Trečiojo pasaulio šalys

Vilniaus Pedagoginis Universitetas Istorijos fakultetas Saulius Pakalka, Ekonomikos ir verslo pagrindų 3 k., studijos programų Studentas Trečiojo pasaulio šalys Įskaitinis darbas Vadovas doc. A.Visockis Vilnius 2005 Turinys 1. Sąvokos “Trečiojo pasaulio šalys” atsiradimas ir taikymas. 2. Būdingi bruožai. 3. Pavyzdžiai. 3.1 Afganistanas. 3.2 Botsvana. 4. Galingųjų valstybių politikos įtaka Trečiojo pasaulio šalims. 5. Pilietinė visuomenė ir nacionalizmas Trečiojo pasaulio šalyse. 6. Išvados. 7. Literatūros sąrašas. 1. Sąvokos “Trečiojo pasaulio šalys” atsiradimas ir taikymas Pirmą kartą sąvoką – “Trečiasis pasaulis”, panaudojo (įvedė) prancūzų demografas Alfred Sauvy kaip analogiją “trečiajam luomui” Prancūzijos revoliucijos metu. 1961m. Francas Fanonas savo kūrinyje “Šios žemės prakeiktieji” trečiajį pasaulį prilygina neišsivysčiusiam , turinčiam kolonijų pasauliui. Taip šis rašytojas šią sąvoką įveda į tarptautinį naudojimą, prancūžiškai kalbančiose kalbose ši sąvoka jau seniai buvo žinoma ir suprantama. Iki XXa. 9-to dešimtmečio “trečiojo pasaulio” sąvoką komplikavo tai, kad šiuo pasauliu buvo vadinamos tiek visos ekonomiškai atsilikusios nuo Vakarų šalys, tiek tos šalys, kurios nebuvo prisijungusios prie politinių arba karinių blokų, tokių kaip : Europos sąjunga (ES), Šiaurės Aljanso Karinis Blokas (NATO) ir kt..Valstybės nevykdė jų politikos. Šiam pasauliui buvo priskiriamos ir tos valstybės, kurios nebuvo JAV arba Tarybų Sąjungos šalininkais (t.y. nepritarė joms). Taigi kaip matome tokių valstybių buvo tikrai daug, nenuostabu, kad jos sudaro 80 % viso pasaulio šalių, kurios buvo priskiriamos trečiajam pasauliui. Trečiojo pasaulio šalys – silpnai išsivysčiusios, tačiau vis dar tai darančios pasaulio šalys (t.y. nepasiekusios Vakarų ekonominio lygio - išsivystymo). Taigi trečiajį pasaulį sudaro daugiausia Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys. Beveik visos jos yra buvusios kolonijos. Jau iš senesnių laikų žinome, kad jos vystėsi lėtai. Tai lėmė pilietiniai karai ir tarpusavio nesutarimai. Neretai Trečiojo pasaulio šalys buvo išnaudojamos galingesniu valstybių. Šiuo metu šiose šalyse kaip jau ir minėjau gyvena apytiksliai apie 80% viso pasaulio gyventojų, tai tikrai yra daug. Ši dalis vis auga. Trečiojo pasaulio šalys turi nestabilius tarptautinius santykius, nes jos yra netekusios Rytų ir Vakarų paramos, bei dar ir dėl to, kad daugumoje iš jų yra nepastovūs režimai. Kai kurie mokslininkai šiuo metu mano, kad “trečiojo pasaulio” sąvoka yra apskritai praradusi savo prasmę. Tai yra todėl, kad Rytų ir Vakarų lyginimo laikotarpiu šiuo trečiuoju pasauliu buvo vadinamos nesančios Rytų ar Vakarų pusėje šalys. Šiais laikais tai jau nebėra taip aišku dėl šio “pasaulio”, nes šio šalys keičiasi ir pasaulis juda labiau į Vakarus, nei į Rytus. Tai bando daryti ir trečiojo pasaulio šalys, kurioms tai atrodo bus tikrai ilgas kelias. Šiuo metu labai nedaugelis šalių yra laikomos demokratiškomis. Kosta Rika, Botsvana, Indija ir dar kelios šalys yra laikomos tokiomis, tai yra jos atitinka demokratijai keliamus reikalavimus (demokratija – valdžia, kylanti iš visuomenės nuomonės, norų.), kitaip sakant standartus, ir turi demokratines institucijas. Taipogi yra keletas šalių, kurios turi šias institucijas, bet jos neatitinka tam tikrų reikalavimų, pvz: Salvadoras, Šri Lanka, Gvatemala ar Kolumbija.Pati būdingiausia politinė doktrina “trečiojo pasaulio šalyse” yra absoliutinė monarchija, diktatūra arba oligarchija. Šių šalių valdžios institucijos daugiausia yra vertinamos neigiamai, nes jos veikia, dirba ne efektyviai, o be to jose yra vykdoma korupcija. Valdžia yra korumpuota. Tai šioms valstybėms daro neigiamą įtaką prieš visą pasaulį, tiek ir tų šalių gyventojams. 2. Būdingi bruožai Trečiojo pasaulio šalims: • Menkas gyventojų išsilavinimas . • Mažas ekonomikos lygis, lyginant su 2-ojo ir 1-ojo pasaulio šalimis. • Spartus demografinis augimas. • Nepastovios bei korumpuotos valstybės. • Nestipri industializacija, tai yra iki galo neišvystyta. • Mažas naujų technologijų taikymas – nedidelė dalis pasaulio prekyboje. • Silpna, neišplėtota infrasruktūra. Prastos susisiekimo galimybės ir t.t. • Gyventojų gyvenimo trukmė yra trumpa, didelis naujagimių mirtingumas. • Tradicinės socialinės struktūros, kurių dauguma yra korumpuotos. • Politinis nestabilumas šalyse ir tarptautiniuose santykiuose. • Ekonomika daugumoje priklauso nuo naudingųjų iškasenų. • Skirtingas gyvenimo lygis (skirtingos pajamos, nelygybė). • Dideli skirtumai ir atstumai tarp vieno ar kelių didžiųjų miestų. • Didžioji dalis gyventojų badauja, negauna pakankamo maitinimo. • Blogas užkrečiamų ligų plitimo stabdymas. • Valdymas beveik visose šalyse – nedemokratinis. • Trečiojo pasaulio šalys yra afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Beveik visos jos yra buvusios Europos kolonijos. • Valdymas – oligarchija, absoliutinė monarchija arba diktatūra. • Daug dėmesio skiriama šalies kariuomenei ir ginklams. • Galingųjų valstybių kišimasis į trečiųjų pasaulio šalių reikalus. 3. Pavyzdžiai Nagrinėjama dvi Trečiojo pasaulio valstybės, kurios ėjo tuo pačiu keliu, bet viena pasiekė labai daug(išlaikė demokratiją, tapo viena pirmaujančių šalių trečiajame pasaulyje) – Botsvana, o kita šalis Afganistanas ne tik neturi demokratijos, bet ir be kita ko negali josios įtvirtinti ir tam neturi nei vilčių ne tik formaliai, bet ir realiai padaryti tai ir įveikti atsilikimą. 3.1. Afganistanas Afganistanas yra vertinamas kaip nelaisva šalis. Jo padėtį komplikuoja istorinė ir geopolitinė padėtis. Šalis buvo priklausoma nuo išorinių veiksnių. Šalis atitinka beveik visus trečiojo pasaulio šalims būdingus bruožus. Pagrindinį vidinį konfliktą sukėlė komunistų perversmas, kuris kilo 1978m., tada prasidėjo pilietinis karas. To pasekoje šalyje pradėjo įsivyrauti politinė doktrina – totalitarizmas. Kartu atėjo ir Talibanas, kuris kaip žinoma yra neigiamas dalykas. Galingosios valstybės per daug mažai kreipė į tai dėmesį, ir veltui. Talibanas kaip mums žinoma remia terorizmą. Po kurio laiko Talibanas pradėjo plisti vis labiau. Pavojus kilo ir kitoms valstybėms. Talibanas buvo apkaltintas teroristų palaikymu ir slėpimu. Tada buvo imtasi ryžtingų priemonių. JAV pajėgos kartu su Jungtinio nacionalinio ir islamiško fronto Afganistano išgelbėjimui, sunaikino Talibaną. Tačiau aš nemanau, kad jis buvo sunaikintas pilnai, tai galime matyti iš dabar vykstančių teroristinių išpuolių, kurių daugumą lemia tas pats Talibanas, ir vargu ar greitu laiku kas nors pasikeis, nebent po kurio laiko. Šiuo metu Afganistanas bando įtvirtinti demokratiją, kas yra būdinga visoms trečiojo pasaulio šalims, tačiau tai padaryti ne taip lengva kaip atrodo. Suprantama, kad tas turės ir neigiamos įtakos pačiam Afganistanui : 1. Išaugęs nusikalstamumas; 2. Politinis nestabilumas; 3. Teritorinis pasidalijimas; Per pilietinį karą ir vidaus nesutarimus ši šalis patyrė didelį ekonomikos nuosmukį. Jos ekonomika pagrinde priklauso nuo kaimyninių šalių. Didžioji dalis gyventojų yra priklausomi nuo jiems teikiamos humanitarinės pagalbos, kurią teikia tam tikros organizacijos. Didelė grėsmė kyla dėl prekybos narkotikais ir jų naudojimo, bei gaminimo. Šis dalykas nesustabdomas jau seniai. Bėda ta, kad tam yra sudarytos geros, tinkamos sąlygos. Taigi kaip matome Afganistanas visuomet buvo nelaisva šalis. Demokratija dabar kuriasi labai lėtai. Neigiami veiksniai nuniokojo šalį, jai prireiks daug laiko atsigauti nuo patirtų negandų. 3.2 Botsvana Botsvanos respublika – yra įsikūrusi Pietvakarių Afrikoje, jos yra patogi geopolitinė ir geografinė padėtis. Buvusi Didžiosios Britanijos kolonija iki 1966m. tuomet Botsvana paskelbė savo nepriklausomybę. Nuo tada šalis pradėjo “savo” gyvenimą. Šios šalies ekonomika ankstesniais laikais priklausė nuo galvijų ir jų mėsos eksportavimo į kt. Šalis. Tik nuo XX a. septintojo dešimtmečio atradus ir vėliau pradėjus eksportuoti naudingąsias iškasenas, tiksliau tai jų išteklius, šalis tapo svarbia eksporto ašimi. Ypač prie to prisidėjo deimantų gavyba, kuri labiausiai ir paskatino staigią ekonominę veiklą ir plėtrą. Šios šalies ekonominis augimas, paskelbus nepriklausomybę, buvo kone didžiausias pasaulyje, tai išties yra gerai. Deja ši šalis, kaip ir visas trečiasis pasaulis turi problemas: • Aukštas nedarbingumas. • Venerinėmis ligomis apsikrėtę gyventojai. • Skirtingas gyvenimo lygis ir t. Šios problemos kelia grėsmę Botsvanos ekonomikai ir pačios jos vystimui. Jai būdinga laisva rinkos ekonomika. Centrinės valdžios planavimas yra labai stiprus ir teisingas. Per ganėtinai trumpą laiką iš vienų skurdžiausių pasaulyje šalių tapo vidutines pajamas gaunančia šalimi. Botsvana – parlamentinė respublika, daugiapartinė konstitucinė monarchija. Valdžia yra suskirstyta į tris: 1) Įstatymų leidžiamoji; ji priklauso parlamentui sudarytam iš Nacionalinės Asamblėjos, kurio dauguma yra renkami piliečių, dalis skiriama prezidento, ir Genčių vadų rūmų, atstovaujančių pagrindines subkultūras ir sritis. Pastarosios nuomonė turi būti išklausyta sprendžiant klausimus susijusius su genčių reikalais. 2) Įstatymų vykdomoji; ši valdžia yra sudaryta tik iš prezidento, kuris automatiškai tampa visos šalies, vyriausybės vadovu. Taipogi jis yra karinių pajėgų vadas. Prezidentui padeda vice – prezidentas ir ministrų kabinetas, kuris yra paskiriamas prezidento. 3) Teisinė; ši sistema yra paremta romėnų – olandų teise, o taipogi vietine paprotine teise. Botsvanos politikai būdingas modernumo ir tradicijų suderinimas, taipogi efektyvus etninių bendruomenių atstovavimas. Tai šiai šaliai padeda palaikyti taiką, bei draugiškus santykius tarp daugumos ir mažumų. Taigi kaip matome valdžioje veikia puiki savikontrolės sistema, o pats valdžios paskirstymas beveik nepalieka jokių galimybių šiai šaliai pereiti į autoritarizmą arba kitą – blogesnį režimą. Botsvanos demokratijos užuomazgas davė kaimų tarybos. Tradicinių lyderių galia buvo ribojama papročių ir įstatymų. Taigi beveik būtų galima sakyti, kad ši šalis turi ikikolonijinės demokratijos tradicijas. Šalyje yra pilietinės visuomenės užuomazgos, tai lėmė tokie faktoriai: • Talentingi ir protingi politiniai vadovai. Būtent jų atsidavimas ir noras kurti laisvą demokratinę respubliką. • Nepriklausomos ir kompetentingos biurokratijos sukūrimas. • Viešosios srities vystymas. • Pusiausvyra tarp universalistinių ir partikuliaristinių normų. Taigi kaip matome iš visų šios šalies minusų ir pliusų (šių žinoma yra daugiau), šalis panaudojusi savo gilias tradicijas ir palikimą, geras gamtines sąlygas, taipogi gerą geografinę padėtį, bei tokius pat gerus vadovus , tapo kone pačia pirma šalimi sugebėjusia tapti pirmaujančia trečiajame pasaulyje. Kitos trečiojo pasaulio šalys irgi tai daro, tačiau kaip žinoma, tai nėra taip lengva kaip norėtųsi, kad būtų. Galime Botsvanai tik palinkėti ir toliau taip sparčiai plėtoti savo ekonomiką ir gerus tarpusavio, bei tarptautinius santykius. 4. Galingųjų pasaulio šalių politikos įtaka Trečiojo pasaulio šalims Šiuo metu daugelis trečiojo pasaulio šalių turi nepriklausomybę. Iki tol jos buvo dalis savo metropolijų. Demokratizacijai labai pakenkė šaltasis karas. Jo metu supervalstybės ieškojo sau sąjungininkų trečiojo pasaulio šalių tarpe, nekreipdamos dėmesio į partnerių politinę situaciją. Supervalstybėms tai buvo nesvarbu. Šioms didžiosioms šalims buvo vienintelis tikslas – patraukti kuo daugiau sąjungininkių į savo „stovyklą“. P. Worsley labai tiksliai apibūdina šią ideologinę – politinę kova šaltojo karo laikotarpiu: „ Afrikos šalys ateina ištiestomis rankomis, prašydamos duonos, o joms siūlo kapitalizmą ar komunizmą“. Pagalvojus šie žodžiai reiškia tiesą. Rytai arba vakarai, tačiau nei ten, nei ten nėra taip gerai. Šaltojo karo metu supervalstybės( JAV, SSSR ir kt) buvo linkusios palaikyti tokius režimus, kurie jiems buvo palankūs, atsojo jų interesus.Kaip pavyzdį galime paimti Dominikos respubliką, kuri 7 – ajame dešimtmetyje norėjo pereiti į komunizmą – JAV pasielgė protingiau ir pritarė šios šalies valdymui-autoritarinei diktatūrai, taip išsaugodama šios šalies palaikymą. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Trečiųjų pasaulio šalių eksportas į kitas šalis sudaro nemažą viso eksporto dalį pasaulyje. Kitoms šalims tai, be abejo, yra teigiamas dalykas, bet ar tai nepakenks joms pačioms? Trečiojo pasaulio šalyse iškasenos ir kitos naudmenos po kurio laiko pranyks. Didžiosios valstybės iš to pelnosi ( Pietvakarinėje Azijoje pelnomasi iš naftos ir t.t). Mano manymu trečiojo pasaulio šalys vis dėl to yra išnaudojamos. Taipogi sau palankius režimus, kaip jau ir minėjau rėmė ir kitos, mažiau galingos valstybės – joms tai irgi buvo palanku. Kinija palaikė Kambodžą, tokiu būdu užkirsdama kelią sustiprėti Vietnamui, jos interesų konkurentą Pietryčių Azijoje. Tik vėliau iš esmės pasikeitus politinei situacijai Kinija nutarė, kad ir Vietnamas yra tinkamas jos „draugas“, kitaip sakant Kinija panoro palaikyti draugiškus santykius ir su Kambodža ir su Vietnamu. Žinoma tai nėra blogai pačiai Kinijai. Nuo naftos priklausoma kita Azijos šalis – Japonija stengėsi susirasti draugų Vidurio rytų valstybėse. Tai vėliau nulėmė jos suvaidintą gana svarbų vaidmenį Izraelio – Palestinos konflikte, bei tame pačiame Afganistano kare. Taigi matome, kad tokių mažesnių šalių buvo gana daug, tačiau negalime paneigti, kad jos nevaidino svarbios rolės pasaulyje. Galingosios valstybės daug ką kontroliuoja Trečiojo pasaulio šalyse. Į nieko neturinčias šalis jos beveik nekreipia dėmesio. Tai yra kreipia jo mažiau.Trečiojo pasaulio šalims įvairią paramą teikia tam tikri fondai, tam skirtos institucijos, nes šios šalys negali pačios savimi pasirūpinti. Tai pilnai yra suprantama, turint tiek dau neigiamų bruožų. Tačiau kaip žinome kai kurios pradėjo vystytis vis sparčiau ir sparčiau. Šiais laikais, kai jau yra pasibaigęs šaltasis karas, Vakarų šalys linkusios palaikyti administracijas, kurio daugiau ar mažiau vykdo liberalią ekonominę politiką, gerbia privačią nuosavybę, palaiko ekonominį atvirumą pasaulinei rinkai. Galime suprasti, kad Vakarų šalys linkusios palaikyti tik demokratiją. Trumpiau tariant, galingosios valstybės(JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija Vokietija ir kt.), kadaise siekusios sau naudos kolonizuodamos įvairias teritorijas Trečiajame pasaulyje, o vėliau pasinaudodamos jomis kovos lauke, vis dar yra linkę linkę palaikyti elitinę demokratiją. Būtent tą tikrąją demokratiją( su visais jai būdingais principais). Pagrindinis veiksnys renkantis sau sąjungininkus yra režimo palankumas tai galingajai valstybei, o ne jo demokratiškumas. Iš kolonijinės priklausomybės išsivadavusios Trečiojo pasaulio šalys daugeli atvejų nesugeba įveikti ekonominės priklausomybės bei stipraus atsilikimo, taipogi turėdamos neigiamų reiškinių, o tai be abejo prisideda prie demokratizacijos nesekmių. Tikėkimės, kad su laiku šios šalys iškils ir taip vadinamos nebus. 5. Pilietinė visuomenė ir nacionalizmas Trečiojo pasaulio šalyse Daugelyje trečiojo pasaulio šalyse nėra tokios pilietinės visuomenės, bent jau tokios kaip ji yra suprantama Vakaruose. Šiose šalyse yra labai žemas išsivystymo lygis, verslo klasės irgi nėra, vidurinioji klasė labai maža. Taipogi neapibrėžtos valstiečiu teisės ir klasės. Tradicinės strktūros gali atlikti tam tikras pilietinės visuomenės funkcijas, tai puikiai įrodo Botsvanos ir dar kelių Trečiojo pasaulio šalių pavyzdys. Beveik visos Afrikos valstybės buvo sukurtos išorinių jėgų – kolonizatorių ; (D. Britanijos, Prancūzijos, Olandijos ir kt.). Kolonijinėse ribose gyvenentys žmonės buvo bendruomenė tik ta prasme, kad jie gyveno tam tikrose ribose, kurios buvo nubrėžtos kolonizatorių. Nacionalizmo esmė buvo siekimas atsikratyti kolonizatorių, kaip žinome tai nebuvo lengva padaryti. „Buvusiosekolonijose nauji ir seni kovos būdai kartais sujungdavo revoliucionizmą, konservatizmą, nacionalinį išdidumą ir tarptautinį sąmoningumą. Tradicionalistus ir reformatorius suvienijo vienas tikslas – kova prieš priespaudą“. Tuomet, kai šis sieksnis buvo įgyvendintas, nebeliko beveik nieko, kas sietų visą bendruomenę. Buvo labai sunku sujungti labai skirtingas etnines grupes su skirtingomis kalbomis, tikėjimo ir gyvenimo būdu. Galime tik pagalvoti kaip sunku buvo tai padaryti. Tai padarius kai kuriose šalyse buvo įdiegta demokratija, kuri nėra „pilna“, tokia kokia turi būti. Taigi iš to išplaukia, kad pačiai demokratizacijai trukdo pilietinės visuomenės ir piliečių bendruomeniškumo stoka. 6. Išvados Pilnai išanalizavus bendras Trečiojo pasaulio šalių raidos tendencijas ir kai kuriuos pavyzdžius, galime matyti ir suprasti, kad demokratija „juda“ labai lėtai. Išoriniai veiksniai yra bent jau iš dalies kalti dėl dabartinės situacijos. Visi šaltiniai tik dar kartą patvirtina, kad Trečiojo pasaulio šalys yra priklausomos nuo 2 – ųjų ir 1 – ųjų pasaulio šalių, priklauso nuo išsivysčiųsių valstybių. Socialiniai ir politiniai pokyčiai yra labai riboti ir lėti. Trečiojo pasaulio šalys yra labai skirtingos, jų išsivystymas nevienodas. Neigiamą įtaką Trečiajam pasauliui daro ir niekaip nesustabdami ligų protrūkiai, terorizmas ir kt. Šie neigiami dalykai Trečiojo pasaulio šalims sudaro labai negerą nuomonę. Afrika išlieka pačia beviltiškiausia teritorija Trečiųjų pasaulio šalių kategorijoje. Tačiau geriausi demokratijos pavyzdžiai yra būtent Afrikoje (Botsvana, Gambija ir kt.). Kiekviena Trečiojo pasaulio šalis turi skirtingą praeitį, galimybes ir gamtos išteklius. Taigi būtų sunku nustatyti vieną modelį visoms Trečiojo pasaulio valstybėms. Trečiojo pasaulio šalių raida yra nenuspėjama. 7. Literatūros sąrašas Freedom in the world.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!