V. Šekspyras "Hamletas". Hamleto tragizmas

 Rašinys HAMLETO TRAGIZMAS Keičiasi epochos, atnešančios įvairias permainas, tačiau visuose laikmečiuose žmogų lydi keršto jausmas. Tad nenuostabu, kad keršto motyvas užima svarbią vietą pasaulio mene, ypatingai literatūroje, kur taikliausiai vaizduojami žmonių santykiai. Tiesa, skirtingose pasaulėžiūrose kerštas yra skirtingai suprantamas, skirtingi yra jo tikslai, motyvai. Apie kerštą, kylantį iš pareigos, ir to įtakotą tragizmą kalbama Viljamo Šekspyro tragedijoje „Hamletas“. Intriguojanti tragedijos užuomazga supažindina su ryškiausiu ir svarbiausiu tragedijos asmeniniu Hamletu. Sunku formuluoti jo dvasią. Pirmiausia tai jausmo žmogus: herojus yra intuityvus, stipriai besijaudinantis, jo pagrindinis veiksmas yra staigiai sužadintų jausmų įtakotas. Tačiau su herojaus impulsyvumu, jausmingumu susiduria proto galia. Jo mąstysena yra analizuojanti, stebinti, tarytum stabdanti nuo veiksmo. Šis asmenybės dvilypumas (emocijų skatinimas veiklumas ir proto – pasyvumas) yra vienas veiksnių, įtakojančių Hamleto tragiškumą. Asmenybės dalijimąsi į du polius įtakoja ir Hamleto socialinis statusas. Riterio luomas jį vertė laikytis to meto pasaulėžiūros taisyklių: nekeršiji – nesi vertas riterio vardo. Kerštas yra įrašytas į riterio garbės kodeksą. Bet Hamleto pareiga, įtakojama luominės padėties, susiduria su jo dvasinėmis vertybėmis, savomis nuostatomis, savitu požiūriu į gyvenimą. Viljamas Šekspyras kuria būtent tokį Hamleto paveikslą, kuris padeda atskleisti Renesanso epochos nuotaikas, vertybių kaitą, žmogaus vidinį pasaulį, jo prieštaravimus. Hamleto tragiškumo motyvas lydi herojų visame kūrinyje: nuo pradžios iki pabaigos. Nespėjus atsigauti po tėvo mirties, staigių mamos vestuvių su dėde, Hamleto laukia dar vienas smūgis: akistata su žiauria tiesa – susitikimas su tėvo šmėkla. Čia pirmosios dvejonės, pirmieji apmąstymai, pirmoji klausimų be atsakymų virtinė: ar šmėkla sako tiesą, ar galima pasikliauti būtybe iš pragaro („<...> Aš liepsnų sieringų pragaran turiu sugrįžti“). Hamleto asmenybė palaužta, paminti jo įsitikinimai, pamintos vertybės. Hamletas piktinasi tuo, kad jo tėvo žudikas yra nenubaustas, laimingas, herojus nusivilia ne tik karaliumi – toks visas pasaulis. Būtent su tokiu pasaulio Hamletui reikia kovoti, jį taisyti. Bet pirmiausia Hamletui reikia įveikti patį save. Jis nusprendžia veikti, tačiau jo veiksmas bus nuolatos stabdomas proto. Hamleto nuovokumas reikalauja papildomų argumentų. Veikėjui sunku kuo nors pasitikėti, tad tikrą tiesą turi išsiaiškinti jis pats. Hamleto paruoštas psichologinis testas karaliui atskleidžia trokštą išsiaiškinti tiesą, tačiau Hamleto vidinė būsena nesinormalizuoja. Hamleto viduje - vis stiprėjanti sumaištis, dvilypumo kova. Keršto motyvas – pagrindinė kūrinio varomoji jėga, pagrindinis tragiškumo šaltinis. Tačiau tragiškas ir Hamleto meilės gyvenimas. Nusvilimą moterimis įtakoja jo motinos poelgis: jei ji neištikima, ką kalbėti apie kitas („Nepatinka man žmogus, moteriškė dar labiau“). Hamletui skaudu, kad jo mylimoji pasiduoda tai pasaulio blogio jėgai, jo nesupranta. Skaudi tiesa, draugų pinklės, nesėkminga meilė atneša Hamletui dar daugiau dvejonių, didesnį pesimizmą. Nueita pusiaukelė, tačiau ryžto vis mažiau. Hamletui pasaulis atrodo pilkas neištaisomas blogio katilas. Herojų pradeda kamuoti gyvenimo beprasmybės klausimas. Tai atskleidžiama „Būt ar nebūt“ monologe – kūrinio kulminacijoje. Hamleto emocingumas jį privestų prie savižudybės, jei šioje kovoje nenugalėtų jo protas, analizavimas, baimės, nežinomybės jausmas. Herojaus monologas atskleidžia Hamleto herojaus vidinį lūžį. Išbandymai Hamletą grūdina, daro stipresnį, priveda herojų prie kiek įmanoma galimos proto ir jausmų pusiausvyros. Hamletas nepabūgsta kovos suprasdamas jos reikšmę, galbūt ir baigtį (galima spręsti iš Hamleto intuityvumo). Mirties akivaizdoje nejaučiamas Hamleto beviltiškumas, išaukštinama jo drąsa. Kerštas įgauna pareigos ir jausmingumo komponento įvaizdį. Tačiau Fortinbraso pasirodymas simbolizuoja ne tik asmens, šeimos, tačiau visos šalies tragediją. Kritikai, apibūdinami Hamletą, sako, jog likimas įtakojo herojaus tragiškumą. Tačiau neverta pamiršti galbūt banalių, tačiau prasmingų žodžių, kad pats žmogus yra savo likimo kalvis. Žmogus privalo tęsti Hamleto pradėtą amžintąją kovą su blogiu – tai amžiną aktualumą turinti tema, amžinos problemos. O Hamletas – humanistinės pasaulėžiūros žmogaus įvaizdis. Žmogus, nepaisant jį supančios pasaulėžiūros, savyje gali atrasti dalelę Hamleto, vidinių prieštaravimų, jausmų ir pareigos kovos.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!