Žmogaus dorybės ir ydos graikų mituose

Kalbėjimas Žmogaus dorybės ir ydos graikų mituose Žemėje nėra tobulų žmonių. Apie žmogaus dorybes ir ydas pasakojama graikų mituose. Pasiaukojimas yra dorybė, vaizduojama graikų mite apie Prometėją. Prometėjas taip mylėjo žmones, kad net išdrįso dėl jų gerovės pasiaukoti. Kita dorybė, atskleidžiama graikų mituose, yra meilė. Iš meilės mirusiai žmonai Euridikei Orfėjas iškeliauja net į Hado karalystę. Kita vertus, graikų mituose atskleidžiamos ir ydos. Mite apie Narcizą atskleidžiama pernelyg didelės meilės sau yda. 1.1 Graikų mite apie Prometėją minima dorybė – pasiaukojimas dėl kitų. Prometėjas pasiaukojo dėl kitų žmonių gerovės pavogęs ugnį iš Olimpo. Už tai Dzeusas jį žiauriai nubaudė. Nors Prometėjas žinojo, kad dėl tokio jo poelgio bus skaudžios pasekmės, vis dėlto jis nepabijojo Dzeuso ir pasiaukojo dėl žmonių. Prometėjas iš šaltinio vandens ir juo suvilgydamas molio gniužalą, nulipdė žmogų. Jie nieko nenuotukė apie gyvenimą. Naktimis stiro nuo šalčio, dar nebuvo patyrę karįtos ugnies. Tad Prometėjas sugalvojo kaip pagelbėti žmonėms, kuriems jis suteikė gyvybę. Apgavęs nekenčiamus dievus. Dzeusas įtūžęs ir įžeistas nusprendė nubausti Prometėją ir nebedavė žmonėms ugnies dovanos, kurios troško jiems suteikti. Vieną naktį nusikirtęs ilgą alyvmedžio šaką ir slapta nusigavęs prie saulės dievo vežimo. Prikišęs šaką prie ratų ji kaip mat užsiplieskė. Prometėjas nužengė į žemę ir uždegė pirmą ugniakurą. Olimpo valdovas net sudrebėjo iš pykčio, pamatęs šventąją ugnį degant žemėje. Jis nusiuntė žmonėms Pandora ir kartu su ja skrynelia. O Prometėja prikaustė grandinėmis prie uolos. Taigi pasiaukojimas yra dorybė, išaukštinama graikų mituose. 1.2. Graikų mite apie Orfėją ir Euridikę atskleidžiama dorybė – meilė. Dėl meilės mirusiai savo žmonai Euridikei Orfėjas ryžtasi neįtikėtinam poelgiui. Nepaisydamas jokių pavojų, jis keliauja į Hado karalystę susigrąžinti mylimos žmonos. Meilė yra jausmas, kuris skatina žmogų daryti neįmanomus dalykus. Orfėjas buvo apdovanotas gražiai groti arfa. Orfėjo žmona buvo gražuolė miško nimfa vardu Euridikė, kurią jis mylėjo labiau nei gyvenimą. Bėgdama į mišką, ji nepamatė ant tako besišildančios nuodingos gyvatės ir užmynė jai uodegą, šnypšdama kirto nimfai į pėdą. Euridikė mirė nuo nuodų. Grįžęs Orfėjas iš netoli esančios šventyklos, neapsakomai nuliūdo, bet viena miško nimfa, kuri matė Euridikės mirtį, pasigailėjo dainiaus ir pasakė kas nutiko. Orfėjas nusprendė keliauti į Hado karalystę ir maldauti požemių valdovų, kad grąžintų mylimąją. Stojęs priešais požemio valdovų sostą, Orfėjas užgrojo arfa gailia daina. Gailestis suspaudė jautrią Persefonės širdį ir ji prikalbėjo savo vyrą išpildyti Orfėjo prašymą. Hadas sutiko tik su viena sąlyga: už Tartaro vartų, paskui Orfėja Hermis ves Euridikę, o Orfėjas turės eiti pirmas ir neatsigręžti iki tol kol išeis iš požemio. Ilgu taku eidami, Ofėjas užmiršo sąlyga ir iš džiaugsmo, kad netoli Hado vartai, atsisuko į mylimąją, bet ten tik amžinoji tamsa.Taigi graikų mituose meilė yra dorybė, kurios negali nugalėti net mirtis. 1.3. Graikų mitas apie gražųjį Narcizą atskleidžia pernelyg didelę meilę sau. Per didelis žavėjimasis savimi yra yda, dar kitaip vadinama narcizmu. Už abejingumą nimfoms Narcizą nubaudė keršto ir teisingumo deivė Nemesidė. Grįžęs iš medžioklės Narcizas pažvelgė į upelį ir pamatęs savo atspindį jį įsimylėjo. Pasiklydusį miške išvydo nimfa Echonė. Nimfa atstūmes Narcizas, kaip ir anksčiau vaikšto išdidus, vien save mylintis. Viena iš atstumtųjų nimfų palinkėjo, kad jei jis pamils žmogų, jam neatsakys į jo jausmus. Šitas linkėjimas ir išsipildė. Supykusi Afroditė nubaudė Narcizą, nes atstūmė jos dovanas. Pavasarį medžiodamas Narcizas priėjo prie upokšnio atsigerti šalto vandens. Dar niekas nebuvo gėrės iš to upokšnio. Vanduo buvo tyras ir skaidrus, kaip veidrodis. Pasilenkęs Narcizas prie upokšnio, pamatė save visą, visu grožiu. Čia ir ištiko Afroditės bausmė. Meilės kupinomis akimis žvelgė į save. Norėdamas pabučiuoti, bučiuoja tik šaltą upokšnio vandenį. Susimąstes žiūrėjo į savo atspindį ir suprato, kad pamilo pats save. Mirčiai artinantis, Narcizas vis dar negali atitraukti akių nuo savo atspindžio. Nusikamavęs žvelgdamas į savo atspindį, jis atsisveikino ir jo galva nusviro į žalią žolę.Taigi graikų mitai atskleidžia per didelės meilės sau ydą, kurią lydi abejingumas aplinkiniams ir šaltumas. Senovės graikų mitai vaizduoja žmogų, turintį ir gerų, ir blogų savybių. Pasiaukoti dėl kitų yra kilnus peolgis, dorybė, atskleidžiama graikų mite apie Prometėją. Begalinė meilė, kurios negali įveikti net mirtis, tai dorybė, atskleidžiama senovės graikų mite apie Orfėją ir Euridikę. Deja, pasaulyje egzistuoja ir ydos, kurios suteikia žmonėms daug kančių arba juos net pražudo. Tai ryšku graikų mite apie gražųjį Narcizą, kuris pražudė pats save, negalėdamas atitraukti akių nuo savo atvaizdo upelyje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!