Valstybės samprata. Visuomenė ir žmogus

Istorija remiasi laiku. Laikas egzistuoja tik tada, kai subjektas prisimindamas sudabartina tai kas buvo ir laukdamas sudabartina tai kas bus. Dvi skirtingos kryptys: viena tradicinė, nujaučiama visose pirmykštėse kultūrose, taigi cikliško laiko, periodiškai atsinaujinančio, doktrina, ir kita – “šiuolaikinė”, baigtinio laiko, sudarančio atkarpą (nors ir ciklišką) tarp dviejų nelaikinų begalybių.
Istorija suprantama pagal analogiją gamtai, ar tai būtų žvaigždžių sukimasis, ar gyvybės procesai. Tokiu būdu atsiranda cikliška istorijos samprata, o kraštutiniu atveju imama kalbėti apie amžiną vieno ir to paties pasikartojimą. Cikliška, tai to paties dalyko pasikartojimas. Tiesinė: Pradžia (pirmapradė nuodėmė) (IKI) – istorija – pabaiga (paskutinis teismas) (PO).
O.Spenglerio kultūrinių ciklų teorija, anot jo, visos kultūros, panašiai kaip gyvi padarai, gimsta, subręsta ir miršta. Kultūros, ar kultūrinio proceso istoriškumas, arba tiksliau sakant įvykiškumas, priklauso ne nuo jų vidinių ypatybių, o nuo mūsų padėties jų atžvilgiu, nuo skaičiaus ir įvairovės su jais siejamų mūsų interesų. Kiekvienas žmogaus kūrybos veiksmas atkartoja kosmologinį pasaulį ir žmogaus kūrimo aktą. Kosmologiniu istorizmu remiasi ir antikinė laiko samprata. Antikinėje kultūroje šalia mito susiformavo ir epinio bei klasikinio polio laiko sampratos. Antikinė laiko samprata yra mitinė.
Augustinas, Hegelis istorijai aiškinti naudoja teologiją, Marksas –materialinę ekonominę bazę (darbo pasidalijimas, gamybos priemonių pasidalijimas, aštrėjantis susvetimėjimas).
Makjavelis norėtų kad istorija būtų kuriama valstybinės valdžios saugumu ir stiprinimu, Hobbes svarbiausiu dalyku laiko įstatymus bei valstybės struktūrų raidą, o utopistai mano, kad tai būtų galima daryti keičiant nuosavybės santykius. Visais šiais atvejais istorija tapatinama su politologija.
Kai kurie tyrinėtojai istorinio laiko sampratos šaltiniu laiko judaizmo- krikščionybės filosofinę interpretaciją.
Utopijos, tai fantastiškos svajonės apie idealų bendrabūvį, apie ramų gyvenimą, kuriame nebūtų konfliktų, netikrumo bei sąskaitų suvedinėjimo. Visos utopijos yra tik visuomenės sąmonės formos, savotiški postūmiai į visuomeninio gyvenimo permainas. Iki XX a utopijos mėgino piešti teisingai ir protingai besitvarkančios valstybės paveikslą, p po XX a pozityvus utopinis vaizdas įgavo negatyvias formas, naujosios utopijos vaizduoja, jau nebe planingą, žmonių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!