Vincas Krėvė 1882-1954 ir "Skirgaila"

Vincas Krėvė 1882-1954 Kultūrinis kontekstas. Neoromantizmas (romantinė tautos sielos samprata) Neoromantizmas yra pirmoji lietuvių literatūros kryptis, siekusi naujesnio, problemiškesnio kūrybos suvokimo. Ankstyvieji XX a. pradžios neoromantikai siekė suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių. Neoromantikams buvo svarbu sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį: jie kreipė žvilgsnį į tai, kas nematoma (vidinius išgyvenimus, regėjimus, slapti patyrimus), neišsprendžiama (tikėjimą, Dievo problematiką). Apie tai kalbėjo ir Šatrijos Ragana. Ilgimasi kažko nepasiekiamo, ieškoma idealaus pasaulio, žavimasi gamtos grožiu, tačiau pats žmogus jaučiasi vienišas, pasmerktas. Krėvė kaip ir XX a. pradžios neoromantikai daug dėmesio skyrė pagonybės laikams, stipriems didingų siekių veikėjams vaizduoti. Biografinis kontekstas. Vincas Mickevičius-Krėvė gimė Subartonyse, Dzūkijoje. Ežerai, slėniai ir aukšti kalneliai, nuo kurių atsiveria mėlynuojančių šilų vaizdas, istorinės vietovės (Merkinės piliakalnis, Punios Margirio kalnas, Liškiavos pilies griuvėsiai) nuo pat mažens žadino kūrybinę vaizduotę. Herojišką Dzūkijos krašto praeitį rašytojas pavaizdavo romantiniuose „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“. Rašytojas nuo mažens buvo rengiamas kunigystei, tačiau įstojus į Vilniaus kunigų seminariją, po dvejų metų pašalintas iš jos dėl pašaukimo stokos. Greičiausia buvo įskųstas, nes daug skaitė, domėjosi istorijos, kultūros, moralės klausimais. Dėl ūmaus charakterio, lengvai pažeidžiamo garbės jausmo sunkiai tai išgyveno. Be to, slėgė santykiai su namiškiais: netrukus Mickevičių šeimoje mirė du vaikai, ir artimų­jų priekaištai, kad šitaip Dievas baudžia šeimą, Vincą sukrėtė. Taip sieloje atsirado amžinos kaltės ir pasaulio neteisingumo jausmas (gal todėl įskaudinto,vienišo žmogaus paveikslas literatūroje jam pats artimiausias), iššūkis ne tik kunigo profesijai, Bažnyčiai, bet ir krikščionybei kaip verty­bių sistemai – troško pažinti ne tik Kristaus mokymą, bet ir kitas religijas: gilinosi į budizmą, pagonybę, domėjosi antikos kultūra. Kadangi Vilniaus universitetas po 1831 m. sukilimo caro įsaku buvo uždarytas, Krėvė studijavo filosofiją ir kalbotyrą Ukrainoje (Kijevo, Lvovo universitetuose). Dešimt metų gyveno Kaukaze, mokytojavo Baku (Azerbaidžane) realinėje gimnazijoje, domėjosi Rytų kultūra. Buvo puikus mokytojas: formuluodamas įdomias diskusines rašto darbų temas pratino mokinius nuo­sekliai ir logiškai mąstyti, drąsiai kalbėdavo apie draudžiamus dalykus (tuo metu Užkaukazė kaip ir Lietuva buvo Rusijos užkampis), su pagarba atsiliepdavo apie senąją Azerbaidžano kultūrą, istoriją, skiepijo mokiniams tautinio orumo jausmą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Krėvė grįžo į Kauną, dirbo profesoriumi Kauno, vėliau Vilniaus universitete. Vasaras leisdamas tėviškėje rinko tautosaką, išleido ne vieną liaudies dainų, padavimų, patarlių rinkinį, rašė straipsnius apie kultūrą. 1940 m. V. Krėvė buvo pakviestas ministru pirmininku į SSRS okupuotos Lietuvos vyriausybę. Negalėdamas sulaikyti Lietuvos nepriklausomybės ir ekono­mikos griovimo važiavo aiškintis į Maskvą, ten pokalbiuose su Viačeslavu Molotovu paaiškėjo Stalino kėslai. Matydamas, kad negalės paveikti sovietų valdžios sprendi­mo inkorporuoti Lietuvą į SSRS, Krėvė atsistatydino. Per Antrąjį pasaulinį karą V. Mickevičius emigravo į Austriją, vėliau į JAV, dirbo dėstytoju Pensilvanijos universitete (dėstė rusų ir lenkų kalbas bei literatūras). Emigracijoje jautėsi vienišas, nepritapęs - „mano vardas liko Lietuvoje, čia atsivežiau tik pavar­dę, kuri jau nieko nereiškia“, „mano siela nesugeba nei priimti „amerikoniškojo“ gyvenimo, jo pažiūrų, nei prisitaikinti...“ Prieš mirtį išsakė paskutinį norą - „grįžti Lietuvon ir ten atsigulti amžinam poilsiui šalia savo tėvų ir protėvių ant Subartonių kapinyno“. Laukti teko ilgai. Beveik po keturiasdešimt metų, tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę (1992 m.), rašytojo pa­laikai perlaidoti Subartonyse. Kūryba Vincas Krėvė prozininkas ir dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas. Jo kūrybą galima sieti su įvairiomis srovėmis: romantizmu, ypač neoromantizmu, realizmu, net simbolizmu. Kaip romantikas Vincas Krėvė, stiprių kenčiančių asmenybių ieško istorinėje praeityje. V. Krėvė slapyvardį pasirinko pagal ankstesnę senelio gyvenamąją vietą, kur Mickevičiai buvo vadinami Krėvėmis. Rašytojo gyvenimas buvo susijęs su skirtingomis kultūromis, tačiau svarbiausi kūrybos šaltiniai ir sukurti kūriniai siejami su tautosaka ir kaimiškąja proza, kurioje vaizduojami vis dar tradiciškai gyvenantys senieji Lietuvos kaimo žmonės, išlaikę esmines lietuviško charakterio ypatybes. Pavyzdžiui, senasis išminčius skerdžius Lapinas (apsakymas „Skerdžius“), išsaugojęs paslaptingą ryšį su medžiu, gamtą suvokia kaip Dievo dovaną visiems žmonėms, todėl ūkininkui Grainiui sumanius savo žemėje nukirsti šimtametę liepą karštai ją gina: „Ar tu ją sodinai, kad ji tavo, ar tu ją auginai, kad kirsti nori? Ar gal ji tau vienam žaliuoja, tau vienam šlama ir grožėjasi?“ Žuvus liepai „lyg dangus pra­kiuro toje vietoje“. „Jau kai žmonės tokių medžių, kaip liepa, nesigaili, tai jie ir nieko nesigaili. E, mirti geriau, negu tokiais laikais gyventi“, - sielvartauja skerdžius, o ne­trukus pasiligoja ir miršta. Išvada. Senojo skerdžiaus paveikslu Krėvė išaukštino dar Simono Daukanto ir Antano Baranausko įžvelgtą lietuvių bruožą - jautrumą gamtai kaip džiaugsmo, santarvės su pasauliu, gyvenimo pilnatvės šaltinį. Romantizmo idėjų paveiktas, neoromantizmo krypčiai priskiriamas rašytojas kūrė maištingą, tačiau nuo tradicijų priklausantį veikėją, atsižvelgė į mitinę pasaulio santvarką, vaizdavo įvairius istorijos periodus, ypač viduramžius, ir kultūros ypatumus, kalbėjo apie laisvės siekį. Drama ,,Skirgaila“ Pradinė situacija, kūrinio atmosfera Lygindami su XIX a. pabaigos – XX a. pradžios draminiais kūriniais, literatūrologai dramą „Skirgaila“ (1924 m.) vadina pirmąja tikra drama lietuvių literatūroje, nes joje yra visa, ko stigo ankstesnėms lietuviškoms pjesėms, - konfliktas, t. y. priešingų interesų, nuomo­nių susidūrimas, nuolat stiprėjanti įtampa. Kiekvienoje tragedijos dalyje - „Tarp dviejų pasaulių“ (konfliktas tarp dviejų tikėjimų – krikščionybės ir pagonybės, jų ginamų vertybių), „Aistrų sūkury“ (konfliktas dėl kunigaikštytės Onos Duonutės vedybų ir jos žemių likimo), „Palūžusios sielos“ (pralaimėjimas kryžiuočių remiamam Vytautui; tariama pagonybei ištikimo Stardo išdavystė; krivio Skurdulio požiūris į tikėjimų kaitą), „Bedugnė“ (riterystės principų išsižadėjimas; siela užvaldoma žiauraus keršto) stiprėja įtampa, plėtojamas žmogaus ir valdovo konfliktas, paremtas proto ir širdies priešprieša. Šiame dramos veikale dėmesys sutelktas į Lietuvos kunigaikščio Skirgailos tragediją. Pirmą kartą lietuvių literatūroje skleidžiasi istorinio asmens, Lietuvos valdovo vidinis pasaulis, parodomi jo dvasios pakilimai ir nuopuoliai. Beveik visas dramos veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje, kurią, atrodo, supa dar ne miestas, o gūdi giria. Viduramžių pilies atmosferą padeda sukurti ir ąžuoliniai suolai, žvėrių kailiai, rago taurės. Pagrindinis dramos veikėjas tragiškas, nes jo idea­lai, norai nedera su tikrove, su valdovo galimybėmis, o tikslai su įgyvendinimo būdais. Religinės ir politinės prieštaros Aštraus proto, valingas bei ryžtingas dramos herojus - kunigaikštis Skirgaila - pranoksta savo aplinką, blaiviai vertina istorijos procesus, jaučia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai tinkamiausio kelio. Jis yra priverstas rinktis naujas tautos gyvenimo gaires ir kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais, kurie prisidengdami krikščionybe kėsinasi į Lietuvos žemes ir į jos politinę galią, bet ir su savo aplinka - tradiciniu mąstymu, sena papročių bei tikėjimų sistema, kurią gina konservatyvūs kriviai, vaidilos, iš dalies ir bajorai. Dramoje atskleidžiamas kryžkelėje stovinčio žmogaus ir valdovo tragizmas, tragiška Skirgailos kova su aplinkiniais ir su savimi. Lietuvos didysis kunigaikštis Skirgaila vaizduojamas kaip tragiška asmenybė, stovinti ,,dviejų pasaulių” kryžkelėje, kurio pečius užgulusi sunki našta - nors yra Lietuvos valdovas, bet negali nieko pakeisti, negali išvengti krikščionybės: pagoniška Lietuva jau pakrikštyta, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai, tačiau valdovo bendražygiai, ypač vaidila Stardas, tiki senaisiais die­vais, pagonybe, ilgisi laikų, kai buvo gerbiami šventieji ąžuolynai, kai dainius įkvėpdavo garsūs didvyrių žygiai (beje, kaip žmogus senuosius laikus norėtų susigrąžinti ir pats Skirgaila). Bet kaip valdovas Skirgaila supranta Lietuvos politinę situaciją, suvokia, kad pagonišką tautą ištiktų prūsų likimas. Skirgailos vidinis dramatizmas kyla dėl pro­to ir jausmų konflikto. Jis supranta, kad už tautos likimą atsakingas valdovas, jo žodis lemiamas, kad reikia gelbėti ne senąjį tikėjimą, o tautą („

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!