Vaikų likimai Alvydo Šlepiko kūrinyje „Mano vardas Marytė“. Kalba su planu

Vaikų likimai Alvydo Šlepiko kūrinyje „Mano vardas Marytė“

Karo metas – baisiausias metas, kada dūžta svajonės, tikslai, tenka paklusti opozicinėms jėgoms, kurios valdo žmones kaip marionetes ir šios privalo paklusti, nepaisant savo likimo ir lemties. Dar baisiau, kai visa tai išgyvena jauni žmonės ir vaikai. A. Šlepikas romane „Mano vardas – Marytė“ žvelgia į kitą nuo karo nuniokotą pusę – vokiečius, kurie po Antrojo pasaulinio karo iš Rytprūsių keliavo į Lietuvą, elgetavo, badavo, dirbo už maistą, kurį gabeno savo išsekusioms ir nuo rusų prievartos besislepiančioms šeimoms. Vilko vaikai – taip jie buvo praminti. Šis romanas unikalus, nes sugeba ne tik sukelti šiltus jausmus, pasakoja ne tik apie vokiečių ir lietuvių gyvenimą po Antrojo pasaulinio karo, bet ir įkvepia gyventi.

Romanas tarsi skyla į dvi dalis: pirmojoje veiksmas vyksta jau rusų apgyventame Karaliaučiaus / Kenigsbergo krašte. Vaikų žygiai Lietuvon jau daromi, bet – dar sugrįžtant, dar tik „pasiduoneliaujant“; antroji – tai Renatės, vienos iš „vilko vaikų“, vargo klajonės Lietuvos keliais, stengiantis išsinerti iš praeities, tapti lietuviakalbe Maryte, trumpam priglundant prie kokios šeimos (greitą viešnagės pabaigą lemia tai priglaudėjų iš baimės užkietėjusi širdis, tai, priešingai, jų gailestingumas.)… Pirmoji dalis – polilogiška, čia veikėjai, Renatės šeima (mama, broliai, sesutės), „avanscenon“ išeina vienas kitą pakeisdami, antroji – jau monologinė Renatės istorija.

Romanas „Mano vardas – Marytė“ nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – vilko vaikų situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms. Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, vilko vaikų ir jų artimųjų pasakojimais. Autorius sumaniai smogia skaitytojui jau pačioje istorijos pradžioje, kurioje regime, kaip sovietinės armijos kareiviai šaudo į vokiečių vaikus. Čia natūraliai išryškėja istorinis knygos fonas: jo centre matome pokario Prūsiją – „sutryptą, išprievartautą, sušaudytą“, arba kitaip – po Antrojo pasaulinio karo sovietų užimtą Rytprūsių kraštą. Romanas tarytum pulsuoja dar neišsisklaidžiusiu karo siaubu, iškreiptomis vertybėmis, mirties, kuri pasidaro tokia paprasta ir kasdieniška, alsavimu. Pakelėse – vieni lavonai, kurie visai susimaišė su gyvaisiais, todėl jau nieko nebestebina. Bene labiausiai iš visos knygos sukrečia epizodas, kuriame parodomas nebeatitaisomai suluošintas vaiko mąstymas, darantis jį nejautrų netgi mirčiai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!