Vaiko agresija

Psichologinis aspektas Situacijos Tėvų namuose Po vakarienės Rytis dingo Prie stalo – spengiati tyla. Mama iš tiesų skanią vakarienę išvirė, bet visų burnos lyg užrištos – ir tėvo, ir dviejų sūnų – šešiolikmečio Lino ir septyniolikmečio Ryčio. Net mažoji šešiametė Rūta išsigandusi spokso tai į tėvus, tai į savo didžiuosius brolius. Ir ji nujaučia audrą. Tačiau iš tiesų nieko ypatingo nebuvo. Viakas prasidėjo, kai Rytis greitomis pasakė: „Šįvakar aš nebūsiu namie. Mūsų klasė susitinka „Bixuose“. Iš pradžių visi nutilo. Vien buvo girdėti, kaip Linas tarškėjo šaukštu ir Rūta srėbė sriubą. Turbūt ta tyla ir paskatino Rytį paaiškinti arba, tiksliau sakant, sumenkinti savo planus: „11 valandą aš jau ketinu būti namie“. Tada tėvas numetė repliką: „Iš tikrųjų miela, kad 11 valandą tu jau ketini grįžti!“ Po minutėlės jis tęsė: „Pastebėjau, kad jūsų klasės susitikimai labai dažni. O „Bixų“ reputacija nekokia. Ar tiesa, kad neseniai trys ar keturi jūsiškiai tiek nusigėrė, kad į namus juos turėjo pargabenti taksi?“ Tėvas stengiasi klausti ramiai. Bet kiekvienas jaučia, kaip jis jaudinasi, kai tęsia: „Aš ne prieš klasės susitikimus. Bet jeigu jie virsta išgertuvėmis, tai nenorėčiau, kad mano sūnus ten dalyvautų!“ „Bet aš juk nenusigeriu!“ – paprieštarauja Rytis. „Tuo aš tikiu. Tačiau nenorėčiau tavęs matyti tokioje draugijoje ir toje „skylėje“. Baigta. Rytis gerai pažįsta savo tėvą. Dabar pasakęs dar vieną žodį, jį tik suerzintum. Valgo beveik nesikalbėdami. Kai mama atneša desertą – vyšnių pudingo, - jai pasako komplimentų. Tik Rytis rūškanas tyli. Kai visi kyla nuo stalo, jis išeidamas burbteli: „Elgiamasi kaip su vaiku“. Po vakarienės Rytis dingo. Mokykloje Teroras ir prievarta mūsų mokyklose Per pertrauką prie dešimtoko Rimanto priėjo du tos pačios mokyklos dvyliktokai – V. R. ir R. D., ėmė kviesti į tualetą pasišnekėti. Ten jį sumušė, spardė. Šalia stebėjo dar du dvyliktokai – R. M. ir G. M. Rimantas pažadėjo dvyliktokams atsiteisti – pasamdyti „vieną pažįstamą“, kad už du litrus degtinės dvyliktokus suspardytų. Kitą pertrauką prie Rimanto priėjo keturiese, vėl ėmė kviesti į tualetą. Rimantas pabandė išsisukti. V. R. smogė į veidą. Rimantas parkrito ir trumpam prarado samonę. Kai atsipeikėjo ir nusvirduliavo į tualetą stabdyti iš nosies tekančio kraujo, jo laukė dvyliktokai ir pagrasino niekam nesakyti, nes būsią dar blogiau. Tą pačią dieną rajono centrinės ligoninės poliklinikos chirurgai, į kuriuos vaikinas kreipėsi, diagnozavo nosies kaulo lūžį, kitus kūno sužalojimus ir išsiuntė į Vilniaus Santariškių ligoninę. Mušusiųjų argumentai: Rimantas įžeidęs vieno iš jų draugę – grasinęs „suspardyti užpakalį“, taigi ar jie turėję laukti, kol suspardys? Paskui grasinęs ir jiems, tad reikėjo išsiaiškinti. Nukentėjusiojo Rimanto argumentai: suspardyti mergaitės jis neketinęs, bet pagrasinęs, kai ši jį šiurkščiai tyčia pastūmusi – buvo bjauri nuotaika. Dvyliktokams atsiteisti irgi negalvojęs – pagąsdinęs tyčią, kad atstotų. Dvyliktokai Rimanto atsiprašę ligoninėje, šis atleidęs. Argumentai: mokiniai liudys prieš jį, nes bijo abiejų save stipriausiais laikančių dvyliktokų; gyventi miestelyje reikės ir pačiam – jei nedovanosi, nemalonumų neišvengsi. Smurto atvejai seniai nebėra pavieniai vien „kai kurių“ mokinių prasižengimai. Agresyvumo priežastys šįkart aiškintos įvairiai. Rimantas: dabar visur – mokykloje, gatvėje, šokiuose vadovaujamasi principu: kas stipriausias, tas išlieka; viekia ir vakarietiški filmai: ten rodo daug prievartos – šaudo, daužo, gaudo vieni kitus, dėl to kyla jaunuolių sumaištis, visi daroso labai žiaurūs. Dvyliktokų klasės auklėtoja M. G.: kaltas vaikinų amžius, visi labai ambicingi; buvę ir kitų aplinkybių – tą dieną operavę R. D. mamą, užtat jis buvęs nervingesnis. Agresyvaus elgesio prielaidos Videofilmai – prievartos šaltinis? „Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo: nesaikingas spoksojimas į televizorių silpnina gebėjimą mokytis, trigdo atmintį, slopina kūrybiškumą. Vaikai, įpratinti žiūrėti siaubo filmus, detektyvus, yra agresyvesni negu jų bendraamžiai. Jie labiau linkę į nepaaiškinamą pyktį, priešiškumą, įtūžį, neapykantą sau ir kitiems. Nepilnamečiai nusikaltėliai mėgdžioja filmuose matytas smurto scenas. Jie susitapatina su neigiamais herojais. Blogis atrodo patrauklus, viliojantis, nes sužadina labai stiprius prieštaringus jausmus. Niekas jau neabejoja žalinga masinės informacijos priemonių įtaką. Tik ginčytina, ar jų poveikis nusikalstamumui yra tiesioginis, ar neteisioginis.“ DANUTĖ JANUŠONYTĖ Žiūrėdamas pilnus lavonų vesternus, žiūrovas tiek susitapatina su šaudančiais jų herojais, jog po filmo jis patiria lyg ir palengvėjimą bei atsipalaidavimą, kurį galbūt dar sustiprina alkoholis. Jis užsižiūri į savo stabą ir patiria tą patį pasitenkinimą bei palengvėjimą, kaip ir taikiai vakaro saulėje nujojantis vesterno herojus. Žiūrovas agresiją „išgyvena“ save įsivaizduodamas herojus vietoje, filmas atlieka savotišką iškrovos funkciją; toks pat pornografijos ir kitų prievartos filmų poveikis. Diskusija Kai kuriose JAV katalikų terapijos centruose mėginama padėti naujais būdais gyditi seksualinius nusikaltėlius: socialiniai darbuotojai atkuria nusikaltimo situaciją ir leidžia kaliniams dar kartą atlikti savo buvusius veiksmus iki pat išprievartavimo arba žmogžudystės. Nusikaltėlis turi visai identifikuotis su buvusia prievartos situaciją ir išmokti tada, nuo jos jau nutolęs, kitaip elgtis bei veikti. Agresija moksliniu požiūriu Žmogaus agresijos instinktas „Nors nenorima pripažinti, bet tikra tai, kad žmogaus nėra švelni, meilės trokštanti būtybė, kuri ginasi tik užpulta, kad tarp visų instinktų, kuriais jis apdovanotas, dominuoja agresijos instinktas. Dėl to žmogui jo artimas yra ne tik galimas pagalbininkas ar seksualinis objektas, bet kartu ir pagunda išlieti ant jo savo agresiją, be atlyginimo išnaudoti jo darbo jėgą, be jo sutikimo naudotis juo seksualiai, užvaldyti jo turtą, jį pažeminti, suteukti jam skausmo, jį kankinti ir žudyti. Homo homini lupus est*; kas turėtų drąsos ginčyti šį teiginį po viso to, kas patirta gyvenime ir istorijoje? Ši nuožmi agresija paprastai lūkuriuoja provokacijos arba pasitarnauja kitam ketinimui, kkurio tikslą būtų galima pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis. Susidarius palankioms aplinkybėms, kai išnyksta visuomet trukdančios dvasinio pasipriešinimo jėgos, agresija prasiveržia spontaniškai, atskleidžia žmogų esant laukinį žvėrį, kuriam svetimas savo rūšies išsaugojimas.“ ZIGMUNDAS FROIDAS Agresija: vadinamasis blogis Konradas Lorencas savo knygoje „Vadinamasis blogis“ (1963) parodė, kad agresija nepagrįstai visų laikoma blogiu; agresija yra vadinamasis blogis, nes agresijos instinkto šaknys iš pradžių, padėdamos išsaugoti rūšį, veikė kaip tik pozityviai. Tik žmogus taip nutolo nuo savo „natūralių gyvenimo sąlygų“, kad agresija įgavo ir negatyvų, kenksmingą pobūdį. Agresija pirmiausia yra savarankiškas pirmapradis instinktas, padedantis išsaugoti savo teritoriją, lytinį partnerį ir rūšį. Tačiau sukūrus savarankiškas socialines struktūras (pvz., šeimą, nuosavybą ir t.t.), ji žmogui tampa nebefunkcionali ir pasireiškia žalingais, prieš savo rūšies atstovus (ir gamtą) nukreiptas išpuoliais bei prievartos veiksmais. „Lorenco instinktų teorija skiriasi nuo Froido mirties instinkto koncepcijos tuo, kad pirmajam agresija pati savaime yra „gyvenimą išlaikantis instinktas“. Jis, be kita ko, per biotopus (organizmų gyvenamuosius plotus) sąlygotų teisingą individų paskirstymą, o sukurdamas hierarchiją, sąlygotų socialinį stabilumą. Tačiau dėl tam tikrų civilizacijos veiksnių šio įgimto agresijos instinkto pavojingi padariniai keltų grėsmę žmonėms. Viena vertus, ginklų išradimas įgalino nužudyti priešininką iš didesnio atstumo. Todėl „įgimtas žudymo slopinimas“ taptų bergždžias dėl įgimtų dirginimo mechanizmų, kurie, kaip teigiama, yra analogiški žmonėms ir gyvūnams. Be to, vis didėjant gyventojų tankumui, agresyvumas vis didės, ir galiausiai draudimas pasireikšti agresyvumui sukels pavojingą kamšatį“ (H.J. Kornadtas). Taigi šiandien dėl labai ištobulintos ginklų technikos žmogus praranda slopinimo mechanizmus, kurie paprastai užkerta kelią agresijai. Agresijos, kaip frustracijos* pasekmės, teorija Bendradarbiai, kaip buvo įpratę po darbo dienos, rinkdavosi kavinėje vakarienės. Paprastai jie valgydavo per daug nesikalbėdami. Kartą įprastu laiku grupė atėjo, bet jos niekas neaptarnavo. Netrukus visi ėmė protestuodami šurmuliuoti, kad šeimininkė turėtų būti vietoje ir prižiūrėti, jog valgis būtų laiku paduotas. Pasigirdo grasinimai, kad ateityje į šią kavinę jie nebeis. Pamažu dingo santūrumas, kurį grupė paprastai prie stalo išlaikydavo. Jie pradėjo ritmiškai trepsėti kojomis. Kažkas sušuko: „Mes norime valgyti“, kiti taip pat ėmė šaukti, ir kilo didžiulis triukšmas. Jie griebė nuo stalo bandeles ir ėmė svaidyti jas link virtuvės durų, už kurių manė esant šeimininkę. Netrukus pasirodė ir ji, jų agresijos objektas, ir paaiškino, kodėl vėluojama. Vakarienė galiausiai buvo patiekta, ir neįprastas elgesys palengva liovėsi, tačiau dar buvo daug grasinimų ir niurzgėjimo. Agresija visada yra frustracijos padarinys. Tiksliau, agresyvaus elgesio prielaida visada yra frustracija, ir atvirkščiai – frustracija visada lemia kokią nors agresijos formą. Kasdieniai stebėjimai leidžia pagrįstai teigti, kad įprastos agresyvaus elgesio formos visada gali būti sukeltos ir sąlygojamos kokios nors rūšies frustracijos. Kai kurie tyrinėtojai pasiūlė naujų hipotezių šiai teorijai: Agresijos stiprumą lemia frustracijos stiprumas. Jeigu tikimasis bausmės, dažnai agresija slopinama. Kuo didesnės bausmės tikimasi, tuo mažesnė agresijos tikimybė. Frustracijos išprovokuota agresija pakrypsta į objektą (frustratorių), kuris sukelia nemalonią emocinę įtampą, tačiau agresija gali būti nukreipta ir į kitus objektus (kitus asmenis, daiktus). Jeigu agresija prieš kitus objektus stipriai slopinama, ji gali sukelti saviagresiją (net iki nusižudymo). Frustracijas žmonės gali nuslopinti prasiveržusia agresiją, ją pakeičiančiais veiksmais arba galiausiai – racionaliais sprendimais. Agresija – išmoktas elgesys Mokymosi psichologai remiasi tuo, kad agresyvus elgesys ir apskritai elgesys daugiausia gali būti išmokstamas bei įgyjamas, t.y. jį gali sukelti ir keisti socialinė aplinka, sąlygos. Jau 1938 metais Skineris nurodė, kad žmogaus ir gyvulio elgesys formuojamas įtvirtinimu, arba mokymusi iš sėkmių. Tam tikras elgesys gali tapti įpročiu dėl to, kad jis įtvirtinamas (sulaukia atpildo). Taigi kiekvienas pozutyvus įtvirtinimas (pvz., pagyrimas) skatina kartoto atliktą poelgį, o negatyvus įtvirtinimas (pvz., bausmė) – atsisakyti pasirinktos nuostatos bei elgesio formos. Tačiau taip būna, žinoma, tik tada, jei negatyvus įtvirtinimas yra nuolatinis. Skineris uždarė žiurkes į narvą, kuriame buvo svertas. Pajudinus svertą, į narvą galėjo kristi maistas. Jeigu žiurkė atsitiktinai pajudindavo svertą, maistas krisdavo į narvą ir žiurkė sulaukdavo „atlygio“. Svertas eksperimento pradžioje buvo paspaudžiamas visada atsitiktinai, bet žiurkė gana greitai – dėl įtvirtinimo – išmoko šio būdo ir spaudė svertą, kai norėjo ėsti. Taigi ji išmoko spausti svertą (mokymasis iš sėkmių). Kitu eksperimentu pasisekė taikingą balandį paversti agresyviu. Daug milijonų televizijos žiūrovų 1971 metais galėjo stebėti banko užpuolimą su įkaitų paėmimu Miunchene ir Kelne. Atrodo, jog tai, kas matyta, kai kuriems žiūrovams yra lyg rimtas motyvas ir skatina juos mėgdžioti, ypač kai įstatymo laužytojai išneša sveiką kailį ir pasprunka su grobiu. Taigi televizijos filmas, laida, pranešimas gali būti labai pamokomas, kaip sėkmingai, „naujausiais būdais“ reikia atlikti „reikalą“. Masinės informacijos priemonės sudaro puikias galimybes mokytis stebint. Dėl to, pvz., amerikiečių lakūnų sąjunga 1972 metų birželio mėnesį pareikalavo uždrausti skelbti žinias apie lėktuvų pagrobimus. Taigi reikia pripažinti, kad nauji agresijos būdai veikia užkrečiamai ir plinta lyg epidemija. Agresija – atsakymas į visuomenės trūkumus Filosofas ir psichoanalitikas Ėrichas Fromas bandė paaiškinti aklavietėje atsidūrusią „įgimto agresijos instinkto“ ir „išmokto, ištreniruoto agresyvaus elgesui“ alternatyvą. Jis skiria dvi žmogaus agresyvumo rūšis: „Pirmoji rūšis, kuri bendra žmogui ir gyvūnams, yra filogenetiškai (giminės bendruomenės laikais) užprogramuotas impulsas pulti (arba sprukti), kai tik kyla pavojus gyvybiškai svarbiems interesams. Ši gynybinė, gerybinė agresija padeda individui bei rūšiai išlikti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!