Tėvų reikšmė ir teisės, formuojant vaiko vertybines nuostatas ir gyvenimo būdą

Tėvų reikšmė ir teisės, formuojant vaiko vertybines nuostatas ir gyvenimo būdą Auklėjimas – ne tik įtaiga, ne tik pavyzdys, ne tik stiprus autoritetas, - „tai savitas vaikų vertinimų, pasirinkimų, poelgių reguliavimas, kuris skatina bręstantįjį paklusti mikroaplinkai. Paklusti netik rodant nuolankumą, bet ir sąmojingai stengiantis būti čia suprastam, reikalingam, pripažintam. Efektyvus toks auklėjimas, kuris sudaro vaikui galimybę užkariauti autoritetą šeimoje, tenkinti savo esminį poreikį – bendrauti ir veikti. Šeima turi persitvarkyti taip, kad vaikas susilauktų įvertinimo.“ (J. Uzdila, „Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje“, Vilnius, 1993, 48 psl.) Ugdymas šeimoje pirmiausia, todėl ir yra reikšmingas, kad jis padeda koreguoti, plėtoti tai, kas įgimta. „Pabrėždamas šeimos reikšmę bręstančiai asmenybei, A. Maceina ją vadina grindžiamąją galią turinčiu veiksniu. Šeimoje glūdi kiekvieno žmogaus dvasinės raidos pradžia. Dora irgi rymo ant to, ką žmogui yra sukūrusi jo šeima. Joje įgyjamas jausminis doros pagrindas: meilė pasiaukojimas, savųjų pajautimas. Kas išsiugdo šeimos meilę, tas išsiugdys ir tėviškės bei tėvynės meilę. „Šeima yra prigimtasis ir pirmasis ne tik apskritai ugdymo, bet ir tautinio auklėjimo veiksnys“,- tvirtino A. Maceina.“ ( J. Uzdila, „Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje“, Vilnius, 1993, 14 psl.) „Auklėjimas apima ne dalį vaiko asmenybės, o ją visą. „Žmogus, - rašo A. Maceina, - gali būti išlaisvinto proto ir išlaisvintos valios. Bet negalima suskaldyto žmogaus auklėti. Arba žmogus yra išauklėtas visas, arba jis visiškai neišauklėtas“. Todėl tėvams nedera auklėti vaikų dalimis: atskirai jų protą, atskirai valią, atskirai darbštumą, atskirai meilę tėvynei, gamtai ir t. t. Į auklėjimą šeimoje reikėtų žiūrėti ir kaip į tėvų ir vaikų konstrukcinę sąveiką kultūros vertybių pagrindu. Mat tėvų siūlomas vertybes vaikai labiausiai priima kaip savas tada, kai pirmųjų bendravimas yra konstruktyvus. Tėvai auklėja savo vaikus ne kaip pavyksta, o remdamiesi tam tikromis vertybėmis, bendraudami ir bendradarbiaudami su savo sūnumis ir dukterimis. Kai tėvų ir vaikų bendravimas atraktyvus (patrauklus), sūnūs ir dukterys į jiems siūlomas vertybes žiūri palankiai. Tuomet bereikalinga prievarta. Todėl tėvai, kurie gerbia asmenybės laisves ir teises, džiaugiasi vaikų savarankiškumu, autonomija, laisvais apsisprendimais, asmenine atsakomybe. Tėvas ir motina neslopina vaiko individualybės dėl „aukštesnių interesų“. Jie skatina sūnų ir dukterų saviraišką. Tokie tėvai, pavyzdžiui, neskiepija savo vaikams tos ar kitos partijos siūlomų kaip vienintelių teisingų idėjų, neprimeta jiems besąlygiškai savo nuomonės, ypač kai jie patys pajėgūs ugdyti savo įsitikinimus, savas pažiūras, pasirenka jiems priimtiną kelią. Geriausiu atveju tik pataria, tėvai, vadovaudamiesi savo augančių vaikų asmeniniais apsisprendimais, ugdo juose dorus socialinius idealus, realius materialius poreikius, taurų geranorišką charakterį, kilnius jausmus, inteligentiško elgesio įpročius ir įgūdžius, teisingus santykius su gamta, visuomene, savimi ir kt.“ (Z. Bajoriūnas, „Šeimos edukologija“, Vilnius, 1997, 238 psl.) „Taigi, šeima daro vaikui lemiamą įtaką, todėl, kad jis atsiduria tokių dvasinių vertybių, kaip meilė, pagarba, pasitikėjimas, centre. Šeimoje jis gauna tai, ko niekas kitas negali suteikti; nebent kita, gera šeima,- būtent – jį mylėti, juo rūpintis, tikėti, jį gerbti, jo daroma pažanga džiaugtis. Kartu tokių vertybių įtaka yra neatskiriama nuo prievolių ir priedermių šeimoje.“ (J. Uzdila, „Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje“, Vilnius, 1993, 24 psl.) Jas formuluoti ir ugdyti taip pat turi tėvai, atsižvelgdami į vaiko temperamentą. „Ypač pagarbos verta ta šeima, kuri kryptingai ir tikslingai siekia išauginti protingus ir dorus vaikus, parengti juos profesinei veiklai ir gyvenimui. Kur rodomas toks sąmojingumas, ten tėvas ir motina bando paveikti vaikus savo pavyzdžiu, ypač su jais bendraudami, skatindami jų iniciatyvą, pasirinkimą bei apsisprendimą. Bendraujant su vaikais, įžvelgiami jų troškimai ir pomėgiai, tenkinami poreikiai ir skatinama nevergauti savo troškimams. Bendraujant geriau pastebima kokia nors ryškėjanti moralinė savybė, elgesio tendencija ir ji ugdoma.“ (J. Uzdila, „Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje“, Vilnius, 1993, 36 psl.) Taigi „pagal tai ,kaip šeimoje elgiamasi su ugdomuoju, galima spręsti apie jo dorą. Jei į jį žiūrima kaip į objektą, tai labiau norima jam įpiršti arba prievartą, arba jį tiesiogiai globoti, atpalaiduoti nuo visų rūpesčių. Pripažįstant subjektu, daugiau rodomas dėmesys bendravimui ir bendradarbiavimui. (J. Uzdila, „dorinis asmenybės ugdymas šeimoje“, Vilnius, 1993, 25 psl.) Gimęs vaikas tėvams turi sukelti ne tik džiaugsmą, bet ir rūpestį kaip išugdyti dorą asmenybę, įskiepyti šeimai ir visuomenei priimtinas vertybes, bei kokius būdus auklėjant pasirinkti. Deja, kai kurie tėvai klysta jau pačioje pradžioje, nesugebėdami nustatyti tinkamų ribų tarp galimų ir negalimų dalykų arba negalėdami atskirti vaiko kaprizų nuo poreikių. Dažnai toks abejingumas pasiekia kritinius atvejus kai labai sunku suprasti kaip viska pakeist. „Įpykęs dvimetis užsispyrėlis sugeba taip sulaikyti kvėpavimą, kad netenka sąmonės. Tokios scenos liudininkas visada prisimins, kaip jį sukrėtė reikalaujančio vaiko energija ir įniršis. Vienas trejų metų užsispyrėlis, nepanoręs paklusti motinos įsakymui, pareiškė : „Atsimink, kad tu tik mano mamutė“. Kita tokia „tik mamutė“ parašė apie panašų konfliktą su trejų metų sūnumi: ji norėjo priversti jį valgyti. Jos atkaklumas sukėlė tokį sūnaus įniršį, kad jis dvi dienas nieko nevalgė ir negėrė. Jis nusilpo ir nusiminė, bet nepasidavė. Mama baisiai jaudinosi ir, kaip reikėjo laukti, vis labiau kaltino save. Pagaliau tėvas neištvėrė ir, žiūrėdamas vaikui į akis, įtikinamai paaiškino, kad jei nesuvalgys pietų, bus priluptas taip, jog atsimins visą gyvenimą. Konfliktas baigėsi. Mažylis pasidavė.“ (Dr. James Dobson, „Užsispyręs vaikas“, Kaunas, 1999, 63 psl.) Pyktis ir agresija auklėjant nepadeda, nes vaikai puikiai jaučia tai ir išmoksta manipuliuoti.: „Aštuonmetis Henris sėdi ant grindų įnikęs į kažkokį žaidimą. Pažiūrėjusi į laikrodį mama sako: „Henri, jau beveik devynios valandos (trisdešimt minučių pridėjo), susirink žaislus ir marš“. Ir Henris ir mama žino, kad ji visai nemano, jog jis privalo tuojau pat ten eiti. Ji tik nori, kad jis pradėtų mąstyti, jog laikas praustis. Jei jis staiga atsistotų ir nueitų į vonia, ji tikriausiai iš nuostabos nualptų. Maždaug po dešimties minučių mama vėl kreipiasi į Henrį: Henri, jau vėlu. Tau rytoj į mokyklą. Susirink žaisliukus ir marš į vonią“. Ji vis dar nelaukia, kad jis paklustų, ir jis tai žino. Šlepsėdamas kojomis, Henris nuneša porą žaisliukų į kampą, tuo parodydamas, kad ją išgirdo. Paskui vėl įsitaiso ant grindų porai minučių ir ima žaisti. Po šešių minučių mama jau griežtai ragina ir grasina „Klausyk, jaunuoli, ar negirdėjai, kad aš tau liepiau judintis?“ Henris suvokia, jog iš tikro atėjo laikas susirinkti žaisliukus ir slinkti į vonią. Jei mama greitai artinsis, teks net paskubėti. Bet jei užtruks ir nespės atlikti paskutinių ritualo veiksmų, Henris dar kelias sekundes pratęs malonumą“. Šioje vieno veiksmo pjesėje dalyvauja ir Henris, ir mama; abu žino žaidimo taisykles ir partneri vaidmenį. Visa scena iš anksto užprogramuota ir numatyta nuo pirmo iki paskutinio judesio. Kai mama nori, kad Henris padarytų tai, kas jam nepatinka, ji veikia nuosekliai. Jos metodas – nuoseklus apsimestinio pykčio kurstymas. Viskas prasideda nuo ramaus prašymo ir baigiasi degančiais skruostais ir baisiais grasinimais. Henris nepajudės, kol jos pyktis nepasieks ribos.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!