Žmogaus egzistencijos prasmė A. Maceinos "Jobo dramoje"

Žmogus trokšta būti. Bet sykiu jis
jaučia, kad iš savęs būti jis negali.
Atsirėmęs į save, jis tuojau patiria
atsirėmęs į niekį.
A. Maceina
Lotyniškai egzistencializmas reiškia būtį, buvimą. Viduramžinėje filosofijoje egzistencijos terminas buvo vartojamas priešpriešoje esmei tuo būdu, kad egzistencija ir esmė, buvo suprantamos kaip du santykiniai būties sandai. Esme buvo suprantama tai, kas ta ar kita būtybė yra. O egzistencija buvo suprantama šios esmės realizavimas konkrečioje tikrovėje. Esmės ir egzistencijos skyrimas savo ruoštu buvo skiriamas akto ir galimybės, arba potencijos, skyrimu. Būtent, kai esmė pati savyje tėra idealinė galimybė, tai egzistencija yra atitinkamos galimybės pavertimas tikrove. Pagal tai egzistencija virsta tikrovės sinonimu: daug yra galimybių dar nerealizuotų, bet egzistuoja tik tai, kas yra tikrovėje realizuota. Kitos prasmės egzistencija įgavo toje moderniosios filosofijos srovėje, kuri yra pasivadinusi egzistencializmu, arba egzistencine filosofija. Tai viena iš daugybės filosofinių srovių, kuri pagrindine savo vaga plukdo žmogiškosios egzistencijos klausimą. Šiandien egzistencializmu yra vadinama toji filosofijos srovė, kurios problemų centre stovi ne tiek amžinoji žmogaus esmė, kiek laikinas ir žemiškasis jo buvimas. Ilgaamžiai esmės nagrinėjimai mums davė puikią žmogaus apibrėžtį, žinomą jau nuo Aristotelio laikų: žmogus yra protingas gyvūnas. Tačiau čia pasiliko neatsakytas klausymas, o kaip gi būna šis protingas gyvūnas, kokia yra jo būtis šioje tikrovėje, kuriai yra skirta aną amžinąją esmę nešti, apreikšti ir skleisti.
Plati egzistencializmo srovė, prasidėjusi su M. Heideggeriu, atsakė, kad egzistencija yra tiktai šiapus: šiapus ji prasideda ir šiapus ji užsibaigia. Jokio kelio į anapus, jokių prošvaisčių iš anapus ji neturi. Dievas šiai srovei pasiliko visiška nežinomybė, amžinai neprieinama lygtis, kuriai išspręsti mes priemonių esą neturime. Egzistencializmas Dievo tikrai nerado. „Jobo drama“ ėmėsi tikrai nelengvo uždavinio egzistencijoje atskleisti transcendenciją1. Ir tomistinė ir egzistencinė filosofija pripažįsta, kad žmogus savyje neturi savam buvimui pagrindo ir todėl visados būna nebūties akivaizdoje. „Jobo drama“ kaip tik ir mėgina išvystyti šią nuostabią buvimo savybę ligi galutinių išvadų ir kaip...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!