Viešojo intereso gynimas civiliniame procese

Įvadas Darbo aktualumas. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo CPK, kurio naujoves viešojo inte­reso apsaugos civiliniame procese sferoje nulėmė ne tik civiliniam procesui keliamų tikslų ir civilinio proceso principų naujoviškumas, kodekso pritaikymas prie naujų rinkos sąlygų, bet ir Lietuvos na­cionalinės teisės derinimas su Europos Sąjungos acąuis communautaire vartotojų teisių apsaugos srityje. Sąvoka „viešieji interesai" įvairiose valstybėse suprantama skir­tingai. Pačia bendriausia prasme terminas „viešasis interesas" nusa­ko tam tikrus bendrus interesus, kuriuos turi žmonės kaip visuome­nės nariai1. Lietuvos Respublikos teisės aktuose vartojama viešojo intereso sąvoka, tačiau juose nepateikiamas viešojo intereso sąvo­kos apibrėžimas ar kitaip sukonkretinamas jos turinys, nors, pavyz­džiui, CPK sąvoka „viešasis interesas" pavartota 16 kartų, CK ši sąvoka pavartota 14 kartų (įskaičius ir sąvoką „visuomenės intere­sas"). Darbo tikslas- išanalizuoti viešojo intereso ginimo reguliavimą civiliniame procese. Darbo objektas- viešojo intereso ginimas civiliniame procese. Darbo uždaviniai: 1. pateikti viešojo intereso ginimo samprata; 2. išanalizuoti viešojo intereso ginimo problemas civiliniame procese; 3. ištirti viešojo intereso ginimo civiliniame procese praktinius aspektus; 4. nustatyti viešojo intereso ginimo civiliniame procese ypatumus. Viešasis interesas socialiniu požiūriu yra konstitucinė verty­bė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konsti­tucinis Teismas dar 1994 m. vasario 14 d. nutarime yra nurodęs, jog „jeigu kokios nors aplinkybės apsunkintų ar padarytų neįmanomą galimybę realiai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, tektų pripažinti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą. Todėl yra tikslingas ir pa­teisinamas atitinkamų įgalinimų, skirtų padėti būtinais atvejais žmonėms realizuoti jų konstitucinių teisių gynybą, suteikimas įsta­tymu valstybės institucijoms ar jų pareigūnams, bet su sąlyga, kad tai neprieštaraus Konstitucijai. Darbo metodai: sisteminė ir loginė analizė, teisės aktų sisteminė analizė. 1.Viešojo intereso ginimas civiliniame procese teoriniai aspektai 1.2.Viešojo intereso samprata Klausimas apie viešąjį interesą jau daugelį metų yra aštrių dis­kusijų objektas. Be jokios abejonės, tarp mokslininkų nėra bendro sutarimo dėl viešojo intereso, jie taip pat nėra įsitikinę, kad tuo klausimu artimiausiu metu bus pasiektas konsensusas. Ty­rinėtojai nėra vienodos nuomonės ne tik dėl viešojo intereso esmės, bet ir dėl to, ką jie tiria - tikslą, procesą ar mitą.2 Nuo tų laikų, kai buvo išsakyta ši mintis, praėjo beveik pusė amžiaus, tačiau padėtis lig šiol nepasikeitė. Nepaisant nesibaigian­čių mokslinių diskusijų apie viešąjį interesą, praktinėje žmonių veikloje - teisėje ir politikoje - viešojo intereso sąvoka yra viena iš dažniausiai vartojamų sąvokų. 1.2. Viešojo intereso gynybos subjektai Teisiniai interesai gali būti skirstomi į individualius ir viešuo­sius interesus. Kaip atriboti viešąjį interesą nuo kitų intereso rūšių? Išskirtinis viešojo intereso rūšinis požymis yra jo viešumas. Ši sąvo­ka nėra vienareikšmė. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne sąvoka „viešas" yra aiškinama: 1) visiems skirtas, visuomenės naudojamas; 2) atviras, neslaptas3. Kaip matyti iš šio paaiškinimo, sąvoka „viešumas" pirmiausia siejama su bendru vartojimu. Reikšminga tai, kad intereso viešumas (bendrumas) reiškia, jog jo subjektas (turėtojas) yra visuomenė. Visuomenė yra svarbiausias sociologijos tyrimų objektas. Čia visuomenė suprantama kaip įvairių socialinių grupių ir jų tarpusavio santykių, atsirandančių bendroje veikloje, visuma. Kiekvienos so­cialinės grupės susidarymo ir telkimosi priežastis yra bendri jos na­rių tikslai ir interesai. Didžiausias interesų bendrumo laipsnis bū­dingas visuomenės interesams. Šie interesai išreiškia pagrindinius žmonių poreikius, prie kurių galima priskirti fiziologinius, saugumo, priklausomybės, pripažinimo, saviraiškos poreikius. Šių interesų įgyvendinimo socialinėmis sąlygomis laikytinos žmogaus teisės ir laisvės, įtvirtintos pagrindiniuose valstybės įstatymuose. Kiekviena visuomenė laikoma sudėtinga socialine sistema, nes ji nėra vien ją sudarančių individų paprasta aritmetinė suma, todėl visuomenės intereso taip pat negali sudaryti jos narių privačių inte­resų paprasta suma. Viešasis interesas taip pat nėra paprasta priva­čių interesų suma. Europos Sąjungos teisėje taip pat įtvirtinta, kad kolektyviniai interesai - tai interesai, kurie nesudaro individualių asmenų interesų visumos4. Šie teiginiai yra pagrįsti tuo, kad indivi­dualūs asmenų interesai dažnai yra priešingi vienas kitam, tarpusa­vyje nesuderinami, nes jais siekiama tenkinti savo turiniu ir apimti­mi skirtingus, kartais net priešingus poreikius. Todėl viešasis intere­sas ir atskirų asmenų ar jų grupių interesai negali visada būti tapa­tūs, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad jie niekada nesutampa. Pa­vyzdžiui, asmens interesas laiku ir teisingai sumokėti mokesčius idealiai atitinka viešąjį interesą surinkti tuos mokesčius. Viešaisiais interesais gali būti pripažįstami ne tik visuomenės poreikiai, bet ir gausių socialinių grupių interesai. Šiuo atveju reikšmingas yra intereso subjektų masiškumas. Teisės literatūroje pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, kad jei egzistuoja statistiškai reikšminga asmenų grupė, turinti bendrąjį interesą, tai rodo apie viešojo intereso buvimą. Visuomeninių gėrybių ekonominė ypaty­bė yra ta, kad pavieniai intereso turėtojai (vartotojai) tarytum ištirpsta ir dalyvauja tik kaip vienos ar kitos socialinės grupės atstovai. Kartais viešieji interesai yra siejami su valstybiniais interesais. Tačiau ir tokiais atvejais manoma, kad valstybiniai interesai neapi­ma visų visuomeninių poreikių ir kad negalima valstybinių interesų priešinti su viešaisiais interesais, ir atvirkščiai. Reikia pasakyti, kad ypatingų valstybinių interesų egzistavimo klausimas teisės moksle iki šiol neturi vienareikšmio atsakymo". Yra dvi priešingos nuomo­nės. Vieni pripažįsta, o kiti neigia savarankiško valstybinio intereso buvimą. Ypatingo valstybinio intereso pripažinimo teorija remiasi valstybės ir pilietinės visuomenės priešprieša. Šiuolaikinė demokra­tinė visuomenė visur veikiama teisės ir valstybės, tačiau nepriešinama su valstybe. Tokiu atveju galime pasakyti, kad demokratinė valstybė suprantama kaip visuomenės politinė organizacija, todėl valstybinius ir visuomeninius interesus galime pripažinti tapačiais. Manome, kad Lietuvoje įstatymų leidėjas, vartodamas sąvokas „vi­suomenės interesai" (pvz., CK 2.26 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Res­publikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir dis­ponavimo juo įstatymo 13 straipsnis5), „valstybės interesai" (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59 ir 136 straipsniai6), „Lietu­vos Respublikos interesai" (pvz., Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo12 straipsnis7) jas laiko tapačiomis. Tikslinga būtų vartoti vieną sąvoką „viešasis interesas", kuri apima ir visuomeninius, ir valstybinius poreikius. Lingvistiniai sąvokų skirtumai savaime nereiškia skirtingų daly­kų ar jų skirtingos socialinės paskirties. Aiškinant teisės aktuose įtvirtintas teisines sąvokas pirmenybė turėtų būti teikiama jų turi­niui, bet ne lingvistinei išraiškai (formai)104. Visuomenės poreikiai kartu yra ir valstybės reikmė, nes valsty­bė kaip visos visuomenės organizacija vykdydama savo funkcijas, turi veikti visuomenės interesais. Šiuo aspektu valstybės reikmės yra neatsiejamos nuo visuomenės interesų ir turi juos atitikti. Tačiau tikslinga atskirti valstybę nuo valstybės institucijų, ku­rios gali būti linkusios savo institucinius interesus pateikti kaip vi­suomeninius. Valstybės institucijos nėra viešojo intereso subjektai (turėtojai), jos yra tik viešojo intereso atstovai (agentai). Viešojo intereso agentai taip pat yra nevyriausybinės visuomeninės organi­zacijos.8 Prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti fiziniai bei juridiniai asmenys, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus civili­niame procese ginantys viešąjį interesą, taip pat yra laikytini tik viešojo intereso atstovais, o ne viešojo intereso subjektais. 1.3.Viešojo intereso dalykas Interesas gali būti apibūdinamas ne tik pagal subjektus, bet ir pagal dalyką. Kiekvienas interesas turi savo dalyką. Viešumas kaip viešojo intereso rūšinis požymis pasireiškia ne tik per subjektus, bet ir per objektus. Viešojo intereso dalykas yra tas gėris, kuris būtinas socialinėms grupėms veikti ir vystytis. Paprastai įstatymų leidėjas jį išreiškia atitinkamų įstatymų tiksluose ir principuose. Įstatymo leidėjo uždavinys - sukurti ir išlaikyti pusiausvyrą tarp viešojo ir priva­taus interesų patenkinimo galimybių. Lietuvos Respublikos Konsti­tucinis Teismas yra pastebėjęs, kad „įstatymų leidžiamajai valdžiai yra suteikta teisė nustatyti viešojo intereso ribas konkrečiuose san­tykiuose, o sprendimai dėl viešojo intereso apibrėžimo ir jo paten­kinimo būdo turi būti realiai pagrįsti"9. Apibrėžiant viešojo intereso dalyką kaip bendrąją visuomenės gerovę susiduriama su kai kuriomis problemomis. Bendroji gerovė - tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuome­nei ar visuomenės daliai. Atrodytų, kad tokiais racionaliais argu­mentais apibrėžta gerovė turėtų būti lengvai suprantama kiekvie­nam žmogui. Toks bendrosios gerovės kriterijus turėtų padėti kiek­vieną socialinį faktą, kiekvieną veiksmą, kurio imamasi arba keti­nama imtis, vertinti kaip atitinkantį arba kaip neatitinkantį viešąjį interesą. Tačiau tikrovėje taip nėra. Pirmiausia dėl to, kad nėra tokio dalyko, kurį būtų galima vienareikšmiškai apibrėžti kaip ben­drąją gerovę, kurią visi žmonės vienodai vertintų ir dėl jos sutartų. Lemia ne tai, kad kai kurie žmonės siekia ko kito nei bendroji gero­vė, bet tas fundamentalus dalykas, jog skirtingi individai ar jų gru­pės bendrąją gerovę suvokia skirtingai. Tik kartais kai kurie tokie nesutarimai gali būti švelninami kompromisais, tačiau ir kompromi­sas būna neįmanomas, jei susiduriame su neįveikiamai skirtingomis pamatinėmis vertybėmis. Net jei būtų gana tiksliai apibrėžtos sąvo­kos „bendra" ir „gerovė" ir jos būtų vienodai įsisąmonintos bei pa­sirodytų visiems priimtinos, tai dar nereikštų problemos sprendimo ir neduotų apibrėžtų atsakymų į kitus konkrečius klausimus, pavyz­džiui, dėl bendros gerovės įgyvendinimo būdų10. Dažnai įstatymų leidėjas teisės aktuose įtvirtina normą, kurioje pavartoja sąvoką „viešasis interesas" ir nepateikia jos apibrėžimo, todėl tokia teisės norma įstatymus taikantiems vykdomosios ir tei­sminės valdžios subjektams iš esmės suteikia diskretinę galią. Tokiais atvejais svarbu, kad minėti subjektai paprastai turi teisę iš ke­leto teisiškai leistinų sprendimų rinktis vieną, jų nuomone, tinka­miausią, t. y. jie sprendžia, kas yra viešojo intereso dalykas. Todėl praktikoje apie viešojo intereso dalyką sprendžia šie subjektai. Ta­čiau tai jokiu būdu nereiškia, kad privatūs asmenys arba socialinės grupės negali spręsti apie viešojo intereso dalyką ir taip pat jį įgyvendinti. Atskiri individai, o ypač socialinės grupės, gali spręsti, kas yra viešojo intereso dalykas, todėl viešojo intereso dalykas dažnai yra įvairių vertybių ir nuomonių konkurencijos rezultatas11. Darytina išvada, kad viešojo intereso sampratą geriausiai at­spindi toks apibrėžimas: viešasis interesas - tai objektyviai egzistuo­jantys teisės saugomi ir ginami visuomenės ir jos atskirų grupių bendrieji neindividualizuoti (nepriklausantys konkretiems asme­nims) socialiniai poreikiai, kuriuos lemia visuotinai reikšmingi sta­bilumo ir pozityvių pokyčių visuomenėje (bendrosios gerovės) sie­kiai. Viešojo intereso subjektai - visuomenė ir jos socialinės grupės. Viešojo intereso dalykas - visuotinė visuomenės gerovė. 2.Viešojo intereso ginimo civiliniame procese analizė 2.1. Viešojo intereso ir socialinių grupių interesų santykio problema Išskirtinio dėmesio ir šiais laikais susilaukia vieno iš Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos autoriaus, filosofo ir teoretiko Džeimso Medisono „frakcijų" teorija, kurioje atsispindi ir viešojo intereso koncepcija. Dž. Medisono teorijoje iškelta grupių interesų ir viešojo intereso santykio problema. Dž. Medisonas į visuomenę žvelgė kaip sudarytą iš daugelio socialinių, ekonominių, politinių, religinių, teritorinių ir kitokių grupių, kurias vadino frakcijomis. Jo teorijoje frakcija suprantama kaip tam tikra asmenų grupė, galinti sudaryti tiek daugumą, tiek ir mažumą.12 Viešasis interesas socialiniu požiūriu yra konstitucinė verty­bė13. CPK įtvirtintose teisės normose sąvoka „viešasis interesas" pavartota 16 kartų. Visais atvejais ši sąvoka yra civilinio proceso teisės normos hipotezę sudaranti aplinkybė. Teisinė hipotezė yra būtinas kiekvienos teisės normos elementas. Civilinio proceso teisės normos hipotezėje nurodomos aplinkybės (juridiniai faktai), ku­rioms esant atsiranda, pasikeičia ar išnyksta civilinio proceso teisės normos dispozicijoje nustatytos civilinės procesinės teisės ir parei­gos. Todėl hipotezė yra teisės normos elementas, sujungiantis teisės normą su realiu gyvenimu. Tai elgesio taisyklės veikimo ir taikymo sąlyga. Jeigu hipotezės nebūtų, visa teisės norma netektų prasmės, nes būtų neaišku, kokiais atvejais ir kam ją reikia taikyti. Hipotezė kartu su dispozicija pajėgi atlikti teisinio reguliavimo funkciją14. Iš to darytina išvada, kad kiekviena teisės normos hipotezė turi būti aiški ir tiksli, o joje vartojamos sąvokos - visų vienodai supranta­mos. Tačiau civilinio proceso teisės normose įtvirtintos viešojo inte­reso sąvokos įstatymų leidėjas ne tik nepaaiškina, bet ir neįtvirtina jokių objektyvių kriterijų arba norminių požymių, kuriais remda­miesi galėtume užtikrinti vienodą šios sąvokos aiškinimą. Teisės literatūroje šią problemą siūloma spręsti paliekant viešojo intereso sąvokos aiškinimą vien tik teismų praktikai15. Tačiau teismai neku­ria teisės normų, todėl negali pateikti norminių viešojo intereso požymių, o gali tik atlikti šios sąvokos aiškinimą konkrečioje situa­cijoje. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad „viešojo intereso, kaip sąlygos kasaciniam teismui peržengti kasacinio skundo ribas, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas, bet ne a priori"16. Taigi teismai gali pateikti tik vertybinius kriterijus, kurie gali nurodyti tik aiškinimo kryptį, tačiau tokie krite­rijai nėra pakankami apibrėžiant viešąjį interesą ir jo ribas. Viešojo intereso sąvoka paprastai aiškinama pasitelkiant „socialiai svarbius tikslus", „pamatines visuomenes vertybes", „socialinį teisingumą", „pagrindinius visuomenės interesus" ar „konstituciškai svarbų tiks­lą" arba nurodoma, kad ji yra „vertinamojo pobūdžio". Tačiau šios frazės yra ne ką aiškesnės nei pati viešojo intereso sąvoka jos prak­tinio vartojimo prasme ir reikalauja tolesnio jų pačių aiškinimo. Todėl viešojo intereso neapibrėžtumas pozityviojoje teisėje yra la­bai sudėtinga civilinio proceso įstatymų taikymo teorinė ir praktinė problema.17 Kai nėra viešąjį interesą apibūdinančių aiškių ir tikslių objekty­vių kriterijų arba norminių požymių, susiduriame ir su kita proble­ma. Tokiu atveju viešojo intereso sąvokai esant neišvengiamai pla­čiai, civiliniame procese atsiranda pernelyg neapibrėžtos diskrecijos galimybė, ir atliekant viešojo intereso aiškinimą civilinėje byloje taikoma konkrečių asmenų individualių vertybių ir kriterijų sistema, kuri priklauso nuo jų socialinės aplinkos, išsilavinimo, teisinės są­monės ir kitų subjektyvių veiksnių, o tai galėtų nulemti neteisingą viešojo intereso supratimą162. Šią problemą padidina ir tai, kad vie­šasis interesas yra daugiau socialinė negu teisinė kategorija, api­manti ekonominius, politinius, socialinius, kultūrinius, dvasinius visuomenės gyvenimo veiksnius. Viešojo intereso sąvoka yra plati, todėl neišvengiamas ir teisės normų, kuriose vartojama ši sąvoka, aiškinimo nevienareikšmišku­mas. Aiškios ir tikslios teisės normos garantuoja numatomumą ir teisinį tikrumą, todėl jos turėtų būti formuluojamos kiek galima aiškiau ir tiksliau. Negali būti teisinio saugumo ir teisinio tikrumo, jeigu teisės norma yra nepakankamai aiški ir tiksli ir jeigu ji gali būti įgyvendinta tik ad hoc aiškinimo būdu. Siekiant teisės normų, kuriose vartojama viešojo intereso sąvoka, nevienareikšmiškumą sumažinti iki minimumo, įstatymuose galima numatyti objektyvius viešojo intereso kriterijus ir norminius požymius. Taip būtų pasiek­tas didesnis teisinis saugumas ir teisinis tikrumas, kuris leistų teisi­nių santykių subjektams savo elgesį derinti su teisės reikalavimais. 2.2. Viešojo intereso teisinė apsauga ir teisminė gynyba Viešasis interesas yra savarankiškas teisminės gynybos ir teisi­nės apsaugos dalykas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ne­galima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konsti­tucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė, asmens teisė ar laisvė. Valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti viešąjį interesą: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutari­mas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straips­nio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. red.), 2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. red.), 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. red.) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. red.), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. red.), 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. red.) 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. red.), 448 straipsnio 7 dalies (2002 m. kovo 14 d. red.), 454 straipsnio 5, 6 dalių (2002 m. kovo 14 d. red.), 460 straipsnio 4, 5 dalių (2002 m. kovo 14 d. red.), 3. Lietuvos Res­publikos civilinio proceso kodekso 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. red.), 285 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. vasario 28 d. red.), 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. red.), 288 straipsnio 4 dalies (2002 m. vasario 28 d. red.), 289 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. red.), 303 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. red.), 320 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. red.), 325 straips­nio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. red.), 358 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. red.) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl pareiškėjo -Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 str. Viena vertus, įsta­tymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą, civilinio proceso įstatymuose derindamas privačius ir viešuosius interesus, siekdamas šių interesų pusiausvyros nustato viešojo intereso apsaugos garantijas, kurios dažniausiai pasireiškia kaip dispozityvumo principo ribojimai ir didesnis nei įprastai teisėjo aktyvumas. Kita vertus, įstatymų leidė­jas nustato, kokiais atvejais ir kokia tvarka įgaliotos institucijos ar asmenys gali viešąjį interesą ginti teismine tvarka18. Manoma, kad įstatymų leidėjas tokiais atvejais preziumuoja esant viešąjį interesą, kurį reikia saugoti ir ginti. Be to, tai vienas iš būdų nustatyti teisės saugomą ir ginamą viešąjį interesą. Pavyzdžiui, didesnis teismo aktyvumas viešojo intereso gynimo bylose pasireiškia tuo, kad šiose bylose teismas turi teisę savo inicia­tyva rinkti įrodymus (CPK 157 straipsnis, 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnis, 184 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 2 dalis, 376 straips­nio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 8 dalis ir kiti įsta­tymai). Tokiose bylose teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys tokio- straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsi­mo", Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo" ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci­jai" // Valstybės žinios. 2006. Nr. 102-3957. Konstitucinis Teismas dar 1994 m. vasario 14 d. nutarime yra pabrėžęs, kad „jeigu kokios nors aplinkybės apsunkintų ar padarytų neįmanomą galimybę realiai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, tektų pripažinti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą. Todėl yra tikslingas ir pateisinamas atitinkamų įgalinimų, skirtų padėti būti­nais atvejais žmonėms realizuoti jų konstitucinių teisių gynybą, su­teikimas įstatymu valstybės institucijoms ar jų pareigūnams, bet su sąlyga, kad tai neprieštaraus Konstitucijai"19. Konstitucinis Tei­smas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto atitiki­mo Lietuvos Respublikos Konstitucijai" pabrėžė, kad įstatymų lei­dėjas turi teisę nustatyti viešojo intereso ribas konkrečiuose santy­kiuose, todėl įstatymuose, nepažeidžiant Konstitucijos, gali būti nustatyta, kokiais atvejais ir kokia tvarka įgaliotos institucijos ar pareigūnai gali viešąjį interesą ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad „viešojo intereso, kaip valsty­bės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendini­mas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų"20. 2.3. Viešojo intereso gynimo ir viešojo intereso apsau­gos – sąvokų palyginimas Sąvokos „viešojo intereso gynimas" ir „viešojo intereso apsau­ga" turi daug bendro, tačiau nesutampa. Be abejo, viešojo intereso gynimo ir apsaugos sąvokos yra artimos, jų taikymo sritys susikerta, tačiau viešojo intereso gynimas apima konkrečių teisinio poveikio priemonių taikymą siekiant atkurti pažeistą viešąjį interesą. Vieša­sis interesas saugomas nustatant teisės normas, sankcijas ir teisinę atsakomybę už atitinkamas veikas. Apsauga savo turiniu yra arti­mesnė teisėkūros procesui, kai teisės aktuose įteisinamas viešasis interesas, jo ribos ir įgyvendinimo garantijos. Viena iš tokių svar­biausių garantijų yra teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynybos. Tokiu atveju teisminės gynybos dalykas yra viešasis interesas. Viešojo intereso gynimas apima tik teisinių priemonių taikymą pažeidus šį interesą. Šių priemonių taikymo tikslas yra paveikti vie­šąjį interesą pažeidusį asmenį ir atkurti prieš pažeidžiant šį interesą buvusią padėtį, grąžinant buvusias visuomenės poreikių tenkinimo galimybes. Viešojo intereso gynybos pavyzdys civilinio proceso tei­sėje yra prokuroro, valstybės ir savivaldybės institucijų, visuomeni­nių organizacijų ir kitų asmenų ieškinys, norint apginti viešąjį inte­resą, pareiškimai ypatingosios teisenos tvarka, siekiant apginti kitų asmenų teisėtus individualius ir viešąjį interesus, generalinio proku­roro prašymas dėl proceso atnaujinimo. Viešojo intereso apsaugos sąvoka yra platesnė už viešojo inte­reso gynimo sąvoką. Viešojo intereso apsauga apima ne tik teisinio poveikio priemonių taikymą pažeidusiems viešąjį interesą asme­nims, bet ir teisės aktuose įtvirtintas prevencines priemones bei šių priemonių įgyvendinimą, siekiant išsaugoti socialiai reikšmingų vi­suomenės poreikių tenkinimo esamas galimybes, sudaryti sąlygas toliau plėtoti šių poreikių tenkinimo galimybes ir užkirsti kelią vie­šojo intereso pažeidimams. Viešojo intereso apsaugos pavyzdys civilinio proceso teisėje yra normų, reglamentuojančių pagrindinius civilinio proceso teisės principus, kurie atitinka ne tik atskirų asme­nų, bet ir visos visuomenės interesus, įteisinimas ir jų vykdymas. Tai proceso ekonomiškumo, proceso operatyvumo, kooperacijos ir kiti principai. Viešasis interesas civilinio proceso teisėje taip pat saugomas nustatant ir civiliniame procese įgyvendinant teismo pareigą rūpintis teisingu, sąžiningu, greitu, tinkamu civilinės bylos išnagrinėjimu ir galimybę teismui savo iniciatyva taikyti laikinąsias apsau­gos priemones, peržengti ieškinio ribas, rinkti įrodymus, leisti sku­biai vykdyti teismo sprendimus, reikšti atskirąją nuomonę, priimti nutartis dėl teisės pažeidimų pašalinimo, peržengti apeliacinio ir kasacinio skundo ribas. Autoriaus nuomone, viešojo intereso apsaugos ir gynimo teisi­nės priemonės, kuriomis siekiama objektyviai, aiškiau ir tiksliau apibrėžti viešojo intereso sąvoką, nustatyti jo ribas, kriterijus ir gy­nimo principus, užtikrinti viešojo ir privačių interesų pusiausvyrą, reglamentuoti viešojo intereso objektus ir jo gynimo subjektų veiklą ir viešojo intereso gynimo civilinį procesą bei kita, civilinio proceso teisėje ir praktikoje galėtų būti tokios: 1) viešojo intereso sampratos aiškus ir tikslus formulavimas teisės aktuose ir teismų praktikoje; 2) viešojo intereso apsaugos ir gynimo ribų nustatymas; 3) viešojo intereso gynimo subjektų nustatymas ir jų veiklos teisinis reglamentavimas; 4) specialaus teisinio reguliavimo nustatymas atskiriems viešo­jo intereso objektams; 5) viešojo intereso apsaugos ir gynimo principų suformulavi­mas ir įteisinimas; 6) viešojo intereso kriterijų nustatymas; 7) viešojo intereso norminių požymių įtvirtinimas pozityviojoje teisėje; 8) viešojo ir privačių interesų teisingos pusiausvyros užtikrini­mas; 9) viešojo intereso gynimo civiliniame procese teisinis regla­mentavimas; 10)viešąjį interesą apsaugančių teisės normų priėmimas tik įvertinus ir suderinus visų suinteresuotų asmenų ir jų grupių interesus; 11) visuomenės dalyvavimo civilinėse bylose ginant viešąjį inte­resą įteisinimas ir teisinis reglamentavimas; 12) vienodos teismų praktikos formavimas civilinėse bylose gi­nant viešąjį interesą. Sprendžiant viešojo intereso gynimo bylas nelengva nustatyti viešojo intereso turinį ir jo ribas. Viena vertus, viešojo intereso ka­tegorija yra sudėtinga pažintiniu moksliniu požiūriu, todėl sunku tiksliai ir išsamiai ją apibrėžti. Kita vertus, šiuolaikinės visuomenės gyvenimo dinamiškumas, politinės ir ekonominės srities vystymosi prieštaringumas, daugybės kitų veiksnių poveikis apsunkina viešojo intereso nustatymą. Visuomenėje vienu metu veikia daugybė įvai­rių, skirtingų ir prieštaringų interesų, todėl atlikti jų analizę ir verti­nimą, kai nėra konkrečių vertinimo kriterijų, labai sudėtinga arba net praktiškai neįmanoma.21 Sąvoka „visuomenės interesai" yra itin plati. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose pažymėjo, kad Eu­ropos žmogaus teisių doktrinoje yra įsitvirtinęs požiūris, jog įstaty­mų leidėjas, įstatymais reguliuodamas visuomeninius santykius, gali nustatyti viešojo intereso ribas, tačiau sprendimai dėl viešojo inte­reso ribų ir jo patenkinimo būdų turi būti realiai pagrįsti ir teisėti22. Pabrėžtina, kad viešasis interesas yra dinamiškas ir kinta23, nes vi­suomenės poreikiai nėra statiškas reiškinys. Kartais konkretaus civilinio proceso teisės principo įvardijimas ar jo buvimas nustatomas tik analizuo­jant ir aiškinant teisės normų visumą24. Manome, kad įvertinus viešojo intereso apsaugos ir gynybos reikšmę civiliniame procese ir atlikus civilinio proceso teisės normų sisteminę analizę, galima teigti, jog civilinio proceso teisėje egzis­tuoja viešojo intereso apsaugos principas. 2.3. Viešojo intereso apsauga Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo CPK, kurio naujoves viešojo inte­reso apsaugos civiliniame procese sferoje nulėmė ne tik civiliniam procesui keliamų tikslų ir civilinio proceso principų naujoviškumas, kodekso pritaikymas prie naujų rinkos sąlygų, bet ir Lietuvos na­cionalinės teisės derinimas su Europos Sąjungos acąuis communau-taire vartotojų teisių apsaugos srityje. Sąvoka „viešieji interesai" įvairiose valstybėse suprantama skir­tingai. Pačia bendriausia prasme terminas „viešasis interesas" nusa­ko tam tikrus bendrus interesus, kuriuos turi žmonės kaip visuome­nės nariai25. Lietuvos Respublikos teisės aktuose vartojama viešojo intereso sąvoka, tačiau juose nepateikiamas viešojo intereso sąvo­kos apibrėžimas ar kitaip sukonkretinamas jos turinys, nors, pavyz­džiui, CPK sąvoka „viešasis interesas" pavartota 16 kartų, CK ši sąvoka pavartota 14 kartų (įskaičius ir sąvoką „visuomenės intere­sas").26 Esant tokiam sąvokos „viešasis interesas" neapibrėžtumui, ypač reikšmingas yra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valdi­ninkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai", kuriame sąvoka „viešasis interesas" siejama su sąvoka „visuomeninis interesas", nes teigiama, jog „viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuo­meninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios vi­suomenės egzistavimo ir raidos sąlygų"27. Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimuose pastebėta, kad sąvoka „visuomenės interesai" yra neišvengiamai plati. Europos Žmogaus Teisių Teismas, suprasdamas, jog įstatymų leidėjams turi būti duodama gana plati socialinės ir ekonominės politikos vykdy­mo galimybė, atsižvelgia į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus", nebent tie sprendimai būtų realiai nepa­grįsti (bylos James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1986 m.), Litghgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1987 m.)). Tai reiškia, kad įstatymų leidžiamajai valdžiai yra suteikta teisė nustatyti viešojo intereso ribas konkrečiuose santykiuose, o sprendimai dėl viešojo intereso apibrėžimo ir jo patenkinimo būdo turi būti realiai pagrįsti ir teisėti. Pažymėtina, kad visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso. Viešasis interesas socialiniu požiūriu yra konstitucinė verty­bė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konsti­tucinis Teismas dar 1994 m. vasario 14 d. nutarime yra nurodęs, jog „jeigu kokios nors aplinkybės apsunkintų ar padarytų neįmanomą galimybę realiai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, tektų pripažinti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą. Todėl yra tikslingas ir pa­teisinamas atitinkamų įgalinimų, skirtų padėti būtinais atvejais žmonėms realizuoti jų konstitucinių teisių gynybą, suteikimas įsta­tymu valstybės institucijoms ar jų pareigūnams, bet su sąlyga, kad tai neprieštaraus Konstitucijai"28. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respub­likos valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai" pabrėžė, kad įstaty­mų leidėjas turi teisę nustatyti viešojo intereso ribas konkrečiuose santykiuose, todėl įstatymuose, nepažeidžiant Konstitucijos, gali būti nustatyta, kokiais atvejais ir kokia tvarka įgaliotos institucijos ar pareigūnai gali viešąjį interesą ginti teismine tvarka29. CPK 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų nustatytais at­vejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės var­du gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija. Lygindami šią teisės normą su anksčiau galiojusio CPK 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta atitinkama teisės norma, matome, kad dabartinis CPK suteikia platesnes teisių ir interesų gynybos galimy­bes šioje srityje, nes viešojo intereso sąvoka yra platesnė nei anks­čiau galiojusiame CPK vartojama sąvoka „valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymo saugomi interesai". CPK numatyta nemažai naujovių reglamentuojant dalyvaujan­čių byloje asmenų procesinę padėtį, t. y. prokuroro, valstybės bei savivaldybių institucijų ir kitų asmenų, pareiškiančių ieškinį vieša­jam interesui ginti, statusas, įtvirtinama nauja ieškininė viešojo inte­reso gynybos forma - grupės ieškinys, taip pat įgyvendinant sociali­nio civilinio proceso mokyklos idėjas teisėjui suteikiama daugiau galių daryti įtaką proceso eigai. Pagal anksčiau galiojusį CPK asmuo, pareiškęs ieškinį viešajam interesui ginti, nebuvo laikomas ieškovu. Tai lėmė tam tikrą tokio asmens procesinės padėties neapibrėžtumą ir sukėlė įvairių sunku­mų, tokių kaip ieškinio atsisakymas, taikos sutarties sudarymas. Civilinio proceso teisės doktrinoje ieškovu laikomas asmuo, turintis ir materialinį, ir procesinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, veikiantis savo vardu vadovaudamasis savo interesais. Motyvuojant tuo, kad prokuroras ir kiti asmenys, pareiškiantys ieškinius dėl vals­tybės ir kitų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo, neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, nes jie gina ne savo teises ir interesus, o sprendimas neturės įtakos jų materialinėms teisėms ir pareigoms, šie asmenys anksčiau galiojusiame CPK nebuvo laikomi ieškovais, nors jiems buvo suteiktos procesi­nės teisės ir pareigos, iš esmės atitinkančios ieškovo procesines teises. CPK 41 straipsnyje aiškiai įtvirtinamas viešąjį interesą ginančių asmenų procesinis statusas. Kai pareiškiamas ieškinys viešajam in­teresui ginti, ieškovu tokioje byloje yra ieškinį pareiškusi institucija. Įstatymas viešąjį interesą ginančius asmenis priskiria prie ieškovų, nors jie nėra ieškovais materialia prasme, t. y. jie neturi materiali­nio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, tačiau įstatymų leidėjas jų interesams suteikė procesinio teisinio intereso reikšmę. Čia susiduriame su ypatinga juridinės technikos priemone - teisine fikcija. Teisinės fikcijos - tai toks teisėkūros būdas, kai įtvirtinami tam tikri tik įsivaizduojami, iš tikrųjų nesami dalykai. Toks teisėkūros būdas pirmiausia skirtas praktiniams poreikiams tenkinti. Teisinės fikcijos apibrėžia iš tikrųjų nesamus dalykus, tačiau laikoma, kad šie dalykai tarytum egzistuoja. Nors teisinės fikcijos neatitinka tiesos, tačiau jos prilyginamos tiesai ir tokia prielaida niekam nekenkia, net priešin­gai - tokia prielaida yra naudinga teisinės technikos požiūriu. Ieškovo statuso suteikimas institucijoms, pareiškusioms ieškinį viešajam interesui ginti, nulėmė ir kitas su tuo susijusias naujoves. CPK 50 straipsnis nustato, kad prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį viešajam interesui gin­ti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai kiti įstatymai nustato kitaip. Dabartiniame CPK neliko nuosta­tos, jog prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų ar fizinių asmenų, kurie kreipėsi į teismą su pareiški­mu, kad būtų apgintos valstybės ar kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, atsisakymas nuo paduoto pareiškimo neatima iš asmens, kurio teisėms bei įstatymo saugomiems interesams ginti paduotas pareiškimas, teisės reikalauti, kad teismas išnagrinėtų bylą iš esmės. Pagal dabartinį CPK klausimas dėl nurodytų asmenų ieškinio atsisakymo sprendžiamas kitaip, taikant bendrąsias CPK nuostatas. CPK 49 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad jeigu pareikštas ieškinys viešajam interesui ginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva įtrau­kiami dalyvauti procese kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys sava­rankiškų reikalavimų, arba bendraieškiai. Bylose pagal ieškinius dėl viešojo intereso gynimo šalia prokuroro ir kitų institucijų bei asme­nų atsiranda bendraieškiai ir tretieji asmenys, nepareiškiantys sava­rankiškų reikalavimų, todėl galimybė atsisakyti pareikšto ieškinio tampa gerokai sunkiau įgyvendinama, taip apsaugant ginamų as­menų interesus. Galima nurodyti du atvejus. Pirma, jeigu byloje dalyvauja bendraieškiai, pagal CPK teismui priimant ieškinio atsi­sakymą, būtinas visų bendraieškių sutikimas (CPK 44 straipsnio 3 dalis). Antra, net ir tada, kai byloje pagal ieškinį viešajam interesui ginti šalia institucijos, pareiškusios šį ieškinį, dalyvaus tik tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (tokiu atveju nereikia turėti jų sutikimo ieškiniui atsisakyti (CPK 47 straipsnio 2 dalis)), tai nereikš besąlyginio ieškinio atsisakymo priėmimo. CPK 42 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą nepriimti ieškovo ieškinio atsisakymo, jeigu šis veiksmas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Galima teigti, kad ieškinio, pa­reikšto ginti viešąjį interesą, atsisakymas ir yra tas veiksmas, kuris prieštarauja viešajam interesui. Atitinkamai spręstini ir taikos su­tarties tvirtinimo klausimai. Kitos viešojo intereso apsaugos naujovės susijusios su didesniu teisėjo aktyvumu civiliniame procese. Didesnį teisėjo aktyvumą da­bar galiojančiame CPK nulėmė socialinio civilinio proceso mokyk­los idėjų įgyvendinimas kodekso nuostatose. Ypač tai pastebima, kai kalbama apie teismo pareigą rūpintis sąžiningu, greitu, tinkamu civilinės bylos išnagrinėjimu, platesnes teismo posėdžio pirmininko teises, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą teismo iniciatyva, ieš kinio ribų peržengimą teismo iniciatyva bei teismo iniciatyvą įrodi­nėjimo procese šeimos ir darbo bylose, ieškinio atsisakymo, ieškinio pripažinimo priėmimą ar taikos sutarties tvirtinimą, apeliacinio ar kasacinio skundo ribų peržengimą. Viešojo intereso apsaugos po­žiūriu nurodyti atvejai yra išimtys iš dispozityvumo principo, nes nurodytais atvejais teismas neatsiklausia šalių valios, peržengia jų autonomijos ribas. Tokios išimtys yra pateisinamos ir būtinos sie­kiant suderinti privataus ir viešojo intereso gynybą civiliniame pro­cese, užtikrinti šių interesų pusiausvyrą, nes yra pripažįstama, kad bylinėjimasis nėra vien privatus šalių reikalas. Valstybės ir savivaldybių institucijų, teikiančių išvadas svarbiais civilinės bylos klausimais, statusas dabartiniame CPK iš esmės nesi­keičia. Tačiau yra išplečiamas subjektų, galinčių pateikti išvadą civi­linėje byloje, sąrašas - atsisakoma valstybinio valdymo organų są­vokos (anksčiau galiojusio CPK 55 straipsnio 2 dalis) ir nustatoma, kad valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atve­jais gali būti teismo įtraukiamos kaip proceso dalyviai arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekdami įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai susiję su viešojo intereso gynimu (CPK 49 straipsnio 2 dalis). Sąlyga „jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu" pakeitė anksčiau galiojusiame CPK nustatytą siauresnę sąlygą „kad gintų asmenų teises ir valstybės interesus". CPK 50 straipsnio 2 dalyje iš anksčiau galiojusio CPK 56 straipsnio 3 dalies paliktos tik tos aptariamų institucijų teisės, kurios reikalin­gos jų kompetencijai įgyvendinti - susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pa­teikti prašymus, bet neliko jų teisės pareikšti nušalinimus. CPK išli­ko nuostata dėl galimybės teismui pripažinti nurodytų institucijų dalyvavimą procese būtinu. Dabartiniame CPK nustatytos kitokios sąlygos viešojo intereso apsaugai skirtam ieškiniui pareikšti. Pirma, valstybės ir kitų asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimas pakeistas į plačiau su­prantamą viešojo intereso gynimą. Antra, kitaip yra apibrėžtos ins­titucijos ir asmenys, galintys pareikšti ieškinius viešajam interesui ginti. Aptariamas tokių subjektų ratas iš esmės yra atviras, todėl tokiu būdu atsižvelgiama į galimybes ateityje materialinėje teisėje numatyti įvairius subjektus, turinčius teisę ar pareigą pareikšti ieš­kinius viešiesiems interesams ginti. Viena iš svarbesnių naujovių, susijusių su viešųjų interesų ap­sauga, yra CPK 49 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė pareikšti grupės ieškinį. Pasitelkus sisteminį teisės aiškinimo metodą galima teigti, kad grupės ieškinys gali būti pareikštas: 1) tik įstatymų numa­tytais atvejais, 2) tik įstatymų nustatytų asmenų ir 3) tik viešajam interesui ginti. Aiškiai pastebimas grupės ieškinio reglamentavimo nepakan­kamumas, nes jokiame teisės akte nenurodyti kriterijai, pagal ku­riuos būtų galima atskirti, kada galima pareikšti grupės ieškinį vie­šajam interesui apginti (CPK 49 straipsnio 5 dalis), o kada tik pa­prastą ieškinį viešajam interesui ginti (CPK 49 straipsnio 1 dalis). Be to, net ir pareiškus grupės ieškinį, neaiškios tokio veiksmo pro­cesinės pasekmės ir reikšmė, nes įstatymuose nenustatytos jokios specialiosios normos, išimtys, susijusios su grupės ieškinio priėmi­mo ir nagrinėjimo klausimais. Jeigu manytume, kad tokiu atveju taikytinos bendrosios CPK nuostatos, tai šiuo atveju ir vėl kyla klausimas dėl paprasto ieškinio viešajam interesui ginti ir grupės ieškinio viešajam interesui ginti atskyrimo. Svarstytina galimybė priimti atskirą įstatymą dėl grupės ieškinio, kuriame galėtų būti aptarti subjektai, turintys teisę pareikšti grupės ieškinius, grupės ieškinių pareiškimo sąlygos ir nagrinėjimo ypatumai, išimtys iš ben­drųjų CPK nuostatų. Vienintelis bendrosios teisės sistemos šalyse egzistuojančio grupės ieškinio pavyzdys Lietuvoje galėtų būti bankroto bylų proce­sas. Šie panašumai pasireiškia tuo, kad: 1) pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, esant tam tikroms Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme30 nustatytoms są­lygoms, gali pareikšti bet kuris kreditorius, neatsižvelgiant į kredito­rių skaičių, kad ir koks didelis jis būtų, todėl besikreipiantis į teismą kreditorius apgina ne tik savo privatų interesą, bet ir kitų kreditorių teises ir turtinius interesus; 2) bankroto bylos iškėlimo momentu dar nėra žinomas visų kreditorių sąrašas; 3) visų kreditorių sąrašas nustatinėjamas ir tvirtinamas iškėlus bankroto bylą teisme. Tačiau net ir tuomet, kai yra akivaizdžių panašumų tarp gru­pės ieškinių ir bankroto bylų, aiškinant grupės ieškinio įgyvendini­mo galimybes Lietuvoje, negalima remtis analogiškomis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, nes CPK at­žvilgiu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas yra specia­lusis, o pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t. y. ben­drųjų taisyklių išimtis numatančios, teisės normos (CPK 3 straips­nio 5 dalis). Šiuo atveju yra naudinga užsienio valstybių, ypač kontinentinės teisės sistemos šalių, patirtis, pavyzdžiui, Vokietijos, kurioje, kaip jau minėta, žinomas tam tikras grupės ieškinio variantas - asociaci­jų (kolektyviniai) ieškiniai (vok. Verbandsklagen). Vokietijoje nuo 1998 m. vyko diskusijos dėl 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parla­mento ir Tarybos direktyvos Nr. 98/27/EB „Dėl teismo draudimų saugant vartotojų interesus" nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę. Vokietijos teisingumo ministerijos įpareigojimu Makso Planko Tarptautinės privatinės teisės institutas 1999 metais atliko studijas dėl užsienio valstybėse esančių daugelio asmenų tapačių interesų apsaugos formų civiliniame procese. Remiantis šios studijos išva­domis Vokietijos civilinio proceso kodeksas nebuvo keičiamas, o 2001 m. lapkričio 26 d. buvo priimtas įstatymas dėl ieškinių, už­draudžiančių vartotojų teisių ir kitus pažeidimus (vok. Unterlas-sungsklagengesetz). Grupės ieškinio instituto atsiradimas Lietuvoje pirmiausia sie­jamas su nacionalinės teisės derinimu su 1998 m. gegužės 19 d. Eu­ropos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 98/27 /EB „Dėl teismo draudimų saugant vartotojų interesus"31 nuostatomis. Šios direkty­vos veikimo sritis apima ir kitas vartotojų interesų apsaugos taisykles nustatančias tokias direktyvas: 1984 m. rugsėjo 10 d. tarybos direktyva 84/450/EEB, susijusi su valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl klaidinančios reklamos derinimu; 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB, apsauganti vartotoją dėl ne verslo patalpose sudarytų sutarčių; 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl vartojimo kreditų derinimo (su pakeitimais, padarytais Direkty­va 98/7/EB); 1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyva 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų dėl televizijos programų perdavimo veiklos vykdymo derinimo: 10-21 straipsniai (su pakeitimais, padarytais Direktyva 97/36/EB); 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva 90/28/EEB dėl suorganizuotų kelionių, atostogų ir ekskursijų; 1992 m. kovo 31 d. Tarybos direktyva 92/28/EEB dėl žmonėms skirtų medicinos produktų reklamos; 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl vartotojų sutar­čių nesąžiningų sąlygų; 1994 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos dėl tam tikrų su­tarčių aspektų, susijusių su teisės pakaitomis naudotis nekilnoja­muoju turtu įsigijimu; 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB dėl vartotojų teisių apsaugos nuotolinės prekybos sutarčių atžvilgiu; 2000 m. birželio 8 d. Europos Parla­mento ir Tarybos direktyva 2000/3 l/EB dėl elektroninės komerci­jos. Minėtos 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 98/27/EB „Dėl teismo draudimų saugant vartotojų interesus" 1 straipsnyje nurodoma, kad jos paskirtis - suderinti vals­tybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su ieškiniais dėl uždraudimo atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, kurių paskirtis apginti kolektyvinius vartotojų interesus, siekiant užtikrinti sklandų rinkos veikimą. Direktyvoje kolektyviniai interesai aiškinami kaip interesai, nesudarantys pažeistų individualių asmenų interesų visu­mos. Pagal direktyvos 2 ir 3 straipsnį kompetentingi subjektai iškelti ieškinius dėl uždraudimo atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus yra viena ar daugiau savarankiškų visuomeninių institucijų ir (arba) organizacijos, kurių paskirtis ginti kolektyvinius vartotojų interesus. Kompetentingų subjektų prašomos valstybės narės turi pranešti Komisijai, kad šie subjektai yra kompetentingi pareikšti ieškinį dėl uždraudimo atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus. Valstybės narės turi pranešti Komisijai šių kompetentingų subjektų pavadinimus ir paskirtį. Komisija sudaro šių subjektų sąrašą, kuris yra skelbiamas Europos Sąjungos Oficialiajame leidinyje. Pagal direktyvos 2 straipsnį valstybės narės turi paskirti teismus arba administracines institucijas, kompetentingas priimti sprendimus bylose, kurių nagri­nėjimą pradėjo anksčiau minėtos kompetentingos institucijos, kad priimtų teismo nutartį su visu būtinu tikslingumu, prireikus naudo­jant supaprastintą procedūrą, reikalaujančią nutraukti pažeidimus arba juos uždraudžiančią. Ši direktyva nedraudžia valstybėms na­rėms priimti nuostatų, kurios suteiktų kompetentingiems subjek­tams arba kuriam nors kitam suinteresuotam asmeniui didesnes galias iškelti bylą nacionaliniu lygiu. Su grupės ieškinio institutu gali būti siejamas ir CK 6.188 straipsnis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad vartotojas turi teisę tei­smo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kri­terijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas, taip pat turi teisę dėl šio pažeidimo kreiptis ir į vartotojų teises ginančias institu­cijas, jeigu jo interesai pažeidžiami dėl nesąžiningų sutarčių sąlygų taikymo. Pagal CK 6.188 straipsnio 6 dalį, teismui pripažinus sutar­ties sąlygas nesąžiningomis, jos negalioja nuo sutarties sudarymo. Tai reiškia, kad patenkinus vieno ieškovo ieškinį dėl tam tikrų stan­dartinės vartojimo sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, teismo sprendimo res judicata galia bus taikoma ir kitų šią sutartį sudariusių vartotojų atžvilgiu. CPK 42 straipsnis nustato, kad teismas apie pradėtą bylą pagal ieškinį viešajam interesui ginti praneša asmenims, su kurių teisėmis yra susijęs pareikštas ieškinys. Problemų šiuo atveju neturėtų kilti, jeigu pareiškianti ieškinį institucija turės duomenis apie visus as­menis, į kurių interesus atsižvelgdama kreipiasi į teismą, ir tų asme­nų skaičius nebus labai didelis. Tačiau bendraieškiais gali būti ir keli šimtai ar tūkstančiai vartotojų, kurių interesus pažeidžia, pavyzdžiui, nesąžiningos vartojimo sutarčių sąlygos. Be to, kreipimosi į teismą momentu gali būti nežinomi visi asmenys, kurių interesai ir teisės yra pažeisti. Ši problema spręstina pagal CPK 130 straipsnį „Procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu" - įtei­kiant pranešimą apie bylą viešojo paskelbimo spaudoje būdu (CPK 130 straipsnio 1 dalis). Tokiame pranešime rekomenduotina nuro­dyti ne tik įstatymo nustatytą informaciją apie iškeltą civilinę bylą (teismas, procesinio dokumento pobūdis, adresatas, teismo posė­džio data), bet nurodyti ir apie suinteresuotų asmenų galimybę įsto­ti į prasidėjusį procesą. Tai iš esmės vienintelė galimybė ekonomiš­kai ir greitai užtikrinti CPK 49 straipsnio 3 dalyje numatytų asmenų teisių įgyvendinimą. Šioje dalyje nurodyta, kad asmenys, jų pačių ar asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva gali būti įtraukti dalyvauti procese kaip tre­tieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, arba ben-draieškiai. Šiuo atveju teismo iniciatyva įtraukiant į pradėtą bylą bendraieškius aiškintina kaip dispozityvumo principo išimtis, nes pradėta byla susijusi su viešojo intereso gynimu. CPK taip pat nenurodyti kriterijai, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kada asmenys, kurių interesai ginami ieškiniais viešajam interesui ginti, turėtų dalyvauti kaip tretieji asmenys, nepareiškian­tys savarankiškų reikalavimų, o kada kaip bendraieškiai. Rekomen­duotina trečiuosius asmenis į bylos nagrinėjimą įtraukti tokiu atve­ju, kai pareiškiamas neturtinis ieškinys viešajam interesui ginti, nes tokiu atveju, pavyzdžiui, siekiama pripažinti atsakovo veiksmus ne­teisėtais, uždrausti jam atlikti tam tikrus veiksmus arba įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus. Teismo sprendime pagal ne­turtinį ieškinį viešajam interesui ginti trečiųjų asmenų atžvilgiu nu­statyti juridiniai faktai turės prejudicinę galią kitose bylose (CPK 182 straipsnio 2 punktas), kurias ateityje jie galės savarankiškai iš­kelti. Kita vertus, sprendžiant šią problemą, reikia atsižvelgti į civi­linių procesinių teisinių santykių ryšį su materialiaisiais teisiniais santykiais. Asmens padėtis civiliniuose procesiniuose santykiuose priklauso nuo jo padėties materialiuosiuose teisiniuose santykiuose. 2.4. Prokuroro dalyvavimo ginant viešąjį interesą civiliniame procese problemos Prokuroro statusas tarptautiniuose teisės aktuose apibrėžiamas labai lakoniškai - tai pareigūnai, kontroliuojantys teisingumo vyk­dymą. Tiek 1990 m. Jungtinių Tautų kongrese priimtose „Prokuro­rų vaidmens gairėse", tiek 2000 m. spalio 16 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto priimtoje rekomendacijoje „Prokuratūros vaid­muo kriminalinės justicijos sistemoje" daugiau akcentuojamas pro­kurorų vaidmuo ir funkcijos baudžiamajame, o ne civiliniame procese. Tiesiogiai įtvirtinama nuostata, kad prokurorai turi ginti viešąjį interesą ir užtikrinti įstatymų taikymą baudžiamajame proce­se, tačiau prokurorų pareigos ginti viešąjį interesą civiliniame pro­cese minėtuose tarptautiniuose teisės aktuose nenumatyta. To prie­žastis akivaizdi - pagrindinės prokuroro funkcijos yra susijusios su baudžiamuoju persekiojimu, o tai nulemia mažesnį prokuroro akty­vumą civilinėse bylose, todėl Lietuvos ir užsienio valstybėse proku­ratūros veiklą reguliuojantys įstatymai viešojo intereso gynimą civilinėse bylose paprastai laiko papildoma funkcija. Teismas taip pat pripažino, kad įstatymų leidžiamajai valdžiai yra suteikta teisė nustatyti viešojo intereso ribas konkrečiuose santy­kiuose bei įtvirtinti juos įstatymuose, nepažeidžiant Konstitucijos, gali būti nustatyta, kokiais atvejais ir kokia tvarka įgaliotos instituci­jos ar pareigūnai gali viešąjį interesą ginti teismine tvarka. 2003 m. kovo 20 d. priimtame Konstitucijos 118 straipsnio pa­keitimo įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2003 m. balandžio 20 d., konkrečiai nustatyta, kad „prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Lietuvoje iki 1994 m. galiojęs CPK 53 straipsnis nurodė du prokuroro dalyvavimo civiliniame procese būdus: prokuroras galėjo pareikšti ieškinį kitų asmenų teisėms ir įstatymų saugomiems inte­resams ginti, jis galėjo įstoti į bylą bet kurioje proceso stadijoje, jei­gu reikėjo ginti valstybinius ar visuomeninius interesus arba piliečių teises bei įstatymo saugomus interesus. Vadinasi, praktiškai buvo įtvirtinta neribota prokuroro teisė dalyvauti civiliniame procese, nes jo dalyvavimas nebuvo saistomas tik su viešojo intereso gynimu. Tokia nuostata nesiderino su dispozityvumo principu. Pavyzdžiui, prokuroras galėjo protestuoti teismo sprendimą net tuo atveju, kai šalys juo būdavo patenkintos. 1994 m. lapkričio 8 d. buvo priimtas CPK pakeitimo bei papildymo įstatymas ir prokuroras neteko teisės įstoti į bylą bei vykdyti prokurorinę priežiūrą civiliniame procese.32 Dabar galiojančio Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyta, kad prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka gina viešąjį interesą. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad prokuroras, nustatęs asmens, visuomenės, valsty­bės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstaty­mų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savival­dybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva. Įstatyme taip pat numatyta prokuroro galimybė ginti viešąjį interesą ir tais atvejais, kai kitų institucijų pa­reigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių viešojo intereso pažeidimams pašalin­ti.33 Ši nuostata atsirado todėl, kad praktikoje dauguma valstybės ir savivaldybių institucijų neįgyvendina įgaliojimų ir įpareigojimų ginti viešąjį interesą atstovaujamose veiklos srityse. Prokuratūros įstaty­mo 19 straipsnio 2 dalis nustato plačius prokuroro įgaliojimus vieša­jam interesui ginti, iš kurių su civiliniu procesu susijusios prokuroro galimybės viešajam interesui ginti yra tokios: kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu; prašyti iš asmenų dokumentų ir in­formacijos; dalyvauti teismo procese, kai nagrinėjamos civilinės bylos; apskųsti tose bylose priimtus teismo sprendimus, nutartis, nutarimus. CPK taip pat numato prokuroro dalyvavimą civiliniame proce­se. Šio kodekso 5 straipsnio 3 dalis nustato, kad įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota instituci­ja. Prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį viešajam interesui ginti, turi visas ieškovo procesi­nes teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai kiti įstatymai nustato ki­taip (CPK 50 straipsnis). CPK 49 straipsnio 1 dalyje suformuluota nuostata dėl prokuroro galimybės dalyvauti civiliniame procese yra trumpa ir aiški: „Įstatymų numatytais atvejais prokuroras

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!