Žmogaus laikysena karo meto poezijoje

Karo metas buvo iššūkių metas žmonėms. Šiuo laikotarpiu, sovietams okupavus Lietuvą, žmonės patyrė daug skausmo ir sunkumų. Ne kiekvienas galėjo atlaikyti okupantų spaudimą, išgyventi žiauriomis sąlygomis. Tačiau buvo ir žmonių, kupinų ryžto, gebančių stoiškai priimti karo siaubą. Apie tai, kaip žmonės reagavo į karo baisumus rašė poetas Bronius Krivickas sonete "Mano dienos nebūtin pasvirę" ir Vincas Mykolaitis-Putinas eilėraštyje "Vivos plango, mortuos voco".
Vieno žymiausių lietuvių rašytojų, partizano Broniaus Krivicko sonete "Mano dienos nebūtin pasvirę" lyrinis subjektas stoiškai priima karo meto realybę, yra pasiryžęs mirti vienatvėje. Sonetas nuo pat pirmo posmo pradedamas mirties nuotaika: "Mano dienos nebūtin pasvirę." Antroje eilutėje lyrinis "aš" keliauja rudenio taku, jo galvą puošia mirę lapai lyg aukso vainikas. Rudens takas simbolizuoja kelią į mirtį, nes ruduo yra laikas, kai miršta, užminga gamta....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!