Žmogaus įsipareigojusio tėvynei, paveikslas lietuvių literatūroje

,,Žmogaus įsipareigojusio tėvynei, paveikslas lietuvių literatūroje“ (Jonas Radvanas, Justinas Marcinkevičius) Jau nuo seno kiekvieno žmogaus gyvenime labai svarbų vaidmenį vaidina Tėvynė. Individas, atsidavęs tėvynei prisiima atsakomybę visos tautos vardu ir susitaiko su kupinu kančios gyvenimu. Žmogaus meilė tėvynei ir pareiga itin plačiai aprašoma Vinco Kudirkos ir Justino Marcinkevičiaus kūryboje. Taigi, kaip ir kokį žmogaus, įsipareigojusio Tėvynei, paveikslą vaizdavo minėti lietuvių rašytojai? Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso epochos poeto Jono Radvano poemoje ,,Radviliada” idealizuojamas Tėvynei įsipareigojęs žmogus. XIX a pab., kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje, atsigręžiama į didingą viduramžių praeitį, o Lietuva vaizduojama kaip didingą praeitį turinti valstybė. Tuo metu Lietuva buvo laikoma atsilikusiu laukiniu barbarų kraštu. J. Radvano poema „Radviliada“ paneigia tokį stereotipinį Lietuvos paveikslą. Kūrinyje skelbiami patriotiniai Tėvynės meilės, būtinumo ją ginti imperatyvai, aukštinama legendinė Lietuvos praeitis, tautos didybė, su meile aprašoma įspūdinga krašto gamta, laukų ir miškų grožis, nenusileidžiantis pasakiškiems senovės kraštams. Šia poema norėta atsidėkoti reformatų evangelikų globėjui Mykolui Radvilai Rudajam ir įamžinti valdovo atminimą literatūros paminkle. Kaip teigia pats poetas, šis kūrinys - ,,giesmė apie gyvenimą ir garsiausius žygius amžino atminimo šviesiausiojo kunigaikščio Mikalojaus Radvilos, Jurgio sūnaus, Dubingių ir Biržų kunigaikščio, Vilniaus vaivados, LDK kariuomenės narsiausio etmono ir t. t.” Hegzametru parašytame kūrinyje iškyla narsių valdovų portretai. Poetas ne tik aprašė didingą Vytauto Didžiojo laikų Lietuvos istoriją, verčiančią didžiuotis savo valstybe ir tauta, bet ir iškėlė vieną talentingiausių karvedžių Lietuvos istorijoje – Mikalojų Radvilą Rudąjį. Kuriant šlovingąjį Mikalojaus Radvilos Rudojo paveikslą, iškeliamos teigiamos savybės, išaukštinama pergalių Livonijos kare svarba. Šis žmogus buvo atsidavęs Tėvynei: vadovavo kariuomenei nelygioje kovoje Livonijos kare, nepritarė Liublino unijai, plačiai garsia kalba įkvėpė Lietuvos karžygius kovai ir taip išsaugojo visą tautą. Poemoje gręžiamasi į garbingą Lietuvos praeitį. Radvilos sapne, kuriame į jį kreipiasi Vytautas Didysis, primenama ir pabrėžiama, kad praeityje visų gerbta ir bijota Lietuva dabar nuolaidžiauja rusėnams. Vytautas primena apie Lietuvos protėvių narsą, ryžtą, apie tai, jog lietuviai iš prigimties yra gabūs kariai. Prieš mūšį prie Ulos upės Vytauto vėlė kreipiasi į Radvilą Rudąjį ir vadina ji vienintele Lietuvos viltimi ginant šalį nuo Maskvos kariuomenės: ,,Didis lietuvių šalies karvedy! Tavo laimė neleidžia/mums nusivilti: esi apsauga veiksminga saviesiems.”. Taip pat reikšmingas yra Radvilos skydas, kuriame vaizduojami ypač svarbūs Lietuvos kunigaikščiai ir Vilniaus miesto įkūrimas. Skydas - stiprios, nenugalimos valstybės simbolis, o jį dėvintis Mikalojus Radvila Rudasis – didis valdovas, kuriam lemta vesti Lietuvą pergalių keliu. Be to, poemoje ypač detaliai aprašytas Ulos mūšis, vykęs 1564 m. ir sugriovęs Maskvos valdovo Ivano IV Rūsčiojo siekius. Pasak poemos vertėjo Sigito Narbuto, karvedžio „gyvenime turbūt būna vienas, tačiau pats svarbiausias mūšis, kurį laimėjęs jis pelno nemarią nugalėtojo šlovę, šimtmečiais gyvenančią žmonių lūpose. Radvilos Rudojo gyvenime toks buvo Ulos mūšis“. Dabartinėje Baltarusijos dalyje, prie Ulos upės, Mikalojus Radvila Rudasis nugalėjo Maskvos valstybės caro Ivano Rūsčiojo kariuomenę, ketinusią pulti Vilnių. Toks žmogaus žygdarbis yra herojiškas, skatinantis didžiuotis savo valstybe, jos galingumu bei perduoti šią vertybę kitoms kartoms. Taigi, XVIa. Jono Radvano poemoje ,,Radviliada” idealizuojamas Tėvynei atsidavęs žmogus. XX a. II pusės – XXI a. pradžios poetas, lietuvių tautos moralinis autoritetas Justinas Marcinkevičius publicistinėje poemoje ,,Mindaugas” pristato kitokį įsipareigojusį žmogų – neapykantos, klaidingų pasirinkimų ir kraujo ženklu suteptą valdovą. Just. Marcinkevičiaus sukurtu tekstu pavyksta išgelbėti Lietuvą nuo sovietizacijos. ,,Mindaugas” - kūrinys, įkvėpęs lietuvius ir XX a. siekti tikslų. Poetas žvelgė į šalies praeitį ir joje ieškojo kertinių tautos istorijos įvykių, todėl parašė draminę trilogiją („Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“), kurioje pavaizduoti svarbiausi Lietuvos formavimosi etapai ir to meto asmenyvės. Poemoje „Mindaugas“ vaizduojamas Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpis – be galo dramatiška ir reikšminga epocha, kurioje sprendėsi tautos būties klausimas. Dramos įvykių centre – Lietuvos karaliumi karūnuotas Mindaugas, kuris prievarta, žiaurumu, klasta ir apgaule vienijęs Lietuvą ir sujungęs kunigaikštystes į vieną valstybę. Protagonistas teigia, kad negali būti jokių kitų pareigų, tik pareiga Tėvynei, kurią reikia puosėlti ir vertinti: ,,Nėra daugiau dievų./Yra tiktai tėvynė. Vienas dievas./Žiaurus, negailestingas ir... teisus. /Aš juos išmokysiu pažint šį dievą/Ir keikt, ir garbint jį, ir jam aukotis”. Karalius netgi liepė mylimajai Mortai savo sutuoktinį, kad niekieno nevaržomi galėtų būti kartu, tačiau iš tikrųjų Mindaugas iš to siekė asmeninės naudos, kad būtų kuo mažiau pasipriešinimo jam vienijant Lietuvą. Kūrinio protagonisto meilė tėvynei yra naudojama kaip pasiteisinimas dėl visų žudymų ir ištrėmimų. Protagonistas teigia, jog ,,Ką jau sulipdo kraujas,/ To nei ugnis neperskirs, nei vanduo.”. Netgi Mindaugo brolis Dausprungas pastebi, kad jo brolis, ankščiau buvęs geras ir doras, pasikeitė: ,, Atsimenu tave – buvai švelnus ir doras,/Linkai daugiau prie motinos. Visi /Tave mylėjo. Niekas negalvojo, /Jog tavyje ūmai nubus... žvėris.”. Poemoje vaizduojama karaliaus vidinė kova, sąžinės balso ir godumo santykis. Karaliaus žiaurumas ir nepasitikėjimas žmonėmis atsispindi ir pagrobus Dausprungo šeimą, galvojant, jos šis bendradarbiauja su jo priešais. Tai labai paveikia santykius tarp brolių, nes nebelieka to šeimyniško ar artimo pasitikėjimo, kuris yra labai svarbus aplinkoje, ypač šeimoje. Itin reikšmingas ir dramos epizodas, kuomet Mindaugas kalbėjosi su senu pilies puodžiumi. Senis iškėlė tautos vienybės idėją ir aiškino karaliui, kad prievarta sulipdyta šalis niekuomet „neskambės“ ir tik bendrų idealų, siekių, vertybių vienijama valstybė gali būti iš tiesų tvirta. Tačiau Mindaugui tai nerūpėjo. Taigi, pasinaudojęs istorinių asmenybių gyvenimo įvykiais, Justinas Marcinkevičius publicistinėje poemoje vaizdavo nepykanta ir kraujo ženklu suteptą valdovą, įsipareigojusį Tėvynei. Taigi, galiu teigti, jog lietuvių literatūroje, siekiant suburti tautą, sutelkti žmones, buvo leidžiami užsakomieji kūriniai, kuriuose valdovas buvo idealizuojamas, tačiau buvo ir tokių, kuriuose atskeldžiami ne tik valdovų nuopelnai, bet ir ydos, nuodėmės.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!