Žmogaus ir gamtos ryšys (remiantis Donelaičiu)

Gamta Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“- mokytoja, žmogaus gyvenimo variklis ir būties atspindys. Pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys buvo rašomas XVIII a. 7-ame - 8-ame dešimtmetyje- Švietimo epochoje. Su šia epocha reikėtų sieti ypatingą dėmesį kaimo žmogui, prancūzų švietėjo Žano Žako Ruso idėjas primenantį prigimtinės žmonių lygybės teigimą, tad nenuostabu, kad visas dėmesys „Metuose“ skiriamas valstiečių gyvenimui žemiškoje tikrovėje. Visos poemos dalys, išskyrus vasarą, pradedamos vaizdingais gamtos aprašymais, kurie ne tik sukuria veiksmo foną, bet ir suteikia vienam ar kitam metų laikui būdingą nuotaiką. Pavasaris- gamtos pabudimo laikas, garsų, spalvų, linksmybių, augalų sėjimo ir mėšlavežio metas. Rudenį saulė „savo spindulį slepia“, pasitelkiant personifikaciją sakoma, jog žemė „su visais pasaliais įmurusi verkia,/ Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko“. Neretai poemoje gamta primena žmogui, ką jis turi atlikti, pavyzdžiui, pavasarį klausiama: „Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia/ Ir, kas žiemai reiks, sukraut į kupetą liepia?“. Reikėtų paminėti, kad Kristijono Donelaičio gyvenimo metais Mažojoje Lietuvoje plito Pietistų sąjūdis. Pietizmo idėjos siejamos su barokine mąstysena, šiai epochai būdingomis poetinėmis ir retorinėmis priemonėmis, su...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!