XII lentelių įstatymai: genezė ir reikšmė

Įvadas XII lentelių įstatymai (Leges duodecim tabularum) – pirmasis rašytinis romėnų teisės šaltinis, pasirodęs V a. pr. Kr. viduryje. Iki tol Romoje, kaip ir kitose senovės valstybėse, vyravo papročių teisė, kuri buvo laikoma tylia tautos valios išraiška, ir, skirtingai nuo įstatymų, nebuvo užrašoma ar kitaip sisteminama. Kol visuomeniniai santykiai buvo nesudėtingi, papročių teisė puikiai tenkino ir atitiko visuomenės poreikius, bet, kintant visuomenės gyvenimo sąlygoms, niekur neužrašytos papročių teisės reikšmė ėmė mažėti. Svarbiausia, jog ji sudarė sąlygas valstybės pareigūnų, kuriais tuo metu galėjo būti tik patricijai (senovės Romos turtingųjų, kilmingųjų, žemę ir valstybę valdančiųjų giminių nariai), piktnaudžiavimui. Kilus teisiniams ginčams, jie galėjo savaip interpretuoti paprotinę teisę ir tokiu būdu priimti sau palankius sprendimus, kadangi niekur neužrašyta paprotinė teisė buvo prieinama ir žinoma tik jų sluoksnio atstovams. Dažniausiai nuo tokios savivalės nukentėdavo plebėjai - Romos nekilmingieji laisvieji žmonės, todėl jie pirmieji pamažu ėmė kelti idėją, jog papročių teisė turi būti kodifikuota ir užrašyta, kad visi aiškiai žinotų savo teises ir pareigas. Šios iniciatyvos rezultatas ir buvo garsieji Romos XII lentelių įstatymai. Didžiausias šių įstatymų nuopelnas tuo metu buvo tai, jog jie susistemino ir apjungė gausybę iki tol gyvavusių papročių ir užkirto kelią patricijų savivalei plebėjų sluoksnio atstovų atžvilgiu, interpretuojant ir taikant teisės normas. Nemažai diskusijų šiandien kelia klausimas, kas turėjo daugiausiai įtakos XII lentelių įstatymų turiniui. Tai buvo Romos paprotinės teisės ir besikeičiančių visuomeninių santykių padiktuotas rezultatas ar tam tikra Solono įstatymų senovės Graikijoje kopija? O gal tai buvo abiejų paminėtų veiksnių sąveika? Šį klausimą taip pat trumpai apžvelgsime šiame darbe. XII lentelių įstatymai – neįkainojamas romėnų teisės paminklas. Nors šie įstatymai, šiandieninės teisės akimis, buvo gana primityvaus pobūdžio, tačiau, nepaisant to, jie suvaidino lemiamą vaidmenį ne tik tolimesniam romėnų teisės vystymuisi, bet ir visos Europos teisės raidai. Tais laikais romėnų teisė ne veltui buvo vadinama „surašyta išmintimi“ (ratio scripta) - net ir praėjus šimtmečiams po jos gimimo, ji yra šiuolaikinės teisės pamatas. Be daugelio iš romėnų teisės perimtų institutų, nuostatų ir principų, neįsivaizduojama šiuolaikinės teisės sistema. XII lentelių įstatymų genezė (gènezė sf. (1) DŽ kilmė, atsiradimo istorija)1 bei reikšmė (reikšmė̃ DŽ FT svarba)2 – mažai nagrinėtos ir ištirtos temos ne tik Lietuvos, bet ir užsienio autorių darbuose. Teisinėje literatūroje nėra skiriama pakankamai dėmesio šiai temai, negausu mokslinės literatūros, ypač lietuvių kalba. Vis dėlto labai didelį indėlį į XII lentelių įstatymų genezės, reikšmės ir turinio tyrinėjimus įnešė prof. dr. S. Vėlyvis, doc. dr. M. Jonaitis, prof. I. Nekrošius, prof. V. Nekrošius, išleidę ne vieną leidinį ir publikaciją romėnų teisės tema, kuriais nemaža dalimi buvo remiamasi ir šiame darbe. Negalime nepaminėti ir to, jog pagrindinis šaltinis šiame darbe, nagrinėjant XII lentelių įstatymų reikšmę, buvo pirmasis prof. dr. S. Vėlyvio ir doc. dr. M. Jonaičio atliktas XII lentelių įstatymų teksto vertimas į lietuvių kalbą, kartu pateikiant ir išsamius komentarus. Temos aktualumą lemia Romos XII lentelių įstatymų reikšmė visos kontinentinės Europos teisės raidai, šiuolaikinei kontinentinės Europos teisei bei Lietuvai kaip vienai iš kontinentinės teisės tradicijos šalių. Dauguma pamatinių teisės principų, sąvokų, nuostatų ir institutų, kuriais pagrįsta šiuolaikinės teisės sistema, perimta iš romėnų teisės, kurios ištakas randame V a. pr. Kr. užrašytuose XII lentelių įstatymuose. Svarbu išsiaiškinti, kokiomis istorinėmis bei socialinėmis aplinkybėmis ir dėl kokių priežasčių šie įstatymai buvo suformuluoti, kodėl jie buvo aktualūs tuo metu, dėl ko jie neprarado savo aktualumo iki šių dienų bei kokią reikšmę ir įtaką jie turi dabartinei kontinentinės teisės sistemai, nagrinėjant Lietuvos, kaip vienos iš minėtos sistemos šalių, teisę bei pateikiant pavyzdžių iš užsienio šalių, kurių teisinės sistemos taip pat vystėsi romėnų teisėkūros pagrindu. Tyrimo objektą sudaro XII lentelių įstatymų atsiradimo aplinkybių tyrimas, remiantis įvairių Lietuvos ir užsienio autorių darbais, ir reikšmė vienos iš daugelio šiuolaikinių kontinentinės teisės sistemos šalių – Lietuvos – teisei. Darbo tikslas – ištirti svarbiausius Romos XII lentelių įstatymų genezės ypatumus bei bendrais bruožais aptarti šių įstatymų įtaką ir reikšmę šiuolaikinei Lietuvos, kaip vienos iš kontinentinės teisės sistemos šalių, konstitucinei (kiek tai susiję su principais), civilinei ir baudžiamajai teisei. Siekiant nurodyto magistrinio darbo tikslo, buvo iškelti šie uždaviniai: 1. Susipažindinti su Lietuvos ir užsienio autorių darbais ir juos apibendrinus atskleisti XII lentelių įstatymų kilmės istoriją, svarbiausias jų atsiradimo priežastis. 2. Ištirti svarbiausius XII lentelių įstatymuose suformuluotus principus, institutus, nuostatas, atrasti sąsajas su tais, kurie šiuo metu egzistuoja Lietuvos Respublikos teisėje, ir tokiu būdu išsiaiškinti Romos XII lentelių įstatymų reikšmę šiuolaikinei Lietuvos teisei, vadinasi, paraleliai ir kitoms kontinentinės teisės tradicijos šalims, nes jų visų teisėkūros pagrindas – romėnų teisė. Keliame hipotezę, kad XII lentelių įstatymų genezė buvo ilgas ir nuoseklus romėnų teisės raidos procesas, kurį lėmė dviejų priešingų visuomenės sluoksnių konfliktas ir iš jo kilusi būtinybė bendru sutarimu derinti priešingus visuomenės interesus, taip pat XII lentelių įstatymų genezei įtakos, tačiau ne lemiamos, turėjo kaimyninės šalies - senovės Graikijos – teisėkūra. Taip pat keliame hipotezę, jog XII lentelių įstatymų reikšmė šiuolaikinei Lietuvos, o tuo pačiu ir kontinentinės teisės sistemos šalių, teisei – esminė, nes nuo XII lentelių įstatymų prasidėjo romėnų teisės raida, kurios rezultatas – šiandieninė Europos valstybių, priklausančių kontinentinės teisės sistemai, teisė. Darbe taikyti tyrimo metodai: 1. Teoriniai: abstrakcijos, alternatyvų, analizės, analogijos, dedukcijos, lyginamasis istorinis, lyginimo, sintezės bei sisteminės analizės. 2. Empiriniai: dokumentų analizės ir Kontent - analizės metodai. Pagrindiniai tyrimo šaltiniai: prof. dr. S. Vėlyvio, doc. dr. M. Jonaičio, W. Grapel, J. G. Phillimore, J. Hadley, L. S. Cushing, P. F. Girard, , I. A. Pokrovskio, I. B. Novickio, V. Nekrošiaus darbai, Lietuvos Respublikos teisės aktai, užsienio šalių teisės aktai, tarptautiniai dokumentai, internetiniai šaltiniai. Magistro darbo struktūrą sudaro įvadas, du skyriai, darbo pabaigoje pateikiamos išvados, naudotos literatūros sąrašas ir darbo santrauka lietuvių bei anglų kalbomis. Šio darbo praktinė nauda atsiskleidžia tiriant XII lentelių įstatymų kilmę bei jų reikšmę šiuolaikinei Lietuvos civilinei, konstitucinei (kiek tai susiję su principais), baudžiamajai teisei. Tik žinodami savosios teisinės sistemos ištakas, galime visapusiškai suprasti šiandien galiojančios teisės subtilybes. Neišnagrinėję romėnų teisės ir neįsigilinę į jos struktūrą, negalime toliau sėkmingai studijuoti šių dienų civilinės teisės, o ir romėnų teisė, ko gero, turėtų būti privalomai dėstoma disciplina visose aukštosiose mokyklose, rengiančiose kvalifikuotus teisės specialistus. Romėnų teisės ištakos glūdi papročių teisėje, kuri pirmąkart buvo susisteminta XII lentelių įstatymuose - jie davė pradžią tam, kas dabar vadinama romėnų teise. Būtent remiantis minėtais įstatymais, toliau buvo kuriamos naujos normos ir papročiai, kurie atitiko augančią civilinę apyvartą ir besivystančius visuomeninus santykius. Svarbu suprasti, kas lėmė būtent tokį šio itin svarbaus teisės šaltinio turinį, taip pat kaip ir panagrinėti, kokią svarbą jis turi šiuolaikinei teisei, kurios normos reguliuoja dabartinius visuomeninius santykius ne tik Lietuvoje, bet tuo pačiu ir kitose kontinentinės teisės tradicijos šalyse. 1. XII LENTELIŲ ĮSTATYMŲ GENEZĖ 1. 1. Patricijų ir plebėjų konflikto užuomazgos - XII lentelių įstatymų genezės pradžia Tam, jog visapusiškai ištirtumėme XII lentelių įstatymų kilmę, būtina paanalizuoti, kokia nuo pat pradžių Romoje buvo visuomeninė santvarka, kokia teise romėnai visą tą laiką vadovavosi ir kokios aplinkybės lėmė kodifkuoto rašytinio teisės šaltinio poreikį. Tuo tikslu panagrinėsime mums svarbiausius ir aktualiausius Romos teisės istorijos periodus. Literatūroje nėra vieningos nuomonės dėl romėnų teisės istorijos periodizacijos. Mes remsimės romėnų teisės istorijos skirstymu į keturis etapus: 1. archainis laikotarpis (753 m. pr. Kr. – III a. pr. Kr. vid.), kuris dar skaidomas į dvi dalis: a) karalių laikotarpis (753 m. pr. Kr. – 509 m. pr. Kr.), b) respublikos laikotarpis (509 m. pr. Kr. – 367 m. pr. Kr.) ; 2. ikiklasikinis laikotarpis (367 – 17 m. pr. Kr.) ; 3. klasikinis laikotarpis (I – III a. po Kr.); 4. poklasikinis laikotarpis (III a. – 565 m.). Nagrinėjant XII lentelių įstatymų genezę, mums svarbiausias bus pirmasis etapas, kadangi XII lentelių įstatymai pasirodė apie 450 m. pr. Kr. Kitus etapus apžvelgsime tik fragmentiškai ir tik tokia apimtimi, kurios reikia, kad atskleistumėme, kokiu būdu ir kokia išraiška XII lentelių įstatymų nuostatos pasiekė mūsų laikus. 1. 1. 1. Patricijų ir plebėjų konfliktas Romoje iki karaliaus Servijaus Tulijaus reformų Romėnų istorija prasidėjo nuo trijų tautų (genčių) – romėnų (ramnes), kurie priklausė lotynams, kviritų (quirites), priklausiusių sabinams, bei liucijų (luceres), kurie buvo etruskai. Pirmiausiai, anot šaltinių, per vedybas bei tuos pačius religinius papročius, susijungė romėnai ir kviritai. Trečioji tauta, liucijai, kaip manoma, buvo nukariauti ankstyvojoje romėnų ir kviritų sąjungos stadijoje3. Romėnų tauta nuo pat pradžių turėjo didžiausią įtaką sprendžiant viešosios teisės klausimus, apimančius valstybės valdymą bei santykius su kaimyninėmis gentimis. Tuo tarpu kviritai turėjo lemiamą balsą privatinės teisės sferoje. Liucijai, skirtingai nei pirmosios dvi sąjungos tautos, neturėjo jokių politinių teisių4. Manome, jog tai siejama su faktu, kad pirmosios dvi tautos susijungė natūraliu būdu, o trečioji buvo prijungta prievarta. Taigi natūralu, jog užkariautajai tautai teisių buvo suteikta mažiau. Kiekvieną tautą sudarė dešimt smulkesnių vienetų, kurie buvo vadinami kurijomis (curia). Kiekvienai kurijai buvo pavaldžios dešimt giminių (gentes), o kiekviena giminė dar turėjo atitinkamą skaičių šeimų. Būtina pažymėti, kad politiniame gyvenime mažiausiu vienetu bei atskaitos tašku buvo giminė5. Gyventojai, kurie įėjo į giminių susivienijimą, buvo vadinami patricijais, t.y. ‚‚žinančiais, kas jų tėvai“. Būtent jie ir buvo pilnateisiai visuomenės nariai. Kiekvienos tautos (genties) valdžia buvo sudaryta iš dviejų dalių: kurijų susirinkimų (Comitia Curiata) ir Senato, kurį sudarydavo renkami nariai iš Comitia Curiata. Kiekvienos tautos valdžioje buvo po šimtą senato narių. Senatui vadovavo karalius (rex), kurio kandidatūrą pasiūlydavo Senatas, o išrinkdavo kurijų susirinkimas iki gyvos galvos. Karalius turėjo tik tiek teisių, kiek jų jam perleisdavo Senatas. Paveldėjimo principas, renkant karalių, ankstyvuoju periodu nebuvo taikomas. Karaliui priklausė įstatymų leidžiamoji valdžia: jis pasiūlydavo įstatymus Senatui, kuris juos svarstydavo ir priimdavo, o galiausiai juos ratifikuodavo kurijų susirinkimas. Po ratifikavimo jie tapdavo privalomi visiems asmenims, esantiems Romos teritorijoje. Tačiau įstatymai tuomet buvo ne naujos elgesio taisyklės, o tiesiog akceptuoti papročiai, kurie nebuvo niekur užrašomi. Jie buvo laikomi tylia tautos valios išraiška. Pačioje pradžioje, susijungus romėnams ir kviritams, narių skaičius Senate padidėjo iki dviejų šimtų. Svarbu tai, kad po to nukariavus ir liucijus skaičius nepakito, nes, kaip minėta, liucijai politinių teisių bendroje trijų tautų sąjungoje neturėjo. Kita vertus, jie turėjo atskirą valdymo struktūrą: kurijų susirinkimus bei Senatą6. Tokia pati situacija išsilaikė iki pirmojo Tarkvinijų giminės karaliaus valdymo. Jo valdymo laikotarpiu visos trys tautos (gentys) įgijo vienodas teises ir susiformavo viena visuomenė, kurios nariai išdidžiai galėjo vadinti save Romos pilečiais. Senatą tuomet jau sudarė trys šimtai narių. Tačiau palaipsniui užkariaujant naujas teritorijas Romoje susiformavo dar viena gyventojų masė, kurios nariai buvo vadinami plebėjais. Jie sudarė žymiai didesnę Romos gyventojų dalį nei tie, kurie save vadino Romos piliečiais. Jie nepriklausė jokiai šaliai, jokiai giminei, jokiai šeimai, negalėjo sudaryti santuokos su Romos piliečiais ir, be viso to, jie neturėjo jokių teisių dalyvauti valstybės valdyme. Jų ir Romos piliečių santykį galime apibūdinti ne kaip sąjungą, o kaip savitarpio toleranciją7. Plebėjai iki karaliaus Servijaus Tulijaus jokios atskiros organizacinės struktūros neturėjo. Taip pat karaliaus žinioje buvo ir teisminė valdžia: visos bylos – civilinės, religinės, baudžiamosios - priklausė karaliaus kompetencijai. Pirmojo tipo bylose jis buvo aukščiausias pareigūnas, antrojo – vyriausias žynys, o trečiojo – aukščiausias teisėjas. Verta paminėti, jog jei kaltinamasis baudžiamojoje byloje būdavo Romos pilietis, po karaliaus sprendimo jis dar galėdavo apeliuoti į Comitia Curiata, bet jei plebėjas – tokios teisės neturėjo8. Svarbu ir tai, jog plebėjai neturėjo ir vienos iš tuo metu svarbiausių teisių - teisės į valstybinę žemę (ager publicus). Įsigyti ją nuosavybės teise galėjo tik patricijai. Ager publicus buvo Romos nuosavybė, kurios didžioji dalis buvo įgijama užkariaujant svetimas teritorijas. Visos nukariautos žemės, prieš jas dovanojant ar atiduodant privatiems asmenims, buvo vadinamos ager publicus9. Taigi maždaug iki VI a. pr. Kr. vidurio Romos teisė ir visuomeninė santvarka pasižymėjo šiais ypatumais: 1. Roma buvo trijų lygiaverčių tautų (genčių) sąjunga, kurią sudarė smulkesni vienetai – giminės ir šeimos, ir tik jų nariai – patricijai - buvo visateisiai Romos piliečiai. 2. Kiekviena tauta (gentis) turėjo vienodą atstovų skaičių bendrame Senate (iš viso 300 narių), o plebėjai jokių politinių teisių neturėjo, tad jų sluoksnio atstovų Senate nebuvo. 3. Senatui vadovavo iki gyvos galvos renkamas karalius, kuriam priklausė įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia. Įstatymai buvo taikomi visiems asmenims, esantiems Romos teritorijoje, tačiau dėl jų žodinio pobūdžio, jie ne visiems, ypač plebėjams, buvo prieinami ir žinomi. Teisminė valdžia numatė privilegijų tik patricijų sluoksnio atstovams. 4. Plebėjai neturėjo ne tik politinių, bet ir socialinių teisių: buvo draudžiamos santuokos tarp Romos piliečių ir plebėjų, plebėjai neturėjo teisės į ager publicus. 5. Pagrindinis teisės šaltinis buvo paprotys, laikomas tylia tautos valios išraiška ir niekur neužrašomas – tai sudarė sąlygas piktnaudžiavimui teise jos nežinančiųjų (dažniausiai plebėjų) atžvilgiu. 6. Dėl visų aukščiau išvardintų priežasčių pradėjo formuotis plebėjų sluoksnio atstovų nepasitenkinimas savo politine ir socialine padėtimi. 1. 1. 2. Patricijų ir plebėjų konfliktas Romoje po karaliaus Servijaus Tulijaus reformų Šeštojo Romos karaliaus Servijaus Tulijaus valdymo metais (576 - 532 m. pr. Kr.) plebėjų padėtis pasistūmėjo į gerąją pusę. Matant šalyje susiklosčiusią nelygiavertę skirtingų socialinių sluoksnių padėtį, jo tikslas buvo suteikti plebėjams vidinę organizaciją, panašiai tokią, kokią tuo metu turėjo patricijai. Patricijų vidinė organizacinė struktūra buvo paremta įgimtais tarpusavio ryšiais, o plebėjus nuspręsta sugrupuoti pagal gyvenamąsias teritorijas. Tokiu būdu Romos teritorija buvo padalinta į trisdešimt apygardų (tribes), iš kurių keturios priklausė Romos miestui, o kitos dvidešimt šešios – likusiai Romos teritorijos daliai10. Šitoks padalijimas buvo analogiškas patricijų susiskirstymui į trisdešimt kurijų (trys tautos, kiekvienoje po dešimt kurijų). Taigi visi laisvieji žmonės, kurie neįėjo į kurijų organizacinę struktūrą, priklausė vienai iš trisdešimties apygardų. Be galo svarbu paminėti, jog šiuo laikotarpiu plebėjai gavo teisę išsirinkti savo vadą, kurio iniciatyva jie rinkdavosi į bendrą susirinkimą, kad aptartų jiems aktualius privatinės teisės klausimus. Teisės dalyvauti valstybiniuose rinkimuose jie ir toliau neturėjo, t.y., jie negalėjo nei rinkti valstybės vadovų, nei patys būti renkami11. Taigi Servijus Tulijus suteikė plebėjų masei organizacinę struktūrą ir tai buvo pirmasis žingsnis į politinių teisių jiems suteikimą. Kitas labai svarbus Servijaus Tulijaus žingsnis buvo visų romėnų - tiek patricijų, tiek ir plebėjų - suskirstymas į šešias klases pagal turimo turto kiekį. Kiekviena iš šių klasių buvo padalinta į atitinkamą skaičių centurijų, kiekvienai centurijai suteikiant po vieno balso teisę bendrame Centurijų susirinkime (Comitia centuriata). Narių skaičius vienoje centurijoje nebuvo nustatytas. Ją sudarė tiek narių, kiek jų priklausė atitinkamai (vienai iš šešių) turto kategorijai. Klasės buvo šios: 1. Pirmajai (turtingiausiai) klasei priklausė piliečiai, kurių valdomas turtas buvo didesnis nei 100 tūkstančių asų12. Šią klasę sudarė 100 centurijų. 2. Antrajai klasei priklausė tie, kurių valdomas turtas siekė 75 tūkstančius asų. Ši klasė turėjo 20 centurijų. 3. Trečiosios klasės atstovai turėjo 50 tūkstančių asų vertės turto. Jų taip pat buvo 20 centurijų. 4. Ketvirtoji klasė buvo sudaryta iš piliečių, turinčių turto už 25 tūkstančius asų. Jie irgi sudarė 20 сenturijų. 5. Penktosios klasės atstovai turėjo 11 tūkstančių asų vertės turto. Šiai klasei priklausė 30 centurijų. 6. Šeštajai (vargingiausiai) klasei (jos nariai buvo vadinami capite censi arba proletarii), buvo priskirti piliečiai, kurių turtas nesiekė 11 tūkstančių asų. Jie turėjo vos vieną (vėliau tris) centurijas13. Tokio skirstymo pasekmės, deja, nedavė teigiamų rezultatų. Turtingiausiai romėnų klasei priklausė šimtas centurijų, todėl ji turėjo net šimtą balsų Centurijų susirinkime, tuo tarpu skurdžiausioji klasė, nors ir apėmė kur kas didesnę gyventojų dalį, tačiau turėjo tik vieną balsą, nes ją sudarė viena (vėliau trys) centurijos. Iš viso buvo 193 centurijos, todėl 97 balsai jau sudarė daugumą. Kadangi turtingiausioji gyventojų klasė turėjo 100 balsų, tai ji praktiškai turėjo lemiamą balsą priimant sprendimus. Pagrindinės Centurijų susirinkimų funkcijos buvo panašios į tas, kurias turėjo kurijų susirinkimai, t.y. teisė rinkti valstybės pareigūnus, teisė paskelbti karą, teisė leisti įstatymus ir juos panaikinti, teisė priimti sprendimus apeliaciniame procese14. Visi strateginiai valstybės valdymo klausimai ir toliau liko Romos turtingųjų, iš kurių didžioji dauguma buvo patricijai, rankose. Kita vertus, plebėjai bent jau teoriškai turėjo teisę kartu su patricijais dalyvauti valstybės valdyme, o tai tuo metu jau buvo nemažas poslinkis. Servijaus Tulijaus valdymo metais Roma turėjo trijų rūšių susirinkimus: 1. Kurijų, kuriuose dalyvaudavo kraujo ryšiais susiję asmenys, senieji Romos gyventojai – patricijai. 2. Plebėjų, kuriuose dalyvaudavo tie romėnai, kurie nepriklausė kurijoms. 3. Centurijų, kuriuose visi romėnai – tiek patricijai, tiek plebėjai - dalyvaudavo pagal klases, t.y. materialinio išskaidymo pagrindu. Minimu laikotarpiu svarbiausiu teisės šaltiniu ir toliau buvo nerašyti papročiai. Leidžiami įstatymai tebuvo visuotinai priimtos elgesio taisyklės, akceptuoti papročiai. Taigi svarbiausi plebėjų visuomeninio gyvenimo pokyčiai ir ypatumai po Servijaus Tulijaus reformų buvo šie: 1. Plebėjai įgijo šiokią tokią organizacinę struktūrą – kiekvienas iš jų priklausė vienai iš trisdešimties apygardų. 2. Pagrindiniu valdžios požymiu tapo turimo turto kiekis, todėl turtingi plebėjai taip pat teoriškai galėjo dalyvauti valstybės valdyme. 3. Turtingų plebėjų buvo vos vienas kitas, todėl praktiškai padėtis nepakito: politinė valdžia Romoje priklausė patricijams. 4. Plebėjai įgijo teisę išsirinkti savo vadą, kurio iniciatyva jie rinkdavosi į bendrus susirinkimus, ir kurių metu galėjo aptarti jiems aktualius privatinės teisės klausimus. 5. Pagrindiniu teisės šaltiniu ir toliau buvo paprotys - iš seno tautoje esantis visuomeninio pobūdžio įprotis15, kurio nerašytinė forma sudarė sąlygas patricijų piktnaudžiavimui teise plebėjų atžvilgiu. 6. Vis dėlto ir po šios reformos plebėjų sluoksnio atstovai galėjo tik rinkti valstybės pareigūnus, bet patys būti renkami – ne, taip pat negalėjo sudaryti santuokos su patricijais bei pretenduoti į naujų užkariautų teritorijų įgijimą nuosavybės teise16. 1. 2. Patricijų ir plebėjų konfliktas – XII lentelių įstatymų atsiradimo priežastis 509 m. pr. Kr., išvijus paskutinį karalių Tarkvinijų Išdidųjį ir Romai tapus Respublika, plebėjų sluoksnio atstovų politinė ir socialinė padėtis mažai kuo pakito. Karaliaus valdžia buvo pakeista dviejų konsulų valdžia, kurie vykdė visas iki tol buvusias karaliaus funkcijas. Konsulai turėjo aukščiausią valdžią, o senatas tapo svarbia patariamąja institucija. Konsulai, norėdami sumažinti savo atsakomybę, paprastai kreipdavosi į senatą ir prašydavo pritarimo. Visi konsulų leidžiami įstatymai buvo priimami tik su senato pritarimu. Konsulus rinkdavo tie patys centurijų susirinkimai, tačiau jie turėjo daugiau teisių nei prieš juos valdę karaliai. Vadžia tapo sutelkta jau ne vieno, o dviejų asmenų rankose, be to, valdymo laikotarpiui nustatytas vienerių metų kadencijos apribojimas. Konsulai turėjo teisę vadovauti armijai, jiems priklausė teisminė valdžia bei įstatymų leidžiamoji valdžia. Kadangi ir konsulai, ir senato nariai buvo patricijai, jie kūrė tokią teisę, kuri, be abejo, buvo palanki jiems ir gynė jų interesus. Plebėjai ir toliau negalėjo būti nei dvasininkai, nei magistratai, nei juolab senatoriai. Verta paminėti, jog tuo metu magistratai dirbo neatlygintinai, todėl net jei plebėjai būtų turėję teisę užimti tokias pareigas, jie nebūtų galėję sau leisti tokios prabangos. Pasibaigus karalių valdžiai, visi nerašyti karalių įstatymai neteko galios. Neliko tos teisės, kuria šimtmečius buvo remiamasi ir prie kurios visi buvo įpratę. Tokia situacija tapo labai palanki magistratams (o jie visi buvo patricijų luomo), nes jie galėjo kurti sau palankią teisę.17 Įstatymų leidybos šaltinis ir toliau buvo patricijų valia, nes įstatymų projektai buvo generuojami arba Senate, arba valstybės pareigūnų iniciatyva. Šiuo periodu leidžiami įstatymai taip pat nebuvo užrašomi. Iš vienos pusės – tai buvo istoriškai susiklosčiusi tradicija, iš kitos – įrankis patricijams kurti jų interesus atitinkančią teisę ir piktnaudžiauti ta teise jos nežinančių plebėjų atžvilgiu. Pastarųjų padėtis darėsi vis sunkesnė, nes įstatymų leidyba jų atžvilgiu buvo neprognozuojama. Būtent šis veiksnys, kaip matysime toliau, buvo lemiamas XII lentelių įstatymų atsiradimo pagrindas. Kita vertus, respublikos laikotarpiu buvo ir gerų tendencijų dėl teisių plebėjams suteikimo. Štai, pavyzdžiui, Lex Valeriae 509 m. pr. Kr., suteikęs teisę Romos piliečiams (tarp jų – ir plebėjams) apeliuoti į tautos susirinkimą (provocatio ad populum) dėl valstybės pareigūnų – magistratų – sprendimų, kuriais jie būdavo nuteisiami mirties bausmei arba nuplakimui18. Taip pat atsirado taisyklė, jog jei patricijus buvo kaltinamas plebėjo teisių pažeidimu, plebėjai savo susirinkimuose galėdavo balsuoti ir priimti dėl to nutarimą. Prieš pat XII lentelių įstatymų išleidimą pastariesiems nutarimams buvo suteikta teismo sprendimo galia19. Tačiau pats reikšmingiausias minimo laikmečio pasiekimas buvo plebėjų atstovų (pareigūnų), atstovaujančių šios visuomenės dalies interesus valstybės mastu, atsiradimas. Tai įvyko 494 m. pr. Kr., kuomet plebėjai, netekę kantrybės, pareiškė, jog paliks Romą ir persikels gyventi ant „Šventojo kalno“20. Patricijai, matyt, pabijojo maišto, nes plebėjai sudarė be galo didelę Romos visuomenės dalį, todėl prasidėjo derybos, kurios baigėsi kompromisu – liaudies tribūno pareigybės įsteigimu21. Šie pareigūnai, kurių iš pradžių buvo tik du (vėliau penki ir dešimt), buvo renkami iš plebėjų sluoksnio ir turėjo užtikrinti plebėjų interesų apsaugą - saugoti juos nuo patricijų savivalės ir piktnaudžiavimo. Jų namų durys visada turėjo būti atviros ir jie negalėjo išvykti iš miesto22. Liaudies tribūnui buvo suteikti šie įgaliojimai: 1. Jis galėjo sustabdyti bet kurių magistratų, išskyrus diktatoriaus23, sprendimus. 2. Jis turėjo veto teisę senato susirinkimuose: jam užtekdavo tik ištarti „veto“ ir įstatymo priėmimas buvo stabdomas. Tiesa, liaudies tribūno „veto“ galėjo būti įveiktas kitų visuomenės sluoksnių tribūnų vienbalsiu balsavimu. 3. Jis turėjo gana didelę teisminę valdžią: galėjo kviestis apklausai bet kurį Romos gyventoją, net ir konsulą, taip pat galėjo sulaikyti arba skirti piniginę baudą bet kuriam jo funkcijas atlikti trukdančiam asmeniui bei turėjo teisę nutraukti tyrimą ir išlaisvinti iš kalėjimo skolininką. 4. Jis turėjo teisę sušaukti plebėjų tautos susirinkimus. Liaudies tribūno valdžia buvo ribojama teritorijos atžvilgiu: jis galėjo veikti tik Romos miesto ribose ir artimiausiose apylinkėse pusantro kilometro spinduliu aplink miestą24. Svarbu ir tai, jog jis neturėjo jokių karinių įgaliojimų. Jo valdžia apsiribojo kai kuriais politiniais bei teisminiais įgaliojimais. Romoje susidarė tarsi „valstybė valstybėje“. Vienoje pusėje patricijai su savo organizacine struktūra ir teisėmis, o kitoje – plebėjai su savo savivalda. Ir toliau plebėjų teisės nebuvo lygios toms, kurias turėjo patricijai, nes jie negalėjo lygia apimtimi su patricijais dalyvauti valstybės valdyme, jų vaidmuo apsiribojo liaudies tribūno veikla. Rašytinės teisės nebuvimas, tik patricijų interesus atitinkanti teisėkūra bei piktnaudžiavimas interpretuojant įstatymus vedė prie vis didesnio plebėjų nepasitenkinimo ir dviejų visuomenės sluoksnių priešpriešos. 1. 3. Patricijų ir plebėjų konflikto atomazga - XII lentelių įstatymų leidybos procesas 462 m. pr. Kr. vienas iš tuo metu buvusių penkių liaudies tribūnų - Terentilius Arsa - pasiūlė sudaryti penkių asmenų komisiją, kurios pagrindinė užduotis būtų parengti kodifikuotą rašytinį teisės aktą. Senatas, kurį sudarė patricijai, be abejo, šiam siūlymui pasipriešino, kadangi rašytinės teisės nebuvimas ir įstatymų interpretavimo laisvė buvo jiems labai paranki. Tačiau plebėjai buvo atkaklūs ir net aštuonerius metus iš eilės liaudies tribūnu rinko tą patį, rašytinio teisės akto idėją iškėlusį, asmenį. 457 m. pr. Kr. liaudies tribūnų skaičius buvo padidintas iki dešimties. Senatas, norėdamas atitraukti plebėjų dėmesį nuo klausimo dėl kodifikuoto teisės akto parengimo ir stengdamasis numalšinti kylantį jų nepasitenkinimą, priėmė keletą labai svarbių įstatymų, kurie praplėtė plebėjų teises: 1. 456 m. pr. Kr. Lex Icilia suteikė plebėjams teisę į ager publicus, esančią ant Aventino kalvos. Tai buvo pirmasis kartas, kuomet plebėjai gavo teisę įsigyti ager publicus nuosavybės teise. 2. 454 m. pr. Kr. pačių konsulų iniciatyva išleistas įstatymas, kuris apribojo konsulų skiriamų baudų dydžius25. Plebėjams tai buvo nemažas laimėjimas, ribojant konsulų savivalę. Tačiau kodifikuoto teisės akto būtinybė buvo tokia didelė, jog net ir šios priemonės neprivertė plebėjų atsisakyti savo iniciatyvos. 452 m. pr. Kr. Senatas pagaliau davė sutikimą paskirti dešimties vyrų komisiją (decemviri) kodifikuotam rašytiniam įstatymų sąvadui parengti. Į šią komisiją galėjo patekti ir plebėjai - tai buvo pirmasis jų žingsnis į magistratūrą. Tačiau šiai teisei kompensuoti plebėjai patricijų naudai turėjo atsisakyti nuo tribunato ir nuo provocatio ad populum, t.y. nuo teisės apeliuoti į tautą dėl teisiamųjų centurijų sprendimų. Nuo pastarosios teisės jie atsisakė iki decemvirato galo, o nuo tribunato – jau galutinai26. Komisija savo darbą pradėjo 451 m. pr. Kr. ir iki šiol didelė istorijos mįslė yra klausimas, ar romėnai kodifikavo tik iki tol Romoje gyvavusią papročių teisę, ar be savosios teisės jie dar pasirėmė ir Graikijos teisėkūra. Šiuo klausimu vienodos nuomonės nėra, bet tai aptarsime vėliau. Visi komisijos nariai buvo paskirti iš patricijų sluoksnio. Žymiausias jų buvo Apijus Klaudijus. Decemviri buvo suteikti labai platūs įgaliojimai: jie įgijo aukščiausią valdžią, kuri suteikė jiems teisę interpretuoti ir koreguoti įstatymus savo nuožiūra27. Per vienerius metus decemviri suredagavo atitinkamą skaičių įstatymų, kuriuos pateikė balsavimui centurijoms. Pastarieji įstatymai buvo užrašyti ant dešimties medinių arba metalinių (nėra tiksliai žinoma) lentelių, kurios buvo iškabintos Komiciume, t.y. viešoje vietoje, kurioje būdavo teisiama. Vyrauja nuomonė, jog kodeksas dar nebuvo visiškai užbaigtas, taigi dar tais pačiais metais buvo paskirtas naujas decemviri jam papildyti. Yra keletas nuomonių ir dėl atnaujintos komisijos sudėties. Viena iš jų teigia, jog šį kartą į decemviri sudėtį pateko ir plebėjų atstovų28. Taip buvo priimta dar keletas įstatymų ir papročių teisė buvo baigta kodifikuoti. Tie papildomi įstatymai buvo užrašyti dar dviejose lentelėse ir rinkinys tapo užbaigtas. Tokiu būdu gimė pirmasis rašytinis kodifikuotas romėnų teisės šaltinis, žinomas XII lentelių įstatymų pavadinimu. J. G. Phillimore teigimu, jis apjungė pozityvius kitų šalių įstatymus, keletą senųjų Romos karalių įstatymų bei daugybę iki tol gyvavusių papročių29. Paprasta romėnų liaudis, plebėjai, galėjo lengviau atsikvėpti – kadangi įstatymų tekstas buvo viešai paskelbtas ir iškabintas svarbiausioje miesto aikštėje (forum Romanum), niekas nebegalėjo piktnaudžiauti teise, pasitelkiant taisykles, kurios ne visiems buvo prieinamos ir žinomos. XII lentelių įstatymai žymi politinių ir socialinių kovų tarp patricijų ir plebėjų pabaigą. Deja, bet autentiška XII lentelių įstatymų forma iki mūsų dienų neišliko. Pirmykštės lentelės nepergyveno Romos valstybės sunaikinimo, kurį įvykdė galai. Jei jos buvo iš medžio – sudegė, o jei iš bronzos, tai galai, ko gero, jas nuplėšė ir nusinešė su kitu grobiu30. Taigi originalus tekstas neišliko, tačiau įstatymai dėl savo universalumo buvo tiek kartų cituojami vėlesnių autorių, tokių kaip Ciceronas, Ulpianas, Gajus ir kt., jog jų turinys buvo beveik visiškai atkurtas. Taigi patvirtinome hipotezę, jog XII lentelių įstatymų genezė buvo ilgas romėnų teisės raidos procesas, kurį lėmė dviejų priešingų visuomenės sluoksnių interesų konfliktas ir iš jo kilusi būtinybė bendru sutarimu derinti priešingus visuomenės interesus. Plebėjų kova už savo teises tęsėsi šimtmečius, kol pagaliau XII lentelių įstatymų, t.y. kodifikuoto teisės šaltinio, priėmimu, plebėjai išsikovojo teisę žinoti įstatymus ir tokiu būdu užkirto kelią patricijų privilegijuotai padėčiai, kuria jie netrukdomai naudojosi labai ilgą laiką, interpretuodami niekur neužrašytas teisės normas. Nuo šiol visiems, tiek patricijams, tiek plebėjams, galiojo vienodos teisės normos ir visiems, norintiems su jomis susipažinti, jos buvo viešai prieinamos. XII lentelių įstatymai buvo tarsi dviejų socialinių grupių raštiškas susitarimas, kuriuo kiekvienos grupės ir kiekvieno individo atskirai teisės buvo įtvirtintos ir saugomos31. 1. 4. Graikų teisėkūros įtaka XII lentelių įstatymų atsiradimui Nemažai autorių – J. G. Phillimore, P. Skin, L.S. Cushing, W. Grapel, P.F. Girard ir kt. - teigia, jog XII lentelių įstatymai yra tam tikra Graikijoje vykdytos Solono reformos (594 m. pr. Kr.) kopija, todėl trumpai palyginsime šiuos teisės šaltinius, kad pagrįstume iškeltą hipotezę, jog Graikijos teisėkūra lemiamos įtakos XII lentelių įstatymams neturėjo. Solonas (gr. Solon; 640 – 561 m. pr. Kr. ) buvo Atėnų aristokratas, kilęs iš giminės, kuriai kadaise priklausė Atėnų karaliai su sosto paveldėjimo teise32. 594 m. pr. Kr. jis buvo išrinktas archontu – aukščiausiu vykdomosios valdžios pareigūnu, turinčiu teisę pakeisti ar net panaikinti galiojančius įstatymus. Būtent taip jis ir pasielgė, tais pačiais metais priimdamas įstatymus, kurie vėliau buvo pavadinti „Solono konstitucija“. Tai buvo pirmoji tikra Atėnų konstitucija33. Solono įstatymai, panašiai kaip ir XII lentelių įstatymai, buvo užrašyti ant medinių lentelių, sukabinti ant ašies ir laikomi viešoje vietoje. Taigi vyrauja dvi versijos: 1. Viena iš jų tvirtina, kad buvo pasiųsta penkių arba trijų asmenų komisija į Graikiją ir Pietų Italiją, kurios tikslas buvo ištirti graikų įstatymus. 2. Kita versija teigia, jog Graikijos emigrantas Hermodoras davė decemviri nurodymų. Teigiama, kad romėnai, atsidėkodami jam už pagalbą rengiant XII lentelių įstatymus, jo garbei net pastatė jo paties skulptūrą34. Abi versijos kelia daug abejonių, nors, kita vertus, XII lentelių įstatymuose yra normų, kurios, atsižvelgus į jų turinį, galėjo būti nusižiūrėtos iš Atėnuose įvykdytos Solono reformos, pavyzdžiui: 1. Solono reformos įteisino plačią testamento sudarymo laisvę: jei testatorius neturėjo vaikų, jis savo turtą testamentu galėjo palikti bet kam, nebūtinai giminaičiams. Iki Solono reformų Graikijoje testamento sudaryti nebuvo leidžiama, mirusiojo turtas visuomet pereidavo jo vaikams ir giminaičiams35. XII lentelių įstatymuose, V-oje lentelėje, taip pat įtvirtinta visiška testamento sudarymo laisvė, tačiau tuo pačiu nurodyta, kad, nesant testameno, pagal įstatymą paveldi giminaičiai. Taigi absoliučios testatoriaus laisvės principas galėjo būti perimtas iš Graikijos teisėkūros. 2. Žemės ūkio paskirties žemės sklypus skirdavo riba (confinium), t.y. penkių pėdų pločio žemės rėžis. Confinium nebuvo galima įdirbti bei įgyti nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Confinium išnykus ir norint, kad matininkai iš naujo nustatytų šią ribą, reikėjo pareikšti ieškinį dėl išnykusios ribos tarp kaimyninių žemės sklypų nustatymo. Bylą nagrinėdavęs ne privatus teisėjas, o specialiai tam paskirti trys arbitrai. Panašu, jog, kaip teigia Gajus, šios nuostatos buvo kuriamos sekant Solono įstatymais36. 3. Solono įstatymai draudė moterims draskyti skruostus, muštis į krūtinę, raudoti ir klyksmais lydėti svetimą jiems mirusįjį. XII lentelių įstatymų X-oje lentelėje taip pat yra analogiška nuostata, draudžianti moterims draskyti skruostus: „Lai moterys nesidrasko skruostų, nei tokiu būdu aprauda mirusįjį“37. 4. VIII-oje lentelėje nurodyta, kad draugijų nariams leidžiama kurti savo teisę, tačiau tokią, kuri neprieštarauja teisės normoms, galiojančioms visiems. Gajus laikėsi nuomonės, kad komentuojama nuotata buvusi perimta iš Solono įstatymų38. 5. Labai svarbi Solono konstitucijos nuostata buvo ta, jog piliečiai pagal pajamas buvo suskirstyti į keturias klases, nuo kurių priklausė kiekvienai klasei priskirtos teisės ir pareigos: 1) pentakosiomedimnai, iš savo žemės per metus gaunantys 500 medimnų grūdų, vyno arba aliejaus; 2) raiteliai, gaunantys 300 medimnų; 3) zeugitai (valstiečiai), turintys tik vieną kinkinį ir ne mažiau kaip 200 medimnų; 4) tetai, gaunantys mažiau nei 200 medimnų derliaus39. Pentakosiomedimnams, be abejo, atiteko teisė užimti aukščiausias pareigas valstybės valdyme, o tetai negalėjo gauti jokių tarnybų, tačiau turėjo aktyviąją rinkimų teisę. Tuo tarpu Romoje, kaip jau minėta anksčiau, patricijai ir plebėjai į penkias klases pagal turimo turto kiekį buvo suskirstyti Servijaus Tulijaus valdymo metais, t.y. maždaug šimtmečiu anksčiau nei pasirodė XII lentelių įstatymai, tačiau šiek tiek vėliau nei pasirodė Solono konstitucija. Tai leidžia daryti prielaidą, jog Servijus Tulijus galėjo pasinaudoti graikų įstatymais kaip pavyzdžiu kuriant savo reformą. Tačiau mūsų nagrinėjami XII lentelių įstatymai nemini visuomenės skirstymo į klases pagal turimo turto kiekį. Manome, jog ne todėl, kad tas skirstymas būtų buvęs nebeaktualus, o todėl, kad ši sfera tikriausiai nebuvo ginčytina ir reikalaujanti kodifikacijos. Kita vertus, graikų ir romėnų teisėkūros skirtumai yra kur kas akivaizdesni nei panašumai, pavyzdžiui, svarbiausias ir tuo metu aktualiausias Solono konstitucijos nuopelnas buvo skolinės vergovės uždraudimas. Skolinė vergovė Atėnuose buvo taip paplitusi, jog prasiskolinusieji vergovėn patekdavo ne tik patys asmeniškai, bet ir su visa šeima. Solono konstitucija panaikino visas tuo metu galiojusias skolas: tiek privatiems asmenims, tiek ir valstybei, o ateityje uždrausta už skolas patekti į vergovę. Taigi tie, kurie buvo patekę į vergovę už skolas, tapo laisvi, o tie, kurie buvo parduoti vergovėn į užsienį – buvo išpirkti valstybės lėšomis. Vergais Atėnuose nuo šiol galėjo būti tik karo belaisviai arba vergai, kuriuos nusipirkdavo pasaulinėje vergų rinkoje40. Tuo tarpu Romoje, nors skolinė vergovė ir buvo vienas iš pagrindinių vergovės šaltinių, XII lentelių įstatymai nenumatė skolinės vergovės panaikinimo. Atvirkščiai, III-oje lentelėje numatyta, kad atsakovas (skolininkas), per 30 dienų neįvykdęs ieškovo reikalavimų, patenka ieškovo valdžion. Po šito, dar po 60 dienų, įvykus trims turgadieniams (per kuriuos atsakovas (skolininkas) galėjo būti išlaisvinamas kam nors sumokėjus už jį priteistą pinigų sumą), atsakovas (skolininkas) arba būdavo užmušamas, arba parduodamas vergovėn į užsienį (trans Tiberim). Romėnų teisė draudė piliečius versti vergais Romos valstybės teritorijoje41. Taigi šiuo atveju, svarstant Solono reformos įtaką XII lentelių įstatymas, skolinės vergovės panaikinimas Graikijoje ir įteisinimas Romoje rodo akivaizdų skirtumą tarp graikų ir romėnų teisės bei patvirtina prielaidą, kad XII lentelių įstatymai nebuvo nukopijuoti nuo Solono reformos. Taigi kai kurie Solono reformos ir XII lentelių įstatymų panašumai, kurie yra tik epizodiniai, dar neįrodo, kad XII lentelių įstatymų kūrėjai betarpiškai vadovavosi graikų teise, tačiau pritariame prof. dr. S. Vėlyvio ir doc. dr. M. Jonaičio nuomonei, kad negalima ir visiškai paneigti įtakos, kurią XII lentelių įstatymams turėjo tiek pačios Graikijos, tiek graikiškų pietinės Italijos miestų teisė42. Galiausiai, Roma ir Graikija buvo kaimyninės šalys, todėl atskirų įstatymų pavyzdžių perėmimas ir pritaikymas savo valstybės teisiniam reguliavimui nėra neįprastas ar stebinantis reiškinys. Remiantis gilesne tokių grynai romėniškos kilmės institutų kaip tėvo valdžia (patria potestas), seniausios romėnų civilinio proceso formos ir kitų analize, įsivyravo nuomonė, jog betarpiško sekimo Solono įstatymais arba, kitaip tariant, Graikijos polių teise, hipotezė yra veikiau atmestina nei patvirtinta43. Galimai perimtos normos reguliuoja tik labai nedidelę dalį tų teisinių santykių, kurie aprašyti XII lentelių įstatymų normose. Manome, jog kodifikuoto teisės šaltinio poreikis buvo nulemtas Romos visuomeninės santvarkos ypatumų, o graikų įstatymais, jeigu ir remtasi, tai tik epizodiškai. 2. XII LENTELIŲ ĮSTATYMŲ REIKŠMĖ 2. 1. Trumpa XII lentelių įstatymų raidos ir recepcijos apžvalga Prieš pradėdami nagrinėti XII lentelių įstatymų reikšmę šiuolakinei kontinentinės teisės tradicijos šalių teisei, trumpai apžvelgsime XII lentelių įstatymų „kelią“ iki šių dienų, kad suprastumėme, kokiu būdu romėnų teisė tapo viso naujojo pasaulio teise. Taigi XII lentelių įstatymų XII-os lentelės paskutinė norma nustatė, jog nuo šiol visi tautos susirinkime priimti sprendimai privalo turėti įstatymo galią. Ši norma buvo be galo svarbi, nes pradėjo naują romėnų teisės istorijos etapą. Priimami įstatymai jau būdavo naujovės, pritaikytos besikeičiantiems visuomeniniams santykiams, o ne tik akceptuoti papročiai. Svarbiausia, kad naujai priimami įstatymai pakeisdavo prieš tai galiojusius įstatymus, reguliuojančius tuos pačius visuomeninius santykius. XII lentelių įstatymų normos buvo tokios universalios, kad toliau jų pagrindu kuriamos naujos teisės normos buvo nesunkiai pritaikomos prie augančios civilinės apyvartos, tobulėjančių ir besivystančių visuomeninių santykių. Ikiklasikiniu laikotarpiu romėnų teisės raidai (367 m. pr. Kr. – 17 m. pr. Kr.) be galo svarbūs buvo pretorių ediktai, kuriais siekta užpildyti teisės spragas. Susiformavo netgi atskira pretorių teisė, kuri pritaikydavo senosios civilinės teisės normas prie besikeičiančių gyvenimo aktualijų. Būtent ši teisė labiausiai ir modifikavo senąją papročių teisę, įskaitant ir XII lentelių įstatymus. Be galo didelę įtaką romėnų teisės raidai bei XII lentelių įstatymų išlikimui turėjo teisės mokslas, ypač suklestėjęs principato laikotarpiu, t.y. I – III a. Žymiausių teisininkų (Gajaus, Pauliaus, Ulpiano, Modestino, Papiniano) veikalams buvo suteiktas teisės šaltinių statusas. Didžiausias Romos teisininkų nuopelnas tas, jog jie romėnų teisę sugebėjo taip susisteminti, kad ji tapo visiškai išbaigta ir tobula teisės sistema. Be galo svarbu tai, kad jie nuolat citavo ir komentavo XII lentelių įstatymus, tokiu būdu išlaikydami jų aktualumą ir plėtodami teisės mokslą ta kryptimi, kurią “diktavo” XII lentelių įstatymai. Išsamiausia romėnų teisės kodifikacija buvo atlikta imperatoriaus Justiniano valdymo metais (527-565 m.), o visas rinkinys buvo išleistas 1583 m. Ši kodifikacija buvo pavadinta Corpus iuris civilis. Ją sudarė keturios dalys: Codex (imperatorių konstitucijų ištraukų rinkinys), Digesta (žymiausių Romos teisininkų veikalų ištraukos), Institutiones (romėnų teisės pagrindų rinkinys, kurį sudarant daugiausia buvo remtąsi Gajaus institucijomis) ir Novellae (tolesnė teisėkūra). XII lentelių įstatymų išlikimui svarbiausios dalys buvo Digesta ir Institutiones, nes jose buvo remiamasi žymiausių Romos teisininkų darbais, kuriuose daugybę kartų cituojamos XII lentelių įstatymų nuostatos. Romos imperija į dvi dalis – Vakarų ir Rytų - skilo 395 m. Tuomet pamažu ir prasidėjo romėnų teisės recepcija - procesas, kurio metu Vakarų Romos imperijos teritorijoje atsiradusios valstybės daugiau ar mažiau perėmė romėnų teisę, išvystytą remiantis XII lentelių įstatymais. Būtent dėl recepcijos romėnų teisė tapo Europos civilinės teisės pamatu. Žlugus Vakarų Romos imperijai, germanų nukariautose teritorijose susikūrė naujos valstybės. Jose gyvenę germanai laikėsi savo papročių teisės, o ten gyvenę romėnai – romėnų teisės. Kai kurių valstybių vadovai net buvo išleidę oficialius romėnų teisės rinkinius. Imperatoriui Justinianui 555 – 568 m. užėmus dalį Vakarų Romos imperijos teritorijos, buvo paskelbta, jog čia galioja jo Kodeksas, Institucijos ir Novelos. Digestų likimas buvo neaiškus. Jų rankraštis atrastas Pizoje (Italija) tik XI amžiuje. Tai – žymiausias romėnų teisės paminklas, iki šiol saugomas Florencijoje, todėl vadinamas Florentina. Susidomėjimas romėnų teise kilo IX-XI a. Vakarų Europoje, o ypač Italijoje. Buvo steigiamos mokyklos, 1088 m. įsteigtas Bolonijos universitetas. Tais laikais romėnų teisė tyrinėta apsiribojant trumpais nuostatų aiškinimais, komentarais – glosomis. Glosatoriai daugiau domėjosi dogma, o jų pasekėjai - postglosatoriai – praktiniu romėnų teisės pritaikymu. Jie pirmieji ėmė formuluoti teisės principus. Postglosatoriai papildė romėnų teisę Italijos miestų ir kanonų teisės elementais ir ši tapo universalia naujojo pasaulio teise. Romėnų teisė gebėjo puikiai derinti viešuosius ir privačiuosius interesus, todėl ją noriai priėmė sparčiai augantys miestai ir net senąsias tradicijas puoselėjantys feodalai. Romėnų teisės atgimimas prasidėjo XI a. Vokietijos žemėse, nes čia ji buvo pripažinta galiojančia teise. Buvo įsteigti Prahos, Erfurto ir kt. universitetai, kuriuose pagrindinis dėstomas dalykas buvo romėnų teisė. Didžiulį vaidmenį suvaidino ir 1495 m. įsteigtas Imperijos Rūmų teismas, kuris buvo aukščiausioji teisminė instancija, nagrinėjanti civilines bylas. Jis sukūrė teismų praktiką, jog romėnų teisė turi būti taikoma subsidiariai. Tokia padėtis išsilaikė iki 1899 m., kai buvo parengtas Vokietijos imperijos civilinis kodeksas. 1797 m. Austrijos civilinis kodeksas, 1804 m. Napoleono kodeksas ir kt. taip pat buvo romėnų teisės sistemos kūriniai. Beje, romėnų teisės elementų yra ir visuose trijuose Lietuvos Statutuose, ypač trečiajame (1588 m.). Ir šiandien romėnų teisės elementų yra visų Europos valstybių civilinėje teisėje, pradedant bendraisiais teisės principais, baigiant instututais, nuostatomis, sąvokomis. Tai mes ir aptarsime toliau. XII lentelių įstatymų reikšmė šiuolaikinei teisei reikalauja išskirtinio dėmesio. Ypatingą įtaką romėnų teisė padarė kontinentinės teisės tradicijos šalims romėnų teisės recepcijos periodu, kuomet ji buvo išsamiai nagrinėjama, tobulinama ir praktiškai pritaikoma viduramžių, o po to ir naujųjų amžių visuomeniniams santykiams reguliuoti. Šiuolaikinės kontinentinės teisės tradicijos šalys iš romėnų teisės perėmė tai, kas svarbiausia - principus, institutus, sąvokas, t.y. pamatinius dalykus, be kurių šiandien neįsivaizduojame nei vienos modernios valstybės teisinės sistemos. Taigi toliau ir nagrinėsime, kaip XII lentelių reikšmė kontinentinės teisės tradicijai atsispindi vienoje iš Europos valstybių – Lietuvoje, palyginimui pateikdami pavyzdžių iš kitose Europos valstybėse galiojančios teisės. 2. 2. XII lentelių įstatymų reikšmė kai kuriems šiuolaikinės teisės principams Jau išsiaiškinome, jog XII lentelių įstatymai Romoje atsirado kaip patricijų ir plebėjų politinių kovų rezultatas. Iki tol patricijai piktnaudžiavo įstatymų interpretavimo laisve, nes plebėjams įstatymų normos nebuvo prieinamos ir žinomos. Patricijai, be abejo, naudojosi susiklosčiusia padėtimi ir priimdavo sau palankius sprendimus. Tokia tvarka jiems būdavo tarsi privilegija ar lengvata plebėjų sluoksnio atstovų atžvilgiu. Taigi į XII lentelių įstatymų tekstą buvo įtraukta norma, pagal kurią tautos susirinkimui uždrausta siūlyti priimti įstatymus, nustatančius lengvatas (IX lentelė). Būtent šioje normoje galime įžvelgti visų asmenų lygybės prieš įstatymą principo užuomazgas, kurį randame tiesiogiai įtvirtintą daugumos šiandieninių Europos valstybių konstitucijose. Štai Lietuvos Respublikos Konstitucijos44 (toliau – LR Konstitucijos) 29 str. pirmojoje dalyje sakoma, kad: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs”. Tą patį numato ir Prancūzijos Respublikos konstitucijos45 (toliau – PR Konstitucijos) 1 str., kuriame sakoma, kad Prancūzijos Respublika užtikrina visų piliečių lygybę prieš įstatymą, nepaisant kilmės, rasės ar religijos. Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinis Įstatymas46 (toliau – VFR Pagrindinis įstatymas) šį principą įtvirtina 3 straipsnyje, Rusijos Federacijos konstitucija47 (toliau – RF Konstitucijos) – 19 straipsnyje. Šis principas – tai vienas iš bendrųjų – taigi fundamentaliausių – teisės principų, įtvirtintas ne tik valstybių nacionaliniuose teisės aktuose, bet ir svarbiuose tarptautinės teisės aktuose: 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (7 str.), 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvecijoje (14 str.). Jis reiškia, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimų ar pažiūrų48. Šio principo, kurio reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje yra didžiulė, genezę mes randame jau XII lentelių įstatymuose. Ta pati norma, kuria nustatytas draudimas siūlyti priimti įstatymus, nustatančius lengvatas, taip pat yra ir neleistinumo piktnaudžauti teise principo pirmapradė, nes tokiu būdu patricijams buvo uždrausta piktnaudžiaujant jiems suteikta įstatymų interpretavimo laisve nustatyti išimtis ir lengvatas. Šis principas išvedamas iš LR Konstitucijos 28 straipsnio, kuriame sakoma, jog, įgyvendinant savo teises bei laisves, privalu laikytis LR Konstitucijos, įstatymų ir nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas49 (toliau - LR CK) šį principą įvardija tiesiogiai 1.2 ir 1.137 straipsniuose. Piktnaudžiavimas teise įvardijamas kaip draudimas įgyvendinti civilines teises tokiu būdu, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (LR CK 1.137 str. 3 d.). XII lentelių įstatymuose šis principas atsispindi keliose normose. Pirma, IV-oje lentelėje įtvirtinta taisyklė, jog tėvui triskart atidavus sūnų parduoti, sūnus tampa laisvas nuo tėvo, t.y. apribotas tėvo piktnaudžiavimas valdžia. Antra, V-oje lentelėje apribota eikvotojo valia tvarkyti savo turtą, nes toks elgesys grėsė skurdu visai šeimai, taigi ribojama galimybė neribotai įgyvendinti savo teisę, nes tokiu elgesiu pažeidžiamos kitų asmenų (šiuo atveju – šeimos narių) teisės. Taigi jau XII lentelių įstatymais siekta užtikrinti visų asmenų teisėtų interesų apsaugą, draudžiant savo teises įgyvendinti tokia apimtimi, kad būtų pažeidžiami kito asmens interesai. Be draudimų nustatyti lengvatas ir piktnaudžiauti savo teise, romėnų teisė suteikė asmenims ir labai svarbių laisvių. Štai VIII-oje lentelėje buvo numatyta galimybė draugijų nariams nusistatyti sau kokią tik pageidauja teisę, bet tik tol, kol ji nepažeidžia viešosios teisės reikalavimų. Ši norma gali būti laikoma sutarties laisvės principo pirmtake. Sutarties laisvės principas reiškia, kad kiekvienas veiksnus asmuo turi teisę sudaryti sutartį su kuo nori, o sutarties šalys turi teisę savo susitarimu nustatyti bet kokios sutarties sąlygas, neprieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir kitiems teisės principams50. Šis principas yra kertinis šiuolaikinėje civilinėje teisėje, be kurio šiandieninė civilinė teisė praktiškai neįsivaizduojama. Valstybė į privačių asmenų santykius įsikiša tik tuomet, kai siekiama apsaugoti visai visuomenei svarbius privačių asmenų interesus. Šį principą įtvirtina LR Konstitucijos 46 str. 1 d., kurioje kalbama apie asmenų ūkinę laisvę ir iniciatyvą ir 35 str. 1 d., laiduojanti teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams, o konkretina LR CK 1.2 str. ir 6.156 – 6.157 str. Jis be kita ko labai glaudžiai susijęs ir su dispozityvumo principu, kuris leidžia asmenims neperžengiant įstatymo nustatytų ribų pasirinkti savo elgesio modelį. Tai reiškia, kad šalys yra savo materialiųjų teisių šeimininkės – jos gali jomis naudotis, nesinaudoti, gali jas perleisti kitiems asmenims51. Šis principas labai reikšmingas ir civiliniam procesui, todėl jis tiesiogiai įvardintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso52 (toliau – LR CPK) 13 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad šalys gali laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, pvz., civilinė byla gali būti iškelta tik suinteresuoto asmens iniciatyva, šalys turi teisę baigti bylą taikos sutartimi, šalys turi teisę skųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka ir t.t. Toks ginčo šalių dispozityvmas įtvirtintas jau XII lentelių įstatymuose, nes civilinė byla galėjo būti pradėta tik ieškovo iniciatyva, iki vidurdienio šalys galėjo sudaryti taikos sutartį, taip pat asmenys galėjo naudotis provocatio ad populum, t.y. apeliacijos teise. Nors dėl pastarojo instituto teisinės prigimties esama keleto nuomonių53, tačiau neabejojama, jog bendrai tai buvo teisė apeliuoti į tautos susirinkimą dėl teismo sprendimo ar bausmės. Taigi XII lentelių įstatymai davė pradžią vieniems iš pačių svarbiausių šiuolaikinės civilinės teisės principų – dispozityvumui ir sutarčių laisvei, kurie sudaro civilinės teisės esmę ir išskiria ją iš kitų teisės šakų. Visos šiuolaikinės teisinės valstybės pripažįsta įstatymą (Konstituciją) kaip aukščiausią galią turintį teisės normų aktą. Įstatymo viršenybės principas pradėjo formuotis jau XII lentelių įstatymų epochoje. Vienas iš jo aspektų yra tas, jog įstatymas saisto ir patį įstatymų leidėją: jis negali nevykdyti savo paties išleistų įstatymų, būti tarsi jų „nepasiekiamas“54. Vien XII lentelių atsiradimo faktas rodo, kad siekta nustatyti taisykles, kurių visi – įskaitant įstatymų leidėją - privalomai laikytųsi. Nebuvo numatyta jokių išimčių, priešingai – drausta balsavimui tautos susirinkime siūlyti įstatymus, nustatančius lengvatas. Šiuolaikinė teisė ne tik perėmė, bet ir visuotinai vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, kuris tiesiogiai susijęs ir su Konstitucijos viršenybės principu, jį papildo ir pratęsia55. LR Konstitucijos 7 str. sako, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Kitų Europos valstybių konstitucijose įstatymų (Konstitucijos) viršenybės principas taip pat įtvirtintas tiesiogiai, pvz., RF Konstitucijos 4 str., Lenkijos Respublikos Konstitucijos56 8 str. Teismai taip pat remiasi šiuo principu savo nutartyse57. Taigi įstatymų (Konstitucijos) viršenybės principas, įtrauktas į daugelio šiuolaikinių Europos valstybių konstitucijas, taip pat gali būti išvedamas jau iš XII lentelių įstatymų. Verta dėmesio yra vien jau pati romėnų teisės idėja turėti rašytinį kodifikuotą aukščiausios teisinės galios teisės aktą. Šiuolaikinės valstybės tokiu teisės aktu pripažįsta savo nacionalines konstitucijas. XII lentelių įstatymai buvo iškabinti svarbiausioje miesto aikštėje ir tai buvo padaryta tam, kad kiekvienas Romos gyventojas galėtų su jais susipažinti bei, esant reikalui, negalėtų pasiteisinti įstatymų nežinojimu. Iš čia yra kilę dar keli bendrieji teisės principai: „Galioja tik paskelbti įstatymai“ (LR Konstitucijos 7 str. 2 d. ), t.y. įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficiliai paskelbti, ir „Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“ (LR Konstitucijos 7 str. 3 d.), t.y. preziumuojama, jog viešai paskelbti įstatymai visiems yra prieinami, todėl ir žinomi. Galiojantis LR CK taip pat įtvirtina ir civilinės teisės šakos lygiu konkretina šiuos du principus 1.7 ir 1.6 straipsniuose, kuriuose sakoma, kad „įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo“ (LR CK 1.6 str.) ir „galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai“ (LR CK 1.7 str. 1 d.). Oficialus įstatymų paskelbimas, laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos, yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų58. Iš čia išvedami teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principai, kurie pripažįstami bendraisiais Europos Sąjungos teisės principais. Jie tiesiogiai įtvirtinti LR CK 1.2 straipsnyje: „civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!