Viskas apie Jurgį Savickį

ŽMOGAUS PRIGIMTIES TEMA JURGIO SAVICKIO NOVELĖSE Biografijos ypatumai ir kūrybos bruožai. Jurgis Savickis – daugiabriaunė asmenybė: Maskvoje ir Krokuvoje studijavo dailę, buvo Nepriklausomos Lietuvos diplomatinis atstovas Skandinavijos šalyse, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje, visapusiškai išsilavinęs, mokėjo daug kalbų, buvo kosmopolitiškos prigimties. Be to, didžiąją gyvenimo dalį praleido ne Lietuvoje, todėl gimtinę matė iš Europos žmogaus perspektyvos. J. Savickis – modernistas, vienas lietuvių prozos atnaujintojų. Daugiausia kūrė apsakymus (rinkiniai „Šventadienio sonetai“, „Ties aukštu sostu“, „Raudoni batukai“), kuriuose netradiciškai atskleidžiama pasakojimo sandara, individo būties samprata bei stilius. Novelės dažnai nedidelės apimties, primena teatro dekoracijas, tarp kurių veikia teatro kaukes dėvintys personažai. Veikėjams būdinga kaukes, kai niekas nemato, nusimesti ir parodyti savo tikrąją prigimtį. Pasakotojas,pristatantis siužetą, yra taip arti veikėjo, kad kartais neaišku, kas kalba – personažas ar pasakotojas. Autorius nevertina įvykių – interpretuoti leidžia pačiam skaitytojui, nors tekstai dažnai daugiaprasmiai. Negana to, skaitytojas neretai apsigauna, nes įprasti siužetai „apverčiami“: pavyzdžiui, iš apsakymo „Ad astra“ tikimasi dvasingumo, nes pavadinimas yra lotyniško posakio „Per kančias į žvaigždes“ nuotrupa, tačiau kūrinyje pasakojama ironijos nuspalvinta šuns paskandinimo istorija. Neįprastai, moderniai pažiūrima į įvairias temas: nuvainikuojamas kaimas kaip lietuvių dorybių puoselėtojas (įprastas požiūris tradicinėje literatūroje), į žmogaus prigimtį žvelgiama ironiškai ir pan. Negatyvi individo prigimtis, vaizduojama įvairiuose J. Savickio apsakymuose. Kaip J. Savickio kūryboje pasireiškia demoniška žmogaus prigimtis? Apsakyme „Vagis“ – tai pasiturinčio, visų kaime gerbiamo ūkininko žiaurumas jau sumuštam, surištam, todėl negalinčiam pasipriešinti arkliavagiui. Tačiau ūkininkas atsiskleidžia tik tada, kai niekas iš aplinkinių nemato (iš kur jis gali žinoti, kad jo žiaurumą stebi mažas sūnelis). Apsakyme „Ad astra“ apnuoginamas dar vieno veikėjo, turtingo ūkininko Dalbos, žiaurumas, atvirai neišsiveržę priekaištai kaimynams. Dalba įsiutęs, kad per jo žemę vaikšto kaimynai, apsitverti negali, nes žemės labai daug, todėl be tvarkos išmindyti, išvaikščioti takeliai siutina valãkų savininką. Privengdamas kaimynų, nenorėdamas su jais pyktis, Dalba išlieja susitvenkusį pyktį kitaip – paskandina savo seną šunį. Apsakyme „Jono Graužos nuotykiai“ pagrindinis veikėjas, Vakaruose dirbantis inžinierius, iš pirmo žvilgsnio išsilavinęs, plačių pažiūrų, draugiškas, išprusęs, užsienyje dirbantis, Kaune šeimą turintis lietuvis. Tačiau iš susitikimo su ponia Račiene paaiškėja, kad Grauža – lovelasas, linksmybes pamėgęs, bijantis kam nors įsipareigoti paviršutiniškas žmogelis, o rūpinimasis patrauklia išvaizda, lanksčiu kūnu reikalingi tik tam, kad pritrauktų vis naujas aukas – naivias, patiklias moteris. Apsakyme „Kova“negatyvi prigimtis atsiskleidžia kaip vergavimas savo instinktams: šeimos motina („mamanka“) mėgsta triukšmingas svetimų vyrų draugijas, jos vyras jaučiasi nelaimingas, todėl geria. Abu neatsakingi šeimos tėvai dažnai lankosi smuklėje „Laisvė“ – pats užeigos pavadinimas skamba ironiškai, nes skaitytojui kelia įvairių minčių: brandžiam žmogui laisvė visada susijusi su atsakomybe, o šiuo atveju paleistuvė motina ir girtuoklis tėvas jaučiasi laisvi nuo pareigų savo augančiam sūnui. Apsakyme„Fleita“ autorius panaudoja transformacijos principą ir „apverčia“ nuo antikos laikų žinomą pasakėčią apie skruzdes ir žiogą. Lengvabūdis pasakėčios žiogas apsakyme tampa nelaimingu menininku Žiogu, o darbštuolės skruzdės – godžiais ir žiauriais giminaičiais Viksvomis (viksva – piktžolė). Visą gyvenimą paskyręs žmonėms, senatvėje Žiogas, norėdamas išsaugoti sveikatos likučius, privalo atsisakyti fleitininko profesijos. Naiviai tikėdamas kaime gyvenančių giminaičių Viksvų gerumu, pasiprašo priglaudžiamas. Tačiau Viksvos, sužinoję, kad Žiogas skurdžius, priverčia sergantį menininką eiti uždarbiauti ir pasiunčia jį tiesiai į mirtį. Taigi negatyvi individo prigimtis J. Savickio apsakymuose pasireiškia kaip žiaurumas, paviršutiniškumas, nebrandumas, godumas, vartotojiškumas, vergavimas instinktams. Stojiška veikėjų laikysena – atsvara negatyviai prigimčiai. J. Savickio apsakymai nėra beviltiškai niūrūs, nes negatyviai prigimčiai kai kurie apsakymų veikėjai priešinasi laikydamiesi stojiškai, t. y. oriai. Jie padaro viską, ką gali, ir susitaiko su tuo, ko negali pakeisti. Toks yra ūkininko sūnus iš apsakymo „Vagis“. Netyčia pamatęs tėvo žiaurumą, nusivilia autoritetu (niekaip nesupranta, kodėl gerasis tėvelis muša vagį). Sukrėstas artimo žmogaus žiaurumo, subręsta tiek, kad ima savarankiškai veikti – ryžtasi išlaisvinti arkliavagį. Tačiau berniukas niekaip nereaguoja į žinią apie vakare vėl sugautą vagį – vaikas padarė viską, ką galėjo, tolesni įvykiai nuo jo nebepriklauso. Stojiškai savo likimą pasitinka apsakymo „Kova“ veikėjas – mažasis instinktų valdomų tėvų sūnelis. Jis nekaltina savo gimdytojų, bet beviltiškai mėgina juos gelbėti iš instinktų valdžios. Nepavykus susitaiko su esama padėtimi. Negana to, visada laukia tėvų sugrįžtant, nes darni šeima – vaiko svajonė (apie tai byloja ir paskutinė apsakymo scena – vaiko žvilgsnis, pakeltas į žvaigždes, užuomina į aukštesnių vertybių ilgesį). Ori veikėjų laikysena – visų pirma jų brandumo ženklas. JURGIS SAVICKIS I. Kontekstai 1. Asmenybė: Žymus XX a. lietuvių prozininkas, modernistas. Jurgis Savickis buvo aristokratiškos ir kosmopolitiškos prigimties žmogus, visapusiškai išsilavinęs, nuo mažens kalbėjo lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, vėliau dar išmoko vokiečių, danų, švedų, italų kalbas. Nepaprastai lengvai ir elegantiškai bendravo su skirtingiausių tautų, kilmės ir socialinių luomų žmonėmis. Prasidėjus I pasauliniam karui, dirbo lietuvių komitetuose nukentėjusiems nuo karo šelpti. Kuriantis Lietuvos valstybei Savickis tapo jos diplomatiniu atstovu Skandinavijos šalyse ir šioje tarnyboje su pertraukomis išbuvo iki 1938 m., o vėliau, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, perkeltas į Ženevą atstovauti Lietuvai tuometinėje Europos valstybių organizacijoje – Tautų Sąjungoje. 2. Epocha: Modernistas. Jis laikomas ir ekspresionistu tačiau jo kūryboje galima aptikti ir kitų modernistinių krypčių požymių Prigimties išdaigas atsiveria žmogiški, šilti ryšiai,grožio,meno ir kultūros idealai. J. Savickio proza yra moderni, potekstėje smerkianti bet kokias kaukes, nusistovėjusius įpročius ir papročius. Savickio prozoje nėra klasikinei realistinei prozai būdingo visažinio pasakotojo, kuris aiškiai įvertintų vaizduojamus įvykius, sukurtų vienaprasmę tikrovės interpretaciją. Savickio pasakotojas yra labai arti personažo, jo ir veikėjo požiūris bei mintys neretai susipina 3. Literatūros srovės: 4. Ekspresionizmo bruožai: 1) Vaizduojamas pasaulio agresyvumas, individo kraštutinė desperacija („Fleita“, kai žiogas pas savo gimines neranda sau vietos, nepritampa) 2) Pasaulio katastrofos nuojauta Impresionizmo bruožai: 1) Daug dėmesio skiriama įspūdžių vaizdavimui (Novelėje „Vagis“. Kai apibūdinama vaiko savijauta) 2) Nėra pastovių žmogaus savybių – viskas kinta kartu su situacijų ir nuotaikų kaita. 3) Daug kalbama apie meilę ( „Menesiena“. Vyro ir moters santykiai) Modernizmo bruožai: 1) Kūryboje ryškus dvilypumas II. Grožinė kūryba • „Šventadienio sonetai" - 1922 m. pasirodė pirmasis apsakymų rinkinys, kuriuo rašytojas iškilo į pačias pirmąsias prozos avangardo linijas. Apsakymų rinkinys susilaukė griežtos kritikos, J. Savickis buvo laikomas pavojingu modernistu ir dekadentu. Knygos turinyje nėra šventadienio temų ir forma nieko bendro neturi su tradiciniu sonetu, apsakymų siužetai ribojasi pasąmonės reiškiniais, siaurais vidiniais žmonių išgyvenimais. Veikėjai yra lyg atitrūkę nuo savos visuomenės, gyvena savame jutimų pasaulyje. • „Vagis“- novelėje daug impresionizmo bruožų. Vagis čia gretinamas su kunigu, o paskui su Kristumi, kai¬miečių elgesys nepamatuotai žiaurus. Dviprasmiškas ne tik vagies, bet ir svarbiausio novelės veikėjo – vaiko – paveikslas: viena vertus, jis pasielgia kilniai – išlaisvina suimtą ir kankinamą žmogų; tačiau, antra vertus, jis išlaisvina nusikaltėlį, apvogusį jo tėvus. Vaiko poelgis nėra aiškiai motyvuotas. ◦ Tema: „Vagis“- vienas gražiausių rašytojo apsakymų, kur svarbus ir psichologizmas, ir romantizmas, ir estetizmas. Atskleidžiama vaiko sielos brendimo, savojo “aš” suvokimo reikšmė jo asmenybės formavimuisi, tobulėjimui, humaniškumo problema. ◦ Veikėjai: ▪ Vagis – kankinį sutinkame jau apsakymo pradžioj:,, jis, pririštas prie skersinio spyrio, virvės giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi su pramuštu smilkiniu ir krauju”,-imituoja biblinį Jėzaus Kristaus kančios paveikslą. ▪ Vaikas – kankinys, nes tokių kaip jis absurdiškame pasaulyje liko vienetai. Išlaisvina arkliavagį. ◦ Problemos: žmogaus kančia, jauno žmogaus brendimas, savarankiškumas. ◦ Kūrinio kontekstai: ▪ Žmogaus, kaip asmenybės, brendimas (vaiko poelgis, teisingas jo, bet klaidingas kitų akimis, subrandino vaiko asmenybę, padėjo pasijusti savarankišku.) ▪ Kankinio vaizdavimas („Virvės buvo giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi, su pramuštu smilkiniu ir krauju.“) ▪ Savęs pažinimas (vaikas, priimdamas sprendimus, mokosi pažinti save, bręsta.) ▪ Sąžinės graužatis (Išlaisvindamas vaikas vagiui paskiria didžiausią bausmę – sąžinės kaltės jausmą) • „Ad astra“- epinis apsakymas. Pagrindiniai veikėjai- ūkininkas Dalbair šuo. Tema: žmogaus mąstymo ir elgesio konfliktas. Vertybės: Dalbos turtas ir šuns humaniškumas. Problemos: kodėl nevisada už gerą atlyginama geru?, kiek svarbi gyvybė? Veikėjų jausmai po egzekucijos: šuo nesupranta šeimininko, nenujaučia mirties. Dalba šaltai nutempia šunį į eketę. Tai parodo žmogaus brutalumą, abejingumą. Netgi pačiam paslydus ir įkritus į eketę, kai jį išgelbsti šuo, nesijaučia skolingas jam gyvybę. • „Kova“- novelė, suskistyta į keturis fragmentus. Veikėjai: berniukas, mama, tėvas. Grožis vaikui atrodo kaip antivertybė. Vaikas neprižiūrėtas, kovojantis už šeimą. Temos: gyvenimas kaip teatras. • „Fleita“-novelė. Pagrindinis veikėjas- žiogas. Jis neišmano jokio darbo, gyvena praeitimi, išmestas iš orkestro tapo nebereikalingu giminėm, nes nebeturi pinigų. Temos: žmogaus lengvabūdiškumas, nereikalingumo tema. • „Jono Graužos nuotykiai“-novelė. Pagrindinis veikėjas: Jonas Grauža. Jis skirtingai vertina didmiesčio ir nedidelio nuošalaus miestelio užsienio ir Lietuvos gyvenimą. Graužos požiūris į miestelį atskleidžia jo paties provincialumą, tuštybę, menkumą. • Stilistinės priemonės: ◦ Ironija ◦ Humoras ◦ Parodija ◦ Paradoksas • Būdingi veikėjų jausmai: ◦ Džiaugsmas ir pagieža ◦ Atjauta ir abejingumas ◦ Nuoširdumas ir nepakantumas III. Kultūriniai kontekstai 1. Kitų autorių kūriniai: a. J.Biliūnas. Novelė „Vagis“. Sąžinės graužatis. Ūkininkui nužudžius arkliavagį pradeda graužti sąžinė ir mintys jeigu išsiaiškins, kad tai jis įvykdė žmogžudystę. b. V.Mykolaitis-Putinas. Psichologinis intelektualinis romanas „Altorių šešėly“. Žmogaus kančios tema. Liudas Vasaris rinkdamasis tarp kunigystės ir kūrybos labai daug kenčia. 2. Istorinis kontekstas: XXa.: a. Atšauktas lietuviškos spaudos draudimas 1880 m. balandžio 22 d b. Nepriklausomybės deklaracija (1918 m. vasario 16 d) ir Lietuvos Respublikos įkūrimas c. Aneksuotas Klaipėdos kraštas d. Lenkijos okupuotas Vilniaus kraštas e. Pramoninė transporto ir kitų priemonių gamyba atpigino ir pagreitino gamybą. Automobilis tapo svarbiausia transporto priemone f. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai g. Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo priešiški Rytų ir Vakarų blokai, prasidėjo penkiasdešimtmetį trukęs Šaltasis karas, su jo metu vykusiais konfliktais. 3. Biblinis kontekstas: a. Vagis vaiko akimis yra tarsi Kristus. b. Po kančių vaikas pravirksta. Vanduo simbolizuoja nusiplovimą, naują pradžią. 4. Straipsniai, filmai a. Straipsnis: „Kaukės motyvas Jurgio Savickio ir Witoldo Wojtkiewicziaus kūryboje“ (Joanna Tabor) b. Filmas: „Jurgis Savickis čia ir dabar“ (Dokumentinė apybraiža apie Jurgį Savickį, jo giminę, gyvenimą Pietų Prancūzijoje.) IV. Kūrybos aktualumas šiandien Dauguma tėvų šiais laikais trokšta, kad jų vaikai būtu pajėgus jau patys pradėti priimti sprendimus nuo vaikystės, skatinti jų brendimą. V. Samprotavimo temos • Ar žmogus visada gali rinktis ir yra atsakingas už savo veiksmus?“ • „Ar lietuvio širdį nuolat spaudžia nuliūdimas?“ • „Kodėl svarbu gyventi santarvėje su artimaisiais?“ • Ar iš tiesų svarbi tik ši akimirka? (J.Biliūnas, J.Aputis) • Kokios yra mūsų teisės ir pareigos visuomenei? (J.Marcinkevičius, J.Aputis) • Ar mokame būti tolerantiški kitokiems nei mes? (j.Biliūnas. I.Šeinius) • Ar sąžinę galima nupirkti? (J.Biliūnas, J.Marcinkevičius) VI. Literatūros sąvokos Dora, gyvenimo prasmė, gyvenimo trapumas, laisvas vertybių pasirinkimas, meilė, menas, moters tema, sąžinės drama, šeima, tikėjimas, žmoniškumas. VII. Prasmingos kūrinių citatos • Jis tris dienas liūdėjo, ketvirtą pradėjo valgyt. • Vakarais buvo griežiama staigi fuga; vaikščiojo ligonys ir iš karstų prisikėlę ir pagal fleitos pučiamą taktą ritmingai šoko. Bet aštrūs fleitos garsai jiems nepatiko. •

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!