnis numato įvairius patikrinimo būdus, siekiant išsiaiškinti, ar asmens sulaikymas buvo vykdomas laikantis teisės reikalavimų ir siekiant apsaugoti asmenis, kad nebūtų priimami savavališki sprendimai dėl jų sulaikymo ar įkalinimo. EŽTK 5 įpareigoja valstybes, kad sulaikytiems asmenims būtų užtikrintos procedūrinės garantijos: kiekvienam sulaikymam asmeniui turi būti suteikta galimybė gauti informaciją apie jo sulaikymo priežastį, ir teisė būti kuo skubiau pristatytam į teismą ar paleistam iki teismo proceso pradžios. Be to, kiekvienam asmeniui, sulaikytam pažeidžiant jo teises, išdėstytas EŽTK 5 straipsnyje, turi būti suteikta teisė į kompensaciją (Tilindienė, 2020). Taigi galima daryti prielaidą, kad, nors EŽTK 5 straipsnio 1 dalyje ir nurodoma, jog „kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens saugumą“, šiame dokumente pagrindinis dėmesys skiriamas asmens laisvės apsaugai nuo nepagrįsto sulaikymo, o ne asmens saugumui – Konvencija gina neteisėtai ar savavališkai sulaikytus asmenis. Matyti, kad žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimas ypač aktualus asmenims, sulaikytiems imigracijos, baudžiamosios justicijos sistemoje arba sulaikytiems pagal psichikos sveikatą reglamentuojančius įstatymus. Svarbu žinoti, kad tai, kas laikoma laisvės atėmimu, priklauso nuo aplinkybių. EŽTK 5 straipsnis netaikomas judėjimo laisvės apribojimams. Skirtumas tarp laisvės apribojimų ir laisvės atėmimo yra laipsnio ar intensyvumo ir priklauso nuo paskirtos priemonės rūšies, trukmės, jos poveikio ir jos įgyvendinimo. Kadangi teisė į laisvę nėra absoliuti, analizuojant EŽTK 5 straipsnį matyti, kad yra tam tikrų aplinkybių, kuriomis valdžios institucijos gali asmenį sulaikyti, tačiau tik tokiu atveju, jei veikia pagal įstatymus, pvz.: • sulaikymas po teismo nuosprendžio; • sulaikymas ar suėmimas už tai, kad nesilaikoma teisėtos teismo nutarties ar nevykdoma teisinė pareiga; • sulaikymas arba kardomasis kalinimas – kreipiantis į teismą, jei yra pagrįstas įtarimas dėl nusikaltimo padarymo, jei tai pagrįstai būtina siekiant užkirsti kelią nusikaltimo padarymui arba užkirsti kelią asmeniui išvengti teisingumo (tačiau tai neapima prevencinio sulaikymo); • vaikų sulaikymas pagal teisėtą įsakymą dėl švietimo priežiūros arba užtikrinant saugų apgyvendinimą, priežiūrą ar pan.; • kaip kraštutinė priemonė siekiant užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui, teisėtai sulaikyti dėl psichinės sveikatos ar kitų panašių priežasčių; • siekiant užkirsti kelią neteisėtam atvykimui į šalį arba deportavimui ar ekstradicijai. Sulaikymas nebebus teisėtas, jei faktiškai nevykdoma arba neatidžiai vykdoma deportavimo ar ekstradicijos procedūra; • visais atvejai būtina laikytis proporcingumo principo, t.y., sulaikymas turi būti proporcingas aplinkybėms. Apibendrinant, ES teisėje žmogaus laisvės neliečiamumas įgyvendinamas plačiai. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad asmens laisvė negali būti absoliuti, todėl tarpusavyje susijusiuose dokumentuose yra nustatytos sąlygos, kuriomis asmens laisvė gali būti teisėtai apribota. Problemos aktualumą atskleidžia daugybė bylų Europos Žmogaus Teisių Teisme, susijusių su žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimu. Taigi matyti, kad ES teisėje didelis dėmesys skiriamas teisei į asmeninę laisvę, pabrėžiant, kad niekas neturi būti įkalintas ar sulaikytas be rimtos priežasties. 1.5. Žmogaus laisvės neliečiamumo įgyvendinimas tarptautinės teisės kontekste Šiuolaikinės žmogaus laisvės neliečiamumo tarptautinės teisės ištakos slypi tokiuose dokumentuose, kaip, pvz., „Habeas Corpus Act“, laikytiname vienu pirmųjų asmens neliečiamybės įstatymu. Tai buvo teisės priemonė, skirta sulaikytam asmeniui ginčyti sulaikymo teisėtumą. Tačiau „Habeas Corpus Act“ pagal to meto galiojančius įstatymus neužtikrino sulaikyto asmens paleidimo. (Halliday, 2012). Vėliau buvo priimta daugybė žmogaus teisių deklaracijų ir iš esmės visose jose buvo deklaruojama teisė į laisvę – nuo Prancūzijos revoliucijos raginimo („laisvė, lygybė, brolybė“), iki Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (1948) ir iki Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (ICCPR; 1967), garantuojančių kiekvieno asmens turi teisę į asmens laisvę ir saugumą. Paminėtina ir Jungtinių Tautų žmogaus teisių chartija, reglamentuojanti visas žmogaus teises, įskaitant ir teisę į laisvę, bei įtvirtinanti jų apsaugos mechanizmus, sudaryta iš penkių dokumentų: Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (1948); Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (1966), Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (1966); Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvaus protokolo (1966) ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto dėl mirties bausmės panaikinimo II fakultatyvaus protokolo (1989). Šio darbo kontekste analizuotina keletas tarptautinės teisės dokumentų, įgyvendinančių žmogaus laisvės neliečiamumą. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (1948) 1 straipsnis apibrėžia prigimtinę žmogaus teisę į laisvę; 3 straipsnis pabrėžia kiekvieno žmogaus teisę į laisvę ir asmens saugumą; 4 straipsnyje pažymima, kad „niekas negali būti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!