Mažosios šalys tarptautinio terorizmo tramdymo strategijoje

Įvadas Darbo aktualumas. Terorizmas kelia rimtą grėsmę tarptautinės bendrijos, taip pat ir NATO, Eu­ropos Sąjungos bei Lietuvos saugumui. Po rugsėjo 11d. įvykių JAV terorizmo grėsmė atsirado pirmosiose saugumo strategijų eilutėse ir tarp svarbiausių politikos sričių beveik visose Vakarų pasaulio valstybėse, nepriklausomai nuo jų ankstesnės susidūri­mų su terorizmu patirties, užsienio politikos bei interesų, terorizmo grėsmės suvoki­mo visuomenėje. Terorizmo grėsmė pasaulio bendrijos ir Lietuvos saugumui taip pat buvo įvardyta šalies Nacionalinio saugumo strategijoje1 ir patobulintoje2 jos redakci­joje3 . Reikia pažymėti, kad Lietuvai ši grėsmė yra daugiau išorinė, nes vidaus sąlygos ir istorinė valstybės patirtis nesudaro galimybių atsirasti teroristų tinklui. Sis pavojus pirmiausia kyla iš tarptautinio terorizmo. Tačiau Lietuva gali tapti potencialiu tarp-tautinio terorizmo taikiniu. Teroro aktai gali būti nukreipti prieš strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčią infrastruktūrą ir strateginius objektus, taip pat kitu valstybių objektus Lietuvoje. Lietuva gali tapti tranzito šalimi tarptautiniam terorizmui, nukreiptam prieš kitas valstybes. Lietuvos piliečiai užsienyje ir tarptautinėse operacijose dalyvaujantys Lietuvos kariai taip pat gali tapti teroristų išpuolių aukomis. Vidaus terorizmo grės­mę gali padidinti šios aplinkybės: politinio ekstremizmo apraiškos Lietuvoje; socia­linė ir ekonominė diferenciacija, sukurianti socialinio terorizmo prielaidas (tokio teroro aktai gali būti nukreipti prieš atskiras valstybines ar privačias įstaigas, kurių veiklą tam tikros visuomenės grupės sieja su savo blogėjančia socialine padėtimi); globalizacijos įsigalėjimas pasaulyje ir antiglobalistinių judėjimų stiprėjimas gali ska­tinti šių judėjimų vietinių padalinių aktyvumą ir sukurti specifinio terorizmo prielai­das (prisidengiant kova su globalizacija, aplinkos tarša ir pan.). Lietuva, atkūrusi savo valstybingumą, iš karto skyrė ypatingą dėmesį tarptauti­nio terorizmo prevencijai, jungėsi prie tarptautinių konvencijų prieš terorizmą. Integ­ruojantis į euroatlantines struktūras, Lietuvai didėjo tarptautinio terorizmo grėsmė, įvykus integracijai į ES ir kilus laisvo asmenų judėjimo kontrolės bei išorinės ES sienos apsaugos poreikiui, Lietuva tapo atsakinga ir už Europos saugumą, todėl terorizmo grėsmė išaugo. Remdamasi tarptautine kovos su terorizmu patirtimi Lietuva prioritetą teikia terorizmo prevencijai. Rengiantis kovai su terorizmu,kartu su kitomis valstybės institucijomis buvo parengti kovos su terorizmu veiksmų planai, patvirtintas Ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų rengimo ir įgyvendinimo planas. Darbo objektas – mažųjų šalių indelis į tarptautinio terorizmo tramdymo strategijoje. Darbo tikslas - išnagrinėti ir įvertinti mažųjų šalių indėlį į tarptautinės ben­druomenės kovą su terorizmu Darbo metodai: teorines literatūros mokslinių straipsnių sisteminė ir loginė analizė, tarptautinių teisės aktų sisteminė ir loginė analizė. 1.Pagalba kovojant su terorizmu ir palaikant taiką pasaulyje Kovojant su terorizmu ir masinio naikinimo ginklų platinimu ir palai­kant taiką pasaulyje, Lietuva ir kitos Vidurio Rytų ir Siaurės Europos valstybės turi dvejopą reikšmę JAV strategijoje. Pirma, pačios Euro­pos valstybės gali būti teroristinių tinklų vieta, antra, valstybės gali pri­sidėti prie JAV kovos su terorizmu kitose pasaulio dalyse. Teroristinių organizacijų keliamas pavojus Europos valstybių, kar­tu ir Amerikos saugumui ypač atsiskleidė po išpuolių Madride 2004 m. kovą.1 Dar prieš tai, ieškant 2001 m. rugsėjo 11d. teroro aktų organiza­torių, Vokietijoje buvo atskleistas vienas iš didžiausių Al Qaeda tinklų. Lietuvos nacionalinio saugumo strategija skelbia: „4.1.1.1. Lietuvos Res­publika gali tapti potencialiu tarptautinio terorizmo taikiniu. Terorizmo aktai gali būti nukreipti prieš strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčią infrastruk­tūrą ar (ir) strateginius objektus, taip pat užsienio šalių objektus Lietuvoje; 4.1.1.2. Lietuvos Respublika gali tapti tranzitine šalimi tarptautiniam terorizmui, nukreip­tam prieš kitas šalis."2 Lietuvos kaimynystėje - Švedi­joje įtariama veikiant gana stiprią teroristinę organizaciją, susijusią su Al Qaeda. Iš Lietuvos taip pat buvo deportuota žmonių, įtariamų ryšiais su teroristais. Lietuva gali būti naudojama kaip užnugario bazė (poilsis, gydymas, teorinis pasirengimas) ar tranzito šalis vykdant tam tikras teroristines operacijas. Todėl JAV kovodama su teroru daugiau dėmesio skirs naujųjų demokratijų antiteroristinių pajėgumų stiprini­mui, jų parengimui ar net visuomenės informavimui apie slypinčius pa­vojus. Geografiškai Lietuva ir kitos Vidurio Rytų ir Šiaurės Europos vals­tybės yra nutolusios nuo karštų regionų, kur vyksta pagrindiniai „karo su teroru" veiksmai. JAV, išskyrus lėktuvų perskridimus ir oro bazes Rumunijoje ir Bulgarijoje, neprireikė Vidurio Rytų ir Šiaurės Europos valstybių teritorijos perdislokuojant karinius dalinius. Masinio naikini­mo ginklo regione nėra ir, išskyrus Rusiją, jis nekelia didelio pavojaus. Finansiniai teroristų ištekliai daugiausia buvo laikomi kitų šalių, o ne Vidurio Rytų ir Šiaurės Europos valstybių bankuose, ekonominiai ry­šiai su arabų šalimis mažai išplėtoti. Geografiškai JAV prioritetiniu re­gionu tampa Artimieji Rytai ir Persijos įlankos regionas, naują reikšmę įgauna Viduriniosios ir Pietų Azijos valstybės (Uzbekija, Tadžikija, Af­ganistanas, Pakistanas, Kirgizija). Būtent šios valstybės tampa didžiau­siu JAV užsienio politikos prioritetu.3 JAV požiūriu, Lietuva ir kitos regiono valstybės įvairiais būdais gali prisidėti prie kovos su terorizmu pasaulyje. Pirma, jos turi reikšti politinę paramą ir supratimą amerikiečių politikai. Antra, jos gali rem­ti karinėmis pajėgomis JAV operacijas Afganistane, Irake arba didinti savo kontingentą Balkanuose ir šitaip atlaisvinti JAV pajėgas nuo tai­kos palaikymo misijų. Trečia, Vidurio Rytų Europos valstybės gali leisti savo teritorijose steigti karines bazes, iš kurių amerikiečiai galės rengti karines kampanijas.4 Politinė parama JAV aiškiausiai atsiskleidė Vilniaus dešimtuko pa­reiškime, kai Vidurio Rytų Europos šalys pareiškė visiškai pritariančios JAV politikai Irako atžvilgiu. Dar prieš tai Čekijos, Vengrijos ir Lenki­jos vadovai pasirašė aštuonių Europos lyderių atvirą laišką, remiantį JAV176. Taigi Vidurio Rytų Europos valstybės sudaro didelę grupę šalių (vienuolika) iš visų 45 valstybių, kurios išdrįso atvirai prieštarauti Vo­kietijai ir Prancūzijai, nepritariančioms karui Irake.5 1 pav. Mažosios šalys tarptautinio terorizmo tramdymo strategijoje, JAV karą Irake rėmusios pasaulio valstybės JAV strategijos požiūriu labai svarbi praktinė Europos valstybių parama atstatant konfliktų nuniokotas sritis ir kuriant taiką ir stabilu­mą. Vidurio Rytų ir Šiaurės Europos valstybės neturi karinių pajėgu­mų, galinčių paveikti pasaulinę karinę pusiausvyrą, tačiau aktyvus šalių dalyvavimas antiteroristinėje kampanijoje ir taikos operacijose priside­da prie JAV politikos įgyvendinimo kitose pasaulio dalyse.6 Nors Lietu­va ir kitos valstybės nėra savarankiškos antiteroristinės kampanijos vei­kėjos, tačiau yra naudingos JAV kaip didžiosios strategijos rėmėjos. Ypač svarbi yra Šiaurės šalių pagalba palaikant JAV pastangas kovojant su terorizmu kitose pasaulio dalyse. Šiaurės Europos regionas aktyvus pa­čiose sunkiausiose misijoje - iš maždaug dvidešimties valstybių, kurių specialiosios pajėgos dalyvavo operacijose Afganistane, net penkios: Danija, Lietuva, Norvegija, Suomija ir Švedija, priklauso Šiaurės Euro­pos regionui178. Ne mažiau svarbus yra kitų valstybių indėlis į taikos palaikymo operacijas. Šiaurės Europa yra lyderė pagal karių, dalyvau­jančių tarptautinėse JT ir NATO misijose, skaičių vienam gyventojui179. Šalys, siekiančios narystės NATO, taip pat dislokavusios gana daug pa­jėgų Balkanuose, kitos valstybės turi pajėgų kitose pasaulio dalyse -Afrikoje, Pietryčių Azijoje. Tai leidžia JAV perdislokuoti savo karius ir panaudoti juos kitoms operacijoms. 2002 m. naujųjų NATO narių indėlį į Aljanso vadovaujamas tarp­tautines operacijas sudarė daugiau kaip 4 tūkst. žmonių, t. y. jos dislo­kavo daugiau kaip 7 proc. visų sąjungininkų pajėgų. Valstybės ne visada skelbia duomenis ar oficialiai patvirtina, kad jų spe­cialiosios pajėgos dalyvauja operacijose. Manoma, kad 2003 m. viduryje specialią­sias pajėgas Afganistane buvo dislokavusios JAV, Didžioji Britanija, Kanada, Austra­lija, Naujoji Zelandija, Jordanija, Lietuva. Iki to laiko Afganistaną buvo palikusios Danija, Norvegija, Prancūzija, Vokietija. Kartais minimos ir Suomijos bei Švedijos specialiųjų pajėgų misijos. Plačiau apie tarptautinę koaliciją Afganistane.7 Pavyzdžiui, Lietuva įsipareigojo iki 2008 m. didinti ka­rių skaičių bene kelis kartus - nuo kelių kuopų dydžio (daugiau kaip 200 karių) iki bataliono (daugiau kaip 1 000 karių). Aktyvus Vidurio Rytų Europos valstybių dalyvavimas tarptautinėse operacijose keičia JAV politikų nuomonę apie regioną. Pavyzdžiui, JAV senatorius J.Bidenas pripažino, kad iš pradžių buvo skeptiškas dėl naujų narių priėmi­mo ir jų galimybės praktiškai prisidėti prie Aljanso karinių misijų. Ta­čiau aktyvus naujųjų narių dalyvavimas kovoje su terorizmu, NATO operacijose Balkanuose ir sėkmingas „Narystės veiksmų plano" įgyven­dinimas jį įtikino, kad „septynios šalys mums tinka būti formalios są­jungininkės (angį. serve us well as formai allies). Senatorius J. Warneris, 1999 m. balsavęs prieš naujų narių priėmimą, savo pasikeitusią poziciją aiškino taip: „Sėkminga pirmo NATO plėtros etapo narių in­tegraciją ir antro etapo valstybių pažanga įtikino mane remti NATO plėtrą."8 1 lentelė. Naujų NATO narių įnašas į Aljansą Prieš NATO plėtrą Po NATO plėtros Pokytis (%) Prognozė Gyventojų skaičius (mln.) 735 839 14 ~ Karių skaičius (mln. karių) 3,448 3,986 16 mažės BVP (mlrd. JAV dolerių) 18074 18446 2 didės Gynybos biudžetas (mlrd. JAV dolerių) 460 467 1,5 didės Dalyvavimas taikos palaikymo operacijose (tūkst. karių) 59 63 7 smarkiai didės Kadangi naujų narių dalyvavimas bendrose karinėse operacijose potencialiai didės, jos yra skatinamos kurti karinius junginius, galinčius veikti su NATO pajėgomis. JAV saugumo garantijos leidžia šalims keisti šalies gynybos koncepciją ir kurti mažas, mobilias ir perdislokuojamas pajėgas. Šiam tikslui JAV teikia nemažą karinę pagalbą Vidurio Ry­tų Europos regiono šalims.9 Kintantį JAV požiūrį į Lietuvos integraciją į Aljansą geriausiai at­skleidžia amerikiečių kariškių Lietuvos kariuomenei teikiamos reko­mendacijos. JAV Gynybos ir Valstybės departamentų ekspertų grupė, vadovaujama generolo majoro B. Kievenaaro, 1997 m. pabaigoje -1998 m. pradžioje atliko Lietuvos ginkluotųjų pajėgų įvertinimą, kurio tikslas yra padėti plėtoti nacionalinę gynybos strategiją atsižvelgiant į grėsmes ir turimus išteklius ir numatyti ginkluotųjų pajėgų plėtros per­spektyvas. Lietuvos prašymu panaši studija buvo pakartota 2001 m. pabaigoje ir išleista JAV Gynybos departamento vardu.10 Lyginamoji abiejų studijų analizė akivaizdžiai rodo pasikeitusį JAV požiūrį į Lietuvos kariuomenę ir pajėgumus, kuriuos JAV norėtų maty­ti Lietuvos gynybos sistemoje. Pirmojoje studijoje aiškiai ir nedvipras­miškai pritariama teritorinės gynybos modeliui, pagal kurį tuo metu kurta Lietuvos kariuomenė. Studijoje nedaug dėmesio kreipta į Lietu­vos galimybes skirti pajėgumų tarptautinėms operacijoms ar Vašingto­no sutarties 5 straipsnio operacijoms ir galimybei krizės Lietuvoje at­veju priimti sąjungininkų pagalbą. Pagrindinė JAV rekomendacija aiški - Lietuva turi skirti išteklių nacionalinių savigynos pajėgų plėtrai, ka­riuomenė turi būti pasirengusi gintis pati, be sąjungininkų pagalbos. 2001 m. studijoje JAV požiūris iš esmės pasikeitė. Amerikiečiai nagri­nėja tai, ką Lietuva gali pasiūlyti JAV ir NATO, kokie pajėgumai ir infrastruktūra gali būti panaudota sąjungininkų tikslams. Daug dėme­sio skiriama C3I (angį. command, control, Communications, intelligen-ce) suderinamumui su NATO, anglų kalbos mokėjimui, pasirengimui priimti partnerių pajėgas, taip pat Šiaulių oro ir Klaipėdos jūrų uos­tams. Tiek studijoje, tiek per konsultacijas amerikiečiai nebemini teri­torinės gynybos modelio. Raginama rengti galinčias veikti kartu su NATO pajėgas, abejojama didelių ir nemobilių pajėgų reikalingumu. Taigi JAV pradėjo rimtai žiūrėti į Lietuvą kaip į būsimą sąjunginin­kę, valstybę, kuri reikiamą akimirką galėtų praktiškai prisidėti prie ame­rikiečių vadovaujamų misijų ir operacijų. Rekomendacija nebenaudoti teritorinio gynybos modelio ir daugiau dėmesio skirti sąjungininkų pa­jėgų priėmimui akivaizdžiai rodo, kad kilus konfliktui Lietuva nekovos viena ir galės remtis sąjungininkų pagalba. Tiesa, konkretaus pagalbos plano nei amerikiečiai, nei NATO atstovai nedetalizuoja, nes Lietuva iki visateisės narystės nebuvo įtraukta į NATO bendros gynybos planus. Specifinis Vidurio Rytų Europos valstybių dalyvavimo antiteroristinėje kampanijoje bruožas yra karinių bazių suteikimas JAV karių per­kėlimui į kitus regionus. V Soccoras Wall Street Journal atkreipė dėme­sį, kad dėl naujos saugumo padėties ypač reikšmingas tampa Juodosios jūros regionas. Nestabilios, tačiau daug išteklių turinčios Eurazijos platumos tapo vienu iš pagrindinių JAV strateginio planavimo objektų. Rumunijos ir Bulgarijos įtraukimas į NATO leidžia JAV dar labiau pri­artėti prie Ukrainos, didinti įtaką Pietų Kaukaze ir per jį pasiekti Viduriniąja Aziją.11 Čia JAV ir ES interesai sutampa. JAV Senate diskutuo­jant dėl NATO plėtros net keli senatoriai pabrėžė, kad naujos NATO narės (Bulgarija ir Rumunija) geografiškai yra arčiau būsimų veiksmų zonos nei dabartinės narės, o jų vyriausybės nori matyti savo teritorijo­je JAV pajėgas. T Donnely Amerikos saugumo zonai apibrėžti var­toja sąvoką „Amerikos saugumo perimetras". Čia patenka ir Vidu­rio Rytų Europos valstybės, už kurių jau plyti nežinomybė ir daug gre­siančių pavojų. JAV pajėgų dislokavimas turėtų atspindėti kintančias išorines ribas. Todėl karinės bazės turėtų būti perkeltos iš Vokietijos į Vidurio Rytų Europos šalis, ypač į pietinį jų sparną. 2.Terorizmo tramdymo globalumas: žvilgsnis iš mažosios valstybės 2.1. Tarptautinio džihadinio terorizmo prigimtis ir tramdymas Terorizmas yra prievarta, nors ne visa prievarta yra terorizmas. Lygiai taip pat skiriasi ir prievartos rūšys. Paviršutiniškai kalbant, prievarta gali būti teisėta arba neteisėta. Teisėta prievarta pagal baudžiamąją teisę pirmiausia yra tokie atvejai kaip bausmės, įvestos valstybių vyriausybių bei jų institucijų, taip pat ginkluotas tėvynės, o išskirtiniais atvejais ir savo gyvybės ar turto gynimas. Neteisėta prievarta, atvirkščiai, apima visas veiklos rūšis, kurios yra {vykdytos legalių įgaliojimų neturinčių veikėjų ir/ar nelegaliomis priemonėmis: kriminaliniai nusikaltimai, puolamosios (baudžia­mosios) karinės operacijos ir panašiai. Prievarta prieš civilius paprastai vertinama kaip nepateisinama, išskyrus itin retas išimtis. Tikslinga tęstinė prievarta vadinama teroru. Tačiau teroras nėra terorizmui tapati sąvoka. Kaip Įtikinamai savo 1964 m. straipsnyje parodė E. V. Walteris, būtina skirti terorą, naudojamą valstybių vyriausybių prieš savos valstybių piliečius ar okupuoto krašto gyventojus, nuo teroro, kurį pasitelkia nevalstybiniai veikėjai1. Pirmąjį galima vadinti „teroro valdymu" arba „teroro režimu", o antrąjį-„teroro apgula". Tačiau „teroro apgula" taip pat gali būti dvejopos prigimties - kriminalinės arba teroristinės. Kriminalinio pobūdžio (maniako žudiko, vagies ar nusikalstamos plėšikų ir prievartautojų grupuotės veiklos pagimdyta) „teroro apgula", jei ja nesie­kiama kokio nors suformuluoto politinio tikslo, o tik ekonominės ar asmeninės naudos ir pasipelnyti, iš esmės skiriasi nuo teroristinio pobūdžio „teroro apgulos", kurioje politinė motyvacija yra svarbiausias veiksnys, lemiantis pačios naudojamos prievartos rūšį. Iki šiandien pasaulyje (visų pirma omenyje turimos JT) nėra vieno visuotinai pripažįstamo terorizmo apibrėžimo, nors atskirų valstybių vyriausybės, tarptautinės organizacijos bei nepriklausomi institutai yra pasiūlę daugiau nei šimtą terorizmo apibrėžimų. Su terorizmo apibrėžimu atsitiko taip, kad jis, kaip ir pats terorizmas, tapo politinių manipuliacijų įrankiu2. Todėl šiame darbe nebus vadovaujamasi jokiu oficialiu terorizmo apibrėžimu. Vis dėlto be tam tikro sutartinio terorizmo apibrėži­mo kalbėti apie terorizmo keliamas grėsmes bei pasirengimą su jomis dorotis gana keblu, nes tai, kas bus pasakyta, gali būti sąmoningai ar nesąmoningai neteisingai interpretuojama. Siekiant išvengti tokios galimos įvykių kloties, toliau pateikiamas autoriaus suformuluotas terorizmo apibrėžimas. Taigi terorizmas yra politiškai motyvuotas, iš anksto apgalvotas ir tęstinis, neteisėtas radikalių pažiūrų nevalstybinių veikėjų, siekiančių įbauginant visuomenę ar atskiras jos grupes pakeisti esamą sociopolitinę padėtį, prievartos panaudojimas arba grasinimas tokią prievartą panaudoti prieš valstybės jėgos struktūroms nepri­klausančius civilius ar nekarinės paskirties objektus. Autoriaus nuomone, terorizmas gali būti tik politiškai motyvuotas (ekonomi­nis terorizavimas, nesiejant jo su politiniais tikslais, gali būti traktuojamas kaip reketas, šantažas ar kita nusikalstama (ir todėl neabejotinai baustina) veika, bet ne kaip teroriz­mas). Lygiai taip pat autorius mano, jog ginkluoti išpuoliai prieš valstybės jėgos struk­tūras neįvardintini kaip terorizmas - šis terminas šia reikšme nevartotinas tiek kalbant apie tokio pobūdžio okupacinių karinių pajėgų veiksmus, tiek pilietinio karo atveju. Taikos metu išpuoliai prieš savos valstybės jėgos struktūras išimtiniais atvejais gali būti priskirti prie teroristų išpuolių, bet tik tuo atveju, kai yra aiški šių veiksmų politinė motyvacija bei siekis pakeisti valstybės socialinę ir politinę santvarką.12 Terorizmo prigimtį ir pobūdį lemia daug kintamųjų: jį skatinančios priežas­tys, motyvacija, tikslai ir priemonės. Kadangi kiekvienas iš šių kintamųjų pats savaime nėra vienareikšmis, jų kombinacijos lemia skirtingus rezultatus. Todėl visai natū­ralu, kad terorizmas suprantamas ne kaip vienalytis reiškinys, o veikiau kaip skirtingų atspalvių reiškinių spektras. Žinoma, terorizmo tipologinė klasifikacija būtina-ji padeda sugrupuoti giminingas terorizmo apraiškas, kas savo ruožtu leidžia pamatyti terorizmo visumą. Teroristų grupuočių ir jų išpuolių klasifikacija taip pat pasitarnau­ja siekiant geriau suprasti terorizmą kaip reiškinį. Klasikine yra tapusi skirtis tarp religinę motyvaciją bei idealus skelbiančių ir religinio aspekto savo veikloje nesureikšminančių teroristų grupuočių. Pastarosios yra dviejų tipų - nacionalistinės ir ideologinės. Jos nebūtinai yra antireliginės (nors marksistinės pakraipos grupuotės, itin aktyviai veikusios praėjusio amžiaus septinta­jame ir aštuntajame dešimtmečiais, buvo pabrėžtinai priešiškos religijos atžvilgiu), bet savo retorikoje nenaudoja religijos terminijos, jų simbolikoje praktiškai nėra reli­gijos simbolių. Priešingai, visa religiniam terorizmui priskiriamų grupių veikla per­smelkta religinės dvasios - ginkluota kova pateisinama religiniais tekstais, tikslai apgaubiami religijos skraiste. Tiesa, nacionalistinės teroristų grupuotės kai kada nau­dojasi savo etninės grupės religijos simbolika, taip ištrindamos ribą, skiriančią nacio­nalistinį terorizmą nuo religinio. Žvelgiant iš nūdienos perspektyvos, panašu, kad nacionalistinio ir ypač ideo­loginio terorizmo apogėjus jau praėjo - daugelis „klasikinių" nacionalistinių teroris­tų grupuočių atsisakė smurto ir savo tikslų ėmė siekti diplomatinėmis priemonėmis (prie derybų stalo); kitos perėjo į religinio terorizmo atstovų gretas. Panašiai nutiko ir su ideologinių teroristų grupėmis, nors šiuo atveju didelė jų dalis dėl prevencinių vyriausybių veiksmų ar tiesiog motyvacijos stygiaus paprasčiausiai nustojo egzistuo­ti. O religinis terorizmas ne tik kad nesumenko, bet priešingai - per paskutinį de­šimtmetį dargi gerokai išaugo ir iš lokalaus tapo globalus. Šiandien kalbant apie terorizmo grėsmę globaliu mastu, praktiškai visada turimas omenyje religinis musul­monų terorizmas, visai neseniai pradėtas vadinti džihadiniu. Todėl šiame garbe ypatingas dėmesys bus skiriamas musulmonų ekstremistų ideologijai bei smurtui. 1.1. Retrospektyvus žvilgsnis į ankstyvąją terorizmo istoriją Ir vis dėlto, nors šiandien pasaulyje terorizmas dažniausiai siejamas su viena religine tradicija - islamu, jo istorija yra daug senesnė nei islamas, be to, apima kitas religines tradicijas. Davidas Rappoportas ankstyviausių terorizmo apraiškų randa žydų sikarijų veikloje. Iš negausios išlikusios medžiagos apie šį judėjimą sužinome, kad ekstremistinis žydų zelotų, vadinamųjų sikarijų (nuo žodžio sica - durklas), besipriešinančių romėnų Palestinos okupacijai, sparnas, veikęs 66-73 metais, savo terorizmą, be kita ko, grindė ir religiniais imperatyvais.13 Sikarijai, būdami žydai, t.y. išrinktosios Dievo tautos atstovai, negalėjo sutikti, kad j.uos valdytų bedieviai pagonys romėnai. Be to, jie kaltino tuomečius žydų šventi­kus parsidavėliškumu ir atsimetimu nuo tikrojo tikėjimo, kai šie susitaikė su romėnų valdymu ir net su jais bendradarbiavo. Todėl savo terorizuojančius išpuolius sikarijai nukreipdavo tiek prieš romėnus, tiek prieš kolaboravimu įtariamus savo tautiečius Tačiau be Korano ir Sunos pateisinamo smurto ir viliojančio rojaus, laukian­čio kankinių, šiandieniniame pasaulyje ne mažesniu tokio pobūdžio smurto akstinu yra tapusi neviltis, persmelkusi daugelio musulmonų visuomeninį ir ypač asmeninį gyvenimą. Matydami savo visuomenės politinį, socialinį ir ekonominį sąstingį, ne­priteklių ir skurdą ir negalėdami pasireikšti politiniame (dalyvauti politiniuose pro­cesuose), socialiniame (turėdami menkas socialinio mobilumo perspektyvas, ribo­tas pilietines ir žmogaus teises), o dažnai ir ekonominiame (negalėdami tikėtis savo asmeninę ekonominę gerovę sukurti legaliomis priemonėmis) šalies gyvenime, jauni abiejų lyčių musulmonai, ieškodami savo situacijos paaiškinimo, neretai įsitraukia į radikalių musulmonų vadovaujamus studijų būrelius. Tokie būreliai yra pirmas žings­nis persiimant džihado doktrina, vainikuojama būsimo mirtininko-kankinio visišku atsidavimu savižudiško džihado idėjai, kuri silpnesnės valios ir didelės nevilties sle­giamus individus tiesiog užvaldo. Nors Palestina yra tapusi arabų kovos (taip pat ir terorizmo) metafora, musul­monų teroristų veikla šiandien toli gražu neapsiriboja Šventąja žeme. Per pastaruo­sius tris dešimtmečius praktiškai visuose musulmoniškuose kraštuose buvo teroristų išpuolių, dažnai suorganizuotų vietinių ar užsienio religinių ekstremistų. Per pastarąjį dešimtmetį daugelis terorą naudojančių musulmonų grupių per­ėjo evoliucijos tarpsnį, atvedusį jas į visiškai naują terorizmo fazę - globaliąją džiha­do kultūrą. Jos ištakos - mudžahedų kultūra, kurioje prievarta ir smurtas buvo prie­monė norint pasiekti tam tikrų (politinių) tikslų. Tačiau džihado kultūroje smurtas tapo savitikslis. Šį principinį pokytį taikliai nusako Tobis Archeris: „Kai kurie tero­ristai nori išsprogdinti sau kelią iki sprendimų priėmimo stalo, kiti mano, kad jie gali išsprogdinti sau kelią iki to stalo vadovo kėdės, tačiau „naujieji" teroristai siekia tiesiog susprogdinti visą stalą". Tie musulmonų ekstremistai, kuriems smurtas yra parankus, jį suabsoliutino ir pakylėjo iki amžinos religinės prievolės lygio. Geriau­sias džihado kultūros pavyzdys - Osama bin Ladenas ir jo vadovaujama „Al-Qaeda".14 Pasaulis apie „Al-Qaedą" išgirdo 1998 metų vasarą, kai vienu ir tuo pačiu metu Kenijos ir Tanzanijos sostinėse esančias JAV diplomatines atstovybes sudrebi­no galingi sprogimai, nusinešę beveik pusę tūkstančio žmonių gyvybių. Tuometė JAV administracija, vadovaujama prezidento Billo Clintono, atsakė raketų atakomis, nu­kreiptomis į pasirinktus taikinius Sudane (vaistų gamyklą) ir Afganistane (teroristų rengimo stovyklas). Tuomet „Al-Qaedos" įkūrėjas ir lyderis išeivis iš Saudo Arabijos. Osama bin Muchamedas bin Ladenas (gimęs 1957 metais) tapo JAV nekenčiamiausiu priešu. Tačiau dar prieš šiuos išpuolius, tų metų vasario mėnesį, bin Ladenas paskelbė bene žymiausią savo pareiškimą, pasirašytą dar keturių radikalių islamistų grupuočių, priklausančių bin Ladeno suburtam Pasauliniam islamo frontui kovai su sionistais ir kryžiuočiais, lyderių. Tame pareiškime, paties bin Ladeno vadinamame, bin Lade­nas kviečia musulmonus prisijungti prie visuotinio džihado, nukreipto prieš visą Vaka­rų pasaulį ir konkrečiai prieš JAV Bin Ladenas paskelbė, kad civilių žudymas šiame džihade pateisinamas kaip būtinoji gintis, nes esą musulmonai visur puolami sionistų (žydų) ir kryžiuočių (krikščionių). Anot bin Ladeno, „žudyti amerikiečius ir jų sąjungininkus, tiek civilius, tiek kariškius, yra individuali kiekvieno musulmono, galinčio tai padaryti bet kurioje šalyje, kurioje tai įmanoma padaryti, prievolė". Tačiau, kaip paaiškėjo, bin Ladeno ir JAV santykiai ne visuomet buvo tokie priešiški. Visą devintąjį dešimtmetį JAV ginklais, amunicija ir pinigais rėmė mudžahedus, Afganistane kovojusius su tarybine kariuomene. Bin Ladenas buvo vienas jų. Jau 1979 metais, paveiktas savo universiteto dėstytojo Abdulaho Azzamo, bin Lade­nas metė mokslus Saudo Arabijoje ir išvyko į Pešavarą, kur įsitraukė į Azzamo įkurto tarptautiniams mudžahedams paslaugas teikiančio biuro Pešavare, Pakistane, veiklą. Bin Ladenas buvo vienas iš biuro finansinių rėmėjų. Šio biuro veikla per tarpininkus iš dalies taip pat buvo finansuojama JAV valstybės bei privačių rėmėjų lėšomis. Dau­gėjant atvykstančių mudžahedų, biuro pastangomis Afganistane buvo įkurtos jų ren­gimo stovyklos. Bin Ladenas pats prisijungė prie Afganistane kovojusių mudžahedų ir dalyvavo karo veiksmuose. Per visą devintąjį dešimtmetį Abdulahas Azzamas buvo bin Ladeno mentu­rius - bin Ladeną, kaip ir daugumą kitų mudžahedų, patraukė Azzamo rašiniai apie kovos su netikėliais - džihado - būtinybę. Azzamas savo rašiniuose teisino puola­mąjį džihadą bei džihadą su atsimetėliais paskelbtais musulmonais, aiškino, kad nekaltų civili ų (net ir musulmonų) žūtis yra ne tik neišvengiama, bet ir pateisinama. Džihadas, kaip jį suprato Azzamas, neturi būti varžomas humanistinių sentimentų -karių žargone vartojamos colateral damage frazės samprata Azzamui buvo labai priimtina. Vis dėlto dėl nežinomų priežasčių bin Ladenas 1988 metais atsiskyrė nuo Azza­mo biuro ir, kaip manoma, įkūrė savąjį. Bin Ladeno biuras Afganistane veikė iki 1989 metų, kai iš Afganistano pasitraukė tarybinė armija. Pasibaigus džihadui Afganistane, daugelis arabų mudžahedų iš jo išvyko. Kai kurie jų netrukus „atvėrė" naujus džihado frontus Bosnijoje, Somalyje, Čečėnijoje, Kašmyre, Uzbekistane, Tadžikistane, Malajų salyno valstybėse. Bin Ladenas grįžo į Saudo Arabiją. Tačiau neilgam. Bin Ladeno nemalonę JAV užsitraukė 1991 metais, kai jos kariniams dali­niams buvo leista įkurti bazes Saudo Arabijos teritorijoje. Bin Ladenui buvo nepriimtina, kad šventoje Arabijos žemėje įsikūrė karinės netikėlių krikščionių pajėgos. Jų dislokavimą Saudo Arabijoje bin Ladenas įvardijo kaip okupaciją defacto, rodan­čią Saudo Arabijos valdančiojo režimo nesavarankiškumą. JAV karinių dalinių buvi­mą Saudo Arabijos teritorijoje bin Ladenas suabsoliutino, paskelbdamas, kad tai -didžiausia grėsmė visam musulmonų pasauliui. Bin Ladenas pats netrukus užsitrau­kė valdžios nemalonę ir buvo priverstas dar 1991 metais išvykti iš šalies. Praradęs Saudo Arabijoje turėto turto ir santaupų dalį bei privilegijas, o vėliau ir pilietybę, jis laikinai apsigyveno tuomet mudžahedams svetingame Sudane. Turi­mais duomenimis, čia jis atkūrė ryšius su buvusiais mudžahedais, įkūrė keletą kovo­tojų rengimo stovyklų, kurios, pasikeitus režimams Sudane (nuvertus islamistų radi­kalų režimą) ir Afganistane (Talibanui užėmus didžiąją dalį šalies teritorijos), buvo perkeltos į Afganistaną. Dar gyvendamas Sudane bin Ladenas palaipsniui tapo ne tik globalinio džihado ideologu, bet ir jo vadovu bei finansiniu rėmėju. Bin Ladenas atgaivino anuomet Afganistane turėto mudžahedų biuro idėją: pasinaudodamas turė­tais ryšiais ir kita Afganistane įgyta patirtimi, jis iš naujo subūrė spalvingą bendra­minčių grupuotę, pasauliui žinomą „Al-Qaedos" vardu. Vis dėlto „Al-Qaeda", apie kurią dabar tiek daug kalbama, yra tarsi tolimas bin Ladeno Afganistane įkurto biuro aidas. „ Al-Qaeda" perėjo keletą evoliucijos etapų -pradinį (1988-1991), Sudano (1991-1996), Afganistano (Talibano,1996-2001) ir „po-talibanini" (2001-iki dabar). Iš gana kompaktiškos grupuotės radikalių musulmonų grupuočių jūroje Sudano periodu „Al-Qaeda" tapo organizacija, atliekančia skėčio Tali­bano periodu funkciją. Nuvertus Talibano režimą Afganistane ir suardžius kovotojų ren­gimo stovyklų tinklą, „Al-Qaeda" ne be pasaulio žiniasklaidos pagalbos tapo ginkluotos musulmonų radikalų kovos simboliu ir ekvivalentu. Kitaip tariant, dabartiniame etape „ Al-Qaeda" yra labiau mąstymo ir veikimo būdas nei konkreti organizacija. Paskutiniai du „Al-Qaedos" evoliucijos etapai verti ypatingo dėmesio. Pasinaudojęs dar gyvenimo Sudane tarpsniu savo turėtais ryšiais su mudžahe­dais, kovojusiais Afganistane su tarybine armija, bin Ladenas Afganistano periodu sugebėjo numegzti žmogiškųjų ryšių voratinklį, kurio fizinis centras buvo Talibano valdomas Afganistano Emyratas, o smegenys - jis pats ir jam artimų bei ištikimų bendražygių grupė. Bin Ladeno genialumas pasireiškė tuo, kad jis nepasitenkino jau padarytu darbu - vadovavimu savo suburtai ir tam tikroje teritorijoje veikiančiai smogikų grupei - „Al-Qaeda" tokia niekada ir nebuvo, - bet užsibrėžė tikslą teikti visokeriopą paramą (finansinę, logistinę, padėti rengti kovotojus) jau visame pasau­lyje egzistuojančioms musulmonų radikalų grupuotėms, besiremiančioms giminin­ga jo turimai ideologija, tačiau nesikišdamas į tų grupuočių valdymą. Kitaip tariant, bin Ladenas siekė (ir jam tai pavyko) sukurti savotišką globalų savo apimtimi teroris­tų veiklos rėmimo fondą, savo veikimo principais primenantį švietimo reikalams skirtus fondus (kaip, pavyzdžiui, finansinio spekulianto filantropo George'o Soroso įkurtas Atviros visuomenės institutas), teikiančius paramą edukaciniams projektams bei stipendijas studijuojantiesiems.15 Surinkta operatyvinė ir kita medžiaga" leidžia daryti išvadą, kad bin Ladenas pirmininkavo savotiškai neformaliai komisijai, svarsčiusiai finansinės ir kitokios paramos įvairių teroristų išpuolių projektams, pateikiamiems į bin Ladeną besikrei­piančių isiamistų grupuočių, galimybes. Neretai tų grupuočių atstovai patys atvykda­vo į Afganistaną prašyti palaiminimo ir paramos savo planuojamiems išpuoliams. Laukdami, kol bus apsvarstytos „paraiškos", jie dalyvaudavo kovotojų rengimo sto­vyklose, kur susipažindavo su bendraminčiais iš įvairių kraštų. Bin Ladenas buvo ne tik finansinis rėmėjas, bet ir tarpininkas, supažindinantis skirtinguose pasaulio kam­peliuose giminingos ideologijos ir su panašiais priešais kovojančius musulmonų ra­dikalus. Afganistanas savo perspektyvomis, teikiamomis karjeros galimybėmis plė­tojant džihadą vėl, kaip ir prieš dešimtmetį, pradėjo traukte traukti ypač radikaliai nusiteikusius musulmonų bendrijos narius. Tokiu būdu bin Ladeno sukurtas tinklas tiek Afganistane, tiek visame pasaulyje tolydžio tankėjo. Talibano valdomam Afga­nistanui tapus radikalų Meka, joje skleidžiama džihado ideologija palaipsniui užval­dė į smurtą linkusius musulmonų radikalus skirtinguose pasaulio kraštuose. Džihado kultūros esminis bruožas yra tai, kad teroristinė veikla, apsiausta reli­ginės kvaziideologijos, skelbiančios amžinojo džihado doktriną, tampa profesija tikrą­ja šio žodžio prasme - teroristas, lyg tarptautinio verslo koncerno darbuotojas, važinėja po visą pasaulį į „komandiruotes" - „verslo" susitikimus, mokymus, operacijas - iš­puolius. Už darbą jis gauna daugmaž nuolatinį atlyginimą iš savo darbdavių - teroristų grupuočių vadeivų. Džihado kultūra yra globalinė - visas pasaulis yra džihado vykdyto­jų veiklos zona, visa žmonija yra jų „klientai" arba „bendradarbiai". Kalbant sarkastiš­kai, tik vienas dalykas skiria džihadą ir verslo įmonės darbuotoją - pastarasis dirba dėl pensijos ir ją užsidirba siekdamas, jei ir ne rojaus, tai bent aprūpinto gyvenimo čia, žemėje, o teroristų grupuotės narys nesitiki sulaukti pensijos - vietoj jos jis pasiruošęs žūti kankinio mirtimi, per akimirksnį garantuosiančia, kaip jis tiki, amžinąjį išganymą. 2001 metų išpuoliai JAV paskatino šios valstybės vyriausybę, siekiant pažaboti tarptautinį terorizmą visame pasaulyje, imtis griežtų priemonių. Pirmoji auka buvo Tali­bano režimas Afganistane, o su juo drauge ir „Al-Gaeda" - pagrindinis JAV invazijos į Afganistaną 2001 metų rudenį taikinys. Tačiau, kaip laikas parodė, saugios užuovėjos ir kovotojų stovyklų sunaikinimas nesužlugdė tarptautinio terorizmo-jis ir toliau klesti. Taip atsitiko iš dalies dėl JAV ir sąjungininkų klaidų organizuojant pasaulinį kovos su terorizmu vajų. Tačiau dar svarbesnės priežastys glūdi bin Ladeno puoselėtos džihado kultūros, kurios gaivališkumui nemenkos įtakos turėjo pasaulio žiniasklaida, prigimtyje. Dėl bin Ladeno, o vėliau ir kitų radikalų pareiškimų, Al-Qaeda" tapo savotiš­ku simboliu, kodiniu žodžiu, apimančiu ištisą pasaulėžiūrą. Šios pasaulėžiūros esminiai bruožai nusakomi bin Ladenui priskiriamame 2002 metų lapkričio mėnesį paskelbtame „Laiške amerikiečiams". Pagrindiniai jų - tai nenumaldoma neapykanta JAV (tiek vy­riausybei, tiek ją renkantiems piliečiams) bei jos bet kur musulmoniškajame pasaulyje vykdomai politikai, musulmoniškų valstybių vyriausybių paskelbimas antiislamiško-mis; musulmoniškųjų kultūrų, kaip nutolusių nuo įsivaizduojamo tikrojo islamo kelio, pasmerkimas, kaip to priežastį įvardijant atsisakymą islamo teisės praktiškai visose mu­sulmoniškose šalyse; globalinio džihado („superdžihado") suabsoliutinimas. Sumaniai naudodamiesi visuomenės informavimo priemonėmis (visų pirma arabų, kaip „Al-Jazeera" ir „Al-Arabia"), bin Ladenas ir jo parankiniai surengė nuo­stabią viešųjų ryšių kampaniją, kurioje sėkmingai pristatė „ Al-Qaedą" kaip visa ap­imantį voratinklį, o save - kaip jį rezgantį nepagaunamą (tad savotiškai visagalį) vorą. „Al-Qaeda" yra sėkmingos viešųjų ryšių kampanijos produktas ar prekinis ženklas, bin Ladeno (ar jo vardu) nuolat „parduodamas" pasaulio bendruomenei per teroristų išpuolius, prisiskiriamus „Al-Qaedos" ar priskiriamus „Al-Qaedai". Šios kampani­jos, gal net ne visada bin Ladeno vykdytos sąmoningai, padarinys - pasaulio bendruo­menė tapo tam tikro visuotinai paplitusio mąstymo, tam tikro „Al-Qaedos" mito įkaite. Taigi, jei kur nors pasaulyje įvykdomas teroristų išpuolis, ypač jei tai - savižu­diškas susisprogdinimas, jis beveik automatiškai priskiriamas „Al-Qaedai", kol nėra išsiaiškinama kitaip. Taip bin Ladeno į apyvartą paleista visą pasaulį apraizgiusio džihadinio teroristų tinklo idėja daugumai europiečių ir amerikiečių tapo „kūnu". Ir tam nebereikėjo daugiau įrodymų. Po bin Ladenui ar „Al-Qaedai" priskiriamų beprecedenčių išpuolių 2001 metų rudenį „Al-Qaeda" tapo simboliu, ideologiškai vienijančiu panašiai mąstan­čias, nors nebūtinai savo veiksmus koordinuojančias musulmonų radikalų grupuotes visame pasaulyje. Dalis jų prisiskyrė „Al-Qaedai" arba pasivadino „dukterinėmis" „Al-Qaedos" grupuotėmis. Taip „Al-Qaeda" per labai trumpą laiką iš fiziškai realiai egzistavusio tinklo tapo mentaliniu konstruktu, teikiančiu psichologinį komfortą musulmonų radikalams. 2.2.Tarptautinis terorizmas ir kova su juo globalios binarinės opozicijos perspektyvoje Intensyvėjant tokio pobūdžio terorizmui, griežtėja ir pasaulio bendruomenės atsakas į jo keliamas grėsmes. Nors kovos su terorizmu priemonės pasaulyje taiko­mos jau daugiau nei tris dešimtmečius, nuo 2001 metų rudens pradėtas antiteroristinis vajus dėl savo apimties neturi analogo. Pasaulis įžengė į tarptautinio terorizmo ir globalios kovos su juo erą. Esant dabartinei tarptautinių santykių konsteliacijai, galima kalbėti apie savotiš­kos binarinės opozicijos atgimimą, žinoma, tik kaip tolimas aidas primenančios buvusi­ąją šaltojo karo metu1'. Dabartinės priešpriešos vardiklis yra kompleksinis tarptautinio terorizmo ir masinio poveikio ginklų keliamos grėsmės lydinys. Tokiu būdu vienoje pusėje yra terorizmo „eksportuotojams" priskiriami kraštai (visų pirma arabų valstybės, taip pat ir kai kurios kitos musulmonų šalys, dar kitaip vadinamos rough,failedvalstybė-mis), o kitoje pusėje (žinoma, ne savu noru) - terorizmą „importuojantys" kraštai, kurių visuomenės ir vyriausybės pasiryžusios visomis išgalėmis kovoti su nepageidaujamo pro­dukto importuotojais. „Eksportas" ir „importas" čia suprastini ne geografiškai, nes tero­rizmą savo teritorijose patiria ir vadinamieji eksportuojantys kraštai-Turkija, Marokas, Alžyras, Saudo Arabija, Pakistanas, Palestina, Irakas -visose šiose šalyse teroristų išpuo­liai per pastaruosius metus nusinešė dešimtis, o kai kur ir šimtus gyvybių. Tad „eksportas" ii „importas" suprastini veikiau kaip tam tikri terorizmo kryptį nusakantys vektoriai: terorizmo eksportuotojai jį adresuoja tam tikrai žmonių kategorijai, nors konkrečiu atve­ju aukos gali ir nepriklausyti tai kategorijai. Tokia kategorija - taikinys yra visų pirma liberaliosios, vakarietiškosiomis vadinamos visuomenės ir ypač jų vyriausybės.16 JAV prezidentas dar 2001 metų rudenį šią binarinę opoziciją suvulgarindamas apibrėžė taip: arba konkretus kraštas yra kovotojų su terorizmo importu pusėje, arba eks­portuotojų pusėje12 . Trečio pasirinkimo JAV administracijos vadovas nenumatė. Beje, kad tokia binarinė opozicija egzistuoja, savo pranešime, skaitytame konferencijoje „Tarptauti­nis terorizmas-iššūkis nūdienos pasauliui" 2002 m. balandžio 18 d. Vilniuje, patvirtino ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, kuris tikino, kad „kovo­je su terorizmu negali būti pusinių sąjungininkų, pusinių priešų ar pusinių priemonių".17 Tačiau redukuota idealių tipų sistema realybėje virsta daug sudėtingesniu dariniu, kuriame politiniai ir socialiniai veikėjai turi bent keliems tipams būdingų bruožų, tačiau kartu ir daugybę savybių, kurių nė vienas iš idealių tipų neapima. Todėl galime kalbėti apie tarp idealiųjų tipų esančias tarpines pozicijas, šiuo konkrečiu atveju - apie kraštus, kurie, nebū­dami terorizmo eksportuotojai, kartu nėra ir jo importuotojai. Be abejo, kiekvienas kraštas gali tapti potencialiu importuotoju. Galima taip pat kalbėti apie tranzitinius kraštus, per kuriuos eksportuojamas arba galėtų būti eksportuojamas terorizmas, nors jų pačių vyriausy­bės gali tapatintis su teroro importu kovojančiomis valstybėmis.18 Šiandien terorizmas yra ir globalus, ir tarptautinis14. Globalus, nes teroristų iš­puolių geografija per pastaruosius šiek tiek daugiau kaip dešimt metų (maždaug nuo šaltojo karo pabaigos) taip išsiplėtė, jog pasaulyje jau liko mažiau valstybių, nepatyrusių terorizmo, nei jį vienaip ar kitaip patyrusių. Tarptautinis, nes teroro aktus viename krašte rengia grupės žmonių, kurių gimtinės galbūt nutolusios per keletą tūkstančių kilometrų nuo teroristų išpuolio vietos, taip pat ir viena nuo kitos. Kaip teigiama JT Politikos darbo grupės ataskai­toje, „terorizmas vienoje valstybėje gali lengvai tapti grėsme regioninei taikai bei saugumui dėl persimetimo efektų, kaip smurtas prie pasienio ir pabėgėlių atsiradimas. Todėl yra sunku nubrėžti griežtas skirtis tarp vidinio ir tarptautinio terorizmo"15. Vis dėlto procesai, kuriems veikiant terorizmas įgijo globalų, tarptautinį mastą, prasidėjo gerokai, bent keliais dešimtmečiais, anksčiau. Terorizmo plėtros pasaulyje pradžia galima būtų laikyti XX amžiaus septintąjį dešimtmetį, kai, be kita ko, buvo pradėti grobti civiliniai oro laineriai su juose esančiais keleiviais16. Kaip tik tuomet pasaulio bendrija pirmą kartą rimtai pasižiūrėjo į terorizmo keliamą grėsmę - per pusantro dešimtmečio (1963-1980 m.) JT priėmė 6 tarptautines konvencijas, skirtas JAV prezidentas George'as W. Bushas savo kalboje 2001 m. spalio 7 d., be kita ko, pasakė: „Kiekviena tauta turi pasirinkti. Šiame konflikte nėra neutralių zonų. Jei kuri vyriausybė remia nusikaltėlius ir nekaltų žmonių žudikus, ji pati tampa nusikaltėle ir žudike. Tuomet ji eis tuo vienišu keliu į savo pražūtį" Tuo laikotarpiu taip pat buvo pasirašytos dvi regioninės kon­vencijos - Amerikos valstybių organizacijos konvencija Convention to Prevent and Punish Acts of Terrorism Taking the Form of Crimes against Persons and Related Extortion that are of International Signiftcance (1971) ir Europos - Convention on the Suppression of Terrorism (1977)18. Deja, nei konvencijos, nei taikytos saugumo priemonės terorizmo grėsmės nesumažino. Priešingai - terorizmas tolydžio intensyvėjo, kol 2001 rudenį pasiekė neregėtą pagal aukų skaičių mastą. 3. Šiandieniniai iššūkiai ir grėsmės mažųjų šalių aspektu 2004 m. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius šian­dieninio terorizmo grėsmę Europai netgi palygino su fašizmo grėsme prieš Antrąjį pa­saulinį karą. Jis taip pat perspėjo, kad kai kurios Europos valstybės dar nėra visiškai suvokusios terorizmo grėsmės apimties. Tad norint įvertinti terorizmo grėsmės apim­ties suvokimo Lietuvoje bei pasirengimo dorotis su grėsmėmis lygį, būtina identifikuoti pačias grėsmes. Lietuvoje su terorizmu siejamos grėsmės įvardijamos bent keliuose Sei­mo, Vyriausybės bei kitų įgaliotų valstybės institucijų priimtuose dokumentuose.19 Bene pagrindinis visuomenei prieinamas dokumentas, svarstantis tokio tipo grėsmes, yra 2002 m. gegužę priimta Nacionalinio saugumo strategija (NSS). Joje išskirti du pagrindiniai saugumo aplinkai būdingi veiksniai, lemiantys saugumo po­litiką ir su ja susijusią darbotvarkę einamuoju laikotarpiu (iki strategijos peržiūros): Šios konvencijos yra: 1. „Convention on Offences and Certain Other Acts Committed On Board Aircraft" (Tokyo Convention", 1963); 2. „Convention for the Suppression of Unlawful Seizure of Aircraft" („Hague Convention", 1970); 3. „Convention for the Suppression of Unlawful Acts Against the Safety of Civii Aviation" („Montreai Convention", 1971); 4. „Convention on the Prevention and Punishment of Crimes Against Internationally Protected Persons" (1973); 5. „In­ternational Convention Against the Taking of Hostages" („Hostages Convention", 1979); 6. „Con­vention on the Physical Protection of Nuclear Material" („Nuclear Materials Convention", 1980). Per kitus du dešimtmečius buvo pasirašytos dar šešios kovai su terorizmu skirtos konvencijos: 1. „Protocol for the Suppression of Unlav/ful Acts of Violence at Airports Serving International Civil Aviation, supplementary to the Convention for the Suppression of Unlawful Acts against the Safety of Civil Aviation" (1988); 2. „Convention for the Suppression of Unlawful Acts Against the Safety of Maritime Navigation" (1988); 3. „Protocol for the Suppression of Unlawful Acts Against the Safety of Fixed Platforms Located on the Continental Shelf" (1988); 4. „Convention on the Marking of Plastic Explosives for the Purpose of Detection" (1991); 11. „International Convention for the Suppression of Terrorist Bombing " (1997); 5.„International Convention for the Suppres­ sion of the Financing of Terrorism" (1999). Pažymėtina, kad transnacionalinio terorizmo plitimas NSS tiesiogiai sieja­mas su globalizacija (4.1 punktas), o pats „terorizmas kelia rimtą grėsmę pasaulio bendrijos - taigi ir Lietuvos - saugumui, tačiau Lietuvos Respublikai ši grėsmė yra daugiau išorinė. Vidaus situacija ir istorinė šalies patirtis nesudaro sąlygų formuotis plataus masto vidaus teroristinių struktūrų tinklui. Šis pavojus pirmiausia kyla iš užsienio (4.1.1 punktas). Vis dėlto pripažįstama, kad Lietuvos infrastruktūros, stra­teginiai bei užsienio šalių objektai „gali tapti potencialiu tarptautinio terorizmo tai­kiniu" (4.1.1.1). Globalizacija nevienareikšmiškai vertinama ir LR VRM 2004-2006 m. strateginiame veiklos plane, kuriame, be kita ko, pažymima, kad „globaliza­cija atneša ne tik teigiamų pokyčių visuomenės gyvenime. Ji sukelia ir tarptautinio terorizmo bei tarptautinio nusikalstamumo grėsmę". Neigiamą globalizacijos povei­kį netiesiogiai numato ir kitas dokumentas - 2004 m. spalio pabaigoje atnaujinta Lietuvos Respublikos karinė strategija, kurioje teigiama, kad „nė viena valstybė nėra visiškai apsaugota nuo tarptautinio terorizmo grėsmės" ir konstatuojama, jog „netra­dicinių grėsmių kilimo tikimybė didėja" (2.3 punktas). Iš šių (pagrindinių) Lietuvoje priimtų kovai su terorizmu skirtų dokumentų, pa­skelbtų viešai, galima būtų susidaryti įspūdį, kad terorizmo globalumo (arba veikiau tarptautinio terorizmo, kaip globalizacijos padarinio) suvokimas yra įsisąmonintas aukš­čiausiu (valstybiniu) lygiu. Tačiau gilesnė ir išsamesnė šių ir kitų dokumentų, kovos su terorizmu priemonių bei antiteroristinės retorikos analizė verčia skirtingai vertinti for­maliai įvardijamą kompleksišką reiškinį, vadinamą terorizme ir realų jo esmės bei struk­tūros suvokimą, taip pat pasirengimą dorotis su jo keliamomis grėsmėmis. Su terorizmu siejamos grėsmės, įvardijamos įvairiuose valstybiniuose doku­mentuose, skirstytinos į su teroristų išpuoliais Lietuvos teritorijoje susijusias bei „tran­zitines" Lietuvos atžvilgiu grėsmes. „Tranzitinės" yra tokios grėsmės, kurios gali lemti teroristų išpuolį ne Lietuvos teritorijoje. Tai teroristų rezidavimas Lietuvoje ar vykimas perjos teritoriją, teroristų grupės subūrimas bei pats teroristų išpuolio pla­navimas Lietuvoje, neteisėtas išpuoliui reikalingų ginklų bei medžiagų įsigijimas bei surinkimas, sąskaitų Lietuvos bankuose turėjimas, kitų finansinių operacijų per Lie­tuvos finansų institucijas atlikimas. Taip jos skirstomos NSS (4.1.1.2 punktas) bei Karinėje strategijoje. VSD - pagrindinis terorizmo prevencijos vykdytojas - taip pat skiria teroro akto vietos bei teroristų tranzito koridoriaus aspektus22. Oficialiai įvardytoms su terorizmu siejamoms realioms grėsmėms Lietuvai visų pirma priskiriamos su mirtinai pavojingų (radioaktyviųjų, biologinių bei chemi­nių) medžiagų neteisėtu panaudojimu susijusios bei imigracijos (tiek legalios, tiek nelegalios) keliamos grėsmės. 2.1. Medžiagos, tinkamos masinio poveikio ginklo gamybai LR Seimo nutarime „Dėl valstybės ilgalaikės raidos strategijos" konstatuojama, kad „visuotiniu pavojumi išlieka masinio naikinimo ginklų, jų dalių ir gamybos tech­nologijų platinimas. Mokslo ir technologijų raida daro prieinamesnį cheminį, biologi­nį bei bakteriologinį ginklą. Dėl informacijos technologijų plėtotės didėja kibernetinės arėsmės. Itin didelį dėmesį demokratinė pasaulio bendrija, taigi ir Lietuva, turės skirti transnacionalinėms grėsmėms, visų pirma kovai su tarptautiniu terorizmu". Lietuvoje šio tipo grėsmės siejamos pirmiausia su radioaktyviosiomis medžiago­mis, tinkamomis branduolinio ginklo, kurio taip nuožmiai siekia teroristai bei vadina­mųjų šiurkščiųjų valstybių vyriausybės, kūrimu. Tokios grėsmės potencialiai yra globali­nio pobūdžio, nes branduolinio terorizmo atveju padarinius pajustų ištisi regionai ar net žemynai. Tokia nuostata reiškiama ir NSS, kur pažymima, kad „masinio naikinimo ginklų, jų sudedamųjų dalių ir gamybos technologijų nelegalus platinimas išlieka globa­liniu pavojumi. Ypač kelia susirūpinimą nuolat didėjanti grupė šalių ir subjektų, turinčių ar siekiančių įsigyti šiuos ginklus, ir galimybė, jog branduoliniai, cheminiai ar biologiniai ginklai gali būti panaudoti kaip šantažo ar teroro priemonė" (4.1.10 punktas). Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras L. Linkevičius teigė, kad nauja­sis priešas (tarptautiniai teroristai) nedvejodamas panaudotų masinio poveikio gin­klus, jei tik prie j ų prieitų. Esą tas priešas remiasi ne ideologija ar politika, bet neapy­kanta ir destrukcija . Tad Lietuvos atveju būtų galima daryti išvadą, kad radioaktyviųjų medžiagų neteisėtas panaudojimas yra valstybės lygiu suvokta ir įsisąmoninta grėsmė. Statistika taip pat patvirtina, kad branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų saugumo užtikrinimas Lietuvoje tebekelia rūpesčių tiek tuo besirūpinantiems Lietu­vos teisėsaugos ir teisėtvarkos organams, tiek pasaulio bendruomenei, atstovaujamai vyriausybinių, visuomeninių ir tarptautinių organizacijų. Monterėjaus tarptautinių studijų instituto Neplatinimo centras renka duomenis apie incidentus, susijusius su radioaktyviosiomis medžiagomis, užfiksuotus po 1991 metų. Per dešimtmetį už­fiksuota apie pusšimtis tokių incidentų, kurie įvyko Lietuvoje arba kuriuose dalyvavo Lietuvos gyventojai. Daugiausia tai vagystės ir nelegalios prekybos atvejai. Nors negalima teigti, kad visi atvejai susiję išimtinai tik su Ignalinos AE, tačiau Lietuvos branduolinė jėgainė neabejotinai yra esminis veiksnys.20 Tai susiję tiek su branduoliniu kuru, tiek su jėgainės apsauga. Svarbiausias uždavinys būtų realiai įrodyti, kad savo užsienio ir saugumo politi­ką ji grindžia dviem NATO ir ES poliais, o tam galėtų pasitarnauti kuo aktyvesnis dalyvavimas dabartinėse NATO bei ES taikos misijose ir, kiek įmanoma, labiau suderinti įsipareigojimai dėl būsimų operacijų. Panašios strategijos kontūrai ryškėja ir dabartinėje šalies politikoje. 2004 metų vasarį tuometis Lietuvos krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius kalbėjo apie santūrią šalies poziciją dėl iniciatyvos ES steigti nedideles kovos grupes ir apie pirmenybę NATO greitojo reagavimo pajė­goms , o 2004 metų birželį Stambule vykusiame NATO viršūnių susitikime Lietuva deklaravo ketinimus didinti pajėgumus, skiriamus Afganistane ir Jugoslavijos Kosovo provincijoje (NATO) vykdomoms operacijoms, lapkričio mėnesį jau patvirtin­ta, kad Lietuva dalyvaus kuriant vieną iš ES kovos grupių kartu su Lenkija, Vokietija, Slovakija bei Latvija ir veikiausiai skirs jai nedidelį logistinį vienetą. Dėl neregėto masto teroristų išpuolių 2001 m. rugsėjo 11 d. prieš Pasaulio preky­bos centrą Niujorke ir Pentagoną Vašingtone demokratinės šalys skubiai pradėjo formuoti plačią tarptautine koaliciją kovai su teroru, sustiprėjo tarptautinės bendruomenės dėmesys tarptautinio teroro prevencijai. Po teroro aktų JAV Lietuva susidūrė su nauju iššūkiu -būtinybe nustatyti naujus užsienio ir saugumo politikos tikslus, peržiūrėti senus prioritetus, juos pritaikyti prie naujų geostrateginės aplinkos realijų. JAV naujoji užsienio politikos doktrina tapo svarbiu postūmiu daugeliui valstybių, tarp jų ir Lietuvai, kovą su terorizmu nacionalinio saugumo darbotvarkėje iškelti i pirmą vietą, nepriklausomai nuo realios grės­mės. Terorizmas paneigia bendras demokratijos vertybes ir principus, paniekina žmogaus gyvybę, todėl kovoje su terorizmu reikia nuosekliai bendradarbiauti tarptautiniu mastu. Siame straipsnyje nagrinėjamas ir Įvertinamas Lietuvos indėlis į tarptautinės bendruomenės kovą su terorizmu. 4. Kovos su terorizmu programa ir mažosios šalys Atkūrusiai nepriklausomybę 1990 m. Lietuvai reikėjo pasirinkti nacionalinio saugumo politiką. Lietuvos nacionalinis saugumas tapo ypač svarbia ir kartu sunkiai sprendžiama problema. Nacionalinio saugumo koncepcijos kūrėjams praktiškai teko suformuluoti naujus valstybės saugumo tikslus ir įvardyti priemones - kurti iš naujo Lietuvos nacionalinio saugumo politikos strategiją.21 Atsižvelgdama į istorinę patirtį ir tradicijas, Lietuva savo saugumą suvokia kaip visos Europos ir transatlantinės bendrijos saugumo dalį. Lietuvos nacionalinio saugumo koncepcijos parengimo, svarstymo ir pri­ėmimo procesas užtruko daugiau nei penkerius metus. Pagaliau 1996 m. gruodžio 19 d. Seimas priėmė Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kuris nustatė Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo priemones ir būdus. Keičiantis Lietuvos vidaus ir geostrateginei aplinkai nuo 1998 m. iki 2004 m. spalio 9 d. Nacionalinio saugumo pa­grindų įstatymas ir jo priedėlis net devynis kartus buvo keičiamas bei papildomas. Lietuvos Vyriausybei ir jos institucijoms pradėjus įgyvendinti Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kuriame buvo numatyta 18 svarbiausių ilgalaikių valstybinių nacionalinį saugumą stiprinančių programų, prie šio įstatymo reikalavimų buvo pritaikytos saugumą užtikrinančios institucijos bei įstatymai. Vykdydama Lietu­vos Vyriausybės 1997 m. gegužės 27 d. nutarimą „DėlLietuvos Respublikos Vyriausy­bės 1997-2000 metų veiklos programos įgyvendinimo priemonių", Lietuvos Vyriau­sybė 1997 m. liepos 29 d. patvirtino Ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo progra­mų rengimo planą, įpareigojo ministerijas ir kitas institucijas, kurios Ilgalaikių valsty­binių saugumo stiprinimo programų rengimo plane nurodytos kaip atsakingos už šių programų parengimą ir koordinavimą, jas parengti ir nustatytu laiku pateikti Lietuvos Vyriausybei. Lietuvos Seimas 2000 m. birželio 8 d., vadovaudamasis Nacionalinio saugumo pagrindų Įstatymo 5-ojo straipsnio 1-ąja dalimi, patvirtino Ilgalaikių valstybi­nių saugumo stiprinimo programų rengimo ir įgyvendinimo planą. Lietuvos Vyriausybė, vadovaudami minėtais dokumentais, ėmėsi vidaus pre­vencinių priemonių, kad šalis netaptų teroristų taikiniu ar jų tranzito koridoriumi. Nuosekliai buvo įgyvendinamos Programos prieš terorizmą priemonės. Terorizmo finansavimo prevencija buvo viena iš svarbiausių kovos su terorizmu krypčių, todėl 1997 m. birželio 19 d. LR Seimas priėmė Pinigų plovimo prevencijos įstatymą. Toliau buvo plėtojama kovai su terorizmu finansuoti būtina įstatymų bazė - išplėstas piniginių operacijų įtartinumo kriterijų sąrašas, parengtas Seime 2003 ir 2004 m. priimtas Pinigų plovimo prevencijos įstatymo pakeitimo įstatymas.22 Vadovaujantis ilgalaikėmis valstybinėmis saugumo stiprinimo programomis buvo organizuojamas prevencinis darbas, siekiant neleisti tarptautinėms teroristų organizacijoms skverbtis į šalį. Kovai su terorizmu strateginiuose objektuose numa­tytos specialios priemonės, kurias vykdo operatyvinės tarnybos. Numatomi objektų administracijų veiksmai, dėl kurių iki minimumo sumažėtų teroro aktų tikimybė, sudaryti atskiri veiksmų planai galimų teroro aktų atvejais. Taip pat atliekamas ope­ratyvinis darbas kriminogeniniuose objektuose, renkama informacija apie nusikaltė­lių tarpusavio konfliktus, bandymus surengti teroro aktus. Nerimą kelia faktas, kad Lietuvoje steigiasi komercinės veiklos neplėtojančios užsienio kapitalo įmonės. Įstei­gęs įmonę savininkas įgyja teisę laikinai apsigyventi Lietuvoje. Pvz., 2000 m. iš 1082 Rusijos piliečių įsteigtų įmonių nedirbo 855 (79 proc). Pastebimos panašios ir įmo­nių, kurias įsteigė Kinijos, Ukrainos, Baltarusijos, Kazachstano, Azerbaidžano, Vietnamo piliečiai, veiklos tendencijos. Tokia „komercinė" veikla yra puiki priedanga užsienio teroristams, žvalgams ir organizuotų nusikalstamų grupių nariams". Po 2001 m. rugsėjo 11d. teroro akrų JAV sustiprėjo tarptautinės bendruomenės dėmesys tarptautinio teroro prevencijai. JAV naujoji užsienio politikos doktrina tapo svarbiu postūmiu daugeliui valstybių kovą su terorizmu nacionalinio saugumo darbo­tvarkėje iškelti į pirmą vietą, nepriklausomai nuo realios grėsmės. Vidurio ir Rytų Europos valstybėms šis spaudimas tapo dvigubas dėl jų siekio integruotis į NATO ir ES. Naujos euroatlantinės bendrijos narės pritarė tikslams laikytis bendrų politikos krypčių ir prisidėjo prie saugumo stiprinimo regione, o ne vien tapo jo vartotojomis. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo strategijoje ir 2005 m. sausio 20 d. jos naujojoje redakcijoje terorizmas minimas kaip bene svarbiausia grėsmė Lietuvos sau­gumui, nepaisant, kad Lietuvoje terorizmo grėsmė nėra tokia akivaizdi kaip JAV.23 Lietuva, įgyvendindama 2001 m. rugsėjo mėnesį patvirtintas JT Saugumo Ta­rybos rezoliucijas kovai su terorizmu, numatė vidutinės trukmės ir ilgalaikės veiklos kovojant su terorizmu kryptis bei konkrečias antiteroristines priemones. Kovos su terorizmu strategijoje labai svarbi prevencijos reikšmė. Todėl Lietuvos ir tarptautinės bendrijos prioritetu tampa teisės aktų bei procedūrų peržiūra siekiant užkirsti kelią visoms teroristų organizacijų finansavimo galimybėms. Valstybės turi glaudžiai ben­dradarbiauti, tirdamos teroro aktus bei atlikdamos kitas teisines procedūras. Tarp­tautinė bendrija taip pat turi peržiūrėti dar septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje patvirtintas konvencijas, kurios jau nebeatitinka dabarties aktualijų.24 Kartu išryškėjo svarbiausios Lietuvos pasirengimo kovai su terorizmu problemas. Lietuva iki tol nebuvo prisijungusi prie visų būtinų tarptautinių kovos su terorizmu konven­cijų, nebuvo tinkamai teisiškai reglamentuota kova su terorizmu, terorizmo prevencija, kartu ir terorizmo prevenciją vykdančių valstybės institucijų funkcijos. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Seimas 2001 m. papildė Ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų rengimo ir įgyvendinimo planą prieš terorizmą. 2001 m. parengtame Programos prieš terorizmą projekte buvo įvardytos tarptautinio ir vidaus terorizmo keliamos grėsmės valstybei, nustatytos kovos su terorizmu kryptys bei pateiktas neatidėliotinų kovos su terorizmu veiksmų planas, taip pat nustatytos institucijos, atsakingos už programos įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tarptautinės bendrijos kovos su terorizmu pokyčius 2001-2004 m. Ilgalai­kių valstybinių saugumo stiprinimo programų rengimo planas buvo koreguojamas.25 Siekdama, kad būtų tinkamai koordinuojama valstybės ir kitų institucijų veik­la kovojant su terorizmu ir įgyvendinamos būtinos šios kovos priemonės, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. vasario 15 d. sudarė Tarpžinybinę koordinacinę komisiją prieš terorizmą. Komisijos uždaviniai - svarstyti strateginius ir prireikus ne­atidėliotinus kovos su terorizmu ir jo prevencijos klausimus, koordinuoti ir kontro­liuoti Lietuvos Respublikos programos prieš terorizmą (toliau vadinama - programa) įgyvendinimą. Komisija, vykdydama savo uždavinius, atlieka šias funkcijas: svarsto organizacinius klausimus, numato neatidėliotinas priemones, Lietuvoje susidarius pa­lankioms sąlygoms atsirasti terorizmo pavojui; svarsto strateginius kovos su terorizmu ir jo prevencijos klausimus, teikia siūlymus Valstybės gynimo tarybai, Lietuvos Res­publikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kitoms valstybės institucijoms ir įstaigoms; kontroliuoja, kaip atsakingos valstybės institucijos ir įstaigos įgyvendina programoje numatytas priemones, svarsto jų pateiktas šių priemonių įgyvendinimo ataskaitas; koordinuoja valstybės institucijų ir įstaigų, susijusių su programos įgyvendinimu, keitimąsi informacija.26 Vykdydama Lietuvos Vyriausybės 2002 m. sausio 22 d', nutarimą „Dėl Lietu­vos Respublikos programos prieš terorizmą patvirtinimo" (programos įgyvendini­mo priemonė Nr. 39), Lietuvos Vyriausybė 2003 m. birželio 26 d. patvirtino Teroro aktų sukeliamų krizinių situacijų padarinių likvidavimo programą ir nustatė, kad konkreti lėšų suma šiuo nutarimu patvirtintos Teroro aktų sukeliamų krizinių situa­cijų padarinių likvidavimo programos priemonėms įgyvendinti būtų numatoma ren­giant Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biu­džetų projektus ir valstybės investicijų programas. Programos būtinumas grindžiamas: tarptautinio terorizmo apraiškų Lietuvo­je galimybe ir pavojingumu, kovos su juo aktualumu; teroro aktų panaudojant masi­nio naikinimo ginklą tikimybe; Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais; rizikos, susijusios su teroro aktais, iš jų ir naudojant masinio naikinimo ginklą, suvo­kimu, poreikiu įvertinti kiekvienos saugumo grandies būklę ir tikslinti priemonių planus, užtikrinti gyventojų saugumą ir stabilų ūkio funkcionavimą. Programos tikslai: pasirengti tinkamai reaguoti ir likviduoti teroro aktų suke­liamų krizinių situacijų (ypač panaudojus masinio naikinimo ginklą) padarinius, kuo geriau apsaugoti gyventojus ir aplinką nuo galimų neigiamų padarinių; įvykdyti Lietuvos įsipareigojimus pagal Jungtinių Tautų Organizacijos kovos su terorizmu konvencijas, Konvenciją dėl cheminio ginklo kūrimo, gamybos, kaupimo ir panau­dojimo uždraudimo bei jo sunaikinimo ir pagal kitus tarptautinius susitarimus.27 Pagrindiniai programos uždaviniai: sukurti veiksmingą ir patikimą teroro aktų sukeliamų padarinių likvidavimo mechanizmą; plėsti civilinės saugos ir gelbė­jimo pajėgų, valstybės ir savivaldybių institucijų galimybes, telkti jų pastangas, kad būtų pasirengta reaguoti ir likviduoti teroro aktų sukeliamų krizinių situacijų pada­rinius; sudaryti sąlygas aprūpinti civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos pajėgas mate­rialiniais ištekliais, kurių reikia norint tinkamai reaguoti ir apsaugoti žmones, turtą ir aplinką teroro aktų atvejais; užtikrinti Jungtinių Tautų Organizacijos, Europos Sąjungos, Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos ir Europos saugumo ir bendradar­biavimo organizacijos antiteroristinės politikos įgyvendinimą; sukurti civilinės sau­gos ir gelbėjimo sistemos pajėgų ir sprendimus priimančių pareigūnų rengimo siste­mą, pasiekti nustatytus jų pasirengimo standartus.28 Kovos su terorizmu programa apima: dalyvavimą tarptautinės bendruomenės kovoje su terorizmu ir veiklą atitinkamuose NATO ir Europos Sąjungos mechaniz­muose; bendrosios antiteroristinės teisinės bazės plėtrą; potencialių terorizmo taiki­nių apsaugą; galimų teroro aktų užsakovų ir vykdytojų nustatymą; teroristų grupuočių finansinių šaltinių ir finansavimo būdų nustatymą ir nutraukimą; aiškiai apibrėžtų teroro aktų tyrimo procedūrų sukūrimą; nuolatinį pasirengimą likviduoti teroro aktų sukeltas krizines situacijas; antiteroristinės žvalgybos ir kontržvalgybos stiprinimą. Įgyvendindama Nacionalinę saugumo strategiją Lietuva teikia pirmenybę kon­kretiems veiksmams kovoje su terorizmu, korupcija, organizuotu nusikalstamumu, prekyba žmonėmis, nelegalia prekyba narkotikais, nelegalia migracija, kontrabanda ir reagavimui į kitus šiuolaikinius iššūkius saugumui, pavyzdžiui, tokius kaip nusikalsta­mumas informacinių technologijų ir telekomunikacijų srityje. Lietuva kartu su kitais užsienio partneriais ir tarptautinėmis organizacijomis rengia, ratifikuoja ir įgyvendina tarptautinės teisės dokumentus, kreipdama ypatingą dėmesį į Jungtinių Tautų Saugu­mo Tarybos rezoliucijas, skatina tarpžinybinį policijos pajėgų, pasienio kontrolės tar­nybų, muitinių ir specialiosios paskirties tarnybų bendradarbiavimą dvišalių susitari­mų pagrindu bei per tokias tarptautines organizacijas kaip Interpolas ir Europolas. Išvados 1. Dalyvavimas sprendžiant po šaltojo karo įsiplieskusius konfliktus, kai retai kada pavykdavo išsiversti be karinių pajėgų pagalbos, Lietuvai suteikė galimybę pa­demonstruoti savo siekį būti ne tik saugumo vartotoja, bet ir jo kūrėja. Per dešimtme­tį gerokai išsiplėtusi tarptautinio Lietuvos karinio dalyvavimo geografija bei gausė­jančios jos taikdarių pajėgos padėjo stiprinti tarptautinį autoritetą, kartu ir priartinti pageidaujamą narystę NATO. 2. Siekis, tuo pat metu ir poreikis, dalyvauti specialiųjų karinių pajėgų ir specifinių gebėjimų reikalaujančiose įvairaus sudėtingumo taikos operacijose buvo vienas iš Lietuvos karinių pajėgų plėtros, o vėliau ir pertvarkos veiksnių. Jį stiprino ir tai, jog keitėsi tiek NATO, tiek kito bloko, prie kurio Lietuva siekė prisijungti, - ES, požiūris į dalyvavimą sprendžiant konfliktus, iš kurių kilo pagrindinės grėsmės žemyno bei pasaulio saugumui. 3. Pagrindiniai iššūkiai Lietuvos dalyvavimo taikos operacijose politikai po to, kai ji tapo visateise NATO ir ES nare, kyla dėl karinių taikos palaikymo aspektų bei potencialios NATO ir ES konkurenci­jos. Iki šiol savo saugumo garantijas su NATO, o ekonominę plėtrą su ES siejusiai šaliai teks ieškoti išties saliamoniškos formulės, kaip paskirstyti savo ribotus karinius pajėgumus siekiant patenkinti poreikį kuo aktyviau dalyvauti abiejų organizaci­jų taikos palaikymo iniciatyvose, be to, kaip optimaliai išnaudoti turimus finansi­nius, administracinius ir kitus išteklius norint didinti ir tobulinti tarptautinėms tai­kos operacijoms reikalingas karines priemones. Literatūra 1. Larrabbee S.NATO's Eastern Agenda irt aNewStrategicEra. Santa Monica, RAND, 2003, 56. 2. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo strategija 3. BBC „Sweden Questions US Terror Charges". 2002 m. vasario 14 d.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!