Žmogaus asmeninės laimės ir pareigos konfliktas lietuvių literatūroje. Planas

Lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos viešosios kalbos planas Temos pavadinimas. Žmogaus asmeninės laimės ir pareigos konfliktas lietuvių literatūroje. Probleminis klausimas. Kaip atrasti žmogaus laimės ir pareigos sankirtą? Pagrindinė mintis. XIX - XXI amžiaus lietuvių literatūros rašytojai atskleidė tikrąjį asmeninės laimės ir pareigos susikirtimą. Įžanga. „Laimės paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, sykiu nepamirštant dviejų aliejaus lašų šaukštelyje“- teigė brazilų rašytojas Paulas Kueljas. Suderindamas asmeninę laimę ir pareigą žmogus jaučia gyvenimo pilnatvę, tačiau, kaip dažnai vaizduojama literatūroje, vidinius troškimus varžančios atsakomybės trukdo pasiekti savojo laimės žiburio viršūnę. Vidinių prieštaravimų problema atskleidžiama žymių lietuvių rašytojų kūryboje: dramaturgo Justino Marcinkevičius poemoje „Mindaugas“, Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių Šešėly“, Antano Škėmos filosofiniame psichologiniame romane „Balta drobulė“. Taigi norėtųsi apžvelgti asmeninės laimės ir pareigos sankirtos vaizdavimą XIX - XXI amžiaus literatūroje bei šios problemos svarbą lietuvių rašytojams. I. Dėstymas Kai pareiga tampa gyvenimo tikslu, nebelieka vietos asmeninei laimei. Šią problemą iškėlė dramaturgas Justinas Marcinkevičius kalbėdamas apie žmogaus ir tėvynės ryšį kūrinyje „Mindaugas“. 1 argumentas. Mindaugas visą laiką troško valdžios, tačiau ją gavęs, tapo tarsi šių dienų diktatoriumi, nuosekliai siekiančiu asmeninių bei politinių tikslų - valstybės suvienijimo ir Mortos meilės. 2 argumentas. kurdamas laimingą rytojų, jėga ir smurtu, Mindaugas jaučiasi nuviltas, jis guodžiasi mylimajai: „Mes paaukojome save. <...> Ar mes ieškojom sau naštos?“ Dėl tikslo suvienyti tėvynę karalius aukoja žmogiškumą, jaučiasi išdavęs savo vertybes: „Jūs norite mane matyti tokį,/ Kokio aš pats savęs matyt nenoriu.“ 3 argumentas. Vidinis valdovo konfliktas, kulminaciją pasiekia karūnavimo scenoje. Kreipdamasis į karūną - savo galios simbolį, Mindaugas grožisi ir kaltina ją suteikus valdžią bei atėmus viską, kas iš tikrųjų brangu žmogui. Dalinė išvada: Taigi dramoje „Mindaugas“ atskleidžiama, kaip savo gyvenimą aukojanti pareigai asmenybė yra priversta nutildyti sąžinės balsą ir išsižadėti asmeninės laimės. Justinas Marcinkevičius ir šioje dramoje lieka ištikimas savo principams, jam svarbu ne tik išsaugoti istorinį kontekstą literatūroje, bet ir per istorines asmenybes atskleisti dvasiškai kenčiančio žmogaus problematiką. II. Dėstymas Pareigos ir visuomenės normų varžomas žmogus ieško būdų išsilaisvinti. Pasirinkimo kryžkelėje atsidūrusio žmogaus išgyvenimus analizavo vienas žymiausių pomaironinės kartos poetų V. Mykolaitis- Putinas. 1 argumentas. Kūrinyje vaizduojamas Liudas Vasaris aštuoniolika metų sprendžia savo sielos konfliktą. Paskatintas tėvų bei vedamas „jaunuoliško idealizmo“ pagrindinis veikėjas pasirenka mokytis kunigų seminarijoje. 2 argumentas. Ankstyvieji nusivylimai seminarijos mokymais, pažintys su Liuce ir baroniene įkvepia poetą kurti, per alegoriją jis išreiškia meilės jausmus, nusivylimus ir svajones. 3 argumentas. Vidiniai Liudo Vasario prieštaravimai pasiekia kulminaciją, kai grįžęs iš užsienio susipažįsta su talentinga bei ambicinga Aukse, kuri skatina jį kovoti su asmenybės dvilypumu ir gelbėtis nuo dvasinės katastrofos. Dalinė išvada: Taigi Vincas Mykolaitis – Putinas romane atskleidė jam pačiam artimą skaudžių apsisprendimų konfliktą įrodydamas, jog netinkamai pasirinktas kelias sukelia dvasinę kančią, iš kurios išsilaisvinti padeda tik asmeninės laimės pasirinkimas. III. Dėstymas Kai darbas nedera su tikraisiais žmogaus siekiais, gyvenimas virsta absurdu. Antanas Škėma psichologiniame filosofiniame romane „Balta drobulė“ aprašo pagrindinį veikėją, jis įspraustas į privalomą uniformą ir priverstas stropiai atlikti keltuvininko pareigas, protagonistas tarsi susilieja su aplinka. 1 argumentas. Negalėdamas bendrauti su žmonėmis Garšva lygina save su kvalifikuotu atsiskyrėliu, atliekančiu Sizifo darbą, o keltuvo erdvę su kvaila dėže, kurioje prarandama individualybė: „Esu 87- asis žmogėnukas aštuoniamilijoniniame New Yorke.“ 2 argumentas. Kūrybai įkvėpimą suteikia mylimoji Elena, trumpam ji sužadina norą išsilaisvinti iš slegiančios rutinos, tačiau šias iliuzijas sugriauna atsinaujinusi liga. Nusivylęs egzistencija Garšva jaučiasi tarsi šinšilų bendruomenės narys, nesuprastas visuomenės poetas. 3 argumentas. Ir nors romano pabaigoje pagrindinis veikėjas išgyvena vidinį virsmą: nusprendžia kovoti su liga, būti su Elena, užbaigti eilėraštį, tačiau paskutinėje scenoje matome ironiškai vaizduojamą idiotą laimingu šinšilos veidu, plėšantį eiliuotus lapus ir palaužtą gyvenimo absurdo. Dalinė išvada: Taigi bergždžiam darbui įpareigotas žmogus jaučiasi nesuprastas ir bevertis. Antano Škėmos požiūriu, XX amžiuje poetas tampa nebereikalingas sumaterialėjusiam pasauliui ir nesugebėdamas suderinti pareigos su troškimais , jis pasmerkiamas beprasmiškam Sizifo darbui. Išvados: Apibendrindamas galiu teigti, kad nors ir XIX – XXI amžiaus rašytojai vaizdavo kenčiančias asmenybes skirtingomis aplinkybėmis, tačiau protagonistų išgyvenimai ir siekiai išliko glaudžiai susiję. Tiek Justino Marcinkevičiaus Mindaugas, tiek Vinco Mykolaičio - Putino Liudas Vasaris bei Antano Škėmos Garšva trokšta išsivaduoti iš slegiančios pareigos ir jaustis laimingi būdami laisvi. Bėgant laikui vidinio konflikto problema išlieka, todėl kūrėjams rūpi išsaugoti asmeninės laimės svarbą, net jei dėl jos tenka sulaužyti pareigą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!