V. Krėvės-Mickevičiaus „Skirgailos", „Palūžusios sielos" ištraukos (Stardo mirties scenos) interpretacija

Vincas Krėvė-Mickevičius - reikšmingiausias XX a. pradžios rašytojas, neoromantikas. Išsiskiriantis tuo, kad parašė pirmą tikrą dramą lietuvių literatūroje - “Skirgaila”, susiejo Lietuvos istoriją visos Europos mastu. Nepaisant lietuvių literatūros žanrinės raiškos plėtojimo, V. Krėvė tragedijoje puikiai atskleidžia naštą, slegiančią valdovo krūtinę kritiniais tautos momentais. Jo personažams svetimas paklusnumas autoritetams, o laisvė ir galėjimas elgtis pagal savo norą - didžiausia vertybė. Ištrauką galima suskirstyti į tris dalis: Stardo noras mirt lauke, Stardo krikštijimas ir Skirgailos reakciją į pasikrikštijusį Stardą.

Kūrinio laikas - viduramžiai (XIV a.). Ištraukos veiksmas prasideda atviroje erdvė, Šventaragio klony, ties pilies kalnu. Nuotaika - liūdna, gedulinga. Sužeistas kryžiuočių Stardas yra gabenamas į pilį, tačiau išgyvent atsisako - nori numirt lauke, oriai, jausdamas savo tėvynę: ”Mirdamas aš noriu girdėti šventų ąžuolų šlamesį…Aš noriu saulę matyti kol dar galiu”. Mirdamas taip pat pamini pagonių dievus, iš to galima spręsti, kad jis geriau mirtų pagoniu, negu gyventų krikščioniu. Vaidila priekaištauja jį supantiems kareiviams, kad jis buvo vienintelis šaukęsis savų dievų kovoje ir bijo, kad krikščionybė greitai perims Lietuvą: “Tai buvo paskutinė kova, kurioje galėjot Perkūno šauktis, bet nepanorėjot. Į mano silpną balsą jis neatsiliepė”. Tačiau krikščionių dvasininkas Jonas Skarbekas siūlo pagoniui atsiversti į krikščionybę. Tai išgirdęs vaidila įniršta ir išplūsta lenką, varo jį šalin: “Tai tu, lenkų popę! Ko atėjai čion! Aš nekenčiu tavęs… Eik šalin, apgavikę, gundąs žmones melu”. Kunigas ginasi slėpdamasis už savo religijos, o tai simbolizuoja kaip krikščionybė bando įsitvirtinti Lietuvoje apgaule ir melu. Taigi, šioje scenoje atsispindi asmeninių konfliktų ir kultūrinių nesutarimų sulyginimą senosios religijos, kurią atspindi Stardas ir ateinančios krikščionybės, kurią simbolizuoja Jonas Skarbekas.

Antra dalis - Stardo krikštas. Scena prasideda konfliktu tarp Jono Skarbeko ir Stardo. Lenkų kunigas bando įtikinti mirštantįjį pasikrikštyti, tačiau vaidila, mirties akivaizdoje, išlieka budrus, ištikimas pagonybei: „Apie kokį atleidimą kalbi man, lenke? Aš niekam pikto nedariau. Jei tavo dievas geras, kodėl nepaliepė jums palikti ramybėje mūsų šalį?..Ne... Būkit prakeikti tu ir piktas tavo dievas! Duok man ramiai numirti. Už dievus noriu mirti... Senus dievus…“. Šioje citatoje taip pat atsiskleidžia Stardo ir Skirgailos bendra mintis, abu mano, kad būtent dėl krikščionių dievo Lietuva kenčia: „Aš ir be to esu niekšas, kad žmonių akivaizdoje priverstas esu gerbti nepakenčiamos tautos piktą ir neteisingą dievą, todėl, kad per jį krauju paplukusi mūsų Lietuva, kad kalaviju ir ugnimi privertė mus jam nusilenkti.“ Skarbekas krikštija jau mirusį Stardą, jam nesutikus krikštui net gyvam, norėdamas manipuliuoti Skirgailą, kad jis priimtų krikščionybę kuo greičiau, kadangi Jogaila visas likusias Lietuvos žemes jau pakrikštijo.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!