V. Šekspyras "Hamletas". Klaudijaus monologas

Šiame monologe atsiskleidžia paslaptingoji Klaudijaus pusė: išryškėja veidmainiškumas, bailumas. Jį kankina prieštaringi jausmai. Karalius akivaizdžiai gailisi: „broliažudystė sąžinę man slegia“. Vis dėlto panašu, kad jam šis nusikaltimas neatrodo labai sunkus ir nedovanotinas: „Argi ne tam yra gailestingumas, kad žvelgtum drąsiai nuodėmei veidan?“.
Klaudijus stengiasi save paguosti, tikisi pasigailėjimo ir atleidimo: „argi maloningojoj padangėj neatsiras pakankamai lietaus, kuris ją vėl nubalintų kaip sniegą?“. Galima spręsti, kad jis yra naivus (bet tai nereiškia, kad neprotingas), galvoja tai, ką nori galvoti, stengiasi save įtikinti gera baigtimi.
Sunku spręsti, ar karalius ima gailėtis sąžinės „užgraužtas“, bet jį tikrai veikia keršto baimė. Jis baiminasi, kad už teisybę ryšis kovoti sūnėnas Hamletas ir atsilygins už tėvo nužudymą. Taip pat Klaudijus bijo dėl atpildo iš „aukščiau“: „bet ten, viršuj, ne taip: tiesa visoj nuogybėj atsiskleidžia, ir mes, akis į akį suvesti su savo nuodėmėm, turim patys save pasmerkti“.
Šiame monologe atsiskleidžia tikrosios Klaudijaus vertybės: „man priklauso visa, dėl ko esu įvykdęs žmogžudystę: ir sostas, ir šlovė, ir karalienė“. Naujasis karalius dėl materialių dalykų galėjo padaryti...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!