Viešojo administravimo esmė ir jo analizės galimybės

ĮVADAS Viešasis administravimas – valstybės ir vietos institucijų bei kitų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, valstybės bei vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti ir taikyti , viešosioms paslaugoms administruoti, bei valstybės ir vietos savivaldos institucijų vidiniam administravimui organizuoti bei vykdyti. Jei bandysime analizuoti bet kokio valdymo organizavimą, matysime, kad dažniausiai išskiriamos trys valdymo rūšys, atliekančios valstybės valios vykdymo funkciją. Pirmoji valdymo rūšis – teisinis valdymas, antroji – valstybės sprendimų įgyvendinimo valdymas, trečioji – administracinis valdymas. Lietuvos Respublikos Konstitucija nusako tik pagrindines valstybės valdžios struktūras. Viešojo administravimo institucijas, jų uždavinius, vidinę sandarą, veiklos principus reglamentuoja Vyriausybės, Vietos savivaldos, Apskrities valdymo , Biudžetinių įstaigų ir kiti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai. 1999 m. birželio 17 d. Seimas priėmė Viešojo administravimo įstatymą, kuris reglamentuoja viešojo administravimo pagrindus, apibrėžia viešojo administravimo subjektus, jų veiklos principus. Įstatymas įsigaliojo nuo 1999 m. liepos 9 d., o nuo 2009 m. lapkričio 24 dienos pateiktas Viešojo administravimo įstatymo pakeitimo projektas („LR Viešojo administravimo įstatymo 1, 9, 43 straipsnių pakeitimo bei papildymo nauju ketvirtuoju skirsniu ir 91 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas“). Viešojo administravimo įstatymo tikslas – sudaryti būtinas teisines prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, jog vietos valdžios įstaigos tarnauja žmonėm; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą, įtvirtina kitas viešojo administravimo subjektų ir kitų asmenų teises ir pareigas viešojo administravimo srityse ( LR Viešojo administravimo įstatymo 1str. 1 straipsnio pakeitimas). Viešąjį administravimą suprantame kaip valstybės tarnybos veiklą, studijų sritį ir kaip profesiją. Viešasis administravimas tiesiogiai susijęs su viešųjų programų ir projektų valdymu, su viešosios politikos formulavimu, įvairių lygių administratorių rengimu. Viešojo sektoriaus darbuotojai, dalyvaujantys valstybės valdymo struktūrose ir atliekantys administravimo funkcijas, privalo tai atlikti funkcionaliai naudingai ir efektyviai. Jiems reikalingos žinios, įgūdžiai, organizuotumas, gebėjimas derinti veiklos metodus ir formas. Jie privalo gerai suprasti biudžeto formavimo, personalo valdymo, politikos analizės principus, sugebėti analizuoti viešųjų organizacijų vidinę ir išorinę aplinką, strategiškai mąstyti ir veikti, laikantis viešosios etikos normų ir standartų. Tyrimo objektas. Viešojo administravimo esmė ir jo analizavimo galimybės. Tyrimo dalykas. Viešojo administravimo sąvoka, funkcijos, esmė, principai. Darbo tikslas. Išanalizuoti viešojo administravimo esmę ir jo analizavimo galimybes. Administravimo terminas daugeliui gana nesuprantamas ir gal net visai negirdėtas reiškinys. Išties sunku nustatyti šios sąvokos esmę ir analizė galimybes, visų pirma neišsiaiškinus ir neaptarus, ką ši sąvoka reiškia. Kad būtų lengviau tai padaryti, keliu tokius uždavinius, į kuriuos siekiama atsakyti šiuo rašto darbu: 1. Nors administravimas yra daug apimanti ir plati sąvoka, aptarti viešojo administravimo sritį, esmę. 2. Panagrinėti viešojo administravimo principus. 3. Apžvelgti dabartiniu laikotarpiu dominuojančias viešojo administravimo raidos tendencijas, viešojo administravimo funkcijas. Atkreipiant dėmesį į tai, kad pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta nuomonių, jog naujoji viešoji vadyba nėra universali priemonė, sprendžiant šiuolaikines viešojo administravimo problemas. Tyrimo metodai. Įvairūs straipsniai, internetiniai šaltiniai bei literatūros analizė. 1. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SRITYS , ESMĖ Siekiant gėriau išsiaiškinti administravimo ypatumus, esme pirmiausia reikėtų apibūdinti viešojo administravimo sąvoką. „Viešojo administravimo“ sąvoka vartojama dažnai. Šiuo metu šią sąvoką dažnai galima išgirsti politikų ir kitų valstybės valdžios atstovų kalbose bei sutikti teisės aktuose. Pradėjus vartoti šią sąvoką , atsisakoma ilgus dešimtmečius vartotos sąvokos „ valstybinis valdymas“. Tradiciškai viešasis administravimas suprantamas kaip valstybės tarnybos veikla, kaip studijų sritis ir kaip profesija. Nors kaip mokslo sritis viešasis administravimas atsirado gana neseniai (XIX a. pabaiga), tačiau viešojo administravimo pagrindinius principus žmonija praktikavo jau prieš keletą tūkstantmečių – Egipto piramidės, Didžioji kinų siena , kiti senovės civilizacijų laimėjimai liudija, kad viešosios programos ir projektai įvairiais administravimo metodais buvo gana sėkmingai įgyvendinami. Nors yra žinoma daug administravimo apibrėžimų, tačiau daugumos jų autoriai vieningai sutinka, kad viešasis administravimas apima: • administracinio personalo elgseną ir motyvacijas; • organizacinius susitarimus, įgyvendinant svarbias, valstybinės reikšmės viešąsias programas; • administracinę aplinką, kurią sukuria administracinės sistemos ryšiai su politine sistema ir su visuomene. (6, p. 6-; 5, p. 21). Amerikiečių mokslininkas D. H. Rosenbloomas vadovėlyje „ Viešasis administravimas“ aptaria skirtingas viešojo administravimo teorijas. Pasak jo „ vieni viešąjį administravimą supranta kaip vadybą (valdymą) , kiti pabrėžia jo politinę prigimtį, o kiti teigia, kad tai teisinis procesas, nes jis įgyvendinamas laikantis įstatymų“. Taigi viešąjį administravimą gana sunku vienareikšmiškai apibrėžti, nes jis apima platų veiklos ir subjektų spektrą. Dauguma mokslininkų tvirtina, kad viešojo administravimo veiklos sferą apima ne tik įvairias organizacijas, bet ir asmenis, kurie dirba fizinį darbą. Dalis viešojo administravimo subjektų yra aukštos kvalifikacijos specialistai , kurie formuoja nacionalinę politiką ir gali duoti naudos tautai. Kiti faktiškai neatsako už politikos ar tam tikros srities strategijos kūrimą ir paprastai vykdo nesudėtingas vykdomosios valdžios funkcijas. Pasak J. Edvardo (1999), viešasis administravimas tiesiogiai susijęs su viešųjų programų ir projektų valdymu, su viešosios politikos formulavimu, įvairių lygių administratorių rengimu. Viešojo sektoriaus darbuotojai, dalyvaujantys valstybės valdymo struktūrose ir atliekantys administravimo funkcijas, privalo tai atlikti funkcionaliai naudingai ir efektyviai. Tam jiems reikalingos žinios, įgūdžiai, organizuotumas, gebėjimas derinti veiklos metodus ir formas. Viešajame sektoriuje dirbantys žmonės privalo išmanyti biudžeto formavimo, personalo valdymo, politikos analizės principus, sugebėti analizuoti viešųjų organizacijų vidinę ir išorinę aplinką, strategiškai mąstyti ir veikti, laikantis viešosios etikos normų ir taisyklių. Tad kaip matome kvalifikacija yra būtina, kad dirbti viešojoje įstaigoje. (6, p. 7) Viešasis administravimas yra labai įvairi kategorija, todėl mokslininkų jis apibrėžiamas labai abstrakčiai, vartojami skirtingi terminai. XX amžiuje paskutiniame dešimtmetyje šiam apibrėžimui skiriama daug dėmesio, dėl kelių priežasčių. Visu pirma būtina suformuluoti bendrą apibrėžimą. Antra , viešojo administravimo apibrėžimas padėtų nustatyti jo vietą politiniame , ekonominiame ir socialiniame kontekste. Prieš aštuoniasdešimt metų viešasis administravimas dažniausiai buvo apibrėžiamas remiantis vadybiniais terminais. Vėliau situacija pradėjo keistis, nes buvo pradėtos vartoti teisinės sąvokos. Šiandien Lietuvoje viešojo administravimo kategorijai skiriamas didelis dėmesys. 1999 m. Kauno technologijos universiteto išleistoje monografijoje „ Viešasis administravimas“ doc. dr. A.Šakočius rašo, kad „ siūlytina viešąjį administravimą suprasti kaip valstybės valdymą arba valstybės administravimą ( plačiąją prasme ) ir valstybinį valdymą, arba valstybinį administravimą ( siaurąją prasme).“ Anot jo , „ viešąjį administravimą, įgyvendinamą visų valstybės institucijų , galime vadinti valstybės valdymu, o viešąjį administravimą, įgyvendinant vykdomosios valdžios institucijų – valstybės administravimu (1, p. 255-256). Lietuvoje šios kategorijos prioritetą galutinai įtvirtino 1999 m. birželio 17 d. priimtas Viešojo administravimo įstatymas. Vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi „viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymais ar kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti , numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti“ . Iš šio apibrėžimo aišku, kad viešasis administravimas Lietuvoje traktuojamas teisine prasme ir yra siejamas su būtent vykdomąją valdžia bei jos praktiniu įgyvendinimu.[4]. Pagal LR Viešojo administravimo įstatymą pagrindinės viešojo administravimo sritys yra šios : 1. Administracinis reglamentavimas; 2. Vidaus administravimas; 3. Viešųjų paslaugų teikimo administravimas. 1.1. Administracinis reglamentavimas Ši viešąją administraciją sudarančių institucijų ir įstaigų funkcija išplaukia iš tiesioginės viešojo administravimo paskirties – įgyvendinti įstatymus, kitus teisės aktus, savivaldybių tarybų sprendimus. Administracinis reglamentavimas – nuostatų, taisyklių, reglamentų ir kitų teisės aktų priėmimas įstatymų taikymui ir įgyvendinimui. Taigi administracinis reglamentavimas iš esmės yra valdymo teisinių aktų parengimas ir išleidimas, taip įgyvendinant įstatymus. Vykdant administravimo funkcijas viešojo administravimo subjektai priima administracinius sprendimus, kurie įteisinami administraciniame teisės akte. Įgaliojimus priimti administracinio reglamentavimo teisės aktus viešojo administravimo subjektams suteikia įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Rašytiniai valdymo aktai yra plačiai taikomi administracinės veiklos forma. Šiais aktais nustatomos daugelio teisės subjektų elgesio taisyklės bei sukuriami labai įvairūs administraciniai teisiniai santykiai. Administracinio reglamentavimo teisės aktai yra : a) bendros paskirties – Norminiai administraciniai aktai; b) individualios paskirties – Individualūs administraciniai aktai. Norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Norminius administracinius aktus turi teisę priimti tik viešojo administravimo subjektai, turintys įstatymais nustatytus įgaliojimus, kolegialios arba jų įgaliotos viešojo administravimo institucijos įstatymu nustatytos kompetencijos ribose. Individualus administracinis aktas – dažniausiai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar apibrėžtai asmenų grupei. Individualius administracinius aktus turi teisę priimti ne tik viešojo administravimo institucijos, bet ir viešojo administravimo institucijų vadovai arba jų įgalioti pareigūnai. Palyginus norminių ir individualių valdymo aktų rengimo reglamentavimą, pastebime aiškią disproporciją: reikalavimai norminiams aktams reguliuojami daug smulkiau. Tai paaiškinama šių aktų rūšiniais skirtumais, nes norminiai viešojo valdymo aktai paskirties ir turinio požiūriu būna žymiai sudėtingesni. Viešojo administravimo institucijos dėl administracinio reguliavimo sprendimų, susijusių su bendrais teisėtais visuomenės interesais ir turinčiais svarbią reikšmę didelei gyventojų daliai, turi tartis ir konsultuotis su visuomenės interesams atitinkamoje srityje atstovaujančiomis organizacijomis. Pastarąsias gali reprezentuoti verslininkų ir darbdavių asociacijų, darbuotojų profesinių sąjungų, visuomeninių organizacijų ir kitų nevyriausybinių organizacijų atstovai. Su gyventojais viešojo administravimo institucijos turi tartis tik įstatymų numatytais atvejais. Konsultavimosi dėl administracinio reguliavimo sprendimų būdai gali būti tokie: konsultacinės tarybos, apvalaus stalo pasitarimai, suinteresuotų asmenų sueiga, apklausos, viešai skelbti susirinkimai, atstovų kvietimai bei kiti nuomonių išaiškinimo būdai. Konsultavimosi būdus pasirenka viešojo administravimo institucija. Individualiam administraciniam sprendimui keliami šie reikalavimai: a) individualios paskirties individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas faktais ir teisės aktų normomis; b) sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta sprendimo apskundimo tvarka; c) sprendimas turi būti pasirašytas jį priėmusios institucijos vadovo, ar jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas institucijos antspaudu. Administracinių sprendimų įgyvendinimą būtina prižiūrėti ir kontroliuoti. Kontrolės subjektą nustato sprendimą priėmusi viešojo administravimo institucija. Juo gali būti sprendimą priėmusi institucija arba pavaldumo tvarka įgaliota institucija, prižiūrima įpareigojusios institucijos. Labai svarbus vaidmuo tenka viešojo administravimo monitoringui. Tai viešojo administravimo sistemos funkcionavimo stebėjimo sistema, kuria siekiama laiku pastebėti pokyčius, juos įvertinti, numatyti priemones neleidžiančias neigiamai praktikai susiformuoti. Viešojo administravimo monitoringas vykdomas visose viešojo administravimo institucijose, nepriklausomai nuo jų pavaldumo bei juridinio statuso. Viešojo administravimo sistemos monitoringa organizuoja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 1.2. Vidaus administravimas Tai – administravimo veikla, kuria užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos savarankiškas funkcionavimas, kad ji galėtų tinkamai vykdyti jai priskirtus viešojo administravimo ar kitos valstybinės veiklos uždavinius. LR viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad institucijoje būtų laiku parengiami, priimami ir įgyvendinami administraciniai sprendimai [4]. Pagal LR Viešojo administravimo įstatymo 11 str. 2 dalį vidaus administravimo turinį sudaro administravimo institucijos veiklos ir jai skirtų asignavimų administravimas, remiantis strateginiais ir einamųjų metų planais [4]. Vidaus administravimo veiklos turinį galime išskirstyti smulkiau. Tai būtų : a) institucijos organizacinės struktūros tvarkymas; b) personalo valdymas; c) materialinių – finansinių išteklių tvarkymas ir valdymas; d) institucijai skirtų biudžetinių asignavimų administravimas, remiantis strateginiais ir einamųjų metų planais; e) institucijos veiklos administravimas, remiantis strateginiais ir einamųjų metų planais; f) raštvedybos organizavimas. Vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad laiku būtų parengiami, priimami ir įgyvendinami administraciniai sprendimai institucijose. Institucijų vidaus administravimą reglamentuoja įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai – nuostatai, statutai, veiklos reglamentai, pareiginės instrukcijos, vidaus taisyklės. Vidaus administravimo kontrolės formą ir tvarką pasirenka pati administravimo institucija. Tai gali būti – vidaus administravimo kontrolė, vidaus auditas, išorės auditas. Vidaus administravimo kontrolė vykdoma pagal administracines pareigas ir vidinio reguliavimo dokumentus. Pagal LR Viešojo administravimo įstatymo 13 str. 2 dalį finansų kontrolė ir vidaus auditas, atliekamas Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo nustatyta tvarka. Vidaus auditas atliekamas siekiant patikrinti : a) ar viskas institucijose vyksta taip kaip buvo numatyta planuose; b) ar yra pakankami garantijų, kad turtas saugomas ir kontroliuojamas ; c) ar yra pakankamai garantijų, kad sandorius vykdo atitinkamus įgaliojimus turintys asmenys; d) ar resursai tvarkomi ekonomiškai, o atliekamos finansines ir organizacinės operacijos yra efektyvios; e) pateikti vadovybei rekomendacijas administravimo kontrolei pagerinti [4]. Išorės auditas atliekamas nepriklausomų auditorių arba audito įmonių, siekiant įvertinti administracinės veiklos kokybę bei efektyvumą taip pat vidaus audito sistemos patikimumą ir pateikti rekomendacijas jai pagerinti. Valstybinio audito funkcijas atliekantis subjektas yra Seimui atskaitinga Valstybės kontrolė. Audito funkcija atlieka ne vien tik Valstybės kontrolė. Galiojantys įstatymai tokią teisę suteikia audito įmonėms, taip pat savivaldybėms. Viešasis administravimas neįmanomas be valdymo institucijų pareigūnų atliekamos kontrolinės veiklos – patikrinimų, revizijų , audito, pavedimų vykdymo kontrolės ar, pavyzdžiui, administracinės priežiūros bei prevencijos veiksmų.( Pažymėtina, kad LR viešojo administravimo įstatymas kontrolės funkciją apibrėžia gana siaurai – tik socialinių, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitų viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę.) Tokio pobūdžio veikla siekiama dviejų pagrindinių tikslų : 1) gauti informaciją, ar teisės subjektai nepažeidžia įstatymuose bei administracinio reglamentavimo aktuose nustatytų taisyklių ; 2) sukurti sąlygas, kurios neleistų daryti nusižengimus ir kitokius teisės pažeidimus [4]. Visiems minėtiems administracijos veiksmams bendra yra kontrolė. Tai reiškia, kad priežiūra, auditas ir didžiąja dalimi prevencinė administracinė veikla yra kontrolės formos, turinčios savitų bruožų. Kontrolę ir administracinę priežiūrą vienija tai, kad jos siekia iš esmės tų pačių tikslų, be to sutampa ir šios veiklos formos. Auditas yra forma kontrolės, kurios tikslas – įvertinti tikrinamo subjekto finansinę atskaitomybę, taip pat jo veiklą ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo požiūriu. Taigi auditas apima svarbią, tačiau palyginti siaurą specialią valdymo sritį – pinigų lėšų naudojimą, biudžeto vykdymą. Prevencija , kaip ir administracinė priežiūra bei auditas , yra kontrolės funkcijos išraiška. Būtent konkretus tikslas – užkirsti kelią teisei priešingoms veikoms – skiria prevencija nuo kitų kontrolės formų. Prevencinė viešosios administracijos subjektų veikla, yra kontrolės forma kurią dažniausiai taiko policijos ir valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai. Pagrindinis šios kontrolės tikslas , prevenciniais veiksmais užkirsti kelią nusikaltimams ir kitokiems teisės pažeidimams, bet visų pirma - administraciniams nusižengimams. 1.3. Viešųjų paslaugų teikimo administravimas Viešoji paslauga – valstybės ir savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymo numatytas viešąsias paslaugas. Įstatymo numatytais atvejais bei tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir privatūs asmenys. Viešosios paslaugos teikimą administruoja įgalioti viešojo administravimo subjektai. Jei nustato viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, viešosioms paslaugoms teikti steigia biudžetines ar nebiudžetines viešąsias įstaigas arba išduoda leidimus teikti viešąsias paslaugas privatiems asmenims, taip pat vykdo paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę. Viešųjų paslaugų teikėjo veikla turi būti legali ir teisėta: kad veikla būtų reglamentuota teisės aktais, nustatyta tvarka įregistruota, turinti reikalingus dokumentus. Viešojo administravimo institucijos atsako už administruojamų paslaugų teikimo teisėtumą. Viešojo administravimo institucija, kuri administruoja ar atsako už tam tikras viešosios paslaugos teikimą, negali pati teikti šios paslaugos. 2. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO PRINCIPAI Anot, V. Domarko (2004), pastaraisiais dešimtmečiais viešojo administravimo raida vyksta tradicinio arba senojo viešojo administravimo ir naujosios vadybos idėjų sandūroje. Ją stipriai veikia globalizacijos procesai bei naujosios informacinės technologijos. Šiuolaikinėje pasaulio bendruomenėje vykstantys socialiniai ir ekonominiai procesai neišvengiamai darė įtaką visų valstybių viešojo administravimo turiniui bei formai, ir todėl jo raidą lemia tiek valstybės viduje, tiek ir jos išorėje vykstantys procesai. Todėl viešojo administravimo kaitą daugeliu atvejų sąlygojo keletas išsiskiriančių veiksnių, kuriuos sąlygiškai galima suskirstyti į vidinius ir išorinius. Prie pirmųjų priskirtini ekonominiu racionalizmu bei moderniųjų informacinių technologijų taikymu pagrįsti naujieji vadybos metodai ir naujieji teisiniai santykiai. Išorinė įtaka viešajam administravimui pasireiškia įvairiomis globalizacijos formomis. Dauguma jų siejasi ir su naujų informacinių technologijų sparčia raida (2, p. 7). Priklausomai nuo konkrečios valstybės išsivystymo lygio ir net nuo joje susiformavusių tradicijų, visi minėtieji veiksniai gali skirtingai veikti jos viešojo administravimo sistemos raidą. Todėl, bandant prognozuoti pasirinktų raidos kelių perspektyvumą viešojo administravimo efektyvumo bei visos valstybės progresyvaus vystymosi aspektu, labai svarbu ištirti tų veiksnių sąveikos įtaką viešojo administravimo raidos tendencijoms ir viešojo administravimo funkcijas. Lietuvos viešojo administravimo sistema suformuota ir veikia vadovaujantis šiais pagrindiniais principais: 1.Vykdomosios valdžios centralizavimo ir decentralizavimo deriniais; 2. Koncentravimo ir dekoncentravimo deriniais; 3. Funkcijų perdavimo; 4. Subsidiarumo. Decentralizavimas – įstatymu pagrįstas vykdomosios valdžios ir viešojo administravimo funkcijų perdavimas apskritims ir savivaldybėms, nustatant ribotą jų veiklos administracinę priežiūrą. Decentralizuoti valdymą , reiškia vertikaliai perduoti aukštesnės valdymo pakopos teisę ir įgaliojimus žemesniajai. Dekoncentravimas – teisės aktais pagrįstas administravimo funkcijų perdavimas iš vienos centrinės institucijos kelioms institucijoms arba iš centrinių – teritorinėms institucijoms, paliekant centrinei institucijai neribotą teritorinių institucijų veiklos kontrolę. Dekoncentruoti valdymą reiškia horizontaliai ir vertikaliai perskirstyti funkcijas toje pačioje valdymo pakopoje. Delegavimas arba funkcijų perdavimas – įstatymų suteiktos teisės realizavimas, perduoti pavaldžiai ar kitai institucijai administravimo funkcijas kartu su finansiniais asignavimais. Subsidiarumas – reikalavimas, kad aukštesnėms vykdomosios valdžios institucijoms nebūtų priskiriamos funkcijos, kurias gali atlikti žemesniosios institucijos, esančios greta arba arčiau piliečių. Viešojo administravimo sistemos tikslas – siekti , kad visos valdžios įstaigos tarnautų žmonėms. Todėl būtina skatinti viešojo administravimo institucijų administracinius gebėjimus, didinti jų veiklos efektyvumą. Viešojo administravimo sistema ir tarnautojai turi garantuoti piliečių ir kitų asmenų teisę į teisingą ir nešališką jų prašymų nagrinėjimą viešojo administravimo institucijose, bei pagrįstą jų sprendimą. Lietuvos piliečiai ir kiti asmenys turi teisę apskųsti viešojo administravimo institucijų sprendimą bei gauti kompensaciją už padarytus nuostolius dėl neteisėtos administracinės veiklos. Viešojo administravimo institucijos savo veikloje vadovaujasi demokratinio valstybės administravimo principais: 1) Teisėtumo ir įstatymo viršenybės; 2) Objektyvumo; 3) Proporcionalumo; 4) Nepiktnaudžiavimo valdžia; 5) Tarnybinio bendradarbiavimo. Teisėtumo ir įstatymo viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo institucijų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o jų veikla – atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Negali būti priimamas administracinis sprendimas, prieštaraujantis įstatymams ir aukštesniųjų institucijų administraciniams aktams. Administraciniai aktai kuriais nustatomos , keičiamos arba panaikinamos asmenų teisės ir pareigos, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Objektyvumo principas reiškia, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo institucijos veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Rengiant ir priimant sprendimą nagrinėjami tik su konkrečiu administraciniu veiksmu susiję klausimai. Proporcionalumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo apimtis bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui. Nebeįstatymiškai griežtai taikyti įstatymą tuo atveju, kai gali kilti įstatymu nenumatytas rezultatas. Nepiktnaudžiavimo valdžia principas reiškia, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą, neturint tam suteiktų įgalinimų , arba priimti sprendimus pagal kompetenciją, siekiant kitų, negu įstatymais nustatyta, tikslų. Tarnybinio bendradarbiavimo principas reiškia, kad viešojo administravimo institucijos, rengdamos administracinius aktus, prireikus teikia viena kitai reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą. 3. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO FUNKCIJOS Anot doc. dr. Viktorijos Baršauskienės (1999), prieš pereinant prie atskirų aspektų nagrinėjimo, reikėtų apžvelgti žmonių išteklių vadybos viešąjame sektoriuje funkcijas ir aplinką. Nepriklausomai nuo valdymo lygmens, visos viešojo sektoriaus personalo sistemos turi atlikti tam tikras funkcijas, kurios užtikrintų šio sektoriaus darbuotojams galimybę kompetentingai atlikti savo darbą patenkinamomis darbo sąlygomis. D. Klinkeris ir J. Nalbandianas išskyrė pagrindines žmonių išteklių vadybos viešajame administravime funkcija: (1, p. 214) 1 lentelė Pagrindinės žmonių išteklių vadybos viešąjame administravime funkcijos Funkcija Uždaviniai Aprūpinimas Skelbti įdarbinimo konkursus, atrinkti ir priimti naujus darbuotojus. Paskirstymas Paskirstyti darbus; atlyginti darbuotojams; paaukštinti, perkelti dirbti kitur. Vystymas Apmokyti, įvertinti, globoti, motyvuoti darbuotojus. Sankcionavimas Disciplinuoti; derėtis su darbuotojais dėl darbo sąlygų ir santykių; vykdyti skundų ir apeliacijų procedūras. Kontrolė ir adaptavimas Sukurti personalo valdymo sistemą; nustatyti personalo skyriaus vaidmenį ir santykius su finansų skyriumi bei tiesioginiais vadovais; sukurti ir palaikyti informacijos ir prognozės sistemas, atitinkančias aprūpinimo, paskirstymo, vystymo ir sankcionavimo funkcijas. Šaltinis: Baršauskienė, V. 1999. Viešasis administravimas. Kaunas. p. 215 Šioje lentelėje nurodytos 4 funkcijos, kurias atlieka bet kuri personalo sistema. Visos viešosios įstaigos privalo turėti tam tikrus darbuotojų samdymo, darbo užduočių paskirstymo, darbuotojų žinių, įgūdžių ir sugebėjimų ugdymo bei darbo santykių nustatymo metodus. Pasak V. Baršauskienės (1999), darbo santykių ir palaikymo metodai gali skirtis priklausomai nuo viešosios įstaigos politinės jurisdikcijos, valdymo formos, teikiamų viešųjų paslaugų pobūdžio ir nuo to, ar darbuotojai turi profesinę sąjungą. Tačiau šios funkcijos sudaro žmonių išteklių viešėjame administravime pagrindą. Be minėtų 4 funkcijų, bet kuri kompleksinė organizacija stengiasi kontroliuoti, kaip šios funkcijos yra atliekamos, ir adaptuoti žmonių išteklių valdymo metodus prie besikeičiančios aplinkos (1, p. 215). Pagal tradicinį modelį viešasis sektorius tarnavo visuomenei per hierarchinių struktūrų, atliepusių politikų nuostatas, sistemą. Normine reikalų puse rūpinosi politikai, o efektyviai veikianti biurokratija turėjo užtikrinti tikslų įgyvendinimą. Liberalių demokratijų, arba vadinamųjų kapitalistinių demokratinių visuomenių, sąlygomis ekonomikoje ir visuomenėje ryškiai skiriami du sektoriai – viešasis ir privatusis. Viešajame sektoriuje veikia politinės institucijos, vyriausybė bei įstaigos, o privačiajame – rinkos institucijos. Viešojo administravimo mokslas nagrinėja viešųjų institucijų sprendimų darymą ir vykdymą. Nagrinėjant administravimo raidos tendencijas, pastaraisiais metais ir lietuvių kalba pasirodė keletas darbų, analizuojančių naująsias viešojo administravimo formas, iki šiol nėra bendros nuostatos dėl kai kurių sąvokų, pirmiausia naujasis viešasis administravimas ir naujoji viešoji vadyba, vartojimo. Net anglų kalboje tos sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai. Pasak Ch. Pollitt ir G.Bouckeart (2003), „iki aštuntojo dešimtmečio šis terminas (t.y. viešoji vadyba) nebuvo dažnai vartojamas, o „viešasis administravimas“ tebėra labiau mėgstamas pavadinimas svarbiausiuose moksliniuose žurnaluose Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Be to Prancūzijos, Vokietijos ir Skandinavijos šalių mokslininkai tebeverčia šios srities pavadinimą kaip „viešasis administravimas“ arba „administravimo mokslas“ kur kas dažniau negu „viešoji vadyba“ (5, p.24). Administracinės prievartos funkcija nustato vadinamųjų kardomųjų veiksmų sistema. Ši funkcija yra viešosios administracijos dalis. Administracinė kardomoji veikla susijusi su jau padarytais ar tebedaromais teisės pažeidimais. Taigi, kardomoji viešosios administracijos funkcija – siekti šių tikslų: prievarta nutraukti teisės pažeidimą ; atskleisti teisės pažeidimą ir jo padarymo aplinkybes; užtikrinti sąlygas, kad teisės pažeidėjas būtų patrauktas atsakomybėn. Šie kardomosios funkcijos tikslai leidžia taikyti labai įvairius viešosios administracijos prievartinius veiksmus. IŠVADOS Taigi galime pastebėti, kad viešojo administravimo veiklos pagrindą sudaro aktų leidyba, vadinama administraciniu reglamentavimu. Vidaus administravimas yra pagalbinė veikla, skirta užtikrinti viešosios institucijos ar įstaigos tinkamą veiklą. O viešųjų paslaugų teikimo administravimas yra viešoji veikla, kuri apima nors ir labai svarbią, bet ribotą socialinių santykių sritį – viešąsias švietimo, kultūros , sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Viešasis administravimas suprantamas kaip valstybės tarnybos veikla, kaip studijų sritis ir kaip profesija. Jis tiesiogiai susijęs su viešųjų programų ir projektų valdymu, su viešosios politikos formulavimu, įvairių lygių administratorių rengimu. Labai svarbu, jog viešasis administravimas taptų susietas su demokratinėmis vertybėmis, o jį vykdantys valstybės pareigūnai šiai tarnybai būtų profesionaliai parengti specialistai. Nors visą viešąjį administravimą reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, tačiau vis dar egzistuoja įstatymų spragų, kurios leidžia valdininkams manipuliuoti ir net išvengti atsakomybės už padarytus nusižengimus. Tačiau viešasis administravimas yra vienas iš pagrindinių valstybės prioritetų, nes nuo administravimo kokybės priklauso jos piliečių ir valstybės gerovė. Reiktų paminėti , kad LR viešojo administravimo įstatyme neįvardyta daugelio valstybinių institucijų ir pareigūnų veikla. Tai priežiūros veiksmai ( valstybinių inspekcijų pareigūnų atliekami patikrinimai, Vyriausybės atstovo vykdoma savivaldybių veiklos administracinė priežiūra ir kita ); kontrolė ( pvz: asmens daiktų patikrinimas muitinėje , transporto priemonių techninė apžiūra ); įsakmūs veiksmai ( policijos pareigūno žodiniai reikalavimai, kelių eismo reguliavimas ir t.t ); valdymo veiksmai, kurių pagrindu administracinės teisės subjektai įgyja galimybę veikti ( pvz: transporto priemonių registracija), ir kiti panašūs administraciniai veiksmai. Daugeliu atvejų šias viešojo valdymo funkcijas atliekantys pareigūnai veikia pavedus aukštesnėms valdymo institucijoms bei joms kontroliuojant. Taigi išanalizavus viešojo nadministravimo esmę ir viešojo administravimo galimybes galime padaryti išvadą, kad viešosios politikos ir viešojo administravimo struktūrą ir turinį lemia pokyčiai minėtose valdymo sferose: politikoje ir administravime, darantys tiesioginę įtaką ir viešosios politikos formulavimo, sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo technologijoms, metodams ir procedūroms. Šiuolaikinė viešosios politikos ir viešojo administravimo raida neįsivaizduojama be plataus viešojo sektoriaus veiklos demokratizavimo, piliečių įtraukimo į valdymą, valstybės institucijų veiklos modernizavimo ir personalo profesionalumo, naujų viešosios politikos ir viešojo administravimo strateginių perspektyvų. Taip pat galime teigti jog viešąjį administravimą ir viešąją politiką sieja įvairiapusė veikla, funkcijos, metodai ir viešųjų programų bei projektų rengimo ir įgyvendinimo procedūros. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Kauno technologijos universitetas, Viešasis administravimas. Kaunas, 1999. 2. Kauno technologijos universitetas, Lietuvos teisės universitetas, Viešoji politika ir administravimas. Kaunas, 2004. 3. Pollitt, Ch.ir Bouckaert, G. Viešojo valdymo reforma: lyginamoji analizė. (Vertimas iš anglų kalbos). Vilnius: Algarvė, 2003. 4. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=198296 5. Albaekas Erikas. Ekspertizė ir viešoji politika: keisti sugulovai?.Vilnius, 2004. 6. Jasaitis Edvardas. Įvadas į viešąjį administravimą. Iš Raipa A., Viešasis administravimas. Kaunas. Technologija,1999.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!