Trumpai apie ekonomiką

1. Ekonomikos objektas ir tikslas. 1. Žemas nedarbo lygis – masinis nedarbas, aplinkybė reiškianti ekonomikos niokojimą, lėtinantį ūkinį aktyvumą. Esant nedarbui visuomenė praranda prekes, kurias pagamintų bedarbiai. 2. Kainų stabilumas – tai laikotarpis per kurį nėra nei infliacijos nei defliacjos. T.y. pinigiio vieneto vertė mažai kinta. 3. Efektyvumas – tai matas rodantis kiek mes sugebame. Siekimas gauti kuo daugiau naudos tikslingai naudojant ribotus išteklius. 4. Tikslingas pajamų paskirstymas – kai daugelis gyvena pasituinčiai, šalyje neturi būti skurdžių. 5. Ekonominis augimas- tai ekonominiųprocesų visuma sąlygojanti tai jog didėja BVP ir BNP. 6. Ekonominė laisvė – tai žmonių teisė pasirinkti savarankišką užsiėmimą, sudaryti sandorius, leisti savo pajamas kaip nori. 7. Socialinis ekonominis saugumas – jis reiškia jog žmonėms nesugebančiams savimi pasirūpinti bus suteikta pagalba. 2. Ekonomikos sistemos, jų esminiai skirtumai. Ekonomikos sistema – tai būdas kaip tirti trūkumo ir pasirinkimo klausimus. 1. Papročių – ekonominės problemos sprendžiamos remiantis religiniais ir socialiniais papročiais bei tradicijomis. Tokia ekonominė sistema pasitaiko silpnai išsivysčiusiose šalyse. 2. Grynoji kapitalistinė – remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Valstybės institucijos ir kitos grupuotės nesikiša į ekonomiką. Žmonės gali užsiimti tokia veikla kokia tik nori, jei tam turi lėšų. Grynojoje kapitalistinėje visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, o kainų lygis užtikrintų pelną. 3. Komandinė – sprendimus priima vyriausybė, t.y. valdžia. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Atsiranda neįveikiamų problemų kai bandoma viename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtina prendžiant dagelio ekonominių vienetų veiklą. 4. Mišrioji – vyrauja ekonomikos laisvė, bet dalį sprendimų priima grupės, dažniausiai vyriausybės. 3. Rinkos paklausa. Rinkos subjektų – pirkėjo ir pardavėjo interesai rinkoje reiškiasi pasiūlos ir paklausos forma. Paklausa - perkamos prekės ar paslaugos kiekio priklausomybė nuo tos prekės ar paklausos kainos; tai vartotojo noras ir pajėgumas pirkti prekę ar paslaugą konkrečia kaina. Paklausa reiškiasi ne tik vartotojo noru, siekimu įsigyti konkrečia prekę. Prekės paklausą rinkoje sąlygoja kitų prekių kainos, vartotojo pajamos ir jų kitimas, vartotojo poreikiai, skonis ir mada, numatomas kainų pasikeitimas ir kiti veiksniai. Paklausos funkcija vadiname paklausos priklausomybę nuo ją lemiančių veiksnių. Paklausos analizei taikoma “ceteris paribus” prielaida: kai visi veiksniai išskyrus vieną, laikomi pastoviais. Kitiems veiksniams esant nekintamiems, kaina yra svarbiausias veiksnys, turintis poveikio paklausos dydžiui. Paklausos dėsnis tvirtina, kad paklausos kiekis auga kainai mažėjant ir mažėja kainai didėjant. Mažėjant kainai, paklausa auga dėl dviejų priežasčių: pirma, sumažėjus kainai, pirkėjai perka tą prekę dažniau ir didesniais kiekiais; antra, sumažėjusi kaina vilioja naujus pirkėjus. Galima įsivaizduoti, kad paklausos dėsnis aprašo individualaus pirkėjo, kurio pajamos yra pastovios, elgesį rinkoje: pirkėjas nori pirkti daugiau pigesnių šios prekės vienetų. Paklausos lentelė - tai lentelės forma pateikti tam tikros prekės ar paslaugos kiekiai, kuriuos pirkėjai norėtų ir galėtų įsigyti, esant alternatyvioms kainoms. 1 lentelė. Paklausos lentelė Variantai Kaina (P), Lt/vnt. Perkamas prekių kiekis (q), vnt./mėn. A 10 3 B 8 4 C 6 5 D 4 6 E 2 7 Paklausos kiekis - prekės kiekis, kurį nori ir gali pirkti pirkėjas per tam tikrą laikotarpį (pvz., per mėnesį), esant tam tikrai kainai, kai kiti veiksniai yra nekintami. Paklausos kreivė - grafinis prekės kainos ir paklausos ryšio vaizdas. 4. Rinkos pasiūla. Pasiūlą formuoja gamintojas. Remdamasis potencialia prekės paklausa ir kaina, gamintojas pasirenka prekės kiekį, kurį jis gamins ir siūlys rinkoje. Vadinasi, siūlomos prekės kiekis susijęs su jos kaina ir gamybos išlaidomis. Pasiūla - parduodamos prekės ar paslaugos kiekio priklausomybė nuo tos prekės ar paslaugos kainos; tai prekės ar paslaugos kiekis, kurį pardavėjai norėtų ir galėtų parduoti konkrečia kaina. Pasiūlos dėsnis tvirtina, kad kai prekės kaina didėja, esant kitoms vienodoms sąlygoms, pasiūlos kiekis taip pat didėja, o kai kaina mažėja, ir kiekis mažėja. Kitaip tariant, pasiūlos dėsnis teigia, kad pardavėjui daugiau prekių siūlo didesnėmis kainomis ir mažiau- mažesnėmis, ir kainų kilimas paprastai didina pasiūlą, o jų kritimas - mažina pasiūlą. Pasiūlos lentelė - lentelės forma pateikti tam tikros prekės ar paslaugos kiekiai, kuriuos pardavėjai norėtų ir galėtų parduoti esant alternatyvioms kainoms (kiti veiksniai nekinta). Var. Kaina Parduodamas prekių kiekis (q) vnt./mėn. A 9 8 B 7 6 C 6 5 D 4 3 E 2 1 2 lentelė. Pasiūlos lentelė. Pasiūlos kiekis - prekių kiekis, atitinkantis kiekvieną kainą pasiūlos lentelėje. Pasiūlos kiekis matuojamas siūlomų prekių kiekiu per laiko vienetą. 3 Lentelėje pateikta informacija apie prekės kainą ir kiekį, norimą parduoti per mėnesį. Šios lentelės duomenys iliustruoja pasiūlos dėsnį: pasiūlos kiekis didėja kainai didėjant. Pasiûlos lentelë paremta tuo, kad visi kiti kintamieji veiksniai, iðskyrus kainà, laikomi nekintamais Pasiūlos kreivė - tai grafinis ryšio tarp prekės kainos ir pasiūlos kiekio per tam tikrą laikotarpį vaizdas. Pasiūlos krievė rodo minimaliai tinkamą kainą, kuri reikalinga gamybos išteklių išlaidoms padengti. 5. Rinkos pusiausvyra. Paklausos ir pasiūlos pusiausvyra- tai prekės kiekio ir kainos santykis, kuris patenkina pirkėjo ir pardavėjo interesus, kai jų norai bei galimybės sutampa. 3 pav. Kaip rinkos paklausa ir pasiūla lemia pusiausvyros kainą ir kiekį. 3 paveikle parodyta, kad paklausos ir pasiūlos pusiausvyra yra taške E, kuriame paklausa atitinka pasiūlą. Esant aukštesnei kainai pasiūla viršija paklausą. Neišparduotos prekių atsargos ir konkurencija tarp pardavėjų sąlygoja kainos mažėjimą iki pusiausvyros taško, t.y. iki 6 Lt. Esant kainai mažesnei už pusiausvyrą (6 Lt.); panašios jėgos didina kaina. Kai paklausa viršija pasiūlą, pirkėjams reikia daugiau lėšų ir jie kelia kainą iki pusiausvyros taško, t.y. 6 Lt. Pusiausvyros kaina rodo, kad parduodamos ir perkamos prekės kiekiai yra lygūs. tarkime, kad kaina yra didesnė už pusiausvyros kainą, tuomet pasiūla viršys paklausą. Tai rodo tos kainos linojos susikirtimo su pasiūlos ir paklausos kreivėmis taškus atitinkantys kiekiai (A).Perteklius yra tada, kai pasiūla viršija paklausą (kaina aukščiau pusiausvyros taško). Esant kainai žemesnei už pusiausvyros kainą, prekių paklausa viršys pasiūlą. Šioje situacijoje pirkėjai ima konkuruoti tarpusavyje. Tokia rinka vadinama gamintojų rinka, o ekonomika- deficitine. Trūkumas yra tada, kai paklausa viršija pasiūlą (kaina žemiau pusiausvyros taško). Tipišku rinkos situacijos atveju, kai paklausos kreivė krinta žemyn ir pasiūlos kreivė kyla aukštyn, rinkos jėgos verčia kainą judėti pusiausvyros link. Tuo užtikrinamas rinkos stabilumas. 6. Paklausos elastingumas kainos atžvilgiu. Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu – tai norimo pirkti prekės kiekio ir prekės kainos procentinio kitimo santykis. Jis išreiškiamas: Paklausos elastingumo koeficientas, apskaičiuojamas pagal šią formulę, yra neigiamas. Taip yra todėl, kad paklausos dėsnis išreiškia atvirkščią kainų ir paklausos kiekio priklausomybę. Paklausos elastingumo kainų atžvilgiu atvejai. Pagal tai, kaip perkamų prekių kiekis priklauso nuo kainos, yra skiriami šie paklausos elastingumo kainų atžvilgiu atvejai: santykinis elastingumas, santykinis neelastingumas, vienetinis elastingumas, absoliutus elastingumas ir absoliutus neelastingumas. Paklausos elastingumas rodo, kaip pasikeis prekės paklausa išaugus kainai. Jei kurios nors prekės paklausa, padidėjus kainai, pasikeičia mažai, tokios prekės paklausa yra neelastinga. Ir priešingai- kai paklausa elastinga, net 1 nedidelis kainos pasikeitimas gali palyginti gerokai paveikti prekės paklausą. Jeigu kainai kylant, pajamos mažėja, tokios prekės paklausa yra elastinga. Jeigu bendros pajamos didėja kainoms augant, prekės paslauga yra neelastinga. Analogiškai, jei mažėjant kainai bendrosios pajamos padidėja, tai tokios prekės paklausa elastinga. Jei kainai sumažėjus bendrosios pajamos taip pat sumažėjo, vadinasi- tos prekės paklausa neelastinga. 7. Pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu. Pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu: tai siūlomo prekiu kiekio procentinio pokyčio ir prekes kainos procentinio pokyčio santyki. Es=∆Qs%/∆P%. Pasiulos elastingumo kooficentas yra teigiamas dydis,nes pasiulos dėsnis isreiskia tiesiogine priklausomybe tarp siūlomu prekiu kiekio ir kainos. Pasiulos kreive kyla į viršų. Santykinis elastingumas Es>1, pasiula yra elastinga. Pvz:kaina sumazejo 10% o prekiu kiekis 15% Es=15/10=1,5. Santykinis neelastingumas: Es I3 > I2 > I1). Rodyklė rodo vartotojo prioritetų kryptį. Abejingumo kreivės nesusikerta, nes jei jos kirstųsi, tada vartotojas mažesnio naudingumo rinkiniui skirtų pirmenybę prieš didesnio. Abejingumo kreivių žemėlapis atspindi konkretaus vartotojo poreikius ir kiekvienas žmogus turi jam būdingą abejingumo kreivių kartogramą. Kai reikia nuspręsti, pirkti ar nepirkti prekių rinkinį, abejingumo kreivių žemėlapis leidžia nustatyti prekių rinkinio naudingumą kiekybiškai nematuojant jo teikiamos naudos. Ribinę pakeitimo normą apibudina dvi savybės: ribinė pakeitimo norma yra neigiama. Vartotojas, didindamas vienos prekės vartojimą, privalo mažinti kitos prekės vartojimą, kad prekių rinkinys išliktų toje pačioje abejingumo kreivėje. Ši ribinės pakeitimo normos ypatybė liudija, kad vartotojo abejingumo kreivė yra žemėjanti. Ribinė pakeitimo norma yra mažėjanti. Didindamas rinkinio vienos prekės kiekį, vartotojas vis mažiau atsisako atitinkamo kitos prekės kiekio. Ši ribinės pakeitimo normos savybė paaiškina, kodėl vartotojo abejingumo kreivė yra įgaubta koordinačių pradžios atžvilgiu. 14. Gamyba ir jos funkcija, gamybos ištekliai ir laikotarpiai. Gamyba yra pagr. firmos veiklos sritis. Gamyba – procesas, kuriame gamybos ištekliai naudojami produktų ir paslaugų gamybai. Gamybos ištekliai – ištekliai, kuriuos firma panaudoja kaip sąnaudas prekei pagaminti. Taip naudojami gamybos ištekliai vadinami gamybos veiksniais. Yra 3 gamybos veiksnių grupės: žemė, darbas ir kapitalas. Žemė – natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas. Darbas – žmogaus fiziniai ar protiniai sugebėjimai, panaudoti prekių ir paslaugų gamyboje. Kapitalas – pastatai, įrenginiai ir kitos anksčiau pagamintos prekės, vartojamos kitų prekių gamyboje. Gamintojas, kaip ir vartotojas, turi pasirinkimo galimybę. Jis renkasi gamybos metodą. Pasirinkimo galimybė priklauso nuo to, kiek laiko turi firma, kad sureaguotų į rinkos pokyčius. Firmos veikloje išskiriami trumpasis ir ilgasis laikotarpiai. Trumpasis laikotarpis firmos veikloje – tai abstraktus laiko tarpas, kai firmos naudojami kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs, o produkcijos apimtis kinta keičiant sunaudotų kintamųjų gamybos veiksnių kiekį. Ilgasis laikotarpis firmos veikloje - tai abstraktus laiko tarpas, kai keičiasi visi firmos naudojami veiksniai. Tiek trumpasis, tiek ilgasis laikotarpiai įvairiose ūkio šakose yra nevienodi. Savo veikloje firma siekia technologinio ir ekonominio efektyvumo. Technologiškai efektyvus gamybos metodas yra tada, kai nėra kito metodo, kuris leistų pagaminti tą pačią produkcijos apimtį, naudojant mažesnį gamybos veiksnių kiekį, arba, kai naudojant tiksliai apibrėžtą gamybos veiksnių kiekį, pagaminamas maksimaliai galimas produkcijos kiekis. Ekonomiškai efektyvus gamybos metodas yra tas, kuris įgalina pagaminti apibrėžtą gamybos apimtį su minimaliomis gamybos veiksnių išlaidomis. Gamybos funkcija parodo, kiek darbo, kapitalo bei kitų gamybos veiksnių ir kokiomis proporcijomis sunaudojama, norint pagaminti maksimalų produkcijos kiekį. Kadangi gamybos funkcija užfiksuoti didžiausią produkcijos kiekį, kuris gali būti pagamintas esant tam tikromis gamybos veiksnių sąnaudoms, tai ji rodo alternatyvių technologiškai efektyvių gamybos metodų panaudojimo rezultatus. Jei gamybos veiksnių derinį sudaro darbo ir kapitalo sąnaudos, tai gamybos funkcija tokia: Q=f (L, K). Įvairiems atvejams gamybos funkcijos yra skirtingos. Tačiau turi bendrų savybių: 1) Didinant vieno veiksnio sąnaudas, kai kitos sąnaudos pastovios, greit pasiekiama gamybos apimties didinimo riba. 2) Egzistuoja naudojamų gamybos veiksnių pakeičiamumo ir papildymo, nepakeitus gamybos apimties, galimybė. Gamybos proceso metu naudojami įv. gamybos veiksnių deriniai. 15. Gamyba trumpuoju laikotarpiu. Gamybos produktų rūšys (bendrasis, vidutinis, ribinis). Trumpo laikotarpio metu bent vieno iš veiksnių sąnaudos yrapastovios. Paprastumo dėlei manykime, kad tas veiksnys yra kapitalas. Kitas veiksnys – darbas – šio laikotarpio metu gali būti laisvai keičiamas. Jo sąnaudos gali būti padidintos arba sumažintos. Trumpuoju laikotarpiu, sprendžiama, kaip geriausiai panaudoti įmonės darbo objektus. Ryšys tarp gamybos veiksnių sąnaudų ir gamybos rezultatų vadinamas gamybos funkcija. Jeigu gamybos rezultatus, pasiekus per tam tikrą laikotarpį,pažymėsime raide Q, tuo laikotarpiu sunaudotą kapitalą – K, o darbą – L, gamybos funkcija turės matematinės lygties formą: Q=f(K,L). Ši lygtis rodo funkcija nuo sunaudoto išteklių kiekio. Bendrasis produktas (BP) apima pagamintų per tam tikrą laikotarpį produktų kiekį, sunaudojant visus išteklius. Jeigu vieno iš gamybos veiksnių sąnaudos yra fiksuotos, o kito kinta, tuomet bendrojo produkto, pagaminto per tam tikrą laikotarpį, kitimas priklauso nuo kintamo veiksnio sąnaudų kitimo. Vidutinis produktas (VP) yra lygus bendrojo produkto daliai, tenkančiai vienam kintamojo veiksnio sąnaudų vienetui (šiuo atveju darbo sąnaudų). VP=BP/L; čia VP – vidutinis produktas; BP – bendrasis produktas; L – kintamojo veiksnio (darbo) sąnaudos. Ribinis produktas (RP) yra bendrojo produkto kitimo laipsnis, pakitus kintamojo veiksnio (darbo) sąnaudoms veinu vienetu. RP=DBP/DL; čia RP – ribinis produktas; DBP – bendrojo produkto pokytis; DL – kintamojo veiksnio (darbo) sąnaudų pokytis. 16.Gamyba ilgiuoju laikotarpiu. Gamybos kaštai. Ilguoju laikotarpiu gali būti keičiami visi gamybos veiksniai. Taigi per ilgą laiką firma keičia gamybos apimtį keisdama visų gamybos veiksnių, tarp jų ir kapitalo, kiekį. Analizuojant gamintojo elgseną svarbu žinoti, kaip keisis firmos pagaminto produkto apimtis, kartu ir firmos pajamos, kai pasikeis visų gamybos veiksnių sąnaudos. Tarkime, konkuruojanti firma naudoja tik du gamybos veiksnius: darbą ir kapitalą, ir jų santykis, gamybos apimčiai didėjant per ilgą laiką, išlieka pastovus. Šiuo atveju naudojama ilgalaikė gamybos funkcija, kuri rodo gamybos rezultatų ryšį su gamybos sąnaudomis. Išskiriami trys šio ryšio atvejai: 1. Didėjanti gamybos masto grąža. 2. Pastovi gamybos masto grąža. 3. Mažėjanti gamybos masto grąža. Kiekvienu atveju gamybos funkcijos forma bus skirtinga. Jeigu t pažymėsime koeficientą, rodantį, kiek kartų firma padidina darbo ir kapitalo sąnaudas (t>l), tai minėtuosius gamybos masto keitimo atvejus apibūdina šios priklausomybės: jei gamybos masto grąža pastovi, tai F(tL,tK)=tF(L, K); jei didėjanti, tai F(tL,tK)>tF(L,K); jei mažėjanti, tai F(tL,tK)

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!