Vincas Mykolaitis - Putinas (naudingas)

Baigęs Seinų kunigų seminariją, 1935 m. studijavo Petrogrado dvasinėje akademijoje. Domėjosi simbolizmu.
Pradėjęs rašyti eilėraščius Maironio herojiškų šūksnių sintakse, V.Mykolaitis-Putinas ir savo pirmose knygose „Raudoni žiedai" (1917), „Raštai" (1921) išlaikė platų retorinį mastą, valingą sakinių jėgą, griežtą ritminių konstrukcijų simetriją.
Sutrupins granito krantus vandenynai, -
Ir krintančios žvaigždės žemčiūgais išvarstys
Aptemusio chaoso rūsčias bangas."
Išsivaduoti iš nusižeminimo ir prisitaikymo, išsaugoti savo vidinę laisvę - svarbiausias etinis imperatyvas, kuriuo gyvena maištaujantis V Mykolaičio-Putino subjektas.
Dramatinis eilėraštis, pinamas iš antitezių, kurios atsiveria skausmo būsenose, vyravo jo kūryboje pačių aštriausių jo vidinių prieštaravimų laikotarpiu. Knygoje „Keliai ir kryžkeliai" (1936) atslūgo lyrinio vyksmo dramatinė įtampa: žemiškos meilės palaima ir vidurdienio saulė išstūmė maištingos nevilties, niūraus dangaus motyvus ir skausme sukrešusio žodžio rūstumą. Antrojo pasaulinio karo pradžia vėl grąžino į poeto kūrybą dramatinį eilėraštį - šiurpių regėjimų, kaltinimų, pranašysčių himną kaip stipriausią jo individualybės balsą.
Rinkinyje „Sveikinu žemę" (1950) prasidėjusi atgimstančios žemės ir pavasarinės gyvybės adoracija, atmiešta konformistine santaika su esamu režimu, vėliau jaukūs ciklo „Mano mėnesiai" piešiniai ir iškalbingi meilės deklaravimai uždarė maištingąjį V.Mykolaičio-Putino subjektą idiliškumo antsluoksnyje, kur jis nebeturėjo gilumos matmenų. Džiaugsmingas pakilimas, slystantis į neskylančių loginių sąvokų retoriką, išnyksta, ir žodis vėl atgauna psichologinę įtampą. Kai poetas grįžta į dramatišką būtį („Parafrazės", (1958)) ir išdidžią prievartai nepasidavusio žmogaus laikyseną (poema „Prometėjas", (1958)), kai įsiklauso į mirties ir išnykimo nuojautas („Langas", (1966)). Šio rinkinio eilėraščiuose tradicinė mirties topika, pasemta iš bažnytinių himnų ir paveikslų, išstumia iš eilėraščio istorinio laiko realijas ir užgesina jo nykų slėgimą. Eilėraštį skroste perskrodžia viena refleksija: esi „nykus šios žemės svečias", tave greitai uždarys į drėgną, šaltą kapą. Mirtis stovi čia pat, ir jos ledinis dvelksmas skverbiasi iki širdies. Tai nebūtis, kuri viską atima ir nieko neduoda.
Dramatizuota lyrinė saviraiška natūraliai lenkė poetą į dramaturgijos žanrą, kaip ir daugelį simbolistų. Eiliuota drama „Valdovo sūnus" (1921) tebebuvo glaudžiai susijusi su lyrikos motyvais ir stilistika. Tragiškąja patoso jėga „Valdovo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!