Užsienio tiesioginių investicijų į infrastruktūros objektus efektyvumas Lietuvoje kaip savito investavimo tipo apibrėžtumo problema

Įvadas Mokslo darbuose labai skirtingai suprantamas ir api­brėžiamas tiek investicijų efektyvumas tiek pats privatizacijos procesas apskritai, tiek įvai­rios jo pasireiškimo formos. Užsienio investicijos atneša finansinius išteklius, technologijas, ekspertus ir valdymo patirtį. Rezultatas- gerai mokamos darbo vietos, solidžios biudžeto pajamos ir šalies technologinė pažanga. Tokiu būdu laimi ir vietos verslininkai- pasinaudoję modernesniais užsieniečių metodais ir žiniomis apie pasaulio rinkas, jie gali efektyviau plėtoti savo verslą arba sukurti naują panašioje ar kitoje srityje. Tačiau tai tarsi tik teorija, o kaip yra iš tiesų? Ar nebus taip, kad turtingosios šalys, investuodamos neturtingose, jas tik išnaudoja, išsiveždamos pelną, o šaliai palikdamos tik skurdą ir atsilikimą? Be to ne paslaptis, kad į neturtingas šalis plūste plūsta avantiūristai, ieškodami lengvatikių ir korumpuotų valdininkų. Ši problema dar labiau išryškėjo, prasidėjus privatiza­cijos procesams Rytų ir Vidurio bei buvusios Sovietų Są­jungos šalyse. Privatizacijos procesas šiose šalyse skiriasi nuo privatizacijos procesų rinkos ekonomikos šalyse dau­geliu aspektų. Šie skirtumai išryškėja, analizuojant šių pro­cesų teorinius privatizacijos modelius ir konkrečią privatizacijos įgyvendinimo praktiką. Problema. Neapibrėžtas privatizacijos bei investicijų efektyvumas pokomunisti­nėse šalyse esmės, turinio ir pasireiškimo formų bei proce­sų rezultatyvumo mokslo darbuose traktavimas iškelia investicijų efektyvumas pokomunistinėse šalyse kaip savito investavimo tipo apibrėžtumo problemą. Šio darbo tikslas - remiantis mokslo darbais, lo­ginės analizės būdu atskleisti užsienio tiesioginių investicijų į infrastruktūros objektus efektyvumo Lietuvoje kaip savito investavimo tipo apibrėžtumo problemą. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti privatizacijos bei užsienio tiesioginių investicijų į infrastruktūros objektus efektyvumo sampratos traktavimo įvai­rovę. 2. Palyginti užsienio tiesioginių investicijas į infrastruktūros objektus efektyvumą rinkos ekonomikos šalyse ir Rytų ir Vidurio Europos šalyse bei Lietuvoje, atskleidžiant jų esmės, pasireiškimo formų, procesų analizės metodologijos, procesų inicijavimo mo­tyvavimo ir rezultatyvumo įvertinimo skirtumus, siekiant atskleisti savito privatizacijos tipo - privati­zacijos pokomunistinėse šalyse - apibrėžtumo pro­blema. Darbo tikslas: • Tiesioginių užsienio investicijų efektyvumo tyrimas, panaudojant ekonominės plėtros elementus. • Parengti tam tikras rekomendacijas investicijų strategijos klausimais. Darbo uždaviniai • Pateikti prieš investicinės fazės analizę, • Pateikti ekonominės bazės analizę, • Apibrėžti fundamentinius ekonominės veiklos komponentus, • Išanalizuoti ekonominės plėtros strategijų tipologiją, • Suformuoti investicijų efektyvumo analizės strategiją ir apibrėžti tyrimo parametrus, • Išnagrinėti investicijų efektyvumo analizės metodus, • Pateikti tiesioginių užsienio investicijų statistinę analizę • Atlikti investicijų efektyvumo analizę, • Suformuluoti adekvačias išvadas ir pateikti pasiūlymus investicijų strategijos klausimais. Tyrimo metodas - mokslo darbų loginė analizė ir api­bendrinimas. A. INVESTICIJŲ EFEKTYVUMO TEORINIAI ASPEKTAI 1. Investicijų efektyvumo samprata Apie tiesioginių užsienio investicijų į infrastruktūros objektus efektyvumą šiuolaikiniame pasaulyje imta kal­bėti dviem pastaraisiais XX a. dešimtmečiais. Heaidas (1987); Boycko, Shleiferis ir Vishny's (1995) ir daugelis kitų socialinių mąstytojų akcentuoja užsienio tiesioginių investicijų į infrastruktūros objektus efektyvumo analizė rodo, jog “privatizacijos” sąvoka kaip tokių investicijų atėjimo sąlyga vartojama, apibrėžiant pro­cesą ir valstybei priklausančio turto pardavimo (perleidi­mo) privatiems asmenims, ir valstybinių užsakymų tam tik­rų paslaugų (prekių) gamybai ar tiekimui perdavimo priva­tiems asmenims, sudarant atitinkamus kontraktus, [16, Vol. 13]. Nuomos ir vadybos kontraktų metodai paplitę tose šalyse, kur valstybinio turto apimtis maža, pvz., JAV. Šiuo atveju privačios firmos tampa dalies tradiciškai valstybinių įmonių atliekamų darbų rangovais, dažnai išlaikant šių dar­bų valstybinį finansavimą. Privatizacija siekiama sukurti konkurencinę aplinką bei sudaryti prielaidas veiklos efekty­vumui augti tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje. Kartais privatizacija vadinamas dereguliavimo procesas, kai atsisakoma tiesioginio valstybinio reguliavimo arba sumažinama valstybinio reguliavimo apimtis privačiame sektoriuje; liberalizacija ir kt. procesai. Mokslo darbuose užsienio tiesioginių investicijų į infrastruktūros objektus efektyvumo supratimas gana siauras, kai ji sutapatinama tik su valstybinės nuosavybės perdavimu privačiam sektoriui. Tačiau pasitaiko ir daug platesnis, nuodugnesnis šio termino traktavimas, kaip visuomenės gerovę skatinanti politika [22, p. 72] arba rinkos faktorius ekonomikoje diegianti politika [27,p.11]. Prasidėjus privatizacijai pokomunistinėse Rytų ir Vi­durio Europos šalyse, greta klasikinio privatizacijos sąvo­kos apibrėžimo atsirado naujos, anksčiau nevartotos sąvo­kos, pvz., masinė privatizacija (angį. - Mass Privatisation) [21, p. 11-14]. Mokslo darbuose nurodomi du privatizaci­jos tipai, besiskiriantys savo tikslais ir uždaviniais bei daž­niausiai naudojamais privatizavimo metodais - privatizaci­ja rinkos ekonomikos šalyse ir privatizacija pokomunistinėse Rytų ir Vidurio Europos šalyse [12], [18]. Mokslo darbuose, analizuojančiuose privatizacijos bei tiesioginių užsienio investicijų į infrastruktūros objektus efektyvumą kaip procesus VRE ir buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, privatizacijos terminu dažniausiai apibrėžiamas tik valstybės turto perdavimo (pardavimo) privatiems asmenims procesas (iš­skyrus po Antrojo pasaulinio karo nacionalizuotų arba dėl politinių priežasčių konfiskuoto turto grąžinimą). Daugelis kitų Vakaruose naudojamų būdų ir metodų čia reti. Besitransformuojančių šalių praktikoje vartojama są­voka "isvalstybinimas" iš dalies gali būti prilyginta plačia­jai privatizacijos sampratai, kurios laikomasi Vakaruose. Transakcijų teorijos (Transaction Costs Theory) požiūriu, šiame procese vyksta formalus nuosavybės teisių persis­kirstymas tarp alternatyvių nuosavybės sistemų. Apskritai ji sutapatinama tik su proceso mastų plėtros procesu. L. Balcerowiczius (1995) rašė: "Reikia aiškiai skirti privatizavi­mą plačiąja prasme, kurio rezultatas yra privataus sekto­riaus ekonomikoje didėjimas..." [2, p. 173]. Privatizacija dažniausiai nėra siejama su bendrais po­komunistinės transformacijos procesų pokyčiais, todėl jos vieta šioje procesų sistemoje nėra apibrėžta. 1.2. Privatizacijos procesų tipai Privatizacija rinkos ekonomikos šalyse kaip tam tikras privatizacijos tipas sietinas su struktūrine pertvarka ekono­miškai išsivysčiusiose Vakarų šalyse pastaraisiais dviem dešimtmečiais. Tai lėmė tam tikros priežastys. Kai 1929-1933 metais prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, nebeveikė neoklasikų rekomendacijos: 1) stebėti, kad nesusiformuotų mono­polijos (taip pat ir profsąjungos); 2) reguliuoti pinigų mase. Investicijų apimtis sumažėjo keturis kartus, nedarbas padidėjo nuo 3,2 proc. iki 24,9 proc. [žr. 20], Tuomet D.M.Keinso plataus ekonomikos reguliavimo teorija pasiūlė nedarbo mažinimo ir kitų tuomet varginusių krizės problemų sprendimų būdus. M.Friedmanas (1998) knygoje "Kapitalizmas ir laisvė" pirmojo leidimo pratarmėje nurodo, jog 1978 m. žurnalo "Commentarv" surengtame simpoziume tema "Kapitaliz­mas, socializmas ir demokratija" iš 25 pranešėjų tik 9 reiš­kė pažiūras, artimas jo minėtos knygos idėjai. Tuo laikotar­piu visuomenės nuomonė rėmėsi Keinso teorija ir gerovei valstybės idėjomis [4]. Nuo 1969 iki 1971 metų prasidėjo laipsniškas ekono­mikos smukimas, o 1974-1975 metais Šalių ekonomiką su­krėtė ekonominė krizė. Gamyba šiose šalyse nukrito 6-7 proc. Netgi Japonijoje, kur pokario laikotarpiu ekonomikos augimas kasmet siekė 8-10 proc., pirmąkart pastebėtas 2-3 proc. nuosmukis [žr. 20]. Keinso ekonomikos nuostatos dėl būtino anticiklinio ekonomikos reguliavimo patyrė išban­dymų laikotarpį. Vėliau dar kartą krizė šalis ištiko 1980-1982 metais. Ji palietė ne tik gamybą, bet ir valiutinę-finansinę, energetinę, žaliavų ir ekologinę sritį. Ekonominės krizės 1975 ir 1980 metais sąlygojo ir politinę bei ideologinę krizę. Vakarų ša­lių reformatoriai teoretikai nustūmė į antrąjį planą Pasaulio banko ekspertai apibrėžė masinę privatizaciją t kaip "procesą, kai didžioji dalis materialinių vertybių, pri­klausančių visai visuomenei, per trumpą laiką perduodama plačios ir įvairios privačių asmenų grupės dispozicijon. Šio proceso metu valstybinės įmonės sujungiamos į vieną nu­matytą privatizuoti įmonių grupę, skirtingai nuo "klasiki­nio" privatizavimo būdo, kai privatizuojamos pavienės įmonės, kaip tai daroma Vakarų Europos Šalyse, taip pat daugelyje besivystančių Lotynų Amerikos, Azijos šalių ir Vengrijoje" [21, p. 14]. 1.3. Privatizacijos inicijavimo motyvacija Privatizacijos inicijavimo motyvacija remiasi nuostata, jog valstybė/valstybinė įmonė negali efektyviai ūkininkauti dėl savo prigimties [24]. Teigiama, jog valstybinės /bendruomeninės nuosavybės prigimtis sudaro sąlygas ne­efektyviai išorinių poveikių gamybai [15]. Apskritai mokslo darbų analizė išryškina skirtingą po­žiūrį į privačias kompanijas ir valstybinius institutus: priva­taus sektoriaus įmonės laikomos dinamiškomis, produkty­viomis, jų veikla žymiai efektyvesne už biurokratinių vals­tybinių institutų veiklą [32], [5], [2]. Remiantis darbo našu­mo ir ekonominio efektyvumo analize, tvirtinama, jog pri­vačios firmos, siekdamos maksimalaus pelno, konkurenci­jos procese užtikrina minimalias teikiamų paslaugų (pro­duktų) kainas todėl, kad privatūs gamintojai yra taupesni negu valstybinės įmonės [19]. Shirley's (1985) nurodo, jog efektyviam valstybinių įmonių darbui trūksta trijų pagrindinių veiksnių, kurie for­muoja objektyvias jų privatizavimo ekonomines ir sociali­nes priežastis [24]: • veiksnių, skatinančių mažinti gamybos išlaidas; • veiksnių, orientuojančių įmonės veiklą į pelną ir • veiksnių, lemiančių tiesioginio darbuotojų atlygini­mo priklausomybę nuo jų darbo efektyvumo. Privataus sektoriaus plėtros procesas privatizavimo priemonėmis konkrečioje šalyje jos vyriausybės paprastai yra motyvuojamas galimybe padidinti valstybinių fondų naudojimo bei valstybinių tarnybų atliekamų funkcijų efektyvumą, sumažinti valstybės išlaidas bei mokesčius, gauti pajamų į biudžetą, pardavus valstybei priklausantį turtą, taip pat susilpninti profsąjungų, aktyviai veikiančių valstybiniame sektoriuje, galią. Skirtingas privatizacijos koncepcijas vienija nuostata, jog valstybinio valdymo neefektyvumą galima įveikti pri­vatizavimo priemonėmis, kai: • keičiamas teikiamų paslaugų agentas, o valstybė nė­ra nušalinama nuo atsakomybės už įmonės veiklos rezultatus. Šiuo atveju planavimas, tikslų iškėlimas, standartų nustatymas, vykdymo kontrolė ir koordi­navimas lieka valstybės rankose; • valstybė visiškai atsisako nuosavybės teisių, užsako­vo, valdymo subjekto, kontrolės ir sprendimų priė­mimo vaidmens. Dauguma autorių antrąjį privatizavimo atvejį ir laiko "tikrąja privatizacija", kadangi ji neleidžia interesų grupėms didinti valstybės išlaidų tam tikrose ūkinės (ko­mercinės) veiklos sferose ir kt. Kiti, priešingai, teigia, jog A.Maršalo, A.C.Piguso (neoclassical economics) ir D.M.Keinso (Keynesian economics) išplėtotas ekonomikos teorijų nuostatas ir išpopuliarino liberalizmo-klasikinės po­litinės ekonomijos ir neokonservatizmo idėjas, besiremian­čias nuostata: mažiau valstybės - daugiau laisvės! Tačiau liberalai ir kai kurie neokonservatoriai visgi pripažįsta, jog "absoliuti laisvė neįmanoma" [4, p.32]. l pasaulio avansceną išėjo Didžiosios Britanijos ir JAV valstybių vadovai M.Tečer ir R.Reiganas, kurie populiarino neokonservatizmo idėjas. Radikalieji neokonservatoriai ekonomiką laiko pernelyg sudėtinga, todėl žmogaus protas negali pažinti ekonomikos dėsnių. Jie neidealizuoja rinkos ekonomikos savireguliacijos mechanizmo galimybių, tačiau teigia, jog tai - mažesnė blogybė, negu valstybės kišimasis [5], [32]. 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio krizes neokonservato­riai aiškino pernelyg dideliu reguliuojamuoju valstybės vaidmeniu ekonomikoje, kuris pasireiškė dideliais mokes­čiais brangioms socialinėms programoms realizuoti. Tuo laikotarpiu sunkiausi mokesčiai slėgė didžiausias pajamas turinčius gyventojus - jie sudarė apie 75 proc. Švedijoje, JAV - 55 proc. ir Didžiojoje Britanijoje - 35 proc. jų paja­mų. Bendro valstybinio reguliavimo lygį neokonservatoriai siūlė mažinti, mažinant socialines išlaidas bei privatizuo­jant valstybines įmones ir vystant privatų ekonomikos sek­torių, verslininkystę; tačiau jie taip pat teigė, jog valstybė turėtų užtikrinti ekonomikos augimą ir mažinti infliaciją. Radikalių pažiūrų konservatoriai siūlė privatizuoti miesto transportą, geležinkelius, statyti privačius kalėjimus. Taikant įvairius privatizacijos metodus, ir šalyse, kurių valstybinis sektorius tradiciškai nebuvo labai mažas, ir šalyse, kur jis buvo nedidelis. Privatizacijos procesas, pra­sidėjęs Vakarų šalyse, vėliau paplito besivystančiose ir kitose šalyse. Ir nors neokonservatizmo idėjų populiarumas prigeso, nuostata, jog valstybė nesugeba efektyviai ūkininkauti, išli­ko. Iki šiol įvairiuose pasaulio kraštuose realizuojamos la­bai įvairios privatizavimo programos. Nors visas šalis gali­ma suskirstyti į grupes pagal labai skirtingą jų išsivystymo lygį, skirtingus privatizavimo tikslus ar motyvus, skirtingas socialines ir ekonomines tradicijas ir kt., visas šalis vienija esminis bendras bruožas - privatizacija įgyvendinama kon­kurencinėje rinkos aplinkoje, tolygiai evoliucionuojant rin­kos ekonomikai ir dominuojant privačiam sektoriui. Priva­tizacijos metu valstybinis sektorius siaurinamas nežymiai. Tiesioginių užsienio investicijų į infrastruktūros objektus efektyvumo vaidmuo transformacinių procesų sistemoje ypa­tingas, kadangi jam plečiantis, nuosavybės ir nuosavybės teisių struktūra, keitėsi Ūkininkavimo sistema ir kt. [13], [19], [10]. VRE ir buvusios Sovietų Sąjungos šalyse privatizuoja­mos ne pavienės įmonės, siekiant susiaurinti valstybinės nuosavybės ar valstybinio reguliavimo apimtį ir kartu pa­pildyti valstybės ar savivaldybės iždą, kaip tai daroma Va­karų šalyse, bet privatizuojama ženkli ekonomikos ir vals­tybės valdymo funkcijų dalis. Privatizacijos metu šioje šalių grupėje, reikėjo išspręsti daugelį kitų problemų, kurių neteko spręsti rinkos ekono­mikos šalių vyriausybėms, formuojančioms ir įgyvendinan­čioms privatizavimo programas: • įtvirtinti nuosavybės santykius, būdingus rinkos ekonomikai; • susiaurinti valstybės vaidmenį ekonomikoje; • suformuoti aktyvų privatų savininką, kuris būtų at­sakingas už visus įmonės veiklos rezultatus; • sudaryti sąlygas stabiliam ekonomikos augimui; • įtraukti pokomunistines valstybes į pasaulinę mainų sistemą ir tuo sugriauti ekonomikos uždarumą ir kt.; • depolitizuoti ekonominius sprendimus; • įtvirtinti pozityvų požiūrį į privačios nuosavybės institutą ir privačių verslininkų sluoksnį bei rinkos reformas ir kt. Antrasis privatizacijos tipas išryškėjo apie 1989 metus, prasidėjus sisteminiams ekonominės ir politinės sistemos transformacijų pokyčiams buvusiose komunistinėse Rytų ir Vidurio Europos bei buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse. Balcerowiczius (1998) rašė: "Privataus verslo plėtra turėjo tapti lemiamu veiksniu sprendžiant pagrindinę visų posocialistinių šalių struktūrinę problemą - mažo ir toly­džio smunkančio efektyvumo problemą" [2]. Mokslo darbuose taip pat nurodoma, jog valstybinio turto privatizacijos inicijavimo priežastys pokomunistinės transformacijos šalyse buvo tos, jog valstybė išskirtinai dis­ponavo nuosavybės teisėmis, o ekonomikoje išskirtinai do­minavo valstybinė nuosavybė; valstybė tiesiogiai reguliavo ūkinių subjektų veiklą ir kt. - reikėjo suformuoti rinkos ekonomikos institutus ir mechanizmą. Privatizacijos garantuos reformų negrįžtamumą. Tokios nuostatos vėliau buvo kritikuojamos [žr. 13]. Privatizacija laikoma sudedamąja ekonominės sistemos transformacijų dedamąja [žr. 2, p. 167]. Šio proceso paži­nimą, jo esmės suvokimą, plėtros analizę ir prognozavimą bei rezultatyvumo analizę sunkina nemaža objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Privatizacijos procesas vyksta unikaliomis pokomunis­tinės transformacijos sąlygomis. B.Melnikas (1995) nuro­do: "Pastaruoju dešimtmečiu Rytų Europoje vykusios transformacijos - nepaprastai sudėtingas ir prieštaringas reiškinys, kurį iki galo objektyviai suvokti bei įvertinti kol kas dar sunku: daugelis šio reiškinio elementų ir rezultatų dar neįvardyta, nemažajam būdingų tendencijų kol kas ne­pastebėta. Mūsų amžininkams trūksta informacijos, kurios pagrindu galima būtų įsivaizduoti tikruosius transformacijų mastus ir mechanizmus..." [6, p.7]. Privatizacijos procesas pokomunistinės transformaci­jos šalyse negali būti tapatinamas su šiuo procesu stabilios rinkos ekonomikos šalyse ar su privatizacijos procesu šaly­se, kuriose ekonomikos sistemos pokyčiai vyksta evoliuci­niu keliu. Šio privatizacijos tipo skirtumai išryškėja tiek jos pasireiškimo formose, tiek sąveikoje su kitais transformaci­jų procesais, kurie iki šiol nėra galutinai įvardyti ir apibrėž­ti, pasitelkus egzistuojančias teorijas. Mokslo darbų analizė rodo, jog privatizacija pokomu­nistinės transformacijos šalyse skiriasi nuo privatizacijos rinkos ekonomikos šalyse daugeliu aspektų. 1) Savo esme. šį skirtumą akivaizdžiai iliustruoja pri­vatizacija šiose šalyse, ypač masinės privatizacijos apibrė­žimai, pateikti darbo pradžioje. Savitą privatizacijos tipo, prognozę, jog 2003-aisiais metais valstybes išlaidų dalis ir BVP santykis vidutiniškai sudarys 50 proc. [žr.26,P.11]. Žemiausias valstybės išlaidų-pajamų ir BVP santykio rodiklis yra Japonijoje; neaukštas - Kanadoje, Brazilijoje, JAV; aukštas - Skandinavijos šalyse, Olandijoje, Prancūzi­joje, Vokietijoje. Pastarosios šalys ir Didžioji Britanija turi gerai išvystytą socialinio aprūpinimo sistemą. Kita vertus, minėti rodikliai tik iš dalies parodo valsty­bės vaidmenį ekonomikoje. Pvz., Japonijoje, kur ir valsty­binės nuosavybės dalis ekonomikoje, ir centralizuotų valstybės išlaidų-pajamų ir BVP santykio rodikliai yra ne­aukšti, jos poveikio ekonominių sprendimų priėmimo procesui mastai yra dideli ir pasireiškia per bendravalstybinių ekonomikos plėtros krypčių nustatymą, investicinių srautų reguliavimą, poveikį ekonomikos struktūros poky­čiams ir kt. Kiekybiniai rodikliai, nusakantys valstybės vaidmenį ekonomikoje, JAV yra neaukšti. Tačiau ši šalis, įgyvendin­dama vidaus ir tarptautinio saugumo, ekonominių interesų gynimo ir humanitarinę politiką, tiesiogiai veikia savo ša­lies ūkinių subjektų veiklos sąlygas. Pvz., paskelbusi em­bargą Iranui, Irakui, Jugoslavijai ir kt. šalims, JAV kartu nulėmė ir daugelio šalies ūkinių subjektų importo ir eks­porto galimybes. VRE šalyse, kurios įgyvendina plataus masto privatiza­cijos programas, valstybinės nuosavybės dalis ekonomikoje labai sumažėjo ir sudaro apie 25 proc., tačiau valstybės vaidmuo ekonomikoje vis dar didelis. Jis pasireiškia didelio masto reguliuojamuoju poveikiu visų nuosavybės formų ūkinių subjektų veiklai. Todėl pastaruoju metu ypač aktualu privatizuoti kai kurias valstybės valdymo funkcijas Apskritai minėtų rodiklių taikymas poveikio ekonomi­nių sprendimų priėmimo procesui mastams nusakyti yra ga­limas, tačiau aiškiai nepakankamas. Mokslo darbuose daž­nai pateikiami kiti rodikliai: valstybės funkcijų įgyvendini­mo efektyvumas, valstybės reguliuojamojo poveikio efe­ktyvumas ir kt. Tai leidžia kalbėti apie stygių bendros indikatorių sis­temos, kuri leistų adekvačiai įvertinti poveikio ekonominių sprendimų priėmimo procesui mastus, o tai apsunkina efek­tyvios privatizavimo politikos formavimo ir jos vertinimo procesus. Skirtingose šalyse ilgainiui susiklostė kokia nors nuo­savybės struktūra, tam tikras valstybės valdymo ir sociali­nės saugos modelis. Formaliai bet kurioje istorinėje epochoje vienokį ar ki­tokį valstybės turto ar naudojimosi juo teisių perdavimą bei valstybės valdymo funkcijų perleidimo privatiems as­menims aktus būtų galima vadinti privatizacija. Valstybės ekonominio vaidmens ribų supratimas tie­siogiai susijęs su apskritai valstybės vaidmens trak­tavimu. kurį galima įvardyti sąvoka "privatizacija pokomunistinės transformacijos šalyse", nusako šie indikatoriai: • privatizacijos tikslai; • valstybinio turto privatizavimo politikos formavimo ir realizavimo ypatumai; • keli privatizacijos etapai, besiskiriantys tikslais, už­daviniais, privatizavimo metodais ir būdais bei sie­kiamais rezultatais; • vaidmuo, kurį privatizacija atlieka šios grupės šalių visuomenės raidoje; • savitos proceso pasireiškimo formos. 2) Proceso formavimo ir įgyvendinimo motyvavimo skirtumais. 2) Privatizavimo mastais. 3) Privatizacijos procesų realizavimo sparta. 3) Tuo, kad privatizacijos procesas vyksta ypatingomis pokomunistinės transformacijos sąlygomis. 4) Tuo, kad privatizacijos procesas vyksta kardinaliai keičiantis geopolitinei situacijai pasaulyje ir kt. Valstybinio turto privatizacijos būtinybei, siekiant pe­reiti prie rinkos santykių, pritarė dauguma ekonomistų teoretikų ir ekonomistų praktikų bei daugelis pereinamo­sios ekonomikos šalių gyventojų nuo pat pradžių. Nesutari­mai kyla dėl: l . teorinių privatizacijos modelių ir konkrečios privati­zacijos įgyvendinimo praktikos; 2. valstybės vaidmens ir valstybinio sektoriaus ekono­mikoje siaurinimo lygio; 3. privatizacijos įgyvendinimo trukmės ir nuoseklumo. 4. privatizacijos mastai. 5. Privatizacijos sampratos prieš istorija Privatizacija tiesiogiai siejama su valstybės vaidmens mastų ekonomikoje supratimu. Šiuolaikinis valstybės vaidmens ekonomikoje mastų apibūdinimas remiasi dviem jo pasireiškimo aspektais: fak­tiška valstybinės nuosavybės dalimi ekonomikoje ir povei­kio ekonominių sprendimų priėmimo procesui mastais. Nuosavybės dalį ekonomikoje išmatuoti paprasta, tuo tarpu poveikio ekonominių sprendimų priėmimo procesui mastus išmatuoti kiekybiniais rodikliais sunku. Valstybinės nuosa­vybės dalis ekonomikoje mažinama, privatizuojant valsty­bei priklausantį turtą ir plečiant privatų sektorių. Privatiza­cijos mastus šiuo atveju lemia faktiška nuosavybės struktū­ra ekonomikoje, privatizuotino turto įvairovė, vyriausybės tikslai ir kiti veiksniai. Antrasis valstybės ekonominio vaidmens pasireiškimo aspektas, tiesiogiai susijęs su valstybinio valdymo bei so­cialinio aprūpinimo tradicijomis įvairiose šalyse ir šiuolai­kiniame pasaulyje, nusakomas dviem rodikliais: centrali­zuotų valstybės išlaidų ir BVP santykio bei centralizuotų valstybės pajamų ir BVP santykio rodikliais. Valstybės išlaidų dalis ir BVP santykis kinta. XIX a. pabaigoje šalyse, kuriose sparčiai augo ekonomika, šis san­tykis sudarė vidutiniškai 8,3 proc., 1920 m. - 15,4 proc., 1960 m. - 27,9 proc., 1980 m. - 42,6 proc., 1990 m. - 43,0 proc. [žr. 17, p.68]. "The Economist" 1997 m. rudenį pas Apskritai per valstybę individai siekia užsitikrinti adekvatų saugumą fizinių, ekonominių ir kitokių grėsmių akivaizdoje. Pasak Buzano (1997), "kadangi valstybė ir visuomenė tampa vis labiau neatskiriamos, tai tiek individų saugumas, tiek jų nesaugumas yra neatsiejamas nuo valstybės. Tai ne tik klausimas, kaip valstybė atlieka savo vidinę (socialinės tvarkos užtikrinimo) ar išorinę (gynybos) funkcijas, bet ir kaip pati valstybė tampa grėsmės ir prieštaravimų šalti­niu" [l, p.73]. Autorius išskiria šias tiesiogiai ar netiesio­giai valstybės sukeliamas grėsmių grupes, su kuriomis susi­duria individai: kylančiomis iš įstatymų priėmimo ir taiky­mo; kylančiomis iš tiesioginio valstybinio administravimo ar politinio veiksmo prieš individą ar jų grupę; sąlygotomis kovos dėl valstybės mechanizmo kontrolės ir tos, kurios kyla dėl valstybės išorinės saugumo politikos. Kaip padi­dinti individų ir visuomenės laisvę bei saugumą ir pažaboti •valstybės keliamas grėsmes? - į šį klausimą vienaip ar ki­taip bandė atsakyti ne vienas socialinis mąstytojas. Skirtingais istoriniais laikotarpiais valstybė ne tik buvo visuomenės ir atskirų individų nuosavybės saugumo, lais­vės ir fizinio išlikimo garantas, bet ir pati turtu disponavo, atstovavo ar jį (nuosavybę) valdė. Plėtojant argumentaciją B.Buzan tradicija, galima teig­ti, jog ne mažiau svarbus ir charakteringas atvejis, kai vals­tybė gali tapti grėsmės ir prieštaravimų šaltiniu, pasireiš­kia per jai priskirtą vaidmenį ekonomikoje. Pvz., kai vals­tybė tiesiogiai neefektyviai valdo turtą (aktyvus). Konkrečių valstybės ir nuosavybės formų, nuosavy­bės teisių struktūros, apibrėžtumo ir saugos lygio istorinei raidai skirta nemažai darbų, kurie atskleidžia ne tik šiuo­laikinės privačios nuosavybės teisės susiformavimo pro­cesą, bet ir šiuolaikinės privatizacijos sampratos susifor­mavimo procesą. Vienas tokių darbų yra Sabino (1995) "Politinių teorijų istorija" [7]. Privačios nuosavybės atsiskyrimo, perleidimo ar per­davimo privatiems asmenims procesas, kurį bet kurioje istorinėje epochoje galime vadinti privatizacija, vyko ir vyksta keliomis kryptimis: 1. kaip privačios nuosavybės atsiskyrimo nuo ben­druomeninės nuosavybės procesas; 2. kaip privačios nuosavybės atsiskyrimo nuo religi­nių institucijų nuosavybės procesas; 3. kaip privačios nuosavybės atsiskyrimo nuo valsty­binės (municipalinės) nuosavybės procesas. Galima teigti, jog precedentas privatizacijos procesui rinkos ekonomikos šalyse kaip savitam privatizacijos tipui atsirasti buvo struktūriniai ekonomikos pokyčiai Vakarų ša­lyse, kurie istoriškai pribrendo, keičiantis požiūriui į valsty­bės ekonominį vaidmenį, palaipsniui susiformavus nuosa­vybės struktūrai bei nuosavybės teisių struktūrai, būdingai rinkos ekonomikai. Precedentas privatizacijos procesui pokomunistinėse šalyse kaip savitam privatizacijos tipui atsirasti buvo transformacijos procesai, prasidėję Rytų ir Vidurio Euro­pos bei buvusios Sovietų Sąjungos šalyse. Šių procesų ino­vacinis pobūdis nulėmė ir privatizacijos proceso pasireiš­kimo formas bei specifinius jų bruožus. Privatizacijos tyrimo metodologija Privatizacijos procesas VRE bei buvusiose Sovietų Są­jungos šalyse formuojamas ir įgyvendinamas, remiantis ke­liomis skirtingomis teorinėmis koncepcijomis, kurios ats­pindi tam tikrus idealius ekonominės politikos transforma­cijų laikotarpiu modelius. Šokoterapinė [31], gradualistinė [14], ortodoksinė [30], heterodoksinė [30], evoliucinė [28] ir kt. teorinės koncepcijos tarpusavyje skiriasi: 1) požiūriu į ekonominės sistemos transformacijų procesus; 2) privatizacijos vieta transformacinių procesų siste­moje; 3) privatizacijos tempais. Šie idealūs ekonominės politikos transformacijų laiko­tarpiu modeliai susiformavo skirtingose mokyklose, todėl dažnai priimtini tik jų atstovams. Tačiau privatizacijos pro­ceso pokomunistinėse šalyse analizės metodologija dauge­liu atveju apsiriboja institucionalizmo paradigmą vienijan­čių teorijų metodologinėmis nuostatomis, kuriomis tradiciš­kai remiamasi, analizuojant privatizaciją rinkos ekonomi­kos šalyse. Institucionalizmo paradigma susiformavo dvie­jų pagrindiniu analizės kruopščiu pagrindu. Pirmoji analizuojama nuosavybės teisių teorija (Property Rights Theory) ir valstybės politikos aiškinimas, paremtas nagrinėjimų būdų, kuriuos panaudoja konkretūs asmenys asmeniniams tiks­lams pasiekti, jų tarpusavio poveikio su valstybiniais insti­tutais procese žinoma kaip viešųjų sprendimų teorija (Public Choice Theory). Priklausomai nuo balsavimo pro­cedūros, sąnaudų paskirstymo ir asmeninių interesų, išori­nių faktorių, negamybinių sąnaudų ir daug kitų priežasčių, ekonominiai sprendimai, kuriuos priima demokratinė vy­riausybė, gali būti kai kada geresni, kai kada blogesni už tuos, kuriuos analogiškai priima privatūs verslininkai. Vis dėlto visuomeninio pasirinkimo teorija duoda pagrindą būti atsargesniems valstybės ekonominio vaidmens išplėtimo at­žvilgiu. Privatizacijos procesus, remdamasis Šia teorija, aiš­kina Beckeris (1983). Daugeliui šios teorijos nuostatų pri­taria Rosa (l 997) ir kt. [8], [22]. Nuosavybės teisių teorija remiasi prielaida, kad nuosa­vybės teisių teisėtvarka gali padidinti ekonominę naudą, formuluodama taisykles, palengvinančias mainus ir apibrė­žiančias nuosavybės teises ten, kur anksčiau jų nebuvo, arba įteisindamos tam tikrus bendrus reikalavimus, t.y. ma­žindama transakcijų kaštus. Dažnai teigiama, jog valstybinės bendruomeninės nuosavybės prigimtis sąlygoja Ūkinių? subjektų veiklos neefektyvumą ir sudaro sąlygas neefekty­viai išorinių poveikių gamybai. Hardinas (1968) tai įvardija kaip "bendruomeninės nuosavybės tragediją" [15]. Šių teorijų nuostatomis grindžia privatizacijos proceso analizę Schmidtas (1996), Jasinskis (1992) ir kt. [18]. Antroji institucionalizmo kryptis tiria organizacijas "iš vidaus", t.y. kontraktų sistemos pagrindu. Jai priskiriama agentinė teorija (The Economic Theory of Agency), kuri privatizacijos procesus šiose šalyse, neįvertina pokomunistinės transformacijos procesų unikalumo ir privatizacijos vietos Šioje procesų sistemoje. Tiek apskritai pokomunistinės transformacijos proce­sus, tiek privatizacijos procesus sunku paaiškinti, remiantis Žinomų ekonomikos teorijų metodologiniu instrumentariju­mi. Tą patvirtina ir sisteminių reformų patyrimas Rytų bei Vidurio Europos (VRE) šalyse, ir šių procesų teorinių api­bendrinimų ribotumas. 2. Privatizacijos rezultatyvumo vertinimas Vakarų šalyse empiriniai rezultatai patvirtina teiginį, jog po privatizacijos išauga įmonių veiklos efektyvumas, nors yra darbų, kuriuose neprieita jokių aiškių išvadų, arba juose Šis teiginys yra paneigiamas. Nevienareikšmiai privatizacijos rezultatai, skirtingas šio proceso esmės ir rezultatyvumo supratimas apskritai nulėmė kelių dominuojančių požiūrių į privatizaciją ir pri­vatizavimo rezultatyvumą susiformavimą, l privatizacijos idėją ne visada žiūrima palankiai. Šio proceso Šalininkai dažnai pateikia argumentų, pabrėžiančių privatizacijos privalumus, o besilaikantys nuosaikaus požiūrio į privatiza­cijos mastų išplėtimą, - argumentų, pabrėžiančių privatiza­cijos trūkumus. VRE šalių patirtis rodo, jog privatizacija ne visada pa­didina efektyvumą privatizuotose įmonėse, o taigi ne visa­da užtikrina visos ekonomikos augimą [žr. 9J. Kyla klausi­mas: kas lemia tokius skirtingus rezultatus? Kaip reikia for­muoti ir įgyvendinti privatizavimo politiką, kad ji užtikrin­tų privatizuotų įmonių veiklos efektyvumą ir visos ekono­mikos augimą? Mokslo darbuose nurodomi įvairūs ir labai skirtingi privatizavimo rezultatyvumo indikatoriai VRE ir buvusios Sovietų Sąjungos šalyse: privatizavimo mastai, tempai, po­veikis ekonominių procesų depolitizavimo mastų poky­čiams, nedarbas dėl privatizavimo ir kt. Privatizacijos re­zultatyvumo vertinimas rodo, jog nėra susiformavusi vien­tisa šio proceso rezultatyvumą įvertinanti indikatorių, siste­ma, kuri leistų adekvačiai vertinti privatizavimo politikos efektyvumą. Pavyzdžiui, privatizacijos mastų ir tempų nežiūriu Lietuva laikoma pirmaujančia šalimi, tačiau Europos komisijos vertinimu, ji vis dar nėra laikoma veikiančios rinkos ekonomikos šalimi. Tai rodo, kad ekonomikos pertvarkymai, paremti dominuojančia privatizacijos schema, gali pozityvius ir negatyvius privatizacijos as­pektus dar labiau išryškinti, o jų visumos poveikis eko­nomikos pertvarkymams tapti sunkiai prognozuojamu, kaip tai yra VRE šalyse. Privatizavimo sėkmė žymia dalimi priklauso nuo to, kaip ir koks valstybės turtas yra privatizuojamas. Netinkamas priva­tizavimas sumenkina privatizavimo re­zultatus, diskredituoja privatizavimo idėją visuomenės akyse. Priešingai pa­plitusiai nuomonei, privatizuoti liko dar daug valstybės turto - neprivatizuo­tos didžiosios valstybės kontroliuoja­mos infrastruktūros įmonės, valstybė disponuoja daugeliu smulkių akcijų pa­ketų bei kitu turtu. Siekiant užtikrinti privatizavimo efektyvumą, būtina iden­tifikuoti esamas privatizavimo būdų problemas ir nedelsiant pašalinti jų priežastis. Šiame straipsnyje pristatome LLRI atlikto privatizavimo būdų tyri­mo santrauką. 2.1. Parengiamųjų privatizavimo darbų problemos Privatizavimas prasideda nuo valstybei (savivaldybei) pri­klausančio objekto įtraukimo į privatizuojamų objektų sąra­šą. Skirtingai nei valstybės turtas, savivaldybių turtas į sąrašą įtraukiamas ne "automatiškai", bet pačių savivaldybių spren­dimu. Kai kurios savivaldybės itin linkusios išlaikyti kuo dau­giau turto, ypač komercinės paskirties, savo rankose. Neužtik­rinus savivaldybių turto privatizavimo "automatiškumo", ne­maža komercinės paskirties turto ilgam išliktų neefektyviai funkcionuojančioje viešoje nuosavybėje, o dėl aiškaus valsty­bės ir savivaldybės funkcijų ir biudžetų neatskyrimo atsako­mybė bei finansinė našta tektų ir valstybei. Objekto privatizavimui Turto fondas turi parengti privati­zavimo programą. Turto fondui suteikta teisė savo nuožiūra spręsti, kokiam objektui ir kada privatizacija sudaro sąlygas vilkinti tiek privati­zavimą bendrai, tiek ir atskirų objektų pardavimą. Todėl reikėtų nustatyti pri­vatizavimo terminus, pirmiausiai pri­vatizuojant objektus, kuriuose valsty­bė valdo mažą įstatinio kapitalo dalį ir kurių veiklos sritis yra prekyba, vieša­sis maitinimas, turizmas ar kiti verslai, kur jau dabar veikia privatūs subjektai. Turto fondas Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka gali samdytis patarėjus su privatizavimu susijusiems darbams atlikti. Viešųjų pirkimų būdai leidžia nustatyti paslaugų tei­kėjams kvalifikacinius reikalavimus, o jų pasiūlymus vertinti ne tik pagal prašomą kainą, bet ir pagal užsakovų nustatytus techninius kriterijus. Tikimasi, kad tokiu būdu galima atrinkti geriausią patarėją. Tačiau kaskart privatizuojant tam tikrą objektą privatizavimo institucijoms sutei­kiama teisė nustatyti vis kitus kvalifikaci­nius atrankos reikalavimus patarėjams. Ob­jektyvios metodikos kvalifikaciniams rei­kalavimams nustatyti nėra ir iš principo negali būti. Kvalifikaciniai reikalavimai tik mažina skaidrumą, sukuria terpę ko­rupcijai, padidina paslaugų kaštus, privati­zavimo sąnaudas. Pasiūlymų vertinimas pagal kainą ir techninius kriterijus leidžia teikti pasiūly­mus, kurie iš tikrųjų gali neatitikti porei­kių ir galimybių. Be to, toks pasiūlymų vertinimas sukuria terpę konfidencialios informacijos nutekėjimui, taigi voliun­tarizmui ir korupcijai. Siekiant efektyvaus privatizavimo, bū­tina atsisakyti kvalifikacinių atrankos reikalavimų patarėjams, techninius pasiūlymų reikalavimus (o ne vertinimo kriteri­jus) nustatyti prieš skelbiant viešąjį pirkimą, o patį pasiūlymą vertinti pagal kainą. Taip pat būtina tiksliai nustatyti patarėjo įsipareigojimus dėl būsimo privatizavimo sandorio. Turto fondui suteikta teisė pertvarkyti įmonę prieš ją pri­vatizuojant su sąlyga, kad toks pertvarkymas padidintų gali­mybę ją privatizuoti arba padidintų pardavimo kainą. Nors toks planas iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškas, jis savyje slepia daug ydų. Jau pats siekis pertvarkyti įmonę ir taip pagerinti jos būklę yra netinkamas - juk valstybė ir taip tam turėjo ilgą laiką. Be to, pertvarkymo pretekstu įmonės privatizavimas ati­dedamas, valstybės vardu imamos paskolos, teikiamos garan­tijos. Jokių garantijų, kad įmonės pertvarkymas leis pasiekti iškeltus tikslus, kaip ir Turto fondo attis rodo, kad įmonių pertvarkymas vyks­ta ilgai, kol įmonės yra pertvarkomos, jų veikla blogėja, o turtas grobstomas; vėliau tenka privatizuoti nustekentas įmones. Užsienio ekspertų tyrimai ro­do, kad valstybė gautų daugiau pajamų įmones privatizavusi iš karto. Įmonės pertvarkymas pateisinamas tik tuo atveju, kai per­tvarkymo tikslas yra išskaidyti privatizuojamą įmonę į atski­ras savarankiškas įmones, kad būtų sumažintos monopolio galimybės. Tačiau šiuo atveju būtina užtikrinti, kad įmonės pertvarkymas nesudarytų galimybės vilkinti privatizavimą, valstybė nesiimtų darbų, kuriuos galėtų atlikti privatūs savininkai, bei būtų sudarytos teisinės sąlygos laisvai įeiti į rinką ir iš jos išeiti. 2.1. Privatizavimo būdų trūkumai Valstybės turtas privatizuojamas keliais būdais. Nekilno­jamas turtas privatizuojamas viešame aukcione ar nuomos su išpirkimu būdu. Valstybei priklausan­čios akcijos parduodamos skelbiant vie­šą konkursą, tiesiogines derybas, viešą aukcioną, viešą akcijų platinimą verty­binių popierių biržoje, perleidžiant kontrolę valstybės kontroliuojamose įmonėse. Privatizavimas gali būti vyk­domas ir pagal atskirus įstatymus. Pri­vatizavimo būdas pasirenkamas atsi­žvelgiant į įmonės dydį, veiklos sferą, akcijų paketo dydį ir pan. Tenka konstatuoti, kad kai kurie valstybės pasirinkti privatizavimo būdai nesudaro sąlygas pri­vatizavimui iškeltiems tikslams pasiekti. Privatizuojant turtą tiesioginėse derybose investuotojams turi būti nustatomi kvalifikaciniai atrankos reikalavimai. Šie reikalavimai gali būti nustatyti ir viešame aukcione. Taip sie­kiama atrinkti "strateginį" investuotoją. "Strateginis" inves­tuotojas suprantamas kaip patikima, efektyviai veikianti, pa­tirtį konkrečioje srityje turinti kompanija. Tačiau "strategi­nio" investuotojo sąvoka nėra vienareikšmiška. Kaskart privatizuojant tam tikrą objektą privatizavimo ins­titucijoms suteikiama teisė nustatyti vis kitus kvalifikacinius kriterijus. Objektyvios metodikos "strateginiam" investuoto­jui atrinkti nėra ir iš principo negali būti, todėl kvalifikaciniai reikalavimai yra ir bus pasirenkami pakankamai subjektyviai. Kvalifikaciniai reikalavimai mažina privatizavimo skaidru­mą, sukuria terpę korupcijai, apriboja įėjimą į rinką, o "strate­ginio" investuotojo statusas leidžia investuotojui derėtis su vals­tybe dėl palankesnių veiklos sąlygų. "Strateginio" investuoto­jo paieškos pasiteisina, kuomet tai da­ro privatūs savininkai. Tuo tarpu vals­tybė neturi stiprių motyvų, todėl prak­tikoje pasirinktas privatizavimo būdas neleidžia pasiekti iškeltų tikslų. Tiesioginėse derybose, viešame konkurse privalo būti, o viešame auk­cione gali būti nustatyti darbo vietų iš­saugojimo reikalavimai investuotojui. Tuo valstybė siekia neaštrinti nedarbo problemos. Privatizuo­ta įmonė iš tiesų dažnai sumažina darbuotojų skaičių, tačiau tai sąlygoja objektyvios priežastys, antraip dėl neefektyvaus resursų naudojimo įmonė bankrutuos. Vargu, ar išsaugoti dalį darbo vietų ir rizikuoti, kad įmonė taps nuostolinga ar net bankrutuos, yra geriau, nei leisti įmonei savo nuožiūra skirs­tyti darbo resursus ir veikti efektyviai. Juolab kad investuoto­jas įpareigojamas išsaugoti tik dalį darbo vietų ir tik 3-5 me­tams, t.y. darbo netekimo problema nukeliama vėlesniam laikui. Reikia nepamiršti, kad darbo santykius reglamentuojan­tys teisės aktai ir taip nustato pakankamai dideles socialines garantijas darbuotojams atleidimo iš darbo dėl gamybos ar darbo organizavimo pakeitimų atveju pagal įprastinę tvarką. Pagal galiojančias taisykles, privatizuojant turtą tiesiogi­nėse derybose ir viešame konkurse privalo būti, o aukcione gali būti nustatyti reikalavimai dėl investicijų. Taip siekiama įmonės veiklos tęstinumo, pažangesnės technologijos diegimo. Tuo pačiu tiks­lu tiesioginėse derybose ir viešame kon­kurse investuotojų pasiūlymai vertina­mi ne tik pagal kainą, bet ir pagal pa­siūlytas investicijas, taip pat su inves­tuotojais gali būti deramasi dėl jų pa­siūlymų gerinimo, investuotojams lei­džiama akcijas įsigyti dalimis per pen­kerius metus. Ir čia prasilenkiama su elementariais rinkos dėsniais, ka­dangi rinkos sąlygomis investuotojas, siekdamas įmonės pro­dukcijos konkurencingumo, ir be jokių valdžios įpareigojimų būtų priverstas investuoti. Vertinant pasiūlymus ne tik pagal kainą, derantis dėl pasiūlymų gerinimo, leidžiant akcijas įsi­gyti dalimis rizikuojama, kad akcijas nupirks investuotojas, turintis nepagrįstą verslo projektą. Taip sudaromos sąlygos konfidencialios informacijos nutekėjimui, įmonės privatiza­vimas gali užtrukti net iki penkerių metų. Užsienio šalių pa­tirtis rodo, kad įsipareigojimų nevykdymas yra pakankamai dažnas reiškinys. Pavyzdžiui, Vokietijoje kas penkta tokiu bū­du privatizuota įmonė nesilaikė savo įsipareigojimų. Be to, sutartyse su investuotojais sudėtinga numatyti visas besikei­čiančias sąlygas. Tai iliustruoja "Alytaus tekstilės" privatiza­vimas, kuomet dėl nuolat kintančios valstybės politikos inves­tuotojas negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų. Privatizuojant tiesioginių derybų, viešo konkurso ir viešo aukciono būdais Turto fondui suteikta teisė kreiptis į teisėsau­gos institucijas investuotojų patikimumui įvertinti. Tačiau vie­šų kriterijų, pagal kuriuos atsiranda poreikis patikrinti investuo­tojų patikimumą ir dėl kurių investuo­tojai pripažįstami nepatikimais, nėra. Teisėtvarkos institucijų išvados taip pat nėra viešos. Viešumo stoka sukuria ter­pę korupcijai ir įvairioms spekuliaci­joms, diskredituoja privatizavimą. Pa­vyzdžiui, 1998 m. privatizuojant "Va­karų laivų remontą" viena užsienio kompanija buvo pripažinta nepatiki­ma, todėl jai nebuvo leista dalyvauti bendrovės privatizavime. Dėl to kompanija viešai apkaltino privatizavimo vykdytojus korupcija. Ironiška, kad konkursą laimėjęs investuotojas vėliau pasiūlė pašalintai kompanijai per­pirkti privatizuotas akcijas. Tokia investuotojų atranka visiškai neapsaugo nuo taria­mų pavojų, todėl vertinti investuotojo patikimumą reikia tik išimtiniais atvejais. Kriterijai, pagal kuriuos nustatomas poreikis patikrinti potencialaus investuotojo patikimumą ir investuotojas būtų pripažįstamas nepatikimu, bei teisėtvarkos institucijų išvados turi būti vieši. Didelė problema yra tai, kad privatizuojant visais būdais Turto fondas turi nustatyti minimalią akcijų pardavimo kainą. Jeigu ak­cijos neparduodamos už minimalią kai­ną, akcijų privatizavimas nutraukiamas ir Turto fondas arba sudaro naują akcijų pri­vatizavimo programą ir nustato mažesnę kainą, arba siūlo Vyriausybei išbraukti ak­cijas iš privatizuojamų objektų sąrašo. Akcijų kainos ribojimas teisinamas tuo, kad tai neleidžia investuotojams "numušti" akcijų kainos. Tačiau akcijų vertė dėl uždelsto privatizavimo vargu ar didėja. Daug privatizuojamų objektų nebuvo parduoti iš pirmo, antro, trečio ar daugiau kar­tų ir tik sumažinus kainą juos pavykdavo parduoti. Taigi, kainos ribojimas tik prailgina privatizavimo laiką ir padidina sąnau­das, sukuria papildomą darbą privatizavimo vykdytojams. Ak­cijos turi būti parduodamos už kainą, kurią moka investuotojai, neribojant investuotojų galimybių dalyvauti privatizavime. Viešo akcijų pardavimo būdu gali būti parduotos tik atvi­rojo tipo bendrovių akcijos, parduoti šiuo būdu uždarojo tipo bendrovių akcijas draudžia Privatizavimo įstatymas. Pagrin­dinė priežastis, anot privatizavimo vykdytojų, yra tai, kad už­darųjų akcinių bendrovių akcijos nėra viešos apyvartos objek­tas. Todėl jos parduodamos kitais būdais, dažniausiai viešame aukcione. Viešas aukcionas nuo viešo akcijų pardavimo ski­riasi tik pardavimo mechanizmu, tuo tarpu pardavimo princi­pas - parduoti viešai - galioja ir vienu, ir kitu atveju. Draudi­mas parduoti UAB akcijas viešo akcijų pardavimo būdu yra nepagrįstas. Kurti papildomą mechanizmą ir apkrauti privati­zavimo institucijas papildoma veikla yra neracionalu ir bran­gu. UAB akcijas tikslinga privatizuoti viešo akcijų pardavimo būdu, parduodant akcijas viename pakete. Valstybės turtas gali būti ir kai kuriais atvejais buvo priva­tizuotas ne tik pagal Privatizavimo, bet ir pagal kitus įstaty­mus ar pagal taisykles, sukurtas tik tam tikram specifiniam atvejui. Pagal atskirus įstatymus priva­tizuota "Mažeikių nafta", privatizuo­jami valstybei priklausantys komerci­niai bankai. Privatizavimo patirtis ro­do, kad privatizavimas pagal atskirus įstatymus yra mažiau skaidrus, inves­tuotojai turi galimybes išsiderėti įvai­rias lengvatas, kitų įstatymų nustaty-tos taisyklės yra mažiau griežtos. Siekiant užtikrinti efektyvų privatizavimą, pasiekti privatizavimui keliamus tikslus, vals­tybės turtą būtina parduoti vadovaujantis bendromis privati­zavimo taisyklėmis, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės turtas privatizuojamas pagal Viešosios apyvartos įstatymą. Apibendrinant galima pasakyti, kad savivaldybių turtas, kaip ir valstybės, į privatizuojamų ob­jektų sąrašus turėtų būti įtraukiamas "automatiškai". Būtina nustatyti privatizavimo terminus ir kriterijus, koks turtas pri­vatizuojamas pirmiausiai. Pertvarkyti įmonę prieš privatiza­vimą tikslinga tik tuo atveju, kai pertvarkymo tikslas yra iš­skaidyti privatizuojamą įmonę į atskiras savarankiškas įmo­nes, kad būtų sumažintos monopolio galimybės. Patarėjo at­rankai reikėtų taikyti tvarką, pagal ku­rią potencialiems patarėjams nebūtų taikomi jokie apribojimai dalyvauti konkurse, pasiūlymų reikalavimai (o ne vertinimo kriterijai) būtų nustatyti prieš konkursą, o patys pasiūlymai bū­tų vertinami pagal kainą. Esami privatizavimo būdai neleidžia pasiekti privatiza­vimui iškeltų tikslų. Kvalifikaciniai reikalavimai apriboja po­tencialių investuotojų ratą, neužtikrina viešo ir skaidraus pri­vatizavimo, "strateginiai" investuotojai turi galimybes išsi­derėti išimtines veiklos sąlygas. "Įpareigotų" investicijų ir darbo vietų išsaugojimo nauda yra trumpalaikė, prasilenkia su rinkos dėsniais, šie reikalavimai varžo investuotojų veik­lą, padidina kontrolės poreikį. Sudėtingos privatizavimo pro­cedūros siekiant padidinti investicijas sulėtina privatizavi­mo procesą, mažina jo skaidrumą, sukuria terpę korupcijai. Šias problemas didžia dalimi sukelia valstybės turto privati­zavimas tiesioginėse derybose ir viešame konkurse. Tobulinti šiuos privatizavimo būdus yra beprasmiška, kadangi jų tikslas ir yra pritraukti "strateginius" investuotojus, užtik­rinti aukštą investicijų lygį, išsaugoti dalį darbo vietų. Tiks­lingiausia šių būdų atsisakyti. Valstybės turtą būtina parduoti vadovaujantis bendromis privatizavimo taisyklėmis ir taikant tik tuos privatizavimo būdus, kurie realiai leidžia pasiekti privatizavimo tikslus. Tokie būdai yra viešas akcijų pardavimas ir viešas aukcionas. Valstybei priklausantį nekilnojamą turtą ir išimtinais atve­jais akcijas tikslinga privatizuoti viešuose aukcionuose, netai­kant jokių kvalifikacinių atrankos, investicijų ir darbo vietų išsaugojimo reikalavimų investuotojams. Visais kitais atvejais valstybei priklausančias akcijas ar jų paketus tikslinga privati­zuoti tik vertybinių popierių biržose, neribojant investuotojų mokamos kai­nos. Siūlomi pakeitimai leistų privati­zuoti valstybės turtą be papildomų materialinių ir laiko sąnaudų kuriant privatizavimo struktūras, biržos prekybos sistema užtikrintų skaidrų privatizavimą, į privatizavimą bū­tų įtraukti platesni potencialių investuotojų sluoksniai, akci­jos būtų parduotos už maksimalią kainą, investuotojas nebūtų varžomas jokiais papildomais reikalavimais, sumažėtų kon­trolės poreikis. 3. Tiesioginių užsienio investicijų samprata ir reikšmė Investicijos plačiąja prasme yra gana pa­plitęs reiškinys ir tampa vienu iš svarbes­nių įrankių ekonominiams tikslams pasiek­ti. Sėkmingas investavimo procesas gali užtikrinti sėkmingą įmonės veiklą, duoti pel­ną, ir atvirkščiai, netinkamai valdant inves­ticijas, neapskaičiuojant ir neįvertinant įvai­rių veiksnių, galima susilaukti nuostolių. Investicijos (ir ypač užsienio) tampa pa­grindiniu šalių perėjimo iš planinės į rin­kos ekonomiką stabilizavimo ir efektyvini­mo veiksniu. Užsienio investicijų šalyje ap­imtis parodo tos šalies patrauklumo tarp­tautinei bendrijai bei jos stabilumo rodiklį. Šiame darbe apsiribojama tik tiesio­ginėmis kitų ūkinių subjektų (užsienio in­vestuotojų) investicijomis į įmone. Tiesio­ginių užsienio investicijų sąvoka tapo viena iš pagrindinių atspindint šalies ekonomi­kos ryšius su išoriniu pasauliu. Kita ekonomikos mokslo aksioma yra tai, kad fizinės infrastruktūros- energetikos, ryšių ir transporto- plėtotė yra būtina sąlyga viso ūkio pažangai. Iki 1990 metų Lietuva turėjo modernesnę ir galingesnę infrastruktūrą už visas mūsų kaimynes. Tuo laiku mūsų infrastruktūra buvo pakankamai palanki ūkiui restruktūrizuoti. Gal būt jos didžiulė galia paskatino valstybę krauti infrastruktūros įmonėms šalies socialines bei kitų ūkio šakų problemas, užuot ėmusi rūpintis jų plėtra, modernizavimui ir ekonomiškai sveikomis funkcionavimo sąlygomis. Dėl šios priežasties, taip pat ir dėl įvairaus lygio vadovų neūkiškumo, įmonės techniškai pradėjo atsilikti nuo kitų šalių įmonių, įklimpo į skolas ir modernizavimas tapo finansiškai neįveikiama problema. Investicijos infrastruktūroje reikalingos didžiulės, o valstybė, tų įmonių savininkė ir be investicijų į infrastruktūrą galo su galu nesuduria. Išeina, kad reikia nedelsiant ieškoti strateginio investuotojo, kuris galėtų garantuoti spartų įmonės modernizavimą, stabilų ir ekonomiškai efektyvų jos funkcionavimą, t. y. sugebėjimą teikti aukštos kokybės šiuolaikiškas paslaugas pagrįstomis kainomis. Su kiekvienu politiniu sujudimu Lietuvoje iš naujo atgyja idėja neprivatizuoti infrastruktūros objektų. Kokie argumentai? Dažniausiai du: vienas- objektai svarbūs saugumo požiūriu, kitas valdant valstybei, galima palaikyti žemas kainas. Tačiau nepaisant to, užsienio kompanijos, naudodamos agresyvia strategija stengiasi kuo greičiau privatizuoti strateginius Lietuvos infrastruktūros objektus, tuo pačiu ir užimdamos monopolinę rinką. Lietuvoje turime nemažą privatizavimo į Lietuvos infrastruktūrą pavyzdžių ir kaip žinome ne visi jie Lietuvai atnenšė tikėtiną kapitalą. Todėl jų efektyvumą savo darbe ir stengsiuos panagrinėti. Daugiausia tiesioginų investicijų pritraukia srateginės infrastruktūros įmonės ir į eksportą orientuotos bendrovės (kasybos, žemės ūkio). Kai tik šiose sferose- pasiekiamas potencialus pelnas, uždirbti pinigai pervedami (kaip dividendai ar kitokie mokesčiai) į motinines bendroves skoloms grąžinti arba perinvestuoti į valstybes, kuriose pelno potencialas dar nepanaudotas. Tokiu būdu uždirbtas pelnas išvežamas iš šalies. Kaip teigia (Khanas iš TVF, Manikewas, G. Sahsas, Blanchard’as)- svarbiausias veiksnys yra ne tarptautinių užsienio investicijų (TUI) apimtys, o tai, kaip tomis investicijomis pasinaudoja šalis, į kurią investuojama. Šalys, kuriose investicijos naudojamos apdairiau ar efektyviau, paprastai iš to gauna daugiau “išmokų”. Dar svarbiau, kad tokiu atveju daug aktyviau tarp ūkio sektorių išskaidomos lėšos ir technologijos. Ir atvirkščiai, šalys, besišvaistančios investicijų lėšomis, investuoja į sritis, turinčias silpnus ryšius tarp sektorių, gauna labai nedidele naudą iš investicijų. TUI tikrai gali padėti restruktūrizuoti valstybines įmones ir pagerinti lėšų bei technologijų pasiskirstymą, tačiau tai įmanoma tik esant tiksliam ir skaidriam privatizavimo procesui. Reikėtų suprasti, kad viena didžiausių Lietuvos makroekonominių problemų yra ta, kad šalis, nebūdama tam pakankamai subrendusi, virto pernelyg priklausoma nuo užsienio prekių, paskolų ir tiesioginių užsienio investicijų. Kitaip tariant, vienas rimčiausių Lietuvos ekonomikos trūkumų- tai, kad šalis aklai pasitiki užsienio investicijomis. Šis pasitikėjimas mano manymu turėtų būti apribotas ir viena galimybių stabilizuoti padėtį- didesnis pasitikėjimas vidaus santaupomis, kurias būtų galima investuoti ir taip būtų galima išsaugoti strateginius Lietuvos infrastruktūros objektus. Daugelis šalių apriboja tiesiogines užsienio investicijas tose privatizavimo srityse, kuriose, jų nuomone, kyla grėsmė šalies kultūrai ar ekonominiam suverenitetui. Be to yra pagrįstų makroekonominių priežasčių vietos investicijoms naudoti vietos kapitalą. Tai reiškia, kad šešėlinė, netiesioginė vietos investicijų kaina yra gerokai didesnė negu ta, kurią investuotojai pasiūlo sudarant privatizavimo sandorį. Lietuva, kaip ir kitos iš planinės eko­nomikos gniaužtų ištrūkusios šalys, deda dideles pastangas likviduojant skirtumus, apsunkinančius įsijungimą į demokratinių šalių bendriją. Tiesioginių užsienio investi­cijų srityje, nors tokia apskaita Lietuvoje funkcionuoja, dar nemažai trūkumų, ne­leidžiančių gauti visus patikimus ir atitin­kančius tarptautinių standartų reikalavi­mus duomenis. Po nepriklausomybės at­kūrimo įsikūrė daug institucijų, kurių anks­čiau nebuvo, pvz., vertybinių popierių bir­ža, finansų maklerio įmonės, investicinės akcinės bendrovės. Įsikūrus šioms institu­cijoms, atsirado būtinybė skaičiuoti inves­ticijas. Tačiau šiuo metu Lietuvos investici­jų apskaita yra tik pačioje užuomazgoje, kaip ir pats investavimo procesas. Nėra kon­krečiai nustatyta ir investicijų apskaitos me­todika. Investiciniai procesai Rytų Europoje pagyvėjo septintojo dešimtmečio viduryje. Kai kurios valstybės, pirmiausia Vengrija ir Lenkija, vėliau Rumunija ir Bulgarija, pri­ėmė užsienio investicijų įstatymus. Vakarų įmonės siekė įsitvirtinti Centrinės ir Rytų Europos rinkose, vėliau sugriuvus Sovietų Sąjungai - Baltijos valstybėse ir NVS šaly­se. Norint investuoti, reikia turėti informa­ciją apie investavimo objektą, žinoti jo fi­nansinę padėtį rinkoje, t. y. reikia ištirti fi­nansinę investavimo riziką. 1 Galima išskirti šias rizikos rūšis: • politinė, susijusi su kapitalą priiman­čios šalies nestabilia ir neprognozuojama po­litine situacija; • komercinė, susijusi su prekių išvežimu, įvežimu, platinimu ir sandėliavimu; • finansinė, susijusi su savo ir užsienio finansinių-kredito organizacijų patikimumu, valiutų kurso pokyčiais, taip pat ir rinkos rizi­ka (akcijų kainos svyravimai); • kriminogeninė, atsiradusi dėl korupci­jos ir mafijos struktūrų įsigalėjimo; • partnerio pasirinkimo rizika, susijusi su atsitiktinėmis bendradarbiavimo sutartimis. Daugelyje Europos ir viso pasaulio vals­tybių tiesioginių užsienio investicijų sąvo­kos turinio etalonu parinktas detalus pra­dinis tiesioginių užsienio investicijų apibrė­žimas, kurį rekomenduoja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD - Organization for Economic Cooperation and Development). Ši tiesiogiai užsienio investicijų koncepcija suderin­ta su apibrėžimu, kurį Tarptautinis valiu­tos fondas panaudoja rekomendacijose dėl mokėjimų balanso sudarymo. Kiekviena šalis, atsižvelgdama į savo specifiką, sufor­mavo skirtingus tiesioginių užsienio inves­ticijų apskaitos rodiklius ir jų gavimo me­todinius pagrindus (pirminiai duomenys, jų skaičiavimo metodika, surinkimas, ap­dorojimas ir pan.). Pagal OECD metodiką, tiesiogine už­sienio investicija yra laikoma tokia investi­cija, kurios pagrindu susiformuoja ilgalai­kiai santykiai ir interesai tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir tiesioginio inves­tavimo įmonės. Tiesioginė investicija ap­ima pirminius sandėrius tarp abiejų pusių ir visus kitus kapitalo sandėrius tarp jų bei dukterinių įmonių (akcinių ir neakcinių). Tiesioginio užsienio investuotojo tikslas -turėti didelę įtaką užsienio šalyje esančios įmonės valdyme. Tiesioginėms užsienio investicijoms pri­skiriama: 1) Nuosavas kapitalas - tai nominalus kapitalas, kapitalo rezervai ir nepaskirstytas pelnas, priklausantis užsienio investuotojui. 2) Reinvestuotos pajamos - tai tiesiogiai užsienio investuotojui priskirtinų pajamų dalis, kuri nepaskirstyta dividendų forma, taip pat nepervestos užsienio investuoto­jui priklausančios pajamos; 3) Kims kapitalas - tai tiesioginių užsie­nio investuotojų ir tiesioginio investavimo įmonių tarpusavio įsipareigojimai, pasko­los (išskyrus valstybės vardu ar su valstybės garantija gautas paskolas). Tiesioginis užsienio investuotojas - tai fizinis asmuo, akcinė arba: neakcinė valsty­binė ar privati įmonė, vyriausybė, tarpusa­vyje susijusių fizinių asmenų grupė, tarpu­savyje susijusių akcinių ir/arba ne akcijų pagrindu. Tiesioginio investavimo įmonė - tai ak­cinė arba neakcinė įmonė, kurioje tiesiogi­niam užsienio investuotojui priklauso 1/10 įmonių grupė, turinti tiesioginio investavi­mo ar daugiau visų balsavimo teisių akcinėje bendrovėje arba tam ekvivalentiška dalis ne-akcinės įmonės kapitale. Vadinasi, OECD rekomendacijose 10% nuosavybės teisė pri­pažįstama kaip žemutinė riba, iki kurios tiesioginis užsienio investuotojas turi galimy­bę daryti įtaką tiesioginio investavimo įmonės valdymui, nereikalaujant absoliučios kontrolės.2 Užsienio investicija, susijusi su mažes­niu nei 10% nuosavybės teisės lygiu, priski­riama ne tiesioginėms, o portfelinėms už­sienio investicijoms. Statistikos departa­mento duomenimis, Lietuvoje portfelinės investicijos buvo nežymios - 2001 m. ma­žiau nei 3 mln. Lt, 19% m. - 6,9 mln. Lt. Anksčiau pagrindiniu duomenų šalti­niu apie tiesiogines užsienio investicijas Lietuvoje buvo bendrų su užsieniu ir už­sienio kapitalo įmonių bei filialų teisinės registracijos, kurias vykdė. Ekonomikos mi­nisterija, duomenys. Rejestro įraše buvo fiksuojami duomenys ne apie faktiškai pa­darytas tiesiogines užsienio investicijas, bet įsipareigojimai tam tikrais terminais sufor­muoti dalį įstatinio kapitalo bendroje įmo­nėje arba visą įstatinį kapitalą užsienio ka­pitalo įmonėje arba filiale. Vadinasi, suvestiniai rejestro duome­nys negali būti laikomi duomenimis apie faktiškai padarytas tiesiogines užsienio in­vesticijas Lietuvoje. Duomenis, gautus agreguojant registracijos įrašus tam tikrai da­tai, galima interpretuoti kaip suminius in­vestuotojų įsipareigojimus suformuoti tam tikrais terminais tiesioginio investavimo įmonių įstatinį kapitalą. Kadangi ne visos užsienio investicijas, bet įsipareigojimai tam tikrais terminais sufor­muoti dalį įstatinio kapitalo bendroje įmo­nėje arba visą įstatinį kapitalą užsienio ka­pitalo įmonėje arba filiale. Vadinasi, suvestiniai rejestro duome­nys negali būti laikomi duomenimis apie faktiškai padarytas tiesiogines užsienio in­vesticijas Lietuvoje. Duomenis, gautus agreguojant registracijos įrašus tam tikrai da­tai, galima interpretuoti kaip suminius in­vestuotojų įsipareigojimus suformuoti tam tikrais terminais tiesioginio investavimo įmonių įstatinį kapitalą. Kadangi ne visos įmonių akcijas, ir netiesioginės - tei­kiant kreditus bei paskolas Lietuvos ekonomikai restruktūrizuoti bei gamybai moderni­zuoti. Dalyvaujant užsienio investuo­tojui, sukuriami nauji ūkio subjek­tai, veikiantys pagal Lietuvos jurisdikciją - bendros įmonės, kurių įstatinį kapi­talą suformuoja steigėjai - užsienio part­neris kartu su Lietuvos fiziniu ir /arba/ juri­diniu asmeniu (Lietuvos piliečiu ir/arba pri­vačia ar valstybine (savivaldybės) įmone); užsienio kapitalo įmonės, kurių steigėjas yra užsienio investuotojas (arba ke­li investuotojai), arba užsienio kompanija. 1 lentelė. Ekonominės veiklos sugrupuotos pagal Europos Sąjungos ekonominių veiklų bendrą gamybine. (NACE) TIESIOGINĖS UŽSIENIO INVESTICIJOS Į APDIRBAMĄJĄ PRAMONĘ (2000 nu sausio l d.-2001 m. sausio l d.) - (tūkst. Lt.) Veiklos pavadinimas 2000 sausio 1 d. 2001 sausio 1 d. Dydis Proc. Dydis Proc. Apdirbamoji pramonė - iš viso 620706 100 920779 100 Maisto prekių, gėrimų ir tabako gamyba 246075 39,6 394401 42,8 Lengvoji pramonė 91017 14,7 149191 16,2 Medienos ir popieriaus dirbinių gamyba 44821 7,2 913663 9,9 Leidyba, spausdinimas ir įrašytos informacijos laikmenų dauginimas 3862 0,6 1798 0,3 Naftos perdirbimo ir chemijos produktų gamyba 6540 1,0 8681 1,0 Guminių ir plastmasiniu dirbinių gamyba 35158 5,7 41745 4,5 Kitų nemetalinių dirbinių gamyba 26535 4,3 49364 5,4 Pagrindinių metalų ir metalo Dirbinių gamyba 8159 1,3 13000 1,4 Niekur kitur nepriskirtų mašinų Ir įrengimų gamyba 2798 0,5 3216 0,4 Elektrinių ir optinių įrengimų gamyba 57157 9,2 94607 10,3 Transporto priemonių gamyba 17108 2,8 43613 4,7 Baldų gamyba; kitur nepriskirta gamyba 81476 13,1 28800 3,1 Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. 2000 – 2001 m. Investuoti užsienio kilmės kapitalą turi teisę užsienio valstybių įmonės, ne Lietu­vos piliečiai bei užsienyje nuolat gyvenan­tys asmenys be Lietuvos pilietybės. Užsie­nio kilmės kapitalas - tai investuotojui nuo­savybės teise priklausantis kapitalas, sukur­tas (įgytas) ne Lietuvoje ir ne Lietuvos ju­ridinių bei fizinių asmenų, taip pat reinves­ticija. Pirmoji bendra su užsienio partne­riu Lietuvos-Vengrijos įmonė "Liettara-Volanpak" buvo įsteigta dar 1987 m. Ta­čiau iš esmės tuo laiku nauja tarptautinio bendradarbiavimo forma nepaplito, nes nebuvo sukurtos teisinių aktų sistemos, re­guliuojančios visą investicinį procesą: nau­jo ūkinio subjekto atsiradimą ir jo veiklą; kapitalo, prekių, darbo jėgos ir nemateria­lių vertybių (pramoninės nuosavybės ob­jektų) judėjimą iš vienos valstybės į kitą; investicinio proceso dalyvių nuosavybės santykius; jų teises ir garantijas. Investici­niai procesai Lietuvoje pagyvėjo tik atkū­rus Lietuvos nepriklausomybę ir priėmus svarbiausius ūkinę veiklą reguliuojančius įstatymus. Užsienio kilmės kapitalą ir jo investavimą Lietuvos Respublikoje regla­mentuoja Užsienio kapitalo investicijų Lie­tuvos Respublikoje įstatymas (1995 06 13. -Nr. 1-938). Užsienio valstybės dvišalėmis sutartimis su Lietuva savo ruožtu taip pat stengiasi sudaryti sąlygas mažinti savo investuotojų riziką, užtikrinti įkurtų įmonių sėkmingą veiklą. Nauju stipriu impulsu toliau tęsti reformas, plėtoti rinkos santykius vadovau­jantis išsivysčiusių pramoninių valstybių patirtimi ir pavyzdžiu, greičiau įveikti perei­namąjį laikotarpį ir integruotis į Europos ekonominį ir kultūrinį gyvenimą tapo 1995 m. birželio 12 d. pasirašyta, asocijuotos na­rystės su Europos Sąjunga sutartis. Prieš nepriklausomybės atgavimą Lie­tuvos ekonomika labai priklausė nuo pre­kybos su kitomis sovietinėmis respubliko­mis. Eksportas sudarė beveik 50% BNP. Nu­trūkstant prekybiniams ryšiams su buvu­siomis SSRS respublikomis, BNP ėmė spar­čiai mažėti 1990-1991 m. ir ypač 1992 m. Įvedus nacionalinę valiutą (1993 m. vidu­ryje) Lietuvos ekonomika pamažu pradė­jo stabilizuotis, sumažėjo infliacija. Valsty­bės statistikos duomenimis, 1993 m., paly­ginti su ankstesniais, užsienio investicijų pa­dvigubėjo iki 200 mln. Lt Tai rodo, kad Va­karų Europos investuotojai susidomėjo Baltijos valstybių, tarp jų ir Lietuvos rinka. Tradiciškai Baltijos kraštus iš keturių pu­sių veikia Rusijos, Vokietijos, Lenkijos ir Skandinavijos politinės bei ekonominės jė­gos. Sužlugus sovietinei imperijai, Rusija siekė neužleisti savo pozicijų šiame regio­ne - per nusistovėjusius ryšius skubiai kūrė įmones Baltijos šalių prekyboje, pramonė­je, žemės ūkyje. Išvarginta Rusija neturi per daug kapitalo, todėl bendros įmonės -smulkios ir užsiima dažniausiai prekyba. Iki 1994 m. balandžio 8 d. įregistruota 3674 bendrosios ir užsienio kapitalo įmonės. Daugiausiai bendrųjų ir užsienio kapitalo įmonių buvo įsteigusios NVS šalys - 1369, mažiau ES Žalys - 959. Užsienio investicijos (iki 1993 m. gruodžio 31 d.) pagal šalių gru­pes parodytos l lentelėje. ES šalys 1987-1993 m. investavo 68,1 mln. JAV dol., t. y. 34,6% visų užsienio investicijų. Tuo tarpu NVS ša­lių investicijos į Lietuvą sudarė tik 35,5 mln. dol. (18%). Pagal 1994 m. liepos 20 d. įsigaliojusį Akcinių bendrovių įstatymą, visos bendros ir užsienio kapitalo įmonės turėjo per 9 mėn. persiregistruoti. Nemažai įmonių ne­vykdė jokios veiklos ir buvo įkurtos tik fik­tyviai, todėl iš 3027 privalėjusių persiregist­ruoti įmonių iki 1995 m. liepos 20 d. persi­registravo tik 1328, arba 44% visų įmonių. Perregistruojant bendras k užsienio kapi­talo įmones, buvo tikslinamas jų kapitalas ir realios užsienio investicijos. Kuriant ben­drą įmonę su užsienio investuotojais buvo sudaromos sutartys suformuoti įstatinį ka­pitalą, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, da­lis, o kartais ir visas kapitalas likdavo ant popieriaus. Statistikos departamento duomenimis, 1996 m. sausio l d. tiesioginės užsienio in­vesticijos į Lietuvą buvo 1406,4 mln. Lt, ar­ba 351,6 mln. dol. Daugiausiai investuoto­jų (į 181 įmonę) buvo iš Vokietijos. Jų in­vesticijos sudarė 273,5 mln. Lt (19,4% visų investicijų). Antroje vietoje - JAV, investa­vusios į 71 įmonę 241,2 mln. Lt (17,1%). Toliau - Jungtinė Karalystė (42 įmonės ir 161,6 mln. Lt -11,5%), Švedija (37 įmonės ir 119,7 mln. Lt - 8,5%), Rusija - į 71 įmonę investavo 92 mln. Lt, t. y. 6,5% visos investicijų sumos. Tiesioginės užsienio investicijos, lygi­nant su 1995 m., 1996 m. išaugo 62,7% ir siekia 2,28 mlrd. Lt (571 mln. dol.). Vie­nam Lietuvos gyventojui tenka 617 Lt, ar­ba 154 dol. 1996 m. sausio l d. užsienio investicijų vidurkis vienoje įmonėje buvo 1895 tūkst. Lt, o 1997 m. sausio l d. - 2393 tūkst. Lt. 1996 m. sausio l d. didžiausia inves­tuotoja į Lietuvą buvo Vokietija, tačiau 1996 m. Lietuvoje savo pozicijas sustiprino JAV gigantai, tokie kaip "Motorola", "Philips Morris", "Kraft Jacobs Suchard", "McDonajds's Restaurants" ir t.t. Tad JAV inves­ticijos sudarė 662,6 mln. Lt, t. y. 29% visų užsienio investicijų. Antroje vietoje pagal investicijų dydį - Vokietija, in­vestavusi į 220 įmonių 300,8 mln. Lt (13,2%). Toliau - Švedija (49 įmonės 275,1 mln. Lt -12%) ir Jungtinė Karalystė (43 įmonės ir 177,6 mln. Lt - 7,8%). Tarp di­džiausių investuotojų į Lietuvą galima paminėti Norvegijos "Statoil", Suomijos "Neš­te Oil Ltd.", Didžiosios Britanijos ir Olan­dijos korporaciją "Shell", JAV "Coca-Co­la", "Masterfoods (Mars company)". 1997 m. pradžioje laikraštyje "Respublika" Lietuvos investicijų agentūra išspausdino informaciją apie didžiausius tiesioginius in­vestuotojus Lietuvoje. Tačiau tai nebuvo tiksli informacija apie tiesiogines užsienio investicijas į tas įmones, nes kai kuriose įmonėse sujungta tiesioginės investicijos ir valstybės vardu gautos užsienio paskolos (pvz., korporacijos "Lancaster Steel Co. Inc." investavimas į įmonę "Klaipėdos naf­ta"). Palyginę daugiausia investavusias į Lie­tuvą 1996 ir 1997 m. sausio l d. šalis (žr. 2 schemą) matome, kad Rusijos investicijos 1996 m. ne tik nepadidėjo, bet, priešingai, net sumažėjo. Daugiau kaip 5 kartus padi­dėjo investicijos iš Liuksemburgo (nuo 18,8 mln. iki 110,1 mln. Lt), daugiau kaip du kartus iš Švedijos (nuo 119,7 mln. iki 275,1 mln. Lt). Nors Vokietija ir užleido savo pozicijas pagal investicijų dydį, tačiau ji tebepirmau­ja pagal bendrų ir užsienio kapitalo įmo­nių skaičių. 1997 m. sausio l d. Lietuvoje veikė 221 įmonė, turinti Vokietijos inves­tuoto kapitalo. Nemažai užsienio kapitalo ir bendrų įmonių iš JAV (95), Rusijos (92), Lenkijos (57).3 Tarp Europos Sąjungos valstybių dau­giausia investavusi Vokietija - 300,8 mln. Lt, antroje vietoje - Švedija - 275,1 mln. Lt, tre­čioje - Jungtinė Karalystė - 177,5 mln. Lt. Tiek 2000 m., tiek 2001 m. palyginti nedaug investicijų sulaukta iš Graikijos, Ispanijos, Belgijos, 2001 m. sumažėjo investicijų iš Prancūzijos. Skaičiuojant tiesiogines investicijas įmo­nėje 2000 m., taip pat buvo surinkti duo­menys apie dirbančių užsienio kapitalo a bendrose įmonėse darbuotojų skaičių (žr. 1 lentelę). Kaip matyti iš 1 lentelės duomenų, iš 956 įmonių daugiau kaip pusė turėjo ne daugiau 10 darbuotojų. Beveik 86% įmo­nių turėjo mažiau nei 50 darbuotojų. Pagal užsienio investicijų dalį įmonės kapitale vyrauja įmonės, kuriose užsienio investicijos viršija 50% viso įmonės kapita­lo. Tokios įmonės sudaro 43% visų bendrų su užsieniu įmonių. 29% įmonių turi nuo 30 iki 50% užsienio kapitalo ir 28% įmonių turi mažiau nei 30% užsienio kapitalo.4 Tiesioginių užsienio investicijų pagal veiklos rūšis 2001 m. daugiausia pritraukė apdirbamoji pramonė. Į 167 šalies apdir­bamosios pramonės įmones investuota 620,7 mln. Lt užsienio kapitalo, o šios ša­kos investicijų dydis į vieną įmonę viduti­niškai siekė 3,7 mln. Lt. 2001 m. sausio l d. užsienio investicijos į 212 apdirbamosios pramonės įmonių investavo 920,8 mln. Lt (40,3% visų investicijų), vidutiniškai 4343 tūkst. Lt į kiekvieną įmonę. Tiesioginės už­sienio investicijos į apdirbamąją pramonę parodytos 3 lentelėje. 2000 m. išaugo dėmesys baldų gamy­bai. Iki 2001 m. sausio l d. į 11 įmonių užsieniečiai investavo 81,47 mln. Lt, arba vi­dutiniškai 7,4 mln. Lt į vieną įmonę. 2001 m. sausio l d. veikė jau 15 bendrų ir užsie­nio kapitalo įmonių, susijusių su baldų ga­myba. Tačiau investicijų suma į šią sritį su­mažėjo - iki 28,8 mln. Lt. Kaip priežastis, lėmusias investicijų sumažėjimą, galima pa­minėti mažą Lietuvos rinką, sunkiai sekasi eksportuoti prekes į užsienį; be to, dauge­lis įmonių sumažino įsiskolinimus savo už­sienio partneriams. Į maisto prekių ir gėrimų gamybą in­vestuota beveik 162,3 mln. Lt, šios srities vidurkis vienoje įmonėje - 6,2 mln. Lt. Iš viso užsienio investicijų susilaukė 26 šios šakos įmonės. 2001 m. sausio l d. maisto prekių ir gėrimų gamyba užsiėmė 40 ben­drų ir užsienio kapitalo įmonių, t. y. beveik dvigubai daugiau nei 1995 m. Investicijos išaugo 36% ir siekė 220 mln. Lt. Antrąją vietą užima didmeninė ii maž­meninė prekyba, automobilių, motociklų bei buities daiktų remontas. 2000 m. į 371 šio pobūdžio įmonę investuota 412,7 mln. Lt kapitalo, o 2000 m. - 491 įmonė ir 788,6 mln. Lt investicijų. Taigi padidėjimas šiose veiklose pats didžiausias - 91%. Iki 2000 m. labai silpnai išnaudojama poilsio, pramogų organizavimo ir kultūros veikla. Užsieniečių kapitalo susilaukė tik 2 įmonės, į kurias investuota 439 tūkst. Lt. 1997 m. sausio l d. tokių įmonių buvo jau 5 ir užsienio investicijos siekė 11,2 mln. Lt. Taigi užsienio investuotojai Lietuvoje dažniausiai renkasi apdirbamosios pramo­nės ir didmeninės prekybos įmones. Šiose ekonominėse veiklose buvo per 55% vei­kiančių įmonių su užsienio kapitalu. Daž­nai užsienio partneriai renkasi ir verslo ap­tarnavimo įmones. Rimtesnės užsienio in­vesticijos (per 50% užsienio kapitalo) už­fiksuotos ryšių, remonto ir techninės prie­žiūros, asmeninio aptarnavimo, restoranų bei transporto įmonėse. Įmonėms, turinčioms užsienio kapita­lo, realizuoti produkciją (paslaugas) labiau­siai sunkina klientų nepakankama perka­moji galia, tam tikra dalimi ir konkurenci­ja. Pagrindiniai gamybos plėtojimo sunku­mai - nuosavų lėšų stygius bei nepalankios kredito gavimo sąlygos. Daugiausia tiesioginių užsienio inves­ticijų pritraukė Lietuvos didmiesčiai - Vil­nius, Kaunas ir Klaipėda. Juose sukaupta per 70% visų tiesioginių investicijų iš užsie­nio investicijų. Iš jos matyti, kad Vilniu­je per 50% visų investicijų sukaupta preky­boje, tuo tarpu Kaune ir Klaipėdoje dau­giausiai investicijų į pramonę. 3.4.1. Verslo ir investicijų pritraukimas Tradiciniu požiūriu pritraukti verslą ar investicijas galima naudojantis rinkodaros, reklamos priemonėmis, organizuojant prekybos muges ir keliones verslo reikalais. Šio požiūrio esmė – įtikinti įmones persikelti į šalį iš kitur, įkurti dukterinę gamyklą arba pritraukti investicijas kitokia forma. Todėl šalis turi konkuruoti su šimtu ar net tūkstančiu kitų šalių, užsiimančių tokia pat veikla. Nors iš to gaunama nauda atrodytų nedidelė, bet tikimybė, kad tai pasiseks padaryti – privilioti įmones persikelti iš vienos Vakarų šalies į kitą, - ilgainiui labai sumažėjo. Verslas pasidarė išrankesnis, o konkurencija kur kas didesnė. Jeigu užsienio įmones priviliojo didelės vyriausybės subsidijos (piniginė pašalpa), tai, jas (subsidijas) išnaudojusios, firmos nesijaučia labai susijusios su ta vieta. Be to, persikeliančios korporacijos paprastai atsiveža vadovaujantį personalą, kvalifikuotus darbuotojus ir pasiūlo mažiau darbo vietų vietos žmonėms, negu buvo tikėtasi. Tai yra Vakarų šalių investicijų trūkumas. Tačiau kitu požiūriu besivystančiose šalyse tai padeda vietiniam tų įmonių personalui mokytis iš užsienio ekspertų. Be to, užsienio dukterinių gamyklų pelnas palieka miestą ir investuojamas kitur, o įmonės, priklausančios vietos verslininkams, dažnai investuoja vietoje. Vietos verslininkams priklausančios įmonės linkusios dirbti su vietos tiekėjais, o užsienio kapitalo įmonės linkusios daugiau pirkti žaliavas ir paslaugas už miesto ribų. Vietos įmonės daugiau įsipareigoja šaliai, ir atvirkščiai. Mažiau įsipareigojusios šaliai užsienio kapitalo įmonės dažniausiai pirmosios sumažina darbuotojų skaičių arba užsidaro, kai firma susiduria su finansinėmis kliūtimis. Šių tipų strategijos esti sėkmingos tuomet, kai jos skirtos konkrečioms rinkoms, konkrečioms pramonės šakoms ir konkrečioms įmonėms, kai siekiama aiškiai užsibrėžto tikslo arba konkrečių rezultatų. Taigi jos dažniausiai sudaro ūkio šakų plėtros strategijos, aprašytos žemiau, dalį. Užsienio investicijų skatinimas besivystančiose Vidurio ir Rytų Europos šalyse turi ir keletą privalumų: • padeda pritraukti kapitalą, kuris kitaip būtų neprieinamas; • padeda susipažinti su pažangiomis technologijomis; • padeda susipažinti su užsienio technine ir vadybos patirtimi, vadinasi, sudaromos sąlygos perimti žinias; • užsienio partneris padeda lengviau pasiekti eksporto rinkas, suteikdamas daugiau patikimumo ir priėjimą prie esamų gėrybių paskirstymo ir pardavimo kanalų; • padeda susipažinti su modernia verslo vadybos praktika ir procesais. 3.1. Tiesioginių užsienio investicijų įtaka Lietuvos ūkiui Lietuvos tarptautinių investicijų balanso duomenimis, 2000 m. spalio 1 d. visi šalies tarptautiniai Įsipareigojimai sudarė 25,99 mlrd. Ut, t.y. per 2000 m. 3 ketvirčius užsie­nio investicijos Lietuvoje padidėjo 1,33 mlrd. litų. Didžiausią šalies tarptautinių įsipareigo­jimų dalį sudarė tiesioginės užsienio inves­ticijos ir kiti finansiniai įsipareigojimai užsie­niui, kurių didžioji dalis buvo užsie­nio paskolos. 2000 m. 3 ketvirčio pradžioje užsienio paskolos sudarė 34,9% visų tarp­tautinių įsipareigojimų. Per paskutinius me­tus smarkiai išaugo tiesioginių užsienio in­vesticijų dalis. 1998 m. sausio 1 d. jos su­darė 26,2% visų užsienio investicijų Lietu­voje, o 2000 m. spalio 1 d. jau 35,5%. Tai rodo, kad užsienio investuotojai vis labiau pasitiki Lietuvos ekonomika ir vykdomomis ūkio reformomis. Nagrinėjant tarptautinius santykius, daž­nai tenka susidurti su problema, kad skir­tingai traktuojamos užsienio investicijų ir tiesioginių užsienio investicijų sąvokos. Užsie­nio investicijomis vadinamos visos užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių bei juridinių asmenų investicijos Lie­tuvoje. Statistikos departamentas ir Lietuvos bankas, remdamiesi EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija -OECD) ir TVF rekomendacijomis, pagal funkcinį požymį skiria 3 užsienio investicijų rūšis. 1. Tiesioginėmis užsienio investicijomis (foreign direct imestment) laikomos tokios, kurių pagrindu susiformuoja ilgalaikiai eko­nominiai santykiai ir interesai tarp tiesiogi­nio užsienio investuotojo ir tiesioginio inves­tavimo įmonės, t.y. tokios užsienio investi­cijos, kurios suteikia teisę užsienio investuo­tojui daryti įtakąįmonės valdymui. Pagal EB­PO rekomendacijas 10 ir daugiau procentų paprastųjų akcijų arba balsavimo teisių pri­pažįstama kaip žemutinė riba, nuo kurios tiesioginis užsienio investuotojas gali dalyvauti valdant tiesioginio investavimo įmonę. 2. Mažesnė kaip 10% balsavimo teisių užsienio investicija yra laikoma portfeline investicija (portfolio imestment}. Lietuvos bankas mokėjimų balanso paaiš­kinimuose tokias investicijas vadina inves­ticijų portfeliu, tačiau, autoriaus nuomone, siekiant išvengti dviprasmybių su investici­nių bendrovių naudojama investicijų port­felio sąvoka, tikslinga naudoti portfelinių in­vesticijų sąvoką. 3. Kitomis užsienio investicijomis laiko­mi visi finansiniai ryšiai su užsieniu, kurie nepatenka į pirmas dvi dalis. Tai gali būti ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos, taip pat paskolos, gautos valstybės vardu ir su vals­tybės garantija, prekybinės skolos, užsie­nio juridinių ir fizinių asmenų indėliai ban­kuose bei kiti panašūs finansiniai įsiparei­gojimai. 3.2. Tiesioginių užsienio investicijų svarba Pagal užsienio investicijų dydį šalyje sprendžiama apie šalies patrauklumą tarp­tautinei rinkai, šalies ekonominius ryšius su kitomis valstybėmis. Vienas svarbiausių ša­lies ūkio integracijos į pasaulinę rinką ro­diklių yra tiesioginės užsienio investicijos. Jų svarbą šalies ūkiui galima paremti tokiais teiginiais: Tiesioginių užsienio investicijų dėka diegiamos modernesnės technologijos, o įmonės verslo sėkmę dažnai lemia pažan­gos tempas ir gebėjimas prisitaikyti besi­keičiančioje rinkoje. Sukuriamos naujos darbo vietos. Už­sienio kapitalo turinčios įmonės dažnai pra­deda veiklą mažindamos darbuotojų skai­čių, bet vėliau, plečiant veiklą, sukuriamos naujos darbo vietos, pagerėja darbo sąly­gos. Užsienio investuotojai reguliariai in­vestuoja (reinvestuoja) ir skiria daugiau pi­nigų darbuotojų kvalifikacijai kelti bei nau­jiems darbo įgūdžiams formuoti. Diegiamos naujos ir progresyvios va­dybos idėjos, kurios keičia senąsias, giliai įsišaknijusias vietinėse įmonėse. Tai būdin­giausia tai ekonominei veiklai, kuri tradiciš­kai laikoma strategine ir nuo senų laikų bu­vo valstybės nuosavybė. Privati bendrovė beveik visada produktyvesnė nei valstybinė. Didesnis pro­duktyvumas rodo, kad įmonė teiks geres­nes ir įvairesnes paslaugas, dažnai mažes­nėmis kainomis. Lietuvoje jaučiamas kapi­talo stygius, todėl užsienio kapitalo pritrau­kimas leidžia greičiau pertvarkyti dideles įmones. Šiuolaikinėje rinkoje dauguma įmonių vertinamos ne dėl turimos pramonės gamyk­los ar darbuotojų kvalifikacijos, bet dėl turi­mų technologijų ir verslo ryšių, įmonės, ku­rios turi stiprius tarptautinius ryšius, gali grei­čiau perimti naujas technologijas ir įdiegti jas gamyboje. Užsienio investicijos yra svarbios už­sienio rinkų plėtrai, nes tarptautinės korpo­racijos turi gerą verslo kontaktų tinklą dau­gelyje šalių, o tai lemia eksporto augimą. Užsienio investuotojai kartu su užsie­nio kapitalu perduoda ir verslo ryšius su tarp­tautinėmis finansų institucijomis (bankais, fondais ir kt.). Investicijas priimančiai šaliai tai padeda gerinti einamosios sąskaitos ba­lansą ir didina šalies pozicijas tarptautinėse kapitalo rinkose. Tiesioginių užsienio inves­ticijų įplaukos vėliau padeda valstybei tau­pyti pinigus, nes padidėja šalies galimybės skolintis iš užsienio už mažesnes palūkanas. Tiesioginės užsienio investicijos sąly­goja padidėjusias mokesčių įplaukas į vals­tybės iždą, tuo pačiu su mažindamos mokes­čių naštą vietos įmonėms ir gyventojams. Tiesioginės užsienio investicijos padi­dina nacionalini suverenitetą. Tai patvirtina senas demokratijos tradicijas turinčių šalių, kuriose klesti laisvoji rinka, pavyzdys. Tiesioginės užsienio investicijos didina investi­cijas gaunančios šalies saugumą, skatina di­desnį šalies suinteresuotumą išlaikyti ilga­laikį suverenitetą ir demokratijos stabilumą. Kitos šalys, žinodamos, kad šalyje sparčiai auga tiesioginės užsienio investici­jos, drąsiau remia ekonomiškai besivystan­čios šalies nepriklausomybę ir narystę tarp­tautinėse organizacijose. Užsienio investuo­tojai suinteresuoti, kad investuojančių šalių vyriausybės užtikrintų šalies, į kurią inves­tuojama, saugumą. Jei šalis nepritraukia užsienio kapita­lo, ji rizikuoja likti nepastebėta pasaulinėje rinkoje. Norint sumažinti atotrūkį nuo eko­nomiškai išsivysčiusių šalių ir užtikrinti pakankamai aukštus ekonomikos augimo rodiklius, tiesioginės užsienio investicijos tu­ri būti daug didesnės nei išsivysčiusiose ša­lyse. Statistikos departamento duomenimis, 2000 m. spalio 1 d. tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvą siekė 9227,6 mln. litų (2 pav.). Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. 2000 – 2001 m. Autoriaus nuomone, tiesioginių už­sienio investicijų augimo tempai 2000 m. mažesni nei 1998 ar 1999 metais. 1998 m. tiesioginės užsienio investicijos išaugo 2338,7 mln. Lt (tokiam investicijų šuoliui ne­mažą įtaką turėjo "Lietuvos telekomo" pri­vatizavimas), o 1999 m. padidėjo 1750 mln. litų, t.y. daugiau kaip ketvirtadaliu. Per pirmąjį 2000 m. pusmetį tiesioginių užsienio investicijų dalis sumažėjo. Tam įta­kos turėjo 2000 m. 1-ojo ketvirčio pabai­goje pirmą kartą užfiksuoti neigiami šių in­vesticijų augimo tempai - per pirmąjį ket­virtį likutis sumažėjo 18,4 mln. litų. Kaip pa­grindines šio sumažėjimo priežastis galima paminėti neigiamas reinvesticijas (beveik 60 mln. Lt) bei tiesioginiams užsienio in­vestuotojams išmokėtus dividendus, kurie per pirmąjį ketvirtį sudarė daugiau kaip 91 mln. litų. Kadangi per pirmąjį 2000 m. ket­virtį likučiai sumažėjo, galima teigti, kad per 2000 m. tiesioginės užsienio investicijos di­dėjo lėčiau nei 1998 ir 1999 m.5 3.2. Tiesioginių užsienio investicijų striktūra Tiesioginės investicijos yra tarptautinė investicijų kategorija, iš kurios matyti vie­nos šalies rezidentų noras įgyti kitos šalies ūkio subjekto nuosavybės dalį. Tiesioginė investicija apima ne tik pirminį sandorį, dėl kurio atsiranda santykiai tarp investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės, bet ir vi­sus tolesnius sandorius tarp investavimo įmonės ir užsienio investuotojo. Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. 2000 – 2001 m. Taigi tie­siogines užsienio investicijas sudaro: • tiesioginiam užsienio investuotojui tenkanti įmonės nuosavo kapitalo dalis (nuosavo kapitalo dalis apskaičiuojama at­sižvelgiant į tiesioginio užsienio investuo­tojo turimą įmonės įstatinio kapitalo dalį); • reinvesticijos - įmonėje likusi tiesio­giai užsienio investuotojui priklausanti pel­no dalis, nepaskirstyta dividendų forma (apskaičiuojama priklausomai nuo turimos įmonės balsų dalies); Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. 2000 – 2001 m. 3.3. Tiesioginės užsienio investicijos statistikos analizė Šalies ūkio plėtrą lemia daug veiksnių. Kai kurie jų yra specifiniai šaliai, kai kurie- bendri visoms šalims. Užsienio investicijos, ir visų pirma tiesioginės užsienio investicijos, yra vienas pagrindinių šalies ūkio renovacijos veiksnių. Tiesioginės užsienio investicijos laidžia diegti modernias technologijas, įgyvendinti naujas ir progresyvias vadybos idėjas. Kartu su tiesioginėmis užsienio investicijomis atsiranda nauji ryšiai su užsienio bankais ir tarptautinėmis verslo bei finansų institucijomis. Investicijos jai priimančiai šaliai padeda pagerinti einamosios sąskaitos balansą ir didina šalies pozicijas tarptautinėse kapitalo rinkose. Užsienio investicijų Lietuvoje dinamiką per paskutinius kelis metus pateikta 1 lent. Užsienio investicijos per ketverius metus (nuo 1997 metų liepos 1 dienos iki 2001 metų liepos 1 dienos) padidėjo daugiau kaip du kartus- nuo 13,6 mlrd. Lt iki 27,5 mlrd. Lt. tam didžiausią įtaką padarė daugiau kaip tris kartus padidėjusios tiesioginės ir portfelinės užsienio investicijos- tiesioginės užsienio investicijos padidėjo nuo 3,3 mlrd. Lt iki 10,1 mlrd. Lt, portfelinės- nuo 1,7 mlrd. Lt iki 5,1 mlrd. Lt. Analizuojant užsienio investicijų struktūrą (žr. 1 pav.) ryškiai išsiskiria tiesioginių užsienio investicijų didėjimas. 1 lentelė. Užsienio investicijos Lietuvoje (laikotarpio pabaigoje, mln. Lt) I ketvirtis II ketvirtis III ketvirtis IV ketvirtis Užsienio investicijos 2001 28079,31 27474,97 2000 25635,51 25832,96 26009,64 26774,12 1999 21052,58 21605,96 22711,92 24666,85 1998 16540,94 17490,11 18598,00 19873,32 1997 11868,79 13579,08 14836,13 15889,81 Iš jų: tiesioginės užsienio investicijos 2001 9522,97 10122,75 2000 8372,63 8728,98 9053,97 9337,25 1999 6934,72 7460,83 7889,41 8252,12 1998 4547,83 5023,93 5851,23 6501,19 1997 3074,20 3320,31 3921,64 4162,47 Portfelinės investicijos 2001 5520,82 5181,37 2000 4276,38 4322,65 4420,22 4561,44 1999 2435,73 2386,52 2701,32 3513,98 1998 1696,98 1813,40 1458,78 1631,72 1997 1384,50 1740,72 2144,81 1690,02 Kitos investicijos 2001 13035,52 12170,85 2000 12986,50 12781,33 12535,45 12875,43 1999 11682,13 11758,61 12121,19 12900,75 1998 10296,13 10649,78 11287,99 11740,41 1997 7410,09 8518,05 8769,68 10037,32 1998 metų pradžioje tiesioginės užsienio investicijos sudarė 26,2 proc. Visų užsienio investicijų, o 2001 metų liepos 1 dieną- jau daugiau kaip trečdalį visų užsienio investicijų, t.y. 36,8 proc. Tiesioginių užsienio investicijų dalies didėjimas visose užsienio investicijose rodo, kad užsienio investuotojai teigiamai vertina Lietuvos ekonomikos reformas ir investuoja į šalį ne tik teikdami paskolas ir prekybinius kreditus, bet ir įsigydami Lietuvoje veikiančių įmonių akcijas. Statistikos departamento duomenimis, 2001 metų liepos 1 dieną tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvą sudarė 10122,7 mln. Lt, arba 2334,3 mln. JAV dolerių. Palyginti su 2000 metų liepos 1 dienos duomenimis, tiesioginės užsienio investicijos padidėjo 1,4 mlrd. Lt, arba 16 proc. (žr. 2 pav.). Vien per pirmąjį 2001 metų pusmetį tiesioginės užsienio investicijos padidėjo 8,4 proc., arba 785 mln. Lt. Tuo tarpu per pirmąjį 2000 metų pusmetį tiesioginės užsienio investicijos padidėjo 477 mln. Lt. Vienam Lietuvos Respublikos gyventojui 2001 metų liepos 1 dieną teko 2741 Lt (685 JAV dol.) tiesioginių užsienio investicijų ( žr. 3 pav.). Tiesioginių užsienio investicijų vienam gyventojui rodiklis labiausiai padidėjo 1998 matais, kai per metus tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui padidėjo daugiau kaip 50 proc.- nuo 1124 Lt 1998 metų pradžioje iki 1757 Lt 1999 metų pradžioje. Per pirmąjį 2001 metų pusmetį tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui padidėjo 212 Lt. Tiesioginių užsienio investicijų struktūroje dominuoja užsienio investuotojų nuosavas kapitalas. Jis sudaro 78,7 proc. Visų tiesioginių užsienio investicijų (žr. 4 pav.). 2001 metų liepos 1 dieną tiesioginių užsienio investuotojų nuosavas kapitalas siekė 7968,9 mln Lt, tuo tarpu 2001 metų pradžioje- 7238 mln. Lt. Tiesioginių užsienio investuotojų paskolos sudarė 1786,9 mln. Lt, kitas kapitalas ( prekybinis kreditas, priskaičiuoti, bet neišmokėti dividendai, palūkanos ir kt.)- 366,9 mln. Lt. taigi tiesioginių užsienio investuotojų paskolos ir kiti reikalavimai sudarė mažiau neu ketvirtadalį visu tiesioginių užsienio investicijų. 2000 metų sausio 1 dienos duomenimis, daugiausiai į Lietuvą investavo Švedijos įmonės (žr. 2 lent.). tačiau pirmajame 2000 metų pusmetyje AB “Lietuvos telekomas” savo strateginiu investuotoju paskelbė Danijos bendrovę (valdančią Suomijos ir Švedijos telekomunikacinių paslaugų įmones) ir 2001 metų sausio 1 dieną daugiausiai tiesioginių investicijų buvo iš Danijos- 1704,2 mln. Lt, arba 83 proc. Visų tiesioginių užsienio investicijų. Dėl šio perskirstymo smarkiai sumažėjo tiesioginės investicijos iš Suomijos- nuo 872,1 mln. Lt 2000 metų pradžioje iki 569,0 mln. Lt 2000 metų liepos 1 dieną. Per 2000 metus smarkiai padidėjo Švedijos tiesioginės investicijos į finansinio tarpininkavimo paslaugomis užsiimančias įmones, todėl minėtas perskirstymas Švedijos tiesioginių užsienio investicijų rodiklio nesumažino. Tuo tarpu per pirmąjį 2001 metų pusmetį tiesioginės investicijos iš Švedijos sumažėjo 6,7 proc.- nuo 1618,0 mln. Lt metų pradžioje iki 1509,5 mln. Lt liepos 1 dieną. Per antrąjį 2001 metų ketvirtį 47 proc. Padidėjo tiesioginės investicijos iš Estijos (daugiausiai įtakos turėjo Lietuvos banko privatizavimas), daugiau kaip 30 proc. padidėjo tiesioginės investicijos iš Vokietijos- nuo 689,3 mln. Lt metų pradžioje iki 900,1 mln. Lt liepos 1 dieną. Lyginant šalių ekonominių sąjungų tiesiogines investicijas, matyti, kad gerokai išsiskiria Europos Sąjungos šalių tiesioginės investicijos į Lietuvą. Jos 2001 metų liepos 1 dieną sudarė 6520,8 mln. Lt, arba 64,4 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų (žr. 5 pav.). 2 lentelė. Pagrindinės šalys pagal tiesiogines užsienio investicijas 2000.01.01 2000.07.01 2001.01.01 2001.07.01 tūkst.Lt proc. tūkst.Lt proc. tūkst.Lt proc. tūkst.Lt proc. Iš viso 8252119 100,0 8728983 100,0 9337259 100,0 10122745 100,0 Danija 800999 9,7 972082 11,1 1704242 18,3 1926966 19,0 Švedija 1443893 17,5 1634100 18,7 1618054 17,3 1509490 14,9 JAV 1103229 13,4 1179873 13,5 917535 9,8 985797 9,7 Vokietija 632046 7,7 639160 7,3 689288 7,4 900126 8,9 Estija 341544 4,1 645995 7,4 597288 6,4 812611 8,0 Jungtine Karalystė 589320 7,1 637814 7,3 623510 6,7 667825 6,6 Suomija 872135 10,6 569043 6,5 562894 6,0 614153 6,1 Šveicarija 456150 5,5 483038 5,6 452052 4,8 409796 4,1 Norvegija 314815 3,8 339664 3,9 397203 4,3 397216 3,9 Liuksemburgas 295278 3,6 284566 3,3 316600 3,4 374662 3,7 Kitos šalys 1402710 17,0 1343648 15,4 1458593 15,6 1524103 15,1 Nemažą susidomėjimą Lietuvos rinka rodo kaimyninės Latvija ir Estija. 2001 metų liepos 1 dieną Latvijos ir Estijos tiesioginės investicijos sudarė 9,7 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Nuo 2001 metų pradžios iki 2001 m. liepos 1 dienos 57,7 proc. padidėjo tiesioginės investicijos iš Latvijos (nuo 109,0 mln. Lt iki 171,9 mln. Lt). Estijos tiesioginės investicijos padidėjo nuo 597,3 mln. Lt iki 812,6 mln. Lt (žr. 3 lent.). 3 lentelė. Tiesioginės užsienio investicijos pagal šalis investuotojas (tūkst.Lt) Tiesioginės užsienio investicijos Nuosavas kapitalas 2001.01.01 2001.07.01 Pokytis % 2001.01.01 2001.07.01 Pokytis % Viso 9337259 10122745 8,4 7237964 7968943 10,1 Airija 110407 98986 -10,3 91330 75374 -17,5 Austrija 63189 45244 -28,4 26034 23900 -8,2 Baltarusija 3633 3061 -15,7 2450 2338 -4,6 Belgija 68131 93432 37,1 15811 15627 -1,2 Čekija 12017 10875 -9,5 3750 3161 -15,7 Danija 1704242 1926966 13,1 1545465 1748889 13,2 Estija 597288 812611 36,1 203706 369590 81,4 Graikija 2551 2443 -4,2 1929 1829 -5,2 Islandija 14580 15821 8,5 13934 13281 -4,7 Italija 22486 27956 24,3 15693 17285 10,1 Izraelis 2360 6038 155,8 2360 6038 155,8 JAV 917535 985797 7,4 1029591 1102970 7,1 Jung-nė Kar-tė 623510 667825 7,1 544423 578159 6,2 Kanada 58448 48255 -17,4 27507 31147 13,2 Kazachstanas 1452 1604 10,5 1452 1604 10,5 Kinija 57510 56869 -1,1 40213 38115 -5,2 Kipras 56663 37582 -33,7 50715 31711 -37,5 Latvija 109035 171938 57,7 61299 120633 96,8 Lenkija 204927 240286 17,3 118765 156207 31,5 Lichtenšteinas 68565 68874 0,5 66474 65614 -1,3 Liuksem-gas 316600 374662 18,3 209368 239664 14,5 Nyderlandai 107227 141566 32,0 44380 27785 -37,4 Norvegija 397203 397216 0,0 297903 288927 -3,0 Panama 48539 36913 -24,0 21175 9549 -54,9 Prancūzija 103625 128103 23,6 46063 70538 53,1 Rusija 93795 88495 -5,7 43314 72791 68,1 Slovakija 6808 8668 27,3 6954 7686 10,5 Suomija 562894 614153 9,1 361754 422752 16,9 Švedija 1618054 1509490 -6,7 1386360 1237733 -10,7 Šveicarija 452052 409796 -9,3 401348 376376 -6,2 Turkija 36123 40297 11,6 35805 39194 9,5 Ukraina 11238 11046 -1,7 10283 10448 1,6 Vengrija 2365 2632 11,3 1783 1693 -5,0 Virdžinijos ss. (Brit.) 17230 21703 26,0 16782 21255 26,7 Vokietija 689288 900126 30,6 331928 616658 85,8 Kitos šalys 175689 115416 -34,3 159863 122422 -23,4 Daugiausiai tiesioginių užsienio investicijų skirta apdirbamajai pramonei prekybai, paštui ir nuotolinių ryšių paslaugoms, finansinio tarpininkavimo įmonėms. Tiesioginės užsienio investicijos pagal ekonomines veiklos rūšis 2001 metų sausio 1 dieną ir liepos 1 dieną pateiktos 4 lent. Tiesiogonių užsienio investicijų pagal veiklos rūšis iki 2001 metų liepos 1 dienos daugiausiai teko apdirbamajhai pramonei. Į 406 apdirbamosios pramonės įmones investuota 2834,0 mln. Lt, arba 28,0 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Apdirbamojoje pramonėje daugiausiai yra investuota į maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybą. Iki 2001 metų liepos 1 dienos investuota 1137,2 mln. Lt arba 40,1 proc. visų tiesioginių investicijų į apdirbamąją pramonę. Antroje vietoje yra tekstilės gaminių gamyba užsiimančios įmonės. 2001 metų liepos 1 dienos duomenimis į jas buvo investuota 346,4 mln. Lt, arba 12,2 proc. visų apdirbamosios pramonės investicijų. 4 lentelė. Tiesioginės užsienio investicijos pagal ekonomines veiklos rūšis (tūkst. Lt) Įmonių skaičius Tiesioginės investicijos 2001.01.01 2001.07.01 2001.01.01 2001.07.01 Iš viso 1788 1847 9337259 10122745 Žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė 22 26 44858 40734 Kasyba ir karjerų eksploatavimas 6 8 100180 103292 Apdirbamoji pramonė 385 406 2685998 2834028 Maisto produktų, gėrmų ir tabako gamyba 63 66 1077245 1137186 Tekstilės gaminių gamyba 31 34 351407 346447 Drabužių siuvimas:kailių išdirbimas ir dažymas 49 56 83058 81323 Odos ir jos dirbinių gamyba 4 5 1250 1399 Medienos ir medienos gaminių (išskyrus batus) gamyba 52 55 131865 127746 Plaušienos, popieriaus ir pop. Gaminių gamyba; leidyba ir spausdinimas 21 24 100977 106809 Naftos perdirbimo ir chemijos gaminių gamyba 21 20 171163 141553 Guminių ir plastikinių gaminių gamyba 26 24 106813 101471 Kitų nemetalo produktų gamyba 18 18 150243 194881 Pagrindinių metalų irsurenkamųjų metalo gaminių gamyba 27 29 46451 57850 Kitų, niekur kitur nepriskirtų, mašinų ir įrangos gamyba 15 13 29489 42907 Įstaigos įrangos, kompiuterių ir kitų elektros mašinų gamyba 4 7 50645 50159 Radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba 7 8 128594 166449 Medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba 9 8 32829 35274 Transporto priemonių gamyba 11 12 192394 203818 Baldų gamyba; niekur kitur nepriskirta gamyba 27 27 31575 38756 Elektros, dujų ir vandens tiekimas 5 5 237738 271555 Statyba 53 53 69772 69148 Didmeninė ir mažmeninė prekyba; asmeninių ir buitinių daiktų taisymas 839 827 2121434 2054063 Viešbučiai ir restoranai 42 42 214072 211646 Transportas ir sandėliavimas 129 130 174535 394390 Paštas ir nuotoliniai ryšiai 14 14 1576585 1644678 Finansinis tarpininkavimas 37 39 1514403 1792615 Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla 220 262 488617 597240 Švietimas, sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 12 12 30336 24554 Poilsio organizavimo, kultūrinė ir sportinė veikla 10 8 58378 63253 Kitos veiklos rūšys 14 14 20353 21549 Antrąją vietą pagal tiesioginių užsienio investicijų likučius užima prekyba. Į didmaninę ir mažmeninę prekybą investuota 2054,1 mln. Lt, t. y. daugiau kaip penktadalis (20,3 proc.) visų tiesioginių užsienio investicijų. Ir toliau didėja tiesioginės užsienio investicijos į finansinio tarpininkavimo bei pašto ir nuotolinių ryšių paslaugas teikiančias įmones. Per pirmąjį 2001 metų pusmetį tiesioginės investicijos į šį sektorių padidėjo 278,2 mln. Lt ir 2001 metų liepos 1 dieną sudarė 1792,6 mln. Lt, t. y. 17,7 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų (žr. 5 lent.). tiesioginės užsienio investicijos į pašto ir nuotolinių ryšių paslaugas teikiančias įmones 2001 metų liepos 1 dieną sudarė 1644,7 mln. Lt. 5 lentelė. Tiesioginės užsienio investicijos pagal ekonominės veiklos rūšis (proc.) 2001.01.01 2001.07.01 Iš viso 100,00 100,00 Žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė 0,48 0,40 Kasyba ir karjerų eksploatavimas 1,07 1,02 Apdirbamoji pramonė 28,77 28,00 Elektros, dujų ir vandens tiekimas 2,55 2,68 Statyba 0,75 0,68 Did. Ir mažmeninė prekyba; asm. ir buit. daiktų taisymas 22,72 20,29 Viešbučiai ir restoranai 2,29 2,09 Transportas ir sandėliavimas 1,87 3,90 Paštas ir nuotoliniai ryšiai 16,88 16,25 Finansinis tarpininkavimas 16,22 17,71 Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla 5,23 5,90 Švietimas, sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 0,32 0,24 Poilsio organizavimo, kultūrinė ir sportinė veikla 0,63 0,63 Kitos veiklos rūšys 0,22 0,21 Tiesioginių užsienio investuotojų dėmesio stoka žemės ūkio, žuvininkystės, miškininkystės veikla užsiimančios įmonės, nedaug investuota ir į statyba užsiimančias Lietuvos įmones. Tiesioginės užsienio investicijos į šias veiklos rūšis sudaro daugiau nei 2 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Dar mažesnės tiesioginės užsienio investicijos į įmones, užsiimančias švietimu, sveikatos apsauga (0,2 proc.), sporto ir pramogų organizavimu- 0,6 proc. Beveik pusė visų veikiančių bendrų su užsieniu ir užsienio kapitalo įmonių (827 įmonės) užsiėmė prekyba (žr. 6 pav.). Antroje vietoje (22,7 proc. visų įmonių, turinčių tiesioginių užsienio investicijų)- pramonės įmonės (419 įmonių). Tarp apdirbamosios pramonės įmonių, turinčių tiesioginių užsienio investicijų, daugiau buvo užsiimančių maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyba- 66 įmonės, drabužių siuvimu- 56 įmonės, medienos perdirbimu- 57 įmonės. Lyginant tiesioginių užsienio investicijų pasiskirstymą Lietuvoje, matyti, kad daugiausia tiesioginių užsienio investicijų tenka didžiausiems Lietuvos miestams (žr. 7 pav.). 2001 metų liepos 1 dienos duomenimis, didesnė tiesioginių užsienio investicijų dalis (62,7 proc.) tenka Vilniui. Kitiems didesniems Lietuvos miestams (Kaunui ir Klaipėdai) tenka po 10,3 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Šiuo metu regioniniu požiūriu Lietuvoje yra keli regionai, kuriuose koncentruojasi didžioji tiesioginių užsienio investicijų dalis. Tai pietrytinė Lietuvos dalis, apimanti Vilnių, Alytų ir Vilniaus rajono savivaldybę, centrinė, apimanti Kauną ir Kėdainių rajono savivaldybę, bei vakarinis regionas- Klaipėdos miestas ir Mažeikių rajono savivaldybė. Tuo tarpu Lietuvos šiaurinėje, rytinėje ir pietvakarinėje dalyje pagrindinės užsienio investicijos susikoncentravusios tik pačiuose pramonės centruose, o rajonų savivaldybėse jos praktiškai lygios nuliui. Tiesioginių užsienio investicijų požiūriu skurdžiausia ura šiaurinė Lietuvos dalis, kur labiausiai išplėtota žemės ūkio produkcijos gamyba. Šie regionai praktiškai pagal visus rodiklius, lemiančius patrauklumą užsienio investicijoms, yra blogiausioje padėtyje. Negalima pamiršti šių atsilikusių, mažiau urbanizuotų regionų, nes vėliau, kai tarp skirtingų Lietuvos sričių atsiras dideli socialiniai ir ekonominiai skirtumai, juos sunkiai bepavyks įveikti. Užsienio investicijų pasiskirstymą ateityje lems Lietuvos investicinė politika. Vyriausybė, formuodama ekonomikos teritorinio pasiskirstymo politiką, turi įvertinti užsienio investicijų apskrityse plėtrą bei nustatyti prioritetines investicijų pritraukimo sritis. Įvertinus esamą padėtį, galima teigti, kad būtina Vyriausybės regionų rėmimo politika. Pagrindinės jos įgyvendinimo priemonės yra laisvųjų ekonominių zonų kūrimas, diferencijuota mokesčių politika. 4. Tiesiogines užsienio investicijų atėjimo priežastys Darbe nagrinėjami veiksniai, lemiantys tiesiogines užsienio investicijas į Lietuvą ir tolesnį investicijų „judėjimą" į šalį. Veiksniams, darantiems įtaką užsienio investicijoms, nusakyti naudojamasi investicijų teorijoje praktikuojamu šalių lyginamosios analizės metodu, juo remiantis teigiama, kad užsienio inves­ticijas sąlygoja šalių ekonomikos raida. Lietuva yra nagrinėjama kartu su kitomis Baltijos šalimis. Apibrė­žiami pagrindiniai šalių raidos skirtumai ir analizuojami juos nulemiantys veiksniai. Taip pat nurodomos sritys, kurios turi būti tobulinamos, norint į Lietuvą pritraukti daugiau užsienio investicijų. Tiesioginių užsienio investicijų (toliau - TUI) svarba Lietuvoje yra akivaizdi - dabar jos siekia apie 8,8 mlrd. litų, arba 20 proc. šalies bendro­jo vidaus produkto, ir yra vienas iš mokėjimo balanso finansavimo šaltinių. Užsienio kapita­lo įmonės kontroliuoja apie 30 proc. visos Lie­tuvos pramonės pardavimų, 20-25 proc. šalies eksporto ir jose dirba 5-10 proc. visų dirban­čiųjų. Akivaizdi tiesioginių užsienio investicijų svarba šalies ūkiui verčia atlikti šį ekonominį reiškinį sąlygojančių veiksnių analizę. TUI lemiantiems veiksniams nustatyti nau­dojamasi šalių lyginamosios analizės metodu. Juo remiantis teigiama, kad TUI yra glaudžiai susijusios su bendru nagrinėjamos ša­lies išsivystymo lygiu, ekonomikos augimo ko­eficientais, pramonės išsivystymo laipsniu, infrastruktūros kokybe ir politiniais veiksniais (rinkos atvirumas, skaidrumas, mokesčių lengvatos ir pan.). Kuo aukštesnis šalies ekonomi­kos išsivystymo laipsnis, išreikštas BVP (ben­druoju vidaus produktu) vienam gyventojui, kuo didesni jo augimo tempai, geresni kiti šalies mak­roekonominiai rodikliai bei liberalesnė ekono­mika, tuo TUI į šalį yra didesnės. Lyginant Bal­tijos šalių ekonomines, politines ir socialines raidos tendencijas, galima įvardyti veiksnius, nu­sakančius skirtingą šalių išsivystymo lygį ir ko­dėl skirtingą TUI dydį. Straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas veiksniams, sąlygojusiems TUI į Lietuvą, nusakyti, o ne analizuojamas in­vesticijų poveikis šalies ekonomikai.6 4.1. Verslų išsaugojimas ir plėtra Šios strategijos tikslas - išsaugoti brandesnes įmones, kurios potencialiai galėtų išsikelti kitur. Dažniausiai taikoma priemonė - tai reguliarių susitikimų su verslininkais programa, suteikianti šalies- (vietos) verslininkams galimybę išsakyti ir spręsti savo problemas. Tokių programų tikslas - užtikrinti, kad su esamais verslininkais būtų elgiamasi kaip su karaliais, kad jiems nereikėtų bėgioti po savivaldybės biurokratų kabinetus. Vietos verslininko nuomonė apie vietos verslo aplinką dažniausiai yra labai svarbi nevietinio investuotojo sprendimams. Gali būti vykdomos ir kitos programos, padedančios išsiaiškinti ir plėtoti verslo plėtimosi ir įvairovės idėjas. Be to, kuriamos pagalbos verslui programos, padedančios gauti finansinio kapitalo ir plėtoti eksportą. 4.2. Naujų verslų kūrimas ir vadybos plėtra Šios strategijos tikslas - sukurti galimybes (aplinką) žmonėms tobulinti verslininkystės sugebėjimus ir parengti priemones bei suteikti paramą, kad verslininkai galėtų kurti naujus verslus. Aplinkos kūrimas - tai dažniausiai pastangos daryti poveiki anksčiau aptartiems penkiems fundamentiniams ūkinės veiklos komponentams: darbo jėgai, arba darbuotojų įgūdžiams; finansiniam kapitalui; infrastruktūrai; technologijai ir vadybai. Tinkama aplinka kartu yra procesai ir procedūros, kurias vykdant turi bendradarbiauti verslininkai su savivaldybėmis (statybos leidimai, įmonių registravimas, žemės įsigijimas ir kt.). Šis bendradarbiavimas turi būti atviras, viešas, teisingas visiems ir nevilkinamas. Naujų verslo galimybių išsiaiškinimas ir marketingas taip pat yra svarbus šios strategijos komponentas. Kai kurių naujų verslo galimybių gali atsirasti tuomet, kai išsiaiškinami žaliavų šaltiniai, tiekimas ir paslaugos, kurios būtų perkamos už miesto ribų, bet teikiamos mieste (importo pakaitalas). Kitų rūšių priemonės strategijos tikslams pasiekti galėtų būti verslo inkubatoriai, ypač tose teritorijose, kur ribotas tinkamas verslui nekilnojamojo turto plotas. Dažnai taikoma priemonė, kaip verslo inkubatorių alternatyva, - verslo centrų ar smulkaus verslo centrų kūrimas. Tokie centrai, atsižvelgdami į vietos verslininkų poreikius, teiktų informaciją, konsultacijas apie verslą (arba net padėtų kurti verslą), rengtų informacijos seminarus ir teiktų kitas paslaugas. 4.3. Ūkio šakų plėtra (ekonomikos modelių kūrimas) Ūkio šakų plėtra - tai rūpestingai sukurtas anksčiau minėtų strategijų derinys. Jos tikslas - konkretaus ūkio atitinkamos šakos plėtra, pavyzdžiui, telekomunikacijų, filmų ir televizijos arba turizmo plėtra. Dažniausiai ūkio šakų plėtros programų tikslas - plėtoti ir skatinti natūralią panašios ar susijusios ūkinės veiklos jungimosi (šliejimosi) tendenciją. Modelis: formaliai pavaizduotas sąryšis tarp pagrindinių ūkinės veiklos komponentų, ekonomikos plėtros strategijų ir bazinės bei nebazinės ūkinės veiklos (2 pav.). Norint apibrėžti ekonomikos bazės analizės kontekstą, svarbu susieti anksčiau aptartas koncepcijas. Toliau pateikiame modeli, kuris padės suprasti ryši tarp penkių pagrindinių ūkinės veiklos komponentų, keturių ekonomikos plėtros strategijų tipų, bazinės ir nebazinės ūkinės veiklos. Bazinė ir nebazinė ūkinė veikla. Skirtumas tarp bazinės ir nebazinės ūkinės veiklos užbaigia modelį, iliustruojantį sąryšį tarp penkių pagrindinių ūkinės veiklos komponentų, keturių ekonomikos plėtros strategijų tipų ir bazinės bei nebazinės ūkinės veiklos. Paprastai šalies vadovybė, siekdama sukurti plėtros varikli, pasirenka ir sutelkia pastangas bazinei ūkinei veiklai kurti ir plėtoti. Tačiau tai nereiškia, kad vyriausybė ignoruoja nebazinės ūkinės veiklos, kuri paprastai sudaro didžiąją gyventojų užimtumo dalį šalyje, plėtrą. Tai tik rodo, jog vyriausybė dės visas pastangas, kad būtų plėtojama bazinė ūkinė veikla. Dažniausiai atsitinka taip, kad, užsiimant veikla, skatinančia bazinės ūkinės veiklos plėtrą, ta pati veikla skatina plėtotis ir nebazinę ūkinę veiklą. Todėl šalies vadovybės triumviratas turi gerai suvokti ir bazinės ir nebazinės ūkinės veiklos poreikius, kad galėtų atsiliepti į jų reikmes ir kartu skirtų daugiau dėmesio bazinei ūkinei veiklai. 2 pav. Šis modelis, formaliai parodo sąryšį tarp pagrindinių ūkinės veiklos komponentų, ekonomikos plėtros strategijų ir bazinės bei nebazinės ūkinės veiklos. Kad būtų galima taikyti šį modelį vyriausybė turi sukaupti daug informacijos, kuria remdamasi galėtų išsiaiškinti savo šalies privalumus ir daryti sprendimus. B. ANALITINĖ DARBO DALYS 5. Investicijų efektyvumo analizė Aiškinant šalies ūkio prigimtį ir jo sąryšį su platesne ekonomine aplinka, galima taikyti kelis apytikslius tyrimo metodus. Tai, ar, taikant šiuos metodus, galima paaiškinti šalies ūkį ir jo santykius, labai priklauso nuo dviejų dalykų: turimos informacijos kokybės ir žinių, kuriomis remiantis turi būti interpretuojami ir tikrinami tyrimo rezultatai. Savo darbe taikysiu vieną iš makroekonominių šalies ūkio tyrimo metodų – investicijų efektyvumo analizę. Šis metodas pagrįstas skirtumu tarp bazinės ir nebazinės ūkinės veiklos. Šio metodo esmė yra prielaida, kad šalies ūkio egzistavimas ir plėtra priklauso nuo bazinės ūkinės veiklos, kurios rezultatas - paslaugos ir prekės, gaminamos ir parduodamos kitos teritorijos gyventojams. Kuo daugiau tokios ūkinės veiklos, tuo daugiau turto sukuriama vietoje, tuo stabilesnis šalies ūkis, tuo spartesnė jo raida. Nebazinės ūkinės veiklos rezultatas - paslaugos ir prekės, gaminamos ir parduodamos vietos gyventojams. Bazinė ūkinė veikla dažniausiai vadinama eksporto veikla, urbanistinės plėtros veikla arba pirmine veikla. Nebazinė ūkinė veikla kartais vadinama paslaugų teikimo veikla, antrine arba pagalbine veikla. Norint suprasti skirtumą tarp bazinės ir nebazinės ūkinės veiklos, reikia užduoti klausimą: ar ši ūkinė veikla pritraukia pinigus iš už šalies ribų, ar pinigai cirkuliuoja tik šalies teritorijoje? Veikla, kurios rezultatas - grynosios pinigų įplaukos į šalį, yra bazinė, o kurios ne -nebazinė. Investicijų efektyvumo analizės koncepcijoje glūdi prielaida, kad bazinę ir nebazinę veiklą sieja priežasties ir efekto santykiai. Kitaip tariant, pinigai patenka į vietos ūkį per bazinę veiklą, po to tie pinigai gali cirkuliuoti šalies ūkyje per nebazinę veiklą. Ekonomikos plėtra neįmanomai, jeigu cirkuliuos tie patys pinigai. Ekonomika plėtosis tik tuomet, kai į šalies ūkį įplauks grynieji pinigai. Nebazinė veikla yra iš dalies arba visiškai bazinės veiklos funkcija arba ji priklauso nuo to, ar aplamai vyksta bazinė veikla. Bazinės veiklos plėtra arba nuosmukis lemia nebazinės veiklos plėtrą arba nuosmukį. Šis bazinės ir nebazinės veiklos sąryšis vadinamas bazinės ir nebazinės veiklos santykiu, kuris bus ištirtas analitinėje šio darbo dalyje. Atliekant investicijų efektyvumo analizę, svarbiausias dalykas - nustatyti bazinės ir nebazinės veiklos santykį. Jeigu užimtumą laikysime matuojamuoju rodikliu, tai bazinės ir nebazinės veiklos santykis 1:1 reikš, kad šalyje vienai bazinės veiklos darbo vietai bus sukurta viena nebazinės veiklos darbo vieta. Taigi iš viso bus sukurtos dvi darbo vietos. Išanalizavus investicijų efektyvumą, paprastai gaunama ši informacija: • bendrieji rodikliai, pavyzdžiui, užimtumo pokyčiai pagal pramonės šaką; • bazinės ir nebazinės veiklos santykis; • užimtumo struktūra, kurią galima lyginti su kitomis šalimis; • santykinė užimtumo koncentracija (arba specializacijos koeficientai) pagal šalies ūkinę veiklą. Šiuos koeficientus galima lyginti su kitos šalies arba tarptautinio ūkio užimtumo koncentracija (arba specializacijos koeficientais); • užimtumo pokyčių dalis, kurią galima paaiškinti visos šalies užimtumo pokyčiais; • užimtumo pokyčių dalis, kurią galima paaiškinti šalies ūkinės veiklos pokyčiais. Investicijų efektyvumo tyrimas padeda giliai pažinti šalies ūkį ir jo padėtį kitų šalių atžvilgiu, ypač artimiausių konkurentų. 5.1. Investicijų efektyvumo analizės strategija Prieš pradedant analizuoti investicijų efektyvumą, reikia iš anksto apsispręsti, kokie parametrai ir metodikos bus taikomos tyrimams, t.y. reikia: parinkti tiriamąją teritoriją; • nustatyti, kas bus matuojama ir kokiais matavimo vienetais; • nustatyti ūkinės veiklos grupių ir pogrupių, atitinkančių tyrimo sritį, skaičių; • parinkti tyrimo metodą (tiesioginį ar netiesioginį); • parinkti tinkamiausias investicijų efektyvumo analizės priemones. 4.1.1. Tiriamosios teritorijos pasirinkimas Iš pradžių atrodo, kad nustatyti tiriamosios teritorijos ribas yra gana nesudėtingas dalykas, bet tai reikia daryti labai rūpestingai. Pasirinktoji teritorija turėtų atitikti teisines arba politines (administracines) teritorijos ribas, urbanizuotą teritoriją su priemiesčiais arba miesto mažmeninės prekybos zoną. Renkantis tiriamosios teritorijos ribas, svarbiausias dalykas - sužinoti, ar yra reikalingų apie ją duomenų. Tuo pačiu metu paprastai pasirenkama ir tai, kas bus matuojama t.y. rodikliai (užimtumas, pardavimas ir kt.), taip pat tyrimo priemonės. Jeigu duomenų nepakanka, tai teks arba pakoreguoti teritorijos ribas, kad jos atitiktų turimus duomenis, arba rinkti duomenis specialiai (tam gali prireikti daug laiko ir išlaidų). Gauti duomenis apie Vidurio ir Rytų Europos šalių “teritorijas” yra sudėtinga, o chronologinių duomenų dažniausiai tiesiog nėra. Jeigu reikalingų duomenų kartais dar galima gauti dideliuose miestuose, tai mažesniuose miesteliuose toks dalykas beveik neįmanomas. Tos ribos dažniausiai neatitiks visų reikalavimų, todėl gali tekti jas specialiai pritaikyti, kad jos apytiksliai atitiktų norimą tiriamąją teritoriją. Nuo to, kaip bus parinktos tiriamosios teritorijos ribos, labai priklauso ekonomikos bazės privalumai ir trūkumai. 4.1.2. Apsisprendimas: kokius rodiklius taikyti ir kokiais matavimo vienetais juos išreikšti Nėra vieno idealaus rodiklio, taikomo investicijų efektyvumo analizei. Galima taikyti kelis skirtingus rodiklius, bet kiekvienas jų turi privalumų ir trūkumų. Dažniausiai taikomas rodiklis yra užimtumas, nes paprastai duomenys apie užimtumą yra išsamiausi. Kiti rodikliai, jeigu apie juos yra duomenų, gali būti labai naudingi analizės patikimumui patikrinti ir padeda tiksliau interpretuoti jos rezultatus. Atsižvelgiant į tai, kad Vidurio ir Rytų Europoje nepakanka duomenų analizei atlikti, tinkamiausi rodikliai, jų privalumai ir trūkumai pateikiami žemiau. Užimtumas • Lengvai suprantamas dalykas, lengviausia gauti duomenis. • Darbdaviai labiau linkę pateikti duomenų apie užimtumą negu apie pardavimą. • Užimtumo duomenys naudingi miestų planavimui. • Galima apytiksliai matuoti nepilno etato, sezonini ir viršvalandini darbą, darbo našumo skirtumus ir nuostolius dėl streikų. • Kai kurios šalys ir miestai skirtingai klasifikuoja ūkinę veiklą, todėl sunku palyginti šio rodiklio reikšmes. Atlyginimai • Duomenys apie atlyginimus gerai papildo duomenis apie užimtumą ir pardavimą. • Norint palyginti, juos galima perskaičiuoti i užmokesčio normas. • Sunku taikyti tuomet, kai nėra duomenų apie užimtumą. • Sunku gauti naujausius duomenis, o senesnius reikia koreguoti. Pardavimas • Po užimtumo - tai labiausiai prieinami ir naudingiausi duomenys. • Kad būtų galima nustatyti, kuri produkcija priskiriama bazinei ar nebaziniai veiklai, reikalingi papildomi duomenys apie importą arba apie bendrą rinkos paklausą, o tokius duomenis sunku gauti iš nevalstybinių institucijų. • Sudėtingesni ir sunkiau interpretuojami duomenys negu užimtumas. • Norint išsaugoti konfidencialumą, šie duomenys kartais teikiami nenoriai. Gamybos rodikliai • Pagamintų vienetų ar pervežtų produktų tonų skaičius yra naudingi rodikliai matuoti ūkinei veiklai, kurios rezultatas - fizinis produktas, bet jų negalima taikyti visų rūšių ūkinei veiklai. • Pridėtinė vertė padeda suprasti produktyvumo esmę, dėl to universaliau taikoma. • Ne visur kaupiami šie duomenys, dėl to netaikytini visų rūšių ūkinei veiklai. 4.1.3. Metodikos parinkimas Tyrimo metodikose, kurios aprašo ir aiškina ekonomikos bazę, o ji ir apsprendžia investicijų efektyvumą,- taikomi arba tiesioginiai, arba netiesioginiai tyrimo metodai. Pirminis šių metodų tikslas yra tas pats, t. y .nustatyti, kuri bet kurios tiriamosios ūkinės veiklos dalis yra bazinė ir kuri nebazinė. Toliau trumpai apie šių metodų privalumus ir trūkumus. Tiesioginiai metodai • Taikant tiesioginius metodus, naudojamasi iš vietos firmų surinktais duomenimis, pasitelkiamos dar apklausos, pavyzdžiui, apklausos paštu, asmeniniai ar telefoniniai interviu. • Tinkamai pritaikius tiesioginius metodus, tiksliau nustatoma ūkinės veiklos bazinė ir nebazinė dalis. • Apklausos pasiekia tikslą tik tuomet, kai jos yra tinkamai parengtos, atliktos ir interpretuojamos, todėl jos brangiai kainuoja, sugaištama daug laiko; be to, reikia tinkamai paruošti personalą. • Rezultatų tikslumui gali turėti įtakos tai, ar apklausos respondentai prisimins pagrindinius duomenis ir ar gerai jie žino (supranta) geografines teritorijas, apie kurias kalbama apklausoje. • Taikant apklausą, kartais norima gauti papildomos naudingos informacijos, itin svarbios, kad būtų galima geriau suprasti tiriamos šalies raidą, pavyzdžiui, informacijos apie ryšius tarp miestų. • Šiais metodais negalima surinkti chronologinių duomenų, nes apklausas sunku kartoti reguliariai. • Ūkio stabilumo ir pokyčių procesus sunku aprašyti ir paaiškinti, neatlikus šiais metodais skirtingu laiku pakartotinės analizės Netiesioginiai metodai • Taikant netiesioginius metodus, statistiniai duomenys naudojami tuomet, kai norima palyginti vietos ūkį su vienu ar keliais miestų pavyzdžiais, kad būtų galima įvertinti, kuri tam tikros ūkinės veiklos dalis yra bazinė arba nebazinė. • Rezultatai santykinai esti apytiksliai, dėl to turi būti gerai žinomos tyrimo priemonės, jų privalumai ir trūkumai. Be to, rezultatus reikia atsargiai interpretuoti, pagrįsti tvirtomis žiniomis apie vietos ūkį ir tiriamuosius pavyzdinius miestus. • Tai paprastesnis ir pigesnis būdas, nereikia specialių techninių žinių kaip, pavyzdžiui, taikant tiesioginius metodus. • Šiais metodais lengviau aprašyti ir paaiškinti ūkio stabilumo ir pokyčių tendencijas, nes palyginimui paprastai galima gauti chronologinius duomenis. 4.2. Analizės priemonės, taikomos tirti netiesioginiais metodais Analizuoti investicijų efektyvumą galima daugeliu netiesioginių metodų. Tačiau kai kurie iš jų yra mažiau patikimi ir rečiau taikomi, pavyzdžiui, sektorių raidos metodas (Course Sectoral Approach), perteklinių darbuotojų indekso metodas (Index of Surplus Workers Method) ir tiesioginio santykio metodas (Direct Ratio Method). Apžvelgsiu tik paprasčiausius metodus: vietos dalmens metodą (Location Quotient (LQ) Method), jį papildantį minimalių poreikių metodą (Minimum Requirements Method) ir sudėtingesnį tendencijų analizės metodą (Shift-Share Analysis). Toliau trumpai kiekvieno metodo privalumai ir trūkumai. 4.2.1. Vietos dalmens metodas (Location Quotient (LQ) Method) Metodo apibūdinimas Šiuo metodu nustatoma: • šalies bazinė ir nebazinė veikla; • specializacijos koeficientas, t.y. mato vienetas bazinės veiklos koncentracijai šalyje matuoti, svarbus ūkinei veiklai šalyje nusakyti ir palyginti su pasirinktu pavyzdžiu arba pavyzdžiais. Pavyzdžiais gali būti kitos šalys, kelių kitų šalių ūkis, kaip visuma, vienas arba keli tarptautiniai standartai. Šis metodas taikomas tik analizuojant vietos ūkių ekonomikos bazę. Daromos šios prielaidos: • Jeigu tiriamojoje šalyje sutelkta daugiau nagrinėjamos ūkinės veiklos negu pavyzdyje, tai, vadinasi, ši veikla yra bazinė, t.y. šalies ūkis eksportuoja tos veiklos prekių ir paslaugų perteklių (prekių ir paslaugų gamybos apimtis viršija vietos gyventojų vartojimo poreikius). • Jeigu tiriamojoje šalyje sutelkta mažiau nagrinėjamos ūkinės veiklos negu pavyzdyje, tai, vadinasi, ši veikla yra nebazinė, t.y. šalis yra grynoji šios veiklos produkto ar paslaugos importuotoja (prekių ir paslaugų gamybos apimtis nepatenkina vietos gyventojų vartojimo poreikių). • Jeigu tiriamojoje šalyje nagrinėjamos ūkinės veiklos sutelkta apytikriai tiek pat, kiek pavyzdyje, tai, vadinasi, ši veikla yra nebazinė, dėl to šalis nei importuoja, nei eksportuoja, bet yra daugmaž nepriklausoma, tiekiant šios veiklos produktą ar teikiant paslaugą (prekių ir paslaugų gamybos apimtis tiksliai atitinka vietos gyventojų vartojimo poreikius). Metodo privalumai Šis metodas yra nebrangus, lengvai pritaikomas, nesunku gauti reikalingus duomenis, gana plačiai taikomas net ir tarptautiniams ūkiams analizuoti. Be to, aiškinant ūkio raidos tendencijas, galima remtis chronologiniais duomenimis. Taikant šį metodą, bazinės veiklos vertinimas esti konservatyvus, nes priklauso nuo pasirinkto pavyzdžio, kuriame iš pat pradžių numatyta tam tikra bazinės veiklos dalis. Metodo trūkumai • Daroma prielaida, kad darbo našumas, vartojimas ir nepriklausomas produktų asortimentas yra panašūs į pavyzdžio. • Nepakankamai nuosekliai įvertinama bazinės veiklos koncentracija, nes daroma prielaida, kad taikomas standartas nėra nei importuotojas, nei eksportuotojas. Tačiau bet kuriame pavyzdžiu paimtame mieste bus dalis bazinės ūkinės veiklos. • Kuo didesnė tiriamoji geografinė teritorija, tuo sunkiau nustatyti bazinės veiklos koncentraciją. • Kuo bendresniame klasifikacijos lygmenyje nagrinėjama ūkinė veikla. tuo didesnė tikimybė, kad bazinės veiklos pogrupį paslėps ar užmaskuos nebazinis pogrupis, t.y. jie vienas kitą efektyviai panaikins. 4.2.2. Minimalių poreikių metodas (Minimum Requirements Method) Metodo apibūdinimas • Bazinės veiklos koncentracijos laipsnis nustatomas, palyginus pavyzdžiui nagrinėjamosios šalies bazinės veiklos dalį su mažiausia lyginamųjų šalių bazinės veiklos dalimi (procentais), tuo tarpu taikant LQ metodą, šalies bazinės veiklos dalių vidurkis lyginamas su pasirinktos šalies pavyzdžiu. • Lyginama su daug panašių šalių. Metodo privalumai Minimalių poreikių metodas yra nebrangus, lengvai ir gana plačiai taikomas, net ir analizuojant tarptautinius ūkius. Metodo trūkumai • Daroma prielaida, jog nustatytoji mažiausia bazinės veiklos dalis (procentais) rodo, kad šalies vietos paklausa lyginamosios ūkinės veiklos požiūriu yra patenkinama, o tuo tarpu labiau tikėtina, kad, esant tokiems šios ūkinės veiklos bruožams, šalis importuos šios veiklos produktus ir prekes. • Lyginamoji ūkinė veikla turi būti koreguojama pagal mažiausią jos dalį (procentais), nustatytą bet kurioje lyginamojoje ūkinėje veikloje dėl anksčiau minėtos prielaidos. Bet kokios korektūros yra susitarimo dalykas. Tačiau, nepakoregavus lyginamosios ūkinės veiklos, bazinė veikla gali būti nepagrįstai padidinta. • Šalių, kurių ūkius galima palyginti, skaičius gali būti ribotas. 4.2.3. Tendencijų analizės metodas (Shift-Share Analysis) Metodo apibūdinimas • Šį metodą taiko ekonomikos specialistai, norėdami paaiškinti ilgalaikes ekonomikos raidos tendencijas. • Šį metodą taiko ekonomikos specialistai, nagrinėdami tris svarbiausias ūkinės veiklos plėtros arba nuosmukio priežastis, vadinamuosius analizės komponentus: nacionalinę plėtrą, pramonės šakų derinį, konkurencinį pokytį. • Nacionalinė plėtra (national growth) - tai plėtros arba nuosmukio dalis, priskirtina visos (apibendrintos) ūkinės veiklos plėtrai, stabilumui arba nuosmukiui šalies mastu, arba kitu pasirinktu mastu, kuris vadinamas atskaitos tašku). Šis analizės komponentas parodo pasirinktos ūkinės veiklos visapusišką plėtrą. • Pramonės šakų derinys (industry mix) - tai plėtros arba nuosmukio dalis, priskirtina ūkinės veiklos šalies mastu (ar kitu pasirinktu mastu) plėtrai arba nuosmukiui (eliminavus nacionalinės plėtros komponentą). Šitaip paaiškinama ta ūkinės veiklos plėtros dalis, kuri nepriklauso nuo vispusiškos plėtros pasirinktoje atskaitos taško ūkio šakoje. • Konkurencinis pokytis (competitive shift) - tai plėtros arba nuosmukio dalis, priskirtina ūkinės veiklos plėtrai arba nuosmukiui vietos mastu (eliminavus pramonės šakų derinio ir nacionalinės plėtros komponentus). Šitaip paaiškinama vietos mastu ūkinės veiklos plėtra, nepriklausanti nei nuo visapusiškos plėtros arba nuosmukio pasirinktoje atskaitos taško ūkio šakoje, nei nuo plėtros šalies (kai atskaitos tašku pasirinktas šalies ūkis) mastu. • Dažniausiai atskaitos tašku pasirenkamas šalies ūkis. Tačiau labai integruotuose Vidurio ir Rytų Europos šalių ūkiuose racionalu imti kitokius atskaitos taškus, pavyzdžiui, bet kuriam Baltijos šalių miestui atskaitos tašku gali būti Baltijos šalių, kaip visumos, ūkis. Metodo privalumai Šiuo metodu geriau aprašomas analizuojamasis ūkis negu vietos dalmens ir minimalių poreikių metodais. Jis nebrangus ir sąlyginai universaliai pritaikomas, net tarptautiniu mastu. Be to, šiuo metodu sąlyginai lengva skaičiuoti, nesunku gauti duomenis. Metodo trūkumai • Sudėtinga ir sunku interpretuoti bei paaiškinti analizės rezultatus. • Tik vienas iš trijų analizės komponentų remiasi šalies vietos ūkio raidos tendencijomis, kiti du - atskaitos taško ūkio raidos tendencijomis. • Trys analizės komponentai yra tarpusavyje susiję, vieno iš jų pokyčiai turi įtakos kitiems dviem. • Analizuojant neatsižvelgiama i struktūros pokyčius, vykstančius tyrimo metu. • Remiantis kitais šaltiniais, reikia atsargiai interpretuoti analizės rezultatus, tikrinti jų nuoseklumą ir tikrumą. • Tenka sukaupti ir atitinkamai apdoroti chronologinius duomenis apie analizuojamąjį ūkį ir atskaitos taško ūkį. • Nepakankamai atskleidžiama bazinės ir nebazinės veiklos dalis vietos ūkyje, daugiau atskleidžiama raidos tendencijų, atsiradusių vietos ūkyje tam tikru laikotarpiu, prigimtis. • Nagrinėjamojo ūkio negalima lyginti su ūkiais, kurie su juo nesusiję. Taikant šį metodą, vietos ūkis turi būti atskaitos taško ūkio dalis. 4.3. Tinkamų analizės metodų pasirinkimas ir taikymas Tendencijų analizės metodu (Shift-Share Analysis) lengviau aprašyti ir paaiškinti ilgainiui atsirandančias vietos ekonomikos bazės raidos tendencijas (plėtrą, nuosmukį ar stabilumą). Tačiau, taikant šį metodą Vidurio ir Rytų Europos šalyse, susiduriama su tam tikromis kliūtimis. Visos buvusios sovietinės respublikos per labai trumpą laiką patyrė didžiulius struktūrinius pokyčius savo ūkiuose. Pastarųjų pokyčių šis tyrimo metodas neapima. Todėl skirtingi atskaitos taškai duoda skirtingus rezultatus, priklausančius nuo pasirinkto atskaitos taško ūkio raidos tendencijų prigimties ir tempo. Be to, analizuojant tenka sukaupti ir tinkamai apdoroti chronologinius duomenis. Tiesiog nėra tinkamai apdorotų chronologinių duomenų apie užimtumą miesto mastu, tačiau ir nacionaliniu mastu sukaupti bei apdoroti chronologiniai duomenys apie užimtumą kelia abejonių. Be to, tarptautiniais atskaitos taškais gali būti tik tarpusavyje glaudžiai susiję ūkiai, pavyzdžiui, Baltijos šalių. Tačiau šis metodas galės būti plačiau taikomas ateityje, kai nebebus minėtųjų kliūčių. Vidurio ir Rytų Europos šalių investicijų efektyvumo bazės analizei tinkamesnis vietos dalmens metodas (Location Quotient (LQ) Method). Jeigu įmanoma, tai daugumoje Vidurio ir Rytų Europos šalių, kurių ūkis yra pereinamojo laikotarpio būklėje, vietos dalmens metodas turi būti papildomas minimalių poreikių metodu. Tai padės teisingiau interpretuoti rezultatus ir patvirtinti duomenų tikrumą bei nuoseklumą. 4.3.1. LQ metodo taikymo algoritmas Toliau apibūdinsiu, kokia tvarka, taikant LQ metodą, turi būti atliekami veiksmai. Tam reikia: 1. Nustatyti analizuojamosios teritorijos ribas. 2. Pasirinkti metus, apie kuriuos yra duomenų. 3. Palyginimui- pasirinkti vieną ar daugiau ūkių - atskaitos taškų. 4. Atsižvelgiant į tai, ar prieinami analizuojamosios teritorijos ir pasirinktųjų atskaitos taško ūkių duomenys, nuspręsti, kiek reikės duomenų, t.y. kokia bus duomenų masė. Žinoma, kuo daugiau išskaidyti duomenys, tuo tikslesni bus rezultatai. 5. Pagal pateiktą formulę apskaičiuoti pasirinktosios ūkinės veiklos LQ: Užimtumas šioje ūkinėje veikloje e mieste m Bendrasis užimtumas mieste m LQme = Užimtumas ūkinėje veikloje e atskaitos taško ūkyje Bendrasis užimtumas atskaitos taško ūkyje čia LQme – ūkinės veiklos e LQ mieste m; m – analizuojamoji teritorija; e – analizuojamoji ūkinė veikla. 6. Pakartoti šiuos skaičiavimus kiekvienai ūkinei veiklai ir sudaryti diagramą arba elektroninę lentelę Excel programoje. 7. Kiekvienas apskaičiuotas rezultatas bus specializacijos koeficientas arba LQ, kuris bus 1 arba =1. Žemiau paaiškinsiu, kaip interpretuojami koeficientai. Jeigu LQme, reikšmė yra 1, tai ūkinė veikla e tiriamojoje teritorijoje m yra didesnė negu proporcingoji jos dalis atskaitos taške, dėl to tiriamoji teritorija m yra grynas šios ūkinės veiklos e produkcijos ar paslaugų eksportuotojas. Dalis šios veiklos turi būti priskiriama nebazinei, o likusioji dalis - bazinei (pagrindinei) veiklai. Jeigu LQme reikšmė yra = 1,5, tai 2/3 užimtumo šioje veikloje yra nebazinis, o 1/3 užimtumo gali būti traktuojamas kaip bazinis. Jeigu LQme reikšmė yra =1 arba labai artima 1, tai šios ūkinės veiklos e dalis tiriamojoje teritorijoje m yra proporcinga atskaitos taško atitinkamai ūkinei veiklai, o tiriamoji teritorija m nėra šios ekonominės veiklos e produkcijos ar paslaugų nei importuotojas, nei eksportuotojas, o daugiau ar mažiau apsirūpinantis šios veiklos produktais ar paslaugomis. Ši veikla turi būti priskiriama nebazinei veiklai, jeigu aiškiai nežinoma vietos mastu, kad dalis šios veiklos yra bazinė 8. Bazinės ir nebazinės veiklos santykį apskaičiuoti žemiau pateiktu būdu. Apskaičiuoti bazinių darbuotojų skaičių kiekvienoje bazinei veiklai priskiriamoje ūkinėje veikloje, padauginus bazinę užimtumo dalį iš viso dirbančiųjų skaičiaus šioje ūkinėje veikloje. Susumuoti tiriamojoje teritorijoje m visų grupių bazinės veiklos dalies dirbančiuosius. Atėmus tiriamojoje teritorijoje m bazinėje ūkinės veiklos dalyje dirbančiųjų skaičių iš bendro dirbančiųjų skaičiaus tiriamojoje teritorijoje m gausiu nebazinėje ūkinės veiklos dalyje dirbančiųjų skaičių tiriamojoje teritorijoje m. Bazinės ir nebazinės ūkinės veiklos dalių dirbančiųjų skaičiaus santykis rodo, koks yra bazinės ir nebazinės ūkinės veiklos santykis. Pavyzdžiui, jeigu bazine veikla užsiima 50 000 dirbančiųjų, o nebazine -100 000 dirbančiųjų, tai, vadinasi, bazinės ir nebazinės veiklos santykis yra 1:2. Tikėtina, kad kiekvienai sukuriamai bazinei darbo vietai atsiras dar dvi nebazinės darbo vietos. Šaltinis: C.M. Tiebout (1962) and R.E. Preston, Ch.R. Bryant, & D.J. Dudycha (1990-Bulletin Nr.8) 4.3.2. Minimalių poreikių metodo taikymo algoritmas Toliau apibudinsiu, kokia tvarka, taikant minimalių poreikių metodą, turi būti atliekami veiksmai. tam reikia: 1. Nustatyti analizuojamosios teritorijos ribas. 2. Pasirinkti metus, apie kuriuos yra duomenų. 3. Palyginimui pasirinkti keletą panašių rodiklių turinčias šalis. Šių šalių gyventojų skaičius turi būti apytikriai vienodas. 4. Nuspręsti, kiek reikės duomenų, t.y. kokia bus jų masė ir kiek prieinami lyginamųjų šalių duomenys. 5. Apskaičiuoti kiekvienos šalies bendrojo užimtumo struktūrą (procentais), kuri rodo dirbančiųjų dalį kiekvienoje ūkinėje veikloje. 6. Kiekvienai ūkinei veiklai atskirai surašyti šalis eilės tvarka pagal didėjančią užimtumo dalį (procentą). 7. Kiekvienai ūkinei veiklai surašytoje šalių eilėje mažiausia užimtumo dalis (procentais) yra laikoma mažiausia dalimi (atspindinčia minimalų poreikį), t.y. ji tenkina vietos gyventojų poreikius ir todėl priskiriama nebaziniam užimtumui (nebazinei veiklai). 8. Šiame etape reiktų įvertinti, ar pagrįsta mažiausioji dalis (minimalių poreikių procentas). Nustatytoji mažiausioji dalis gali pasitaikyti šalyje, kurioje iš tikrųjų nagrinėjamoji ūkinė veikla nepatenkina vietos poreikių, dėl to šalis importuoja net gana didelę dalį šios veiklos produkcijos ir paslaugų. Tai būdinga mažesnėms teritorijoms. Toliau reiktų nuspręsti, ar reikia didinti mažiausiąją dalį, kad rezultatai būtų teisingi. 9. Užimtumo dalis, didesnė už nustatytąją mažiausiąją dalį (minimalų poreiki) nagrinėjamosios teritorijos kiekvienoje ūkinėje veikloje, laikoma bazine. 10. Pritaikyti nustatytąją mažiausiąją dalį (minimalių poreikių procentą) dirbančiųjų skaičiui konkrečioje analizuojamosios šalies ūkinėje veikloje ir apskaičiuoti nebazinį užimtumą. Kita dirbančiųjų dalis šioje ūkinėje veikloje laikytina bazine. Reiktų pakartoti skaičiavimus kiekvienoje ūkinės veiklos grupėje ar pogrupyje, taikant nustatytą mažiausiąją dalį. 11. Susumuoti visų ūkinės veiklos grupių ir pogrupių bazinį ir nebazinį užimtumą ir nustatyti jų santyki. Pavyzdžiui, jeigu bazine veikla užsiima 50 000 dirbančiųjų, o nebazine -100 000 dirbančiųjų, tai, vadinasi, bazinės ir nebazinės veiklos santykis yra 1:2. Tikėtina, kad kiekvienai sukuriamai bazinei darbo vietai atsiras dar dvi nebazinės darbo vietos. Šaltinis: C.M. Tiebout (1962) and R.E. Preston,Ch.R.Bryant, & D.J.. Dudycha (1990-Bulle- tin Nr. 8) 4.3.3. Tendencijų analizės metodo taikymo algoritmas Toliau apibūdinsiu, kokia tvarka, taikant tendenciją analizės metodą, turi būti atliekami veiksmai. Tam reikia: 1. Nustatyti analizuojamosios teritorijos ribas. 2. Palyginimui pasirinkti vieną ar daugiau atskaitos taškų. Mažose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse. Didesnėse valstybėse atskaitos tašku gali būti regiono arba srities ūkis, jeigu tokie duomenys prieinami. Atskirai analizuojamas kiekvienas atskaitos taškas. 3. Pasirinkti du laiko taškus, apie kuriuos yra duomenų pagal pasirinktus atskaitos taškus ir šalį. Kadangi šio metodo matavimo priemonės ilgainiui keičiasi, tai reikia atsižvelgti į tai, kiek metų skiria duomenis. Sparčiai besikeičiančiuose ūkiuose, pavyzdžiui, Vidurio ir Rytų Europos šalyse, laikotarpis tarp lyginamųjų taškų turi būti ne ilgesnis kaip 5 metai, o lėčiau besikeičiančiuose ūkiuose arba norint nustatyti ilgesnę istorinę perspektyvą, galima nagrinėti duomenis, tarp kurių yra praėję dešimt ir daugiau metų. 4. Nuspręsti, kiek reikės duomenų (kokia bus reikalinga jų masė). Tai priklausys nuo to, kiek bus duomenų apie analizuojamąjį miestą ir pasirinktą atskaitos tašku ūkį. 5. Apskaičiuoti užimtumą pirmajam ir antrajam laiko taškui pagal kiekvieną ūkinę veiklą analizuojamajame mieste. Analogiškai apskaičiuoti užimtumą pasirinktajame atskaitos taško ūkyje. 6. Ši formulė yra tendencijų analizės pagrindas : (2) čia Aem - absoliutus užimtumo pokytis, atsiradęs tarp dviejų laiko taškų ekonominėje veikloje e tiriamojoje teritorijoje m; NGem - plėtros ir nuosmukio ūkinėje veikloje e tiriamojoje teritorijoje m nacionalinės plėtros (National growth) komponentas; IMem - plėtros ir nuosmukio ūkinėje veikloje e tiriamojoje teritorijoje m pramonės šakų derinio (lndustry mix) komponentas; CSem - plėtros ir nuosmukio ūkinėje veikloje e tiriamojoje teritorijoje m konkurencinio pokyčio (Competitive Shift) komponentas. 7. Apskaičiuoti visų komponentų reikšmes kiekvienai ūkinei veiklai žemiau pateiktu būdu: [užimtumas laiko taške 1 dauginamas iš ūkinės veiklos plėtros visose veiklos grupėse ir pogrupiuose tempo atskaitos taške]. [užimtumas laiko taške 1 dauginamas iš ūkinės veiklos e plėtros tempo, atskaitos taške minus visos ūkinės veiklos plėtros tempą atskaitos taške]. [užimtumas laiko taške 1 dauginamas iš ūkinės veiklos e tiriamojoje teritorijoje m plėtros tempo minus ūkinės veiklose plėtros tempą atskaitos taške]. [užimtumas ūkinėje veikloje e laiko taške 2 minus užimtumą ūkinėje veikloje e laiko taške]. Čia T - visų grupių ar pogrupių ūkinės veiklos tendencijos (pokyčio) tempas tarp laiko taškų 1 ir 2 atskaitos taške, išreikštas procentiniu santykiu (decimal point percentage); Te - ūkinės veiklos e tendencijos (pokyčio) tempas tarp laiko taškų 1 ir 2 atskaitos taške. išreikštas procentiniu santykiu (decimal point percentage); Tem - ūkinės veiklos e tiriamojoje teritorijoje m tendencijos (pokyčio) tempas tarp laiko taškų 1 ir 2, išreikštas procentiniu santykiu (decimal point percentage); U(L1) - užimtumas ūkinėje veikloje e tiriamojoje teritorijoje m laiko taške 1; U(L2) - užimtumas ūkinėje veikloje e tiriamojoje teritoritorijoje m laiko taške 2. Kiekvienos grupės ūkinėje veikloje tiriamojoje teritorijoje m absoliutus užimtumo pokytis tarp L1 ir L2 susideda iš trijų komponentų (pokyčio priežasčių), kurie apskaičiuojami 6 ir 7 etape ir susumuojami pagal (2) formulę. 8. Remiantis gautais skaičiais, galima sudaryti diagramą ir vietos lygmenyje interpretuoti kiekvienos ūkinės veiklos grupės raidos tendencijas. 9. Kiekvieno komponento - nacionalinės plėtros, pramonės šakų derinio ir konkurencinio pokyčio - reikšmės gali būti sumuojamos ir aiškinamas jų poveikis vietos ūkiui žemiau pateiktu būdu, jeigu vietos ir atskaitos taško ūkiai plėtosis arba bus stabilūs. Vietos ūkio ar atskaitos taško ūkio, kuriuos ištiko užimtumo nuosmukis tarp laiko taškų, raidą reikia interpretuoti labai atsargiai ir kitaip negu nurodyta. • Jeigu yra didelės nacionalinės plėtros komponento reikšmės, tai, vadinasi, vietos ūkis plėtojasi daugiausia dėl to, kad aplamai plėtojasi atskaitos taško ūkis. • Jeigu yra didelės pramonės šakų derinio komponento reikšmės, tai, vadinasi, vietos ūkyje didelę dalį sudaro tokia ūkinė veikla, kuri plėtojasi atskaitos taške. Mažos reikšmės rodo, kad vietos ūkyje nėra tokios ūkinės veiklos, kuri plėtotųsi atskaitos taške. • Jeigu yra didelės pramonės šakų derinio komponento reikšmės, o maža arba neigiama konkurencinio pokyčio komponento reikšmė, tai, vadinasi, vietos ūkyje vyksta ūkinė veikla, kuri plėtojasi nacionaliniu mastu, tačiau vietos ūkio raidai ji yra nesvarbi. • Jeigu yra didelės konkurencinio pokyčio komponento reikšmės, tai, vadinasi, ūkinė veikla sparčiai plėtojasi vietos mastu ir nepriklauso nuo nacionalinių arba ūkio šakų raidos tendencijų. Šaltinis : R.E. Preston, Ch.R. Bryant, & D.J. Dudycha (1989-Bulletjn Nr. 7). 4.4. Kiti metodai vietos ūkiui analizuoti Yra ir kitokių metodų šalies ūkiui analizuoti ir paaiškinti. Visi šie metodai yra tiesioginiai. Kaip jau minėjau, taikant tiesioginius metodus, duomenys turi būti tiesiogiai kaupiami ir analizuojami. Tuo tarpu analizuojant ūkį netiesioginiais metodais, naudojamasi statistiniais chronologiniais duomenimis. Tačiau teisingai suprojektuoti, taikyti ir interpretuoti chronologinius statistinius duomenis galima tik tuomet, kai galima pasinaudoti papildomais tiesioginiais sudėtingais ir visapusiškais informacijos šaltiniais. Trumpai apžvelgsime keletą papildomos informacijos analizės metodų. 4.4.1. Indėlio ir rezultato analizės metodas (Input-Output Analysis) Indėlio ir rezultato analizės metodas (IO) - tai apžvalginė studija, kurioje, išsamiai išanalizavus šalies įmonių veiklą, nagrinėjami įvairių ūkinės veiklos grupių ir pogrupių tarpusavio ryšiai. Čia svarbiausias dalykas - nustatyti, kokio dydžio indėlis reikalingas tam tikram rezultatui (prekei ar paslaugai) gauti ir kokie šio indėlio šaltiniai. Žinant indėlio šaltinius ir tai, kaip pasiskirsto rezultatai tarp įmonių ir ūkinės veiklos grupių, galima gerai pažinti visą vietos ūkį. Tinkamai atlikta indėlio ir rezultato analizė - tai geriausias būdas suprasti šalies ūkį. Be to, ji yra puikus informacinis pagrindas nagrinėti ūkinės veiklos grupių tarpusavio įtaką ir prognozuoti šalies ūkio raidą. 4.4.2. Tarpšakinių srautų analizės metodas Šis metodas pagrįstas apžvalga, kurioje daugiausia dėmesio skiriama santykiams tarp ūkinės veiklos pogrupių, esančių analizuojamoje grupėje, taip pat privačiam ir valstybiniam eksportui. Čia identifikuojami bazinis ir nebazinis užimtumas bei juos atspindintys tiesioginiai ir netiesioginiai duomenys bei rodikliai. Pardavimo duomenų apžvalgose nustatomi prekių ir paslaugų srautai tarp įvairios ūkinės veiklos ir aptarnaujamųjų ūkio šakų, po to jie paverčiami (išreiškiami) užimtumo duomenimis ir paskirstomi tarp ūkinės veiklos grupių ir pogrupių. Remiantis apžvalgos duomenimis, nustatomi tiesioginiai ir netiesioginiai ryšiai tarp įvairios ūkinės veiklos, apskaičiuojamas bazinio ir nebazinio užimtumo santykis. Analizuojant tarpšakinių srautų analizės metodu, gautieji rezultatai patikslinami netiesioginiais metodais. 4.4.3. Grupės analizės metodas Taikant grupės analizės metodą arba pramonės komplekso analizės metodą, analizuojama tik šalies ūkio dalis, bet ne visas šalies ūkis. Šis metodas taip pat pagrįstas apžvalga ir atskleidžia produktų, paslaugų ir procesų, vykstančių geografiniu požiūriu glaudžiai susijusių panašiu verslu užsiimančių įmonių grupėje tarpusavio priklausomybę. Taikant ši metodą, analizės tikslas - nustatyti šalies ūkinės veiklos ir santykių stereotipus, kuriais remiantis vėliau bus prognozuojamos ekonomikos plėtros galimybės. Grupės analizės metodu dažniausiai analizuojamos šalies įmonės, diegiančios pažangias technologijas. B. PRAKTINĖ INVESTICIJŲ Į LIETUVOS INFRASTRUKTŪRĄ ANALIZĖ 4.5. Šalies ūkio plėtros ir užimtumo prognozės Nors ir labai norėtume, bet tiksliai prognozuoti šalies ūkio užimtumo raidą yra labai sudėtinga. Dauguma užimtumo prognozės priemonių skirtos taikyti makroekonomikos mastu. Taikant jas mikroekonomikos mastu, labai sumažėja jų patikimumas. Be to, visos prognozavimo priemonės priklauso nuo to, ar tiksliai ir aiškiai aprašyti iki tol vykę ūkio pokyčiai ir raida. Prognozės remiasi prielaida, kad ateities ekonomikos raida apytikriai pakartoja praeities ekonomikos raidą. Vidurio ir Rytų Europos šalyse labai sunku prognozuoti šalies ūkio raidą dėl trijų svarbiausių priežasčių. Pirma, yra labai menkos priemonės užimtumui šalies ūkyje prognozuoti. Antra, duomenys apie Vidurio ir Rytų Europos šalių nacionalinių ūkių raidą praeityje yra nepatikimi tikslumo, kaupimo ir klasifikavimo nuoseklumo požiūriu. Be to, duomenų (jau nekalbant apie jų patikimumą) apie šalies ūki beveik nėra, ypač chronologinių duomenų. Trečia, daugumos Vidurio ir Rytų Europos šalių ūkiuose vyksta didžiulė ekonomikos restruktūrizacija. Taigi, norint prognozuoti jų ateitį, neįmanoma pasinaudoti duomenimis apie jų praeities raidą net tuomet, kai jų pakaktų ir būtų geresnės prognozavimo priemonės. 5. Veiksniai, lemiantys tiesiogines užsienio investicijų efektyvumą 5.1. Ekonominio paveldo (EP) veiksnys Baltijos šalys savo nepriklausomybę atgavo 1990 metais. Iki tol jos buvo planinės ekonomikos, turėjo skirtingai išvystytą ūkį ir infrastruktūrą. Manome, kad EP yra vienas iš veiksnių, nulė­musių skirtingą Baltijos šalių ekonominį išsi­vystymą ir TUI į Lietuvą. Ekonomikos restruktūrizavimas, prasidėjęs 1990 metais, negalėjo vykti tuščioje vietoje, vadinasi, Baltijos šalių eko­nomikos reformos rėmėsi tuo metu buvusia ūkio būkle. 3 lentelė. Reitingo agentūrų suteikti Baltuos šalių reitingai Moody's Standard&Poor's Fitch IBCA Užsienio valiuta Ilgalaikėms paskoloms Lietuva Bal BBB- BB+ Latvija Baa2 BBB BBB Estija Baal BBB+ BBB+ Vietine valiuta Ilgalaikėms paskoloms Lietuva Baal BBB+ BBB+ Latvija A2 A- A Estija Al A- A Šaltinis: Lietuvos finansų ministerija, šalies kredito reitingai (2000) 5.1. Gamtos ištekliai Šie ištekliai yra svarbus ša­lies ekonomikai, nes lemia tam tikrų ūkio šakų plėtotę (pvz.: kasybos ir karjerų eksploatavimo pramonė) bei šalies importo ir eksporto struk­tūras. Nė viena Baltijos šalis neturi daug gamtos išteklių, tačiau Estija yra turtingiausia. Šalis tur­tinga miškų, todėl labai išvystyta medžio per­dirbimo pramonė. Panašiai yra Latvijoje, kur ši pramonės šaka taip pat plėtojama. Estijoje me­džio apdirbimo pramonės dalis bendroje pra­monės pardavimų struktūroje sudaro 10 proc., o Latvijoje 31 proc. (1999 m.). Lietuvoje šis ro­diklis tik 3 proc. (1999 m.). Šių gamtos išteklių ir minėtos pramonės šakos įtaką ekonomikai rodo ir tai, kad bendroje Estijos eksporto struk­tūroje mediena ir medienos produkcija sudaro 14,5 proc. viso šalies eksporto, Latvijoje -35 proc., o Lietuvoje tik 6,4 proc. (1999 m.). Ki­tas svarbus gamtos išteklius, kurio daug turi Es­tija, - skalūnai. Jų ištekliai (išgaunamieji) Esti­joje yra laikomi didžiausi pasaulyje. 90 proc. skalūnų naudojama elektros energijai gaminti, kas savo ruožtu sudaro apie 70 proc. visos žalia­vos, naudojamos elektros energijai pagaminti Es­tijoje. Vadinasi, Estijos energijos ištekliai leidžia šaliai būti nepriklausomai (tam tikrą laiką) elek­tros energijos gamyboje. Pagal importo struktū­rą - mineralinių produktų importas Estijoje su­daro 7 proc. ir Latvijoje 9 proc. viso šalies importo, Lietuvoje -17 proc. Lietuva vieninte­lė iš Baltijos šalių turi naftos gavybos pramonę, tačiau naftos išgaunamieji ištekliai (8,5 mln. to­nų) nėra dideli. Visos įmonės per mėnesį išgau­na apie 26 tūkst. tonų naftos, tuo tarpu optima­lus naftos perdirbimo įmonės „Mažeikių nafta" poreikis yra 0,6 mln tonų per mėnesį (40 kartų didesnis). Vadinasi, šie gamtos ištekliai ir su jais susijusi pramonės šaka (naftos gavyba sudaro 0,2 proc. visos pramonės pardavimu) nėra tiek svarbi Lietuvos ekonomikai, kiek Latvijai ir Estijai svarbi medienos perdirbimo pramonė, o Es­tijai svarbūs skalūnai. Apibendrinant galima pa­sakyti, kad gamtos ištekliai ir jų poveikis šalies pramonės ir energetikos sektoriams palankiau­sias Estijoje. Kasybos ir gamtos išteklių perdir­bimo pramonės šakos (pvz.: naftos, medžio per­dirbimo pramonės) yra patrauklios TUI, kur Lietuvoje naftos gavyba yra kontroliuojama už­sienio investuotojų (Genčių nafta, Minijos naf­ta, Geonafta), Mažeikių naftos perdirbimo įmonės operatoriaus teisės perleistos JAV in­vestuotojams. Estijoje ir Latvijoje didelė dalis medžio apdirbimo pramonės taip pat kontro­liuojama užsienio kapitalo.7 Žemės ūkis (ŽŪ). Ši ekonominės veiklos sri­tis iki 1994 metų buvo viena iš svarbiausių viso­se Baltijos šalyse. Kaip matome žemės ūkio svarba šalies ekonomikai Lietuvoje didžiausia. Gyven­tojų užimtumas šiame sektoriuje Lietuvoje taip pat buvo didžiausias. Per visą nagrinėjamą lai­kotarpį žemės ūkio dalis BVP ir gyventojų už­imtumas tolydžio mažėjo, tačiau Lietuvoje šis procesas skiriasi. Matome, kad žemės ūkio svarba Lietuvos ekonomikai yra didžiausia, tačiau gyventojų užimtumas faktiškai yra ne­pakitęs ir gerokai didesnis nei Latvijoje ir Esti­joje. Galima teigti, kad šio sektoriaus efekty­vumas Lietuvoje yra prasčiausias. Lietuvoje 20 proc. gyventojų sukuria 9 proc. BVP, tuo tar­pu Estijoje šis santykis yra 8 proc. ir 4,8 proc. Vidurio ir Rytų Europos šalyse šis rodiklis yra 22 proc. ir 9 proc., o Europos Sąjungoje 5,3 proc. ir 2,4 proc. Vadinasi, per nagrinėja­mą laikotarpį sėkmingiausiai restruktūrizavosi Estijos žemės ūkis, nes jo svarba šalies eko­nomikai ir gyventojų užimtumas žemės ūkyje labiausiai priartėjo prie išsivysčiusių šalių ly­gio. Tai nereiškia, kad žemės ūkio reforma Es­tijoje vyko ar vyksta sklandžiai ir ten nėra pro blemų. Tačiau turint omenyje, kad oficialus ne­darbas Estijoje per laikotarpį nuo 1994 metų iki 1999 metų sumažėjo nuo 7,6 proc. iki 5 proc., o užimtumas že­mės ūkio sektoriuje krito nuo 12,6 proc. iki 8 proc., galima teigti, kad dalis gyventojų suge­bėjo persikvalifikuoti ir užsiimti kita veikla. Estijai buvo lengviausia restruktūrizuoti žemės ūkį, nes šiame sektoriuje 1994 metais dirbo tik 13 proc. žmonių, tuo tarpu Lietuvoje -23,3 proc. Tai nėra pagrindinė priežastis, nulė­musi skirtingą žemės ūkio padėtį Baltijos šaly­se, tačiau buvusi jo būklė (iki 1990 m.) labiau­siai palanki buvo Estijai. Lietuva, turinti daugiausiai dirbančiųjų žemės ūkyje, susidu­ria ir ateityje susidurs su didžiulėmis sociali­nėmis problemomis reformuodama šį sekto­rių. Jei lygintume su žemės ūkiu susijusią ekonominę veiklos sritį - maisto perdirbimo pramonę, tai jos lyginamoji dalis bendroje pra­monės produkcijoje iš Baltijos šalių yra panaši ir sudaro 28 proc. Lietuvoje, Estijoje -27,4 proc. ir Latvijoje - 29 proc. Vadinasi, su žemės ūkiu susijusios pramonės šakos vaidina panašų vaidmenį šalių ekonomikai, tačiau že­mės ūkio sektorius, kaip žaliavos tiekėjas, didžiausias yra Lietuvoje. Lietuva, kurioje žemės ūkio įtaka BVP yra didžiausia, su ja susijusio­mis pramonės šakomis nepirmauja nei pagal jų lyginamąją dalį bendroje pramonės gamy­boje, nei pagal apimtį šalies eksporto struktū­roje. Kaip matome, žemės ūkio reforma spar­čiausiai vyko Estijoje, tuo tarpu Lietuvoje šis sektorius lieka vienas iš mažiausiai atvirų rin­kos ekonomikai ir kurio reorganizavimas dar toli gražu nepasibaigęs. Ši situacija, be visa ko, yra nulemta ir paveldo veiksnio: žemės ūkio lyginamoji dalis ekonomikoje didžiausia bu­vo Lietuvoje. TUI į žemės ūkį dėl santykinai menkojo produktyvumo ir efektyvumo visa­me regione yra pakankamai mažai: nuo 0,2 proc. (Estijoje) iki 1,5 proc. (Latvijoje) vi­sų TUI. Pramonė (P). Iki 1990-1994 metų Baltijos šalių pramonė (kasyba ir apdirbamoji pramo­nė, elektros, dujų ir vandens tiekimas) buvo vie­nas iš pagrindinių ekonomikos variklių. Dabar pramonės įtaka Baltijos šalių ekono­mikai yra panaši ir galima teigti, kad jos reikš­mė šalių raidai tolydžio mažėja dėl paslaugų sek­toriaus augimo. Nors pramonės lyginamoji dalis Latvijoje buvo didžiausia (iki 1990 m.), Lietuva paveldėjo didžiausią skaičių pramonės įmonių (galbūt dėl to, kad Lietuvoje yra didžiausias gy­ventojų skaičius). Lietuvoje 1985 metais buvo apie 600 pramonės įmonių, iš kurių veikė apie 100 pramoninių gamybinių susivienijimų, ga­minusių 48 proc. visos pramonės produkcijos. Taigi Lietuvoje, skirtingai nei kitose Baltijos ša­lyse, buvo daugiau stambių specializuotų pra­monės įmonių, gaminančių įvairias metalo pjo­vimo stakles (11 proc. visų TSRS pagamintų staklių), televizorius (7 proc. -visų TSRS pa­gamintų televizorių) ir įvairius kitus elektroni­kos ir mašinų įrengimų pramonės gaminius. To­kioms pramonės įmonėms, gaminusioms specializuotą produkciją planinės ekonomikos sąlygomis, perorientuoti savo gamybą į rinkos ekonomiką yra labai sudėtinga. Todėl daugelis tokių įmonių bankrutavo („Nuklonas", „Ban­ga", „Žalgiris" ir kt.), o tai turėjo neigiamą įtaką tolesnei pramonės raidai. Estijoje, kur vyravo daugiau smulkių pramonės įmonių, pramonės restruktūrizavimas buvo mažiau skausmingas. Kitas skiriamasis Lietuvos pramonės bruožas - naftos perdirbimo pramonės lyginamoji dalis gamyboje (16 proc. -1999 m.). Nei Latvija, nei Estija neturi tokios pramonės šakos. Estijos apdirbimo, prietaisų ir mašinų gamybos pra­monės šakos (57 proc. - 1999 m.), Latvijoje -60 proc. Pati savaime pramonės struktūra nebū­tinai nulemia jos ekonominį augimą, tačiau ne­sėkmingas vienos iš svarbiausių pramonės šakų Lietuvoje - naftos perdirbimo pramonės nuos­mukis 1999 m. (4-15 proc.), neigiamai paveikė vi­sos pramonės vystymąsi (i 9,9 proc.). Vadinasi, visos pramonės priklausomumas nuo vienos jos šakos yra rizikingas reiškinys, ypač jei tai yra in­vesticijų imli pramonės šaka. Valdyti stambius pramonės kompleksus, tokius kaip Mažeikių naf­tos perdirbimo grupė (apie 7 proc. viso šalies BVP), rinkos ekonomikos sąlygomis nėra papras­ta. Jei prie stambaus pramonės komplekso pri­skirsime energetikos sektorių su Ignalinos ato­mine elektrine, Lietuvos šalies ūkio problemos dar labiau pagilės. Vadinasi, pramonės ir energe­tikos sektoriaus paveldas Lietuvos ūkiui išėjo ne į naudą ir iškėlė dar vieną problemą - valdymo kokybės problemą (VK). Faktiškai visos didelės Lietuvos valstybinio sektoriaus įmonės („Lietu­vos dujos", „Lietuvos energija", „Mažeikių naf­ta" ir t.t. yra valdomos neefektyviai ir nuosto­lingai. Tai aiškiai matyti iš 4 lentelės (* iš dalies privatizuotos įmonės šaltinis: Įmonių finansinės ataskaitos). 5 lentelė. Valstybinio sektoriaus įmonių palyginimas Mln. JAV dol. Pardavimas Grynasis pelnas 1997 1998 7999 1997 1998 1999 Lietuva „Mažeikių nafta"* 631 704,2 505,7 6,94 -23,28 -33 „Lietuvos energija" 513 452 385,7 16,5 38,25 -29,25 „Lietuvos telekomas"* 166,9 223 245 24,2 28,75 26 „Lietuvos geležinkeliai" 159 167,5 147 2,97 0,15 -13,1 „Lietuvos dujos" 168,7 147 146,3 5,1 -5,4 -3,38 Iš viso 1638,6 1693,7 1429,7 55,71 38,47 -52,73 Latvenergo (Latvija) 269,9 297,7 283 58,9 12,7 8,4 Ventspils nafta* 116,2 88,7 82,7 63,8 37,2 27 Latvian railways 204 191,9 187 4,1 1,7 -2,02 Latvian shipping Co. 95,23 21,4 191,1 7 18,8 1,15 Lattelekom* 163,8 197,8 221,78 -4,4 44,3 36,45 Latvijos gaze* 15,18 148 143,55 5,5 7,4 12,06 Išviso 864,31 945,5 1109,13 134,9 122,1 83,04 Eesti Telekom (Estija)* 91 195 226 14,4 20,5 42,3 Eesti Energija 314 270 n.d. 20,2 -25,2 n.d. Eesti Raudtee Ltd 94,7 93,6 85 0,8 3,1 n.d. Tallinna Sadam 573 53,5 52 3,3 4,05 18 Esti Gas* 48,2 45,8 49 -0,3 -1,8 1,28 Iš viso 605,2 657,9 412 38,4 0,65 61,58 Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. 2000 – 2001 m. Valstybinių įmonių restruktūrizavimas vė­liausiai pradėtas Lietuvoje. Latvijos ir Estijos dujų pramonė jau pradėtos reorganizuoti, Es­tijoje baigiamas geležinkelio restruktūrizavi­mo projektas, Latvijoje „Latvijos energijos". Lietuvoje iš stambių valstybinių įmonių įvyko tik AB „Mažeikių nafta" restruktūrizacija. Pri­vatizavimas nėra vienintelis ir geriausias bū­das reorganizuoti stambius valstybinius pramo­nės/energetikos kompleksus, tačiau šiandien nagrinėjamų įmonių būklė (išskyrus privatizuo­tą AB Lietuvos telekomą) yra sudėtinga ir jos iš esmės yra nuostolingos. Įmonių moderniza­vimui reikia didelių investicijų. Lietuvai tai pa­daryti savo jėgomis būtų labai sudėtinga, o kalbant apie Ignalinos AE visiškai neįmanoma. Vadinasi, paveldo veiksnys, nulėmęs didesnį stambių pramonės ir energetikos įmonių skai­čių Lietuvoje, skirtingai nei Latvijoje, o ypač Estijoje, šaliai buvo nepalankus. Prie viso to pridėję valdymo kokybės problemą, gausime, kad Lietuvos pramonės būklė dabar yra sudė­tingiausia.8 Pramonė, vienas iš svarbiausių Baltijos šalių ekonomikos „variklių", yra patraukli TUI, kur jos per nagrinėjamą laikotarpį sudarė nuo 17 proc. (Latvijoje) iki 32 proc. (Lietuvoje). Transporto infrastruktūra. Paveldo veiksnys turi didelę įtaką dar vienai ūkio sudedamajai daliai - transporto infrastruktūrai. Lietuvos sausumos kelių sistema, palyginti su kitomis Baltijos šalimis, buvo ir yra geriau­siai išvystyta. Šalis turi tankiausią kelių tinklą (1050 km/1000 km2) ir didžiausią skaičių ke­lių su danga, arba 88 proc. visų kelių (vienas didžiausių rodiklių tarp Vidurio ir Rytų Euro­pos šalių). Tuo tarpu šis rodiklis Latvijoje 38 proc. ir Estijoje - 53 proc. Išvystytas sausu­mos kelių tinklas kilsteli bendrą šalies trans­porto infrastruktūros kokybę, palyginti su Lat­vija ir Estija, ir suteikia tam tikrą konkurencinį pranašumą. Galima teigti, kad Lietuva sėkmin­gai išnaudoja šį savo pranašumą: daugiau nei pusė visų gabenamų krovinių tenka sausumos transportui (60 proc.) ir šalies vežėjai yra laiko­mi vieni iš didžiausių konkurentų Europos Są­jungos (toliau - ES) valstybių vežėjams. Geležinkelių tinklas Baltijos šalyse yra ru­siško standarto ir prastai pritaikytas šalių vidaus poreikiams tenkinti. Labiausiai jis yra išplėto­tas Latvijoje (37 km/1000 km2); Lietuvoje (31,5km/1000 km2) ir Estijoje (22,5 km/ 1000 km2). Latvijos geležinkelių tinklo išplėto­jimą daugiausiai lėmė Ventspilio jūrų uostas. Ak­tyvi Baltijos šalių jūrų uostų veikla taip pat yra pagrindinis šalių geležinkelių krovinių gabeni­mo šaltinis, kur didžiausią apyvartą turintis Ventspilio uostas sąlygoja didžiausią krovinių gabenimą geležinkeliais Latvijoje. Tiek Estijo­je, tiek Latvijoje daugiau nei pusė visų krovinių yra gabenama šios rūšies transportu. Vienas pagrindinių transporto infrastruktū­ros elementų yra jūrų uostai, kurie daugiausia „maitina" sausumos ir geležinkelių transportą. Sėkmingas uostų darbas yra pagrindinis šalies transporto sektoriaus augimo ir plėtros veiks­nys. Dabartinę Baltijos šalių uostų būklę nulė­mė buvusios jų techninės charakteristikos iki 1990 metų. Iš visų tuomet uostų labiausiai išsi­skyrė Latvijos Ventspilio jūrų uostas. Ventspilio uostas yra didžiausias Baltijos ša­lių ir 15-as pagal dydį jūrų uostas Europoje. Taip pat jis yra vienas iš stambiausių Latvijos ūkio subjektų, kurio pagrindinis pajamų šaltinis yra naftos ir jos produktų perkrovimas (76 proc. vi­sų krovinių). Šių produktų perkrovimas domi­navo ir iki 1990 metų. Uostas sugebėjo išlaikyti dalykinius santykius su Rusijos žaliavų tiekė­jais ir dabar eksportuoja 15 proc. visos žalios Rusijos naftos, perkrauna 20 proc. viso pasau­lyje potašo (cheminė medžiaga) ir 10 proc. amoniako. Patogi geografinė uosto padėtis, pa­veldėtos techninės charakteristikos ir naftos vamzdyno magistralė (Polockas-Ventspilis) bei geležinkelių tinklas leidžia šiam uostui pirmauti pagal krovinių perkrovimą ne tik tarp Baltijos šalių, bet ir visame Šiaurės Baltijos šalių regio­ne. Buvusios Tarybų Sąjungos krovinių svarba Baltijos šalių uostams yra didžiulė, nes tranzi­tas faktiškai sudaro apie 70 proc. visų krovinių srauto, iš kurio 80 proc. tenka Nepriklausomų Valstybių Sandraugai. Estijos jūrų uostas, taip vadinamas Talino uos­tas, yra antras pagal dydį Baltijos šalių uostas. Nors jis savo krovinių perkrovimo apimtimi nu­sileidžia Ventspilio uostui, jo techninės charak­teristikos ir kaimyniniai ryšiai leidžia perkrauti apie 13 proc. visų krovinių, perkraunamų Šiau­rės Baltijos šalyse.9 Klaipėdos uosto situacija dėl minėtų priežas­čių yra prasčiausia regione, o pats uostas panau­doja tik 70 proc. savo pajėgumo. Klaipėdos uos­te 1999 m. perkrauta tik 14,9 mln. tonu, tuo tarpu Talino uoste - 26,4 mln. tonų, Ventspilio uoste - 34,1 mln. tonų krovinių. Transporto infrastruktūros kokybė turi dide­lę įtaką šio sektoriaus ekonominei plėtrai. Sau­sumos kelių tinklas geriausiai išvystytas Lietu­voje, tai iš dalies nulėmė jo būklė iki 1990 metų. Geležinkelių tinklas laikytinas panašaus išsivys tymo lygio, o jo įtaka bendram transporto sek­toriui didžiausia yra Latvijoje (dėl jūrų uostų apyvartos). Jūrų uostų infrastruktūra labiausiai yra išvystyta Latvijoje, toliau eitų Estija ir Lietu­va. Jūrų uostų įtaka transporto infrastruktūros ir pačio sektoriaus plėtrai yra didžiausia, vadi­nasi, EP įtaka transporto infrastruktūrai palan­kiausia buvo Latvijoje. Tai iš dalies patvirtina ir TUI į transporto sektorių, kur jos sudaro 11,5 proc. visų TUI Latvijoje ir tik 2,4 proc. Lie­tuvoje.10 Ekonominio paveldo veiksnys tiesiogiai lė­mė visų Baltijos šalių ūkio struktūrą ir TUI. Didžiausią neigiamą poveikį ūkio raidai šis veiksnys turėjo Lietuvoje, ypač žemės ūkio, pra­monės ir transporto (išskyrus sausumos kelių transportą) sektoriuose. Žemės ūkio sektorius, kuris pasižymi nedideliu našumu ir konkuren­cingumu ES mastu ir pakankamai dideliu vals­tybiniu reguliavimu, didžiausias yra Lietuvoje. Tuo tarpu TUI į šį sektorių yra labai mažos. Daugiausia stambių pramonės ir energetikos įmonių taip pat yra Lietuvoje. Praktika rodo, kad stambių ūkio objektų reorganizavimas ar restruktūrizavimas rinkos ekonomikos sąlygo­mis yra sudėtingas uždavinys. Nesugebėjimas valdyti tokių objektų (dėl kvalifikacijos ar lėšų trūkumo) neigiamai veikia visą pramonės rai­dą. Pramonės įtaka BVP yra didžiausia Lietu­voje ir Latvijoje, tai savo jįiožtu nulemia TUI į šį ekonomikos sektorių. Pagrindinis Baltijos šalių transporto „variklis" yra jūrų uostai. Vent­spilio uostas Latvijoje, paveldėjęs geriausią in­frastruktūrą ir prekybos ryšius, regione pirmau-ja. TUI į šį sektorių taip pat didžiausios Latvijoje. 11 Finansinio sektoriaus (FS) veiksnys. Sėkminga ir stabili šio sektoriaus plėtra yra vie­na iš esminių sąlygų užsienio investuotojams, todėl skirtingo lygio Baltijos šalių finansų sek­torius turi tiesioginę įtaką TUI. 5.2. Monetarinė politika Lietuvos ir Estijos cen­triniai bankai vykdo monetarinę politiką pagal pasirinktą valiutos valdybos modelį ir pinigų ba­zė negali viršyti centrinio banko tarptautinių re­zervų dydžio. Nuo nacionalinės valiutos įvedi­mo iki šiol Baltijos šalių pinigų bazė visiškai buvo padengta tarptautiniais rezervais ir sėkmingai atlaikė smulkias spe­kuliacines atakas (1998 m.). Pirmoji savo na­cionalinę valiutą įvedė Estija (1992 m.). Estijos krona buvo susieta su Vokietijos marke. Estijos pavyzdžiu netrukus pasekė Latvija (1994 m. va­sarį) ir galiausiai Lietuva (1994 m. balandį). Lie­tuva pasirinko tą pačią kaip ir Estija monetari­nę politiką, t y. valiutų valdybą, tačiau litas buvo susietas prie JAV doleriu. Latvijos latas buvo susietas su SST (specialioji skolinimosi teisė), tačiau Latvijos bankas neveikia pagal griežtą va­liutos valdybos modelį, nors jo valiutos rezervai visiškai padengia pinigus apyvartoje. Latvijos bankas, neįpareigotas veikti pagal valiutos val­dybos modelį, turi didesnę veiksmų laisvę, nei šalių kaimynių bankai. Sėkmingas nacionalinės valiutos kurso palaikymas ir kartu jos atviru­mas užsienio valiutų svyravimams sudaro pa­lankias sąlygas Latvijos gamintojams konkuruoti ES rinkoje (tas pats pasakytina apie Estiją). Lie­tuvos nacionalinės valiutos susiejimas ir fiksuo­to su JAV doleriu kurso palaikymas yra laiko­ma jautriausia Baltijos šalių finansinės sistemos dalis. Visų pirma, fiksuotas valiutos kursas nei­giamai veikia litą tuo požiūriu, kad kylant JAV doleriui euro atžvilgiu, jis taip pat stiprėja euro atžvilgiu, o tai savo ruožtu brangina eksportuo­jamą produkciją. Šalies gamintojų tokiu atveju konkurencinė padėtis prastesnė nei ES ir kitų Baltijos šalių gamintojų-eksportuotojų.12 Vadina­si, tai turi įtakos eksportuojamos produkcijos konkurencingumui ir importui didėti (pigūs ES gaminiai), o tai iš dalies neigiamai veikia eina­mosios sąskaitos deficitą, kuris Lietuvoje yra di­džiausias. Modelio yda yra ta, kad litas yra susietas su tos šalies, kuri nėra pagrindinis prekybos partneris, valiuta (preky­ba su JAV sudaro tik 4,2 proc. viso šalies eks­porto ir importo), ir tai iškreipia šalies rinką. Tai patvirtindami, daugelis užsienio finansų eks­pertų ir investuotojų su tam tikru atsargumu lau­kia lito „atrišimo" nuo JAV dolerio (2001 m. antroje pusėje), arba, kitaip sakant, jo kurso pa­sikeitimo. Tuo tarpu Estijai ir Latvijai tai negre­sia, nes jų valiutos faktiškai yra susietos su Eu­ropos Sąjungos valiuta. Estija jau nuo šių metų turi fiksuotą su euru kursą.13 Fiskalinė politika. Nagrinėjant Baltijos šalių nacionalinius biudžetus, jų pajamų ir išlaidų struktūras, nėra jokių esminių skirtumų. Pagrin­dines visų Baltijos šalių nacionalinio biudžeto pajamas sudaro fizinių asmenų pajamų ir juridi­nių asmenų pelno mokestis, PVM ir akcizai (1999 m. Lietuvoje 87 proc., Latvijoje - 86 proc. ir Estijoje - 85 proc.). Tačiau pačios fiskalinės14 politikos įgyvendinimas ir jos kokybiškumas prasčiausias yra Lietuvoje. Ekonomikos nuos­mukis, prastas mokesčių administravimas, įvai­rios mokesčių lengvatos, didelės biudžeto išlai­dos ir fiskalinių priemonių neįgyvendinimas laiku lėmė didžiausią biudžeto deficitą tarp Bal­tijos šalių (žr. priedo lentelę). Pagrindinė pro­blema - ne dideli mokesčių tarifai, kurie Balti­jos šalyse yra labai panašūs (žr. 4 lentelę), bet mokesčių administravimas, pačios mokėjimo procedūros, įvairios lengvatos ir nelogiški biu­rokratų sprendimai. Dabar mokesčių našta darb­daviams Lietuvoje yra didžiausia (Sodros ir fi­zinių asmenų pajamų mokestis kartu paėmus) ir siekia 67 proc. nuo atlyginimo, Latvija -62,09 proc. ir Estijoje - 59 proc.15 Problemišką Lietuvos fiskalinio sektoriaus situaciją rodo ne tik valstybės biudžetas, bet ir kitas biudžetinis fondas - Sodra, kuri, nepai­sant padidinto įmokų tarifo, nepajėgia padengti savo įsipareigojimų. Vienas iš reikalavimų, ku­riuos Tarptautinis valiutos fondas (toliau - TVF) kelia Lietuvai, yra nuo 2001-uju konsoliduoti Mokesčiai (%) Lietuva Latvija Estija Fizinių asmenų pajamų mokestis 33 25 26 Juridiniu asmenų pajamų mokestis 24 25 26 Dividendai (apmokestinami prie pajamų šaltinio) 29 10 26/74 Socialinis draudimas 34 37,09 33 PVM (eksportuojant 0 proc.) 18 18 18 Nekilnojamojo turto mokestis 1 0,5-4 0 Žemės mokestis 1,5 1,5 0,5-2 Akcizai 0-100 0-100 0-100 Lengvatinio apmokestinimo šalyse registruotoms įmonėms atlikti mokėjimai 29 25 n.d. Šaltinis: Lietuvos ekonominės plėtros agentūra. Veiklos vykdymas, mokesčių sistema Lietuvoje; Latvijos vystymo agentūra, mokesčių sistema Latvijoje; Estijos investicijų agentūra, mokesčių sistema Estijoje. Visus valstybės biudžetinius fondus. Tuo tarpu Estijoje tai pradėta įgyvendinti šiais metais (2000 m.). Turinti mažiau fiskalinio sektoriaus problemų, Estija turi sukūrusi Stabilizacijos re­zervo fondą, kuriame yra laikomos lėšos išimti­niam atvejui. Tokį fondą TVF taip pat ragina kurti Lietuvoje.16 Bankininkystė ir draudimas. Bankininkystės sektoriaus plėtra Baltijos šalyse atitinka vieną mo­delį - 1990 metais atsiranda daug komercinių bankų (Estijoje - 42, Latvijoje - 67, Lietuvoje -18), dauguma jų 1994-1995 metais bankrutuoja, tolesni dveji metai - bankų stabilizacijos peri­odas, o po to vėl bankrotai (1998 m.) ir galiausiai vyksta bankų koncentracija k jungimasis. Balti­jos šalių bankininkystės sektoriaus lyderė tampa Estija, kuri pirmoji pereina minėtas vystymosi fazes. Nepaisant to, kad Estija yra mažiausia re­giono šalis ir jos finansiniai ištekliai lyg ir turėtų būti mažiausi, bankininkystės sektoriuje ši šalis yra pažengusi labiausiai (5 lentelė).17 Pirmosios užsienio bankų atstovybės įsikūrė šalyse kaimynėse, ir užsienio investuotojai pir­miausiai pradėjo pirkti Estijos ir Latvijos ban­kus. Nepaisant to, kaddėl 1998 metų Rusijos krizės Lietuvos bankai nukentėjo mažiausiai, kaip matyti iš 5 lentelės, Lietuva atsilieka pagal visus pagrindinius bankininkystės parametrus, išskyrus grynąjį pelną. Tai paaiškinama gana konservatyvia Lietuvos bankų politika. Bankų paskolų palūkanų normos taip pat yra savotiš­kas sektoriaus išsivystymo elementas. Lietuvoje skirtumas tarp paskolų ir depozitų palūkanų normų yra didžiausias (6 lentelė).18 6 lentelė. Baltijos šalių komercinių bankų palyginimas Šalis Mbi.JAVdol. paskolų p.n. p.n.*(%) Turtas Indėliai Paskolos Grynasis pelnas (%) (3-6 mėn.) Skirtumas 1998 1999 1998 1999 1998 1999 1998 1999 1999 1999 Lietuva 2,544 2,790 1,505 1,720 1,137 1,380 22,7 28,99 19,03 10#5 Latvija 2,833 3,298 1,752 2,169 1,231 1,430 -165.8 21 12,4 6,2 Estija 2,916 3,212 1,527 1,656 1,699 1,841 -35 40,8 11,64 5,49 * palūkanų normos skirtumas tarp 3-6 mėn. paskolų ir indėlių Šaltinis: Lietuvos banko mėnesinis biuletenis. 1999 ir 2000, Nr. 1; Latvijos banko mėnesinis biulete­nis. 1999, Nr. 1; Estijos banko mėnesinis biuletenis. 2000, Nr. 1. 7 lentelė. Baltijos šalių draudimo sektoriaus palyginimas* Mln. JAV dol. Šalis Gyvybės draudimo įmokos Negyvybės draudimo įmokos Draudimo įmokos vienam gyventojui Draudimo įmokos nuo BVP % 1998 1999 1998 1999 1998 7999 1998 1999 Lietuva 16,6 18,51 82,3 83,71 26,7 27,63 0,9 1,0 Latvija 17,4 18,12 133,7 142,4 62,9 66,33 2,6 2,5 Estija 14,6 14,7 73,0 74,1 58,4 61,5 1,7 1,8 * Lentelė sudaryta remiantis Valstybinės draudimo piežiūros tarnybos prie LR finansų ministerijos, Latvijos draudimo priežiūros tarnybos ir Estijos draudimo inspektoriato duomenimis. Skaičiavimai atlikti autoriaus. Bankininkystės sektorius yra glaudžiai susi­jęs su draudimu. Kaip matyti iš 6 lentelės, ši veiklos sritis Lietuvoje taip pat yra silpniausiai išvystyta. Daugelis komercinių bankų įkuria draudimo kompanijas siūlydami savo klientams didesnį paslaugų spektrą. Lietuvos draudimo sektorių iš regiono šalių išskiria ir tai, kad jame domi­nuoja buvęs draudimo paslaugų teikimo mono­polistas Lietuvos draudimas (LD) ir tai ne vi­suomet teigiamai atsiliepia klientams. Estijoje ir Latvijoje vienos (buvusios valstybinės) kom­panijos įtaka draudimui yra mažesnė (LD kon­troliuoja 90 proc. gyvybės draudimo rinkos, Lat­vijoje didžiausia draudimo kompanija - 34 proc. , Estijoje - 55 proc.). Kaip matome, finansų sektorius labiausiai yra išplėtotas Estijoje. Jei visų Baltijos šalių valstybių centriniai bankai pakankamai sėk­mingai vykdo savo pasirinktą monetarinę po­litiką, tai fiskaliniame sektoriuje Lietuvos pa­dėtis yra gerokai prastesnė nei Estijoje ir Latvijoje. Didelis Lietuvos biudžeto deficitas (žr. priedo lentelę) - palyginti prastos fiskali­nės politikos padarinys. Bankininkystės ir drau­dimo sektoriai taip pat labiausiai yra pažengę Estijoje. Lietuva vėliausiai iš Baltijos šalių pra­dėjo privatizuoti valstybinius bankus, vieną iš buvusios planinės ekonomikos reliktų. Šalies bankai ir draudimo kompanijos regione yra la­biausiai konservatyvios. Vadinasi, finansinis sektorius (FS), kuris užsienio investuotojams yra labai svarbus veiksnys, nulemiantis TUI, geriausiai tvarkomas Estijoje. TUI į finansų sek­torių (1999 m.) sudarė tik 14 proc. visų inves­ticijų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atitinka­mai 20 proc. ir 24 proc. 5.3. Ekonomikos reformos kokybės (ERK) veiksnys Šalių ekonominį išsivystymą daugiausia nule­mia vyriausybių vykdoma ekonominė reforma, palankūs įstatymai, mokesčiai ir užsienio poli­tika. Estijos politikai ir ekonomistai geriausiai suprato, kad sparti ir liberali ekonomikos re­forma bus pagrindinis variklis, kuriant rinkos ekonomiką. Estija ekonomines reformas pradėjo jau 1987 metais, buvo sukurtas ekonominės rai­dos planas, atskiras nuo Tarybų Sąjungos ir ne­pripažįstantis centrinio planavimo modelio. 1989 metais Estijos parlamentas įkūrė Centrinį banką (Lietuvoje ir Latvijoje CB įkurti 1990 m.). Minėjome, Estija pirmoji iš Baltijos šalių įvedė nacionalinę valiutą. Estija ir Latvija sėkmingiau sugebėjo liberalizuoti užsienio prekybą. 1990 m. pagrindinis visų Baltijos šalyse prekybos part­neris buvo TSRS - 90 proc. visos užsienio pre­kybos. Estijoje jau 1994 m. 50 proc. visos užsie­nio prekybos sudarė prekyba su ES šalimis. Užsienio prekybos poslinkis į Vakarų rinkas lei­džia Baltijos šalių ekonomikoms greičiau adap­tuotis prie rinkos ekonomikos sąlygų, o tai ska­tina konkurenciją ir stiprina ūkio stabilumą. 1998 metų Rusijos krizės didžiausias neigiamas poveikis šalies ekonomikai, o ypač pramonei, pasireiškė Lietuvoje, kur pramonės nuosmukis buvo didžiausias (1999 m. žr. priedo lentelę). Užsienio prekybos liberalizavimas pagreitina ir muitų politikos liberalizavimą, o tai leidžia ša­liai paklusti tarptautinės prekybos normoms. Latvija pirmoji iš Baltijos šalių tapo Pasaulio prekybos organizacijos nare (1999-ujų pradžio­je), Estija puse metų vėliau, tuo tarpu Lietuva įstos į šią organizaciją oficialiai tik kitais me­tais. Taigi Lietuva tarptautinių prekybos susita­rimų srityje atsilieka nuo savo kaimynių, nors yra pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis su Europos Sąjunga ir ELPA (Islandija, Norvegija, Šveicarija ir Lichtenšteinu) ir dar devyniomis užsienio valstybėmis.19 Iki 1990 metų daugiausiai bendrų su užsie­nio valstybėmis įmonių buvo įkurta Estijoje -2,200 įmonių, Lietuvoje -1,317 ir Latvijoje -1,190 (Tarybų Sąjungos statistikos departamen­to duomenys). Tuo metu Estijai teko 3,6 proc. visų TUI į TSRS (Lietuvai -1,2 proc., Latvi­jai - 2,1 proc.). Nuo 1990 metų Baltijos šalys aktyviai skatino TUI kaip vieną iš sėkmingos ekonominės raidos veiksnių. Pirmieji įstatymai, reguliuojantys TUI ir investuotojų teises, Bal­tijos šalyse priimti 1991 metais. Iš esmės už­sienio investicijas reguliuojantys įstatymai vi­sose Baltijos šalyse yra panašūs (investicijų apibrėžimas, jų apsaugos priemonės, mokes­čių lengvatos, jų dydžiai ir pan.), tik Lietuvoje buvo ilgiausi apmokestinimo lengvatų termi­nai. Estijoje ir Latvijoje, kitaip nei Lietuvoje, buvo suprasta, kad investicijas skatina ne įvai­rios mokesčių lengvatos, o bendra ūkio situa­cija, mokesčiai ir t.t. Nors Lietuva taikė di­džiausias mokesčių lengvatas, buvo sukurti ir įvairūs investiciniai ribojimai (pvz.: tokiose veiklos srityse kaip naftos ūkis, telekomunika­cijos, elektros tinklai, geležinkelis, jūrų ir oro uostas ir pan., ne mažiau kaip 50 proc. įstati­nio kapitalo turėjo priklausyti valstybei). Esti­ja buvo pirmoji iš Baltiją šalių, leidusi užsie­niečiams įsigyti žemę, tuo tarpu Lietuvoje, įstatymai, reguliuojantys žemės pardavimą už­sieniečiams, priimti tik 1999 metais. Įstatymų netobulumas, biurokratija, korup­cija turėjo neigiamą įtaką Baltijos šalių investi­ciniam klimatui ir ekonominiam augimui. Ko­rupcija ir lobizmas pasireiškė visose trijose šalyse, tačiau didžiausias valstybinis reguliavi­mas ir įstatymų nelogiškumas Lietuvoje. Tai pa­tvirtina 1999 metų. Pasaulio banko atlikta Lietuvos studija, kur Lietuva vertinama kaip ma­žiausiai pažengusi reformų ir derybų su ES ke­liu šalis Baltijos regione. Pagrindinės proble­mos, kurios trukdo šalies raidai, yra didelis valstybės kišimasis į ūkio valdymą ir privataus verslo reguliavimas, sudėtingas užsieniečių dar­bo vizos gavimas ir pan.20 Didelį esantį biu­rokratinį aparatą iš dalies rodo ir tai, kad Lietu­voje biudžetinėse institucijose dirba 31 proc. visų šalies dirbančiųjų, Estijoje - 24 proc. Nagrinėdami Baltijos šalis pagal ERK veiks­nį, matome, kad Lietuvoje ekonominės refor­mos vyksta lėčiausiai, o privatus verslas šalyje yra labiausiai reguliuojamas. Tai taip pat patvir­tina tas faktas, kad Lietuva yra vienintelė tarp Baltijos šalių, neįstojusi į Pasaulio prekybos or­ganizaciją ir vėliausiai (kartu su Latvija) buvo pakviesta derybų dėl narystės ES. Lietuva turės atlikti didelį darbą harmonizuodama ir pritai­kydama savo įstatymus prie ES įstatymų. Eko­nomikos reformų kokybę ir šalies rinkos atvi­rumą įvertina vadinamasis ekonominės laisvės indeksas (The Wall Street Journal ir Heritage Foundation), kur šalis yra vertinama pagal įvai­rius kriterijus (prekybos apribojimai, mokesčių politika, privataus sektoriaus reguliavimas, juo­dosios rinkos dydis ir pan.). Remiantis 1999 metų studija, Estija iš 150 pasaulio šalių yra 22 vietoje, Latvija - 44, o Lietuva - 61. Pagal ko­rupcijos indeksą (Tarptautinė atvirumo agentū­ra) iš 90 pasaulio šalių Estija yra 27 vietoje (že­miausias rodiklis iš Baltijos šalių), Lietuva - 43, o Latvija - devyniasdešimtuko apačioje.21 5.4. Privatizavimo (P) veiksnys Privatizavimas Baltijos šalyse, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, yra vienas iš būdų pritraukti užsienio investicijas. Visos re­giono šalys perėjo pirmąjį privatizavimo eta­pą, kur daugelis įmonių buvo parduodamos įmonių darbuotojams už investicinius čekius (1991-1995 m.). Remiantis privatizavimo agentūrų duomenimis, Lietuvoje buvo privati­zuota turto už 712 mln. JAV dol. (1996-1999 m.), Latvijoje - 350 mln. JAV dol., Esti­joje - 362 mln. JAV dol. Tai sudaro 36 proc. visų TUI Lietuvoje, 30 proc. - Latvijoje ir 17 proc. Estijoje. Kadangi į privatizavimo pajamas įtraukiamos pajamos, gautos už par­duodamą nekilnojamąjį turtą (ne vien tik pri­vatizuojamos įmonės) ir tai, kad dalis inyesti-tuotojų yra vietiniai (pvz.: KLASCO Atveju UAB „Vialogas"), pateikti rodikliai realiai yra mažesni. Nepaisant to, užsienio investuotojai yra pagrindiniai privatizuojamo turto pirkėjai. Ypač tai stambiu privatizuojamų valstybinių įmonių, tokių kaip telekomai (Lietuvoje paja­mos iš telekomo pardavimo sudarė 99 proc. vi­sų TUI 1998m., Estijoje - 91 proc. 1999m.), naftos sektorius („Mažeikių nafta", „Ventspils nafta"), dujų-energetikos pramonė („Latvijos dujos" ir „Estijos dujos") ir pan. Vadinasi, sėk­mingas stambių ūkio subjektų privatizavimas turi didelę įtaką bendram TUI dydžiui. Turint omenyje, kad į būsimų privatizuojamų objektų sąrašą yra įtrauktos tokios įmonės kaip Lietu­vos taupomasis bankas (Lietuva), Estijos gele­žinkeliai, Narvos elektrinė, Estijos telekomas (Estija), Latvijos geležinkeliai, Latvijos jūrų lai­vininkystė, Latvijos energija ir Latvijos teleko­mas (Latvija), pajamos iš privatizavimo turės didelės įtakos TUI srautams į Baltijos šalis ir 2000-2003 metais. Nepaisant to, kad Lietuva atsilieka pagal stambių ūkio objektų privatizavimą, smulkus ir vidutinių įmonių, gyventojų gyvenamojo ploto privatizavimas vyko ir vyksta pakankamai sėk­mingai. Pats privatizavimo procesas Baltijos ša­lyse vyksta iš esmės sėkmingai ir vienodai, o jo didžiausia įtaka TUI srautams Lietuvoje. Tai aiškinama jau minėtu didžiausiu stambių ūkio ob­jektų skaičiumi Lietuvoje. 5.5. Kaimyninių ryšių (KR) veiksnys Šio veiksnio įtaka labiausiai pasireiškia šalių prekybiniams ryšiams ir užsienio tiesioginėms investicijoms. Šalys kaimynės yra vienos iš pa­grindinių Baltijos šalių prekybos partnerių bei aktyviausių užsienio investuotojų (7 lentelė). Kaip matome iš 7 lentelės, kaimyninių ryšių įtaka nagrinėjamiems rodikliams yra akivaizdi. Jei šalių užsienio prekybos santykius be kaimy­ninių ryšių lemia ir mūsų nagrinėtas ekonomi­nis paveldas, nulemiantis ūkio struktūrą, tai ak­tyviausi užsienio investuotojai yra artimiausios šalys. Ypač Estijoje, kur Skandinavijos šalys kar­tu su Vokietija sudaro 80 proc. visų TUI. Šalyje jau 1994 m. įkurta apie 1700 bendrų su užsie­niu įmonių, iš kurių 60 proc. sudarė bendros įmonės su Suomija (pvz.: Lietuvoje 1995 m. 33 proc. visų bendrų su užsieniu įmonių sudarė įmonės su NVS kapitalu). Artimi istoriniai, kul­tūriniai ryšiai su Skandinavijos šalimis lemia ak­tyvų šio regiono investuotojų dalyvavimą Esti­jos ekonomikoje. Estijos užsienio prekybiniai ryšiai, o labiausiai eksportas (44 proc. viso ša­lies eksporto), taip pat yra glaudžiausi su Skan­dinavijos šalimis. Lietuvos padėtis užsienio pre­kybos srityje yra kitokia. Pagrindiniai prekybos partneriai yra Vokietija, Latvija ir buvusios NVS šalys (Rusija, Baltarusija). Tai iš dalies yra nu­lemta esamos ūkio struktūros (pvz., naftos per­dirbimo pramonė, importuojanti Rusijos naftą) ir buvusių prekybinių ryšių (pvz., maisto pro­duktų eksportas). Lietuvos prekybiniai ryšiai su NVS šalimis lieka didžiausi iš Baltijos šalių (18 proc. - eksportas, 25 proc. - importas). Nag­rinėjant Lietuvos TUI struktūrą pagal šalis in­vestuotojas, Skandinavijos šalys, kaip ir Estijos atžvilgiu, išlieka lyderės - 42 proc. visų TUI. 7 lentelė. Kaimyninių ryšiu (taką Baltijos salų užsienio prekybai ir TUI Pagrindiniai užsienio prekybos partneriai 1999, % Lietuva Latvija Estija Eksportas/Importas Eksportas/Importas Eksportas/Importas Vokietija 15,9/16,5 16,9/15,2 7,5/9,3 Rusija 6,8/20,2 6,6/10,5 9,2/13,5 Suomija 1/3,1 1,9/9,1 19,4/22,8 Švedija 4,2/3,4 10,7/7,2 18,8/9,3 Danija 6,3/3,9 6,1/3,9 3,9/2,5 Baltarusija 5,9/2,2 1,7/2,9 0,6/0,7 Lenkija 4,5/5,7 1,8/4,4 0,6/1,9 Latvija 12,7/2 8,7/2,2 Lietuva 7,5/7,3 3,9/1,6 Estija 2,3/1,5 4,7/6,4 Išviso 58.9/58,9 57,9/66,9 72,6/63,8 TUI pagal šalis investuotojas 1999% Švedija 18,7 8 41,1 Suomija 10,3 4 30,1 Danija 9,1 15 4,1 Vokietija 8 8 2,5 Estija 3,9 4 Rusija 1,7 9 1.4 Išviso 51,7 48 79,2 Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. 2000 – 2001 m. Aktyvus Skandinavijos investuotojų dėmesys Lietuvai aiškinamas aukštu Skandinavijos šalių ekonominiu išsivystymo lygiu ir daugelio inves­tuotojų Baltijos šalyse, kaip vienos rinkos, su­pratimu (švedų ir suomių investicijos į Baltijos šalių telekomus, alaus perdirbimo pramonę, draudimo-bankininkystės sektorius). Latvijos padėtis užsienio prekybos srityje yra savotiškas tarpinis variantas tarp Lietuvos ir Estijos. Vo­kietija yra stambus Latvijos prekybos partneris, kaip ir Lietuvos, o prekybiniai ryšiai su Skandi­navijos šalimis yra panašesni į Estijos. TUI struk­tūra pagal šalis investuotojas yra artima Lietu­vai, tik Rusijos, kaip investuotojo, aktyvumas yra didesnis. Tai aiškinama sėkmingu Latvijos ekonomikos „giganto" „Ventspils nafta" privatizavimu, po kurio Rusijos naftos tiekėjai kon­troliuoja 35 proc. šio komplekso akcijų.22 Kaimyninių ryšių įtaka nagrinėjamiems ro­dikliams ir kartu šalių ekonomikoms yra žen­kli. Kultūriniai, istoriniai ir geografiniai ryšiai su Skandinavijos šalimis suteikia Estijai tam tikrą konkurencinį pranašumą, pritraukiant už­sienio investicijas ir reorganizuojant ekonomi­ką, ypač prekybinius ryšius su EU regionu. Ne­turėdamos tokių stiprių ryšių su minėtomis šalimis, Latvijos ir Lietuvos užsienio prekybos reorientavimas į Vakarų rinkas vyksta lėčiau, o Lietuvos naftos sektoriaus priklausomumas nuo rusiškos žaliavos yra pagrindinė priežas­tis, nulemianti didelį importą iš Rusijos. Taigi kaimyninių ryšių veiksnio įtaka TUI į Baltijos šalis yra akivaizdi ir Estija sėkmingai tuo nau­dojasi. Išvados 1. Veiksniai, nulėmę skirtingą Baltijos šalių ekonominį išsivystymą ir TUI į Lietuvą 1990-2000 metais, buvo šie: ekonominis paveldas, fi­nansų sektoriaus išsivystymo lygis, vyriausybės vykdomų ekonomikos reformų kokybė, priva­tizavimas ir kaimyniniai ryšiai. 2. Šių veiksnių įtaka Baltijos šalių ekono­mikos raidai buvo skirtinga. Tokie veiksniai kaip ekonominis paveldas, kaimyniniai ryšiai ir finansų sektoriaus išsivystymas didžiausią neigiamą poveikį turėjo Lietuvai. Šalis pavel­dėjo ir turi didžiausią žemės ūkio lyginamąją dalį ekonomikoje, stambiausias ir problemiš­kas pramonės ir energetikos įmones (Mažei­kių nafta, Ignalinos AE), silpniausiai išplėtotą jūrų uostų infrastruktūrą. Tai neigiamai atsi­liepia ekonomikos plėtotei, eksporto/importo struktūrai ir bendram ūkio konkurencingumui. Finansų sektoriaus (bankai, draudimas) veik­la ir jos kokybė (ypač fiskalinė politika) to­liausiai pažengusi Estijoje. Tai patvirtina ir TUI skaičius į minėtą ekonomikos sektorių. Kai­myninių ryšių dėka Estija sėkmingiausiai su­gebėjo reorentuoti savo užsienio prekybą į ES, o kartu ir toliausiai pažengti derybose dėl na­rystės šioje organizacijoje. Šalys kaimynės yra stambiausios TUI investuotojos, labiausiai Es­tijoje. Lietuvos didžiausias prekybinis priklau­somumas nuo NVS šalių daro šalį labiausiai priklausomą nuo ekonomikos svyravimų šia­me sudėtingame regione. 3. Privatizavimo veiksnio teigiama įtaka TUI labiausiai juntama Lietuvoje. Iki aiškinama di­džiausiu privatizuojamų objektų skaičiumi tarp Baltijos šalių. 4. Ekonomikos reformos kokybės veiksnį įver­tinti yra sudėtinga, tačiau lyginant Baltijos šalių ekonomikos laimėjimus, ekonomikos liberaliza­vimą ir internacionalizavimą, derybų su ES pa­žangą, didžiausias veiksnio teigiamas poveikis Es­tijoje. Teigti, kad šio veiksnio įtaka Lietuvos raidai ir TUI yra neigiama, negalima, tačiau didžiau­sias valstybinis reguliavimas, neišspręsti žemės nuosavybės užsieniečiams pardavimo klausimai, dažna vyriausybių kaita, įstatymų leidžiamosios valdžios politinių požiūrių kaita neigiamai vei­kia šalies ekonomikos raidą. 5. Norint sušvelninti neigiamą kai kurių veiksnių poveikį TUI siūlytina: • Privatizavimo veiksnys-baigti vykdomą pri­vatizavimo politiką, t. y. užtikrinti šios poli­tikos tęstinumą ir nekintamumą keičiantis vy­riausybėms; • Finansų sektoriaus veiksnys - baigti likusių valstybinių bankų privatizavimą. Laiku įvyk­dyti prisiimtą nacionalinės valiutos atsiejimo nuo dolerio politiką. Tolesnis bankininkys­tės ir draudimo sektoriaus konsolidavimas leistų pritraukti daugiau TUI į finansų sek­torių ir sustiprintų jo konkurencingumą tarp Baltijos šalių; • Ekonomikos reformos kokybės veiksnys -įtvirtinti žemės ūkio paskirties žemės parda­vimą užsieniečiams (Estijoje tai jau seniai pa­daryta), nes tai yra vienas iš jautriausių klau­simų užsienio investuotojams, priimant sprendimus dėl investicijų. Stambių TUI pro­jektų koordinavimas ir paieška turi būti at­liekami vyriausybės lygiu. Ūkio ministerija galėtų parengti tam tikrą struktūrą tokių pro­jektų paieškai. Panašios TUI projektų koor­dinavimo ir paieškos struktūros vyriausybės lygiu egzistuoja daugelyje besivystančių šalių (Azijos, Lotynų Amerikos). • Kaimyninių ryšių veiksnys - didesnis nei iki šiol dėmesys turi būti skiriamas prekybiniam ar kitokiam ekonominiam bendradarbiavi­mui su Lenkija. Tai šalis, kuri dabar yra la­biausiai besivystanti iš VRE šalių, o kartu ir didelė rinka Lietuvos gamintojams. 6. Veiksniai, nulemiantys TUI į šalį 2000-2010 metais, skirsis nuo minėtų. Ekonominio paveldo įtaka yra reikšminga tik praėjusiu lai­kotarpiu. Privatizavimo veiksnio įtaka TUI srautams dar pasireikš artimiausius dvejus tre­jus metus, todėl jo reikšmė taip pat nebus žen­kli. Pamažu vis .didesnę įtaką TUI turės rein­vesticijos, t. y. užsienio investuotojų noras plėsti Literatūra 1. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida. Mėnesinis biuletenis. Vilnius: Statistikos departamentas, 2000, Nr. 1. 2. Lietuvos statistikos metraštis. Vilnius: Statisti­kos departamentas. 1996, 1997, 1998. 3. Mėnesinis biuletenis. Vilnius: Lietuvos bankas. 1999. 2000, Nr. 1. 4. Lietuvos ekonominės plėtros agentūra. Veiklos vykdymas - mokesčių sistema Lietuvoje, http:// www.lda.lt 5. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija integracijos {Euro­pos Sąjungą kontekste, http://www.ekm.lt 6. Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje. Vil­nius: Statistikos departamentas, 1999. 7. Eesti Bank Bulletin. Bank of Estonia. 1999, 2000. no 1. 8. Estonian Statistics monthly bulletin. Statistical Office of Estonia. Tallinn, 1997, 1998, 1999, 2000, no 1. 9. Estonian Insurance Supervisory Authority. Gross life and non-life insurance premiums and claims. 1998, 1999. http://www.eisa.ee 10. Estonian Investment Agency. Investment gui-de, taxes. http://www.eia.ee 11. Estonian Privatization Agency. Privatization in Estonia. http://www.eea.ee 12. IFC and the World Bank. Lithuania: administrative barriers. Working Paper. 1999. 13. International Monetary Fund 1999. Republic of Latvia: Selected Issues and Statistical Appendix. TVF Staff Country Report No 99/99. TVF Washing-ton, D.C., 1999. 14. Terri L. Ziacik. Motivation factors behind TUI in Estonia: a comparison of empirical studies. Wor-king paper, 1997. 15. World Bank. Foreign Direct Investments and Environment in the Central and Eastern Europe. Was-hington: World Bank, 1995.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!