Vertybių kaita lietuvių literatūroje (Juozas Aputis, Jonas Biliūnas, Jurgis Savickis)

4

Vertybių kaita lietuvių literatūroje

(Juozas Aputis, Jonas Biliūnas, Jurgis Savickis)

Šiais laikais kalbėti apie moralines vertybės tokias, kaip dora, atgaila, sąžiningumas, labai svarbu, nes be jų neįsivaizduojamas žmonių tarpusavio bendravimas. Reikia pripažinti, kad pastaruoju metu dalis žmonių dažniausiai galvoja, jog svarbiausia yra gražiai apsirengti, patogiai gyventi, gerai uždirbti, smagiai leisti laiką ir apskritai, daryti tik tai, kas teikia džiaugsmą, malonumą. Tai puikiai įrodo šiandienos gyvenimas. Be abejo, yra ir kitokių žmonių, tačiau jų – vis mažiau. Galbūt todėl apie šiandienos žmonių vertybes pastaruoju metu daug kalbama, diskutuojama. Tik problemų turbūt kėlė ne tik mūsų karta, juk apie krikščioniškųjų vertybių svarbą žmogui jau kalbėta ir Jono Biliūno apsakyme ,,Vagis“, kur pagrindinis veikėjas Jokūbas yra atgailos kankinys. Jokūbas-doras, sąžiningas, tikintis ūkininkas, nusižengęs Dievo įsakymui ,,Nežudyk“, visą gyvenimą buvo nelaimingas, jautė kaltę, atgailavo, nes moralus žmogus visada išgyvena, kenčia dėl nedorų savo poelgių. Žmogui, jaučiančiam sąžinės graužimą, kylantį dėl gyvenimo klaidų, gali sukelti gilių dvasinių kančių. Sąžinė neabejotinai yra toks jausmas, kurį turi kiekvienas žmogus. Tiesa, kartais žmogus sugeba negirdėti sąžinės priekaištų ir savo poelgiais bando įrodyti, kad jos neturi. Kaip bebūtų, sąžinė žmones teisia už jų poelgius, ir vieniems ji - vienintelė ir nepaperkama teisėja, o kitiems, neklausantiems sąžinės balso, teisėjais belieka tik visuomenė ir įstatymai. Tačiau tokie žmonės, kurie nemoka gyventi su kaltės jausmu, sąžinė juos kankina, verčia gailėtis - dėl to jie patiria vidinių kančių. Jokūbas, vieno susitikimo su vagimi atveju, kuris įsilaužęs naktį norėjo pavogti berno pasididžiavimą arklį, padarė mirtiną nuodėmę. Žmogus akimirksniu apsisprendė ginti save ir savo turtą, užmuša vagį. Ne iš karto suvokė, ką padaręs. Jei Jokūbas būtų tylėjęs, tai vagis būtų išsivedęs kumeliuką, o jei būtų ką sakęs, tai būtų patį nužudę, nes ginkluotas nusikaltėlis buvo viskam pasirengęs. Jokūbas išveža vagies lavoną, palieka pakelėj su arkliavagio ženklais. Niekas negirdėjo ir nematė nusikaltėlio. Ieškodamas nusiraminimo žmogus pasisako kunigui, žmonai, artimesniems kaimynams, yra suprantamas, guodžiamas, bet ramybės neranda, jo sąžinė vis vien nerami. Apsakyme svarbiausia sąžinė – žmogaus teisėjas. Atimti kito gyvybę, net ginantis nuo vagies, yra labai sunkus nusikaltimas. Kad ir prieš savo valią nužudęs žmogų, veikėjas neatgauna ramybės. Jokūbas padarė mirtiną nuodėmę – nužudė žmogų, nors potekstėje ir suvokiame jo nekaltumą, tačiau jis visą gyvenimą jautėsi kaltas, krimtosi ir neaišku ką Dievas Paskutinio teismo dieną pasakys? Kaip matome, Jokūbas bijo Dievo, reiškia jis dar turi sąžinę ir jei jis gailisi, tai jis dar jis dar nėra morališkai žlugęs. Visą likusį gyvenimą jis neužmiršo šio įvykio ir sąžinė jį graužė lyg koks kirminas. Po padarytos klaidos, žmogus gali nuoširdžiai atgailauti, prašyti Dievo atleidimo, bet kaltės jausmas vis tiek išliks. R. L. Stivensonas yra pasakęs: „Sąžinė liguistai jautri. Sąžine galima naudotis, bet panašiai kaip fantazijos ir skrandžio jos negalima perkrauti.”

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!