V. Mačernis "Vizijos". Cikliškumas. Egzistencinės prasmės beieškant

Mačernio „Vizijų“ cikliškumas: Egsistencionės prasmės beieškant. Ciklas literatūroje – kūrinių, turinčių bendrą temą, bendrus veikėjus, istorinę epochą ir tą pačią aplinką, grupė. Literatūrinis cikliškumas – tai kas būdinga literatūriniam ciklui. Todėl cikliškumą galėtume suvokti ir apibrėžti, kaip tam tikrus kūrinio turinio ar formos elementus, kurie esti kiekvienoje ciklo dalyje ir jį vienija, patys kisdami arba ne, taip pat modifikuoja ištisinį / bendrą ciklo teminį ar formos modelį. Taigi cikliškumą kuriantys kūrinio elementai gali būti autoriaus modifikuojami, jais varijuojama, gali kisti jų traktavimas, požiūris į juos. Šiame pranešime bus aptartas Mačernio „Vizijų“ tematinis cikliškumas, nagrinėjant lyrinio subjekto prasmės paieškos motyvą visose kūrinio dalyse, apžvelgiant šio motyvo vystymo kryptingumą, taip pat jį siejant su reikšminiais turinio elementais, padedančiais atskleisti vienokį ar kitokį nagrinėjamo motyvo kitimą. Virginija Balsevičiūtė, nagrinėdama Mačernio „Vizijų“ laiko kategoriją cikliškumą apibrėžia kaip svarbią laiko struktūrą, įvykių pasikartojimą ir teigia, kad pasikartojančios manipuliacijos padeda priartinti sankciją. Mačernio „Vizijose“ itin ryškus egzistencinės prasmės paieškų klausimas, pasigirdęs jau teksto įžangoje, išlieka aktualus iki pat pabaigos. Šiame darbe bus bandoma atskleisti kaip cikliškumas padeda vystyti šį motyvą, jį modifikuoti. Prasmės paieškų motyvas cikliškas tuo, kad lyrinio subjekto apmąstymai, susiję su šiuo motyvu išgyvena smukimų ir kilimų periodus, cikliškai kintant nuotaikoms, kitiems esmingiems motyvams, o taip pat ir atramos taškams, padedantiems atrasti viltį arba sužadinantys rezignacines nuotaikas. Nagrinėjamo motyvo vystymosi linija apima visą kūrinį, pateikiant žmogaus paveikslą kūrinio įžangoje, pirmojoje ir antrojoje vizijose mąstysenos pagrindu pasirenkant vaikystės dienas, trečiojoje ir ketvirtojoje vaikystės namų saugią atmosferą keičia senolės įvaizdis, penktoji vizija tarsi perėjimas prie aitresnės suvokimo perspektyvos, šeštojoje vizijoje apibendrinamas paieškų kelias, septintojoje tarsi atrandama esminė atrama, suteikianti žmogaus būčiai esmę. Egzistencinės prasmės paieškų linija kūrinyje akivaizdžiai pinasi su nusivylimo – optimizmo, pergalės – triumfo, būties ir nebūties bei kitokiais motyvais. Taigi minčių kreivė, vystanti nagrinėjamą motyvą nuolat keičiasi ir kartais labai staigiai kritusi žemyn, taip pat greitai kyla į viršų. Jau įžangoje pasigirsta apibendrintas žmogaus, jo esmės, kančios trumpas apibūdinimas / apmąstymas. Keliomis eilutėmis nusakomos beveik visos esminės mintys, kurios vėlesnėse ciklo dalyse bus vystomos, modifikuojamos. Visų pirma tai paties lyrinio subjekto nerimastingumas, mąslumas, susirūpinimas: „Aš pilnas nerimo, kažko pasilgęs baisiai, Paskendęs vakaro rimty mąstau“ Mintimis persikeliant iš realiosios erdvės į vidinę prisiminimų, apmąstymų erdvę, pereinama prie bendražmogiškųjų kategorijų. Lyrinis subjektas abstrakčiai apžvelgia žmogaus gyvenimą, dar tik prisiliesdamas prie jo problematikos, bet čia nuskamba žemės motyvas, kuris vėlesnėse vizijose įgauna ypatingai gilias prasmes, namų motyvas, būties ir nebūties / kartų kaitos tema ir kt. „Ir žmonės eina iš kartos į kartą – Tuos žmones jaunus pranašius. Menu jų vasaros auksinį derlių, Gegužės mėnesio naktis brandžias, Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų Ir kuriančių žmonių kančias.“ Lyrinio subjekto prisiminimuose ir apmąstymuose keliami klausimai ir problemos tolesnėse „Vizijose“ tarsi įgauna skirtingas apmąstymo perspektyvas, kurios gali būti siejamos su skirtingais amžiaus tarpsniais: vaikyste ir jaunyste. Pirmose keturiose vizijose vaizduojama vaikiška lyrinio subjekto saugumu dvelkianti aplinka – tai savi namai, sava gimtinė, artimi žmonės, o svarbiausia senolė. Taigi pasikartojantis saugumo motyvas, tapęs pirmuoju atramos tašku suvokiant būtį, tarsi įprasminamas vis kitame prasminiame vienete. Saugumo pojūtis, atsiskleidžiantis šiose vizijose yra itin svarbus tolesnėms egzistenzinės prasmės paieškoms. Gimtieji namai, artimi žmonės – apsauga nuo pasaulio. Galima būtų teigti, kad būtent šioje kūrinio dalyje aprašyti mieli vaikystės prisiminimai, išgyvenimai lemia tolesnius asmenines savęs ir pasaulio paieškos kelius. Tekste akivaizdžiai glūdi tos vertybės, kurios padės lyriniam subjektui ieškoti atsakymų. Šiose vizijose iškyla tie prisiminimai suformuojantys lyrinio subjekto pasaulėžiūros pagrindą, kuris vėliau tarsi yra suardomas aplinkybių ir todėl kyla konfliktas. Penktojoje Vizijoje lyrinis subjektas teigia: „Praeidamas mačiau artojų dideles šeimas, padribusias laukų platybėse, Regėjau jų nenykstančių darbų dienas ir neramias jų poilsio naktis. Pribrendę buvo jau laukai, ir viršum jų tartum rami dvasia Pleveno didelės pjūties rimtis. Paskui regėjau sunkų triūsą. Iš reto plakė šiurkščios darbininkų širdys, Brinziniai jų veidai ir šaltos akys spinduliavo laisvės ir jėgos grožiu. Jų rankos buvo grubios, kietos, pajuodavę ir suskirdę, Jų sielos – aiškios, šviesios, lyg mažų vaikų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!