Įvaikinimas. Globa ir rūpyba

Klaipėda, 2006.
Įvadas...............................................................................................................................
1.
Įvaikinimo, globos ir rūpybos istorinė raida...............................
1.1.
Įvaikinimo, globos ir rūpybos istorinės raidos pagrindiniai aspektai......................
2.
ĮVAIKINIMO TEISINIAI ASPEKTAI...................................................................
2.1.
Įvaikinimo eminiai teisiniai aspektai.......................................................................
3.
GLOBOS IR RŪPYBOS TEISINIAI YPATUMAI................................................
3.1.
Pagrindiniai globos ir rūpybos teisiniai ypatumai...................................................
Išvados.............................................................................................................................
Literatūra....................................................................................................................
Priedai..................................................................................................................................
Įvadas
Per pastarąjį šimtmetį visuomenės požiūris į vaikus iš esmės pasikeitė. Į vaiką dabar žiūrima kaip į žmogų, turintį prigimtines žmogaus teises ir esantį valstybės piliečiu. Vaikai tapo teisės subjektais ir įgijo teises. Tai liudija daugybė įvairių tarptautinių dokumentų (JTO Vaiko teisių konvencija, 1989; Europos Tarybos dokumentai – Europos konvencija dėl vaikų teisių įgyvendinimo, 1996; Parlamentinės Asamblėjos Rekomendacija 1286 dėl Europos strategijos vaikų atžvilgiu, 1996; Ministrų Komiteto Rekomendacija R (98)8 dėl vaikų dalyvavimo šeimos ir visuomenės gyvenime, (1998); ir t.t.).
Socialinė ir ekonominė situacija Lietuvoje sąlygoja tai, jog kiekvienais metais didėja socialinių našlaičių skaičius (Leliūgienė I., 2002), todėl plečiasi ir vaikų globos institucijų tinklas. Pastarąjį dešimtmetį valstybinė vaiko globos sistema negalėjo patenkinti ir aprūpinti vis didėjančio beglobių vaikų skaičiaus, todėl šią spragą jau nuo 1985 m. sėkmingai stengiasi užpildyti visuomeninės organizacijos – nevyriausybiniai vaikų globos namai (parapijiniai, laikinosios vaiko globos namai, SOS vaikų kaimas ir pan.), kuriuose vaikams stengiamasi sudaryti artimas šeimai sąlygas.
Lietuva, formuodama savo politiką dėl vaikų, remiasi JTO Vaiko teisių konvencijoje suformuluotomis vertybėmis ir principais. Globos namuose gyvenančių vaikų teisės bei jų įgyvendinimas – viena iš Lietuvos politikos dėl vaikų sričių, kurioje jau nemažai padaryta, daug daroma. Bet vien įstatymais reglamentuoti vaiko globą nepakanka. Turi būti sukurta veiksminga globos sistema, įgyvendinanti kvalifikuotą pagalbą tėvų globos netekusiems vaikams. Sėkmingą tokios sistemos funkcionavimą lemia ne tik valstybės politika ir parama, bet ir visos visuomenės aktyvus dalyvavimas. Moksliniai tyrimai šioje srityje padeda išryškinti beglobių vaikų skaičiaus Lietuvoje didėjimo priežastis, jų ugdymo ypatumus, globos sistemos organizavimo principus, tikslus.
Vaikai geriausiai vystosi šeimos aplinkoje. Įvaikinimas yra priemonė vaiko teisėms ir interesams apsaugoti. Įvaikinimas vaikui suteikia galimybę augti meilės ir supratimo atmosferoje, o įtėviams – patenkinti tėvystės jausmus, pasidalinti savo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!