Vaiko pasaulis lietuvių literatūroje (Šatrijos Ragana, Jurgis Savickis)

Vaikystė – bene gražiausias, nerūpestingiausias žmogaus gyvenimo tarpsnis, o vaikai, kaip yra pasakęs garsus amerikiečių rašytojas Neilas Postmanas, “ - tai gyvi laiškai, siunčiami į ateitį, kurios mes nematysime.” Vaikystė – laikotarpis, kurio metu formuojasi asmenybė, ryškėja besiformuojantys charakterio bruožai. „Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo,“ – teigiama Biblijoje apie auklėjimo svarbą, akcentuojama tėvų reikšmė. Iš tiesų, būtent vaikystėje patirti išgyvenimai, tėvų ar mokytojų perteikti įsitikinimai bei pamokos išlieka visam gyvenimui. Vaikystę išgyvena visi, tačiau skirtingai: vieniems ji būna laiminga, kupina atradimų ir meilės bei šilumos, o kitiems tenka išgyventi skaudžių patirčių – praradimų, nusivylimų, skausmo. Vaiko pasaulį skirtingai pateikia ir lietuvių rašytojai, priklausantys tam pačiam laikotarpiui, tačiau skirtingoms literatūrinėms srovėms. Neoromantizmo atstovė Šatrijos Ragana, krikščioniškųjų vertybių puoselėtoja, apysakoje „Sename dvare“ atskleidžia laimingų vaikų, gyvenančių dvarininkų šeimoje vaikystę – šviesią, jaukią. O modernistas Jurgis Savickis novelėje „Kova“ vaizduoja vaiko, gyvenančio asocialioje šeimoje, pasaulį-niūrų, baugų. Abu rašytojai sutelkia dėmesį į vaiko patirtis vaikystėje, tik neoromantikė išryškina gėrį ir grožį, o modernistas atskleidžia skaudžias gyvenimo patirtis.
Neoromantikės Šatrijos Raganos kūrinyje „Sename dvare“ atskleidžiami idiliški vaikų ir tėvų santykiai, pagrįsti pagarba ir pareiga, akcentuojamas stiprus dvasinis ryšys tarp motinos ir dukters. Marijos Pečkauskaitės vaikystė prabėgo Žemaitijos dvaruose – Labūnavoje ir Užventyje, kurių aplinka formavo pasaulėjautą ir kūrybą. Ypač buvo mylimas Užvenčio dvaras su ūksmingomis liepų alėjomis, senu malūnu. Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ atsispindi būtent Užvenčio dvare praleistos dienos. Autorės vaikystė buvo laiminga ir saulėta: motinos muzikavimas, tėvo knygos, globa bei meilė, žavėjo gamtos grožis ir ypatinga namų aplinka. Rašytoja kurdama tarsi sugrįžo į buvusius gimtuosius namus, į savo šeimą, į vaikystę, kai augo laiminga su seserimi ir broliais, su mylinčiu tėvu, kurio anksti neteko, ir brangia motina. Šatrijos Ragana, kaip ir Irusia apysakoje, su savo motina, jaučia itin stiprų dvasinį ryšį. Po motinos mirties dienoraščio...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!