Žaidimo terapija. Stresas ir savireguliacija

1. Žaidimo terapija

Pasak Dvariono (2002), žaidimo terapija - tarpasmeninis procesas, kuriame įgudęs žaidimo terapeutas sistemingai naudoja teoriškai pagrįstus terapinius žaidimo modelius bei technikas, kad padėtų pacientams išvengti psichosocialinių sunkumų arba juos išspręsti bei užtikrinti pacientų optimalų augimą ir raidą.

Anot Joaquin (2017), vaikų žaidimo terapija yra buvimo su vaiku būdas, kuris gerbia jo unikalų vystymosi lygį ir ieško būdų, kaip padėti vaiko„ kalba “- žaisti.

Diskusijos apie į vaiką orientuotą gydymą prasideda nuo Freudo (Schaefer, Carey, 1994 ). Pasak Bromfieldo (2003), Freudas buvo pirmasis apie 1909 metus pabandęs savo psichoterapinius principus pritaikyti darbe su vaikais. Pasak Bromfieldo (2003), kaip ir daugybei kitų gydymo būdų, Freudas padėjo pamatus psichodinaminei žaidimų terapijai. Pirmoji vaikų psichoanalizės pradininkė remdamasi Freud‘o teorija oficialiai 1919 m. tapo Vienos mokytoja Hermine von Hug-Hellmuth, kuri teigdama “gydykite vaikus kalbomis ir žaidimais” įrodė, pasak Schaefer, Carey (1994), jog žaidimas yra labai svarbus vaikui.

Joaquin (2017), Dvarionas (2002) išskiria į vaiką orientuotą žaidimo terapiją. Pasak Joaquin (2017), į vaiką orientuota žaidimo terapija (CCPT) yra žaidimų terapijos rūšis, dažniausiai naudojama su mažais vaikais, apimanti netiesioginius žaidimų užsiėmimus, kuriuose vaikas imasi vadovavimo, o pagrindinis specialisto vaidmuo yra stebėti, kaip vaikas jaučiasi ir ką vaikas daro, taip pat užtikrinti vaiko saugumą (Swank ir kt., 2015). Vaikas išreiškia save taip, kaip jam patinka. Svarbu turėti įvairiausių žaislų, tinkančių daugeliui vaikų žaidimo stilių (Joaquin, 2017).

Pasak Dvariono (2002), žaidimo terapija - tai pasaulyje pripažintas ir plačiai taikomas 2-12 metų vaikų psichokorekcijos metodas. Pasak autoriaus (2002), žaidimų terapijoje labai svarbi grupinė veikla. Grupinėje žaidimo terapijoje kitų vaikų buvimas mažina įtampą, skatina aktyvumą ir įsitraukimą į bendrą veiklą. Grupinė terapija suteikia galimybę vaikų daugiašaliams ryšiams, kurie negalimi individualioje terapijoje.

Pasak Dvariono (2002), pagrindinis sėkmingos vaiko psichologinės adaptacijos aplinkoje rodmuo yra gera jo savijauta. Deja, mokykla dažnai tampa nuolatinės emocinės įtampos šaltiniu, kur vaikai patiria daugiau stresų negu sėkmės. Vienas pavojingiausių emocinės įtampos mokykloje šaltinių yra besikaupiantis pyktis. Pyktis - tai jausmas, kurio vaikui dažniausiai neleidžiama parodyti ir išreikšti nei namie, nei mokykloje. Už pyktį, susierzinimą vaikas baudžiamas tiesiogiai arba netiesiogiai (šaltu atstūmimu, nepriėmimu).

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!