Vilniaus universitetas ir jo istorija

Universiteto įkūrimas net ir mūsų laikais didelis ir reikšmingas įvykis miesto, krašto ar valstybės gyvenime. Tuo reikšmingesnis jis būdavo viduramžiais. Nepaprastą, tiesiog šimtinę universiteto reikšmę švietimui, mokslui ir apskritai kultūrai rodo tradiciškas, nuo viduramžių jam prigijęs maloninis vardas—alma mater, motina maitintoja.
Vilniaus universitetui būdingos senos, įvairių tautų žmonių bendradarbiavimo tradicijos. Jame mokėsi lietuvių ir rusų, lenkų ir ukrainiečių, baltarusių ir latvių, o profesorių buvo beveik iš visų Europos kraštų. Todėl universiteto nuopelnai dideli ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų, pirmiausia Lenkijos ir Baltarusijos, kultūrai ir mokslui. Garsūs universiteto profesoriai ir auklėtiniai buvo autoritetas mokslo pasaulyje, darė įtaka pasaulinei mokslo minčiai. XIX a. pradžioje jis prilygo žymiausioms Europos aukštosioms mokykloms. Tačiau iš tikrųjų universitetas suklestėjo tik Tarybų valdžios metais, kada socialistinė santvarka atvėrė duris į aukštąjį mokslą darbo žmonių vaikams, sudarė visas sąlygas ne tik mokytis, bet ir mokslo tiriamajam darbui dirbti. Tarybiniais metais universiteto vaidmuo socialistinės lietuvių tautos kultūros kūrime — nepalyginamas.
Nuo XVII a. vidurio prasidėjęs feodalizmo smukimas atsiliepė ir akademijai. Kultūrinį ir dvasinį sustingimą, smukimą lėmė priežasčių, o iš jų svarbiausios buvo vidinės—socialiniai, ekonominiai ir politiniai santvarkos prieštaravimai. Nemaža reikšmės turėjo ir XVII a. viduryje Žečpospolitos karas su Rusija ir Švedija, smarkiai nuniokojęs kraštą. Vos tik į XVII a. pabaigą sugriautas ūkis atsistatė, kai XVIII a. pradžioje kilo dar didesnis krašto naikinimas per Šiaurės karą ir marą 1709—1711 m.
XVII a. viduryje nugalėjo kontrreformacija. 1658—1660 m. buvo išvyti iš krašto arionai, o 1668 m. —paskelbiama banicija už apostaziją. Katalikų religija valstybėje tapo viešpataujanti. Kitatikiai—reformatai ir pravoslavai—neturėjo vietų senate ir seime, negalėjo užimti tarnybų. Bajorystės teisės galėjo būti suteiktos tik katalikams (1673 m. įstatymas). Senate pirmosios vietos priklausė dvasininkams. Valstybės sekretorius buvo dvasininkas, o vieną iš dviejų valstybės antspaudų turėjo vyskupas.
Įtvirtindami katalikybės pergalę, jėzuitai kūrė savo mokyklas ne tik reformacijos apimtose srityse, bet ir baltarusių bei latvių žemėse. Jie tikėjosi, kad...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!