Žmogaus laikysena ribinėse situacijose (kalbėjimas)

Žmogaus laikysena ribinėse situacijose

Prancūzų tragikas, vienas iš trijų didžiųjų XVII a. dramaturgų – Pjeras Kornelis yra pasakęs: „Aš galiu būti priverstas gyventi be laimės, bet aš niekada nesutiksiu gyventi be garbės“ – šie jo žodžiai leidžia suprasti, kokią svarbią reikšmę garbė ir teisingas apsisprendimas turi kiekvieno žmogaus gyvenime. Manau, kad viena iš pačių svarbiausių žmogiškųjų savybių – tai stiprybė ir atkaklumas kovoti už tai, kas kiekvienam iš mūsų yra svarbu. Vis dėlto gyvenime ne viskas yra taip paprasta. Pasitaiko situacijų, kurios akimirksniu sunaikina visą žmoguje slypinčią stiprybę ir priverčia individą keisti savo gyvenimą. Tada kyla rimtas pavojus vertybėms. Dvasinis sukrėtimas, nežmoniškos gyvenimo sąlygos ar skaudi patirtis gali netikėtai užklupti žmogų jo laimingo gyvenimo kelyje ir ne tik padaryti nepaprastą žalą individo sąmonei, bet ir jo dvasiniam pasauliui – dingsta pasitikėjimas savimi, prarandamas noras kovoti ir galiausiai, užgęsta viltis, žadanti šviesią individo ateitį. Tokios situacijos turi itin reikšmingas pasekmes, žlugdančias žmonių gyvenimus, keičiančius jų egzistencijos suvokimą. Būtent tuomet iškyla klausimas: ar įmanoma išlikti žmogumi tokioje nužmogėjusioje visuomenėje, kai nėra paisomos jokios moralės normos? Šiandien savo kalboje pristatysiu, kaip individas elgiasi ribinėse situacijose ir kokius reikšmingus sprendimus priima.

Visų pirma, atsilaikyti prieš blogį ribinėje situacijoje padeda žmogiškumas. Svarbu suprasti, kad tas individas, kuris yra nuolankus ir supratingas, stengiasi nepasiduoti ir išlikti savimi net tada, kai griūva aplinkinis pasaulis. Puikų to pavyzdį galima rasti ir lietuvių literatūroje. Katastrofų laikotarpio lietuvių literatūroje galima aptikti dvasiškai stiprios ir ryžtingos asmenybės laikysenos pavyzdį – tai Balys Sruoga. Balio Sruogos ginklas ribinėje situacijoje buvo žmogiškumas ir ironija, kuria remiantis vėliau buvo sukurtas memorialinis kūrinys „Dievų miškas“. 1945 m. grįžęs iš koncentracijos stovyklos Sruoga profesoriavo universitete, sunkiai išgyveno vienatvę, ideologinius kūrybos varžymus, viešą menininko pažeminimą. Nepakenčiamos gyvenimo sąlygos pakirto sveikatą. Gydydamasis Birštono sanatorijoje per tris mėnesius parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“, kuri buvo pasmerkta kaip neatitinkanti sovietinės ideologijos ir dėl to nespausdintina, tačiau joje kaip niekur kitur atsiskleidžia laisvės ir prievartos tema, patiriamas dvasinis siaubas ir vidinė žmogaus stiprybė, leidžianti išlikti žmogumi nežmoniškoje situacijoje. Kūrinyje rašoma: ,,Gavau ir aš pavadinimą ir dvi lazdas per sprandą“, taip pat skamba tokie žodžiai: ,,Niekas tavęs neatjaus, nepaguos, į mirties paslaptį pakeleivingos meilės žodžiu nepalydės“, – tai rodo, kad koncentracijos stovyklos politika stengiasi naikinti žmogiškumą, tačiau jeigu žmogus puoselėja šią vertybę, jos atimti neįmanoma. Reikšminga tai, kad autorius kūrinyje pasitelkia ironiją, sarkazmą ir groteską taip sukurdamas vertybinį pamatą, kuris neleidžia prarasti žmogiškumo. ,,Ten-turi ginklą. Gali gintis“, – rašoma kūrinyje. Tuo ginklu ir tampa žmogiškumas, kuris leidžia išgyventi ribinę situaciją. Taigi žmogiškumo dėka individas gali išlikti orus ir didis ribinėje situacijoje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!