Vaikų, pasižyminčIų autizmo sindromu, ugdymas

VAIKŲ, PASIŽYMINČIŲ AUTIZMO SINDROMU, UGDYMAS Komunikacija – soc. sąveikos rūšis – keitimasis reikšmėmis, t.y. reikšmių pranešimas, perdavimas ir priėmimas. Komunikacija yra būdas: • Išmokti ir suprasti kalbą; • Išmokti kalbėti; • Išreikšti save; • Išsakyti savo norus ir reikalavimus; • Būti suprastu ir suprasti kitus; • Pasidalinti su kitais dėmesiu ir patyrimu; • Reguliuoti kitų poelgius; • Aptarti savo poelgius; • Interpretuoti savo ir kitų žmonių išsakytas mintis irt.t. Komunikavimo poreikiai skirstomi į IV pagrindines grupes: • Asmeninių poreikių patenkinimas; • Supančio pasaulio kontrolės poreikio patenkinimas; • Savarankiškumo poreikio patenkinimas; • Integravimosi į visuomenę poreikio patenkinimas. KOMUNIKACIJA Neverbalinio bendravimo priemonės reikalingos, kad būtų galima: • Reguliuoti bendravimo eigą; • Užmegzti psichologinį kontaktą tarp partnerių; • Nukreipti žodinio teksto interpretavimą reikiama linkme; • Išreikšti emocijas ir atspindėti situacijos interpretavimą; • Praturtinti reikšmes perteikiamais žodžiais. Neverbalinio bendravimo priemonių grupės: 1. Akustinės (garsinės) neverbalinio bendravimo priemonės: • Susijusios su kalba – intonacija, garsumas, tembras, tempas, ritmas, balso aukštumas, pauzės, jų lokalizacija tekste; • Nesusijusios su kalba – juokas, verksmas, kosulys, dūsavimas, dantų gręžimas ir kt.; 2. Kvapų (olfaktorinės) neverbalinio bendravimo priemonės: • Individualus žmogaus kvapas; • Dirbtiniai kvapai – kvepalai, alkoholio kvapas ir kt.; • Supančios aplinkos kvapai. 3. Fizinio kontakto (taktilinės) neverbalinio bendravimo priemonės: • Fizinis poveikis – aklojo vedimas už rankos, kontaktiniai šokiai; • Takezika – rankos paspaudimas, apkabinimas, pabučiavimas, patapšnojimas per petį; 4. Vizualinės neverbalinio bendravimo priemonės; • Kinezika – rankų, kojų, galvos, liemens judesiai; • Žvilgsnio nukreipimas ir vizualinis kontaktas; • Akių ir veido išraiška; • Poza ir jos keitimas žodinio teksto eigoje; • Odos reakcijos – parudimas, prakaitavimas, pablyškimas. • Pagalbinės vizualinės bendravimo priemonės; • Kūno sandaros ypatumai – lytis, amžius, figūra ir kt. • Įgimtos kūmo sandaros modifikavimas – drabužiai, šukuosena, kosmetika, akiniai, papuošalai, ūsai, barzda, cigaretės ir t.t. Neverbalinio bendravimo priemonės yra subtiliai sukoordinuotos Tarpusavyje ir su žodiniu tekstu. Neverbalinių bendravimo priemonių, skirtingai nuo kalbos, kalbėtojas ir klausytojas nevisiškai įsisąmonina. Visiškai perteikti reikšmių neverbalinėmis bendravimo priemonėmis negalima (išskyrus kai kuriuos gestus). Svarbiausios komunikacijos f-jos pagal Watson ir kt. 1. Prašyti. Ši funkcija gali būti išreiškiama verbaliai ir neverbaliai. 2. Mokymas išskirti save (kurti iškirtinumą) pvz., Ar gali išklausyti mane?, patapšnojimas per petį ir pan. 3. Atsisakyti: Ne, aš to nenoriu. Kartais ši f-ja mokytojui gali sukelti problemų, o jei jos nėra dar labiau apsunkinama komunikacija. 4. Komentuoti. Minimi objektai esami artimiausioje aplinkoje. 5. Informuoti (paaiškinti) apie tai, ko šiuo metu nematyti, nusakyti neapčiuopiamą ateitį. 6. Informacijos prašymas (Kada aš galėsiu važiuoti namo?) 7. Išreikšti jausmus (Ai skauda.) Autizmas (gr. Autos - pats) – mąstymas, visiškai priklausantis nuo aktualių individo poreikių, psichinių būsenų, praradimas realaus santykio su tikrove; patologinis uždarumas, noro bendrauti nykimas; ryšių su artimaisiais ir aplinka silpnėjimas. (Vaitkevičienė, 2001) V. Kagan, K. Lebedinskaja (1991) autizmą aiškina kaip savitą variantą psichinės disontogenezės, kurios išskirtinis požymis yra heterochronija (gr. heteros – kitas, chronos - laikas), nesavalaikis, netolygus, asinchroniškas įvairių CNS strukūrų ir f-jų subrendimas. Vieningo autizmo apibrėžimo nėra. Pateikiami tokios pagr. sutr. požymių grupės: • Socialinės sąveikos kokybiniai sutr.; • Verbalinio ir neverbalinio bendravimo bei vaizduotės kokybiniai trūkumai; • Ypač ribota veikla, interesai, vaizduotė. Pastaruoju metu vis dažniau vartojamas bendras pavadinimas „autistiško spektro vaikai ar asmenys“. (Bryna Siegl, 2003, Chantal Sicile – Kira, 2004 ir kt. ) Šiam spektrui priskiariamas: • Vaikystės autizmas; TLK – 10 žymimas F84.0 • Atipiškas autizmas; F84.1 • Asperger sindromas;F84.5 • Retto sindromas; F84.2 • Dezintegracinis vaikystės sutrikimas. F84.3? Sicile – Kira (2004) nurodo tokius paminėtų grupių požymius: Autizmo sindr. – vaikams šis sutr. Pasireiškia soc. Sąveikos, komunikacijos, vaizduotės pablogėjimu dar prieš 3 gyvenimo metus.Vaikystės autizmo pasireiškimo amžiaus vidurkis – 1,8 mėn. Asperger sindromas – šių vaikų intelektas normalus, neturi kliniškai reikšmingų kalbos sutr., vaikams būdingi socialinės sąveikos sunkumai, įskaitant sunkumus naudojantis soc. ženklais, tokiais kaip kūno kalba ir turi suvaržytą susidomėjimo veiklos sritį. Retto sindromas – būdingas mergaitėms, pirmiesiems 5 mėn. būdinga normali raida, po 5 mėn. ar vėliau nustoja augti galva – mokrocefalija, sutrinka tiksli rankų motorika – apraksija. Vaiko pasaulis jo akyse. Dezintegracinis vaikystės sutrikimas – vaiko raida per pirmuosius 2 mėn. yra normali, po to atsiranda žymus įgytų įgūdžių netekimas. Išsamiau autistiškus vaikus 1938, 1942 – 1943 m . aprašė Leo Kaner. • Yaptingas vienišumas – vaikai neužmezga ryšio su kt. žmonėmis, jie atrodo laimingesni, kai yra vieni. Šios soc. sąveikos stoka pasireiškia jau ankstyvame amžiuje, kai kūdikiai nekelia rankų aukštyn, kad tėvai juos pakeltų. • Didelis nors išsaugoti monotoniškumą – vaikai tampa liūdni, dezorganizuoti pasikeitus rutinai ar aplinkai. Pakitusi rutina darželyje, mokykloje, baldų perstatymas gali sukelti pyktį ir vaikas nebus ramus tol, kol nebus grąžinta įprasta tvarka. • Puiki atmintis, kai kurie vaiki geba įsiminti daug informacijos (pvz. Enciklopedijos turinį). • Uždelsta echolalija – vaikai kartoj žodžius ar sakinius, kuriuos išgirdo iš kt. asmenų, tačiau nevartoja žodžių savo norams ir poreikiams išreikšti. Echolalija tikriausiai paaiškina vienų įvardžių keitimą kitais. Vaikai vartoja “tu“ kreipdamiesi į save ir „aš“, kai kreipiasi į kitus, jie vartoja išsamų klausimą, kaip prašymą. • Padidėjęs reagavimas į dirgiklius (vaikai jautriai reaguoja į tam tikrus garsus ir daiktus). • Ribota vaikų veikla – tai atspindi jų stereotipiniai judesiai, verbalizacija ir kt. keisti pomėgiai. • Geras pažinimo procesų potencialas. Kai kurie vaikai yra aukštesnio intelekto, t.y. turi išsiskiriančią atmintį; yra sumanūs, tačiau didesnei jų daliai būdingi mokymosi sunkumai. Skirtingai nei vaikai, turintys didelių mokymosi sunkumų (pvz., Dauno sindromas), vaikai pasižymintys sindromu atrodo normaliai. Mitai apie autizmo spektro sutrikimus (ASS) (pagal Chantal Sicile – Kira (2004) ) Kiekvienas, pasižymintis ASS, turi ypatingą talentą. Visi, kurie turi ASS, yra genijai (Bethovenas, Niutonas ir Einšteinas). Visi, kuriems būdingas ASS, yra protiškai atsilikę. Vis, kurie turi ASS požymių, yra autistai. Pasižymintys ASS, neturi emocijų ir neprisiriša prie kitų žmonių. Nėra gydymo nuo ASS. POPULIACIJA • C. Gillberg (1984) – iš 10 tūkst. vaikų 4-5 būdingas autizmo sindromas (AS). • C. Gillberg ir M. Coleman (1992) – iš 10 tūkst. vaikų 10-14. • S. Lesinnskienė, D. Pūras ir kt. (2001) nurodo, kad Vilniuje iš 10 tūkst. vaikų 11,8 pasižymi autizmu. • R. Ivoškuvienė (2002) Šiauliuose iš 10 tūkst. vaikų 10,8 (organizuotų vaikų). • F. Happe (1994), E. Shopler (1980) ir kt. pažymi, kad autizmo sindromas būdingesnis berniukams 4:1. • G. Wirth (1999) – 4:1. • R. Ivoškuvienė (2002) – 3:1. • S. Lesinskienė, D. Pūras (2000) – 1,9:1. JAV nuo 1992 – 1997 turinčių AS bendrose mokyklose pagausėjo 173% lyginant su kt. sutrikimų populiacija. Kalifornijoje 1987 – 2002 žm. su AS skaičius pagausėjo 634%. Atlantoje 1996 1 iš 300. Europoje ir Azijoje 10 tūkt. vaikų 60. Kanadoje 2000 – 2001, 1 iš 286. Pagausėjimo procentas – 63 per 2m. D.B. 1993, 10 tūkst. vaikų 91. AUTIZMO ATPAŽINIMAS Pagrindiniai požymiai, į kuriuos atkreipiamas dėmesys ir įtariama, kad vaikui gali būti autizmas, yra tokie: • Tarpusavio socialinės sąveikos pablogėjimas; • Komunikacijos sutrikimas, vaikystėje įtariamas kurtumas; • Artimo fizinio kontakto vengimas; • Padidėjęs kūno jautrumas, prisilietimas gali būti skausmingas; • Bet kokio kontakto bijojimas; • Norų nurodymas suaugusiojo ranka; • Neadekvatus elgesys, juokas ar šauksmas, agresija bei saviagresija; • Akių kontakto nebuvimas ar vengimas; • Bendravimas, kai suaugęs žmogus šalia; • Nežaidimas su kitais vaikais ar netinkamas elgesys su jais; • Vienpusis bendravimas; • Negebėjimas kūrybiškai žaisti, nors stereotipinis žaidimas gali susiformuoti; • Kalbos neišsivystymas arba negebėjimas funkciškai ją vartoti, t.y. kalbos turinio nesusiejimas su tiesioginiais aplinkos įvykiais; • Dažnai nemoka tikslingai kreiptis į kitą žmogų; • Pokalbio inicijavimo stoka ar jo nebuvimas; • Savęs vadinimas antruoju, trečiuoju asmeniu; • Echolalija – žodžių kartojimas (kalba kaip papūga), kartais vartoja sudėtingus žodžius; • Kalbėjimas tiktai apie vieną daiktą ar viena tema; • Abstrakčių sąvokų nevartojimas; • Nemoka valingai valdyti savo kūno; • Stereotipiniai nuolatiniai judesiai; • Ypatinga stovėjimo maniera (atstatyti mentikauliai); • Judesiai nekoordinuoti, tačiau stereotipinius judesius atlieka labai vikriai; • Daiktų sukimas arba sukimasis aplink save; • Hiperaktyvumas arba pasyvumas, • Labai geras ir greitas kai kurių darbų atlikimas; • Pažinimo procesų sutrikimas; • Ypatingos sensorinės reakcijos į regimuosius, taktilinius, girdimuosius dirgiklius; • Lietimas, uostymas, laižymas, nėra diagnozavimo požymių. Tai sutrikusios sensorikos kompensavimas; • Skausmą jaučia, tačiau dažnai nepriskiria jo sau; • Nereaguoja į stiprų garsą, o atkreipia dėmesį į silpną (gali jo bijoti); • Veiksmo tęstinumo nesupratimas; • Negebėjimas planuoti veiklos, t.y. negebėjimas atlikti vieno po kito keleto veiksmų; • Negebėjimas turimų žinių ir įgūdžių perkelti į kitą aplinką; • Normalių santykių su tėvais ir kitais šeimos nariais nebuvimas; • Įvairios elgesio problemos, baimė, agresija, saviagresija, neįprasti pomėgiai; • Empatijos ir priešiškumo stoka; • Neverbalinių signalų nenaudojimas ar nepakankamas naudojimas; • Gali naudoti gestus, paveikslėlius, daiktus, nuotraukas ar net rašytinių kalbą, tačiau žodžiais nekalba; • Rutinos būtinumas; • Emocijų pasikeitimas, kai nedideli aplinkos pokyčiai; • Elgesio ribotumas; • Pavojaus nejautimas; • Nenormalus valgymas, gėrimas ar miegojimas. ANKSTYVIEJI AUTIZMO POŽYMIAI (Beerber, Gillberg, 1996) • Kūno sustingimas ir pasipriešinimas, laikant kūdikį ant rankų; • Kūdikiui tas pats, kas jį ima ant rankų; • Hiperaktyvumas arba nesugebėjimas atsakyti į sensorinius stimulus; • Neimituoja garsų, gestų, linguoja; • Atrodo lyg būtų kurčias; • Verksmas nesusijęs su poreikiais; • Sutrikusi miego ir valgymo ciklų raida; • Netolygi motorikos raida; • Nėra aktyvių socialinių atsakų (nėra ar uždelstas atsakas šypsena); • Nepakankamas akių kontaktas ar jo nebuvimas; • Trūksta betarpiškumo, vaikas pernelyg ramus ar, atvirkščiai, dirglus, nervingas; Ankstyvoji intervencija sudaro sąlygas atipiškai besivystančioms smegenims pradėti vystytis labiau tipiškai (Kira). AUTISTIŠKIEMS VAIKAMS BŪDINGA (Sicile - Kira): • Atipiškas informacijos priėmimas, tvarkymas ir pertvarkymas bei pasiuntimas į išorę; • Perseveracinis elgesys – nuobodžiai kartojamas verbalizavimas, neturintis tikslios reikšmės ir nepalaikantis kontakto. Perseveracinis elgesys gali būti vertinamas kaip protinė „prastova“, t.y. laikas, kai negaunama nauja stimuliacija. • Fizinių judesių perseveracija. Pradžioj perseveracinis elgesys gali atrodyti įdomus, nes vaikas yra rimtai įsitraukęs į veiklą ir nepriima naujovių; • Kuo daugiau perseveruojama, tuo kartojimai darosi intensyvesni, judesiai įsitvirtina ir pasiekia „negrįžimo tašką“. Trukdymas sukelia susierzinimo priepuolius, agresiją; • Rankų plazdenimas. Jis dažniausia rodo nuobodžiavimą, išsisukinėjimą, priešinimąsi, ko nors nesupratimą, džiaugsmą. • Prisitaikymai – echolalija, kai vaikas nemoka kalbėti, kartoja kitų klabėjimą; • Agresija ir saviagresija naudojamasi todėl, kad nesupranta, kas vyksta. DSM – IV (diagnostinis psichikos sutrikimų įvertinimo vadovas) kriterijai išdėstyti tokiu nuoseklumu: A grupe - socialines sąveikos kokybiniai sutrikimai. Nurodomi tokie požymiai: 1. Žymūs neverbalinės komunikacijos sutrikimai (įdėmaus akių žvilgsnio nebuvimas, savita veido išraiška ir kūno gestų nevartojimas socialinei sąveikai reguliuoti). 2. Negebėjimas ieškoti malonumų ir jais dalintis su kitais. 3. Socialines ir emocines sąveikos stoka (nedalyvavimas paprastuose socialiniuose žaidimuose, polinkis i vienatvę neadekvatus kitų įtraukimas į veiklą - įtraukia kitus asmenis kaip daiktus, įrankius). 4. Socialinio elgesio ir vaiko amžiaus neatitikimas. B grupe - neverbalines ir verbalines komunikacijos bei vaizduotes kokybiniai sutrikimai. Šiai grupei būdingi tokie požymiai: 1 . Kalbos plėtotes sutrikimai, kurių nesistengiama kompensuoti alternatyviais komunikacijos būdais (gestais, mimika). 2. Asmenys, kurių kalba pakankamo lygio, nemoka ja naudotis kaip bendravimo priemone. 3. Echolalija. 4. Spontaniškų žaidimų ir su jais susijusios kalbos (kas būdinga normalios raidos vaikams) nebuvimas. C grupe - pasikartojantis įkyrus elgesys ir veikla bei riboti interesai. Jai būdingi tokie požymiai: 1. Domisi viena ar keliomis tomis pačiomis veiklomis. 2. Nenori keisti rutinos, atlieka tuos pačius veiksmus. 3. Stereotipines ir pasikartojančios bendrosios bei smulkiosios motorikos manieros (sukimasis aplink save, plojimas rankomis, jų purtymas ir pan.). 4. Dėmesio sutelkimas į kai kurias smulkias daiktų dalis. D grupe - sutrikimas nėra priskirtinas kitiems įvairiapusiams raidos nenormalumams. Išvada: Konstatuoti autizmą galima tada, kai pagal nurodytus kriterijus atitinka 6 požymiai. Tik vienas kuris nors iš požymių gali atitikti 3 C grupę. Po du požymius ar daugiau turėtų atitikti A ir B grupes. Smith (1999) autistiškus vaikus skirsto į keturias grupes: 1. Atipiška autistiškų vaikų grupė – šios grupės vaikams būdingi keli autizmo požymiai, jie yra pakankamai aukšto intelekto. 2. Švelnaus autizmo grupė – būdingi socialinės sąveikos sutrikimai. Vaikai būna prisirišę prie tam tikrų daiktų, priešinasi rutinos pasikeitimams. Šios grupės vaikų intelektas yra nežymiai sutrikęs, jie turi šnekamosios kalbos pradmenis. 3. Vidutinio autizmo grupė – ribota socialinė sąveika, stereotipinis elgesys (supimasis, plojimas rankomis, ribotas kalbos funkcionavimas bei sutrikęs intelektas). 4. Ryškaus autizmo grupei priklausantys vaikai yra socialiai abejingi, jiems būdingi komunikacijos ir kalbos bei intelekto sutr. AUTIZMO PRIEŽASTYS: • Psichologinės – autistiški vaikai suvokia savo aplinką kaip labai šaltą, grėsmingą ir priešišką. Nuo tokios aplinkos jie atsiriboja ir užsidaro. Tai lyg reakcija į nepalankias tėvų asmenybes ar kitas vaikui priešiškas aplinkybes (įvairūs šeimos stresai). „ Į vaikų ugdymą reikia žiūrėti kaip į eksperimentą“. • Biologinės – tai įvairūs biocheminiai nemalonumai. Tų cheminių elementų trūkumas ar perteklius gali sukelti įvairius nenormalumus. Minimi: 1. epineprinas, norepinerinas, kurie reguliuoja kvėpavimą, atmintį, dėmesį; 2. opioidas, reguliuojantis judesius; 3. serotoninas, nuo kurio priklauso emocijos. • Organinės – neurologinės – tai įvairūs smegenų susirgimai (uždegimai), fizinės traumos, išsigimimai. Pastaruoju metu manoma, kad autizmo priežastis – smegenėlių pažeidimas. Virusiniai susirgimai – dažnesnė iš jų raudoniukė. Nėštumo ar gimdymo traumos. F. Happe pateikia tokius rizikos faktorius: • Kai gimdo vyresnės nei 35m. moterys; • Vaiko gimimo eiliškumas (didesnis rizikos faktorių turi pirmas, ketvirtas ar vėliau gimęs vaikas); • Medikamentų vartojimas nėštumo metu; • Kraujavimas tarp ketvirto ir aštunto nėštumo mėnesio; • Rezus faktorius. • Genetinės. Pastaruoju metu dėl jų labiausia ir diskutuojama. F. Happe mano, kad 10 -15% vaikų autizmo priežastis gali būti trapios X chromosomos pakitimas. Šiems vaikams dažnai būdingas įvairaus laipsnio protinis atsilikimas, keista veido išraiška (didelė galva ir nosis, atsikišusios ausys bei aukšta kakta). Jie yra hiperaktyvūs, vengia akių kontakto, nuolat ploja rankomis. Amerikos nacionaliniame sveikatos institute (2000) atrastas XOXA1 ir manoma, kad jis gali sukelti autizmą. Iš tvirtų 57 autistiškų asmenų 22 (40%) turėjo šį XOXA1 geną. Siegel (2003) mano, kad autizmą nulemia ne vienas genas, bet keletas genų, įeinančių į konkretaus vaiko genetinę sandarą. Tačiau autizmo rizikos genai, kaip nurodo autorė, ne visada sukelia autizmą, bet tik tuomet, kai jie yra veikiami tam tikrų faktorių, pvz., patologinis nėštumas, gimdymas ir pan. Genetinę autizmo prigimtį, pasak Siegel, įrodo ir tai, kad nuo 10 iki 25% tos pačios šeimos (kurioje auga autistiškas vaikas) vaikų turi įvairaus laipsnio kalbos sutr. ar gali patirti nežymių socialinių sunkumų. Kai kuriose šeimose yra asmenų, turinčių įkyrių persekiojančių ar nuolatinio nerimo bruožų bei pasižyminčių depresija ar neaiškiomis protinio atsilikimo bei kitomis raidos negalios formomis. Genetinę autizmo priežastį, pasak Siegel, įrodo autistiški broliai ir seserys. Jeigu šeima turi vieną berniuką, pasižymintį autizmu, tikimybė, kad kitas vaikas bus autistiškas yra 3%. Jeigu pirmas autistiškas vaikas yra mergaitė, galimybė, kad kitas vaikas bus autistiškas, padidėja iki 12%. Autizmas 4 -5 kartus dažniau pasireiškia berniukams nei mergaitėms. Jeigu šeima turi 2 autistiško spektro vaikus, pavojus, kad trečias vaikas turės autistinio spektro sutrikimą, yra maždaug 1 iš 3. Svarbus autizmo genetinės priežasties įrodymas yra identiški dvyniai. Siegel teigia, kad 90 - 95% atvejų rodo, kad jeigu vaikas identiškas dvynys pasižymi autizmu, tai juo pasižymi ir kitas, tačiau autizmas pasireiškia skirtingais požymiais ir skirtingu laipsniu. Neidentiškų dvynių atvejais tikimybė turėti autizmą abiem krinta iki 50%. Didelis skiepų skaičius ankstyvame amžiuje – ginčytina priežastis. SOCIALINIS ELGESYS Socialinis elgesys – tai žmogaus gebėjimas įsitraukti į kitų žmonių grupę ir aktyviai arba bent iš dalies aktyviai dalyvauti tos grupės gyvenime. St. Edelson skiria 3 socialinių problemų grupes: 1. Socialinis vengimas – tai žmonių vengimas ir nenoras su jais bendrauti. Bendras socialinio vengimo požymis yra pyktis arba „bėgimas šalin“. 2. Socialinis abejingumas. Asmenys, kurie apibūdinami kaip „socialiai abejingi“, neieško socialinės sąveikos su kitais ir vengia socialinių situacijų. 3. Socialinis nerangumas. Asmenys, pasižymintis autizmu, bando užmegzti kontaktus su žmonėmis, tačiau negeba jų palaikyti. Socialiniai įgūdžiai (TLK - 10) – tam tikros elgesio formos, kuriomis siekiama geresnių tarpusavio santykių, geresnės socialinės sąveikos. Socialiniai įgūdžiai gali būti apibūdinami kaip gebėjimas: • Sugyventi su kitais asmenimis bei jų grupėmis, užmegzti ir plėtoti tarpasmeninius ryšius, rasti kompromisus ir konstruktyviai spręsti konfliktus; • Mokytis, dirbti ir kurti su kitais asmenimis, padėti jiems, įtikinti ir patraukti siekiant įgyvendinti bendrą tikslą; • Dalyvauti tautos ir bendruomenės kultūriniame, pilietiniame bei politiniame gyvenime, gerbti demokratinės visuomenės, gyvenimo principus ir vertybes, rūpintis aplinka. Gottman Gonsa,Rasmussen socialinių įgūdžių išsivystymo lygį siūlo vertinti pagal gebėjimą: • Įvardinti emocijas pagal mimiką; • Užmegzti draugiškus santykius; • Suteikti pagalbą; • Prisiminti atitinkamą vaidmenį. Socialinių įgūdžių formavimasis prasideda nuo gimimo ir tęsiasi visą gyvenimą. Socialinė kompetencija– tai gebėjimas bendradarbiauti, lankstumas įvairiose bendravimo situacijose, gebėjimas priimti savarankiškų sprendimus, prisiimti atsakomybę, spręsti konfliktus socialinė adaptacija – tai procesas, leidžiantis prisitaikyti ir produktyviai veikti kintančioje socialinėje aplinkoje, individų ir socialinės grupės santykių harmonizacijos rezultatas. Adaptacijos sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo: • Asmenybės savybių; • Socialinės aplinkos reikalavimų ir palaikymo; • Emocionalumo; • Intelektualumo; • Socialinio išsivystymo lygio. Emocionaliai nestabilūs individai turi asmeninės ir socialinės adaptacijos sunkumų (Cattell, Rachman, Peterson). Socialinės adaptacijos sunkumų įveikimo uždaviniai (Wing): 1. surasti kontaktą su autistišku asmeniu; 2. pašalinti baimę, nerimą, sušvelninti sensorinį ir emocinį diskomfortą; 3. padidinti psichinį aktyvumą, formuojant teigiamą požiūrį į bendravimą su suaugusiaisiais ir aplinka, orientuojant vaiką į aplinką, o ne į save; 4. formuoti elgesio normas, slopinti impulsyvumą, išsiblaškymą, nesugebėjimą prisitaikyti prie aplinkos; 5. įveikti negatyvumą, agresiją, potraukius; 6. bendrauti su autistišku asmeniu; Lerner nustatė 6 socialinio elgesio bruožus būdingus vaikams ir paaugliams, turintiems negalią: • Nuomonės neturėjimas; • Sunkumai suprasti kitus; • Sunkumai susidraugauti ir įsigyti draugų; • Blogas savęs supratimas; • Problemos šeimoje; • Socialinės problemos mokykloje. socializacija – tai procesas ir rezultatas, kai aktyviomis asmens pastangomis perimamos socialinės normos ir kultūrinės vertybės formuojant ir tobulinant asmenybės bruožus per aplinkos veiksnius ar kryptingą ugdymą.) komunikacinė kompetencija – gebėjimų ir žinių, bei įgūdžių visuma būdinga efektyviam bendravimui. Autistiškiems vaikams socialinio elgesio įgūdžiai, socialinė kompetencija sunkiai formuojasi dėl santykių tarp savęs ir aplinkos supratimo, negebėjimo mėgdžioti, negebėjimo planuoti savo veiklos, veiksmo tęstinumo nesupratimo, negebėjimo suprasti darbo pradžios ir pabaigos, negebėjimo perkelti turimų (suformuotų) įgūdžių ir naujos situacijos, negebėjimo išsiaiškinti to, ko nesupranta, negebėjimo numatyti kito žmogaus veiksmų, kitų ignoravimo. Socialinės adaptacijos sunkumų įveikimo uždaviniai (Wing): 7. surasti kontaktą su autistišku asmeniu; 8. pašalinti baimę, nerimą, sušvelninti sensorinį ir emocinį diskomfortą; 9. padidinti psichinį aktyvumą, formuojant teigiamą požiūrį į bendravimą su suaugusiaisiais ir aplinka, orientuojant vaiką į aplinką, o ne į save; 10. formuoti elgesio normas, slopinti impulsyvumą, išsiblaškymą, nesugebėjimą prisitaikyti prie aplinkos; 11. įveikti negatyvumą, agresiją, potraukius; 12. bendrauti su autistišku asmeniu; Savęs stimuliavimas – pagalba pačiam sau, stengiantis kompensuoti negebėjimą kokybiškai dalyvauti socialiniame gyvenime, komunikuoti, išreikšti interesus ir pan. AGRESIJA IR SAVIAGRESIJA Smith (1998) nurodo, kad apie 40% vaikų nuolatos daugiau ar mažiau save žaloja. Agresiją ir autoagresiją nulemia: • nemokėjimas bendrauti; • priešinimasis pasikeitimams; • neleidimas atlikti stereotipinių, ritualinių veiksmų; • kontaktų ir dėmesio siekimas; • neadekvatūs reikalavimai; • per didelė stimuliacija; • per maža stimuliacija; • nerimas; • nesupratimas, kaip atlikti užduotį; • kito žmogaus nesupratimas; • baimė; • neišspręstos seksualinės problemos. KOGNITYVINĖ VEIKLA Taktilinės sistemos disfunkcija gali pasireikšti hiperjautrumu ir hipojautrumu. Vestibiuliarinės sistemos disfunkcija. Dėl to vaikai esti hipoaktyvūs ar hiperaktyvūs. Propriocepcinės sistemos disfunkcija. Ji nulemia nevikrumą, tendenciją kristi, kūno padėties erdvėje supratimo stoką, keistą kūno pozą, negebėjimą manipuliuoti smulkiais daiktais ir pan. Ypatingi girdimieji suvokimai. Jautrus reagavimas į garsinius dirgiklius ar savęs stimuliavimas garsiniais dirgikliais. Saviti regimieji suvokimai. Skausmingas reagavimas į šviesą, dėmesio sukaupimas į smulkias detales ir pan. Mastymui būdingas konkretumas. Abstrakčių sąvokų, perkeltinės ar paslėptos minties nesupratimas. Kartais būdingos gabumo salelės (muzikos, dailės, matematikos, atminties). D. Smith (1998)apibendrindamas kai kurių tyrinėtojų pateiktus duomenis, nurodo: • 80% vaikų SI; • 10% riboto intelekto; • 10% normalaus intelekto; • 50% nekalba ir tikriausiai niekada nekalbės; 2004 metais amerikiečių duomenimis: • 70% būdingas PA; • IQ

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!