Valstybinis smulkaus ir vidutinio verslo reguliavimas

 TURINYS ĮVADAS 3 I. TRUMPA SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO APŽVALGA 4 1. Smulkaus verslo atsiradimo ir steigimosi motyvacija 4 1.1 Smulkaus ir vidutinio verslo subjektų samprata ir jų palyginimas 6 II. VALSTYBINIS SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO REGULIAVIMAS 7 2. Vyriausybės veikla sudarant firmoms ūkininkavimo sąlygas 7 2.1 Smulkaus ir vidutinio verslo įstatyminės norminės bazės stabilumo problema 9 2.2 Valstybės alternatyva finansavimo ir mokesčių administravime 10 2.2.1. SVV finansavimo struktūros 10 2.2.2. Mokesčių sistema 13 III. SVV RĖMIMO IR FINANSINIO ADMINISTRAVIMO MECHANIZMAS 19 3. Užsienio šalių smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo politika 19 3.1 Europos Sąjungos požiūris į SVV rėmimą 23 IV. PARAMA SMULKIAM BEI VIDUTINIAM VERSLUI LIETUVOS RESPUBLIKOJE 24 4. Valstybės politikos SVV atžvilgiu ir SVV teikiamos paramos teisinis reglamentavimas 24 4.1. Techninę paramą SVV subjektams teikiančios įstaigos ir institucijos 26 4.2. Šalyje teikiamos techninės paramos SVV formos, mastai ir tendencijos 31 4.3. Techninė parama SVV plėtrai finansuojama LR ūkio ministerijos lėšomis 32 4.4. LSVVPA teikiamos paslaugos 32 4.5. Finansinio efektyvumo vertinimas 34 4.6. Savivaldybių smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondų lėšų panaudojimas 37 IŠVADOS 45 LITERATŪROS SĄRAŠAS 47 ĮVADAS Smulkusis verslas yra viena dinamiškiausių, lengviausiai vystomų ir greitai besiplečiančių verslo šakų. Lietuvoje net 98% įmonių sudaro smulkusis ir vidutinis verslas, nors šios verslo šakos generuoja tik 33% bendrojo vidaus produkto. Todėl didelis vyriausybes dėmesys turėtų būti skirtas smulkiems ir vidutiniams verslininkams. Labai svarbus faktorius konkurencingumo ir verslumo skatinimui – smulkaus ir vidutinio sektoriaus plėtra. Smulkus ir vidutinis verslas išlieka vienu pagrindinių ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų kūrimo šaltiniu. Šiuo metu Lietuvoje yra sukurta palanki lizingo, banko paskolų ir palūkanų grąžinimo sistema, leidžianti žmonėms pradėti sėkmingai verstis nuosavu verslu be didesnio kapitalo. Todėl labai svarbu yra susipažinti su smulkaus verslo perspektyvomis, teikiamomis nuolaidomis, tarptautinėmis programomis ir fondais bei visu tuo kiek įmanoma racionaliau naudotis. Savo kursiniame darbe pateiksiu trumpą SVV steigimosi motyvacijos apžvalgą, taip pat apžvelgsiu įstatyminės norminės bazės problemas, turinčias įtakos smulkiam bei vidutiniam verslui, finansavimo bei mokesčių ypatumus,taip pat nagrinėsiu rėmimo politiką užsienio šalyse. Norėčiau parodyti, jog Lietuvos vyriausybė ir Seimas labai atidžiai ir rimtai žiūri į smulkųjį ir vidutinį verslą, todėl yra kuriama daug įstatymų, lengvatų bei stengiamasi padėti naujiesiems verslininkams. I. TRUMPA SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO APŽVALGA 1. Smulkaus verslo atsiradimo ir steigimosi motyvacija. Smulkus verslas užsienio šalyse paskutinį XX a. dešimtmetį tapo tikru ekonominiu fenomenu. Jo mastai, augimo tempai ir vaidmuo visuomenėje tapo tokie įspūdingi, kad buvo svarbu išsiaiškinti tokio reiškinio priežastis. Ypač tai svarbu mūsų Respublikoje, kur ekonomika dažnai suprantama kaip monopolistinė didelių įmonių bei mastų pramonė, energetika, telekomunikacijos priemonės. Smulkios bei vidutinės įmonės iki galo nėra įvertinamos kaip efektyvi priemonė išeiti iš krizės. 1980 m. atgimęs smulkusis verslas tapo politinių ir ekonominių debatų centru. A. Gossas šių debatų varžovus suskirstė į tris skirtingas ,,stovyklas”. Laisvosios rinkos teorija. Smulkiosiose įmonėse buvo nauja verslo kultūra ir tvarka, atsisakanti kolektyvizmo bei vyriausybinio ekonominio kišimosi. R. Reaganas smulkųjį verslą pasveikino kaip Amerikos ekonomikos išgelbėjimą, M. Thacher paskelbė tai laisvės barometru, tvirtindama: ,,kuo laisvesnė visuomenė, tuo daugiau smulkaus verslo”. Laisvosios rinkos ekonomika, skatinama teisingumu, remiasi plintančia konkurencija, dėl kurios atsiranda naujos jungtinio verslo bei mažesnės kompanijos, trukdančios monopolistiniam didelių organizacijų plitimui. Pagal marksizmo teorija kapitalizme dominuoja nedidelis monopolistinių kompanijų skaičius, o visuomenė poliarizuojasi tarp tų, kurie valdo didelius produkcijos kiekius, ir tų, kurie ją gamina. Smulkių įmonių atgimimas aiškinamas kaip neišvengiamos tendencijos reiškinys. Smulkusis verslas pristatomas kaip subtili dominuojančios ekonomikos forma bei darbo išnaudojimo ,,įrankis”. Taigi smulkiųjų įmonių augimas 1980 m. suprantamas kaip strategijos dalis, kurią didžiosios įmonės sunkiu metu perduoda savo nelabai pelningą veiklą smulkiosioms įmonėms. Veikiama žemesnių kaštų pagrindu, mažesnėmis komandomis bei paprastesnėmis darbo sąlygomis. Smulkių įmonių formavimo tendencijos didėjimas depresijos metu rodo, kad didysis verslas naudojasi smulkiuoju kaip antraeiliu sektoriumi, savotiška ,,pagalve” rinkos svyravimams išlyginti. Šis sektorius gali išsilaikyti, nes išnaudoja neorganizuotą darbo jėgą, gaunančią mažesnį darbo užmokestį ir besitenkinančią prastesnėmis darbo sąlygomis. Žaliasis judėjimas. ,,Masinė produkcija”, ,,biurokratija”, ,,centralizacija” bei ,,trumpalaikis materialus pelnas” – tapo žodžiais, apibudinančiais industrinės visuomenės krizę, kurią panaikinti gali sugrįžimas prie ,,natūralumo”. Tai yra šio ,,alternatyvaus” judėjimo smulkaus verslo ideologijos išraiška. Fritzo Schumacherio priimtas šūkis ,,maža yra gražu” atspindi nuomonę, kad gyvenimo kokybę turi nusakyti ne tik materialūs didžiojo verslo motyvai. Smulkios įmonės atrodo demokratiškesnės ir atsakingesnės visuomenei nei nutolusios didžiosios organizacijos, vykdančios augimo strategijas, kurioms labiau rūpi turto kaupimas ar vieta bendruomenėje. Pinigai, prekės ir žmonės turėjo judėti iš rinkos į rinką, nestabdomi ideologinių ar protekcinių barjerų. Vakaretiška gerovė turėjo lietis į Rytus ir Vakarus, praturtindama visų šalių pramonę bei vartotojus. Šiuo metu Šiaurės Amerika ir Europa yra pagrindiniai pasaulio stabilumo ir klestėjimo ,,inkarai”, tuo tarpu likusi pasaulio dalis visaip kovoja su ekonominiais nuopoliais. Todėl galima teigti, kad iš minėtų verslo teorijų labiausiai ir geriausiai pasitvirtino laisvosios rinkos teorija. Atskiros motyvacijos teorijos ir koncepcijos. Motyvacija yra faktorių kompleksas, verčiantis žmones (dirbančiuosius, darbdavius, vartotojus) veikti. Karlas Vesperis išskiria šiuos verslo kūrimo motyvus ir veiksmus: • stiprus porekis daryti tai, kaip patys norime; • džiaugsmas kurti; • ekonominė nauda; • poreikis matyti konkrečius savo veiklos rezultatus; • nerimas dėl dabartinio darbo; • poreikis vadovauti kitiems; • poreikis pačiam ir kitiems įrodyti savo sugebėjimus ir išmanymus; • poreikis dominuoti. Amerikiečių įmonių kūrimo motyvas pats trumpiausias – ,,mes tuo verčiamės savo džiaugsmui ir pelnui”. Anot Stoke svarbiausios įmonių kūrimo priežastys yra šios: • asmeninė laisvė ir nepriklausomybė; • savirealizacija; • verslo galimybių įgyvendinimas; • skirtumas tarp gaunamos algos ir tų pajamų, kurias tikimasi gauti. Remiantis verslo motyvacijos teorija, galima teigti, kad įmonės veikia ne tik dėl vienintelio ar dominuojančio tikslo – maksimalaus pelno ar pajamų. Įmonių atsiradimas ir jų mastai gali atitikti ir kitus veiklos motyvus. Taigi dažniausiai pasitaikantis naujos įmonės kūrimo motyvas – nepriklausomybės, veiklos bei sprendimų priėmimo laisvės siekimas, saviraiška ir savo galimybių išbandymas, paveldėjimo ar šeimos tradicijų tęsimas. Tokie motyvai paprastai sudaro prielaidas atsirasti didesnei smulkaus ir vidutinio ūkio struktūrų įvairovei. 1.1 Smulkaus ir vidutinio verslo subjektų samprata ir jų palyginimas. Įgyvendindamas 1996 m. balandžio 6 d. Europos Komisijos rekomendaciją dėl mažų ir vidutinių įmonių sampratos, Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. spalio 22 d. priėmė naują Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d. Įstatyme apibrėžti SVV subjektai, atitinkantys Europos Komisijos rekomendacijas, ir jiems teikiamos valstybės pagalbos formos, kitos šiam verslui svarbios nuostatos. Smulkaus ir vidutinio verslo subjektų sampratos palyginimas 1 pav. Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas galiojo iki 2002 12 31 Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas įsigaliojo nuo 2003 01 01 SVV subjektai Vidutinės, smulkios įmonės, mikroįmonės bei fiziniai asmenys, įsigiję patentą, šio patento galiojimo laikotarpiu. Vidutinės, mažos įmonės bei fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kurią verčiamasi turint verslo liudijimą. Vidutinė įmonė Įmonė, kurioje vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius – ne daugiau kaip 49. Įmonė, kuri atitinka šias sąlygas: dirba mažiau kaip 250 darbuotojų; metinės pajamos neviršija 138 mln. LT ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln. LT; yra savarankiška. Maža (iki 2002 12 13 – smulki) įmonė Įmonė, kurioje vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius – ne daugiau kaip 9. Įmonė, kuri atitinka šias sąlygas: dirba mažiau kaip 50 darbuotojų; metinės pajamos neviršija 24 mln. LT ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln. LT; yra savarankiška. Mikroįmonė Induviduali (personalinė) įmonė, kurioje dirba tik savininkas ir jo šeimos nariai (sutuoktiniai, tėvai, įtėviai, vaikai, įvaikiai). Įmonė, kuri atitinka šias sąlygas: dirba mažiau kaip 10 darbuotojų; metinės pajamos nevrišija 7 mln. LT ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. LT; yra savarankiška. Savarankiškomis įmonėmis laikomos visos įmonės, išskyrus tas, kurių ¼ ar daugiau įstatynio kapitalo ar balsavimo teisių priklauso vienai ar kelioms įmonėms, kurios nėra mažos ar vidutinės įmonės. Ši riba gali būti viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms bendrovėms, fondams ar kitiems juridiniams asmenims, investuojantiems rizikos kapitalą į SVV. II. VALSTYBINIS SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO REGULIAVIMAS. 2 Vyriausybės veikla sudarant firmoms ūkininkavimo sąlygas. Nagrinėjant ekonominius bei socialinius klausimus, negalima ignoruoti vyriausybės vaidmens. Praėjo tie laikai, kai vyriausybės apsiribodavo “naktinio sargo” vaidmeniu, gindamos privatinės nuosavybės teisę ir nesikišdamos į ekonomiką. Ekonomiką, anot A. Smito, tvarkė ,,nematomoji ranka”. Tokia padėtis buvo iki XIX a. pabaigos. XX a. pradžioje išvystytos rinkos šalyse ėmė didėti vyriausybių ekonominis vaidmuo. Jis ypač padidėjo 1929 – 1933 metų pasaulinės krizės laikotarpiu. Atsirado pirmieji teoriniai darbai, pagrindžiantys vyriausybės vaidmenį. Paminėtinas Dž. M. Keinso darbas ,,Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija”. Išvystytos rinkos šalyse vyriausybė nėra ūkininkavimo subjektas. Tokiose šalyse nenurodinėjama, ką ir kaip gaminti, tuo labiau kam gaminti. Visus šiuos klausimus sprendžia vyriausybės skirti firmų vadybininkai. Vyriausybės ekonominis vaidmuo pirmiausia pasireiškia įstatymų rengimu. Vyriausybė turi sudaryti palankias sąlygas verslui plėtoti, ginti vartotojų interesus, aktyviai vykdyti socialines funkcijas panaudojant mokesčius. Labai svarbi firmų veiklos sąlyga yra gerai parengta teisinė bazė, kuri numato ūkininkaujantiems subjektams ,,žaidimo taisykles” ir griežtai reikalauja, kad jų būtų laikomasi. Jeigu priimti ekonominės veiklos, nuosavybės, darbo teisės bei kiti įstatymai, verslininkai gali veikti pagal principą – viskas galima, ko nedraudžia įstatymas. Tenka pastebėti, kad respublikoje vis dar nėra reikiamos teisinės bazės. Nieko nuostabaus: kai kurie įstatymai paveldėti iš netolimos praeities, kiti aklai kopijuojami nuo Europos Sąjungos. Turime pradėti naują įstatymų kūrimo etapą. Suformavus pagrindinius įstatymus, dinamiškai besikeičiantis gyvenimas verčia kai kuriuos jų tobulinti arba atsisakyti anksčiau priimtų. Įstatymo idėja atsirado visuomenėje, juos gali inicijuoti gyventojai, partijos, Seimas, Vyriausybė. Nemažai pasidarbuoja lobistai. Tai visiškai nesmerktinas stambių firmų, verslininkų asociacijų ir t. t. elgesys, nes jie geriau žino verslo veiklos sąlygas ir jo gerinimo priemones. Seimo ir Vyriausybės reikalas atmesti tai, kas nereikalinga, ginti rinkos dalyvių teisėtus interesus ir priimti sprendimus, kurie būtų naudingi verslui ir gyventojams. Kaip rodo užsienio šalių patyrimas, silpnos įstatymo pusės akivaizdžiausiai išryškėja teismuose. Teisminis administracinių, baudžiamųjų bylų nagrinėjimas atskleidžia silpnas įstatymo puses, galimą jų įvairų supratimą, jo dviprasmybes, sudaro pretekstą juos tobulinti, daryti pataisas. Tai natūralus procesas: geriau keletą kartų pataisytas įstatymas negu prastai veikiantis ir netaisomas. Prastas įstatymas ar įstatymų nepaisymas sukelia teisinį nihilizmą. Sėkmingame versle didelis vaidmuo tenka informacijai, kurios pagrindinis teikėjas yra vyriausybinės institucijos. Neturint reikiamos informacijos apie gyventojų užimtumo, pajamų pokyčius, parduotų prekių kiekį, kainas ir t.t., neįmanoma efektyvi prekinio ūkio organizacija. Galima tvirtinti, kad gerai organizuota informacija yra svarbiausia efektyvios gamybos sąlyga. Informacija turi būti patikima, visapusiška, nepavėluota ir prieinama vartotojui. Žodžiu, verslininkai, būdami pagrindiniai mokesčių mokėtojai, turi teisę iš Vyriausybės reikalauti informacijos, kuri leistų jiems pagal esamą padėtį, išvengti nereikalingų bankrotų ir sudarytų sąlygas koreguoti savo elgseną. Vyriausybės institucijos priima įstatymus, kurie neleidžia kenkti visuomenei. Nesunku įsivaizduoti, kaip atrodytų visuomenė, kurioje bet kuris panorėjęs užsiiminėtų gydymo praktika, neturintis specialaus pasiruošimo projektuotų tiltus ir t. t. Vyriausybė tvarko firmų rejestrą, licencijų veiklai išdavimą, rūpinasi gamtos apsauga, daug dėmesio skiria socialinei rūpybai, gyventojų sveikatingumui ir pan. Vyriausybė vykdo tokias organizacines verslo funkcijas: Registraciją. Privatūs asmenys arba juridiniai subjektai, norėdami užsiiminėti tam tikra veikla, turi užregistruoti firmą vyriausybinėje įstaigoje. Sertifikaciją, kuri patvirtina, kad firmos gaminamas produktas tenkina visus jam keliamus reikalavimus. Reikia pastebėti, kad tokius pažymėjimus gali išduoti privačios ir vyriausybinės įstaigos. Nereikalaujama, kad respublikoje gaminami produktai būtų sertifikuojami (išskyrus importuojamas prekes). Už sertifikato išdavimą imamas mokestis, kuris kiek padidina prekės kainą, bet garantuoja pirkėjui kokybę. Licencijų išdavimą. Neturintis licencijos negali užsiiminėti tam tikra veikla. Už licencijas imamas mokestis. Licencijos apsaugo ir riboja kai kurių prekių, paslaugų tiekimą nuo griaunančios konkurencijos, pvz., prekyba degtine. Nesunku įsivaizduoti miesto transportą be licencijų. išnyktų autobusų parkai, kurie teikia kai kurioms keleivių kategorijoms lengvatas. Būtų perkrautos miesto gatvės, didėtų aplinkos tarša ir t. t. Licencijos apsaugo vartotojus nuo nekokybiškų paslaugų teikimo. Suteikia pivilegijas. Tai išmintinės teisės, suteikiamos asmeniui arba firmai aptarnauti kurią nors rinką. Vyriausybė, suteikdama privilegiją, nesiekia, kad firma tokiu būdu gautų didžiausią monopolinį pelną. Privilegijos tikslas – pašalinti pragaištingą konkurencinę kovą. Pivilegijų suteikimas turi ir neigiamą pusę: varžo konkurenciją, o tai savo ruožtu neskatina gerinti paslaugų kokybės. Toliau bus apžvelgtas įstatymų gyvybingumas, jų teigiamos bei neigiamos pusės, kokia įtaką jie turėjo SVV Lietuvoje praeitame dešimtmetyje. Taip pat bus pateiktas valstybės vaidmuo finansavimo ir mokesčių administravime tiek mūsų šalies, tiek kitų šalių. 2.1 Smulkaus ir vidutinio verslo įstatyminės norminės bazės stabilumo problema Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, jog tautos ūkio pagrindą sudaro asmens, turinčio įteisintą privačią nuosavybę, laisva ir įniciatyvi ūkinė veikla. Bet smulkiam ir vidutiniam verslui ne tiek reikšminga parama, kiek norminės teisinės bazės stabilumas ir ne per didelis ūkio reguliavmas. SVV steigimą ir veiklą tiesiogiai regulioja virš 300 norminių teisinių dokumentų pagal įvairius apskaičiavimus veiklą kontroliuoja nuo 25 iki 50 kontroliuojančių įstaigų ir tarnybų. Smulkaus ir vidutinio verslo įmonės Lietuvoje priklauso įvairioms veiklos sritims. Nors Lietuvoje ir vedamas Respublikos įmonių rejestras ir jame surašomos veiklos rūšys, tačiau įstatymas nereikalauja užrašyti pagrindinės veiklos rūšies. Todėl be specialių tyrimų nustatyti, kokiomis veiklos sritimis daugiausiai verčiasi smulkaus verslo įmonės, praktiškai neįmanoma. Lietuvoje pagal Mažųjų įmonių įstatymą “mažosioms įmonėms” buvo priskiriamos įmonės, kurių bendras darbuotojų skaičius neviršijo 50 dirbančiųjų, ir bendrosios pajamos per metus ne didesnės kaip 500 tūkst. litų. Mažosioms įmonėms taip pat buvo taikomos mokesčių lengvatos. Pirmaisiais dvejais metais pajamų tarifas sumažinamas – 70 proc. , nuo trečiųjų metų – 50 proc. , jei įplaukos iš gamybinės veiklos sudaro ne mažiau nei du trečdalius bendrų įplaukų už realizuotą produkciją, atliktus darbus ar suteiktas paslaugas. Jei įplaukos iš gamybinės veklos buvo mažesnės, mokesčių tarifai mažinami 50 proc. Nuo 1995 m. balandžio mėnesio nustojo galioti Mažųjų įmonių įstatymo 4, 5 ir 6 straipsniai: ,,Mokestinis kreditas”, kuriame buvo nustatytas įmonių pelno, pajamų mokesčio mokėjimo lengvatos bei kiti straipsniai apie supaprastintos ūkinės veiklos rezultatų apskaitos taikymą mažosioms įmonėms. Be to, Vyriausybė, įvesdama tam tikrus apribojimus, patvirtino sąrašą veiklos sričių, kurioms nebuvo taikomas Mažųjų įmonių įstatymas. Nuo 1994 m. mažųjų įmonių įstatymas nebebuvo taikomas mažosioms įmonėms tuo atveju, jei jų neskatinamosios veiklos įplaukos viršijo 30 proc. (visų įplaukų iš šių sričių: prekybinės veiklos, tarpininkavimo, salyklo alaus ir nespirituoto vyno gamybos, visuomeninio maitinimo, parduodant alkoholinius gėrimus, bankų veiklos, įnvesticinių bendrovių veiklos ir kt.). 1999 m. po ilgų daugkartinių projektų rengimų ir derinimų buvo priimtas ir nuo 1999 m. įsigaliojo Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas, pateikęs visiškai kitokį SVV teisinį subjekto išskyrimą, detalizavimą ir rėmimo struktūrą. Šiuo įstatymu SVV galiausiai buvo atskirtas nuo stambaus verslo, bet jame dirbtinai sumažinus vidutinių įmonių dydį, buvo nukrypta nuo ES verslo įmonių skirstymo kriterijų. Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo aktualumas ir problemos kyla tiek dėl šio verslo specifikos, tiek dėl objektyvių visos šalies veiksnių bei susidariusių sąlygų. Prie smulkaus ir vidutinio verslo specifinių problemų priskirtina tai, kad verslo vadovavimui būtinos universalios verslo steigėjų ir vadovų žinios bei kompetencija; labai ribotos aukštos kvalifikacijos personalo formavimo galimybės, taip pat ribotos šio personalo kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo galimybės. Prie bendrų veiksnių, vienodai veikiančių visą verslą ir keliančių jo palaikymo ir rėmimo problemas, priskiriama ir nepastovi prieštaringa verslo administravimo norminė teisinė bazė, kurią pareigūnai gali savaip interpretuoti, išankstinis veiklos apmokestinimas ir apmokestinimo tvarkos kaitaliojimas atgaline tvarka, finansinių paslaugų įvairovės stoka ir aukšti kreditų gavimo kaštai, per stipri atskirų verslo šakų ir grupuočių įtaka šalies ekonominiam gyvenimui ir norminės teisinės bazės kūrimui, ilgalaikių šalies ekonomikos plėtros prognozių nepatikimumas – per daug politizuotos, blogai pagrįstos ir tarpusavyje nesusietos, nenumatytos rėmimo ir įgyvendinimo galimybės. Nėra garantijos, kad pasikeitus valdžiai ar verslo grupuočių įtakai, išliks numatytos ūkio plėtros gairės ir prerogatyva. 2.2 Valstybės alternatyva finansavimo ir mokesčių administravime. 2.2.1 SVV finansavimo struktūros. Dauguma pasaulio ir Europos šalių teikia pagalbą finansuojant SVV. Pagalbos metodai ir apimtys atskirose šalyse skiriasi. Šiuo metu yra trys pagrindiniai pagalbos teikimo būdai: tiesioginės subsidijos ir dotacijos, subsidijuojamos paskolos ir kredito garantijos. Kredito garantijų schemų tikslas – leisti SVV palankiomis sąlygomis naudotis komercinių sistemų kreditais, net neturint reikiamo užstato. Garantijų schemos paprastai laikomos pageidautina smulkaus verslo politikos dalimi, nes jos skatina komercinius bankus skolinti SVV. Tačiau nuostoliai gali būti dideli, tad svarbu tinkamai parengti kreditavimo vertinimo procedūras. Kai kurios Europos šalys sumažino valstybės paramą kredito garantijoms. Valstybė gali alternatyviai skolinti SVV per specializuotą finansinę instituciją arba komercinių bankų sistemą. Vienos Europos šalys paskolas SVV teikia lengvatinėmis sąlygomis, kitos naudoja subsidijuojamas paskolas, kaip regioninės politikos elementą. Daugeliu atvejų paskolos suteikiamos tik valstybės patvirtintiems tikslams: aplinkos kontrolei, aukštų technologijų pramonės tyrimams ir plėtrai ar vadinamųjų depresinių regionų plėtojimui. Finansiškai verslininkams remti naudojamos šios formos: • smulkioms įmonėms teikiamos tiesioginės ir dalinės paskolos iš savo šalies biudžeto; • garantuojami kreditai; • finansuojamos specialios programos (skatinamas eksportas, tyrimai, specialistų rengimas ir pan.); • įsigyjama dalis smulkiojo verslo investicinių kompanijų kapitalo ir garantuojami jų išleidžiami vertybiniai popieriai. Tarp kredito – finansų institucijų dominuoja smulkaus verslo investicinės kompanijos (SVIK), pradėtos kurti nuo 1958 m. Dabar jų yra apie 450. Tai privačios, pelno siekiančios įmonės, kurių paskirtis – investuoti tik į smulkų verslą, ypač į labai rizikingą, bet siūlantį naujus produktus, turinčius potencialią rinką, palankias konkurecijos sąlygas, galimybę plėstis. Kai kurios SVIK veikia kaip komerciniai bankai. Jos permenybę teikia lėšų skolinimui, o ne nuosavybės teisės įsigijimui. Smulkų ir vidutinį verslą Didžiojo Britanijoje finansuoja tiek privatus, tiek ir valstybinis sektorius. Pagrindiniai SVV finansavimo šaltiniai Anglijoje: • Asmeninės savininkų investicijos. Tai investicinio kapitalo šaltinis smulkiai įmonei. • Akcinis kapitalas. Stambios organizacijos ( pvz., Candover Investments) akcinį kapitalą investuoja į jauną ir augantį verslą. • Kliringo bankai. Pagrindinis bankas ir kiti kliringo bankai turi visas išplėtotas paslaugas, teikiamas smulkioms įmonėms. Banko paskolos plačiai naudojamos kaip finansinės priemonės ilgalaikiams poreikiams. • Faktoringas. Smulki įmonė gali padidinti apyvartinį kapitalą, savo skolininkus perduodama faktoringo kompanijai. • Eksporto finansavimas. Eksporto kredito departamentas sutvarko draudimą, kai užsienio klientas yra nemokus. Tai pirmas svarbus žingsnis, siekiant tarptautinės prekybos palaikymo iš banko ar eksporto namų. Smulkios ir vidutinės įmonės gali gauti trumpalaikes, ilgalaikes paskolas, tiekėjo kreditus bei valstybinius kreditus. Tokius kreditus gali suteikti vyriausybinės įstaigos, savivaldybės ar specialūs fondai, jei verslininko veiklą apima kuri nors finansuojama programa. Svarbiausi šaltiniai iš privataus sektoriaus yra šie: • Asmeniniai investuotojai. Tai žmonės, kurie dažniausiai investuoja į besikuriančias įmones, nupirkdami tam tikrą akcijų kiekį. Tokiu būdu yra formuojamas pagrindinis įmonės kapitalas. Kad privačių asmenų, norinčių investuoti savo pinigus, būtų kuo daugiau, 1983 m. Anglijos Vyriausybė pristatė Verslo plėtros programą, kurios pagrindinis tikslas – pritraukti potencialius investuotojus, iš privačių asmenų lėšų skatinti remti smulkaus ir vidutinio verslo įmonės. • Rizikos kapitalo fondai. Šie fondai finansuoja tas smulkaus ir vidutinio verslo įmonės, kurios nori plėsti savo verslą. Didžioje Britanijoje yra virš 100 kapitalo kompanijų, kurių investicijų fondai yra sudaromi iš įvairių šaltinių, pvz.: pensijų fondų, draudimo kompanijų, regioninių plėtros agentūrų ir pan. • Bankai. Iki 1980 Anglijos bankai nesudarė palankių sąlygų smulkaus ir vidutinio verslo įmonių raidai. Vėliau daugelis bankų pradėjo teikti kreditus labai palankiomis sąlygomis. Atsirado tam tikros kredito grupės: • kreditai verslo pradžiai su fiksuota palūkanų norma; • verslo plėtros kreditai. 1980 m. Didžiosios Britanijos Vyriausybė pradėjo aktyviai remti smulkų verslą. Todėl valstybės įtaka finansuojant smulkaus ir vidutinio verslo įmonės Anglijoje yra didelė. Išskiriami centriniai ir vietiniai valstybės finansavimo šaltiniai, iš kurių galima gauti tiek trumpalaikius , tiek ir ilgalaikius kreditus. Svarbią vietą tarp visų Britanijos smulkaus ir vidutinio verslo įmonių užima vadinamoji ,,Business Links” bendrija, kurią galima priskirti prie šalutinių SVV finansavimo šaltinių. Bendrija įdomi tuo, kad suvienija visus pagrindinius vietos verslo rėmimo atstovus, mokymo ir įmonių tarybas, pramonės rūmus, vietos ir nacionalinės valdžios atstovus, įmonių atstovus. Tokių būdu verslininkui padedama gauti ne tik kreditus, bet ir visą kitą verslui reikalingą informaciją bei paramą. Apžvelgus SVV finansinio administravimo politiką Didžiojoje Britanijoje, galima pastebėti, jog smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybės yra labai didelės. Dauguma kreditinių organizacijų kreditus skiria atsižvelgdamos į tam tikrus įmonių ypatumus, todėl toks įvairiapusis jų suskirstymas smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms leidžia gauti tikslinius kreditus pačiomis palankiausiomis sąlygomis. Lietuvoje tokia patirtis dar netaikoma, nes kreditinės organizacijos daugiausiai dėmesio skiria tam, ar įmonė galės užstatyti pakankamai turto, kad gautų kreditą. 2.2.2 Mokesčių sistema. Mokesčiai yra labai sudėtinga SVV politikos sritis, kadangi lengvatos dažniausiai reiškia valstybės pajamų netekimą bei sukuria galimybes apeiti įstatymą, arba per daug apsunkina jų laikymąsi. Dėl to galiausiai padidėja veiklos kaštai. Vakaruose vyrauja požiūris, kad SVV labiausiai priimtina paprastesnė mokesčių sistema, kurioje numatoma mažiau atleidimų nuo mokesčių, bet joje apskritai mažesni mokesčiai. Mažesni mokesčiai sukuria palankesnę aplinką sąžiningumui bei teisėtam verslui. O tai savo ruožtu reiškia norą laikytis įstatymų ir mokėti mokesčius. Iš visų mokesčių didžiausią administracinę naštą SVV uždeda pridėtinės vertės mokestis, dėl to daugelis šalių sukūrė priemones ją palengvinti. Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje yra nustatyta riba, nuo kurios įmonėms nereikia registruotis kaip PVM mokėtojams. Svarbu, kad pirkėjas, perkantis iš nemokančio PVM, nemokėtų brangiau už perkamą produkciją. Mokesčio tarifus ir mokėjimo tvarką nustato Mokesčių administravimo įstatymas ir jo pagrindu priimti kiti mokesčių įstatymai bei LR Vyriausybės nutarimai, kiti teisiniai norminiai aktai. Mokesčiai, kuriuos administruoti pavesta valstybinėms mokesčių inspekcijoms, yra šie:1) pridėtinės vertės mokestis; 2) akcizas; 3) fizinių asmenų pajamų mokestis; 4) juridinių asmenų pelno mokestis; 5) įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis, bei kiti mokesčiai. Dabartinė mokesčių sistema suteikia galimybę smulkiems ir vidutinio verslo subjektams pasinaudoti šiomis lengvatomis bei specialiomis nuostatomis: Pelno mokestis. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas numato, kad visos įmonės privalo mokėti pelno mokestį nuo pajamų, uždirbtų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Visų įmonių pelnas apmokestinamas, taikant 15 proc. pelno mokesčio tarifą. Įstatymas nustato, jog tam tikrus kriterijus atitinkančios įmonės, apskaičiuodamos apmokestinamąjį pelną, gali taikyti vieną iš dviejų taisyklių: Įmonės, kuriose vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkst. Lt, apmokestinamąjį pelną gali apmokestinti taikydamos 13 proc. tarifą. Įmonės, kuriose vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 1 mln. Lt, apmokestinamojo pelno dalį, lygią 25 tūkst. Lt, gali apmokestinti 0 proc. tarifu, o likusią apmokestinamojo pelno dalį - 15 proc. tarifu. Ši taisyklė galioja individualioms įmonėms, tikrosioms ūkinėms bendrijoms ir komanditinėms ūkinėms bendrijoms. Pagal šias taisykles apskaičiuojamas 2004 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamasis pelnas. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme yra numatyti atvejai, kada šios taisyklės negali būti taikomos. Įmonės, kurios apmokestinamąjį pelną apmokestina 13 proc. mokesčio tarifu, ilgalaikio turto grupėms gali pačios nusistatyti maksimalius nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus, neatsižvelgdamos į normatyvus, nustatytus Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 1 priedėlyje (išskyrus naujus pastatus, naudojamus veiklai, ir pastatų, įtrauktų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, rekonstravimą, jei pastatai pastatyti arba rekonstravimas atliktas nuo 2002 m. sausio 1 d., taip pat gyvenamuosius namus ir kitus pastatus). 10 proc. mokescio tarifu apmokestinamos užsienio vieneto ne per nuolatine buveine Lietuvos Respublikoje gautos pajamos, kuriu šaltinis yra Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas numato, kad, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną nuo 2005 metų mokestinio laikotarpio, Lietuvos vienetų apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 0 procentų mokesčio tarifą, jeigu: per mokestinį laikotarpį įmonės darbuotojų, priklausančių Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 4 straipsnyje nurodytoms tikslinėms asmenų grupėms, skaičius sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, per mokestinį laikotarpį įmonė nevykdo veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, tvirtinamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, arba per mokestinį laikotarpį iš tokios veiklos gautos pajamos sudaro ne daugiau kaip 20 procentų visų vieneto pajamų, mokestinio laikotarpio paskutinę dieną įmonė turi socialinės įmonės statusą. Įmonėms, kurių praėjusių mokestinių metų apmokestinamosios pajamos buvo ne didesnės kaip 100 tūkst. Lt, ir naujai įregistruotoms įmonėms pirmaisiais mokestiniais metais nereikia mokėti avansinio pelno mokesčio ir teikti avansinių pelno mokesčio deklaracijų. Lietuvos įmonės, kurios iki 2002 sausio 1 d. pajamas pripažindavo pagal pinigų apskaitos principą (šias sąlygas iki 2002 sausio 1 d. galėjo atitikti tik neribotos civilinės atsakomybės juridiniai vienetai) ir kurių pajamos per paskutinius 3 mokestinius laikotarpius nė per vieną jų neviršijo 100 tūkst. Lt, taip pat naujai įregistruotos Lietuvos įmonės, kurių pirmojo mokestinio laikotarpio planuojamos pajamos neviršys 100 tūkst. Lt per mokestinį laikotarpį, gali taikyti pinigų apskaitos principą. Socialinis mokestis. Lietuvos Respublikos laikinasis socialinio mokesčio įstatymas numato, kad apskaičiuojant socialinį mokestį už 2006 m. prasidėjusį mokestinį laikotarpį, taikomas 4 proc. mokesčio tarifas, už 2007 m. prasidėjusį mokestinį laikotarpį - 3 proc. mokesčio tarifas. Socialinio mokesčio bazė yra Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuotas apmokestinamasis pelnas. Socialinio mokesčio bazė gali būti sumažinama individualioms įmonėms, tikrosioms ir komanditinėms ūkinėms bendrijoms – dalimi, kuriai taikomas 0 proc. pelno mokesčio tarifas (Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 5 str. 2 d. 2 punktas). Įmonėms, kurių apmokestinamosios pajamos praėjusiais mokestiniais metais buvo ne didesnės kaip 100 tūkst. Lt, ir naujai įregistruotoms įmonėms pirmaisiais mokestiniais metais nereikia mokėti avansinio socialinio mokesčio. Gyventojų pajamų mokestis. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme numatyta, jog gyventojų pajamų mokesčio (toliau – pajamų mokestis) tarifai yra 15 ir 27 proc. Dauguma gyventojų moka 27 proc. pajamų mokestį. Pajamų mokesčio 15 proc. tarifą gali taikyti gyventojai, kurie verčiasi individualia veikla be verslo liudijimo. Tačiau šia galimybe gali pasinaudoti tik tie gyventojai, kurie savo sprendimu iš individualios veiklos pajamų neatima tam tikrų atskaitymų (žr. 18 straipsnis). Įstatyme taip pat numatyta, kad pajamų mokestį moka gyventojai, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimą. Už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis Mokestinės paskolos. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas nustato, kad vietos mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą. Mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Rinkliavos. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas savivaldybių taryboms suteikia teisę priimti sprendimus dėl mokesčių, rinkliavų ir kitų įstatymuose numatytų lengvatų savivaldybės biudžeto sąskaita. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas. Individualių įmonių savininkų ir nuomininkų, ūkinių bendrijų tikrųjų narių bei asmenų, vykdančių individualią veiklą, valstybinis socialinis draudimas. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas numato, kad individualių įmonių savininkai bei nuomininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai ir verslo liudijimus įsigiję fiziniai asmenys yra privalomai draudžiami valstybiniu socialinių pensijų draudimu. Individualių įmonių savininkai bei nuomininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, fiziniai asmenys, vykdantys individualią veiklą be verslo liudijimo, draudžiami ir papildomai pensijos daliai. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2006 m. rodiklių patvirtinimo įstatyme numatyta, jog papildomai pensijos daliai mokamos 15 proc. dydžio įmokos. Jos mokamos nuo nurodytų asmenų pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti mažesnė negu 12 minimalių mėnesinių algų (MMA). Papildomai pensijos daliai draudžiama tik tuo atveju, jei minėtų asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota tam tikra tvarka (žr. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą), lygi arba didesnė už 12 MMA. Vadinasi, jei nurodytų asmenų pajamų metinė suma neviršys 12 MMA, jie socialinio draudimo įmokas privalės mokėti tik bazinei pensijai, papildomai pensijos daliai įmokų mokėti nereikės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė MMA dydį patvirtino 2006 m. balandžio 1 d. nutarime Nr. 361. Valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo atidėjimas. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės numato, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (SODRA) gali atidėti draudėjams valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo fondo biudžetui sumokėjimą iki 1 metų. Registravimasis pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nustato privalomą ir savanorišką registravimąsi pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtoju. PVM mokėtojų įregistravimo į PVM mokėtojų registrą taisykles nustato Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. balandžio 8 d. įsakymas Nr. VA-46 "Dėl įregistravimo į Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą/išregistravimo iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro taisyklių". Privalomas registravimasis. Registruotis PVM mokėtoju privalo asmuo, kurio pajamos (bendra atlygio už vykdytą ekonominę veiklą, patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma) per metus (paskutinius 12 mėn.) yra ne mažesnės nei 100 tūkst. litų. Užsienio valstybių asmenys PVM mokėtojais privalo užsiregistruoti nuo pat savo veiklos Lietuvoje pradžios. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. PVM mokėtojais privalo užsiregistruoti tokie asmenys, kurie iš ES valstybių įsigyja prekes ir visų įsigytų prekių (išskyrus naujas transporto priemones ar akcizais apmokestinamas prekes) vertė (neįskaitant PVM, sumokėto ar mokėtino ES valstybėje, iš kurios prekės buvo atgabentos) einamaisiais kalendoriniais metais yra didesnė kaip 35 000 Lt. Jeigu asmenų, praėjusiais kalendoriniais metais iš ES valstybių Lietuvoje įsigytų prekių vertė (išskyrus naujas transporto priemones ar akcizais apmokestinamos prekes) nebuvo didesnė kaip 35 000 Lt ir jie einamaisiais metais nenumato šios ribos viršyti, tai šie asmenys PVM mokėtojais gali užsiregistruoti savanoriškai. Savanoriškas registravimasis. Asmuo, kurio pajamos (bendra atlygio už vykdytą ekonominę veiklą, patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma) per metus (paskutinius 12 mėn.) yra mažesnės nei 100 tūkst. litų, turi teisę registruotis PVM mokėtoju, jei jis to pageidauja. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. kitos ES valstybės PVM mokėtojais Lietuvoje privalo registruotis tuo atveju, jeigu: jų patiektų ir į Lietuvą atgabentų prekių vertė (neįskaitant savo šalyje sumokėto PVM) praėjusiais kalendoriniais metais viršijo 125 000 Lt arba per einamuosius kalendorinius metus numato viršyti šią ribą, ir prekės yra parduodamos Lietuvos asmenims ne PVM mokėtojams (gyventojams; ūkininkams, kuriems taikoma kompensacinio PVM tarifo schema; įmonėms, neįsiregistravusioms PVM mokėtojais; juridiniams asmenims, kurie nėra apmokestinamieji asmenys, viešosioms įstaigoms, organizacijoms ir pan.). Mokestis už aplinkos teršimą. Mokesčio už aplinkos teršimą tarifai ir tarifų koeficientai nustatomi teršalams ir teršalų grupėms pagal jų kenksmingumą aplinkai, o jų dydžiai pateikiami Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo prieduose. Vadovaujantis šiuo įstatymu, fiziniai asmenys, kurie vykdo individualią veiklą ir savo veikloje naudoja asmenines transporto priemones, nuo mokesčio atleidžiami. Supaprastintas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Individualios įmonės ir ūkinės bendrijos gali tvarkyti supaprastintą buhalterinę apskaitą. Parama darbo vietoms steigti. Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymas numato paramą darbo vietų steigimui. Darbdaviams, įdarbinusiems asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2, 3, 5–11 punktuose (neįgalieji, ilgalaikiai bedarbiai, vyresnis kaip 50 metų amžiaus darbingi asmenys ir kt.), 12 mėnesių už įdarbintą asmenį mokama subsidija darbo užmokesčiui ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokoms kompensuoti. Šios subsidijos dydis negali viršyti Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio (600 Lt). Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymą, parama darbo vietoms steigti, įgyvendinant vietinių užimtumo iniciatyvų projektus, teikiama smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams. Pagal savarankiško užimtumo programą, mikroįmonė, kurios steigėjas yra pradėjęs savo verslą buvęs bedarbis, per 36 mėnesius nuo įmonės įregistravimo dienos gali gauti paramą darbo vietai steigti, kai į įsteigtą darbo vietą įdarbinamas teritorinės darbo biržos siųstas bedarbis. O neįgaliesiems, pradedantiems savo verslą, skiriama parama darbo vietai steigti dar palankesnėmis sąlygomis. Mokesčių administravimo įstatyme už mokesčių nemokėjimą yra numatytos sankcijos – baudos ir delspinigiai. Sankcijos neatleidžia nuo pareigos mokėti mokesčius. Už vengimą mokėti mokesčius taip pat numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. Mokesčių efektyvumą sunku tiksliai išmatuoti, tuo labiau, kad rezultatas gali būti pastebimas tik po kelerių metų. Naujų įmonių steigimas, bedarbių mažėjimas, siauresnis socialiai remtinų asmenų ratas gali būti svarbūs įrodymai, kad mokesčių politika plėtojama teisinga linkme. Bary Bracewellas – Milnesas iš Anglijos teigia: ,,Visi mokesčiai daro žalą iškreipdami ekonominę veiklą. Įmonių pelno mokestis yra vienas pačių kenksmingiausių mokesčių, nes jo mokestinė bazė yra verslininkų pelnas”. Nicolausas Tidemanas (JAV) įmonių pelno apmokestinime įžvelgia daug negatyvių reiškinių. Jo manymu, ,,mokesčiai kenkia šalies ekonomikai tiek, kiek mokesčių įstatymai suteikia žmonėms galimybių sumažinti savo mokamus mokesčius, mažinant našumą. Mokesčiai yra neteisingi, kai mokesčių našta neatspindi visuomenės pripažįstamo tinkamo Vyriausybės išlaidų paskirstymo”. Daugelio šalių patirtis rodo, kad sumažinus mokesčių naštą, plečiasi ir aktyvėja oficialioji veikla, nes mažėja šešėlinės ekonomikos veikla, atsiranda daugiau oficialiai dibančiųjų, mažėja emigracija, didėja imigracija į šalį, iš kitų šalių ateina įvairi veikla ir investicijos. Daugelyje šalių (JK, JAV, Austrijoje, Kanadoje ir kitose) 1986 – 1990 m. buvo sumažintos pelno mokesčio normos. Kai kuriose šalyse, pvz.,: Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, buvo sumažintos pelno mokesčio normos, neišplečiant kitos pajamų apmokestinimo bazės. Vyriausybės SVV paramos įgyvendinimo priemonėse yra numatyta tobulinti mokesčių įstatymus – taikyti mokesčių lengvatas įmonėms, kurios remia kultūros, sporto ir kitas ne pelno organizacijas, numatyta galimybe smulkioms ir vidutinėms įmonėms pasinaudoti mokestinėmis paskolomis, suvienodinti ūkio subjektų, taip pat kai kurių prekių grupių apmokestinimo sąlygas išplėtus apmokestinimo bazę, mažinti gamybos sektoriaus mokesčių naštą. Pastaroji nuostata gali sukelti smulkiųjų verslininkų nepasitenkinimą, nes gamybos įmonės (kurios dažniausiai yra stambios) būtų geresnėje padėtyje. Viena iš išeičių – gerinti susiklosčiusią nepalankią padėtį – tobulinti įstatymų leidybos kokybę. Be to, labai praverstų išsamūs mokesčių įstatymų komentarai. Mokesčių inspekcijos įpareigotos darbą organizuoti taip, kad mokesčių mokėtojams būtų teikiama visapusiška informacija apie teisinius mokesčių aktus. Būtina lavinti mokesčių mokėtojus, praplėsti jų dalykines žinias aktualiais mokesčių ir apmokestinimo klausimais. Teisinė smulkų ir vidutinį verslą administruojanti sistema glaudžiai susijusi su įmonių ūkine finansine būkle, jos bloginimu, veiklos apribojimais, pridėtiniais kaštais ir neišvengiamais nuostoliais. Tačiau būtų neteisinga akcentuoti vien negatyvią smulkaus ir vidutinio verslo aplinką, toliau išskirsiu pozityvias verslo rėmimo priemones. III. SVV RĖMIMO IR FINANSINIO ADMINISTRAVIMO MECHANIZMAS. 3. Užsienio šalių smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo politika. Užsienio šalyse vykdoma mažų ir vidutinių įmonių rėmimo politika įgyvendinama įvairiomis programomis, specialiomis teisinėmis normomis, nevyriausybinėmis ir kitomis priemonėmis. Verslininkystę remti ir skatinti galima šiomis formomis: • smulkaus ir vidutinio verslo propaganda; • finansine tiesiogine ir netiesiogine parama, • administracine parama, • mokesčių politika, • antimonopoline politika. Smulkaus ir vidutinio verslo valstybinis rėmimas gali būti skirtas: • tiesiogiai finansuoti smulkaus verslo projektus ir programas, kurių nesiima stambus verslas; • valstybei imantis garanto vaidmens, suteikti paskolas smulkiam verslui; • suteikti mokesčių lengvatas plečiant darbo vietų skaičių, priimant į darbą neįgaliuosius; • dalį pajamų ar pelno investuoti į smulkų ir vidutinį verslą; • dalyvauti labdaringoje veikloje, visuomeniniuose ir kituose projektuose; • supaprastinti įmonių registravimo, apskaitos ir atskaitomybės procedūras; • tiesiogiai dengti nuostolius tos smulkaus verslo veiklos, kurios nesiima stambus verslas; • iš biudžeto lėšų drausti tas verslo veiklos sritis, kurias valstybė numatė labiau plėtoti, kaip tai daroma su smulkaus verslo eksporto, importo draudimu. Vienas iš šalies ekonominės gerovės rodiklių yra smulkaus verslo kūrimosi tempai. Kita vertus, smulkus verslas yra vienas iš pagrindinių naujų darbo vietų kūrimo šaltinių, tuo būdų jis daro įtaką nedarbo mažėjimui. Statistikos tyrimai Vakarų Europoje rodo, kad nežiūrint į tai, jog iki pusės mažų naujai įkurtų įmonių bankrutuoja dar pirmaisiais savo egzistavimo metais, likusios per trejus metus vidutiniškai sukuria nuo 2,5 iki 6, 5 naujų darbo vietų, o po penkerių metų – nuo 3 iki 8 naujų darbo vietų. Taigi bet kuri valstybė yra neabijotinai suinteresuota verslo plėtra. Egzistuoja trys principiniai požiūriai į smulkaus verslo plėtrą ir valstybės vaidmenį šiame procese: 1) Įvairios lengvatos, išimtys yra nesuderinamos su rinkos dėsnių funkcionavimu. ,,Šiltnamio” sąlygų sudarymas tarp ūkio vienetų lemia nenatūralius santykius, neužtikrina konkurencijos, neskatina tobulėti. Todėl teigiama, kad valstybės kišimasis yra nepageidaujamas. 2) SVV turi būti sudaromos išskirtinės sąlygos. Įvertinant smulkaus verslo vaidmenį tiek ūkio subalansavimo, tiek socialiniu požiūriu ir jo formavimosi ypatumus šiam požiūriui vis daugiau pritariama. Vienintelė sąlyga – tai turi būti daroma labai pagrįstai, atsižvelgiant į šalies ar regiono plėtros sąlygas ir poreikius. 3) SVV turi rasti savo vietą, kurioje dėl savo ypatumų būtų efektyvus. Tai dažniausiai esti tos rinkos nišos, kurios didelėms įmonėms yra nepatrauklios dėl mažų gamybos apimčių, gilios specializacijos ir didelio darbo imlumo. Visų pirma tikslinga įvardyti smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo ir skatinimo galimybes bei šaltinius: 1) valstybės organai: • Vyriausybė, • vietos valdžios organai; 2) stambus verslas; 3) savarankiški mažų įmonių susivienijimai; 4) specializuotos šalies ir tarptautinės organizacijos. Valstybinių organų parama kuriant ir plėtojant smulkųjį verslą atstovautų požiūriui, kad smulkiam verslui turėtų būti sudarytos išskirtinės sąlygos. Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad Vyriausybės ir vietos valdžios institucijų sudaromos programos neprieštarautų vienos kitoms. Todėl vietos valdžios institucijos dar pirmajame etape yra skatinamos pateikti savo nuomonę apie apskričių, rajonų ir atskirų regionų plėtros galimybes, nurodant prioritetus. Skirstant biudžetą, jos skatinamos dalyvauti formuojant bendras SVV plėtros koncepcijas bei numatyti skatinimo modelius. Tokiu būdu yra įvertinami tiek vietos , tiek ir visos šalies poreikiai ir galimybės bei suformuluojama galutinė smulkaus verslo kūrimo ir plėtros skatinimo koncepcija bei jos įgyvendinimo būdai. Vyriausybės, rengdamos verslo plėtros programas, numato, kaip bus remiamos atskiros ūkio šakos, veiklos sritys, kreipdamos ypatingą dėmesį į smulkų ir vidutinį verslą dėl jo socialinio ir ekonominio reikšmingumo; numatomos specialios priemonės bedarbystei mažinti, naujų darbo vietų steigimui, kvalifikacijos kėlimui, konsultavimui ir viešam visuomenės informavimui, verslo patrauklumo propagavimui ir palaikymui. Finansinė parama gali būti skiriama koordinuoti stambių įmonių, bankų ir valstybinių institucijų ekonominius išteklius, iš kurių teikiama parama verslui. Valstybinės institucijos retai palaiko ryšius su verslo įmonėmis ir tiesiogiai neremia jų, tačiau padeda remti ir plėtoti tas privačias ir visuomenines struktūras, kurios dirba tiesiogiai su smulkiu ir vidutiniu verslu. Administracinė parama susiejama su verslininkų dalykinės kvalifikacijos kėlimu ir mokymu. Esant ribotoms smulkaus ir vidutinio verslo galimybėms rengti ir mokyti verslininkus, ši parama prilygsta ar net yra svarbesnė už finansinę, nes verslas daugiausia ir žlunga dėl žinių stokos. Tokia parama įmonėms teikiama per pramonės ir prekybos rūmų sistemą, vietos valdžios organus, verslo inkubatorius ir mokymo įstaigas. Dotacijos irgi naudojamos kaip SVV paramos priemonė. Bet jos skiriamos dažniausiai siauresniam tikslui nei paskolos, išskyrus pradedantiesiems verslą. Dotacijos dažniausiai teikiamos bedarbiams, norintiems pradėti savo verslą. Vietoj bedarbio pašalpos siūloma vienkartinė išmoka verslui pradėti. Kiekviena valstybė SVV rėmimo problemas bando spręsti savaip. Japonija. Japonijoje verslininkystės rėmimo sistema buvo sukurta tam, kad užtikrintų sąlygas smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms veikti kaip lygiateisėms rinkos konkurencijos dalyvėms, plėtotų jų savitarpio pagalbą ir jas remtų. Ši sistema gana nemažai prisidėjo prie dabartinio Japonijos ekonominio gyvenimo suklestėjimo. Dabar Japonijoje smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms tenka apie 55% realizuotos pramonės produkcijos ir apie 60% visos gamybos. Šalyje funkcionuoja 6,5 mln. nedidelių įmonių, kuriose dirba apie 40 mln. žmonių. Japonijoje dar 1948 m. prie Vyriausybės sukurta Smulkaus ir vidutinio verslo vadyba, įeinanti į Užsienio prekybos ir pramonės ministerijos sudėtį. Ji betarpiškai rūpinasi smulkaus ir vidutinio verslo reikalais. Japonijoje verslo rėmimas vykdomas visais smulkaus ir vidutinio verslo įmonių plėtros etapais (įregistravimas, augimas, plėtra ir pan.). Tuo tikslu naudojama įvairių ekonominių svertų sistema, kurioje ypač svarbią vietą užima lengvatinės paskolos, subsidijos, kreditai. Didžioji Britanija. Dižioje Britanijoje smulkus ir vidutinis verslas labai remiamas. Kaip ir daugelyje Europos šalių, Anglijoje mažos ir vidutinės įmonės sudaro pačią didžiausią visų įmonių dalį – net 98,4%, o šiame sektoriuje dirba 44% visos darbo jėgos. Todėl visai natūralu, jog šalyje veikia apie 100 specialiųjų priemonių smulkiam verslui remti (lengvinama mokesčių našta, skatinamas smulkaus ir vidutinio verslo įmonių finansavimas, teikiama parama besikuriančioms įmonėms ir pan.) Prancūzija. Joje numatyta galimybė nedidelėms įmonėms, neturinčioms lėšų, nukelti mokesčių mokėjimo terminus. Per pirmus penkerius metus 50% sumažinamas pajamų mokestis juridiniams asmenims, pradėjusiems kurti mažas ir vidutines įmones. Valstybė yra įsteigusi pramonės ir prekybos rūmus, kuriuose narystė yra privaloma. Šiems rūmams, kaip ir Vokietijoje, priklauso visos viename ar kitame regione įregistruotos įmonės. Lenkijos SVV rėmimo ir finansavimo problemos. Lenkija – viena artimiausių kaimynių, besiribojančių su Vakarų Lietuva. Kadangi Lietuva palaiko glaudžius ryšius su šia šalimi, problemos, susijusios su SVV Lietuvoje, aktualios ir Lenkijoje. SVV Lenkijoje skatina privačią nuosavybę, ugdo verslininkų sugebėjimus. Šio verslo atstovai sugeba greitai prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų; sukuria daugiau darbo vietų, pagyvina ekonominę veiklą; lemia vidaus ir užsienio prekybą. 1995 m. Pramonės ir prekybos miniserija, siekdama sukurti kuo palankesnę aplinką SVV įmonių plėtrai ir jų skaičiaus didinimui, parengė dokumentą ,,Smulkios ir vidutinės įmonės nacionalinėje ekonomikoje: SVV politika”. Šiuo dokumentu siekiama: • sukurti modernią ir palankią aplinką smulkaus ir vidutinio dydžio įmonėms; • pagerinti ekonomikos lygį; • sumažinti nedarbo lygį; • remti SVV. Lenkijos Vyriausybė turi tiksliai suformuluoti SVV įmonių apibrėžimą, sudaryti sąlygas garantinio kapitalo fondui ir kitoms finansinėms institucijoms įkurti. Būtina išleisti naujus norminius aktus, kurie pagreitintų, pagyvintų prekybą. Verslininkų asociacijos ir organizacijos, remiančios SVV, turi reikalauti, kad Lenkijos Vyriausybė pakeistų mokesčių sistemą ir taip sumažintų su jais susijusius konfliktus. Lenkijoje pastaruoju metu ypač susirūpinta SVV rėmimu. SVV rėmimo programos apima šias sritis: • smulkių ir vidutinių įmonių rėmimo priemonės; • privataus sektoriaus plėtra. Europos komisija ir įvairių programų vadovai nustatė kriterijus, įvertinančius šalies SVV rėmimo programą. Už šių programų įgyvendinimą atsakingas Lenkijos smulkių ir vidutinių įmonių rėmimo ir plėtros fondas. SVV Lenkijoje remiamas todėl, kad smulkus verslas yra svarbus demokratinės ekonomikos ir laisvosios rinkos faktorius. Būtino šalies adaptacijos proceso pasekmė – ypatinga pramonės restruktūrizacija, lėmusi nedarbo augimą. Tai įrodė, kad SVV sektoriaus kūrimas absorbuoja didžiąją dalį bedarbystės, jis yra atsakingas už naujų darbo vietų sukūrimą pastaraisiais metais. SVV įmonių darbuotojai domisi verslu, nusimano apie verslo riziką, bankrotą ir žino, kad svarbiausia yra didelė paklausa. Apibendrinant galima teigti, kad Lenkijoje ypač siekiama remti SVV. Lenkijos Vyriausybė pripažįsta, kad SVV yra svarbus demokratinės ekonomikos ir laisvosios rinkos faktorius. 3.1 Europos Sąjungos požiūris į SVV rėmimą. Europos komisija rekomenduoja ES valstybių narių vyriausybėms kreipti dėmesį į smulkaus ir vidutinio verslo problemas dėl šių priežasčių: Makropriežastys : • smulkios įmonės – tai augančios ekonomikos požymis; • jos pritraukia dinamiškesnius žmones – verslininkus; • lanksčiau reaguoja į rinkos pokyčius; • didina konkurenciją; • kuria stipresnius nacionalinio ūkio pagrindus; • tai būsimos stambios įmonės; • jos sprendžia užimtumo problemas. Mikropriežastys: • gali remtis ištekliais, nepriimtinais stambiam verslui; • gali tenkintis smulkiomis nišomis ir plėtoti veiklą mažiau efektingose verslo srityse; • tiesioginiai ryšiai ir kontaktai su rinka ir aplinka; • paprasta steigimo, valdymo ir pasitraukimo iš rinkos tvarka; trumpas smulkių įmonių ,,gyvenimo ciklas”; • dideli gamybos kaštai dėl nedidelių gamybos apimčių; • nepakanka lėšų technikai, technologijoms atnaujinti; • dėl padidintos rizikos kreditai mažoms įmonėms kainuoja brangiai; • gali naudotis vidaus, šeimos ūkio, artimųjų ištekliais. Dėl šių priežasčių Europos valstybės siekia sukurti vienodas, o kartais ir palankesnes konkurencijos rinkoje sąlygas pradedantiems smulkiems verslininkams. IV. PARAMA SMULKIAM BEI VIDUTINIAM VERSLUI LIETUVOS RESPUBLIKOJE. 4. Valstybės politikos SVV atžvilgiu ir SVV teikiamos paramos teisinis reglamentavimas. Smulkių ir vidutinių įmonių steigimosi skatinimas bei jų konkurencingumo didinimas yra vienas pirmaeilių valstybės prioritetų, šalies ekonomikos augimo pagrindas bei vienas iš pagrindinių darbo vietų kūrimo šaltinių. Lietuvoje smulkaus ir vidutinio verslo subjektus bei jiems taikomas valstybės pagalbos formas nustato LR Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas Nr. VIII-935. Valstybės pagalba SVV subjektams teikiama pagal Vyriausybės, apskričių ar savivaldybių smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programas, kurių rengimas ir įgyvendinimas finansuojami iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei piniginių fondų lėšų. LR Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas numato šias pagalbos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams teikimo formas: • mokesčių ir rinkliavų lengvatas; • finansinę paramą: lengvatinių kreditų teikimą, dalinį ar visišką palūkanų dengimą, garantijų teikimą, kreditų draudimą, rizikos kapitalo investavimą į smulkias ir vidutines įmones, tam tikrų išlaidų (steigimo, tyrimų, garantijų, mokesčių, kreditų, draudimo įmokų, kokybės sertifikatų įsigijimo ir kitų išlaidų) kompensavimą bei subsidijas darbo vietoms kurti; • įmonių savininkų, įmonių organų narių bei darbuotojų konsultavimo, mokymo, kvalifikacijos kėlimo ar perkvalifikavimo paslaugas lengvatinėmis sąlygomis; • verslo inkubatorių, verslo centrų, technologinių parkų steigimą ir jų teikiamas paslaugas; • Vyriausybės, apskričių viršininkų ar savivaldybių nustatytas kitas pagalbos formas. Techninės paramos instrumentams priskiriamos punktuose Nr. 3-5 nurodytos paramos formos, išskyrus tuos atvejus, kai numatomos paskolos, garantijos ar kapitalo investicijų finansavimas. Valstybės pagalbos SVV subjektams formos netaikomos šiems SVV subjektams: • valstybės įmonėms ir savivaldybės įmonėms; • įmonėms, kuriose valstybei ar savivaldybei priklauso daugiau kaip ½ įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių; • įmonėms, kurių paskutinių finansinių metų pajamos iš valstybės neremtinos veiklos sudaro daugiau kaip 1/3 visų paskutinių finansinių metų pajamų; Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje yra numatytos šios SVV plėtros strateginės kryptys: • naujų smulkių ir vidutinių įmonių steigimas; • smulkaus ir vidutinio verslo plėtra pagal strategines kryptis; • regioninė smulkaus ir vidutinio verslo plėtra; • smulkių ir vidutinių įmonių darbuotojų kvalifikacijos kėlimas; • smulkaus ir vidutinio verslo infrastruktūros gerinimas. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra yra viena iš sudėtinių Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos krypčių. Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtotės strategijoje yra numatytos šios Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtotės iki 2015 m. strateginės kryptys: • palankios ekonominės ir teisinės aplinkos sukūrimas smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti; • smulkaus ir vidutinio verslo infrastruktūros plėtojimas siekiant sumažinti smulkiojo ir vidutinio verslo silpnybių įtaką verslo plėtotės procesui; • verslininkų sluoksnio plėtimas ir stiprinimas; • profesionalaus verslininkų mokymo sistemos sukūrimas; • naujų darbo vietų kūrimo inicijavimas; • teigiamo verslo įvaizdžio ir verslo kultūros formavimas; • didelių įmonių ir smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo plėtimas; • verslo internacionalizacija. LR Vyriausybės 2004–2008 m. programoje numatyta: • Laikyti smulkų ir vidutinį verslą valstybės ekonomikos pagrindu ir būtina visuomenės vidurinės klasės formavimosi sąlyga, sudaryti kuo palankesnę aplinką šio verslo įmonių plėtrai. • Remti ir skatinti smulkų ir vidutinį verslą, tobulinti šio verslo sektoriaus įmonių apmokestinimo sistemą, keisti verslą varžančius teisės aktus, teikti valstybės paramą steigiamoms naujoms įmonėms, skatinti jų gausėjimą. • Remti mokslui imlias naujų technologijų smulkias ir vidutines įmones, plėsti jų tarptautinį bendradarbiavimą. LR Vyriausybės 2004–2008 metų programos įgyvendinimo priemonėse numatyta kasmet suteikti finansinę paramą iki 50 viešųjų paslaugų verslui infrastruktūros (verslo informacijos centrų ir verslo inkubatorių) vykdomiems projektams, skirtiems smulkaus ir vidutinio verslo subjektams informuoti ir mokyti, įgyvendinti. 2005-10-19 patvirtintas Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2008 metų strateginių krypčių aprašas, kuris numato šias pagrindines smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros iki 2008 metų kryptis: • smulkiojo ir vidutinio verslo teisinės ir ekonominės aplinkos tobulinimas; • verslumo skatinimas regionuose; • smulkiojo ir vidutinio verslo konkurencingumo skatinimas. 4.1 Techninę paramą SVV subjektams teikiančios įstaigos ir institucijos. Lietuvoje valstybės pagalba SVV subjektams teikiama pagal Vyriausybės, apskričių ar savivaldybių SVV plėtros programas. SVV plėtros programų rengimas ir įgyvendinimas finansuojami iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei piniginių fondų lėšų. Rengiant ir įgyvendinant SVV plėtros programas, finansuojamas iš valstybės biudžeto, prioritetas teikiamas mažoms (tarp jų ir mikro) įmonėms. Lietuvoje techninę paramą SVV teikia viešojo sektoriaus subjektai. Privatus sektorius techninės paramos teikimo schemose Lietuvoje praktiškai nedalyvauja, išskyrus atskirus atvejus, kai privatūs subjektai kartu su valstybinėmis institucijomis yra paramą verslui teikiančių įstaigų dalininkai. Už paramos SVV įgyvendinimo koordinavimą, kontrolę bei vertinimą atsakinga LR ūkio ministerija. Pagrindiniai techninės paramos teikėjai ir techninės paramos SVV subjektams teikimo schemos pateikiamos 3 paveiksle. Dalis SVV plėtros ir skatinimo strategijos specialiosios programos priemonių SVV skatinimui buvo įgyvendinta per VšĮ Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūrą (LSVVPA), kurios steigėjas yra LR ūkio ministerija. Daugelyje Lietuvos savivaldybių yra įsteigti SVV skatinimo fondai, iš kurių savivaldybės gali skirti finansinę ir techninę paramą SVV plėtrai. Savivaldybių smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondų lėšos skiriamos pagal atskiros savivaldybės SVV įmonių plėtros programas. Lietuvoje yra sukurtas paslaugų verslui įstaigų tinklas - valstybės sukurta paramos verslui infrastruktūra, kuria siekiama skatinti mažų ir vidutinių įmonių steigimąsi ir plėtrą bei užtikrinti kokybiškų, lengvatinėmis sąlygomis teikiamų verslo paslaugų prieinamumą visų Lietuvos regionų verslininkams. Šį tinklą sudaro verslo informacijos centrai ir verslo inkubatoriai. Paslaugų verslui tinklo sistemos, apimančios verslo informacijos centrus, verslo inkubatorius, mokslo ir technologijų parkus bei žemėlapis pateikiamas 2 paveiksle (verslo informacijos centrai pavaizduoti keturkampiu, verslo inkubatoriai – trikampiu, mokslo ir technologijų parkai – kryželiu, inovacijų centrai - apskritimu). 2 pav. Paslaugų verslui įstaigų tinklas Verslo informacijos centras - tai vienos ar kelių savivaldybių teritorijoje veikianti viešoji įstaiga, kuri tos teritorijos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams lengvatinėmis sąlygomis teikia verslo informacijos, konsultavimo paslaugas, organizuoja informacijos sklaidos renginius ir mokymus įvairiomis verslo valdymo ir plėtojimo temomis (įmonės steigimo, verslo planavimo, rinkodaros, darbo teisės, finansų valdymo, buhalterinės apskaitos, informacinių technologijų panaudojimo ir kt.). Verslo inkubatorius - tai vienos apskrities, vienos ar kelių savivaldybių teritorijoje veikianti viešoji įstaiga, kuri inkubuojamiems ūkio subjektams lengvatinėmis sąlygomis nuomoja patalpas, techninę ir biuro įrangą bei teikia įvairias (verslo informacijos, konsultavimo, mokymų ir kitas) paslaugas. Pagrindinis verslo inkubatorių veiklos tikslas - remti pradedančius verslininkus, skatinti naujų darbo vietų kūrimą, sumažinti veikiančių įmonių veiklos riziką ir padėti perspektyvioms, tačiau finansiškai silpnoms įmonėms pasiekti tokį lygį, kai jos gali savarankiškai užsiimti ūkine komercine veikla ir konkuruoti rinkoje. Šiuo metu Lietuvoje veikia septyni verslo inkubatoriai: Kauno technologijos universiteto, Telšių apskrities, Vilnijos, Alytaus, Šiaulių, Kazlų Rūdos bei Ignalinos atominės elektrinės regiono. Panašią funkciją, kaip ir inkubatoriai, atlieka mokslo ir technologijų parkai (MPT). Jie prisideda prie aukštųjų technologijų plėtojimo ir inovacinę aplinką ugdančių programų vykdymo. Technologijų parkuose įrengti biurai su pažangia telekomunikacijos infrastruktūra, pritaikyta augantiems informacinių technologijų verslo poreikiams. Pradedančios veiklą įmonės gali pasinaudoti verslo inkubavimo sistema, pagal kurią joms suteikiama patalpų nuomos, konsultavimo, biuro paslaugų lengvatos. Skirtingai nei kitų paramos verslui organizacijų, mokslo ir technologijų parkų steigėjų ir dalininkų struktūra labai įvairi: ji apima tiek valstybinį, tiek privatų sektorių. Vykdant PHARE 2001 Dvynių programos projektą “Inovaciniai gebėjimai” Vilniuje veikiantis Lietuvos inovacijų centras, verslą ir mokslą jungianti institucija, teikianti inovacijų paramos paslaugas, įsteigė penkias atstovybes Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Klaipėdoje, kurios veikia kaip Inovacijų paramos tinklas. Pagrindinis šio tinklo tikslas – didinti Lietuvos verslo įmonių tarptautinį konkurencingumą, sparčiau diegiant naujas technologijas bei panaudojant Europos Sąjungos fondų lėšas. Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvoje įsteigė 3 Europos Verslo Informacijos Centrus (EIC): nuo 2001 01 01 Europos Verslo Informacijos Centrai pradėjo veikti Kaune, prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, bei Vilniuje, Lietuvos ekonominės plėtros agentūroje, o nuo 2004 m. liepos mėn. - Klaipėdoje, prekybos pramonės ir amatų rūmuose. 4.2 Šalyje teikiamos techninės paramos SVV formos, mastai ir tendencijos. Lietuvoje taikomas techninės paramos priemones verslui galima suskirstyti į šias pagrindines paramos priemonių kategorijas: 1. Netiesioginės techninės paramos instrumentai: • Verslo informacijos paslaugos; • Verslo informacijos sklaidos renginiai; • Konsultacijų paslaugos; • Mokymo paslaugos; • Patalpų nuoma lengvatinėmis sąlygomis veiklą pradedančioms įmonėms. 2. Tiesioginės techninės paramos instrumentai - parama SVV subjektams įgyvendinant tikslinius projektus: • Įmonės darbuotojų gebėjimų ugdymo projektai; • Įmonės įvaizdžio kūrimo projektai; • Dalyvavimas renginiuose, parodose; • Kiti „minkštieji“ projektai. Lietuvoje SVV subjektams teikiamos techninės paramos paslaugos gali būti nemokamos, mokamos arba dalinai mokamos (teikiamos lengvatinėmis sąlygomis). Pagal finansavimo šaltinį Lietuvoje taikomas techninės paramos priemones verslui galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: • Finansuojamos LR ūkio ministerijos iš specialiųjų programų; • Finansuojamos savivaldybių biudžetų lėšomis; • Finansuojamos iš kitų šaltinių. • 4.3 Techninė parama SVV plėtrai finansuojama LR ūkio ministerijos lėšomis . SVV techninės paramos priemonės finansuojamos pagal šias specialiąsias LR ūkio ministerijos programas: 1) Specialiąją programą ,,Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimas“. Programos tikslas - sukurti SVV sektoriaus plėtrai palankią ekonominę, teisinę ir informacinę aplinką, suformuoti techninio bei finansinio rėmimo sistemą, skatinti mažų ir vidutinių įmonių konkurencingumą, bendradarbiavimą ir integraciją į ES ekonominę erdvę. Programos įgyvendinimui 2004 metais skirta 12,24 mln. Lt. Pagalba įgyvendinant projektus buvo suteikta 1.553 SVV subjektams, didžioji paramos dalis buvo skirta konkrečių įmonių projektams. 2004 m. su LR ūkio ministerijos pagalba buvo įvykdytas 61 paramos smulkiems ir vidutiniams verslininkams projektas. 2) Specialiąją programą „Eksporto plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimas“. Programos tikslas - sudaryti palankesnes sąlygas ūkio subjektams didinti gamybos ir eksporto apimtį. Programos įgyvendinimui 2004 metais skirta 12,5 mln. Lt, iš jų: biudžeto asignavimai – 5,59 mln. Lt ir viršplaniniai asignavimai (administruojamų pajamų likutis) – 6,95 mln. Lt. 3) Specialiąją programą “Inovacijos ir konkurencingumo didinimas“. Programos tikslas - sukurti palankias sąlygas atlaikyti ES ir kitų šalių rinkų konkurencinį spaudimą. Programos įgyvendinimui 2004 metais skirta 9,7 mln. Lt. 4.4 LSVVPA teikiama parama ir paslaugos Dalis LR ūkio ministerijos specialiųjų programų priemonių, orientuotų į SVV plėtros skatinimą, yra įgyvendinama per Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūrą (LSVVPA). 2004 metais šios priemonės apėmė: • Verslo aplinkos analizę ir informacijos sklaidą (aktualios informacijos verslininkams pateikimas, SVV įmonėms aktualių informacinių biuletenių ir kitų leidinių išleidimas, duomenų bazių palaikymas ir atnaujinimas). • Didelių bei smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo skatinimo modelio įgyvendinimą (internetinės tiekimo biržos administravimas - iš viso 2004 m. pabaigoje biržoje buvo užsiregistravusios 685 įmonės; įmonių kontaktų mugių organizavimas - 2004 m. surengtos 2 kontaktų mugės, kuriose dalyvavo 20 didelių ir 65 SVV įmonės). • Viešųjų paslaugų SVV įstaigų tinklo priežiūrą ir metodinę pagalbą (2004 m. tinklo darbuotojams organizuotuose kvalifikacijos kėlimo kursuose dalyvavo 53 darbuotojai iš 22 tinklo įstaigų). • Smulkaus ir vidutinio verslo integracijos į ES skatinimą (informacijos sklaida, apie įvairias Europos Komisijos iniciatyvas, įvairių leidinių leidyba). 2004 metais Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra suteikė informacines, konsultacines ir mokymo paslaugas 4.500 SVV subjektų. LSVVPA veiklos tikslas - plėtoti smulkų ir vidutinį verslą, skatinti mažų ir vidutinių įmonių steigimąsi, jų konkurencingumą. Įgyvendindama veiklos tikslus, LSVVPA analizuoja smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimo Lietuvoje ekonomines sąlygas, kaupia ir platina informaciją apie smulkaus ir vidutinio verslo sąlygas Lietuvoje, rengia ir platina informacinius leidinius Lietuvos verslininkams, teikia informaciją verslininkams apie finansinės paramos gavimo galimybes, renka ir analizuoja statistinę informaciją apie šalies smulkų ir vidutinį verslą, rengia ir platina mėnesio informacinius biuletenius verslininkams, organizuoja bei administruoja verslininkų konsultavimą ir mokymą lengvatinėmis sąlygomis, teikia metodinę – informacinę paramą bei koordinuoja valstybės remiamų verslo informacijos centrų ir verslo inkubatorių veiklą, dalyvauja šalies ir tarptautinėse programose bei projektuose. Taip pat LSVVPA inicijuoja ir vykdo projektus, kurių metu mikro įmonėms ir mažoms įmonėms lengvatinėmis sąlygomis teikiamos individualios konsultacijos ir rengiami specializuoti mokymai. Projektai vykdomi visoje Lietuvoje. Pagrindiniai šių projektų tikslai – skatinti veikiančių įmonių plėtrą ir konkurencingumą, informacinių technologijų panaudojimą versle, užtikrinti individualių konsultacijų ir specializuotų mokymų verslo plėtros klausimais prieinamumą verslininkams, vykdantiems veiklą tiek apskričių centruose, tiek mažuose miesteliuose ir kaimuose. LSVVPA teikia verslininkams nemokamą informaciją apie smulkaus ir vidutinio verslo sąlygas šalyje ir Europos Sąjungoje, finansinės paramos gavimo galimybes, rengia ir leidžia įvairius leidinius, kiekvieną mėnesį parengia informacinį biuletenį apie pasikeitimus ir naujoves verslo aplinkoje, platina jį per verslininkų organizacijas, apskričių viršininkų administracijas, savivaldybes ir kt. LSVVPA, siekdama išplėsti informacijos vartotojų skaičių, paspartinti kokybiškos ir aktualios informacijos pateikimą verslininkams, 1998 m. sukūrė interneto portalą www.svv.lt, kuriame sukaupta ir nuolat atnaujinama įvairi verslininkams aktuali informacija lietuvių kalba apie teisines, ekonomines verslo sąlygas Lietuvoje, verslo finansavimo galimybes, pateiktos nuorodos į kitus verslininkams svarbios informacijos šaltinius, sukaupta ir nuolat papildoma Konsultacinių įmonių duomenų bazė, kurioje galima rasti informaciją apie daugiau kaip 400 Lietuvoje veikiančių konsultacinių įmonių. 4.5 Finansinio efektyvumo vertinimas Lietuvoje Analizuojant Lietuvoje taikomų techninės paramos instrumentų poveikį ir efektyvumą, buvo atliktas finansinio techninės paramos priemonių efektyvumo vertinimas. Verslo paramos paslaugos Lietuvoje didžiąja dalimi finansuojamos LR ūkio ministerijos lėšomis. Žemiau pateikiama verslo informacijos centrų bei verslo inkubatorių teikiamų techninės paramos paslaugų verslui struktūra pagal jų finansavimo šaltinį (4;5 pav.). 4pav. Verslo informacijos centrų bei verslo inkubatorių suteiktų verslo konsultacijų paslaugų finansavimo šaltinių struktūra, % Šaltinis: Paslaugų verslui įstaigų tinklo ataskaitos (2003, 2004) 5pav. Verslo informacijos centrų bei verslo inkubatorių suteiktų mokymo paslaugų finansavimo šaltinių struktūra, % Šaltinis: Paslaugų verslui įstaigų tinklo ataskaitos (2003, 2004) 2004 metais, remiantis LR ūkio ministro nustatytais finansavimo normatyvais, LR ūkio ministerija visiems verslo informacijos centrams techninės paramos paslaugoms verslui finansuoti skyrė vienodą pinigų sumą – po 85 tūkst. Lt. Už šias lėšas suteiktų verslo informacijos centrų paslaugų apimtys pateikiamos 6 lentelėje. 6lentelė Verslo informacijos centrų per 2004 m. suteiktos paslaugos, subsidijuojamos LR ūkio ministerijos Šaltinis: Paslaugų verslui įstaigų tinklo ataskaitos (2003, 2004) Viena LR ūkio ministerijos 2004 metais subsidijuotų techninės paramos paslaugų (konsultacijų ir mokymų) verslui valanda vidutiniškai kainavo 235,23 Lt (žr. 7 lentelę). 7lentelė LR ūkio ministerijos per 2004 m. skirtas finansavimas verslo informacijos centrų paslaugoms Šaltinis: Paslaugų verslui įstaigų tinklo ataskaitos (2003, 2004) Tokios LR ūkio ministerijos tinklo įstaigų finansavimo sistemos trūkumas - vienodas subsidijos dydis kiekvienai tinklo įstaigai, nepriklausomai nuo jų veiklos rezultatų, kas neskatina verslo informacijos centrų ar verslo inkubatorių siekti geresnių veiklos rezultatų. Siekiant didinti verslo informacijos centrų ar verslo inkubatorių veiklos efektyvumą, LR ūkio ministro 2005 02 15 įsakymu Nr. 4-73 "Dėl viešųjų paslaugų verslui tinklo įstaigų finansavimo" buvo patvirtintos naujos Finansinės paramos viešųjų paslaugų verslui tinklo įstaigoms teikimo taisyklės, numatančios paramą tinklo įstaigų paslaugų verslui projektams, kuriuos sudaro: verslo informacijos paslaugos – 20%; verslo informacijos sklaidos renginiai – 10%; konsultacijų paslaugos – 40%; mokymo paslaugos – 30%. Paramos dydis projektui 10-85 tūkst. Lt. Didžiausias leistinas intensyvumas iki 100%. Kai pareiškėjas yra verslo inkubatorius ir projektas yra skirtas paslaugų verslui programai įgyvendinti – maksimalus paramos dydis verslo inkubatoriui yra 110 tūkst. Lt. Tokia finansavimo sistema įgalins efektyviau paskirstyti lėšas, priklausomai nuo kiekvieno verslo informacijos centro ar verslo inkubatoriaus planuojamų ir įgyvendinamų veiklos rezultatų bei motyvuos siekti geresnių veiklos rezultatų. Paramos organizacijų subsidijų panaudojimo pagrįstumas ir efektyvumas atspindimas šių organizacijų veiklos ir finansinėse ataskaitose. Didžioji dalis tinklo įstaigų 2004 metais įvykdė LR ūkio ministerijos rekomenduojamas darbų apimtis. Vertinant lėšų verslo paramos programoms panaudojimo efektyvumą, naudojami kiekybiniai kriterijai (pvz. suteiktų paslaugų skaičius), taip pat nuo 2003 m. LSVVPA pradėjo vykdyti tinklo įstaigų Paslaugų verslo programos projektų (PVPP) įgyvendinimo stebėseną, kurios metu vertinamas vartotojų pasitenkinimas suteiktomis paslaugomis. Tinklo įstaigos pakankamai gerai įsisavina ir efektyviai panaudoja tiek LSVVPA, tiek įvairių tarptautinių projektų teikiamą metodinę paramą. 2005 m. I pusmetį beveik visos konsultacijos (99,28 proc.) buvo suteiktos pačių VIC/VI darbuotojų. 97 proc. apklaustųjų verslininkų suteiktas konsultavimo paslaugas įvertino gerai ir labai gerai. 4.6 Savivaldybių smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondų lėšų panaudojimas 2004 m. Savivaldybė Planuota skirti lėšų, Lt Skirtos lėšos, Lt Panaudota lėšų suma, Lt Lėšų panaudojimo kryptys Akmenės r. 81 000 80 481 80 481 Verslo informacijos centro veiklos finansavimui – 47 957 Lt; daliniam palūkanų kompensavimui – 8 994 Lt; įmonių dalyvavimo parodose išlaidų finansavimui – 14 845 Lt; SVV infrastruktūros projektų finansavimui – 3 562 Lt. Alytaus m. 106 000 106 000 80 300 Mokymams, konsultacijoms, parodoms, mugėms; jaunimo verslumo skatinimui; seminarų, parodų organizavimui; verslininkų bendradarbiavimo skatinimui; verslo aplinkos tyrimams. Alytaus r. 75 000 59 500 58 100 Palūkanų kompensavimui – 40 800 Lt; SVV bei ekonominės plėtros iki 2007 metų programos įgyvendinimui – 9 000 Lt; mokymams, konsultacijoms – 3 000 Lt; parodoms, konferencijoms, seminarams, leidinių leidybai – 5 300 Lt. Anykščių r. 20 000 20 000  20 000   Verslo paslaugų programų įgyvendinimui. Birštono 20 000 20 000 4 467 Reklamos išlaidų daliniam finansavimui. Biržų r. 35 000 35 000 35 000 Mokymams, seminarams – 6 910 Lt; verslo informacijos centro veiklos finansavimui – 20 000 Lt; PHARE projektų bendrafinansavimui – 8 090 Lt. Druskininkų 38 000 30 900 30 900 Verslo projektų rengimo finansavimui – 27 200 Lt; mokymams, konsultacijoms – 3 700 Lt. Elektrėnų r. 7 000 7 000 - Paskolų teikimui; verslo programų ir inovacinių projektų, susijusių su verslo plėtojimu ir eksporto skatinimu, finansavimui. Ignalinos r. 130 000 108 037 108 037 Paskolų palūkanų kompensavimui; įmonių dalyvavimo parodose išlaidų finansavimui; paraiškų finansinei paramai iš ES fondų parengimo išlaidų finansavimui. Jonavos r. 250 000 - 168 000 Lengvatinių paskolų teikimui. Joniškio r. 175 000 175 000 174 243 Investicinių projektų daliniam finansavimui – 124 565 Lt; seminarams, mokymams – 6 582 Lt; bendruomenių įsikūrimo ir įregistravimo išlaidų finansavimui – 22 761 Lt; kitoms priemonėms – 26 717 Lt. Jurbarko r. 90 000 67 912 67 912 Naujų darbo vietų kūrimo daliniam išlaidų finansavimui – 6 804 Lt; verslo ugdymo priemonių daliniam finansavimui – 52 000 Lt; kreditų įforminimo išlaidų bei palūkanų kompensavimui – 4 108 Lt. Kaišiadorių r. 60 720 71 720 71 720 Parodos išlaidų finansavimui – 10 000 Lt; verslininkų kvalifikacijos kėlimui – 1 094 Lt; verslo planų ir paraiškų finansinei paramai iš ES fondų parengimo išlaidų finansavimui – 45 000 Lt. Kauno m. 150 000* 150 000 150 000 SVV dalyvavimo parodoje “Kaunas 2004 – kontaktai, verslas, mokslas, investicijos” išlaidų finansavimui. Kauno r. 123 566 120 478 120 478 Rinkodaros priemonėms – 38 731 Lt; verslo plėtros ir infrastruktūros projektų parengimui bei įgyvendinimui – 66 496 Lt; mokymams ir konsultacijoms – 13 900 Lt; kitoms išlaidoms – 1 351 Lt. Kalvarijos 20 000 20 000 0   Kazlų Rūdos 40 000 35 760 35 760 Palūkanų kompensavimui – 21 480 Lt; SVV skatinančioms priemonėms – 14 280 Lt. Kėdainių r. 152 000 152 000 149 525 Paskolų teikimui – 132 680 Lt; įmonių dalyvavimo parodoje išlaidų finansavimui – 16 845 Lt. Kelmės r. 170 000 170 000 148 583 Palūkanų kompensavimui – 98 668 Lt; verslo informacijos centro projektų finansavimui – 28 983 Lt; mokymams ir konsultacijoms – 20 932 Lt. Klaipėdos m. 427 000* 427 000 225 000 Verslo misijoms – 75 000 Lt; mokymams, konsultacijoms – 53 000 Lt; įmonių dalyvavimo parodose ir tarptautiniuose renginiuose išlaidų finansavimui – 10 000 Lt; filmo, pristatančio Klaipėdą, sukūrimui – 37 000 Lt; miestą pristatančių leidinių leidybai – 34 000 Lt. Klaipėdos r. 30 000 40 340 40 327 Verslo misijoms – 469 Lt;  palūkanų kompensavimui – 3 683 Lt; įrangos ir darbo priemonių įsigijimo išlaidų daliniam finansavimui – 33 349 Lt; seminarams, mokymams – 2 500 Lt. Kupiškio r. 40 000 40 000 39 700 Palūkanų kompensavimui. Kretingos r. 30 000 30 000 20 670 SVV rėmimui. Lazdijų r. 127 300 127 300 127 300 SVV rėmimui. Marijampolės 150 000 140 000 96 347 Palūkanų kompensavimui – 85 943 Lt; mokslo tiriamųjų darbų išlaidų finansavimui – 10 404 Lt. Mažeikių r. 100 000 159 708 159 708 Palūkanų kompensavimui – 14 375 Lt; įmonių dalyvavimo parodose išlaidų finansavimui – 19 858 Lt; paskolų teikimui – 122 620 Lt; mokymams – 2 055 Lt; verslo planų rengimui – 800 Lt. Molėtų r. **       Neringos m. 4 000 12 400 10 700 Mokymams; įmonių dalyvavimo parodose išlaidų finansavimui; PHARE projektų rengimo išlaidų finansavimui.   Pagėgių m. 20 000 30 000 30 000 Palūkanų kompensavimui; konferencijoms; PHARE projekto rengimo išlaidų finansavimui. Palangos m. 185 500 185 500 51 935 Mokymams, konsultacijoms – 16 935 Lt; informacinio leidinio apie SVV ir turizmą leidybai – 10 000 Lt; įmonių dalyvavimo parodose išlaidų finansavimui – 10 000 Lt; suvenyrų gamybai – 15 000 Lt. Panevėžio m. 206 000 163 598 161 617 Verslo plėtros programų ir projektų finansavimui – 75 257 Lt; mokymo programų ir kitų reikmių finansavimui – 86 360 Lt. Panevėžio r. 387 938 273 498 203 342 Paskolų teikimui – 103 807 Lt; palūkanų kompensavimui – 28 544 Lt; fondo administravimo paslaugų finansavimui – 7 944 Lt; kitoms išlaidoms – 62 879 Lt. Pakruojo r. 95 000 83 300 83 300 Palūkanų kompensavimui; daliniam investicinių projektų finansavimui; mokymams. Pasvalio r. 185 700 185 700 44 600 Lengvatinių paskolų teikimui – 43 800 Lt; parodų, mokymų išlaidų daliniam finansavimui – 800 Lt. Plungės r. 20 000 20 000 20 000 Konsultacijoms, mokymams, renginių organizavimui – 10 000 Lt; indėliui į kredito uniją – 10 000 Lt. Prienų r. 30 000 30 000 19 468 Daliniam palūkanų kompensavimui; mokymams, seminarams; SVV programų ir projektų finansavimui; paraiškų finansinei paramai iš ES fondų parengimo išlaidų finansavimui; įmonių dalyvavimo parodose daliniam išlaidų finansavimui. Radviliškio r. 148 000 - 63 028 Palūkanų kompensavimui – 7 825 Lt; mokymams, seminarams, parodoms – 41 893 Lt; įmonių vykdančių VUI projektų įgyvendinimą, daliniam finansavimui – 6 500 Lt; kitoms išlaidoms – 5 991 Lt. Raseinių r. 75 000 75 000 75 000 Parodų, verslo misijų organizavimui, leidinių leidybai – 6 000 Lt; verslo informacijos centro veiklos finansavimui – 47 000 Lt; paraiškų finansinei paramai iš ES fondų parengimo išlaidų finansavimui – 10 000 Lt; darbui su žiniasklaida – 6 000 Lt; leidinių leidybai – 3 000 Lt. Rietavo 25 000 25 000 21 551 SVV rėmimui. Rokiškio r. 57 000 57 000 57 000 Palūkanų kompensavimui – 7 900 Lt; naujų darbo vietų kūrimo išlaidų daliniam finansavimui – 27 500 Lt; mokymams, konsultacijoms, seminarams - 9 900 Lt; įmonių dalyvavimo parodose, mugėse ar verslo misijose išlaidų finansavimui – 2 500 Lt; projektų finansavimui – 7 700 Lt. Skuodo r. 108 937 108 937 108 937 Palūkanų kompensavimui – 28 130 Lt; paskolų teikimui – 57 000 Lt; paskolų administravimui – 855 Lt; daliniam reklamos finansavimui – 6 986 Lt; daliniam seminarų, mokymo kursų, parodų lankymo išlaidų finansavimui – 15 966 Lt. Šakių r. 20 000 20 000 18 700 Lengvatinių paskolų teikimui – 15 000 Lt; tikslinėms programoms – 3 700 Lt. Šalčininkų r. 34 000 11 145 - Paskolų teikimui; įmonių dalyvavimo parodose, mugėse išlaidų finansavimui. Šiaulių m. 341 182 - 72 583 Mokymams – 39 827 Lt; projektų rengimo daliniam finansavimui - 330 Lt; įmonių dalyvavimo parodose išlaidų daliniam finansavimui – 14 160 Lt; projektų finansavimui – 18 266 Lt. Šiaulių r. 100 000 99 926 99 926 Verslo informacijos centro veiklos finansavimui – 27 786 Lt; verslininkų asociacijai – 33 908 Lt;  įmonių dalyvavimo parodose išlaidų finansavimui – 36 080 Lt; palūkanų kompensavimui – 1769 Lt. Šilalės r. 40 000 40 000 + 70 000 gražinta iš skirtų beprocentinių paskolų 111 500 Paskolų teikimui – 31 000 Lt; naujų darbo vietų kūrimo išlaidų finansavimui – 2 000 Lt; palūkanų kompensavimui – 8 000 Lt; verslo planų įgyvendinimui – 67 500 Lt. Šilutės r. 10 proc. privatizavimo fondo lėšų 47 800 47 800 Palūkanų kompensavimui; turizmo ir verslo informacijos centro veiklos išlaidų finansavimui; įmonių dalyvavimo parodose išlaidų finansavimui; leidinių leidybai. Širvintų r. 30 000 30 000 30 000 Turizmo ir verslo informacijos centro steigimui. Švenčionių r. 50 000 + 30 proc. privatizavimo fondo lėšų 64 000 + 30 proc. privatizavimo fondo lėšų 64 000 Naujų darbo vietų kūrimo išlaidų finansavimui – 12000Lt; kaimo turizmo plėtrai – 18000Lt; mokymams – 7000Lt; Švenčionių raj. plėtros strateginio plano iki 2010m. parengimui – 14000Lt; kompiuterinės programinės įrangos pirkimui – 5000Lt. Tauragės r. 35 000 35 000 35 000 Verslo informacijos centro veiklos finansavimui. Telšių r. 50 000 70 000 70 000 Mokymams ir konsultacijoms – 7 000 Lt; paskolų teikimui – 60 000 Lt; informaciniams leidiniams, parodoms, seminarams – 3 000 Lt. Trakų r. 15 000 -  - - Ukmergės r. 272 445 138 271 138 271 Palūkanų kompensavimui; įmonių dalyvavimo tarptautinėse ir nacionalinėse parodose išlaidų finansavimui; regioninių, tikslinių verslo plėtros programų rengimo daliniam finansavimui; palūkanų kompensavimui; konsultacijoms ir mokymams; pramonės konkurencingumo didinimo programos įgyvendinimui. Utenos r. 145 000 145 000 133 500 Konsultacijoms; mokymams; naujų darbo vietų kūrimo išlaidų finansavimui. Varėnos r. 205 000 205 000 173 200 Palūkanų kompensavimui – 18 700 Lt; naujų darbo vietų kūrimo išlaidų finansavimui – 19 400 Lt; mokymams, konsultacijoms, darbuotojų kvalifikacijos kėlimui, SVV plėtros tyrimams, samdomų ekspertų bei konsultantų paslaugų apmokėjimui – 400 Lt; parodų, konferencijų, seminarų organizavimui – 14 600 Lt; įmonės įregistravimo išlaidų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų kompensavimui  – 8 600 Lt. Vilkaviškio r. 68 500 53 500 44 400 Daliniam palūkanų kompensavimui – 34 400 Lt; lengvatinių paskolų teikimui – 10 000 Lt. Vilniaus m. 597 000* 479 000 348 000 Mokymams, konsultacijoms – 120 000 Lt; SVV projektų, susijusių su naujų darbo vietų kūrimu, finansavimui – 19 000 Lt; žinių ekonomikos plėtros priemonių įgyvendinimui – 50 000 Lt; naujai įsteigtų SVV steigimosi išlaidų kompensavimui – 110 000 Lt. Vilniaus r. 20 000 20 000 9 632 Seminarams; mokymams. Visagino m. 310 000 317 000 317 000 Lengvatinių paskolų teikimui. Zarasų r. 71 000 54 000 - Lengvatinių paskolų teikimui. 8 pav. Savivaldybių smulkaus ir vidutinio verslo slatinimo fondų lėšų panaudojimas 2004 m. * SVV skatinimo fondo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos m. savivaldybės nėra įsteigusios. SVV skatinamas, vykdant specialiąsias programas iš privatizavimo fondo lėšų bei kitų šaltinių lėšomis. Pavyzdžiui, siekiant skatinti SVV plėtrą, Vilniaus m. savivaldybėje sudaryta Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros komisija bei vykdoma programa ,,Darbo vietų kūrimo skatinimas, sąlygų verslo plėtrai sudarymas". Programos tikslas - sukurti vieningą ir efektyvią verslo plėtros ir skatinimo sistemą, kuri sudarytų palankias sąlygas miesto smulkiojo ir vidutinio verslo kūrimuisi bei naujų darbo vietų steigimui, skatintų įmonių vadovus, vadybininkus ir specialistus kelti kvalifikaciją, skatintų darbuotojų profesinį mokymą, sudarytų lygias galimybes verslininkams gauti kokybiškas ir nepriklausomas paslaugas (teorines ir praktines žinias, informaciją, patarimus ir konsultacijas), formuotų teigiamą verslininko įvaizdį. Po trumpos apžvalgos apie rėmimo bei paramos priemonės tiek Lietuvos Respublikoje, tiek užsienio šalyse galima teigti, kad nuolatinė ir visapusiška Vyriausybės parama mažosioms ir vidutinėms įmonėms turėtų tapti svarbiausia ekonomikos reformos kryptis. IŠVADOS Išanalizavus smulkaus ir vidutinio verslo valstybinį reguliavimą, valstybės politiką ir teikiamą paramą SVV paaiškėjo, kad įstatyminė norminė bazė nėra pakankamai sureguliuota. Aišku, kad smulkus ir vidutinis verslas – svarbiausias ekonomikos augimo veiksnys, darantis esminį poveikį bendrai šalies ūkio plėtrai ir socialiniam stabilumui. Smulkaus ir vidutinio verslo augimo stabilumui numatytos strateginių krypčių įgyvendinimo priemonės: 1. Gerinti teisinę, ekonominę ir informacinę smulkaus ir vidutinio verslo aplinką, užtikrinti, kad verslininkai regionuose galėtų pasinaudoti jiems svarbia verslo informacija, mokymo ir konsultavimo paslaugomis. 2. Aktyviai dalyvauti Europos Sąjungos daugiametėje programoje smulkioms ir vidutinėms įmonėms. 3. Teikti efektyvią finansinę paramą smulkiam ir vidutiniam verslui. 4. Skatinti ir remti regioninių ir tikslinių programų rengimą ir įgyvendinimą, plėtoti smulkaus ir vidutinio verslo paramos infrastruktūrą, vietines verslininkų iniciatyvas. 5. Skatinti smulkias ir vidutines įmones diegti ir naudoti elektroninį atsiskaitymą už paslaugas, pirkimą, mokesčių mokėjimą, elektroniniu būdu atlikti muitinės ir pajamų deklaravimo procedūras. Įvykdžius šias priemones, tikimasi, kad: 1. Padidės smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus dalis bendrajame vidaus produkte. 2. Padidės šalies verslumas. 3. Bus sukurta naujų darbo vietų, sumažės užimtumo netolygumas Lietuvos regionuose. 4. Veiks moderni verslo informacijos bazė, institucinė verslo infrastruktūra. 5. Atsiras daug naujų gamybinių, prekybos ir paslaugų ryšių tarp smulkių, vidutinių ir didelių įmonių. 1. Sumažės socialiniai ekonominiai regionų skirtumai. Šių priemonių įgyvendinimas prisidėtų prie šalies makroekonominės būklės pagerėjimo, nes: 1. Padidės eksportas, išsiplės vidaus ir tarptautinės rinkos, pagerės užsienio prekybos balansas. 2. Padidės verslo efektyvumas ir konkurencingumas; 3. Padidės realusis darbo užmokestis, išaugs ir sutvirtės vidurinė visuomenės klasė. 4. Sumažės nusikalstamumas. Atsakinga už šių strateginių krypčių įgyvendinimo koordinavimą, kontrolę ir įvertinimą yra Ūkio ministerija. Valstybės institucijos, atsakingos už konkrečias smulkaus ir vidutinio verslo plėtros priemonių įgyvendinimą, nurodytos šiose priemonėse. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strateginių krypčių įgyvendinimo efektyvumui didelę reikšmę turės vykdytojų dialogas su verslininkų organizacijomis, verslo visuomenės pritarimas ir dalyvavimas įgyvendinant konkrečias priemonės. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Sūdzius V. Smulkaus ir vidutinio verslo administravimas ir valdymas. V. Kronta. 2001 m. 2. Lukaševičius K., Martinkus B., Piktys R. Verslo ekonomika. Kaunas, 2005 m. 3. Juozaitienė L., Stapankienė J. Verslo ir vadybos įvadas. Šaulių universitetas, 2004 m. 4. Lydeka Z., Drilingas B. Firmos ekonomikos pagrindai. Vytauto Didžiojo universitetas, 2001 m. 5. Ekonomikos ir teisinių konsultacijų centras. Europos Sąjungos ir kitų šalių techninės paramos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams teikimo praktikos analizė. Kaunas, 2005 m. 6. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos internetinis tinklapis:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!