Vytautas Andrius Graičiūnas

 Turinys Įžanga ................................................................................................................................3 1. Vytautas Andrius Graičiūnas..........................................................................................4 2. Darbai ir nuopelnai.........................................................................................................6 3. Istorinės publikacijos .....................................................................................................9 4. V. A. Graičiūnas ir valdymo apimtis.............................................................................11 5. V. A. Graičiūno indėlis į vadybos teoriją......................................................................12 5.1. Vienintelė publikacija..........................................................................................13 6. Formulės ir ryšių tipų iliustracijos.................................................................................14 7. Kodėl V. A. Graičiūno idėja buvo ir liks pripažinta......................................................16 8. V. A. Graičiūno vadybos samprata................................................................................19 Literatūra ...........................................................................................................................20 Įžanga Vytautas Andrius Graičiūnas Kas gi iš tikrųjų buvo Vytautas Andrius Graičiūnas, kurio gimi­mo šimtmetis minimas 1998? Atsakyti j šį klausimą galima trumpai: jis yra pripažintas pasau­linės vadybos klasikas, buvo vienas pirmųjų vadybos konsultantų Europoje, žymus vadybos propaguotojas ir dėstytojas Lietuvoje, originalių, novatoriškų idėjų daugelyje ekonomikos sričių autorius. Tai buvo talentingas, savitas ir daug nusipelnęs ne tik Lietuvai, bet ir tarptautiniam mokslui žmogus, kuris užsienio specialistams ži­nomas kur kas geriau negu savo šalies. Dėl to vertėtų atsakymą j pateiktąjį klausimą išplėsti ir pirmiausia trumpai supažindinti su šio įdomaus žmogaus biografija. Gyvenimo kelias: V. A. Graičiūnas gimė 1898 m. rugpjūčio 17 d. Čikagoje (JAV), gydytojo - politinio emigranto iš Lietuvos, žinomo visuomenės veikėjo šeimoje. 1914-1917 m. studijavo Čikagos universiteto Ad­ministracijos ir komercijos fakultete, kartu dirbo pramonės įmo­nėse tekintoju, normuotoju, ekonomistu. 1917-1919 m. jis tarna­vo JAV kariuomenėje, karo aviacijoje, dalyvavo mūšiuose Vakarų fronte. 1919 m. studijavo Grenoblio universitete (Prancūzija), o 1920-1923 m. - garsiajame Armoro technologijos institute Čikagoje, kurį sėkmingai baigė ir gavo bakalauro laipsnį mašinų gamybos technologijos srityje. 1919-1920, 1923-1925 m. Graičiūnas- vadybos patarėjas (konsultantas) įvairiose Čikagos, Milvokio, Niujorko firmose. 1. Vytautas Andrius Graičiūnas 1926 m. pradžioje jis bandė įsikurti Lietuvoje - buvo paskirtas Kauno „Metalo" fabriko techniniu vedėju. Firmos vadovybei jis pateikė rimtą gamybos plėtimo programą: pasiūlė šio fabriko ba­zėje įkurti koncerno „Ford Motors" automobilių surinkimo įmo­nę, galėsiančią patenkinti didelės Rytų Europos dalies šios produk­cijos poreikius. Programa buvo paremta ne tik jauno inžinieriaus entuziazmu, plačiais užmojais, bet ir jo asmeniniais ryšiais su gar­siojo Henrio Fordo (Henry Ford) sūnumi, su kuriuo mokėsi ins­titute Čikagoje. Tačiau fabriko savininkas Jonas Vailokaitis (1886-1944) nepritarė šiam drąsiam sumanymui, todėl jau 1927 m. rudenį Graičiūnas išvyko į Vakarų Europą, kur iki 1930 m. dirbo Vokietijoje, Arlen Badeno mieste didžiulio medvil­nės verpimo fabriko „Baumwoll Spinn Weberei" technikos direk­toriumi, pertvarkė ir racionalizavo visą jo gamybos procesą. Vėliau ėmėsi jam jau pažįstamos vadybos konsultanto veiklos, sėkmingai darbavosi Olandijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Šiam Graičiūno gyvenimo laikotarpiui priklauso ir vienintelis teorinis jo darbas - straipsnis „Organizacijos vidiniai ryšiai"(„Relationship in Organization"), kuris buvo parengtas autoriui artimai bendradarbiaujant su žymiu vadybos specialistu, Tarp­tautinio vadybos instituto Ženevoje direktoriumi Lindelu Arvi-ku (Lyndall F. Urwick, 1894-1983). Straipsnis anglų, prancū­zų ir vokiečių kalbomis pirmą kartą buvo išspausdintas 1933 m. šio instituto leidinyje. Jis skirtas labai aktualiai vadybos proble­mai — valdymo apimties (the Span ofManagement, senesniuose šaltiniuose— kontrolės apimtis, the Span of Control) kiekybinei analizei. Jame pirmą kartą pabandyta nustatyti, kokiam maksi­maliam pavaldžių darbuotojų skaičiui vadovas gali efektyviai vadovauti tuo atveju, kai tų darbuotojų veikla yra tarpusavyje susijusi. Pasirėmęs matematika, panaudojęs specialią formulę ga­limam tokių darbuotojų ryšių variantų skaičiui nustatyti, Graičiūnas padarė išvadą, kad šiomis sąlygomis pavaldžių darbuotojų skaičiui didėjant aritmetine progresija įvairių jų ryšių kombina­cijų skaičius gali padidėti geometrine progresija, todėl tiesiogi­nių pavaldinių skaičiui viršijus penkis jų darbo kontrolė ir ko­ordinavimas gali tapti nekokybiški ar net fiziškai nebeįmanomi. Taip atsirado valdymo apimties teorija ir formulė, pavadintos jų autoriaus pavarde. Vadybos literatūroje jos taip vadinamos ir šiandien. 1935 m. Graičiūnas galutinai apsigyveno Lietuvoje, dirbo civi­liniu tarnautoju — vadybos patarėju Krašto apsaugos ministerijos įstaigose, buvo aktyvus visuomenininkas — įkūrė Mokslinės vady­bos draugiją ir buvo pirmasis jos pirmininkas, dalyvavo Naujosios Romuvos klubo veikloje, reikšdavo čia savo nuomonę per disku­sijas kultūros, ekonomikos, pramonės plėtros, urbanistikos ir kitais klausimais. 1936 m. į Lietuvą grįžo ir jo žmona, JAV ir Vakarų Europoje pagarsėjusi dramos, kino artistė ir režisierė Unė Babickai-tė. Jie susituokė dar 1924 m. Niujorke ir 12 metų skirtingais ke­liais klajoję po pasaulį pagaliau kartu apsigyveno gražioje Kauno vietoje, netoli Vytauto parko, Vaižganto gatvėje. Po karo Graičiūnas neilgai dirbo Liaudies Komisarų Tarybos Pramonės skyriaus vedėju, vėliau - „Lietstatprojekto" Tyrimų skyriaus viršininku, 1945-1948 m. buvo Vytauto Didžiojo uni­versiteto (VDU) Statybos fakulteto docentas, dėstė statybų vady­bą, ketino rašyti kandidatinę disertaciją. Tuo pačiu metu dėstė ir Kauno politechnikume. Prasidėjus kovos su kosmopolitizmu kampanijai, 1948 m. buvo atleistas iš universiteto ir vėl ėmėsi vadybos konsultanto darbo — tobulino gamybos organizavimą Kauno „Kotono" ir „Silvos" fabrikuose. 1951 m. pavasarį buvo suimtas, apkaltintas šnipinėjimu JAV naudai, ryšiais su JAV žval­gyba bei antisovietine propaganda ir nuteistas dešimčiai metų išsiųsti į lagerius. Nepakėlęs sunkaus gyvenimo, V. A. Graičiūnas 1952 m. sau­sio 9 d. žuvo lageryje Olžeraso gyvenvietėje, Kemerovo srityje, Si­bire. 1959 m. gegužės 21 d. reabilitavimo prašymas buvo atmestas. Reabilituotas tik 1988 m. rugpjūčio 15 d. Kartu reabilituota ir jo žmona, nors ji, lageryje sulaukusi J. Stalino mirties, išėjo į laisvę jau 1953 m. balandžio 10 d. Mirė U. Graičiūnienė 1961 m. rug­pjūčio 1 d. 2. Darbai ir nuopelnai Vertinant V. A. Graičiūno nuopelnus šiandien reikia išskirti ke­letą svarbiausių jo veiklos sričių. Giliausius pėdsakus istorijoje jis paliko kaip mokslininkas -vadybos teoretikas. Tai lėmė keletas palankių aplinkybių. Vadybos teorija tarpukario metais dar tik formavosi, ir šiame procese aktyviai dalyvavo nedidelė grupė JAV ir Vakarų Europos mokslininkų. Jiems teko žengti sunkiu, nepramintu keliu, bet jie tapo garsūs pasaulyje. Graičiūnas, jau spėjęs sukaupti nemažą praktinio vadybos darbo patirtį, įsitraukė į šį procesą ir tapo ne­eiliniu, svarbiu jo dalyviu. Žinoma, tam padėjo jo tiesioginiai, glaudūs ryšiai su garsiausiais to meto vadybos specialistais. Gera proga pasitaikė 1927 m. Romoje dalyvaujant Trečiajame tarptau­tiniame vadybos kongrese: čia buvo užmegzta daug pažinčių su bendraminčiais, pasisemta naujų idėjų (1927 m. spalio 3 d. laiš­kas žmonai iš Vokietijos į Kauną). Graičiūnas dalyvavo ir Ketvir­tajame tarptautiniame vadybos kongrese (1929 m., Paryžius), kur prasidėjo jo bendradarbiavimas su jau minėtu L. Arviku, nenutrūkęs iki pat karo. Šie kontaktai buvo naudingi abiem pusėms: „Arvikas labai gerai atstovauja amerikoniškas idėjas ir pila euro­piečiams kailin atskirti, kas tai yra tikra demokratiška fabriko organizacija, o kas senobinė diktatūra" (1930 m. liepos 12 d. laiškas). Savo ruožtu Arvikas savo straipsnyje, parašytame jau po karo (straipsnis spausdinamas šioje knygoje), taip pat labai gerai vertino Graičiūno žinias. Deja, tuo metu jo jau daugiau kaip 20 metų nebebuvo tarp gyvųjų. Antra, Graičiūnui padėjo novatoriškas jo pasirinktos problemos sprendimo būdas - matematinių metodų naudojimas socialiniams klausimams analizuoti, kas tais laikais buvo neįprasta. Tačiau svar­biausia jo teorijos populiarumo priežastis - didžiulė praktinė jos vertė. Yra toks lakus posakis: nėra praktiškesniu dalyko už gerą te­oriją. Jis tikriausiai tinka ir šiuo atveju. Iš tiesų, kontrolės apim­ties teorija gerokai išplėtė praktikų žinias apie vadovų darbo turinį bei jų apkrovimą. Ja galima pasinaudoti analizuojant įmonių ir bet kurių kitų socialinių organizacijų darbo trūkumus, jų priežastis, kuriant naujas ir pertvarkant jau veikiančias organizacijas, tobuli­nant jų struktūrą. Todėl neatsitiktinai Graičiūno darbas pateko į specialų rinki­nį „Straipsniai administravimo mokslo klausimais" („Papers on the Science of Administration"), kurį 1937 m. Niujorke išleido Kolumbijos universiteto Viešojo administravimo institutas. Tai buvo didelis jauno autoriaus įvertinimas ir didelė garbė būti pub­likuojamam greta tokių tuo metu jau plačiai žinomų vadybos kla­sikų kaip Anri Fajolis (Henri Fayol, 1841-1925), Meri Parker Fo-lė (Mary Parker Follett, 1868-1933), Eltonas Mejo (Elton Mayo, 1880-1949) ir kt. Paties Graičiūno pasakojimu, ši knyga buvo įteikta ir vienam iš JAV prezidentų, matyt, Franklinui Delanui Ruzveltui (Franklin Delano Roosevelt), kuris Didžiajai ekonomi­nei depresijai įveikti bandė panaudoti ir vadybą - buvo sudaręs specialią Administravimo ir valdymo komisiją. Sis unikalus vadybos teorijos darbų rinkinys po karo buvo iš­leistas dar kartą- 1969 m. Niujorke „Pakartotinių ekonomikos klasikų leidinių" serijoje ir pavadintas „Auksine vadybos knyga" („The Golden Book of Management"). Todėl Graičiūno idėjos ta­po prieinamos ir žinomos besidomintiesiems vadyba visame pasau­lyje, jos iki šiol cituojamos ir minimos šimtuose rimtų vadybos veikalų. Dauguma tų knygų yra išverstos ir į kitas kalbas, todėl Graičiūno teorija tapo taip plačiai žinoma specialistams. Šių knygų gausu didžiausiose pasaulio bibliotekose (JAV Kongreso bibliote­koje Vašingtone, V. Lenino bibliotekoje Maskvoje ir kt.). Taip V. A. Graičiūnas tapo vienu iš geriausiai užsienyje - tiek Rytuose, tiek Vakaruose - žinomų lietuvių mokslininkų. Tai pa­tvirtina šiame mūsų leidinyje pateikiamas nemažas sąrašas knygų, kuriose vienur plačiau, kitur siauriau dėstoma jo teorija, aptaria­ma praktinė jos vertė. Tačiau tai — tik maža dalis tokių knygų, nes pastangos sudaryti visą literatūros sąrašą naudojantis šiuolaikine in­formacine technologija rengiant šį leidinį nebuvo sėkmingos, net galingasis „Internetas" negelbėjo. Nėra žinomas ir Graičiūno cita­vimo indeksas — šiuo metu labai populiarus tarptautinio mokslininku prestižo rodiklis, nes jis pradėtas skaičiuoti jau praėjus šio autoriaus populiarumo apogėjui. Tačiau galima drąsiai teigti, kad tarp lietuvių mokslininkų šis Graičiūno rodiklis - vienas aukščiau­sių. Tiesa, toli gražu ne visi tų vadybos veikalų autoriai žinojo, kad Graičiūnas lietuvis: dauguma jų vadino jį arba prancūzu, ar­ba amerikiečiu. Suprantama, ne visi vadybos specialistai dėl įvai­rių priežasčių vieningai pritarė jo teorijai — kūrybiniuose procesuo­se tai natūralu ir neišvengiama. Tuo tarpu Lietuvoje ilgą laiką Graičiūno teorija buvo mažai kam žinoma. Tik 1973 m., jau nemaža laiko praslinkus po auto­riaus mirties, Lietuvos informacijos institutas labai ribotu tiražu at­skiru leidiniu išplatino Graičiūno straipsnį antrašte „Organizacijos vidaus ryšiai", V. Ardžiūno išverstą iš 1937 m. Amerikoje išėjusio rinkinio. 1988 m. doc. dr. Konstantinas Sasnauskas dar kartą išver­tė šį straipsnį ir jį išspausdino žurnalo „Liaudies ūkis" (dabar — „Lietuvos ūkis") 8-ajame numeryje. Tuomet jis tapo visiems priei­namas. Pagaliau Graičiūno darbu prasideda rinktinė „Vadyba Lie­tuvoje 1918—1940 metais", skirta valdymui ir darbo organizavimui, išleista jau nepriklausomoje Lietuvoje 1991 m. Be šio straipsnio, knygoje įdėtas jau minėtas L. Arviko pasakojimas apie tai, kaip bu­vo sukurta valdymo apimties teorija, taip pat kitų lietuvių autorių darbai vadybos klausimais, parašyti tarpukario metais. Tačiau savo tėvų žemėje Graičiūnas jau seniai gana gerai žino­mas ir gerbiamas, iki šiol prisimenamas dėl kitų reikšmingų savo darbų. Lygiai prieš 60 metų, 1938-aisiais, jis kartu su grupe Lietuvos mokslo ir politikos elito atstovų - dr. Pijumi Bielskumi, dr. Vla­du Juodeika, pik. dr. Pranu Lesauskiu, Petru Pamataičiu, prof. Jo­nu Šimkumi ir kitais - įkūrė Mokslinės vadybos draugiją. Tai bu­vo reikšmingas įvykis: draugija ėmėsi sistemingai propaguoti šio mokslo idėjas ir iki uždraudimo 1940 m. okupavus Lietuvą spė­jo nemaža padaryti. V. A. Graičiūnas propagavo vadybos žinias visokiomis įmano­momis progomis: mokė savo kolegas įstaigose, net savo viršinin­kus, dėstė įvairiuose kursuose. Tačiau tik trejus metus likimas leido jam dirbti profesionaliu dėstytoju, perduoti savo sukauptą didžiulį žinių bagažą jaunimui - VDU studentams. Šis darbas dėl plataus dėstytojo žinių akiračio, jo entuziazmo paliko gilų pėdsa­ką. Nemažai įtakos turėjo ir novatoriški dėstymo metodai — Grai­čiūnas dalykinius žaidimus VDU panaudojo 10 ar net 20 metų anksčiau, negu jie buvo pradėti taikyti kitose Sovietų Sąjungos aukštosiose mokyklose. Pagaliau jis ne tik mokė savo studentus va­dybos, bet ir dosniai, neskaičiuodamas darbo valandų dalijosi su jais savo turtinga gyvenimo patirtimi. Dauguma buvusių Graičiūno mokinių - VDU Statybos ir Mechanikos fakultetų studentų, Kauno politechnikumo moksleivių sėkmingai pritaikė įgytas vady­bos žinias gyvenime ir dėl to užėmė aukštus postus statybos ir pra­monės organizacijose, valstybinėse įstaigose. Ne vienas jų pats tapo dėstytoju - Albinas Deinys, Jurgis Dilba, Vytenis Gubavičius ir kt. Jie ne tik sėkmingai taikė, bet ir skleidė mokytojo idėjas. Pagaliau verti dėmesio ir Graičiūno nuopelnai vadybos konsul­tavimo srityje, kuriai jis, dirbdamas JAV, Vakarų Europoje ir ga­liausiai Lietuvoje, paskyrė didžiausią savo gyvenimo dalį, sukaupė didžiulį patyrimą, kurį ir šiandien verta pastudijuoti, ypač dėl to, kad ši veikla Lietuvoje tampa vis populiaresnė. 3. Istorinės publikacijos Organizacijos vidiniai ryšiai Vytautas Andrius Graičiūnas Vadybos konsultantas, Paryžius Organizacijų tyrinėtojams iš praktikos jau seniai žinoma, kad vie­na iš svarbiausių gaišimo ir painiavos priežasčių atsiranda tada, kai kuriam nors vadovui leidžiama vadovauti per didelei tiesio­ginių pavaldinių grupei. Armijose šis reiškinys stebėtas šimtme­čiais. „Normalaus žmogaus protinė veikla yra efektyvi, kai jis vadovauja trims šešiems individams. Jeigu žmogus tinkamai su-skirstys visas savo pareigas į dvi sritis ir vykdymo atsakomybę pa­ves atitinkamai dviem patyrusiems tų sričių specialistams, tai jis pats nebeturės pakankamai darbo. Atvejų, kai tiems dviem spe­cialistams tektų kreiptis j vadovą, būtų per mažai, kad jį visai už­imtų. Jis bus beveik užimtas, jeigu savo atsakomybę paves trims specialistams, tuo tarpu šeši atitinkamų sričių specialistai dauge­liui vadovų užkraus darbo dešimčiai valandų kasdien

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!