Referatai
Užimtumo skatinimas Lietuvoje
Šiame politikos problemos analizės referate analizuojamas šiuo metu ypač aktualią problemą – kaip skatinti užimtumą Lietuvoje? Analizuojant šią problemą, iškelti tikslai kaip: sumažinti nedarbo lygį Lietuvoje, efektyvinti darbo našumą, skatinti tiesiogines užsienio investicijas, užtikrinti darbo vietų skaičiaus stabilumą, sudaryti sąlygas mobilumo skatinimui
SANTRAUKA 4 1. Referate naudojamos sąvokos 5 2. Nedarbo priežastys 7 3. Nedarbo tipai 8 4. Nedarbo kitimo tendencijos 2000 – 2010 metais 10 4. 1 2000 – 2007 metų Lietuvos nedarbo lygis procentais 10 4. 2 Nedarbas 2004–2009 m. 10 4. 3 Nedarbas 2009–2010 m. ketvirčiais 11 4. 4 NEDARBO LYGIO POKYČIAI TREČIĄJĮ 2010 M. KETVIRTĮ 12 4. 5 2010 metų lapkričio mėnesio nedarbo apžvalga 12 5. 2010 metų darbo rinkos prognozė 13 6. Lyginamoji analizė su Latvija ir Estija 1998-2010 metais 15 6. 1 Nedarbo lygis Lietuvoje (1998 – 2009 m.) 17 6. 2 Nedarbo lygis Latvijoje (2002 – 2010 m.) 18 6. 3 Nedarbo lygis Estijoje (2008 – 2009m.) 19 6. 5 Išvados 20 7. Užimtumo reguliavimas pagal mokslininkus 20 8. Vykdomos politikos analizė 25 8. 1 Užimtumo rėmimo politika 25 8. 2 Vietinės užimtumo iniciatyvos 26 8. 3 Socialinės įmonės 27 8. 4 Europos socialinio fondo projektai užimtumo skatinimui 29 8. 5 Įgyvendinti ESF projektai 29 8. 6 Įgyvendinami ESF projektai 42 9. Problemos konstatavimas 46 10. Politikos alternatyvos 46 10. 1 Dabartinės vykdomos politikos laikymasis 46 10. 2 Investicijų skatinimas 47 10. 3 Darbo mobilumo skatinimas 50 10. 4 Įdarbinimas subsidijuojant 53 10.4.1 Šiuo metu vykdoma įsidarbinimu subsidijuojant politika darbo biržoje 53 10.4.2 Alternatyvų suvaržymų medis 55 11. Politinės rekomendacijos 56 Literatūros sąrašas 57 Priedai 62 SANTRAUKA Šiame politikos problemos analizės referate analizuojame šiuo metu ypač aktualią problemą – kaip skatinti užimtumą Lietuvoje? Analizuodamos šią problemą, iškėlėme tikslus: sumažinti nedarbo lygį Lietuvoje, efektyvinti darbo našumą, skatinti tiesiogines užsienio investicijas, užtikrinti darbo vietų skaičiaus stabilumą, sudaryti sąlygas mobilumo skatinimui. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, išsikėlėme uždavinius: siekiant sumažinti nedarbo lygį Lietuvoje, reikia sudaryti sąlygas vykdyti aktyviai politikai, efektyvinant darbo našumą, reikia kelti darbuotojų kvalifikaciją bei vadovautis darbo padalijimo principu, skatinant tiesiogines užsienio investicijas reikia sukurti patrauklų Lietuvos įvaizdį, užtikrinant darbo vietų skaičiaus stabilumą reikia patobulinti įstatymus taip, kad darbdavys turėtų didesnių įsipareigojimų darbuotojui, sudarant sąlygas mobilumo skatinimui reikia pamastyti apie galimybę sukurti tokias darbo vietas, kurios būtų nepriklausomos nuo darbo vietos. Referato sudėtinės dalys: santrauka, nedarbo priežastys, nedarbo tipai, referate naudojamos sąvokos, nedarbo kitimo tendencijos 2000 – 2010 metais, 2010 metų darbo rinkos prognozė, lyginamoji analizė su Latvija ir Estija 1998-2010 metais, užimtumo reguliavimas pagal mokslininkus , vykdomos politikos analizė, problemos konstatavimas, politikos alternatyvos, politinės rekomendacijos. Išanalizavę užimtumo skatinimo Lietuvoje problemą, siūlome laikytis dabar vykdomos politikos ir laukti, kol rinkos ekonomika susireguliuos savaime, nes po nuosmukio visada ateina pakilimas. 1. Referate naudojamos sąvokos Šiame darbe aptariamų sąvokų paaiškinimai: 1. Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės – darbo rinkos politikos priemonės, kuriomis siekiama padėti darbo ieškantiems asmenims padidinti jų užimtumo galimybes ir derinti darbo pasiūlą ir paklausą. 2. Bedarbiai – nedirbantys, bet norintys dirbti ir ieškantys darbo darbingo amžiaus piliečiai, užsiregistravę arba ne darbo biržoje. 3. Bendras vidinis produktas (BVP) – visų paslaugų ir prekių, pagamintų šalyje per tam tikrą laiką naudojant gamybos veiksnius neatsižvelgiant į tai, kurios šalies piliečiams tie veiksniai priklauso, piniginė išraiška. 4. Darbas – žmogaus fizinių bei protinių gebėjimų naudojimas ekonominėms gėrybėms gaminti. Tai žmonių visuomeniškai naudinga (suderinus asmeninius ir visuomeninius interesus) veikla, kurioje jie tarpusavyje santykiauja gamindami ekonomines vertybes. 5. Darbingas žmogus – galintis, pajėgiantis dirbti, tinkamas našiam darbui. 6. Darbo jėga – fiziniai ir protiniai žmonių gebėjimai, kuriuos galima panaudoti ekonominėje ar kitoje visuomeniškai naudingoje veikloje. Darbo jėgos pagrindą sudaro žmogaus darbingumas, t. y. sveikatos būklė, žinios ir įgūdžiai, kuriuos naudojant galima atlikti tam tikro sudėtingumo ir apimties darbą. 7. Darbo paklausa – laisvos darbo vietos, pareigos ir joms keliami reikalavimai. 8. Darbo pasiūla – darbo rinkoje esantys asmenys ir jų gebėjimai atlikti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas. 9. Darbo rinka – darbo jėgos pardavimo ir pirkimo ekonominių santykių sistema, kurioje formuojasi darbo pasiūla ir paklausa bei jo kaina – darbo užmokestis. 10. Ilgalaikiai bedarbiai – asmenys iki 25 metų, kurių nedarbo trukmė viršija 6 mėnesius, ir asmenys nuo 25 metų, kurių nedarbo trukmė viršija 12 mėnesių, skaičiuojant nuo įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos. 11. Įdarbinimas subsidijuojant – teritorinės darbo biržos pasiųsto asmens įdarbinimas, negrąžintinai kompensuojant darbdaviui dalį šio asmens darbo užmokesčio išlaidų. 12. Laisva darbo vieta – darbo vieta (pareigos), į kurią įdarbinti (eiti pareigas) darbdavys ieško tinkamo darbuotojo. 13. Neaktyvūs gyventojai – gyventojai, nepriskirti užimtųjų ar bedarbių grupei. Prie jų priskiriami moksleiviai, studentai, namų šeimininkės, pensininkai, neįgalieji, nuteistieji, asmenys, praradę viltį rasti darbą. 14. Nedarbas – tai rinkos ekonomikos šalims būdingas socialinis reiškinys, kurio esmė ta, kad dalis šalies gyventojų, galinčių ir norinčių dirbti samdomąjį darbą, neturi darbo. 15. Nedarbo lygis – bedarbių skaičiaus procentinis santykis su ekonomiškai aktyvių gyventojų arba darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi. 16. Profesinė reabilitacija – asmens darbingumo, profesinės kompetencijos ir pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimas arba didinimas ugdymo, socialinio, psichologinio, reabilitacijos ir kitomis poveikio priemonėmis; 17. Remiamojo įdarbinimo priemonės Lietuvoje yra: • įdarbinimas subsidijuojant; • darbo įgūdžių įgijimo rėmimas; • darbo rotacija; • viešieji darbai. 18. Socialinė įmonė – tai bet kokios teisinės formos juridinis asmuo (individuali įmonė, akcinė bendrovė, viešoji įstaiga), tenkinanti šias sąlygas: • tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų yra ne mažiau kaip 40 procentų ir šių darbuotojų skaičius ne mažesnis kaip 4; • vykdo darbuotojų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimą bei socialinę integraciją; • pajamos iš socialinių įmonių neremtinos veiklos sudaro ne daugiau kaip 20 procentų. 19. Subsidija – valstybės ekonominės (finansinės) pagalbos teikimas privačiam sektoriui arba kurios nors prekės (paslaugos) vartotojams. 20. Užimtumas – teisėta darbinė žmonių veikla, kuriant materialines vertybes ir teikiant paslaugas, siekiant patenkinti asmeninius ir visuomeninius poreikius, duodanti jiems uždarbį (darbo pajamas). 21. Užimtumo lygis – užimtų gyventojų santykis su atitinkamo amžiaus gyventojais. 22. Užimtumo rėmimo politika – aktyvios darbo rinkos politikos, kitų ekonominių ir socialinių priemonių taikymas siekiant didinti ieškančių darbo asmenų užimtumą, mažinti nedarbą, švelninti neigiamas jo pasekmes. 23. Viešieji darbai – darbai, dažniausiai atliekami valstybiniame sektoriuje, siekiant laikinai įdarbinti bedarbius, kurie ilgą laiką neranda ir neturi perspektyvos susirasti nuolatinį darbą. 24. Vietinės užimtumo iniciatyvos – naujų darbo vietų steigimo bedarbiams įdarbinti projektai, padedantys sutelkti vietos bendruomenės ir socialinių partnerių pastangas didinti atskirų savivaldybių (seniūnijų) gyventojų užimtumą. 2. Nedarbo priežastys Nagrinėjant svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis, reikia atsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijos pozicijas: neoklasikinę ir keinsistinę. Remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą, t.y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį pasiekus darbą susirasti galės visi norintys dirbti, esant tam tikram darbo užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas gali nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo užmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone, pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis. Norint suprasti darbo užmokesčio nelankstumo ir lūkesčių nedarbo1 esmę, būtina išsiaiškinti kodėl darbo rinka nepasiekia pusiausvyros. Kai realiojo darbo užmokesčio lygis yra virš pusiausvyros taško, o darbo pasiūla viršija jo paklausą, darbdaviai turėtų darbo užmokestį sumažinti. Bent jau to reikalauja elementari rinkos logika. Tačiau lūkesčių nedarbas ir kyla dėl to, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisant darbo pasiūlos pertekliaus. Kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yra nelankstus? Ekonomistai nurodo 3 šio reiškinio priežastis: 1. Minimalaus darbo užmokesčio įstatymo taikymą; 2. Profsąjungų reikalavimus stabilių darbo užmokesčių; 3. Skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimą. Tuo tarpu Dž. M. Keinso ir jo sekėjų teorijos tvirtina, kad kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas). Jeigu bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominis aktyvumas. Prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrajai paklausai padidėjus, ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti. Taip yra todėl, kad nuosmukio metu (dėl sumažėjusio vartojimo ar investicijų) sumažėja prekių ir paslaugų gamybos apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta atvirkščias procesas. Augant firmų produkcijos paklausai, plečiasi gamyba, priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis, tuo nedarbo lygis labiau mažėja. Akivaizdu, kad tai yra ciklinių ekonomikos svyravimų sukeltas nedarbas. Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios paklausos mažėjimą. Tarp kitų nedarbo priežasčių, svarbią vietą užima ekonomikos struktūros pokyčiai. Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – mažėja. Tai veikia darbo paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausos profesinė ir kvalifikacinė struktūra ima neatitikti jos pasiūlos struktūros. Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantį aukštesnės nei jų pačių kvalifikacijos, tampa bedarbiais. Nedarbą didina ir tai, kad naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgi mažinančios darbo jėgos paklausą. Nedarbo dinamiką veikia ir netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose, regionuose. Didžiulė migracija į miestus, kur didesnė darbo jėgos paklausa, ir čia sukelia nedarbo augimą. Kita vertus, ir nepakankamas darbo jėgos mobilumas yra viena nedarbo priežasčių. 3. Nedarbo tipai Dažniausiai ekonominėje literatūroje išskiriami trys nedarbo tipai: frikcinis, struktūrinis ir ciklinis. Paprastai nedarbo tipai skirstomi priklausomai nuo atsiradimo priežasčių, ir tuo remiantis nedarbą galima skirstyti į mikroekonominį ir makroekonominį. Frikcinis nedarbas, kitaip – tekamasis, arba migracinis nedarbas – tai laikinasis nedarbas, kurį sąlygoja ekonomikos pokyčiai, ūkio dinamiškumas. Kadangi darbuotojai disponuoja skirtingai gebėjimais bei polinkiais, o kiekvienai darbo vietai priskiriami diferencijuoti profesiniai reikalavimai, taip pat egzistuoja ribotas informacijos kiekis apie laisvas darbo vietas darbo rinkoje, darbo paieška reikalauja tam tikro laiko ir pastangų. Frikcinis nedarbas formuojasi dėl susidariusių laiko nuostolių, reikalingų darbo vietoms ir darbuotojams suderinti. Dėl asmenų migracijos, sąlygotos darbo vietos paieškos ar paties darbo keitimo dėl tariamai geresnių darbo sąlygų ar pan., frikcinis nedarbas yra neišvengiamas. Šis nedarbo tipas sąlygojamas dviejų veiksnių: darbuotojų kaitos masto ir darbo paieškos trukmės, sąlygotos laiko, reikalingo darbo paieškai. Tačiau kai kurie autoriai (Jeager, Eberhard, Franck) mano, kad frikcinis nedarbas turi teigiamą reikšmę ir yra sąlygotas asmenų nori keisti darbą dėl geresnių materialinių sąlygų bei aukštesnio darbo užmokesčio. Didėjančios pajamos bei išteklių pasiskirstymas tampa racionalesni, o kartu išauga ir realiojo vidaus produkto apimtis. Struktūrinis nedarbas arba technologinis nedarbas susiformuoja, kai darbo išteklių teritorinis pasiskirstymas ir kvalifikacinė struktūra neatitinka darbo sferos reikalavimų, arba spartus technologinis procesas sukelia minėtas disproporcijas. Besikeičianti gamybos ir vartojimo struktūra sąlygoja tam tikrų ekonominės veiklos šakų išnykimą, kuris savo ruožtu veikia įsidarbinimo galimybių transformacijas, nes, išnykus vienoms galimybėms, jų vietas užima naujai atsirandančios. Pokyčiams vykstant pamažu, naujos darbuotojų kartos savo išsilavinimą pritaiko prie naujų reikalavimų; esant nedideliems pokyčiams, arbo jėgos trūkumas gali būti sumažinamas alternatyvių profesijų darbuotojais. Spartūs struktūriniai pokyčiai, sąlygoti ir technologinės pažangos, išstumia iš darbo rinkos daug darbuotojų, kurių dalies nebeįmanoma reintegruoti į kitas veiklas dėl „pasenusių“ gebėjimų. Spartus kvalifikacinis ir teritorinis mobilumas šią problemą eliminuotų. Taip pat, struktūrinis nedarbas diferencijuotai priskiriamas skirtingoms darbo rūšims, atskiriems regionams, gamybos šakoms. Struktūrinis nedarbas sudaro prielaidas rinkų segmentacijai įvertinti: vienu metu vienuose segmentuose egzistuoja nedarbas, kituose – pasireiškia darbo jėgos trūkumas. Struktūrinio nedarbo analizė leidžia išskirti teorinį bei profesinį kvalifikacinį gyventojų mobilumo ribotumą kaip priežastį, ribojančią gyventojų užimtumo plėtrą. Ciklinis nedarbas, arba konjunktūrinis, nedarbas susiformuoja sąlygojamas darbo paklausos ir pasiūlos disbalanso darbo rinkoje. Šias nedarbo tipas formuojasi bendro ekonomikos nuosmukio fone, ir nėra sąlygotas nei sezoninio, nei struktūrinio nedarbo. Ekonomikos nuosmukio erdvėje, esant žemai darbo jėgos paklausai visose gamybos veiklose tiek gamybinėje sferoje, tiek teritoriniu atžvilgiu, susidaro darbo vietų trūkumas; jis sąlygoja užimtumo mažėjimą ir didina nedarbą. Dėl to ciklinis (konjunktūrinis) nedarbas dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos trūkumo. Bendras ekonomikos pakilimas eliminuoja šio tipo nedarbą. Apibendrinant galima teigti, kad frikcinis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, nes net visiško užimtumo metu esama nedarbo, susijusio su darbo sąlygų ir vietos keitimu ir pan., todėl dauguma ekonomikos studijų autorių ilgą laiką naudojo natūralaus nedarbo lygio sąvoką. 4. Nedarbo kitimo tendencijos 2000 – 2010 metais 4. 1 2000 – 2007 metų Lietuvos nedarbo lygis procentais Šioje schemoje matome kaip keičiasi nedarbo lygis nuo 2000 metų iki 2007 metų. Mažiausias nedarbo lygis, per šiuos metus, buvo pasiektas 2007 metais 4,1proc., o didžiausias 2001 metais 17,4 proc. Nuo 2001 metų iki 2007 metų nedarbo lygis vis mažėjo. 4. 2 Nedarbas 2004–2009 m. Vis sunkiau darbą rasti jauniems, darbo patirties neturintiems asmenims. Dėl to didėja jaunimo (15–24 metų) nedarbo lygis, kuris, išankstiniais duomenimis, 2009 m. išaugo iki 29,3 procento ir pasiekė 2000–2001 m. nedarbo lygį. Žemiausias jaunimo nedarbo lygis buvo 2007 m. – 8,2 procento. Kas 11-as jaunas žmogus 2009 m. buvo bedarbis, o prieš metus – kas 24-as. Statistikos departamento vertinimais, mažėja užimtų gyventojų skaičius. 2009 m. dirbo 1 mln. 416 tūkst. gyventojų, arba 104 tūkst. mažiau nei 2008 m. Ypač užimtųjų skaičius sumažėjo ketvirtąjį 2009 m. ketvirtį – iki 1384 tūkst. Darbo jėgai priskiriamų asmenų 2009 m. buvo 1 mln. 641 tūkst., per metus tokių asmenų skaičius išaugo 26 tūkst. Gyventojų aktyvumo lygis 2009 m. buvo 69,8 procento. 4. 3 Nedarbas 2009–2010 m. ketvirčiais Statistikos departamento vertinimais, bedarbių skaičius, didėjęs nuo antrojo 2008 m. pusmečio, trečiąjį 2010 m. ketvirtį sumažėjo ir buvo 292 tūkst., t. y. 5,2 tūkst., arba 1,7 procento, mažiau nei antrąjį 2010 m. ketvirtį. Gyventojų užimtumo statistinio tyrimo vertinimais, trečiąjį 2010 m. ketvirtį kas antras bedarbis (55,6 proc.) turėjo vidurinį arba vidurinį su profesine kvalifikacija išsilavinimą, kas šeštas (16 proc.) – aukštąjį arba aukštesnįjį ir kas devintas (11,5 proc.) – pagrindinį išsilavinimą. Trečiąjį 2010 m. ketvirtį 42,2 procento visų bedarbių sudarė ilgalaikiai bedarbiai, tai yra asmenys, ieškantys darbo vienus metus ar ilgiau. Ilgalaikių bedarbių skaičius trečiąjį 2010 m. ketvirtį padidėjo iki 123,1 tūkst., tai 2,4 procento (2,9 tūkst.) daugiau nei antrąjį 2010 m. ketvirtį. Lietuvos darbo biržos duomenimis, trečiąjį 2010 m. ketvirtį buvo apie 319,9 tūkst. registruotų bedarbių, tai yra 4,6 tūkst., arba 1,4 procento, mažiau nei antrąjį 2010 m. ketvirtį. Gyventojų užimtumo statistinio tyrimo vertinimais, trečiąjį 2010 m. ketvirtį šalies ūkyje dirbo 1 mln. 351 tūkst. gyventojų, jų skaičius, palyginti su antruoju 2010 m. ketvirčiu, padidėjo 23,2 tūkst., arba 1,7 procento. Per ketvirtį užimtų gyventojų skaičius daugiausia padidėjo statyboje – 6,5 procento (5,7 tūkst.), pramonėje – 1,9 procento (4,5 tūkst.). 15–64 metų amžiaus gyventojų užimtumo lygis trečiąjį 2010 m. ketvirtį sudarė 58,5 procento, per ketvirtį jis padidėjo 1,8 procentinio punkto. Vyrų užimtumo lygis vis dar išlieka žemesnis negu moterų: trečiąjį 2010 m. ketvirtį 15–64 metų amžiaus vyrų užimtumo lygis sudarė 58, moterų – 59 procentus. 4. 4 NEDARBO LYGIO POKYČIAI TREČIĄJĮ 2010 M. KETVIRTĮ Trečiąjį 2010 m. ketvirtį nedarbo lygis šalyje siekė 17,8 procento Statistikos departamento atliekamo gyventojų užimtumo statistinio tyrimo vertinimais, trečiąjį 2010 m. ketvirtį nedarbo lygis šalyje buvo 17,8 procento, arba 0,5 procentinio punkto mažesnis nei antrąjį 2010 m. ketvirtį. Trečiąjį 2010 m. ketvirtį, palyginti su antruoju 2010 m. ketvirčiu, vyrų nedarbo lygis sumažėjo 2 procentiniais punktais ir buvo 20,3, moterų – padidėjo 0,9 procentinio punkto ir buvo 15,3 procento. Mieste nedarbo lygis trečiąjį 2010 m. ketvirtį siekė 15,8, kaime – 22,6 procento. Jaunimo (15–24 metų amžiaus asmenų) nedarbo lygis trečiąjį 2010 m. ketvirtį sumažėjo 1,6 procentinio punkto ir buvo 35,5 procento. 4. 5 2010 metų lapkričio mėnesio nedarbo apžvalga Registruotas nedarbas - 13,9 proc. Gruodžio 1 d. šalies teritorinėse darbo biržose buvo registruota 300,6 tūkst. bedarbių, arba 13,9 proc. visų darbingų šalies gyventojų – tai 0,3 proc. punkto mažiau nei praėjusį mėnesį. Lapkričio mėnesį į darbo biržas kreipėsi 20,4 tūkst. darbo ieškančių asmenų. Darbdaviai registravo 15,7 tūkst. darbo pasiūlymų. Per lapkričio mėnesį, tūkst. (proc.) 2010 2009 Pokytis Įregistruota bedarbių 20,4 29,8 -31,7% Įregistruota laisvų darbo vietų 15,7 8,0 96,0% iš jų neterminuotam darbui 11,0 5,5 99,2% Įdarbinta asmenų 16,2 9,5 71,4% iš jų pagal neterminuotas darbo sutartis 11,6 7,0 65,2% Nusiųsta į aktyvias darbo rinkos politikos priemones 3,7 4,6 -20,5% Paskirta nedarbo draudimo išmokų 9,0 13,9 -35,4% Nuo metų pradžios: 2010 2009 Pokytis Įregistruota bedarbių 283,3 341,7 -17,1% Įdarbinta asmenų 178,2 113,4 57,1% Nusiųsta į priemones 57,5 44,5 29,3% Mėnesio pabaigoje: 2010 2009 Pokytis Įregistruota bedarbių 300,6 251,0 19,7% iš jų: moterų 136,8 (45,5) 107,4 (42,8) vyrų 163,8 (54,5) 143,7 (57,2) dalyvaujančių laikino užimtumo priemonėse 35,1 22,0 59,7% ilgalaikių bedarbių 120,2 30,5 294,4% gaunančių nedarbo draudimo išmokas 45,6 71,1 -35,9% Bedarbių santykis su darbingo amžiaus gyventojais: 13,9 11,7 2,2 5. 2010 metų darbo rinkos prognozė Lietuvos darbo birža, siekdama atskleisti ir numatyti galimus darbo rinkos pokyčius, nuo 1995 m., kasmet atlieka ateinančių metų darbo jėgos užimtumo prognozę pagal metodiką, parengtą kartu su Švedijos nacionalinės darbo rinkos tarnybos ekspertais. 2010 metų darbo rinkos prognozė atlikta remiantis darbdavių apklausos rezultatais, įvertinus darbo rinkos ir makroekonominių rodiklių tendencijas. Rengiant prognozę buvo apklausta 4,6 tūkst. darbdavių. Tarp apklaustųjų 57 proc. sudarė paslaugų, 25 proc. pramonės, 10 proc. žemės ūkio ir 8 proc. statybos sektoriaus įmonės. Daugiausiai (96 proc.) apklausta smulkaus ir vidutinio verslo atstovų. Nedarbo lygio augimas sustos, tačiau išliks aukštas nedarbo lygis Nedarbo lygis tam tikrą laiką toliau auga net ir prasidėjus ekonomikos atsigavimui. Nors ūkio atsigavimo laukiama jau antroje 2010 metų pusėje, nedarbas Lietuvoje gali didėti iki 2011 metų. Todėl prognozuojama, jog nedarbo lygis Lietuvoje tebeaugs ir 2010 m., nors ekonomikos plėtra jau bus teigiama, tačiau augimas nebebus toks ženklus kaip 2009 m. 2010 m. vidutinis registruotas nedarbas sudarys 12-13 proc. Teritoriniai nedarbo skirtumai nesikeis Aukščiausio ir žemiausio nedarbo lygio santykis išliks 2010 m. apie 3 kartus. Labiausiai per ateinančius metus nedarbas išaugs Mažeikių, Šalčininkų ir Telšių rajonuose – prognozuojama, kad šiuose miestuose vidutinis metinis nedarbas viršys 15 proc. Žemiausias nedarbas bus Kėdainiuose, Trakuose ir Pakruojyje (iki 8 proc.). Bus ryškūs teritoriniai nedarbo skirtumai Didžiuosiuose miestuose nedarbas ženkliai nebeaugs. Vidutinis metinis nedarbo lygio augimas didžiuosiuose miestuose bus apie 2-3 proc. Tik Kaune nedarbo lygis nesikeis t.y. išliks kaip ir 2009 m. Situacija darbo rinkoje liks įtempta Prognozuojama, apie 360 - 370 tūkst. registruotų bedarbių per 2010 m. Vyrų nedarbo lygis bus nežymiai aukštesnis negu moterų. Darbo jėgos paklausa 2010 metais bus mažesnė, nei galinčių konkuruoti darbo rinkoje Steigiamų darbo vietų skaičius 2010 m. jau turėtų didėti. Naujų darbo vietų Lietuvoje 2009 m. buvo registruojama mažiau, o ieškančių darbo gausėjo. Daugiausia naujų darbo vietų bus įsteigta privačiame sektoriuje mažose įmonėse. Darbdavių apklausos parodė, jog 2010 m. darbo pasiūlymų labiausiai mažės statybų sektoriaus įmonėse. Ženklus darbo vietų mažėjimas numatomas valstybinėse paslaugų įmonėse: 2010 m. įgyvendinamos reformos ir pertvarkymai skaudžiai palies nemažą dalį dirbančiųjų valstybiniame sektoriuje. Teigiamas darbo vietų steigimo balansas prognozuojamas • maisto produktų gamyboje; • medienos gaminių gamyboje; • miškininkystėje ir medienos ruošoje; • metalo gaminių, išskyrus mašinas ir įrenginius, gamyboje; • mašinų ir įrangos remonto srityse; • drabužių siuvime(gamyboje). Neigiamas darbo vietų steigimo balansas numatomas • viešojo valdymo, gynybos srityse; • socialinio darbo ir žmonių sveikatos priežiūros paslaugose; • pastatų statyboje; • švietime; • transporto priemonių ir įrangos gamyboje. Didės darbo vietų steigimas smulkaus verslo privačiose įmonėse Beveik pusė visų darbo pasiūlymų – paslaugų sektoriuje. Apie trečdalis darbo pasiūlymų bus iš pramonės sektoriaus, likę pasiūlymai bus iš statybos bei žemės ūkio sektoriaus. Su darbuotojų mažinimo problema susidurs tiek mažos, tiek didelės kompanijos, tačiau didesni atleidimai numatomi stambiose įmonėse. Įsidarbinimo galimybės 2010 m. Mažės nekvalifikuoto darbo ir žemos kvalifikacijos darbuotojų poreikis. 2010 metais nedarbas pirmiausia gresia mažiau kvalifikuotiems ir prasčiau apmokamiems darbuotojams. Didesnės įsidarbinimo galimybės 2010 m. numatomos šiems specialistams: gydytojams, pardavimo ir draudimo vadybininkams, šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo inžinieriams, bus paklausūs ir anglų kalbos mokytojai. Tarp darbininkų paklausiausi bus tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojai (turintys ADR pažymėjimus), barmenai -padavėjai, suvirintojai dujomis ir elektra (sudėtingų konstrukcijų virinimas, tiltams, rezervuarams , slėginių vamzdynų, slėginių indų), mėsininkai bei metalinių konstrukcijų montuotojai. 6. Lyginamoji analizė su Latvija ir Estija 1998-2010 metais Šia savo referato dalimi sieksime parodyti Baltijos šalių nedarbo lygio kitimo panašumus ir skirtumus. Rodiklių gavimo šaltiniai – Baltijos šalių statistikos, taip pat Eurostat duomenys. Tyrimo laikotarpis pasirinktas nuo 1998 m. iki 2010 m. Šio laikotarpio pasirinkimą lėmė tyrimui reikalingų oficialiai skelbiamų duomenų palyginamumas ir patikimumas. Baltijos šalių nedarbo lygio tendencijos nagrinėjamu laikotarpiu buvo labai panašios, todėl pagal jų kitimą visą laikotarpį galima sąlyginai suskirstyti į tris laikotarpius (žiūrėti 6 pav.). Pirmam laikotarpiui (1998 – 2001 m.) būdinga tai, kad Baltijos šalių nedarbo lygis didėja (išskyrus Latviją). Antram laikotarpiui (2001 – 2007 m.) būdinga tai, kad Baltijos šalių nedarbo lygis palaipsniui mažėja (išskyrus Lietuvos, jos nedarbo lygis didėjo iki 2002 m.). Trečiu laikotarpiu (2007 – 2010 m.) nedarbo lygis Baltijos šalyse sparčiai didėjo. 6 pav. Nedarbo lygis Baltijos šalyse 1998-2009 m.2 Pirmu laikotarpiu nedarbo lygis Lietuvoje ir Estijoje didėjo, dėl ekonomikos augimo lėtėjimo, taip pat trumpalaikio ekonomikos nuosmukio. Antru laikotarpiu nedarbo lygis Baltijos šalyse mažėjo dėl ekonomikos augimo, kurį sąlygojo struktūrinės reformos ir įgyvendintos makroekonominio stabilizavimo priemonės, taip pat sėkminga Baltijos šalių ekonomikos integracija į Vakarų rinkas. Trečiu laikotarpiu nedarbo lygis Baltijos šalyse staigiai išaugo. Nedarbo lygio staigų pokytį lėmė ekonominė krizė, kuri prasidėjo 2008 m. ir pasireiškia BVP mažėjimu. Pažymėtina, kad pateikti duomenys rodo užregistruotą nedarbo lygį, kuris dėl įvairių priežasčių (socialinių, psichologinių, ekonominių ir kt.) gali neatitikti realaus bedarbių skaičiaus šalyse. Taip šiek tiek skiriasi Eurostat ir šalių Statistikos departamentų pateikiami duomenys, todėl šiame darbe nagrinėsime šalių Statistikos departamentų duomenis. Toliau bus aptariamos atskirų Baltijos šalių statistikos. 6. 1 Nedarbo lygis Lietuvoje (1998 – 2009 m.) Kaip matyti pateiktame paveiksle (žiūrėti 7 pav.), Lietuvos gyventojų nedarbo lygis nuo 1998 m. iki 2009 m. kilo, krito ir vėl kilo. 7 pav. Nedarbo lygis Lietuvoje3 Nedarbo lygis Lietuvoje nuo 1998 m. iki 2001 m. pakilo 4,2 procentiniais punktais, t.y. nuo 13,4% iki 17,6%. Vėliau iki 2007 m. nedarbo lygis Lietuvoje palaipsniui mažėjo. Nuo 2001 m. iki 2002 m. sumažėjo 3,6 procentiniais punktais, nuo 2002 m. iki 2003 m. sumažėjo 1,5 procentiniais punktais, nuo 2003 m. iki 2004 m. sumažėjo 1 procentiniu punktu, nuo 2004 m. iki 2005 m. sumažėjo 3,1 procentiniu punktu, nuo 2005 m. iki 2006 m. sumažėjo 2,7 procentiniais punktais ir nuo 2006 m. iki 2007 m. sumažėjo 1,3 procentiniais punktais. Iš viso nuo 2001 m. iki 2007 m. nedarbo lygis Lietuvoje sumažėjo 13,2 procentiniais punktais, t.y. nuo 17,6% iki 4,4%. Nuo 2007 m. iki 2010 m. (dabartiniais duomenimis 2010 m. III ketvirtį nedarbo lygis Lietuvoje buvo 17,8%4) pastebimas staigus nedarbo lygio augimas. Nuo 2007 m. iki 2010 m. nedarbo lygis šalyje pakilo net 13,4 procentiniais punktais. Nuo 2007 m. iki 2008 m. nedarbo lygis padidėjo 1,5 procentiniais punktais, nuo 2008 m. iki 2009 m. 8 procentiniais punktais ir nuo 2009 m. iki 2010 m. 3,9 procentiniais punktais. Reikia paminėti, kad darbe nagrinėjamu laikotarpiu 2007 m. nedarbo lygis Lietuvoje buvo tik 4,4%, t.y. mažiausias per nagrinėjamą laikotarpį, 2010 m. nedarbo lygis buvo didžiausias, 17,8%. Pastebėtina, kad staigiausias šuolis įvyko 2008-2009 m. laikotarpiu, kai nedarbo lygis šalyje padidėjo net 7,5 procentiniais punktais. 6. 2 Nedarbo lygis Latvijoje (2002 – 2010 m.) Pateiktame paveiksle (žiūrėti 8 pav.) pateikti Latvijos statistikos departamento duomenys, apie Latvijos gyventojų nedarbo lygio pakyčius. 8 pav. Latvijos gyventojų nedarbo lygis5 Iš paveikslo matyti, kad kaip ir Lietuvoje nuo 2002 m. iki 2007 m. nedarbo lygis šalyje palaipsniui mažėjo. Nuo 2002 m. iki 2003 m. nedarbo lygis sumažėjo 1 procentiniu punktu, nuo 2003 m. iki 2004 m. sumažėjo 0,3 procentiniais punktais, nuo 2004 m. iki 2005 m. sumažėjo 1,1 procentiniu punktu, nuo 2005 m. iki 2006 m. sumažėjo 1,2 procentiniais punktais ir nuo 2006 m. iki 2007 m. sumažėjo 0,5 procentiniais punktais. Iš viso nuo 2002 m. iki 2007 m. nedarbo lygis Latvijoje sumažėjo 3,9 procentiniais punktais. Nuo 2007 m. iki 2010 m. matomas staigus nedarbo lygio augimas. Nuo 2007 m. iki 2010 m. nedarbo lygis Latvijoje padidėjo 9,9 procentiniais punktais. Nuo 2007 m. iki 2008 m. nedarbo lygis padidėjo 1,3 procentiniais punktais, nuo 2008 m. iki 2009 m. 7,2 procentiniais punktais ir nuo 2009 m. iki 2010 m. nedarbo lygis padidėjo 1,4 procentiniais punktais. Žemiausias nedarbo lygis Latvijoje buvo 4,5% 2007 m., didžiausias 14,4% 2010 m. Kaip ir Lietuvoje, staigiausias nedarbo lygio pakilimas buvo 2008 - 2009 m. laikotarpiu, kada nedarbas padidėjo 7,2 procentiniais punktais. 6. 3 Nedarbo lygis Estijoje (2008 – 2009m.) Paveiksle pateikiami nedarbo lygio pokyčiai Estijoje, pagal Estijos statistikos departamento duomenis (žiūrėti 9 pav.). 9 pav. Nedarbo lygis Estijoje6 Nedarbo lygis Estijoje nuo 1998 m. iki 2000 m. pakilo 3,8 procentiniais punktais, t.y. nuo 9,9% 1998 m. iki 13,7% 2000 m. Nuo 2000 m. iki 2007 m. nedarbo lygis šalyje sumažėjo 9 procentiniais punktais, t.y. nuo 13,7% 2000 m. iki 4,7% 2007 m. Nuo 2000 m. iki 2001 m. nedarbo lygis sumažėjo 1 procentiniu punktu, nuo 2001 m. iki 2002 m. 2,3 procentiniais punktais, nuo 2002 m. iki 2003 m. 0,3 procentiniais punktais, nuo 2003 m. iki 2004 m. 0,4 procentiniais punktais, nuo 2004 m. iki 2005 m. 1,7 procentiniais punktais, nuo 2005 m. iki 2006 m. 2,1 procentiniu punktu ir nuo 2006 m. iki 2007 m. 1,2 procentiniais punktais. 2007 – 2009 m. laikotarpiu pastebimas nedarbo lygio šalyje augimas. Šiuo laikotarpiu nedarbas išaugo iki 13,9%. Nuo 2007 m. iki 2008 m. nedarbo lygis padidėjo 0,9 procentiniais punktais ir nuo 2008 m. iki 2009 m. padidėjo dar 8,3 procentiniais punktais. Žemiausias nedarbo lygis Estijoje pastebimas 2007 m. 4,7%, didžiausias – 2009 m.., kuomet nedarbo lygis siekė 13,9%. Kaip ir Lietuvoje bei Latvijoje, staigiausias nedarbo lygio pakilimas buvo 2008 - 2009 m. laikotarpiu, kada nedarbas padidėjo 8,3 procentiniais punktais. 6. 5 Išvados Nedarbo lygis Baltijos šalyse didėjo ir mažėjo beveik tais pačiais laikotarpiais. Žemiausias nedarbo lygis šalyse buvo pastebimas 2007 m., didžiausias nedarbo lygis buvo 2010 m. (išskyrus Estiją, nes šalies Statistikos departamentas po kol kas nėra pateikęs 2010 m. nedarbo lygio statistikos, todėl dabartiniais duomenimis aukščiausias nedarbo lygis Estijoje buvo 2009 m.). Nedarbo lygis 2008 m. pradėjo didėti visose Baltijos šalyse. Visose trijose Baltijos šalyse, staigiausias nedarbo lygio pakilimas buvo 2008 – 2009 m. laikotarpiu. 7. Užimtumo reguliavimas pagal mokslininkus Taigi, kaip jau žinoma iš anksčiau pateiktos medžiagos, neoklasikų nuomone, nedarbas atsiranda ne dėl to, kad rinkos mechanizmas yra neefektyvus, o todėl, kad jo funkcionavimas yra ribojamas (darbo sąnaudų neatitinkantis darbo užmokestis; nelanksti darbo apmokėjimo politika; santykinai aukštos nedarbo pašalpos; menkas darbo jėgos mobilumas). Remiantis šiais fundamentaliais teiginiais, pateikiamos ir atitinkamos užimtumo politikos priemonės. Neoklasikų nuomone, nereikalingos valstybinės užimtumo programos, darbo vietų išsaugojimo finansavimas ir pan., o būtina apriboti tik tai, kas trukdo laisvajai rinkai funkcionuoti. Nereikia nustatyti minimalaus darbo užmokesčio, privalu mažinti nedarbo pašalpas, apriboti profsąjungų įtaką darbo užmokesčio dydžiui ir užimtumui nustatyti, sumažinti tautinių mažumų diskriminaciją. Siekiant sumažinti struktūrinį nedarbą, reikėtų tobulinti įdarbinimo įstaigų informacinę sistemą (apie laisvas darbo vietas ir jo ieškančiuosius), organizuoti profesinį mokymą bei suaugusiųjų permokymą. Pagal Dž. Keinso teoriją, pati rinka užimtumo problemos išspręsti negali. Kadangi nedarbo priežastis yra nepakankama bendroji prekių ir paslaugų paklausa, todėl, norėdama sumažinti nedarbą, valstybė turi imtis priemonių, didinančių bendrąją paklausą. Tai galima pasiekti mažinant mokesčius (jų sąskaitą įmonėse kuriant darbo vietas) ir didinant vyriausybės išlaidas (teikiant valstybinių užsakymų firmoms, subsidijų atskiroms darbuotojų grupėms, skatinant viešųjų darbų organizavimą ir kt.). Šios dvi priešingos koncepcijos užimtumo politikai turėjo svarbią reikšmę: atskirais laikotarpiais viena ar kita dominavo. Nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo valstybės vaidmuo buvo palyginti pasyvus, todėl, ekonomistų nuomone, dominavo neoklasikinė užimtumo politikos koncepcija. Po Antrojo pasaulinio karo, ypač Europos šalyse, sustiprėjo profsąjungų judėjimas, augo socialiniai fondai, plačiai buvo diskutuojamos ir realizuojamos įvairios socialinės apsaugos programos. Užimtumo programos bei politika tapo jų dalimi. Vėliau vėl pradeda dominuoti neoklasikinė užimtumo politikos samprata, mažėja valstybės poveikis darbo rinkai. Ypač tai būdinga JAV. Užimtumo politikos formavimą komplikuoja būtinumas derinti efektyvias priemones ekonominiu, bet dažnai nepriimtinas socialiniu atžvilgiu. Todėl, nors daugelis išsivysčiusių šalių (Vokietija, D. Britanija ir kt.) turi ilgą užimtumo reguliavimo istoriją, bet visgi užimtumo problemos nuolat svarstomos jų vyriausybių ir tvirtinamos parlamentų. Tarptautiniu mastu užimtumo ir nedarbo klausimus reguliuoja tarptautinė nedarbo organizacija (TDO), įkurta 1919 metais. Daugelyje valstybių pagrindinės valstybinės užimtumo ir darbo rinkos politikos kryptys yra šios: • Užimtumo stabilizavimo ir žemo infliacijos lygio suderinimas; • Darbo jėgos paklausos ir pasiūlos atitikimo maksimizavimas; • Pastovus ilgalaikio nedarbo mažinimas; • Aktyvios politikos kryptingumo užtikrinimas; • Nuolatinis įdarbinimo tarnybų ir informacinės sistemos darbo tobulinimas. Nedarbo atžvilgiu valstybės politika gali būti dvejopa: aktyvi ir pasyvi. Pasyvi politika – visuma finansinių priemonių, kuriomis siekiama sušvelninti nedarbo pasekmes, pirmiausia – pajamų praradimą. Taigi, svarbiausia pasyviosios politikos priemonė yra bedarbio pašalpos. Valstybės įstatymais garantuojamos bedarbio pašalpos sušvelnina ekonomines nedarbo pasekmes. Tačiau visose šalyse bedarbio pašalpų mokėjimas yra griežtai reglamentuotas, ir ne kiekvienas praradęs darbą, gali ją gauti. Pašalpos dydis sudaro tik dalį darbo užmokesčio, kurį gaudavo darbuotojas paskutinėje darbovietėje. Jos dydis ir mokėjimo trukmė gali priklausyti nuo šeimyninės padėties, amžiaus ir kitų veiksnių. Mokslininkų nuomone, negalima mokėti didelių pašalpų, nes tai stabdo darbo paieškas. Būtinas kompromisas tarp žmonių skatinimo dirbti ir palengvinimo gyventi nedarbo atveju. Prie pasyvios politikos priemonių galima priskirti ir darbo jėgos (darbuotojų) ankstesnį išleidimą į pensiją. Ši priemonė taikoma Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse. Tačiau ji brangiai kainuoja. Aktyvioji politika – įvairių ekonominių ir organizacinių priemonių, leidžiančių sumažinti nedarbo mastą, panaudojimas. Ji gali daryti poveikį darbo jėgos paklausai, darbo jėgos pasiūlai bei darbo rinkos mechanizmo funkcionavimui. Aktyvios politikos priemonės skirstomos į: 1. Makroekonomines, t.y. bendras ūkio stabilizavimo priemones, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai geriną situaciją darbo rinkoje; 2. Specialias užimtumo politikos priemones. Naudodama makroekonomines priemones, vyriausybė didina bendrąją prekių ir paslaugų, taip pat darbo jėgos paklausą, tuo mažindama nedarbą, ypač ekonomikos nuosmukio sąlygomis. O štai specialios užimtumo politikos priemonės nukreiptos į laikinojo ir struktūrinio nedarbo mažinimą. Paprastai taikomos šios priemonės: • Įvairios atskirų darbuotojų grupių darbo užmokesčio subsidijos; • Bedarbių perkvalifikavimo finansavimas; • Socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas; • Įdarbinimo įstaigų veiklos tobulinimas; • Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimas. Tačiau kai kurios ekonomistų vertinamos gan prieštaringai: pavyzdžiui, darbo užmokesčio palaikymas (subsidijavimas). Viena vertus, tai leidžia palaikyti dalies darbuotojų užimtumą, jie netampa bedarbiais, padidėja darbo rinkos stabilumas. Kita vertus, darbo užmokesčio subsidijavimas lemia neefektyvią įmonių veiklą, paslėpto nedarbo atsiradimą. Laisvosios rinkos šalininkai kritikuoja ir įvairias užimtumo programas (jaunimo, žemės ūkyje), nes ilguoju laikotarpiu jų efektyvumas nėra didelis. Kritikuojamas ir valstybės remiamų gyventojų socialinių grupių išskyrimas. Juos esą geriau įdarbinti, nes dalį darbo užmokesčio jiems mokėtų valstybė. Tačiau dėl to kiltų užimtumo diskriminacija. Svarbus vaidmuo užimtumo politikoje tenka profesiniam mokymui ir perkvalifikavimui. Tuo siekiama: 1. Suteikti arba patobulinti profesinę kvalifikaciją žmonių, konkuruojančių darbo rinkoje. Šis mokymas turi formuoti naują darbo pasiūlos kokybę, atitinkančią darbo paklausą. Tai vienas iš struktūrinio nedarbo švelninimo būdų. 2. Į mokymo programas įtraukti tam tikrą piliečių skaičių. To siekiama dėl šių priežasčių: • Nedirbančiojo įtraukimas į mokymo programas reiškia ko profesinės kvalifikacijos pagerinimą, galimybių įsidarbinti išplėtimą; • Sumažinti galimybę tapti bedarbiu ateityje; • Nedirbančiojo įtraukimas į mokymo programas leidžia jam išlaikyti ryšį su visuomene. Tinkamai organizuotas nedirbančiųjų žmonių mokymas, esant aukštam struktūriniam nedarbui, ne tik sušvelnina nedarbo pasekmes, bet ir paruošia darbo jėgą ekonominiam augimui. Norėdama sušvelninti situaciją darbo rinkoje ir sumažinti nedarbą, vyriausybė savo įstatymais gali veikti darbo jėgos pasiūlą ir paklausą, siekti jų subalansuotumo. Darbo jėgos pasiūlą galima sumažinti šiomis priemonėmis: • Apriboti pensinio amžiaus žmonių, gaunančių pensijas, darbo jėgos pasiūlą. Tai galima pasiekti didinat pensijas; • Skatinti priešpensinio amžiaus žmones išeiti į pensiją, tačiau tai gali sau leisti tik turtingos šalys; • Apriboti besimokančio jaunimo darbą, mokant jiems didesnes stipendijas ar tiesiog ribojant besimokančių galimybę dirbti pagal samdos sutartį; • Pratęsti mokymosi laiką; • Įvesti nenutrūkstamą daugumos darbuotojų mokymosi ir tobulinimo sistemą. Šalyse, kur yra didžiulis savanoriškas nedarbas, aktuali darbo pasiūlos skatinimo problema. Darbo jėgos pasiūlą galima didinti: • Tobulinant informaciją apie laisvas darbo vietas. Geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti laikinąjį ir struktūrinį nedarbą. • Skatinti darbo jėgos mobilumą; • Tobulinti deficitinių profesijų darbuotojų paruošimą, perkvalifikuoti nepaklausių profesijų darbuotojus; • Mažinti pajamų mokestį; • Riboti bedarbio pašalpų dydį, kuris skatintų darbo paieškas, ir pan. Darbo jėgos paklausą firmos gali padidinti, jei joms teikiamos investicijų subsidijos arba mažinami mokesčiai. Be to, įvairiose šalyse plačiai praktikuojama vidutinės darbo laiko trukmės mažinimo politika. Ji gali būti vykdoma įvairiais būdais: • Mažinant savaitės darbo laiko trukmę; • Didinant atostogų trukmę; • Naikinant viršvalandžius; • Vieną darbo etatą padalijant keliems darbuotojams ir kt. Svarbų vaidmenį mažinant nedarbą vaidina smulkaus ir vidutinio verslo organizavimas ir skatinimas. Papildomų darbo vietų kūrimas tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu. Nedirbantys darbo bedarbiai ar samdomi darbuotojai, gaunantys mažą darbo užmokestį, bet turėdami nors ir menką pradinį kapitalą ar gaudami lengvatinius kreditus, patys steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Dabartiniu metu pastovų užimtumo augimą išsivysčiusiose šalyse užtikrina tiktai paslaugų sfera. Čia labiau tinka mažosios ūkininkavimo formos, lanksčiau prisitaikančios prie specifinių ir individualių vartotojo poreikių. Mokslininkų duomenimis, darbo vietų skaičius paslaugų sferoje didėja maždaug 3 kartus sparčiau negu pramonės šakose. Iš esmės būtent ji ir formuoja darbo jėgos paklausą. Mokslininkų nuomone, nors pasyvios ir aktyvios užimtumo politikos tikslai ir priemonės labai skiriasi, tačiau jos vienos kitoms neprieštarauja. Šių priemonių tarpusavio santykis atskirose šalyse skiriasi ir kinta priklausomai nuo situacijos darbo rinkoje, ekonominių ir politinių nuostatų. Įvairių priemonių naudojimas irgi gali duoti skirtingus rezultatus. Moksliniai tyrinėjimai rodo, kad pasaulinėje praktikoje nėra universalių receptų efektyviai užimtumo politikai rengti. Todėl, rengiant užimtumo programą konkrečioje šalyje, pirmiausia būtina įvertinti tos šalies darbo rinkos situaciją ir jos kitimo tendencijas bei bendrą ekonominę situaciją. Užimtumo politika negali būti atskirta nuo šalies ekonominės politikos. Lietuvoje naudojamos ir pasyvios, ir aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, vis didesnį dėmesį skiriant pastarosioms. Toliau siekiant mažinti nedarbą Lietuvoje, būtina naudoti priemones, kurios padėtų: • Plėtoti gamybos ir eksporto augimą, nes tai skatina ir paslaugų sferos plėtimą, didina užimtumą; • Legalizuoti paslėptą užimtumą. Todėl reikia gerinti verslo aplinką: mažinti pelno, patento ir kitų mokesčių tarifus, taikyti lengvatas. Tai skatintų naujų firmų, taigi ir darbo vietų, kūrimą; • Didinti darbo jėgos mobilumą. Lietuvoje labai dideli nedarbo lygio regioniniai skirtumai, kurių viena iš priežasčių – nežymi teritorinė migracija. Darbo jėgos mobilumą galėtų padidinti lengvatinės paskolos gyvenamajam plotui įsigyti; • Kurti teigiamą įsidarbinimo įstaigų įvaizdį. Daugelis bedarbių ir darbdavių į minėtas įstaigas nesikreipia, nes nesitiki sulaukti realios pagalbos; • Sudaryti sąlygas psichologinei bedarbių paramai. Tai galėtų būti bedarbių klubai, kuriuose bendraudami bedarbiai nebūtų vieniši. 8. Vykdomos politikos analizė Norint atrasti galimas alternatyvas problemos sprendimui, kurios sumažintų nedarbo lygį bei skatintų užimtumą, būtina atsižvelgti į vykdomą politiką bei įvertinti jos pasiektus rezultatus. Šioje referato dalyje siekiama išsiaiškinti kokių viešosios politikos priemonių buvo imtasi nedarbo lygio mažinimui ir užimtumo skatinimui. 8. 1 Užimtumo rėmimo politika Taigi, svarbiausias Lietuvos Respublikos Vyriausybės užimtumo politikos tikslų, suderintų su Europos užimtumo strategijos nuostatomis, įgyvendinimo įrankis yra 2008 metų spalio 1 d. patvirtinta Nacionalinė Lisabonos strategijos įgyvendinimo 2008–2010 metų programa (Žin., 2008, Nr. 124-4718), kurios vienas iš skyrių yra „III. Užimtumo politikos įgyvendinimas“. Šios programos tikslas - didinti konkurencingumą ir tam nustatyti užimtumo politikos įgyvendinimo uždaviniai: 1. Pritraukti į darbo rinką ir joje išlaikyti kuo daugiau žmonių, skatinant požiūrį į darbą kaip į visą gyvenimą trunkantį ciklą ir didinant darbo patrauklumą; 2. Modernizuoti darbo rinką, didinant darbo santykių lankstumą ir užimtumo garantijas, stiprinant socialinių partnerių vaidmenį; 3. Užtikrinti darbo jėgos pasiūlos atitiktį paklausai, plėtojant ir didinant investicijas į žmogiškąjį kapitalą. Šios programos įgyvendinimo tikslai pateikti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakyme „Dėl užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių įstaigų prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 metų veiklos tikslų ir uždavinių bei rodiklių jiems pasiekti nustatymo“. 2009 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. A1-34. Taip pat asmenims, ieškantiems darbo, pagal užimtumo rėmimo įstatymą garantuojama, kad bus teikiamos nemokamos informavimo ir konsultavimo paslaugos bei informacija apie laisvas darbo vietas; nemokamos darbo biržos paslaugos įdarbinant; nemokamas aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymas nedarbo atveju; parama darbo vietoms steigti7. 8. 2 Vietinės užimtumo iniciatyvos Kita labai svarbi viešosios politikos užimtumo skatinimo dalis yra vietinės užimtumo iniciatyvos. Įgyvendinami vietinių užimtumo iniciatyvų projektai, padedantys sutelkti vietos bendruomenės socialinių ekonominių partnerių pastangas didinti atskirų savivaldybių, seniūnijų gyventojų užimtumą bei vystyti vietos socialinę ekonominę infrastruktūrą. Tai efektyvus instrumentas, padedantis spręsti bedarbių socialines problemas aukšto nedarbo teritorijose skatinant jose darbo vietų kūrimą. Šie projektai pradėti įgyvendinti nuo 2001 metų, juos finansuojant iš Užimtumo fondo ir valstybės biudžeto lėšų. Per šį laikotarpį įgyvendinus projektus ir panaudojus 57,7 mln. Lt, sukurtos 3442 darbo vietos bedarbiams įdarbinti. Projektų vykdytojams, įgyvendinantiems atrinktus, atitinkančius VUI8 atrankos kriterijus projektus, skiriama negrąžintina finansinė parama (subsidija). Subsidijos vienai darbo vietai steigti dydis negali viršyti 40 Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžių konkurso paskelbimo dieną. Įsteigtos darbo vietos turi būti išsaugomos ne trumpiau kaip 3 metus nuo jų įsteigimo. Siekiant didesnio valstybės paramos lėšų panaudojimo efektyvumo kasmet vertinamas šių projektų įgyvendinimo efektyvumas pagal nustatytą metodiką ir atsižvelgiant į padėtį darbo rinkoje bei iškilusias įgyvendinimo problemas prireikus tikslinamas Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo teisinis reglamentavimas. 2005-2008 metais įgyvendintų projektų efektyvumo vertinimas parodė, kad įdėtos lėšos darbo vietoms steigti sugrįžta į valstybės biudžetą ar Užimtumo fondą per 3 - 4,5 metų. Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimą reglamentuoja LR Užimtumo rėmimo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 73-2762, 2009, Nr.86-3638) bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-499 patvirtintas "Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašą" (Žin., 2009, Nr. 98-4133). 8. 3 Socialinės įmonės Pažymėtinas dar vienas labai svarbus viešosios politikos užimtumo skatinimo momentas: Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. birželio 1 d. priėmė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymą, kuriuo siekiama remti žmonių užimtumą, ypač tų, kuriems sudėtinga prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių. Tai neįgalieji, ilgalaikiai bedarbiai, priešpensinio amžiaus žmonės, asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, vieniši tėvai, auginantys mažamečius vaikus. Vienas pagrindinių socialinių įmonių steigimo tikslas - remti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją bei mažinti jų socialinę atskirtį. Įstatyme įtvirtinta socialinės įmonės samprata ir nustatytos socialinės įmonės statuso įgijimo sąlygos, tikslinės asmenų grupės, kurias įdarbinusios įmonės įgyja teisę į valstybės pagalbą. Šiame įstatyme taip pat nustatomos socialinių įmonių teisės ir pareigos, darbo santykių socialinėse įmonėse ypatumai, reglamentuojama valstybės parama socialinėms įmonėms, šių įmonių kontrolė. Taip pat teritorinės darbo biržos Socialinių įmonių įstatymu yra įpareigotos parengti informaciją socialinės įmonės statuso siekiantiems ar jį turintiems juridiniams asmenims apie darbo biržoje įregistruotus tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, jeigu tokios informacijos pageidaujama. Neįgalieji socialinėse įmonėse gali įsidarbinti savarankiškai. Tikslinėms grupėms priklausančių asmenų (išskyrus neįgaliuosius) įdarbinimo rėmimas socialinėse įmonėse tęsiasi vienerius metus. Savivaldybės ir teritorinės darbo biržos turi teisę teikti rekomendacijas socialinei įmonei dėl konkrečių asmenų, priklausančių tikslinėms grupėms, įdarbinimo. Įsidėmėtina tai, kad socialinėms įmonėms gali būti skiriama šių rūšių Lietuvos Respublikos valstybės pagalba: 1. darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų dalinė kompensacija; 2. subsidija darbo vietoms įsteigti, neįgalių darbuotojų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti; 3. subsidija tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti; Be šių išvardintų valstybės pagalbos rūšių, neįgaliųjų socialinei įmonei gali būti skiriama papildoma šių rūšių valstybės pagalba: 1. subsidija neįgalių darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti; 2. subsidija papildomoms administracinėms ir transporto išlaidoms kompensuoti; 3. subsidija asistento (gestų kalbos vertėjo) išlaidoms kompensuoti. Darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų dalinė kompensacija yra skirta kompensuoti socialinei įmonei papildomas išlaidas, susijusias su tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų darbinių įgūdžių stoka, jų mažesniu darbo našumu ar ribotu darbingumu. Ši kompensacija socialinei įmonei mokama neterminuotai už kiekvieną neįgalų asmenį, o už kiekvieną kitą tikslinei grupei priklausantį asmenį – vienerius metus. Siekiant paskatinti darbdavius steigti darbo vietas ir į jas įdarbinti tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, socialinėms įmonėms gali būti skirtos subsidijos darbo vietoms steigti. Tokia darbo vieta, kurios įrengimui skiriama valstybės pagalba, turi būti išlaikyta ne trumpiau kaip 3 metus. Skiriant subsidiją dengiama iki 70 proc. visų darbo vietai steigti reikalingų išlaidų ir iki 90 proc. išlaidų, reikalingų neįgalaus darbuotojo darbo vietai įsteigti ar pritaikyti. Subsidijos dydis vienai darbo vietai negali viršyti 40 minimalių mėnesinių algų dydžio. Atsižvelgiant į ES reglamentų, reguliuojančių valstybės pagalbos teikimą įmonėms, reikalavimus, Socialinių įmonių įstatyme nustatyta, kad bendras suteiktos finansinės paramos dydis vienai įmonei per trejus iš eilės einančius metus negali viršyti 51750000 litų (15 mln. eurų). Socialinių įmonių gaunamos valstybės pagalbos apskaita vykdoma pagal socialinių įmonių pateiktas ataskaitas apie jų gaunamą valstybės pagalbą iš visų šaltinių. Valstybės pagalbą socialinėms įmonėms teikia teritorinės darbo biržos, vadovaudamosi atskira tvarka, patvirtinta Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. A1-261. Kiekvienu atveju priėmus sprendimą skirti valstybės pagalbą, teritorinė darbo birža ir socialinė įmonė pasirašo sutartį dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos. 2004 gruodžio 15 d. patvirtinta Sutarties dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos tipinė forma. 8. 4 Europos socialinio fondo projektai užimtumo skatinimui Lietuvai, įstojus į Europos Sąjungą, darbo rinkoje pasikeitė situacija. Tas pasikeitimas nebuvo kardinalus, tačiau palaipsniui, įgyvendinant ESF9 projektus, pastebimas užimtumo didėjimas, palyginus su laikotarpiu, kol Lietuva nebuvo ES narė. Europos socialinis fondas (ESF), įkurtas 1957 m., yra pagrindinė Europos Sąjungos priemonė, skirta žmogiškiesiems resursams vystyti ir darbo rinkos funkcionavimui gerinti. Jis remia priemones, siekiančias užkirsti kelią nedarbui ir su juo kovoti bei vystyti žmogiškuosius išteklius. ESF tikslas yra skatinti aukštą užimtumo lygį, lygybę tarp vyrų ir moterų, tvarią plėtrą bei ekonominę ir socialinę sanglaudą. Pagrindinis Fondo tikslas yra teikti finansinę paramą nacionalinių užimtumo veiksmų planams įgyvendinti. Pagrindinės ESF politikos sritys yra: aktyvios darbo rinkos politikos vystymas ir skatinimas; lygių galimybių visiems, patenkantiems į darbo rinką, skatinimas; mokymo, lavinimo ir konsultavimo kaip mokymosi visą gyvenimą politikos dalies skatinimas bei gerinimas; kvalifikuotos ir galinčios prisitaikyti darbo jėgos skatinimas; moterų patekimo į darbo rinką ir dalyvavimo joje gerinimas. 8. 5 Įgyvendinti ESF projektai „Lietuvos darbo biržos administracinių gebėjimų plėtros“ (trukmė 2005 m. vasario 1 d.- 2006 m. sausio 31 d., vertė - 500 000 Lt) bei „Lietuvos darbo biržos paslaugų efektyvumo tyrimų ir personalo kompetencijų tobulinimo“ (trukmė 2004-2006 m.( 22 mėnesiai), vertė – 2.500.000 Lt.) projektai yra svarbūs keliant Lietuvos teritorinių darbo biržos darbuotojų kvalifikaciją ir efektyvinant Lietuvos teritorinių darbo biržų veiklą, tačiau pereisiu prie konkrečių projektų, kurie skatino gyventojų užimtumą. Projektas „Asmenų su negalia integracija į darbo rinką, siekiant išvengti socialinės atskirties“ Siekiant suteikti daugiau galimybių neįgaliesiems įsidarbinti, Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sėkmingai įgyvendino projektą „Asmenų su negalia integracija į darbo rinką, siekiant išvengti socialinės atskirties“. Projektas buvo įgyvendinamas nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. Projekto dėka daugiau kaip 1000 neįgaliųjų suteikta pagalba integruojantis į darbo rinką. 1033 asmenys su negalia dalyvavo 8 valandų "Pasitikėjimo savimi ir profesinės motyvacijos" programoje bei individualiai aptarė savo karjeros planavimą, pakoregavo įsidarbinimo planus ir buvo nukreipti į aktyvias darbo rinkos politikos priemones. 50 asmenų su negalia, kuriems reikalinga psichologo pagalba, buvo nukreipti individualioms psichologo konsultacijoms, kurios padėjo projekto dalyviams labiau atsiskleisti, suprasti savo norus, poreikius, įgyti didesnį pasitikėjimą savo galimybėmis. Šios konsultacijos padėjo dalyviams apsispręsti lankyti kompiuterių, verslo organizavimo pagrindų kursus, studijuoti ekonomiką, mokytis buhalterinės apskaitos ir kitų profesijų. 20 neįgaliųjų, turinčių fizinę negalia, kuriems nustatytas 30-40 % darbingumo lygis dalyvavo profesinės reabilitacijos programoje. Dviejų savaičių trukmės programos metu, kiekvienam programos dalyviui individualiai nustatytas tinkamumas dirbti konkrečioje darbo vietoje, mokytis jiems tinkamos specialybės. Neįgalieji konsultuoti profesinio kryptingumo, tinkamumo, profesinės karjeros planavimo klausimais. Kas trečias šią programą baigęs dalyvis įsidarbino nuolatiniam darbui. Dalyvaujantiems profesinio mokymo programoje asmenims su negalia suteikta galimybė pasirinkti mokymo įstaigą kuo arčiau savo gyvenamosios vietos, buvo mokama mokymo stipendija, kompensuojamos kelionės ir apgyvendinimo išlaidos. Programą baigę neįgalieji, įgijo įvairių profesijų: apskaitininko, pardavėjo, buhalterio, verslo organizatoriaus, internetinio puslapio kūrėjo, C ir D1 kategorijų automobilių vairuotojo ir kt. Įgytoms žinioms įtvirtinti bei darbo įgūdžiams įgyti dalyviai įdarbinti į Užimtumo fondo remiamus darbus. Net 150 asmenų su negalia įgijo paklausias profesijas. 50 neįgaliųjų - ilgalaikių bedarbių, užsiregistravusių teritorinėse darbo biržose ilgiau negu 12 mėnesių, atnaujino profesines žinias bei praktinius įgūdžius. Neįgalieji, dalyvaudami šioje programoje, atnaujino darbo rinkoje paklausias personalinio kompiuterio panaudojimo galimybių, apskaitininko, pardavėjo, socialinio darbuotojo, maisto gamintojo, medienos apdirbimo ir kt. profesines žinias bei praktinius įgūdžius. Nekvalifikuoti asmenys po dviejų savaičių trukmės pažintinių kursų, apsisprendė įsigyti paklausią darbo rinkoje profesiją. Mokymosi laikotarpiu projekto dalyviams buvo mokamos stipendijos, apmokėtos kelionės ir apgyvendinimo išlaidos. Norintiems pradėti savarankiško darbo veiklą, organizuoti verslo pagrindų kursai. Jų metu neįgalieji supažindinti su bedarbiams taikomomis mokesčių lengvatomis, verslo plano rengimo tvarka, darbo biržos teikiama organizacine parama ir kitais aktualiais klausimais. Kas trečias iš 40 programą baigusių dalyvių lengvatinėmis sąlygomis įsigijo verslo liudijimus ir susikūrė sau darbo vietą. Neįgalieji lengvatinėmis sąlygomis įsigijo miško ruošos darbų bei malkų gamybos, variklinių transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto, ūkininko ir kt. verslo liudijimus. Ilgą laiką nedirbę asmenys su negalia dalyvavo viešųjų darbų programoje. Joje 93 projekto dalyviai atnaujino bei įtvirtino darbinius įgūdžius dirbdami socialinio darbuotojo, staliaus, eksploatacijos darbuotojo, remonto, rekonstrukcijos, miško tvarkymo darbus. Viešųjų darbų dėka kas antras programoje dalyvavęs asmuo įsitvirtino nuolatiniam darbui. 137 projekto dalyviai, iš jų 45 profesinį mokymą baigę neįgalieji, dalyvaudami remiamų darbų programoje tobulino darbo įgūdžius tiesiogiai darbo vietoje. Jie dirbo apskaitininko, buhalterio, sekretoriaus referento, visuomenės informavimo specialisto, reklamos gamintojo – montuotojo, dailiųjų amatų mokytojo, juvelyro poliruotojo ir kt. darbus. Padedant grįžti į darbo rinką asmenims, kuriems sunkiausia konkuruoti darbo rinkoje, įsteigta 100 subsidijuojamų darbo vietų ir į jas nuolatiniam darbui įdarbinti projekte dalyvavę asmenys su negalia. Į naujai įsteigtas subsidijuojamas darbo vietas įdarbinti šių profesijų neįgalieji: administracijos darbuotojo, filmuotos medžiagos montuotojo, apskaitininko, projekto vadovo, buhalterio, vadybininko, kurjerio, kompiuterio operatoriaus, šaltkalvio, santechniko, gaterininko, kūriko-operatoriaus, vairuotojo, medienos apdirbėjo, staliaus, pardavėjo-kasininko, siuvėjo, virėjo ir kt. Šios programos dėka asmenims su negalia įsteigtos nuolatines darbo vietos ir į jas įdarbinti neįgalieji, nenustatant išbandomojo laikotarpio. Atsižvelgiant į sveikatos būklę jiems suteiktos galimybės dirbti sutrumpintą darbo laiką. Darbo įgūdžių įgijimo rėmimo priemonė padėjo asmenims, siekiantiems pirmą kartą pradėti darbinę veiklą pagal įgytą profesiją ar specialybę, įgyti bei įtvirtinti darbo įgūdžius darbo vietoje. Dalyvaudami šioje priemonėje neįgalieji įgijo bei tobulino trūkstamus darbo įgūdžius betarpiškai darbo vietoje, dirbdami buhalterio, administracijos darbuotojo, pardavėjo, plytelių klojėjo ir kitus darbus. Neįgaliesiems ši priemonė padėjo įsidarbinti, o darbdaviams – pasirinkti tinkamiausią darbuotoją. Pažymėtina tai, kad projekto įgyvendinimo metu pasiekti visi planuoti projekto rezultatai: 1033 neįgalieji dalyvavo „Pasitikėjimo savimi ugdymo ir profesinės motyvacijos“ programoje; 50 teritorinių darbo biržų darbuotojų pakėlė kvalifikaciją siekiant efektyviau padėti neįgaliesiems integruotis į darbo rinką; projekto įgyvendinimo metu, siekdami įgyti kvalifikaciją, atnaujinti bei įtvirtinti darbo įgūdžius 708 neįgalieji dalyvavo įvairiose užimtumo rėmimo programose. Projektas „Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimas nuteistiesiems ir asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų“ Kitas ne ką mažiau svarbus projektas „Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimas nuteistiesiems ir asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų“, kuriuo buvo siekiama padėti asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų ir besirengiantiems išeiti į laisvę integruotis į darbo rinką, suteikti informaciją apie socialinės adaptacijos ir integravimosi į darbo rinką galimybes. Projekto trukmė – 2005 m. balandžio 1 d. – 2007 m. balandžio 30 d., o vertė – 851 604 Lt. Suteikta pagalba beveik 400 asmenų, grįžusių iš laisvės atėmimo vietų, adaptuojantis visuomenėje. Projekto įgyvendinimo laikotarpiu beveik 400 asmenų, grįžusių iš laisvės atėmimo vietų, dalyvavo specialiai jiems parengtoje 8 val. trukmės „Adaptacijos visuomenėje ir darbo rinkoje“ programos užsiėmimuose. Darbo biržų darbuotojams padedant, buvę nuteistieji analizavo savo profesinį tinkamumą, sudarė įsidarbinimo planą ir jo įgyvenimo galimybes, tobulino bendravimo įgūdžius. Projekte dalyvavo 358 vyrai ir 33 moterys. Asmenims, kuriems buvo sunkiau apsispręsti dėl savo tolimesnės profesinės veiklos, suteiktos individualios psichologo konsultacijos, kurių metu jiems buvo padedama labiau atsiskleisti, suprasti savo norus, poreikius, įgyti didesnį pasitikėjimą savo galimybėmis. Šios konsultacijos padėjo dalyviams apsispręsti renkantis aktyvias darbo rinkos politikos priemones. Po „Adaptacijos visuomenėje ir darbo rinkoje“ programos užsiėmimų bei individualių psichologo konsultacijų, beveik 370 asmenų, grįžusių iš laisvės atėmimo vietų, nusiųsti į aktyvias darbo rinkos politikos priemones, finansuojamas ESF lėšomis. Apie 40 projekto dalyvių įgijo profesinę kvalifikaciją. Dalyviai pasirinko paklausias darbo rinkoje plytelių klojėjo, tinkuotojo, mūrininko, medienos apdirbimo staklininko ir kitas statybos sektoriaus profesijas. 90 proc. dalyvių, dalyvavusių profesiniame mokyme, įgijo profesinę kvalifikaciją, be to įgytos profesinės žinios padidino jų galimybes susirasti darbą – beveik trečdalis dalyvių įsidarbino nuolatiniam darbui. Siekiant padėti asmenims, kuriems sunkiau konkuruoti darbo rinkoje, įsteigta 20 subsidijuojamų darbo vietų, į kurias jie įdarbinti nuolatiniam darbui. Plečiant asmenų, grįžusių iš laisvės atėmimo vietų, galimybes įsitvirtinti darbo įgūdžius bei spartinti jų integraciją į darbo rinką, Užimtumo fondo remiamų darbų programoje dalyvavo 42 asmenys, iš jų 18 asmenų, baigę profesinį mokymą. Viešųjų darbų programoje dalyvavo 84 projekto dalyviai. Ši priemonė padėjo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo vietų, atnaujinti bei įtvirtinti darbinius įgūdžius dirbant įvairius darbus: dažytojo, aplinkos, patalpų, miško tvarkymo, viešosios tvarkos palaikymo, smulkaus remonto ir kt. Norintiems pradėti savarankišką darbinę veiklą, organizuoti verslo pagrindų kursai, kurių metu 52 dalyviai supažindinti su verslo planavimo, organizavimo galimybėmis rajone ir kitais aktualiais verslo organizavimo klausimais. Po kursų, projekto dalyviai įsigijo lengvatinėmis sąlygomis išvežamosios prekybos, variklinių transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto, periodinių spaudos leidinių platinimo, esamų statinių atstatymo ir remonto verslo liudijimus bei pradėjo savarankišką darbinę veiklą. Nuo 2006 m . rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Užimtumo rėmimo įstatymui, beveik 30 projekto dalyvių nusiųsti į naujas remiamo įdarbinimo priemones. Dalyvaudami darbo įgūdžių įgijimo rėmimo priemonėje asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, pagal įgytą specialybę tobulino trūkstamus staliaus ir apdailininko darbo įgūdžius. Pagal įdarbinimo subsidijuojant priemonę 23 projekto dalyviai įdarbinti vadybininkais – operatoriais, baldų surinkėjais, pagalbiniais darbininkais, krovikais ir kt. Šios remiamojo įdarbinimo priemonės padėjo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo vietų, susirasti jų poreikius atitinkantį darbą ir paspartino jų integraciją į darbo rinką. Projekto dalyvių nusiuntimas į projekto veiklas pasiteisino su kaupu. Tai puikiai atspindi pav. 10: Projekto dalyvių nusiuntimas į projekto veiklas. Projektas „Bedarbių ir asmenų, įspėtų apie atleidimą, profesinio rengimo plėtra“ Nuo 2005 m. vasario 15 d. daugiau nei dvejus metus Lietuvoje buvo vykdomas Europos socialinio fondo projektas „Bedarbių ir asmenų, įspėtų apie atleidimą, profesinio rengimo plėtra“. Šį projektą įgyvendino Lietuvos darbo birža, pasirašiusi trišalę paramos teikimo sutartį su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Paramos fondu „Europos socialinio fondo agentūra“. Projekto vertė – daugiau nei 23,7 mln. Lt. Šiuo projektu buvo siekiama išplėsti teritorinių darbo biržų teikiamas paslaugas, taikant bedarbių tikslinių grupių profesinį konsultavimą, orientuojant rinktis paklausią darbo rinkoje profesiją ar profesinį mokymą, suteikiantį galimybę įgyti darbdavių reikalavimus atitinkančią profesinę kvalifikaciją bei didinti darbo jėgos kompetenciją ir profesinį konkurencingumą, skatinti nedarbo prevenciją perkvalifikuojant nekvalifikuotus, ilgalaikius bedarbius ar keliant dirbančiųjų kvalifikaciją. Dalyvauti šiame projekte planuota sudaryti galimybę 5 tūkst. bedarbių ir asmenų, įspėtų apie atleidimą, tačiau profesinio konsultavimo ir orientavimo užsiėmimuose pareiškė norą dalyvauti beveik 20 proc. daugiau darbo biržos klientų. Programų metu, dirbdami grupėse su kvalifikuotais Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos psichologais, dalyviai analizavo problemas, trukdančias sėkmingai integruotis į darbo rinką, ir mokėsi išsiaiškinti bei atskleisti savo individualius asmenybės bruožus. Atsižvelgdami į rūpimus klausimus, programos dalyviai pasirinko vieną iš trijų aktualių profesinio konsultavimo ir orientavimo programų. „Profesinės karjeros planavimas“ numatytas tiems darbo ieškantiems asmenims, kuriems reikia padėti suvokti karjeros planavimo modelį ir suformuoti atitinkamus įgūdžius renkantis profesiją. Kitos dvi programos – „Savęs pažinimas ir profesinės karjeros planavimas“ bei „Pasitikėjimas savimi ir profesinės karjeros planavimas“ stiprino motyvaciją įgyti konkrečią profesiją arba persikvalifikuoti, skatino asmeninę atsakomybę dėl savo profesinės karjeros. Visi profesinio orientavimo ir konsultavimo programą baigę projekto dalyviai buvo siunčiami mokytis pagal pageidaujamą mokymo programą, kurią pasirinko įvertinę psichologų rekomendacijas ir savo asmenines savybes. Projekto dalyvių profesinis mokymas pagal atnaujintas ir modifikuotas darbo rinkos programas pradėtas 2005 m. spalio pabaigoje. Tai, kad tokios priemonės yra reikalingos Lietuvoje, rodo ne tik teigiami dalyvių atsiliepimai, bet ir skaičiai – vietoje planuotų 4,5 tūkstančio bedarbių ir asmenų, įspėtų apie atleidimą, mokymuose dalyvavo per 5,5 tūkst. žmonių (iš jų apie 90 proc. – bedarbiai ir apie 10 proc. – asmenys, įspėti apie atleidimą). Profesinį mokymą baigė daugiau nei 4,5 tūkst. asmenų, beveik 3,5 tūkst. iš jų įdarbinti. Dažniausiai keliami ir svarbiausi darbdavių reikalavimai darbo vietoms užimti – tai aukšta profesinė kvalifikacija, papildomi profesiniai gebėjimai, asmeninės savybės, socialiniai bei pagrindiniai įgūdžiai – darbo patirtis ir verslumas, užsienio kalbų mokėjimas bei kompiuterinis raštingumas. Projekto dalyviai buvo mokomi pagal 13 specialiai modifikuotų profesinio mokymo programų. Tai šiuo metu Lietuvoje paklausių profesijų darbo rinkos profesinio mokymo programos, pagal kurias rengiami apdailininkai, mūrininkai – tinkuotojai, gaterininkai ir medienos apdirbimo staklininkai, staliai ir medienos apdirbimo staklininkai, metalų suvirintojai ir pjaustytojai elektra bei dujomis, padavėjai – barmenai, pardavėjai, virėjai – konditeriai, viešbučių kambarinės, buhalteriai, naudojantys informacines technologijas, siuvėjai – operatoriai, verslo organizatoriai. Taip pat suteikiami kompiuterinio raštingumo pagrindai. Profesinio mokymo paslaugas įvairiuose Lietuvos rajonuose teikė 39 mokymo įstaigos, laimėjusios viešųjų pirkimų konkursą ir įsipareigojusios sudaryti sąlygas projekto dalyviams atlikti praktiką realioje darbo vietoje. Darbo rinkai parengta 13 programų statybos ir paslaugų sektoriams bei profesinės kvalifikacijos tobulinimui. Programas iliustruoja 11 pav. Šio projekto naudą teigiamai įvertino ir įmonių vadovai, patenkinti savo naujų darbuotojų profesine kvalifikacija. Jiems darbo birža pasiūlė kvalifikuotų specialistų, o projekto dalyviai džiaugėsi sėkmingai įsidarbinę. Atliktos apklausos parodė, kad per 90 proc. profesinį mokymą baigusių asmenų teigiamai įvertino jo rezultatus. Didžioji dauguma apklaustų profesinį mokymą baigusių projekto dalyvių — net 98,7 proc. – teigė, kad projektas jiems buvo labai patrauklus ir naudingas, be to, padidino pasitikėjimą savimi, paskatino toliau tobulėti ir išplėtė draugų bei pažįstamų ratą. Jie liko patenkinti mokymų kokybe, džiaugėsi galėję nemokamai pakelti kvalifikaciją ir įgyti paklausią profesiją, kuri palengvina galimybę rasti gerą darbą, o kartu pagerinti savo bei artimųjų gyvenimą. Baigiant galima padaryti išvadą, kad Europos Sąjungos parama užtikrino didelę ir svarbią investiciją į žmogų. Projektas „Bedarbių užimtumo rėmimas“ Dar vienas projektas, remiant bedarbius „Bedarbių užimtumo rėmimas“, kurio trukmė 2005 m. vasario 1 d. – 2007 m. gegužės 31 d., o vertė – 21 742 000 Lt. Šio projekto tikslas - taikant aktyvios darbo rinkos politikos priemones integruoti pasirinktų tikslinių grupių bedarbius į darbo rinką, padėti jiems įgyti darbinius įgūdžius bei praktinę patirtį. Šiame projekte buvo didinamas bedarbių aktyvumas ir motyvacija bei buvo siunčiama į viešuosius darbus, remiamus darbus ir subsidijuojamas darbo vietas, darbo įgūdžių rėmimo programą bei įdarbinama subsidijuojant. Projekto eigoje 7465 projekto dalyviai dalyvavo Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos užsiėmimuose. 2894 projekto dalyviams suteiktos individualios konsultacijos. Į užimtumo rėmimo programas nusiųsta 6550 bedarbių, iš jų į viešųjų darbų programą - 822 bedarbiai, remiamų darbų programą – 3056 bedarbiai, įdarbinta į naujai įsteigtas subsidijuojamas darbo vietas – 1878 bedarbiai, darbo įgūdžių įgijimo priemonę – 272 bedarbiai, įdarbinimas subsidijuojant – 522 bedarbių. Pastoviam darbui įdarbinti 4406 projekto dalyviai. Projektas „Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų bei užsiregistravusių darbo biržoje, socialinė adaptacija ir integracija į darbo rinką“ Paminėtinas kitas labai svarbus projektas, kurio dėka nuteistiesiems ir asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų bei užsiregistravusiems darbo biržoje buvo padedama grįžti ar įsijungti į darbo rinką bei adaptuotis visuomenėje „Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų bei užsiregistravusių darbo biržoje, socialinė adaptacija ir integracija į darbo rinką“. Projekto trukmė 2006 m. balandžio 1 d. – 2007 m. lapkričio 30 d., o vertė – 1 057 910 Lt. Projekte buvo siekiama padėti nuteistiesiems ir asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų ir užsiregistravusiems darbo biržoje, integruotis į darbo rinką, mažinti jų socialinę atskirtį bei padėti tapti pilnaverčiais visuomenės nariais. Projekto efektyvumui užtikrinti, Lietuvos teritorinių darbo biržos konsultantų kvalifikacijos kėlimas buvo svarbus tuo, kad jie geriau galėjo projekto dalyvius nušviesti apie darbo rinką bei adaptaciją visuomenėje. Taip pat projekto metu buvo parengtas paskaitų ciklas; projekto dalyviai buvo siunčiami į užsienio kalbų, vairavimo, kompiuterio vartotojo kursus bei į profesinio mokymo ir remiamų darbų programas. Buvusiems nuteistiesiems ir asmenims, besirengiantiems išeiti iš įkalinimo įstaigų, labai svarbūs pirmieji žingsniai laisvėje. Teritorinių darbo biržų darbuotojai Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir Marijampolės laisvės atėmimo vietose organizavo „Darbo rinkos dienas“, kurių metu asmenis, baigiančius atlikti bausmę, supažindino su situacija darbo rinkoje, darbo paieškos būdais, galimybėmis mokytis, kad galėtų įgyti kvalifikaciją, o vėliau susirastų darbą, atitinkantį jų žinias ir gebėjimus. Šiuose renginiuose projekto metu aktyviai dalyvavo daugiau kaip 400 asmenų. Iš įkalinimo įstaigų išėję žmonės nepasitiki savo jėgomis, dažnai būna praradę profesinius įgūdžius, motyvaciją ir norą ieškotis darbo ir dirbti. Šiems projekto dalyviams teritorinių darbo biržų specialistai parengė paskaitų ciklo programą ir susitikimų metu supažindino su pagrindiniais darbo paieškos būdais, mokė, kaip prisistatyti darbdaviui, padėjo pasirengti pokalbiams. Dauguma šiuose užsiėmimuose dalyvavusių žmonių, projekto metu įgijo profesiją ir sėkmingai įsidarbino. Dalyvaudami projekte „Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų bei užsiregistravusių darbo biržoje, socialinė adaptacija ir integracija į darbo rinką“, buvę nuteistieji turėjo galimybę įgyti ar patobulinti šiuos gebėjimus. Kursų metu projekto dalyviai mokėsi kalbėti angliškai, išmoko dirbti kompiuteriu ir vairuoti automobilį. Šiose veiklose dalyvavo daugiau kaip 120 žmonių, mokymo metu įgytos žinios jiems padėjo susirasti darbą ir įsitvirtinti darbo rinkoje. Mokymų metu įgytas žinias projekto dalyviai pritaikė praktikoje, dalyvaudami remiamojo įdarbinimo priemonėse. Darbdaviams, kurie įdarbino projekto dalyvius, darbo birža kompensavo dalį darbo užmokesčio. Per visą projekto įgyvendinimo laikotarpį nuolatiniam darbui buvo įdarbinta daugiau nei 40 projekto dalyvių. Šiandien buvę nuteistieji dirba įvairius statybų darbus, vairuotojais, krovėjais, automechanikais, suvirintojais, pakuotojais ir t.t. Projektas „Neįgaliųjų socialinės integracijos skatinimas“ 2006 metų liepos mėn. Lietuvos darbo birža, kartu su teritorinėmis darbo biržomis, pradėjo įgyvendinti Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamą projektą „Neįgaliųjų socialinės integracijos skatinimas“. Projekto trukmė 2006 m. liepos 1 d. – 2008 m. liepos 31 d., o vertė – 4 201 093 Lt. Projekto tikslas – padėti asmenims su negalia integruotis į visuomenę ir darbo rinką, siunčiant į aktyvios darbo rinkos politikos priemones ir skatinant savarankiškumą darbo paieškoje. Projekto metu buvo mokomi teritorinių darbo biržų specialistai, kurie buvo atsakingi už profesinės reabilitacijos programą bei buvo keliama kvalifikacija konsultantams, kurie dirbo su neįgaliaisiais. Labai svarbi buvo „Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas ir plėtra Lietuvoje“ konferencija, kurios metu buvo aptartos neįgaliųjų profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo ir plėtros Lietuvoje galimybės. Kitas svarbus momentas – „Pasitikėjimo savimi bei darbo paieškos įgūdžių ugdymo kompleksinės programos“ rengimas, kuris padėjo neįgaliesiems pasijusti pilnaverčiais visuomenės nariais. Taip pat neįgalieji asmenys buvo siunčiami į aktyvias darbo rinkos politikos priemones: profesinio mokymo ir remiamojo įdarbinimo priemones. Projekto įgyvendinimo laikotarpiu „Pasitikėjimo savimi bei darbo paieškos įgūdžių ugdymo kompleksinės programos“ užsiėmimuose dalyvavo 1065 darbo biržoje registruoti neįgalieji. Jie buvo mokomi savarankiškos darbo paieškos metodų panaudojant naujas informacinių technologijų priemones, rengiami pokalbiui su darbdaviu, mokomi planuoti savo profesinę karjerą. Konkuruoti darbo rinkoje ir įsidarbinimo galimybes mažina ne tik pasitikėjimas savimi, bet ir profesinės kvalifikacijos stoka. Atsižvelgiant į asmenų su negalia poreikius, profesinio mokymo priemonėje dalyvavo 260 projekto dalyvių, kurie mokėsi įvairių paklausių darbo rinkoje profesijų: automobilio vairuotojo, drabužių siuvėjo, apskaitininko, dažytojo ir plytelių klojėjo, virėjo ir kitų profesijų. Darbo įgūdžių įgijimo priemonė, kurioje dalyvavo 34 asmenys, padėjo projekto dalyviams tiesiogiai darbo vietoje įtvirtinti profesinio mokymo metu įgytas žinias. Įdarbinimo subsidijuojant priemonėje dalyvavo 312 projekto dalyvių, taip pat 107 projekto dalyviai turėjo galimybę dalyvauti viešųjų darbų priemonėje, kurių pobūdis yra aplinkos tvarkymo, gamtosaugos, istorijos ir kultūros paveldo išsaugojimo darbai. Dalyvaudami įvairiose priemonėse, projekto dalyviai suvokia aktyvaus dalyvavimo darbo paieškoje būtinybę įgyjant ar keliant profesinę kvalifikaciją, įtvirtina įgytas žinias praktinėje vietoje, atnaujina prarastą ryšį su darbo rinka. Daugeliui žmonių su negalia į visavertį gyvenimą ir darbo rinką sugrįžti gali padėti profesinės reabilitacijos teikiamos paslaugos. Plėtojant profesinės reabilitacijos centrų sistemą ir užtikrinant tolygų centrų pasiskirstymą šalyje, projekto vykdymo suorganizuotos konferencijos tema „Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas ir plėtra Lietuvoje“ 10 – yje apskričių, kuriose vykdomas projektas. Projektas „Integracijos į darbo rinką galimybių plėtra“ Lietuvos darbo birža sėkmingai įgyvendino didžiausią Europos socialinio fondo finansuojamą projektą „Integracijos į darbo rinką galimybių plėtra“10. Projekto trukmė – 2006 m. rugsėjo 1 d. – 2008 m. gruodžio 1 d., o vertė – 81 196 000 Lt. Projekto tikslas – skatinti bedarbius aktyviai dalyvauti darbo rinkoje, sudaryti jiems galimybes įgyti darbo rinkos poreikius atitinkančią kvalifikaciją, ugdyti verslumą ir plėtoti remiamąjį įdarbinimą. Į šio projekto veiklas įtraukta beveik 19 tūkst. dalyvių, kurie išklausė konsultavimo, verslumo ugdymo programas, lankė kompiuterinio raštingumo, vairavimo kursus, dalyvavo profesiniame mokyme, remiamojo įdarbinimo priemonėse. Didžioji bedarbių dalis – nepasirengę konkuruoti darbo rinkoje, nes neturėjo profesinės kvalifikacijos arba ji buvo nepaklausi. Daugeliui jų trūko darbo praktikos, buvo ilgą laiką nedirbę, todėl prarado ne tik darbo įgūdžius, bet ir pasitikėjimą savimi. Norint sustiprinti ieškančių darbo asmenų motyvaciją mokytis ir įgyti paklausią profesiją 5050 projekto dalyvių lankė profesinio orientavimo ir konsultavimo užsiėmimus. Vytauto Didžiojo universitetas parengė 2 specialias profesinio konsultavimo ir orientavimo programas. Užsiėmimų pagal šias programas metu projekto dalyviai, padedami teritorinių darbo biržų specialistų, analizavo, kas trukdo jiems susirasti darbą ir sėkmingai įsidarbinti. Taip pat jie mokėsi atskleisti individualius asmenybės bruožus, prisistatyti darbdaviui, parengti gyvenimo aprašymą, planuoti profesinę karjerą. Baigę profesinio orientavimo ir konsultavimo programas projekto dalyviai buvo siunčiami mokytis pagal pageidaujamą mokymo programą arba dalyvavo remiamojo įdarbinimo priemonėse. Turėdamas paklausią profesiją, žmogus greičiau randa norimą darbą. Projekto įgyvendinimo metu daugiau kaip 4000 projekto dalyvių mokėsi ir įgijo profesinę kvalifikaciją. Įvertinę savo sugebėjimus projekto dalyviai iš daugiau nei 80 profesinio mokymo programų rinkosi labiausiai atitinkančią jų poreikius. Populiariausios buvo statybos ir prekybos sektorių specialybės. Šių sektorių darbuotojai itin paklausūs, tad beveik 80 proc. baigusių mokslus ir įgijusių specialybę projekto dalyvių sėkmingai įsidarbino. Per 1,5 tūkst. asmenų, kurie planuoja pradėti verslą, buvo mokomi verslumo ugdymo pagrindų. Užsiėmimų metu buvo skatinamas savarankiškas užimtumas bei ugdomi verslumo įgūdžiai; teikiama parama, planuojantiems dirbti pagal lengvatinius verslo liudijimus bei steigiantiems savo verslo įmones; teikiamos konsultacijos valstybės finansinės paramos ir mokesčių lengvatų klausimais. Daugiau kaip pusė verslumo ugdymo kursus baigusių asmenų įsidarbino arba įsigijo verslo liudijimą. Kiekvienam ieškančiam darbo asmeniui naudingos informacinių technologijų ir kompiuterinio raštingumo žinios. Per 5050 programos dalyvių išmoko naudotis moderniomis informacinėmis technologijomis, jiems suteikti papildomi profesiniai gebėjimai, kurie yra svarbūs šių dienų darbo rinkoje, kompiuteris jiems tapo kasdieniu darbo įrankiu. Net 3014 asmenų baigę šiuos kursus įsidarbino. Per 1 tūkst. projekto dalyvių lankė vairavimo kursus ir įgijo įvairių kategorijų vairuotojo pažymėjimą. Šiems asmenims suteiktos galimybės pasirinkti įvairias vairavimo kategorijas, paskatintas lankstumas, teritorinis mobilumas ir konkurencinis pranašumas. Darbuotojų mobilumas užtikrins šiuolaikinių įmonių veiklos efektyvumą. Kursų dalyviams lengviau susirasti darbą, nes jo ieškant, vairuotojo pažymėjimas yra vienas iš pagrindinių reikalavimų ir privalumų. Net 82 proc. vairavimo kursų dalyvių įsidarbino. Projekto dalyviams, kuriems sudėtinga rasti nuolatinį darbą ir įsitvirtinti darbo rinkoje, buvo suteikta galimybė dalyvauti įdarbinimo subsidijuojant arba darbo įgūdžių įgijimo rėmimo priemonėje. Jose dalyvavo labiausiai socialiai pažeidžiamos bedarbių grupės: moterys, jaunimas, ilgalaikiai bedarbiai, asmenys, neturintys darbo patirties. 5,5 tūkst. ilgai nedirbusių asmenų įdarbinti subsidijuojant, jiems suteikta galimybė sugrįžti į darbo rinką ir įsitvirtinti nuolatiniam darbui. 1,9 tūkst. asmenų dalyvaujant darbo įgūdžių įgijimo rėmimo priemonėje suteikta galimybė įgytas profesines žinias ir trūkstamus praktinius įgūdžius įtvirtinti tiesiogiai darbo vietoje, dalyviai įgijo darbo įgūdžius, kuriais patenkinti šalies darbdaviai. Siekiant nustatyti aktyvių darbo rinkos politikos programų efektyvumą bei projekto „Integracijos į darbo rinką galimybių plėtra“ įtaką projekto dalyviams bei visuomenei, buvo vykdomas mokslinis „Aktyvių darbo rinkos politikos priemonių efektyvumo“. Aktyvių darbo rinkos politikos priemonių (programų) socialinis ir ekonominis efektyvumas įvertintas remiantis asmenų, dalyvavusių projekto veiklose, ir juos įdarbinusių darbdavių apklausų duomenimis. Tyrime dalyvavę projekto dalyviai ir darbdaviai labai teigiamai įvertino projekto naudą. Tyrimas parodė, kad investicijos į ESF finansuojamo projekto „Integracijos į darbo rinką galimybių plėtra“ veiklas yra socialiai ir ekonomiškai efektyvios. Projektas „Parama socialinėms įmonėms“ Bendradarbiaujant 19 Lietuvos teritorinėms darbo biržoms ir 66 socialinėms įmonėms, buvo įgyvendintas „Parama socialinėms įmonėms“ projektas, kurio trukmė – 2008 lapkričio 10d. –2009 lapkričio 9d., vertė – 10 089 949 Lt, iš jų 2 523 000Lt partnerių nuosavos lėšos. Projekto tikslas – paremiant neįgaliųjų socialines įmones, skatinti jas didinti neįgaliųjų darbuotojų užimtumo lygį bei asmenų, praradusių profesinį ir bendrąjį darbingumą, grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją bei mažinti socialinę atskirtį. Buvo planuojama, kad bendrojo pobūdžio ir specialiuose mokymuose profesines kompetencijas padidins 273 asmenys. Projekto įgyvendinimo laikotarpiu neįgaliųjų socialinėse įmonėse buvo subsidijuojamas darbo užmokestis ir socialinio draudimo įmoka 980 tikslinės grupės asmenų. Taip pat buvo planuojama, kad socialinėse įmonėse dirbs 100 asistentų, kurie darbo funkcijas padės atlikti 730 neįgaliųjų, kuriems nustatytas 40 proc. neviršijantis darbingumo lygis. Taigi, nuo projekto pradžios 2008 m. lapkričio 10 d. iki 2009 m. lapkričio mėnesio darbo užmokesčio kompensacija buvo mokama 1011 socialinėse įmonėse dirbantiems neįgaliesiems, Nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. lapkričio mėn. socialinėse įmonėse dirbantys 103 asistentų darbo funkcijas padėjo atlikti 722 neįgaliesiems, kuriems nustatytas ne didesnis kaip 40 proc. darbingumo lygis. Projekto įgyvendinimo metu specialaus ir bendrojo pobūdžio mokymuose dalyvavo 183 neįgalieji. Viso išduota 240 mokymų baigimo pažymėjimų (sertifikatų), liudijančių apie sėkmingą mokymų baigimą ir įgytas kvalifikacijas. Projektas „Laikino užimtumo rėmimas“ Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. sėkmingai įgyvendino projektą „Laikino užimtumo rėmimas“. Nors projekto trukmė tik vieneri metai, tačiau jam buvo skiriama nemažai lėšų – 18 460 000 Lt. Projekte buvo siekiama remti nedirbančių asmenų laikiną sugrįžimą į darbo rinką palaikant jų darbinius įgūdžius ir sudarant sąlygas užsidirbti pragyvenimui būtinų lėšų, mažinti socialinę įtampą. Projekto įgyvendinimo metu apie 16 tūkst. bedarbiams ir įspėtiems apie atleidimą iš darbo darbuotojams buvo sudarytos galimybės palaikyti turimus ar atstatyti prarastus darbo įgūdžius. Dalyvaujant viešuosiuose darbuose šiems asmenims buvo garantuotas pajamų šaltinis. 2010 m. sausio 1 d. duomenimis 1742 arba 10,8 proc.11 projekto dalyvių po dalyvavimo viešųjų darbų veikloje įsidarbino nuolatiniam darbui. Projektas „Įsidarbinimo galimybių didinimas“ Paskutinis, bet ne prasčiausias projektas „Įsidarbinimo galimybių didinimas“, kuris truko nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., o vertė - 117 778 000 Lt. Projekto tikslas – skatinti projekto dalyvius dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse ir sėkmingai sugrįžti į darbo rinką. Buvo planuojama, kad profesinio mokymo programose dalyvaus per 10,0 tūkst. bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbuotojų, kurie įgis kvalifikacijas arba (ir) kompetencijas ir padidins galimybes integruotis į darbo rinką. Taip pat buvo numatoma, kad 1,3 tūkst. pradedančiųjų darbo veiklą pagal įgytą specialybę/profesiją, ar baigusiųjų profesinę reabilitaciją bedarbių įgis praktinių įgūdžių tiesiogiai darbo vietoje ir didelė jų dalis pasiliks nuolatiniam darbui toje pačioje ar įsidarbins panašaus pobūdžio įmonėje. Buvo viliamasi, kad įdarbinimo subsidijuojant priemonėje daugiau kaip 13,5 tūkst. asmenims bus suteikta galimybė įsitvirtinti darbo rinkoje ar sudaryti sąlygas išlikti joje, o 900 asmenų pasinaudos darbo rotacijos priemone ir bus laikinai užimti. Pasinaudojant Europos socialinio fondo finansine parama, projekto metu profesinio mokymo priemone pasinaudojo ir įgijo profesinę kvalifikaciją ar patobulino turimą 10,1 tūkst. bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbuotojų. Darbo įgūdžių įgijimo rėmimo priemonėje dalyvavo 1,3 tūkst. pradedančių darbinę veiklą bedarbių, kurie įgijo praktinių įgūdžių realioje darbo vietoje ir padidino galimybes pasilikti nuolatiniam darbui. Įdarbinimo subsidijuojant priemonė suteikė pagalbą 14,2 tūkst. darbo rinkoje papilomai remiamų bedarbių įsitvirtinant darbo rinkoje, darbo rotacijos priemonėje – 0,9 tūkst. bedarbių. 2010 m. birželio 30 d. duomenimis 42,8 proc.12 projekto dalyvių, po profesinio mokymo ir (ar) remiamo įdarbinimo programų pabaigos, įsidarbino. Projekto rezultato rodiklio, bedarbių, įgijusių profesinę kvalifikaciją, dalis (iš visų įtrauktųjų į mokymo programas) projekto įgyvendinimo pabaigoje sudarė 90,4 procento. Apibendrinant šiuos projektus, vykdytus nuo 2005 balandžio iki 2010 birželio, reikia pasakyti, kad Europos socialinio fondo pagalba projektuose dalyvavo virš 62.800 dalyvių, iš kurių maždaug kas trečias įsidarbino (nuolatiniam ir pagal terminuotą sutartį darbui). Reikia pabrėžti faktą, kad bendra projektų vertė buvo 283,480,430 Lt, iš kurių beveik 80 proc. Europos socialinio fondo lėšos, o kitos – Lietuvos Respublikos Užimtumo fondo. Konstatuodama tokį faktą, vertinu jį neigiamai, nes manau, kad toks Lietuvos užimtumo rėmimas yra pasyvus. Pažiūrėjus į ataskaitas, panašu, kad Lietuvos Respublikos valstybė nesirūpina savo piliečių užimtumu. Reiktų atidžiai peržiūrėti Užimtumo rėmimo fondo veiklą ir atrasti spragų, dėl ko toks menkas (palyginus santykį 80 proc. su 20 proc.) finansavimas. Įdomu kokia būtų situacija darbo rinkoje šiuo metu, jei Lietuva nebūtų gavusi ES finansavimo, įdomu, koks būtų dabar nedarbo lygis šalies mastu. 8. 6 Įgyvendinami ESF projektai Šioje dalyje aptarsiu šiuo metu įgyvendinamų Europos socialinio fondo projektų eigą ir svarbiausia – naudą, kuri pasireiškė (kai kur dar tik pasireikš) gausesniu darbo vietų skaičiaus sukūrimu. Projektas „Bedarbių užimtumo didinimas“ 2008 m. birželio mėnesį pradėtas įgyvendinti didžiausias Lietuvos darbo biržos projektas „Bedarbių užimtumo didinimas“. Pabaiga 2011 m. gegužės 31 d., o vertė – 140 000 000 Lt. Į šio projekto veiklas planuojama įtraukti 19 tūkst. ieškančių darbo asmenų, kurie dalyvaus profesiniame mokyme ir darbo įgūdžių įgijimo rėmimo priemonėje. Šio projekto tikslas – didinti bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbuotojų užimtumą, suteikiant jiems galimybes įgyti paklausias darbo rinkoje kvalifikacijas ir įtvirtinti reikalingus darbo įgūdžius tiesiogiai darbo vietoje. Įgyvendinant projektą organizuoti profesinio mokymo paslaugų pirkimai. Nupirktos profesinio mokymo programos, kurias baigę 12 tūkst. nekvalifikuotų bedarbių ir 300 įspėtų apie atleidimą iš darbo asmenų įgis paklausias darbo rinkoje kvalifikacijas ir padidins galimybes integruotis ir įsitvirtinti darbo rinkoje. Nuo projekto įgyvendinimo pradžios iki š.m. lapkričio 1 d. į profesinio mokymo programą yra nusiųsta 13 391 projekto dalyvis, iš jų 6889 moterys ir 273 įspėti apie atleidimą iš darbo darbuotojai. Profesinio mokymo programas jau baigė 10 884 projekto dalyviai, 3977 projekto dalyviai jau įsidarbino. 7 tūkst. pradedančių darbinę veiklą pagal įgytą specialybę/profesiją, ar baigusių profesinę reabilitaciją bedarbių įgis praktinių įgūdžių realioje darbo vietoje ir didelė jų dalis pasiliks nuolatiniam darbui toje pačioje, arba įsidarbins panašaus profilio įmonėje. Nuo projekto įgyvendinimo pradžios iki š.m. lapkričio 1 d. į darbo įgūdžių įgijimo rėmimo priemonę yra nusiųsta 7948 projekto dalyviai, iš jų 4196 moterys ir 75 asmenys baigę profesinės reabilitacijos programą. Nuolatiniam darbui yra įsidarbinę 4500 projekto dalyvių dalyvavusių darbo įgūdžių įgijimo rėmimo priemonėje. Taigi, dalyvavimas darbo įgūdžių įgijimo rėmimo priemonėje teikia dvejopą naudą: darbdaviams, įdarbinusiems asmenis, galinčius dalyvauti DĮĮR priemonėje mokama subsidija ne mažiau kaip pusei darbo užmokesčio kompensuoti, bei suteikta galimybė darbo ieškantiems asmenims įgyti trūkstamus darbo įgūdžius tiesiogiai darbo vietoje, o darbdaviams - rasti tinkamą darbuotoją. Projektas „Neįgaliųjų užimtumo rėmimas“ Neįgalūs asmenys, kaip ir bet kuris kitas žmogus, taip pat turi teisę dirbti ir džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, todėl 2010 m. sausio 1 d. pradėtas įgyvendinti Lietuvos darbo biržos projektas „Neįgaliųjų užimtumo rėmimas“ (projekto pabaiga – 2011 m. sausio 31 d., o vertė – 28 120 000 Lt). Projekto metu numatyta paremti 96 socialines įmones, kuriose dirbantys neįgalūs asmenys gauna darbo užmokesčio ir nuo jo priskaičiuoto valstybinio socialinio draudimo įmokų dalinę kompensaciją, dalyvaus bendruosiuose bei specialiuosiuose mokymuose. Įmonėms yra mokama asistento subsidija. Projektas siekia paremti socialines įmones bei skatinti jas didinti neįgaliųjų darbuotojų užimtumo lygį bei asmenų, praradusių profesinį ir bendrąjį darbingumą, grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją bei mažinti socialinę atskirtį. Projekto metu numatyta paremti 1805 neįgaliuosius, dirbančius socialinėse įmonėse, kuriems bus dalinai kompensuojamas darbo užmokestis ir nuo jo priskaičiuoto valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taip pat iš dalies bus kompensuojamos socialinių įmonių išlaidos asistentams. Socialinėse įmonėse dirbantis 101 asistentas darbo funkcijas padės atlikti 685 neįgaliųjų. Be to, 181 neįgalusis, dirbantis socialinėse įmonėse, dalyvaus bendrojo ir specialaus pobūdžio mokymuose. Nuo 2010 rugsėjo 15 d. į projektą įtrauktos 8 naujos projekto partnerės – socialinės įmonės. Iki 2010 m. lapkričio 1 d. buvo paremti 2347 socialinėse įmonėse dirbantys neįgalieji, kuriems buvo dalinai kompensuojamos darbo užmokesčio ir nuo jo apskaičiuoto valstybinio socialinio draudimo įmokos. 813 neįgaliųjų buvo teikiama asistento pagalba. Projektas „Profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas“ Dar vienas svarbus neįgaliųjų užimtumo skatinimui ESF finansuojamas projektas „Profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas“, kurio trukmė 2009 m. sausio 1 d. – 2011 m. sausio 1 d. Projekto esmė – neįgalių asmenų dalyvavimas profesinės reabilitacijos programoje. Projekto skaidrumui bei efektyvumui užtikrinti, glaudžiai bendradarbiauja 46 teritorinės darbo biržos bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Šio projekto vertė - 14 000 000 Lt, iš kurių 10 080 000 Lt sudaro Europos socialinio fondo lėšos, 3 920 000 Lt – Valstybės biudžeto lėšos. Paskutiniais duomenimis, iki šių metų spalio 1 d. profesinės reabilitacijos programoje dalyvavo 627 neįgalieji, iš kurių 513 asmenų baigė programą ir 132 įsidarbino. Remiant asmenų išlikimą darbo rinkoje, sudarant galimybes išsaugoti darbo vietas ekonominius sunkumus patiriančiose įmonėse ir skatinti darbo ieškančių asmenų laikiną užimtumą, įsteigtas projektas „Laikinieji darbai“, kuris prasidėjo 2009 m. spalio 15 d., o baigsis 2012 m. spalio 14 d. Į priemonę nuo projekto pradžios jau nusiųsta 7663 asmenys, o dalyvaujančių įmonių 1149. Šiame projekte viešuosius darbus atliks 19 901 asmenys iš ekonominius sunkumus patiriančių įmonių. Projektas „Parama užimtumui ir mobilumui“ Dar vienas svarbią reikšmę užimtumo skatinimui turintis projektas „Parama užimtumui ir mobilumui“, Projekto trukmė – 2010 m. birželio 1 d. - 2011 m. gruodžio 31 d., o vertė 87.889.408 Lt, ir į kurio veiklas planuojama nusiųsti per 17,9 tūkst. ieškančių darbo asmenų, kurie dalyvaus profesinio mokymo, įdarbinimo subsidijuojant, darbo rotacijos ir bedarbių teritorinio judrumo rėmimo priemonėse. Šiuo projektu siekiama didinti darbo ieškančių asmenų konkurencines galimybes darbo rinkoje ir padėti įsitvirtinti joje ar laikinai įsidarbinti. Įgyvendinant projektą planuojama, kad profesinio mokymo programose dalyvaus per 6,4 tūkst. bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbuotojų, kurie įgis kvalifikacijas arba (ir) kompetencijas ir padidins galimybes integruotis į darbo rinką. Numatoma, kad įdarbinimo subsidijuojant priemonė daugiau kaip 10,2 tūkst. asmenų padės įsitvirtinti darbo rinkoje ar laikinai įsidarbinti. Virš 800 asmenų pasinaudos darbo rotacijos priemone ir bus laikinai užimti, pakeičiant įmonės darbuotojus jų tikslinių atostogų metu ar kolektyvinėse sutartyse numatytais atvejais. Siekiant skatinti bedarbius įsidarbinti darbo vietose, nutolusiose nuo jų gyvenamosios vietos, kai teritorinė darbo birža negali pasiūlyti bedarbiams tinkamo darbo, planuojama virš 500 asmenų (ne ilgiau kaip 3 mėnesius) kompensuoti Lietuvos Respublikos teritorijoje kelionės išlaidas į darbą ir atgal bei apgyvendinimo išlaidas. Projektas „Būk aktyvus darbo rinkoje“ Kalbant apie darbo rinkos paklausos – pasiūlos suderinamumą, paminėtinas dar vienas projektas „Būk aktyvus darbo rinkoje“, kuriuo siekiama jaunimo bei nedirbančių asmenų užimtumo didinimo ir grąžinimo į darbo rinką. Projekto trukmė - 2010 m. liepos 15 d. - 2012 m. sausio 31 d., o vertė - 22.000.000 Lt. Pasinaudojant Europos socialinio fondo finansine parama, projekto metu dalyvaus 5230 jaunimo iki 29 metų iš jų: darbo įgūdžių įgijimo rėmimo priemonėje dalyvaus 2500 asmenų, įdarbinimo subsidijuojant priemonėje dalyvaus 2730 asmenų. Projekte numatoma, kad 50 proc. bedarbių po dalyvavimo remiamo įdarbinimo priemonėse bus įdarbinti pastoviam darbui. Darbo įgūdžių įgijimo rėmimo tikslas – suteikti galimybes darbo ieškantiems asmenims trūkstamus darbo įgūdžius įgyti tiesiogiai darbo vietoje. Darbdaviams subsidija darbo užmokesčiui ir darbo įgūdžių įgijimo tiesiogiai darbo vietoje organizavimo išlaidos bus mokamos iki 5 mėnesių, o įdarbinusiems pirmą kartą pradedančius darbo veiklą pagal įgytą kvalifikaciją - iki 12 mėn. Įdarbinimo subsidijuojant tikslas – padėti darbo rinkoje papildomai remiamiems asmenims, registruotiems darbo biržoje, įsitvirtinti darbo rinkoje arba laikinai įsidarbinti. Darbdaviams, įdarbinusiems jaunimą iki 29 metų, bus mokamos subsidijos darbo užmokesčiui iki 6 mėn. Projektas „Neprarask darbo įgūdžių“ Dar vienas projektas, savo apimtimi (siunčiamų žmonių į priemonę) pralenkiantis daugelį projektų yra šių metų liepos 15 d. pradėtas įgyvendinti projektas (pabaiga – 2011 m. lapkričio 14 d., o vertė – 42.000.000 Lt). „Neprarask darbo įgūdžių“. Juo siekiama skatinti bedarbių grįžimą į darbo rinką, palaikant jų darbinius įgūdžius ir sudarant sąlygas užsidirbti pragyvenimui būtinų lėšų. Įgyvendinant projektą planuojama, kad viešųjų darbų priemonėje dalyvaus per 29,6 tūkst. bedarbių, kurie grįš į darbo rinką, palaikys darbinius įgūdžius ir užsidirbs pragyvenimui būtinų lėšų. Projektas „Parama neįgaliesiems“ Paskutinis šiuo metu įgyvendinamas projektas „Parama neįgaliesiems“, kuris prasidėjo šių metų liepos 1 d. ir baigsis 2013 m. kovo 1 d., o vertė – 27.430.011 Lt. Įgyvendinant projektą planuojama, kad profesinės reabilitacijos programoje dalyvaus 1100 neįgaliųjų asmenų, kurie atstatys darbinius įgūdžius, profesinius gebėjimus bei padidins įsidarbinimo galimybes. Projekto skaidrumui bei efektyvumui užtikrinti, glaudžiai bendradarbiauja 46 teritorinės darbo biržos bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri pagal ministro įsakymu patvirtintas taisykles, teiks išvadas dėl profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio. Apibendrinant šiuo metu vykdomus ESF finansuojamus projektus reikia pasakyti, kad juose dalyvavo daugiau nei 94.200 asmenų, o bendra jų vertė siekia net 411.439.419 Lt, iš kurių 80 proc. yra ESF fondo lėšos. Projektų dėka jau yra įkurta nemažai darbo vietų, kurių ateityje dar padaugės, nes projektai vis dar tebesitęsia. Lyginant įgyvendintus ESF projektus su šiuo metu įgyvendinamais, akivaizdžiai matosi, kad projektų dalyvių skaičius išaugo nuo 62.800 Lt iki 94.200 Lt (nors šiuo metu projektų vykdoma mažiau – kiekybinis rodiklis). O finansavimas padidėjo pusantro karto – nuo 283,480,430 Lt iki 411.439.419 Lt. Tokie statistika rodo, kad Lietuva vis mažiau sugeba pati kovoti su nedarbu ir ne visu pajėgumu vykdo užimtumo politiką, nes reikia papildomų lėšų iš ESF. Tačiau reikia nepamiršti svarbaus rodiklio – pasaulinės ekonominės krizės, kuri palietė daugelį pasaulio valstybių. Todėl šiuos skaičius yra sudėtinga vertinti, nes reikia detaliau išanalizuoti laikotarpį iki ekonominės krizės, ir krizinį laikotarpį. 9. Problemos konstatavimas Šiame politikos problemos analizės referate analizuojame šiuo metu ypač aktualią problemą – užimtumo skatinimą Lietuvoje. Analizuodamos šią problemą, iškėlėme tikslus: sumažinti nedarbo lygį Lietuvoje, efektyvinti darbo našumą, skatinti tiesiogines užsienio investicijas, užtikrinti darbo vietų skaičiaus stabilumą, sudaryti sąlygas mobilumo skatinimui. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, išsikėlėme uždavinius: siekiant sumažinti nedarbo lygį Lietuvoje, reikia sudaryti sąlygas vykdyti aktyviai politikai, efektyvinant darbo našumą, reikia kelti darbuotojų kvalifikaciją bei vadovautis darbo padalijimo principu, skatinant tiesiogines užsienio investicijas reikia sukurti patrauklų Lietuvos įvaizdį, užtikrinant darbo vietų skaičiaus stabilumą reikia patobulinti įstatymus taip, kad darbdavys turėtų didesnių įsipareigojimų darbuotojui, sudarant sąlygas mobilumo skatinimui reikia pamastyti apie galimybę sukurti tokias darbo vietas, kurios būtų nepriklausomos nuo darbo vietos. Išanalizavę užimtumo skatinimo Lietuvoje problemą, siūlome laikytis dabar vykdomos politikos ir laukti, kol rinkos ekonomika susireguliuos savaime, nes po nuosmukio visada ateina pakilimas. Suinteresuotų šalių sąrašas yra skaidomas į dvi dalis, tai piliečiai (nes juos veiktų vykdoma politika) ir vyriausybė (nes ji vykdo viešąją politiką). 10. Politikos alternatyvos Šiame skyriuje pristatysime siūlomas problemos sprendimo alternatyvas. 10. 1 Dabartinės vykdomos politikos laikymasis Šiuo metu vykdomą užimtumo politiką reglamentuoja įsakymas „Dėl užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių įstaigų prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 metų veiklos tikslų ir uždavinių bei rodiklių jiems pasiekti nustatymo“. 2009 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. A1-34. Kita labai svarbi viešosios politikos užimtumo skatinimo dalis yra vietinės užimtumo iniciatyvos. Įgyvendinami vietinių užimtumo iniciatyvų projektai, padedantys sutelkti vietos bendruomenės socialinių ekonominių partnerių pastangas didinti atskirų savivaldybių, seniūnijų gyventojų užimtumą bei vystyti vietos socialinę ekonominę infrastruktūrą. Tai efektyvus instrumentas, padedantis spręsti bedarbių socialines problemas aukšto nedarbo teritorijose skatinant jose darbo vietų kūrimą. Šie projektai pradėti įgyvendinti nuo 2001 metų, juos finansuojant iš Užimtumo fondo ir valstybės biudžeto lėšų. Per šį laikotarpį įgyvendinus projektus ir panaudojus 57,7 mln. Lt, sukurtos 3442 darbo vietos bedarbiams įdarbinti. Pažymėtinas dar vienas svarbus viešosios politikos užimtumo skatinimo momentas: Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. birželio 1 d. priėmė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymą, kuriuo siekiama remti žmonių užimtumą, ypač tų, kuriems sudėtinga prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių. Tai neįgalieji, ilgalaikiai bedarbiai, priešpensinio amžiaus žmonės, asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, vieniši tėvai, auginantys mažamečius vaikus. Vienas pagrindinių socialinių įmonių steigimo tikslas - remti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją bei mažinti jų socialinę atskirtį. Taip pat užimtumą Lietuvoje skatina vykdomi ESF projektai. Taigi, visos šios dabar vykdomos užimtumo politikos priemonės yra viena iš alternatyvų. Tai yra dabartinės politikos laikymasis. 10. 2 Investicijų skatinimas Išanalizavusi visą šiuo metu vykdomą politiką, priėjau išvados, kad Lietuvos situaciją darbo rinkoje pakoreguotų tiesioginių užsienio investicijų skatinimas, kuris ir skatintų užimtumą. Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) – tai iki tam tikros datos sukauptos tiesioginės užsienio investicijos, rodančios tikrąją laikotarpio pradžios tiesioginių užsienio investicijų būklę. Tiesiogine užsienio investicija yra laikoma tokia investicija, kurios pagrindu susiformuoja ilgalaikiai ekonominiai finansiniai santykiai ir interesai tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės. Remiantis Statistikos departamento ir Lietuvos banko duomenimis, tarp daugiausia Lietuvoje investuojančių šalių pirmauja Švedija, Lietuvai per pirmąjį šių metų pusmetį atnešusi 3 mlrd. 723 mln. 59 tūkst. Lt (11,4 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų). Lenkijos investuotojai Lietuvoje paliko 3 mlrd. 690 mln. 500 tūkst. Lt (11,3 proc.), Vokietijos – 3 mlrd. 414 mln. 500 tūkst. Lt (10,4 proc.), Danijos – 3 mlrd. 392 mln. Lt (10,4 proc.). Tiesioginės investicijos iš 27 Europos Sąjungos valstybių narių pirmąjį metų pusmetį sudarė 25 mlrd. 532 mln. Lt (78 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų), o iš nepriklausomų valstybių sandraugos šalių – 2 mlrd. 437 mln. Lt (7,4 proc.). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad remiantis „Investuok Lietuvoje“ duomenimis, iš viso nuo metų pradžios iki rugpjūčio pabaigos dėl užsienio investicijų Lietuvoje atsirado 2 tūkst. 241 darbo vieta. Tačiau asociacijos „Investors’ Forum“ vykdomoji direktorė R. Skyrienė pastebi, kad tai nebuvo visiškai naujos darbo vietos, suteikiančios vilties bedarbiams, nes ateinančios įmonės kuria vadinamąsias „geras darbo vietas“, į kurias ieško specialistų, dažniausiai turinčių darbą. Todėl didelį dėmesį reikia skirti investicijų skatinimui, nes pritraukę naujų investicijų (ar bent jau padidinę esamų sumą) pavyks sukurti naujų darbo vietų, o ne perskirstyti esamas. Kyla klausimas kaip pritraukti daugiau investuotojų iš užsienio? Reikia sukurti naujų investicijų skatinimo priemonių. Taigi, pasiremiant investicijų skatinimo strategija ir tikslais 2010 – 2020 metams13 , siūlau šias investicijų skatinimo priemones. Priemonės, ir jas trukdantys įgyvendinti suvaržymai pavaizduoti suvaržymų medyje14, pavaizduotame žemiau. Pirmoji priemonė – investicinės aplinkos gerinimas. Lietuvoje egzistuoja palyginti aukštos socialinio draudimo įmokos, todėl jas reiktų mažinti. Taip pat pastebima nepastovi mokesčių politika, o tai atbaido potencialius investuotojus, todėl reikėtų atidžiai peržiūrėti mokestinę sistemą, kad būtų pašalintos kliūtys investuotojams. Be viso šito, vietos verslo visuomenė ne visuomet suinteresuota pritraukti TUI, todėl reikėtų sudaryti komisiją kiekvienoje apskrityje, kuri analizuotų vietos suinteresuotumą investicijų pritraukimui. Taigi, investicinės aplinkos gerinimas ir būtų, ko gero, pati efektyviausia TUI skatinimo priemonė, tačiau, kaip bebūtų gaila, jai vystytis trukdo biurokratinis aparatas (visa tai, ką išvardinau ankščiau). Todėl žūtbūt Lietuvoje reikia imtis kardinalių priemonių biurokratizmui mažinti, nes jis trukdo ne tik TUI, bet ir šalies investuotojams. Be to, biurokratija mažina šalies vidaus darbo efektyvumą, dėl ko patiriami finansiniai nuostoliai. Be to, kad biurokratija varžo (trukdo, stabdo) investicijų skatinimo priemonę – investicinės aplinkos gerinimą, ji dar trukdo ir kitai priemonei – šalies įvaizdžio kūrimui. Lietuva neturi patvirtintos ilgalaikės šalies įvaizdžio formavimo strategijos. Tarptautiniu mastu šalis nėra pakankamai žinoma kaip verslui ir investicijoms patraukli valstybė, turinti nemažai pranašumų. Todėl užsienio verslininkai neretai neįtraukia Lietuvos į potencialių šalių sąrašus investicijų plėtrai. Na argi sunku paskelbti konkursą šalyje, kurio metu būtų išrinktas pats geriausias Lietuvą reprezentuojantis įvaizdis? Tiesa, šiuo metu yra laikomasi vieno įvaizdžio Lietuva – drąsi šalis, tačiau vargiai ar toks įvaizdis gali viską pasakyti apie šalį bei sudominti investuotojus. Taigi, kaip susiduriama su biurokratija čia? Norint paskelbti konkursą vienaip ar kitaip susiduriama su biurokratija, ypač kai reikia rasti rėmėjų. Žinoma, rėmėjai gali būti ir individualūs asmenys, ar privačios įmonės, nebūtinai valstybė, tačiau kokia nauda tiems rėmėjams? Todėl nėra suinteresuotumo. Galų gale tegul valstybė sugeba pasinaudoti socialinių tinklalapių teikiamu privalumu – informacijos sklaida, ir tegul bent taip paskleidžia Lietuvos, kaip patrauklios investuotojams šalies, įvaizdį. Nes šiuo metu susiformavusi „teigiama“ nuomonė apie Lietuvą socialiniuose tinklalapiuose vargu ar patrauks investuotojus. Kita investicijų skatinimo priemonė – Lietuvos, kaip tranzitinės šalies, garsinimas. Juk Lietuva – transporto centras – ES vartai į Rusiją, Baltarusiją ir Ukrainą ir NVS šalių vartai į ES. Todėl šiais „kozeriais“ tinkamai pasinaudodama, Lietuva turi galimybę pritraukti investuotojų į šalį. Mąstoma apie Vilniaus oro uosto atgaivinimą, tačiau tai tėra dar tik planai, todėl juos reikia realiai įgyvendinti, nes mąstymo nepakanka. Svarbu yra tai, kad 2 iš 10 prioritetinių Europos tranzito koridorių yra Lietuvoje. Taip pat Lietuvoje veikia 3 tarptautiniai oro uostai bei neužšąlantis Klaipėdos valstybinis jūrų uostas. Tačiau esamą situaciją galima dar labiau pagerinti: plėsti infrastruktūrą, nes susiduriama su oro susisiekimo problemomis, geležinkelių sistemos trūkumais, iki šiol nepakankamai išvystyti pramoniniai bei mokslo ir technologijų parkai. Visiems šiems punktams įgyvendinti reikalingi ne tik finansai, bet ir vieninga politikų nuomonė, vieningos politikos formavimas. Nes kai kalbama apie draugiškus santykius su kaimynėmis, išskirtinai kalbama apie Rusiją. Todėl susiduriama su politiniu pasipriešinimu. Būtų galima sakyti, kad reikia pertvarkyti politinę sistemą, tačiau negalima, nes čia jau yra socialinė problema (išankstinis nusistatymas), kurio viešoji politika nėra pajėgi išspręsti. Dar viena labai svarbi priemonė – energetikos sistemos tobulinimas, nes investuotojams kyla neaiškumas dėl elektros energijos kainų bei energetikos strategijos po Ignalinos AE uždarymo. Taigi, reiktų ieškoti naujų energijos šaltinių. Tačiau šiam procesui trūksta finansų, todėl susiduriama su finansiniais suvaržymais. Ir paskutinė priemonė investicijų skatinimui – kvalifikuotų specialistų išlaikymas. Lietuvoje investitoriai pasigenda talentingų žmonių, nes šie išvyksta į kitas šalis, kuriose patrauklesnės socialinės garantijos, algos dydis, gyvenimo kokybė. Todėl, švietimo ministerija turėtų susirūpinti specialistų rengimo sistemos universitetuose ir kitose aukštosiose mokyklose spartesniu rengimu, nes yra lėtai prisitaikoma prie kintančiu darbo rinkos reikalavimų, nepakankamai sparčiai diegiamos naujovės. Be švietimo sistemos tobulinimo reikėtų tobulinti ir darbo rinką, kurioje svarbiausią vietą užimtų jauna kvalifikuota darbo jėga. Tačiau tai tik pamąstymai, kuriems priešinasi socialinis veiksnys – žmonių (vyresnio amžiaus) nesutikimas palikti darbo vietos ir pasitenkinti vien senatvės pensija. O kaip žinia, viešoji politika nėra pajėgi spręsti socialinių problemų. Apibendrinus šias priemonės, galima teigti, kad jos yra įgyvendinamos, nes apsvarstytos specialistų ir ekspertų, tačiau visada atsiranda vienokių ar kitokių kliūčių, kurios trukdo jas įgyvendinti. 10. 3 Darbo mobilumo skatinimas Darbinis mobilumas yra vienas iš svarbiausių rinkos ekonomikos ir darbo rinkos išsivystymo požymių. Darbinis mobilumas formuoja nacionalinę darbo rinką, kurioje apmokėjimas už vieną ir tą patį darbą maždaug vienodas visose šalyse, atsižvelgiant į skirtingas gyvenimo sąlygas. Darbo jėgos migracija yra darbinio mobilumo forma. Darbo jėgos migracija gali būti dviejų rūšių. Pirmoji – įprastinė darbo jėgos migracija, keičiant gyvenamąją vietą. Antroji – švytuoklinė migracija, t. y. darbo jėgos mechaninis judėjimas, darbuotojams važinėjant iš namų į darbo vietą (kitame mieste, regione), nekeičiant nuolatinės gyvenamosios vietos. Šia alternatyva skatinamas darbo jėgos mechaninis judėjimas, darbuotojams važinėjant iš namų į darbo vietą, nekeičiant nuolatinės gyvenamosios vietos. Darbo jėgos mobilumas, skatins žmonės būti aktyviais, leis kelti kvalifikaciją, suteiks darbo kultūros patirties, leis mokytis naujovių. Tikriausiai didžiausias darbo mobilumo pliusas būtų tai, kad dirbdami žmonės gautų pajamų, kurios yra būtinos pragyvenimui. Taip pat galimos ir didesnės nei minimalios pajamos, kurios leis gyventojams daugiau lėšų leisti pramogoms, tai savo ruožtu skatins paslaugų sektoriaus aktyvumą. Pagrindinis šios alternatyvos tikslas – skatinti šalies gyventojų teritorinį mobilumą, siekiant didinti gyventojų užimtumą, gerinti darbo pasiūlos ir paklausos suderinamumą, aprūpinti darbdavius tinkamais darbuotojais. Kaip teigia buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė V. Blinkevičiūtė, vienuose rajonuose trūksta tam tikrų profesijų darbuotojų, o kituose jaučiamas jų perteklius. Šias laisvas darbo vietas būtų galima užpildyti, jeigu būtų didesnis gyventojų teritorinis mobilumas. Tuo pačiu augtų ir gyventojų užimtumas. Verta paminėti ir tai, kad darbuotojams būtų sudarytos galimybės kelti kvalifikaciją. Skatinti gyventojų teritorinį mobilumą siūlau papildžius Užimtumo rėmimo įstatymą gyventojų teritorinio mobilumo rėmimo nuostatomis, finansiškai skatinant bedarbius ieškoti darbo ne tik šalia gyvenamosios vietos. Užimtumo rėmimo įstatyme turėtų būti pakoreguotas numatytas kelionės į darbą išlaidų kompensavimo mechanizmas. Tai ypač aktualu mažiau uždirbantiems darbuotojams, kurie dėl didelių kelionės į darbą išlaidų, lyginant su jų darbo užmokesčiu, nėra suinteresuoti įsidarbinti toliau nuo gyvenamosios vietos. Taip pat siūloma rengti teritorinio mobilumo programas, teikti išsamią informaciją apie teritorinio mobilumo skatinimo priemones. Gyventojų mobilumą turėtų paskatinti ir didinti viešojo transporto sistemos modernizavimas. Techninis viešojo keleivinio transporto ir keleivinio geležinkelio transporto atnaujinimas bei judėjimo grafikų pritaikymas prie kelionės į darbą ir grįžimo namo poreikių, paskatintų žmones darbo vietą mažiau sieti su gyvenamąja vieta. Šiuo metu yra vykdomas ESF projektas „Parama užimtumui ir mobilumui“. Šiame projekte numatyta, kad projekto dalyviams yra kompensuojamos kelionės išlaidos, bei apgyvendinimo išlaidos. Numatyta, kad kelionės į darbą ir atgal išlaidos kompensuojamos, jei jos per mėnesį viršija 20 proc. gaunamo atlyginimo bei, jei atlyginimas mažesnis už dviejų Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžių sumą. Išlaidų kompensacijos dydis vienam mėnesiui negali viršyti 0,5 Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio (400 Lt). Taip pat šis projektas kompensuoja apgyvendinimo išlaidas, kai į darbo vietą vykstama ne dažniau kaip vieną kartą per darbo savaitę. Išlaidų kompensacijos dydis kaip ir pirmuoju atveju vienam mėnesiui negali viršyti 0,5 Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio (400 Lt). Abiejų rėmimų trukmė iki 3 mėnesių. Manau, kad išlaidų kompensacijos dydis yra tinkamas, tačiau rėmimo trukmė turėtų būti pratęsta iki 6 mėnesių. Taip būtų sudaromos palankesnės sąlygos asmeniui adaptuotis, įsitvirtinti. Neatmetama ir galimybė asmeniui šiek tiek per duotą laikotarpį susitaupyti lėšų tam laikotarpiui, kai išlaidos į darbą ir atgal nebebus kompensuojamos. Siekiant platinti informaciją apie darbo mobilumo suteikiamas lengvatas, reikėtų pasitelkti socialinius tinklalapius, rengti informacines laidas per televiziją bei radiją. Žinoma, įgyvendinant šią alternatyvą neišvengiamas susidūrimas su kai kuriais apribojimais bei kliūtimis, trukdančiomis įgyvendinti programos uždavinius. 10 pav. Darbo mobilumo suvaržymų medis15 Paveiksle (žiūrėti 10 pav.) matyti, kad įgyvendinant programos uždavinius susiduriama su finansinėmis (valstybės biudžetas yra ribotas, tad uždavinius tenka pasverti atsižvelgiant į ribotus išteklius) bei socialinėmis (senyvesnio amžiaus žmonės nėra tokie imlūs naujovėms, jiems ilga kelionė į darbą ir atgal yra sunki, varginanti) kliūtimis. Taip pat susiduriama ir su paskirstymo (efektyviam socialinių paslaugų teikimui skirtos viešosios programos dažnai yra ribojamos būtinybe užtikrinti, kad nauda ir sąnaudos būtų teisingai paskirstomos skirtingoms grupėms) kliūtimi. Įgyvendinant šią alternatyvą šalyje būtų geriau subalansuota darbo pasiūla ir paklausa, sumažėtų teritoriniai nedarbo skirtumai. Programos priemonės būtų finansuojamos iš valstybės bei savivaldybių biudžetų, Užimtumo fondo, ES struktūrinių fondų. 10. 4 Įdarbinimas subsidijuojant 10.4.1 Šiuo metu vykdoma įsidarbinimu subsidijuojant politika darbo biržoje Įdarbinimu subsidijuojant siekiama padėti įsitvirtinti darbo rinkoje papildomai remiamiems bedarbiams ir įspėtiems apie atleidimą iš darbo darbuotojams, mokant darbdaviams subsidijas darbo užmokesčiui. Būtinos sąlygos Pasiūlymus dėl priemonės organizavimo teritorinėms darbo biržoms gali teikti darbdaviai, kurie: • Nėra bankrutavę ar bankrutuojantys ar nevykdo restruktūrizacijos; • Neturi likviduojamos įmonės statuso; • Neturi neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų darbo biržai. Įdarbinti subsidijuojant gali būti šie teritorinėje darbo biržoje registruoti asmenys: 1. Darbo ieškantys asmenys: 1. neįgalieji, kuriems nustatytas iki 25 procentų darbingumo lygis arba sunkus neįgalumo lygis; 2. įspėti apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojai. 2. Bedarbiai: 1. neįgalieji, kuriems nustatytas 30-40 procentų darbingumo lygis arba vidutinis neįgalumo lygis; 2. neįgalieji, kuriems nustatytas 45-55 procentų darbingumo lygis arba lengvas neįgalumo lygis; 3. rūpintiniai, kuriems iki pilnametystės buvo nustatyta rūpyba, kol jiems sukaks 25 metai; 4. pradedantys darbo veiklą pagal įgytą socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikaciją, kai jų užimtumo rėmimas sudaro sąlygas kitiems bedarbiams, turintiems įsipareigojimų šeimai, dirbti; 5. ilgalaikiai bedarbiai; 6. vyresni kaip 50 metų darbingo amžiaus asmenims; 7. nėščios moterys, vaiko motina (įmotė) arba tėvas (įtėvis), vaiko globėjas, rūpintojas ir asmenys, faktiškai auginantys vaiką (įvaikį) iki 8 metų arba neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų (iki 2005 m. liepos 1d. pripažintą vaiku invalidu), ir asmenys, prižiūrintiems sergančius ar neįgaliuosius šeimos narius, kuriems Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu nustatyta nuolatinė slauga ar priežiūra; 8. grįžę iš laisvės atėmimo vietų ir kurių laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis kaip 6 mėnesiai; 9. iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje nedirbę dvejus ir daugiau metų; 10. priklausomi nuo narkotinių, psichotropinių ir kitų psichiką veikiančių medžiagų, baigę psichologinės ir (ar) profesinės reabilitacijos programas; 11. prekybos žmonėmis aukos, baigusios psichologinės socialinės ir (ar) profesinės reabilitacijos programas; 12. grįžę į Lietuvą nuolat gyventi politiniai kaliniai ir tremtiniai bei jų šeimų nariai (sutuoktinis, vaikai (įvaikiai) iki 18 metų); 13. turintys teisę į papildomas užimtumo garantijas pagal Lietuvos Respublikos valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų papildomų užimtumo ir socialinių garantijų įstatymą (Žin., 2003, Nr.48-2106); 14. darbingi asmenys iki 29 metų. Finansavimas ir jo trukmė Už kiekvieną įdarbintą asmenį numatytą laikotarpį kiekvieną mėnesį mokama subsidija darbo užmokesčiui, paskaičiuoto pagal įdarbinto asmens faktiškai dirbtą darbo laiką ir nuo jo apskaičiuotoms valstybinio privalomojo socialinio draudimo įmokoms iš dalies kompensuoti. Subsidijos dydis negali viršyti 2 Vyriausybės patvirtintų minimaliosios mėnesinės algos dydžių ir sudaro: • 50 proc. apskaičiuotų lėšų, kai įdarbinami 1.2, 2.3 – 2.14 punktuose nurodyti asmenys;; • 60 proc. apskaičiuotų lėšų, kai įdarbinami 2.2 punkte nurodyti asmenys; • 75 proc. apskaičiuotų lėšų, kai įdarbinami 1 punkte nurodyti asmenys. Subsidija darbo užmokesčiui gali būti mokama: • iki 6 mėn., kai darbo sutartis sudaroma su asmenimis, nurodytais 1.2, 2.2, 2.5, 2.6, 2.8.- 2.14 punktuose; • iki 12 mėn. kai darbo sutartis sudaroma su asmenimis, nurodytais 2.3, 2.4 ir 2.7 punktuose; • neterminuotai, kai įdarbinami asmenys, nurodyti 1.1 ir 2.1 punktuose. 10.4.2 Alternatyvų suvaržymų medis Pagal šia schemą16 mes siūlome įdarbinti žmones subsidijuojant. Pvz. Daugiau galėtų būti remiamas smulkusis verslas. Smulkusis verslas yra nuolat besikeičianti įmonių grupė, turinti lemiamą įtaką ekonomikos augimui ir socialinių santykių stabilumui. Kuo labiau jas finansuosime ir skatinsime jų veiklą tuo daugiau atsiras naujų darbo vietų ir bus stabilesnė ekonomika. Taip pat visada siūlomoms alternatyvoms atsiranda ir trukdžių. Smulkiojo verslo finansavimo trukdis – finansai. Kita įdarbinimo subsidijuojant alternatyva būtų absolvento garantijos dėl darbo. Šiuo metu daugelis jaunų žmonių baigę studijas neranda darbo ir pakliūna į bedarbių gretas. Mes siūlome alternatyvą, kad kiekvienam studentui baigusiam studijas būtų garantuotas darbas. Iš karto kyla klausymas, kaip tai padaryti? Kiekvienas universitetas turėtų pasirašyti sutartis su įmonėmis, kad kai studentas baigs studijas jis bus priimtas į darbą. Kad įmonės būtų suinteresuotos priimti baigusį studentą į darbą, pusę jo atlyginimo finansuotų valstybė. Taip pat iškyla klausymas, o iš kur valstybė tam gautų lėšų? Mes taip pat siūlome, kad studijos būtų mokomos, kad valstybė galėtų surinkti lėšų pusės mokamam atlyginimui. Toks valstybės finansavimas būtų skiriamas 4 metų laikotarpiui. Norint išvengti įmonių sukčiavimų, kad ir gero darbuotojo neatleistų po 4 metų, jo atleidimas turėtų turėti labai svarią priežastį, pvz. kaip skirto darbo neatlikimas ar jo nekokybiškumas. Manau, studentas nebūtų pasipiktinęs, kad reikia mokėti už mokslą, nes jis tuo atveju būtų garantuotas, kad po studijų turės darbą. Šios alternatyvos pagrindiniai trukdžiai – finansiniai ir ekonominiai. Surenkamos lėšos už mokslą gali būti nepakankamos dalies atlyginimo finansavimo. Taip pat žinome, kad ekonomika visada svyruoja ir negali žinoti kokia šalyje bus situacija, kai absolventas baigs studijas. 11. Politinės rekomendacijos Išanalizavusios mūsų problemą, priėjome išvados, kad geriausia alternatyva būtų dabartinės vykdomos politikos laikymasis, nes, kaip jau minėjome ankščiau, remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą, t.y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį pasiekus darbą susirasti galės visi norintys dirbti, esant tam tikram darbo užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas gali nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo užmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Alternatyva pasirinkta vertinant efektyvumo, socialinio teisingumo, rezultatyvumo alternatyvų vertinimo kriterijus. Kadangi rinkos ekonomika susireguliuoja savaime, mes negalime nustatyti tikslaus laiko, nes ekonomikoje po nuosmukio visada ateina pakilimas. Šią politiką rekomenduojame vykdyti Vyriausybei, Seimui, Lietuvos darbo biržai, rajonų savivaldybėms, kaip ir dabar ją vykdo šios institucijos, nes, kaip ir minėjome, pasiliekame prie išvados, kad rinkos ekonomika pati savaime susireguliuoja, todėl valdžia gali įtakoti vykdomą politiką šiuo klausimu, bet ne kardinaliai ją pakeisti. Literatūros sąrašas 1. [interaktyvus] [žiūrėta 2010 m gruodžio 10d]. Prieiga per internetą:
Šį darbą sudaro 15945 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Politologijos referatas
- 63 psl., (15945 ž.)
- Word failas 686 KB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį referatą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
