Teisės teorijos įvadas

1 TEMA. TEISĖS TEORIJOS OBJEKTAS Teisės teorija pirmiausia siekia pažinti, kas yra teisė, kodėl žmonės sukuria tokį jų elgesį socializuojantį įrankį kaip teisė, kas lemia jo pobūdį ir turinio permainas, kodėl įvairiose epochose ir įvairiose tau­tose jis vis kitoks, kaip teisė turėtų būti plėtojama, kad pajėgtų kon­krečioje tautoje konkrečiu laiku užtikrinti asmens saugumą, sociali­nę santarvę ir socialinį stabilumą. Tai bendriausi teisės teorijos klausimai, kurie bendrais bruožais aprėžia tolimiausias teisės teorijos interesų ribas. Atsakymu į šiuos klausimos tenka ieškoti besikeičiančiuose žmonių interesuose ir tų interesų kuriamuose žmonių santykiuose. Tai reiškia, kad čia nagri­nėjama ne gamtinė (objektyvioji), o paties žmogaus sukiota ir ku­riama tikrovė siekiant jos priemonėmis valdyti žmogaus teisių ap­saugos ir įgyvendinimo procesą. Dėl šios specifikos teisės teorija yra vienas iš visuomenės moks­lų. Todėl prieš konkretinant jos objektą tikslinga tarti bent keletą žodžių, kas yra teisės mokslas kaip visuomenės mokslas ir kuo jis skiriasi nuo kitų, ypač gamtos, mokslų. TEISĖS MOKSLO UŽDAVINIAI IR SPECIFIKA Visi visuomenės mokslai, kuriems priklauso ir jurisprudencija, kelia sau tris uždavinius 1) nustatyti socialinės tikrovės faktus ir reiškinius, jų savybes; 2) juos paaiškinti (atskleisti priežastinius šių faktų ryšius); ir 3) įvertinti tiriamą tikrovę jos naudingumo ar grėsmingumo žmogaus teisių saugai požiūriu. Šiuo atžvilgiu visuomenės mokslai gerokai skiriasi tuo gamtos mokslų. Pastariesiems rupi tik du pirmieji uždaviniai - nustatyti faktus ir juos paaiškinti. Kas kita socialiniuose moksluose, kurių objektas - žmonių in­teresai, virstantys socialine tvarka. Skirtingai nuo gamtinės, ji, pačių žmonių kūrinys, skirta garantuoti, įgyvendinti jų teises (interesus). Neperžengiant tam tikrų ribų ta tvarka gaili būti nustato ma, keičiama žmonių nuožiūra (at­sižvelgiant į jų tarpusavio jėgų santykį), Žmogus turi santykiškai laisvą valią, vadinasi, gali iš dalies laikinai nustatyti ir kitokią socialinę tvarką, negu reikalauja tam tikrų reiškinių prigimtis. Taigi socialiniams mokslams, tiriantiems žmogaus interesų kuria­mą tikrovę, dar prisideda trečias uždavinys - įvertinti tas visuomeni­nio elgesio taisykles, pagal kurias to meto visuomenė gamina vartoja­mąsias vertes - savo teisių įgyvendinimo priemones, jas pasiskirsto ir naudojasi tokia savo teisių sauga, kokią konkrečiam asmeniui garan­tuoja jo padėtis plėtojant šią gamybą ir paskirstant jos rezultatus. Tos taisyklės, kaip kylančios iŠ žmogaus interesų, ir gali būti vertinamos tų pačių interesų požiūriu. Todėl! į teisės mokslo tyrimo sritį kaip es­minis elementas įeina ne tik teisė kaip visuomeninė tvarka, bet ir so­cialiniai interesai kaip tos tvarkos šaltinis ir jos vertinimo kriterijus. Gamta yra tai, kas yra, o teisinė tvarka - kas yra ir kas pagei­daujama, kad butų. Todėl teisinėje tvarkoje glūdi idealo, arba „ide­alios tvarkos", idėja, kurią kuria pats žmogus. Joje yra įkūnytos žmo­gaus pastangos būti ne tik biologine, bet ir socialine būtybe. TEISĖS TEORIJOS VIETA TEISĖS MOKSLO SISTEMOJE Teisė, būdama žmonių santykių reguliatorius, yra daugialypis reiš­kinys. Todėl ji yra tiriama įvairių teisės mokslų: vieni teisės mokslai ją tiria bendruoju požiūriu, aiškindamiesi, kas yra teisė apskritai, koks jos santykis su žmonių interesais, kaip ir dėl ko ji keičiasi, kiti teisės mokslai ją tiria kaip konkrečių visuomeninių santykių reguliavimo techniką. Abu šie teisės tyrimo lygiai vadinami vienu bendru vardu - teisės mokslas, arba jurisprudencija. Tačiau kiekvie­nas išplėtotas mokslas yra diferencijuotas.Iš jurisprudencijos dife­renciacijos randasi šakiniai teisės mokslai. Todėl iškyla vientiso mokslo struktūrinimo problema. VIDINĖ TEISĖS MOKSLO STRUKTŪRA Įvairūs autoriai skirtingai klasifikuoja teisės mokslus. Tačiau bene labiausiai Europoje nusistovėjusi juridinių mokslų klasifikacija yra ta, pagal kurią visi teisės mokslai skirstomi į tris pagrindines grupes: 1) Bendrieji teisės mokslai: teises teorija (filosofija), teisės istorija, politinių ir teisinių teori­jų istorija, lyginamoji teisė, teisės sociologija. Šie mokslai tiria bendruosius teisės požymius: teisės sampra­tą, jos istorinę raidą, teisės poveikio visuomeniniams santy­kiams veiksmingumą, tapačius ir skiriamuosius įvairių šalių teisinių sistemų požymius, padeda įvairių Salių teisinėms sis­temoms keistis kūrybine patirtimi. 2) Šakiniai teisės mokslai: Konstitucinė teisė, civilinė teisė, santuokos ir šeimos teisė, finansų teisė, administracinė teisė, BT, darbo teisė, žemės teisė, civilinio pr teisė, administracinio pr teisė, tarptautinė teisė ir kt. Šie mokslai, remdamiesi bendrųjų teisės mokslų suformuluota teisės samprata ir jų sąvokų aparatu, sprendžia techninius konkrečios teisinio reguliavimo srities klausimus. Kai kuris teisės teoretikai dar išskiria trečią grupę, teisės mokslų: teisės fi­losofiją, teisės sociologiją, ekologinę teisę, kriminalistiką., teismo me­diciną, teismo statistiką ir kita. Šios teisės disciplinos atsirado pri­taikius filosofijos, sociologijos, technikos, matematikos, medicinos, statistikos, informatikos ir kitų mokslų metodus .sprąsti įvairias tei­sinio reguliavimo, jo socialinio veiksmingumo, teisingumo vykdy­mo problemas. Toks teisės mokslų skirstymas, suprantama, nėra griežtas, nes tie patys teisės mokslai gali atsidurti ir pirmoje, ir trečioje grupėje. Šis skirstymas nėra ir išsamus. Plėtojantis rinkos ekonomi­kai, atsiranda naujų teisės subjektų (pvz,, akcinės bendrovės, komerciniai bankai, kitokie komerciniai dariniai), naujų teisinių reiškiniu (hipoteka, holdingas, užstatas ir kt). Jų pagrindu klostosi nauji žmo­nių tarpusavio santykiai, keičiasi jų pobūdis. Juos reguliuoti, nukreipti bendrosios gerovės linkme neužtenka kurios nors jau esamos teisės šakos normų, nes reikia kitokiu metodu ir kitokiu mastu reguliuoti naujai atsiveriančią socialinių santykių sritį. Todėl atsiranda naujų teisės šakų, posakių: ekologinė teisė, komercijos teisė, biržos teisė, mokesčių teisė, kosmoso naudojimo teisė, kompiuterinės technikos naudojimo teisė ir kita. Be to, šis teisės mokslų skirstymas.nėra .ir principinis (esminis), nes jurisprudencijoje iš esmės nėra nei pagrindimų, nei antraeilių tei­sės mokslų, "Kiekvienas būsimam teisininkui yra būtinas, nes jam iš pradžių svarbu studijuoti visus teisės mokslus. Nuo to priklauso juri­dinio išsilavinimo visapusiškumas, kokybė. Be to, neaišku, kokioje teisėsaugos ar apskritai valstybinio valdymo srityje teisės studijų ab­solventui teks darbuotis baigus studijas. Ir tik vėliau, atsižvelgiant į pasirinkta teisinio išsilavinimo specializaciją, teisininkas profesionalas vienai teisės mokslo sričiai skirs daugiau dėmesio, kitai – mažiau. Talkindama teisės mokslams, teisės teorija atlieka tris funkcijas: metodologinį, analitinę ir prognostinę (konstruktyviąją). METODOLOGINĖ TEISĖS TEORIJOS FUNKCIJA T Teisės mokslų metodologijos parama teisės mokslams reiškiasi tokiais aspektais. Teisės teorija apibendrina šakinių teisės mokslu rezultatus, teisės samprata pagrindžia bendrą vertybinę teisinio reguliavimo kryptį. Šito ji pasiekia tokiu būdu, kad, tyrinėdama ir atskleisdama kon­krečioje visuomenėje konkrečiu metu esamus žmogaus teisių apsau­gos poreikius ir jų įgyvendinimo galimybes, visa tai performuluoja, perdirba į atitinkamą teisės sampratą, kuri ir tampa visu. šakinių teisės mokslų bendruoju metodologiniu pagrindu, šakinio reguliavimo 'vertybine linkme. Šakiniai teisės mokslai vartoja tokias bendrąsias teisės sąvokas: teisės norma, teisės principas, tei­sinis santykis, teisės pažeidimo sudėtis, teisinė atsakomybė, te iš nu­mos, veiksnumas, teisės subjektas ir t, t,, ir vartoja jas- tokia prasme, kokią joms suformuluoja, pagrindžia teisės teorija, apibendrindama įvairių teisės sakų vykdomo teisinio reguliavimo patirtį. Pats teisinis mąstymas, socialinis tikrovės pažinimas ir jos įvaldymas teisinėmis priemonėmis remiasi šiomis sąvokomis. Kadangi šių sąvokų bendrumas garantuoja teisinio mastymo vienareikšmiš­kumą, operatyvumą, komunikabilumą visuose teisės moksluose, tai šias sąvokas tobulinanti teisės teorija prisideda ir prie kiekvieno šakinio teisinio mokslo pažangos. PAŽINTINĖ, ARBA ANALITINĖ, TEISĖS TEORIJOS FUNKCIJA Šią funkciją teisės teorija vykdo tirdama visuomenėje vykstančius socialinius procesus, siekdama suvokti, kaip ir kokiomis priemonė­mis tie procesai turėtų būti reguliuojami, kad kuo veiksmingiau bū­tų apsaugomos ir įgyvendinamos žmogaus teisės. Tai darydama tei­sės teorija aiškinasi, koks yra priimamų įstatymų poveikio visuome­niniams santykiams veiksmingumas: kaip ir kokiu mastu pasiekia­ma tų socialinių tikslų, kurių siekia įstatymų leidėjas, išleisdamas vieną ar kitą įstatymą. Šią funkciją iš teisės teorijos gali perimti teisės sociologija. KONSTRUKTYVIOJI, ARBA PROGNOSTINĖ, TEISĖS TEORIJOS FUNKCIJA Ji yra pažintines funkcijos tęsinys, išplėtojimas. Remdamasi atlikta teisinio reguliavimo veiksmingumo analize , teisės teorija naujas teisines idėjas - siūlymus, kaip toliau plėtoti ir tobulinti teisinio reguliavimo priemones - teisės normas ir metodus, padeda numatyti socialinės tvarkos plėtojimo tendencijas. Taigi teisės teorija- tai koncentruotai išreikštas visas teisės mokslas, jo esmės kvintesencija (santrauka). Tai metodologinė tei­sės mokslų įvairovės vienovė. Ji domisi ne kuo šakiniai teisės mokslai skiriasi, vienas nuo kito, o kuo sutampa. O sutampa ta pa­čia teisės samprata ir tuo pačiu bendrųjų teisės sąvokų aparatu. Šitaip reiškiasi pagrindinė teisės teorijos parama šakiniams teisės mokslams. Tai kartu lemia ir centrine teisės teorijos vietą tiek teisės moks­lų, tiek teisinio išsilavinimo sistemoje. 2 TEMA TEISES SAMPRATOS SANTYKIS SU POLITINIU REŽIMU Ne kiekvienoje visuomenėje vienodai jaučiamas teisės sampratos po­reikis. Totalitariniams režimams teisės samprata tarsi nereikalinga, nes teisės praktika čia remiasi tik įstatymu, o įstatymas - valdan­čiosios jėgos valia. Neatsitiktinai tarybinės teisės teorijos vadovė­liuose daugiausiai kalbėta ne apie teisės sampratą, o apie „teisės kil­mė”, pagrindines teisės kategorijas, kuriomis teisė orientuojama į im­peratyvų įstatymo normų taikymą. O tokį taikymą aptarnauti siekiančiai teisės teorijai daugelio teorinių klausimų svarstymas nėra būtinas, nes praktiškai nereikšmingas. Teisės sampratos poreikis išryškėja tik demokratinės visuome­nės teisės praktikoje, nes čia daugeliu atvejų reikia remtis ne tik įstatymu, bet ir teise. Čia pripažįstama ir precedento teisė, besiremianti ir bendraisiais teisės principais, didesnis paties teismo sava­rankiškumas įgyvendinant teisingumą, vykdoma konstitucinė ir ad­ministracinė įstatymų ir kitų teisės aktų teisėtumo kontrolė. Teisės ekvivalentu tada bent formaliai pripažįstama konstitucija, laikant ją teisiniu įstatymu. Konstitucijai visi įstatymai turi paklusti ne tik dėl to, kad ji turi aukščiausią juridinę galią, bet ir dėl to, kad ji įkūnija teisę - tautos valią, privalomą ne tik piliečiams, bet ir pačiam įsta­tymų leidėjui. Vadinasi, jeigu pretenduojame į demokratinę visuomenę, tai tra­dicinis klausimas -- kas yra teisė - nėra formalus. TRYS TEISINĖS BŪTIES LYGMENYS Pradinis teisinės būties Lygmuo yra teisinės idėjos: Į elgesio taisyklę pretenduojantis interesas iŠ pradžių turi būti įsisąmonintas, vadinasi, perkeltas į žmogaus sąmonę ir transformuotas į atitinkamą idėją, kaip būsimo, pageidaujamo elgesio vizija (projektą), „Idėjos yra visų daiktų pradžios rašė Platonas. Šiuo atveju teisinės idėjos tai pageidaujamo socialinių santykių modelio vaizdiniai. Teisė čia dar egzistuoja žmonių sąmonėje ­kaip idėja,kaip dvasinė būsimo elgesio galimybė. Už Šios sąmonės ribų dar nėra teisės kaip jėgos, galinčios daryti realų poveikį praktiniam žmonių elgesiui. Antrasis teisinės būties lygmuo, arba interesų juridizavimosi žings­nis, - teisės norma. Tai tas pats idėjinis elgesio taisyklės projektas (modelis), tik jau oficialiai valstybės paskelbtas, suvienytas su valstybės prie­varta ir dėl to tapęs visuotinai privalomo elgesio taisykle, pa­jėgia daryti tiesioginį poveikį žmonių elgesiui, jį normuoti, val­dyti, kreipti įstatymų leidėjui (objektyvizuojamo intereso turėtojui linkme) Trečioji (baigiamoji) teisės tapsmo, arba interesu jurildizavimosi, sta­dija - teisiniai santykiai, Tai tesiės normų formuluojami leidimai ir imperatyvai, virtę praktiniu žmonių elgesiu (teisiniais santykiais). Pavyzdžiui, kad konkrečioje visuo­menėje atsirastų teisės norma, įtvirtinanti asmens neliečiamybę, pir­miausia visuomenės sąmonėje turėjo susiformuoti tokios normos idėja (vertybės suvokimas) - siekis apsaugoti asmens orumą nuo valsty­binės valdžios, pavienių piliečių ar jų susivienijimų kišimosi į indi­vidualų asmens gyvenimą (sąžinės, įsitikinimų, estetinio suvokimo ir kitokią individualybės sritį). Ši idėja iš pradžių funkcionuoja kaip įrodinėjimas būtinybės gerbti privatų asmens gyvenimą ir iš tokios pagarbos išplaukiančią naudą visuomenei, Ši idėja nėra privalomas imperatyvas. Ji - tik moralinis pavienių asmenų pageidavimas. Ir tik tada, kai šiai idėjai pritaria visuomenės dauguma, kai įstatymų leidėjas suteikia jai įstatymo formą, ji virsta visiems privalomo el­gesio taisykle (teisės norma), garantuojama valstybės prievarta. At­sižvelgdami į šią taisyklę, žmonės ima atitinkamai elgtis tarpusavy­je - atsiranda nauji Žmonių santykiai, kuriais jau realiai reiškiama pagarba asmeniui, jo orumui. Šiuo atveju teisės tapsmas prasideda nuo teisinės idėjos ir rutuliojasi teisės normos ir teisinių santykių link, o vėliau šis proce­sas gali judėti priešinga linkme - nuo teisinių santykių teisinės idėjos kryptimi. Mat anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad, keičiantis žmonių gy­venimo sąlygoms, vertybinei orientacijai, turimos teisės normos nepa­jėgia toliau palaikyti visuomenėje pakankamo žmogaus teisių saugos laipsnio, o dėl to - ir socialinės santarvės bei rimties. Tokio neatiti­kimo, nesaugumo suvokimas skatina formuotis naujas teisines idėjas, siūlančias kitokį, patikimesnį tų pačių santykių tvarkymo modelį. Ši­taip vel prasideda naujos teisės objektyvizavimais. Ji kyla tai iŠ apa­čios (socialinių santykių) į viršų (idėjas), tai vėl iŠ viršaus leidžiasi žemyn - į teisės normas ir socialinių santykių tikrovę. Todėl teisė' kaip procesas cirkuliuoja ir užtikrina nuolatinį teisės atsinaujinimą, prisiderinimą prie istoriškai besikeičiančių žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikių. Pirmasis teisinės būties lygmuo užtikrina teisės sąmoningumą, antrasis - to sąmoningumo norminį pobūdį ir privalomumą, trečia­sis - praktinį jos funkcionalumą (realumą). Neskirdami trijų teisinės būties lygmenų, turėtume laikytis teisės normatyvizmo pažiūros- tapatinti teisę su teisės normomis it šitaip susiaurinti pačią teisės sąvoką. Tada prie teisės negalėtume priskirti teisės principų (teisinių idėjų), legalizuoti precedentų tei­sės: teismas neturėtų teisės grįsti savo sprendimus „visuotinai pripa­žintais teisės principais", nes tie principai, nebūdami teisės normos, nepatektų į teisės sąvoką ir negalėtų būti teisinis argumentas. Vadi­nasi, kur vyrauja normatyvizmas, ten teisės teorija neoperuoja onto­loginių teisės lygmenų sąvoka ir dėl to neturi teorinio pagrindo plė­toti precedentų teisę, nes ją legalizuoti nėra teisinių argumentų. Būtent reikalas papildyti statutinę teisę precedentų teise reika­lauja aiškinti teise kaip procesą - trijų ontologinių lygmenų tapsmą: įtraukti teisės sąvoką ne tik teisės normas, bet ir teisines idėjas bei teisinius santykius. Tai išplečia teisės sąvoką ir tuo padidina jos galimybes reguliuoti socialinius santykius. TEISĖ KAIP KULTŪROS REIŠKINYS Kultūra- tai žmogaus kūryba, o kūryba- tai dvasios objektyvizacija, jos reiškimasis regimais pavidalais, įsikūnijimas gamtinėje medžiagoje ar praktiniame žmonių elgesyje, suteikiant šiam teisinį (socializuotą) pavidalą. Vadinasi, teisė tik todėl yra kultūros reiškinys, kad ji - žmogaus kūrinys. O būdama žmogaus kūrinys, ji prasideda ir turi prasidėti nuo žmogaus sąmonės - idėjinių busimo (geidžiamo) socialinių san­tykių modelio vaizdinių. Kultūrologinio požiūrio pritaikymas teisėtyrai atskleidžia teisėkūros ir materialiosios gamybos metodologinę vienovę, kur antrą kar­tą paaiškėja, kad daiktų (vartojamųjų verčių) gamyba ir teisės kūry­ba iš esmės yra vienas ir tas pats dvasios materializavimasis, tik skirtumas, kad teisinės kūrybos atveju kūrėjo vaizdiniai (idėja) trans­formuojasi į elgesio taisyklę, o materialiosios gamybos atveju- į tam tikros paskirties jutiminį daiktą (egzistencijos reikmenį - batus, būstus, drabužius ir t.t) Teisė tada suprantama tik kaip vienas iš žmogaus kuriamų įrankių garantuoti savo teisių saugą, savo žmonišką buvimą visuomenėje. Šitaip kalbėdami apie skirtingus dalykus (teisėkūrą ir materia­liąją gamybą) matome ne tik jų skirtumus, bet ir jų įvairovės vieno­vę. Tai palengvina mūsų orientaciją daiktų įvairovėje ir praktinį tos įvairovės įvaldymą. Teisės nelaiko kultūros reiškiniu, matysime, tik dvi teisės sam­pratos: teologinė ir ontologinė prigimtinės teisės kryptys, kur teigia­ma, kad teisė yra ne paties žmogaus kūrinys, o Dievo arba gamtos duotybė žmogui. 3 TEMA TEISĖS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ Toliau gilinantis į teisės esmę, ją konkretinant, kartu reikia susipa­žinti su istorijoje buvusiomis ir esamomis teorijomis, kurios aiški­na, iš kur ir kaip atsiranda, funkcionuoja ir įsiprasmina teisė. Tų teorijų įvairovė rodo, kad požiūris i teisės esmę yra sudėtingas ir nevienareikšmis, įvairios teisės sampratos, pasak R. Z. Lifsico, sutampa tik vienu požymiu - idėja, kad teisė yra visuomeninio gyve­nimo tvarka.--Toliau prasideda..skirtumai. Visas teisės istorijoje buvusias teisės sampratas minėtas R. Z, Lif-šicas skirsto pagal turinį ir formą. Šis skirstymas nėra griežtas. Jei­gu teisės turiniu laikysime joje įkūnytą socialinį interesą, tai prie­varta ir kompromisas, kuriuos R. Z, Lifsicas priskiria teisės turiniui, faktiškai bus požymiai, apibūdinantys ne teisės turinį, o jos formą. Kad teisės turinį sudaro socialiniai žmonių interesai, visi au­toriai iš esmės sutaria. Nuomonės ima skirtis tik aiškinant, kokiu būdu šis interesas yra materializuojamas į socialinę tvarką, kieno naudai ir prieš ką ta tvarka nukreipta. TEISĖS SAMPRATŲ DIFERENCIACIJA PAGAL TEISĖS KILDINIMĄ iŠ JĖGOS PERSVARA GARANTUOTO INTERESO Prie teisės teorijų, teigiančių, kad teisės Šaltinis (turinys) yra ne ap­skritai žmonių, o tik fiziškai, ekonomiškai ar politiškai stipriųjų in­teresai, priskirtinos: j) L. GumploviČiaus prievartos teorija: 2} klasinės teisės (marksistinė) teorija: 3) Iheringo “interesų jurisprudencija” L. GUMPLOVIČIAUS PRIEVARTOS TEORIJA Tai viena iš seniausių teisės teorijų, nes atitinka istoriškai pirmąjį teisės raidos stadiją, kai teise galėjo būti tik stipriojo teisė. Ją anti­koje sukūrė graikų filosofai sofistai, teisę kildinę iš jėgos. Naujomis sąlygomis šią teoriją plėtojo lenkų kilmės teisininkas Liudvikas Gumplovičius, profesoriavęs XIX a. ant­roje pusėje Austrijos ir Prancūzijos universitetuose. Viešąją valdžią, valstybę ir teisę jis kildino iš to fakto, kad vie­nos gentys užkariavusios ir pavergusios kitas gentis, savo interesą smurtu pavertusios pralaimėjusiųjų elgesio taisykle. Patį valstybė at­siradusi kaip organizacija, reikalinga valdyti nugalėtuosius. Valstybė ir teisė - tat organizacinės priemonės įgyvendinti stipriųjų valią, pa­versti jų interesą visai visuomenei privalomo elgesio taisykle. Šių grupių interesai įkūnijami socialinėje tvarkoje ne kaip tu interesų kompromisas, o kaip vienos šalies intereso paneigimas, slo­pinimas kilos šalies intereso naudai. Grubi jėgos persvara - tai vals­tybės ir teisės šaltinis. Teisė tai tik sunorminta nelygybė. Sau naudingą visuomeninę tvarką valdantieji organizuo­tai (per valstybę) paskelbia teise ir įtvirtina visuotinai privalomo elgesio normomis. Šioje teorijoje svarbiausia tai, kad teisė.kaip visuomeninė tvarka čia išvedama ne iš bet kokio socialinio intereso, o tik iš tokio, kuris konkrečiu istoriniu momentu turi jėgs persvarą. Teisė - lai jėgos persvara besinaudojančios socialinės gru­pės interesas, paversiąs visiems privalomo elgesio taisykle. KLASINĖS TEISĖS (MARKSISTINĖ) TEORJJA Karlas Marksas buvo teisininkas ir laikėsi blaivaus po­žiūrio į teisę. Jis siekė pažinti ja ne iŠ vadovėlių, o iŠ gyvenimo tikrovės, todėl aiškino ne kokia teisė turi būti, o pirmiausia kokia ji buvo istorijoje ir yra. K. Marksas buvo įsitikinąs, kad,teise gali virsti ne bet kuris in­teresas, o tik disponuojantis socialine jėga - pirmiausia ekonomine (privačia nuosavybe). Visi, kurie neturi privačios nuosavybės {kapi­talo), nedalyvauja kuriant teisę (visuomeninę tvarką). Teisė kylanti iš žmonių materialiųjų interesų nuosavybės santykių. Todėl teisė esanti antrinis reiškinys. Teisė esanti ekonomiškai ir politiškai viešpataujančios klasės va­lia, paversta įstatymu. Valstybės ir teisės prasmė priklausanti nuo nuosavybės formos. Privačios nuosavybės sąlygomis valstybinės valdžia ir teisė pirmiausia egzistuojančios tam, kad nuosavybę turinti visuomenės mažuma galėtų organizuotai valdyti nuosavybės neturinčią visuomenės daugumą. Marksas nesako, kad panaikinus privačią nuosavybę išnyks ir valstybė; ji (valstybė) ne­teksianti tik ankstesnės prasmės, t. y. netarnaus vienai kuriai klasei. Čia K. Marksas kalba ne apie teisės apskritai, o tik apie klasi­nės teisės išnykimą, t.y. tokios teisės, kurios pagrindinė funkcija – prievartos priemonėmis įgyvendinti vienos klasės viešpatavimą kitai. Naujos socialistinės teisės istorinė misija esanti apvalyti žmogų nuo blogio- nuo galimybės remiantis privačia gamybos priemonių nuosavybe išnaudoti tokios nuosavybės neturinčius. Apibrėždamas teisę kaip juridizuotą valdančios klasės valią, K. Marksas buvo priverstas teise laikyti tik pozityviąją teisę Teisę Marksas laike fundamentalesniu dalyku už įstatymą Tei­sės tikslu K. Marksas, panašiai kaip ir Kantas, buvo linkęs lai­kyti žmogaus išlaisvinimą. Šitaip orientuota_teisė, pa­sak K. Markso, turi įgyti teisią ir pareigų vienovės pavidalą Abipuse teisių ir pareigų priklausomybe K.Marksas kritikavo i visas iki tol buvusias santvarkas ir jų teisines sistemas, kurios tą priklausomybę pažeidinėjo arba luominėmis, arba turtinėmis privile­gijomis. K. Marksui rūpėjo ne šiaip skelbti asmens laisvę, o ieškoti būdų, kaip formaliąją (teisine) laisvę paversti faktine. Jis laikėsi pažiūros, kad visuomenė negali būti išlaisvinta, kol nėra suvisuomeninta privati nuosavybė. Suvisuomeninamą jis faktiškai suprato kaip nuosavybės suvalstybinimą. Apibendrinant K,. Markso valstybės, ir teisės koncepcija, reikia pasakyti, kad pagrindinė jo pažiūra į klasinę valstybės ir teisės pri­gimtį buvo patogi tuo, kad ji leido glaudžiai susieti valstybę ir teisę klasiniu pagrindu ir laikyti jas klasių kovos įrankiu. Klasinis valsty­bės ir teisės apibrėžimas, kai vals­tybė ir teisė iš tiesų tebuvo prievartos įrankiai nuosavybę turinčios mažumos rankose turint tikslą pavergti visuomenės daugumą ir palaikyti tą padėtį. REALISTINĖ TEISĖS SAMPRATA, ARBA R. Von IHERINGO „INTERESŲ JURISPRUDENCIJA" Iheringas kaip ir Marksas, į pirmą vietą iškėlė tikslinę, sąmoningą žmogaus veiklą, kuri sukurianti teisę, atsižvelgiant į žmonių interesus. Teisė atsirandanti kuriant konkretų žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo mechanizmą, kuris turįs apsaugoti žmogaus interesus darydamas atitinkamą poveikį jo elgesiui. Teisė pagal Iheringa, susideda iš dviejų struktūrinių elementų: intereso ir jo apsaugos mechanizmo. Todėl ji esanti juridiškai apsaugotas interesas, arba, kitaip sakant, teisė- tai interesas, ginamas organizuota valstybės jėga. Jos tikslas- apsaugoti visuomenės ir asmens laisvę. Iheringas glaudžiai siejo teisę su jėgos sąvoka. Teisės realumą aiškino kaip asmens kovos dėl savo subjektinių teisių rezultatą. Žmogus gimstąs be teisių, todėl privaląs jas įgyti kovodamas su kitais individais, trukdančiais jam įgyti subjektinę teisę ir ja naudotis. Iheringo realistinei teisės sampratai būdingi tokie požymiai: 1} Teisė nagrinėjama atsižvelgiant į glaudžią jos sąveiką su kintančiais žmonių interesais, šiems kintant, keičiasi ir pati teisė 2)Autentiškas teisės egzistavimo būdas yra nuolatinė individo kova dėl savo subjektinių teisų. 3) Teisės ir valstybės vienovė. Be valstybės teisė esanti niekas.Tik valdžia, taikanti teisės normas, daro teisę tuo, kas ji yra ir turi būti. 4) Struktūros požiūriu teisė aiškinta kaip teisių ir pareigų vienovė. TEORIJOS, GRINDŽIANČIOS TEISĖS ESMĘ PRIEŠINGŲ INTERESŲ KOMPROMISU Teisės šaltinis esąs žmonių interesas nepriklausomai nuo to, ko­kio masto jėga to intereso turėtojas disponuoja garantuoti savo inte­resą. Teisę dalyvauti nustatant visuotinai privalomo elgesio taisykle (visuomeninę tvarką) gali bet kurios socialinės grupės interesas, de­rindamasis su kitų socialinių grupių interesais kompromiso pagrin­du. Kiekviena teisė yra skirtingų socialinių grupių interesų kompro­misinio derinimo rezultatas. Prie tokių teorijų priskirtinos visuomeninės sutarties ir solida­rumo, arba socialinių funkcijų, teorijos. VISUOMENINĖS SUTARTIES TEORIJA Ji teise, taip pat kildina iš intereso, tik kitaip aiškina to intereso vir­timo elgesio taisykle būdą, Teisėjo fllstybė atsirandančios ne iš bru­talios prievartos, ne iŠ individo smurtu laimėtos kovos, kur pralai­mėjusiųjų interesas dėl! jėgos nepakankamumo netenka galimybės da­lyvauti socialinėje tvarkoje, o iš būtinybės, kompromisu (abipusėmis nuolaidomis) derinti priešingus žmonių interesus. Socialinėje tvarkoje tada dalyvauja visų socialiai aktyvių grupių interesai, kompromisu ap­valyti nuo nepakantumo kito interesui. Teisė tada suprantama kaip prie­šingų interesų kompromisas, pavirtęs bendro elgesio taisykle. Teisės ir valstybės vaidmuo - siektį socialinio kompromiso ir remiantis juo garantuoti visuomenėje socialinę santarve bei rimtį. SOLIDARUO, ARBA SOCIALINĖS PRIKLAUSOMYBĖS (FUNKCIJŲ), TEORIJA Leonas Buržua išleido knygą „Solidarumas", kuri buvo vienas iš mėginimų spręsti „socialinį klausimą", kurioje solidarumą aiškino kaip bendrą visuomenės pareigą ir ragino šia dvasia auklėti visuomenę , nes socialinė problema (darbo žmonių gynimas) kartu esanti ir auklėjimo proble­ma. Ryškiausiu tos krypties atstovu laikomas Leonas Dingi, soli­darumo idėja plėtojęs kaip (abipusės socialinės priklausomybės teoriją, kuriai pirmiausiai siekė palenkti nuosavybės teisę. L. Diugi teigė, kad žmonės yra tarpusavyje susaistyti solidarumo tikslų ir tarpusavio priklausomybės. Todėl kylančius prieštaravimus žmonės turį įveikti ne kovos gilinimu, o bendradarbiavimu. Solidarumas reiškiasi dvejopai: 1) interesų panašumu; ir 2) darbo pasidalijimu, Pirmuoju atveju . žmonės solidarūs todėl, kad turi bendras interesus ir siekia juos įgyvendinti veikdami kartu, antruoju atveju solidarumo būtinybė kylanti iš jau minėto asmens kultūrinio nepakankamumo pačiam sau; asmuo, negalėdamas pats pasigaminti visų jo egzistencijai reikalingų reikmenų, priverstas bendrauti su kitais žmonėmis, keisdamasis su jais paslaugomis. Kiekvienas asmuo ir socialinė grupė visuomenėje turi ne teises o pareigas- vykdo tam tikrą solidarumo funkciją. Nuosavybės teisė nustoja buvusi indivi­duali teisė, ji-tampanti socialine funkcija, t. y. pareiga palaikyti vi­suomenėje, solidarumą. Diugi manė, kad teisė, išreiškianti visuomenės solidarią prigimtį, nėra valstybės nustatyta ir todėl negali būti valstybės atšaukta; atvirkščiai- ji viršesnė už valstybę ir šiai privaloma. Todėl įstatymų leidėjas ne kuria, o tik konstatuoja, protokoluoja teisės, normas Diugi formuluotoje valstybės ir teisės sampratoje svarbiausia buvo supratimas, kad teisė kaip socialinė tvarka, o valstybė kaip tokios .tvarkos organizacija turi remtis žmonių solidarumu (tarpusavio bendradarbiavimu) ir interesų kompromisu. KOMPROMISINĖS KRYPTIES TEISĖS SAMPRATŲ ĮVERTINIMAS Šios teorijos išreiškė naują valstybės ir teisės sampratos tendenciją. Jos siekė paversti teisę ne viešpatavimo, o bendradarbiavimo įrankiu. Pagrindine priemone transformuojant socialinius interesus į teisės nor­mas laikė ne nugalėtojų prievartą, o priešingų interesų kompromisą. Vadovaujantis solidarumo idėja buvo plėtojamas naujos politinės sis­temos modelis, kuris turėjo klasių kovą paversti klasių bendradarbiavimu, kad socialistinė revoliucija netaptų vieninteliu įmanomu būdu spręsti socialinius prieštaravimus, plėtoti socialinį teisingumą.- L. Diugi ir..kitų solidarumo idėjos puoselėtojų teorijos pagrindu plėtojosi šiuolaikinė teisės samprata, o šios pagrindu- socialinės teisinės valstybės koncepcija ir praktika. TEISĖS SAMPRATŲ' DIFERENCIACIJA PAGAL TEISĖS ŠALTINIO POBŪDI TEOLOGINĖ ARBA DIEVIŠKOJI, TEISĖS KILMĖS TEORIJA Tai istoriškai pirmoji teisės samprata, kuri teigia, kad..teisė yra ne žmogaus, o dieviškoji intereso pavertimas elgesio taisykle. Ši pa­žiūra atsirado iš teisėje slypinčio socialumo mistifikacijos, t. y. mėginimo nežemiškomis priežastimis paaiškinti žemiškus dalykus -teisės propaguojamos sugyvenimo vertybės kilmę. Tam davė pa­grindo intuityviai suvokta pati teisės paskirtis- saugoti ne tik stip­riųjų, bet ir visų žmonių gerovę. Bet jeigu teisė siekia visu gero­vės, tai ar ji _gali _atsirasti iš žmogaus, kuris iš prigimties, egoistas, pirmiausiai žinantis tik savo interesus ir dėl to labiau linkęs į ag­resiją, prieš artimą negu į santarvę su juo. Teisė negali negali atsirasti iš egoistinio žmogaus interesų, jos Šaltinio reikia ieškoti kitoje, socialumo požiūriu tobulesnėje tikrovėje, esančioje šalia žmogaus ir aukščiau žmogaus. O tokia tikrovė teocentriniam mąstymui gali būti tik Dievas, vienodai gerbiantis visų žmonių, kaip savo vaikų interesus. Todėl teisė- ne žmonių kūrinys, o dievų dovana, skirta socializuoti pati egoistišką žmogų, švelninti jo egoizmą, sulaikyti jį nuo nuodėmės", į kurią žmogų lenkia tas pats jo egoizmas. Šioje pažiūroje buvo vertinga tai, kad ja siekta įveikti etatistinės legistinės teisės sampratos subjektyvizmą: teisė yra ne žmonių savavališkai nustatoma elgesio taisyklė, o egzistuoja šalia žmogaus valios, ir tik tam, kad ją saistytų, varžytų, likviduotų savivalę, lenktų žmones socialinei taikai, išvestų juos iš laukinės visų karo su visais būsenos, kuria gyvenama, kol neturima teisės kaip bendrosios valios, vienodos pagarbos skirtingų interesų turėtojams. Tuo norėta pasakyti, kad teisės pasirodymas yra kokybiškai naujos civilizacijos ženklas, kad civilizacija (žmogaus būtį socializuojantis veiksnys) pagaliau įžengia ne tik į daiktinį, materialųjį žmonių gyvenimą, bet ir į jų tarpusavio santykius, ragindama tuos santykius grįsti ne jėga (tai budinga žvėrių pasauliui), o teise, įpareigojančia abipusei tolerancijai ir santarvei. PRIGIMTINĖS TEISĖS TEORIJA Tai doktrina, liudijanti metodologinį teisinės minties posūkį nuo te­ocentrizmo prie antropocentrizmo. Tai jurisprudencijos išsivadavimo iš teologijos būdas, perkeliant teisės šaltinį iš Dievo valios į žmogų, į jo prigimtį jo egzistencinius interesus, karto išsaugant objektyvistinį požiūrį į teisės šaltinį. Prigimtinė teisė visada buvo žmonių kuriamos teisės idealas ir kartu priemonė diskvalifikuoti amoralią teisę, taip pat kovoti dėl tei­singos teisės Pagrindiniai prigimtinės teisės doktrinos postulatai: l) prigimtinė teisė - rinkinys normų arba vertinimų, reglamentuojančių žmonių elgesį ir priklausančių tai pačiai žmogaus interesų sričiai, kurią paprastai normina pozityvioji teisė. 2) Prigimtinės teisės koncepcijų išeities taškas - prielaida, kad prigimtinės teisės šaltinis yra žmogaus ar visuomenės prigimtis. Iš čia - tvirtinimas: teisė egzistuoja objektyviai. Ji nėra žmogaus tikslinės veiklos rezultatas (kultūros darinys), o egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus valios ir sąmonės. 3) Prigimtinės teisės normos išreiškia tam tikra norminę tvarką nuo tos, kurią nustato pozityvioji teisė. Jos įpareigoja tam tikram elgesiui nepriklausomai nuo pozityviosios teisės (valdžios aktų) įpareigojimų. Pavyzdžiui, kiekviena tauta turi teisę i laisvę ir nepriklausomybe neatsižvelgiant į tai, ar tokią teisę konkrečiai tautai pripažįsta jos teritorijoje galiojanti pozityvioji tei­sė. Tokio įpareigojimo pagrindas, kad prigimtinė teisė esanti ne santykinė, o absoliuti. 4) Prigimtinė teisė laikoma vienu iš kriterijų vertinti pozity­viosios teisės turinį ir valstybės institucijų veiklą apskritai žmo­niškumo požiūriu. Ši doktrina nėra vienalytė. Pagal požiūrį i prigimtinės teisės tu­rinio kiritamumą skiriami trys prigimtinės teisės koncepcijos tipai: a) Statiškoji koncepcija (ji kartais vadinama klasikine), kuri susiformavo antikoje ir buvo plėtojama viduramžiais, Naujaisiais amžiais. Ši koncepcija skelbė, kad prigimtinės teisės turinys nesikeičia, o papročiai yra religinio pobūdžio. b) Kintamojo, arba dinaminio, turinio prigimtinės teisės koncepcijos susiformavo XIX ir XX a sandūroje. Pripažįstama kad prigimtinės teisė turinys pavaldus kitimams, nes orientuotas į atitinkamos specifikos kultūrą, arba į istorinių materialiųjų sąlygų visumą. Prigimtinės teisės koncepcijos pagal pobūdį skirstomos materialiąsias ir procedūrines (formaliąsias). Pirmu atveju prigimtinės tesės koncepcija formuluoja labai,.abstrakčias vertybes, kurias turi rea­lizuoti pozityvioji teisė, jeigu ji „nori"., būti „teisinga". Procedūrine prigimtinės teisės koncepcija formuluoja tam .tikras pozityviosios teisės_ kūrimo formas (procedūras), kuriomis turėti reikš­tis teisinga pozityvioji teisė. Prigimtinės teisės šaltinis yra racionaliai pažini „gamta" (prigimtis) ar gamtos, visuomenės, žmogaus esmė, prigimti­nės teisės doktrinos dar skirstomos į natūralistines ir viršgamtines. Na­tūralistinė koncepcija prigimtinės teisės šaltinį kildina iš žmogaus esmės iš jo proto, orumo, iš visuomenės arba individo prigimties; antgamtinės kon­cepcijos tokio šaltinio ieško transcendentinėje Dievo valioje. NORMATYVĮSTINĖ (ETATISTINĖ) TEISĖS SAMPRATA Filosofinių pagrindų požiūriu normatyvizmas orientuotas į neokantizmą ir teisinį pozityvizmą. Kantizmo įtaka čia reiškiasi tuo, kad pagrindine prielaida laikomas jau minėtas būties ir privalomumo sky­rimas; jurisprudencija siejama su grynojo privalomumo tyrinėjimu, įvaldymu; taip pat postuluojama, kad pažinimo metodas kuria paži­nimo objektą ir kad tokio metodo paieška ir naudojimas privalo bū­ti jurisprudencijos specifika. Normatyvizmo kūrėju ir pagrindiniu atstovu laikomas Hansas Kelzenas. Savo normatyvistines pažiūras į teise H- Kelzenas suformulavo XX a. pradžioje ir išdėstė apibendrintame veikale „Bendroji teisės ir valstybės teorija" (General Theary of Law and State, 1945). Teisės mokslas neturįs tyrinėti teisės normų vertingumo ir teisingumo, jo neturi do­minti teisės normų nei ideologinis, etinis (kokia turi būti valstybės nustatoma teisė pagal idealą), nei sociologinis (ką žmogaus gyveni­me teisės normos atitinka) aspektai. Jurisprudencija turinti ne kriti-, kuoti ar teisinti galiojančią teise., o tik ją tyrinėti kaip „grynąją", t. y. pačias teisės normas kaip elgesio taisykles, siekdama tvarkyti jų tarpusavio santykius, kad jos atitiktų neprieštaringumo, ekono­miškumo, taikymo patogumo, operatyvumo, loginio aiškumo reika­lavimus. Todėl jo teorija ir vadinama grynosios teisės teorija (Rei­ne Rechtslehre). Teisė H- fCelzenui - tai sistema teises normų, kurių vykdymas garantuotas valstybės prievarta. Vienas iš H. Kelzeno koncepcijos bruožų, skiriantis nuo kitų teisės koncepcijų, buvo ir tas, kad tesės normomis jis laikė ne tik bendras, abstrakčias, bet ir individualias elgesio taisykles, kuriomis baigiasi teisės sistema. Kiti autoriai (R. Z. LifSicas) teisinį normatyvizmą vertina kaip stiprios valstybės, tvirtos tvarkos, pagrįstos griežtu įstatymų laiky­musi, apologetiką. Formuojantis valstybės centralizmui, įveikiant vi­suomenės susipriešinimą, tokia teorija, pasak R. Z. Lifsico, gali at­likti pažangų vaidmenį, nes palengvina ir pagreitina bent laikinos tvarkos visuomenėje įvedimą. Bet ji neatsižvelgia į valdžios veiks­mą turinį, tapatina teisę su įstatymu ir Šitaip slepia ideologines ne­demokratinių režimų įsigalėjimo prielaidas. Grynai teisės mokslo pažangos požiūriu normatyvizmo nuopel­nas buvo tas, kad jis prisidėjo prie formalių teisės požymių išskyrimo ir šitaip darė teisę praktinio taikymo požiūriu patogesne, opera­tyvesnę, nes, kaip sakyta, normatyvizmas pirmiausiai siekė tyrinėti teisę jos taikymo, o ne kūrimo iteresais.,Normatyvizmui svarbu ne ką teisė išreiškia, o kaip Ją padaryti operatyviau ir tiksliau veikian­čią praktiškai. Todėl šią teoriją reikėtų vertinti kaip technokratinę teisės teoriją, kuri domisi tik techniniais teisinės dogmatikos klausi­mais. Todėl suprantama, kodėl normatyvizmu labiau domėjosi teisi­ninkai praktikai (teisėjai, prokurorai, tardytojai, policininkai), turin­tys oficialią valstybės tarnybą, kuriems svarbiau įstatymus tinkamai taikyti, o ne vertinti žmogaus teisių apsaugos požiūriu. INSTITUCINIS POZITYVIZMAS Tai nauja teisinio pozityvizmo versija (Otto Weinbergas, NeiUis MacCormiekas)-'3, kori, polemizuodama su tradiciniu („supaprastin­tu11) teisinio pozityvizmo variantu, teigia, kad nuostata dė! įstatymų leidėjo valios kaip vienintelio „teisės Šaltinio" neturi būtį pagrindas teisinti kraštutinį teisinių sprendimų voliuntarizmą. Jie pripažįsta, kad yra daugelis veiksnių, kurie riboja teisėkūros subjektų laisvę ir for­muoja teisės turinį. Teisės taikymas nesąs paprastų loginių operaci­jų rezultatas, nes subjektas, taikantis teisę, visada įnešąs i tą akta ir tam tikros kūrybos elementų. SOCIOLOGINĖ TEISĖS SAMPRATA Tai diferencijuota idėjinė kryptis, teisės literatūroje vadinama įvairiai: realistine teisės koncepcija, teisiniu realizmu, socialine jurisprudencija, pragmatiniu instrumentalizmu, teisiniu psichologizmu. Pažįstant teisę, ji teikia pirmenybę trečiajam teisinės būties lygmeniui, t. y. realiai egzistuojančiai visuomenės tvar­kai — teisiniams santykiams. Ši idėjinė kryptis remiasi empirine teisės samprata – laikomasi pragmatinės nuostatos, kad kiekviena tiesa- tai praktiškai pritaikoma hipotezė, o hipotezės teisingumas visiškai priklauso nuo to, ar ji duoda reikiamą, rezultatą. Čia keliamas ne teisės „esmės" ar „būties" klausimas, o veikiau kokiais konkrečiais pavidalais teisė “egzistuoja", reiškiasi as­mens ir visuomenės gyvenime. Atsakoma, kad teisė „egzistuoja" kaip tam tikros žmonių teisės ir laikysena kurios vienaip ar kitaip yra su sijusios su pozityviosios teisės normomis ir funkcionavimu tokių valstybės institucijų kaip teisėkūros institucijos, teismai. Daugybė faktinių santykių, atsirandančių įvairiose gyvenimo srityse formuojasi į teisės normas. Kiekviena gamykla, kiekviena organizacija turi faktinę tvarką, kitaip sakant, savo teisę, kuriamą šalia valstybės. Teise čia laikoma ne tai, kas užrašyta.teisės nor­mų aktuose, o kas nusistovi žmonių santykių praktikoje. Teisė- faktiniai žmonių santykiai, susiklostę realiame gyvenime, atsižvelgiant į to meto teisingumo sampratą, paplitusią visuomenėje. Teisė - tai kartu ir teisėjų sprendimai, priimti fiksuojant realiai susiformavusią žmonių santykių praktikoje elgesio taisyklę ir remiantis į vyraujančia teisingumo samprata. Teise laikoma ne bendra taisyklė, o konkretūs teismų sprendimai. Teisėjas, spręsdamas konkrečią byla, ku­ria teisę. Iš čia - posakis; „Teisė yra visa tai, ką daro teisėjas." TEISĖS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖS APIBENDRINIMAS Vertinant minėtas teisės sampratas, pasakytina, kad kiekviena turi istorinio, konceptualaus pagrindo egzistuoti, nes teisingai paaiškina teisę konkrečią istorinių sąlygų atžvilgiu. Konkreti teisės teorija, kaip rodo istorinė praktika, yra teisinga tiek, kiek ji atitinka tam tikro meto tam tikros šalies teisinio reguliavimo poreikius, kiek ji įtikina­mai paaiškina praeities ir dabarties teisinius ir socialinius reiškinius, sutampa su socialinės raidos tendencijomis. Todėl šiandien į teorinių aktualijų priekį aiškinant teisės prigimtį, paskirtį ir funkcijas išeina visuomeninės sutarties ir solidarumo, arba socialinių funkciją, teorijos, R. Z. Lifšicas mano, kad jų populiarumą lėmė dvi priežastys: 1) techninės civilizacijos plėt­ra, ,kai konflikto Salys disponuodamas itin galinga dirbtine jėga, ypač karine, negali tikėtis valdyti tautų ir teritorijų remdamosi kurios nors vienos socialinės grupės interesais, jėga slopinti kitų gru­pių interesus, nes karinio konflikto atveju iškyla susinaikinimo pa­vojus, ypač ginklų arsenaluose pasirodžius visuotinio naikinimo gin­klams. Susinaikinimo grėsmės suvokimas verčia teikti pirmumą ne konfliktui, ne jėgai, o teisei, bendradarbiavimui ir kompromisui. Gerovę tenka kurtis remiantis ne kitų žmonių pavergimu, o savo 'pačių kultūriniu aktyvumu; 2} tam turėjo reikšmės, kaip minėta, ir padidėjęs visų socialinių grupių socialinis aktyvumas ginant savo teises. Be to, tas pats dirbtinės jėgos (technikos) gausėjimas ir varto­jamųjų verčią gamybos intensyvėjimas bei ūkinės veiklos globaliza­cija kelia žmonijai kitą pavojų - aplinkos taršą, kurios intensyvumas taip pat suvokiamas kaip gilėjanti ekologinė krizė, galinti per­eiti į nenuspėjamo masto ekologinę katastrofą. Siekis išvengti šių pavojų verčia pasaulio tautas bendradarbiauti, derinti, riboti, valdyti priešingus interesus, kad butų pasiekta bendra gerovė kaip žmonijos saugumo ir santykinio stabilumo garantas. Nedėmesingumas nuskur­dusių socialinių grupių interesams ir tolesnis liberalios politikos es­kalavimas pačioje visuomenėje grasino socialistinėmis revoliucijo­mis ar kitomis socialinėmis destrukcijomis. Tokiomis sąlygomis vienintelis teisingas kelias - ugdyti nekonfrontacinį mastymą. Šio mąstymo esmė - bendrą žmogiškų interesų primatas prieš privačius, grupinius, nacionalinius, siekis susitarti, ieš­koti socialinio kompromiso. Pagal šią nuostatą, valstybė ir teisė įsi-prasmina ne kaip prievartos, pavergimo, o kaip santarvės ir kom­promiso paieškų bei palaikymo priemonės 4 TEMA ŠIUOLAIKINĖ TEISĖS SAMPRATA Terminas šiuolaikinė teisės samprata - reliatyvi sąvoka, nes skirtin­gose šalyse ar kontinentuose skirtingos teisės sampratos gali būti lai­komos šiuolaikinėmis. Tai susiję su teisės nacionalumu ir konkrečios Šalies teisinės sistemos tradicija. Teisės sistemas, kurios pripažįsta asmens primatą prieš valstybę, žmogaus teisių prigimtinį pobūdį, paties asmens įgytų teisių neatimamumą, visų asmenų lygiateisiškumą, socialinį kompromisą, galime laikyti orientuotomis į demokratines valstybes ir kartu į šiuolaikinę teisės sampratą. EISĖ KAIP SUBJEKTINIŲ TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ (PUSIAUSVYRA) Sukonkretinti teisės sampratą - tai apibrėžti teisę jos funkcine struktūra. TEISĖS FUNKCINĘ STRUKTŪRĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI Poreikis paversti egzistencinį žmogaus interesą elgesio taisykle at­siranda iŠ individo pastangos apsaugoti tą interesą nuo pavojų, ku­rie kyla gyvenant visuomenėje - apsuptam kitų individų. Ši grės­mė skatina individą laikyti savo interesą (gyvybę, sveikatą, laisvą, turtą,..) reikšmingu savo egzistencijai ir reikalauti, kad kiti indivi­dai susilaikytą nuo žalingo elgesio šio intereso atžvilgiu. Vertybinis teisės lygmuo - tai, asmens įsisamoninti egzistenciniai interesai vertybės, kurias jis nori apsaugoti, susikurti ar įsigyti norminant savo ir kitų asmenų ar institucijų elgesį. Apibendrinant jas galima va­dinti teisės objektu (kam adresuotas pagarbos reikalavimas). Dvasinės vertybės įsiprasmina kaip vidinis asmens gebėjimas kurti savo interesų įgyvendinimo reikmenis, procedūras, kad jais remdamasis asmuo taptų teisėtas savo likimo, savo teisių saugos ir įgyvendinimo subjektais. Norminis (valinis) teisės lygmuo, ar elementas, - tai subjektyvus asmens reikalavimas pagarbos savo egzistencinėms vertybėms (teisė objektui). Tas reikalavimas yra adresuojamas kitiems individams, kad jie susitaikytų nuo žalingo elgesio tos vertybės atžvilgiu, neliestų jos arba netrukdytų teisėtai įsigyti, susikurti, ja naudotis, disponuoti. Šitaip poreikis apsaugoti savo gyvybę reiškiasi individo pastangomis įgyti subjektinę teise, gyventi, turto apsaugos poreikis -nuosavybės teisės įgijimo siekiu ir t.t. Vienais pagarbos sau reika­lavimais asmuo siekia ^saugoti jau turimas vertybes, kitais - susikurti, gauti geidžiamą vertybę PAGARBOS REIKALAVIMO LEGALIZAVIMAS ĮSIPAREIGOJIMU JAI Pagarbos savo interesui reikalavimas dar nėra subjektinė teisė, o tik pre­tenzija į tokią teisę; tat tik paprastas individo egoizmo demonstravimas (pareiškimas) visuomenei ir dėl to gali būti suprastas kaip agresyvi indi­vido pretenzija. Kad teisė neštų i visuomenę ne agresiją, o santarvę, dar reikia, jog..tas.reikalavimas pretenzija bu­tų visuomenėje legalizuotas, kad kitiems asmenims jį vykdyti butų ne tik privalu, bet. ir naudinga. Todėl tokios pretenzijos turėtojas pri­valo savo reikalavimą suderinti su savo paties įsipareigojimu gerbti analogišką kito individo egoistine, pretenziją. Būtent Šiuo įsipareigojimu asmuo ir legalizuoja pagarbos savo interesui reikalavimą, pasižada suderinti savo naudą su artimo nauda -sukuria būseną, kurią kaip tik ir vadiname asmeninių bei visuomeninių interesų sutaptimi, visų karo su visais baigimu. Iš čia išplauktų pradinis teisės apibrėžimas: teisė - tai pagar­bos reikalavimas ir Įsipareigojimas pagarbai, arba filosofijos kate­gorijomis: teisė - tai egoizmo ir altruizmo vienovė, o teisės termi­nais - subjektinių teisiu ir pareigų vienovė. Ji reiškia, kad individas negali legaliai apsaugoti savo intereso (teisės objekto) kitaip, kaip tik gerbdamas kito asmens tokią pat teisę, kad tokio įsipareigojimo ..būtinybė.kyla.ne iš paprasto altruizmo (savęs išsižadėjimo), o,.iš, tos pačios meilės savo paties interesui - iŠ egoizmo. Siekdamas užsitikrinti saugumą, jis turi garantuoti artimo sau­gumą. Tada altruizmas pasidaro būtinas kelias i egoizmą, darantis tą egoizmą civilizuotą, teisėtą, Šitaip pagarbos reikalavimas, suderintas su įsipareigojimu gerb­ti analogišką artimo teisę, iš egoistinės pretenzijos tampa legalia, socializuota subjektine teise ir ją turėdamas individas ima jausti, jog šia teise saugomas jo interesas (teisės objektas) yra saugus ne tiek tinęs) atremti artimo agresiją, kiek dėl šiuo įsipareigojimu sudarytos teisių saugos bendrininką. TEISĖS TAPATYBĖ ~~ VIDINIS JOS PRIEŠTARINGUMAS Vidinis teisės prieštaringumas- tai autentiškas teisės egzistavimo būdas, kur kaip tik ir slypi visuomeninė, dinaminė teisės prigimtis. Nėra jokių “neatimamų” arba neprarandamų subjektinių teisių jau vien dėl to, kad nėra teisėto pagarbos reikalavimo neįsipareigojant jai. Kiekvienas tokio įsipareigojimo (pareigos) atsisakymas kartu yra savanoriškas ir savo subjektinių teisių, garantuotų ta pareiga, atsisakymas. Subjektinė teisė atskirta nuo pareigos, virstų privilegija, o pareiga be teisės- prievole. Būtent dėl šio pozityvaus .vidinio-prieštaringumo prigimtinė tei­sė ir nežino privilegijų, nes ji nežino pagarbos be reikalavimo jai įsipareigoti, neleidžia vienam individui įgyvendinti savo teisės kito individo teisių siaurinimo sąskaita. Jeigu privilegija atsiranda ne iš individų tarpusavio apsikeitimo lygiavertėmis paslaugomis, ne iš abipusio suinteresuotumo, ne iš sugyvenimo gėrybės,o iš įstatymų leidėjo savivalės, tai ji, būdama atsiradusi iŠ jėgos, tik ja ir gali būti įgyvendinama. Todėl privilegijos didina prievartos poreikį visuomenėje, teisių ir pareigų vienovė- mažina. Tai primena, kad privilegijos anksčiau ar vėliau tampa pavojin­gos ne tik visuomenei, bei: ir jų turėtojams. Jos tampa bausme už pareigų ir teisių išsiskyrimą: agresija prieš artimą galiausiai virsta agresija prieš save patį. IŠ TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖS -VISŲ SUBJEKT1NIŲ TEISIŲ SANTYKINUMAS Požiūris į teisę kaip subjektinių teisių ir pareigą vienovę atsklei­džia visu asmens teisiu santykinumą ir kartu pačioje teisėje atran­da to santykinumo pagrindą (priežastį). Tas santykinumas ne su­teikiamas iš šalies, ne savavališkai nustatomas valstybės, o išplau­kia iš pačios teisių ir pareigų pusiausvyros, yra jos būtinas sekmuo: nėra teisių be pareigų ir nėra pareigų be teisių. Teisės, sakyta, atskirtos nuo pareigų ir nėra pareigų be teisių, virsta privilegijomis, o pareigos atskirtos nuo teisės,- prievolėmis. Teisių ir pareigų vienovė apsaugo individą nuo vergavimo visuomenei, o visuomenė- nuo konkretaus individo agresijos (teisių suabsoliutinimo). Šia vidine pusiausvyra tei­sė atneša į žmonių tarpusavio santykius santarvę ir socialinę rimtį, o privilegija teisių ir pareigu nedarna - konfliktą ir destrukciją. Tei­sė jungia visuomenę, privilegijos - ardo iŠ vidaus. Tai padeda suprasti, kodėl mėginimas kai kurias žmogaus teises (pvz., teisę gyventi) paskelbti absoliučiomis (nepriklausomomis nuo joms proporcingų pareigų) eina prieš pačią teisės prigimti nes, nai­kindamas vidinį teisės prieštaringumą, kartu naikina ir pačią teisę, pakeisdamas ja jos priešybe - privilegija. Šiuo atžvilgiu teisių ir pareigų vienovė yra prigimtinė, o ne nu­statyta valstybės; ji kyla ne iš valstybės valios, o iš pačių piliečių abipusių pastangų užtikrinti savo teisių saugumą ir plėtrą remiantis lygiateisiškumu ir lygiaverčiais mainais. Teisių ir pareigų vienovė atskleidžia solidarinę teisės prigimtį, išreiškia, kad teisėje yra įkūnyta asmenų tarpusavio pagalbos idėja, o ta vienovė tėra tos abipusės pagalbos technologinio mechanizmo išraiška. TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ -VISUOMENINĖS SUTARTIES IŠRAIŠKA Šitaip suprantama teisė jau yra ne kas kita, kaip visuomeninė sutartis (konvencija): konvencionalumas- pati teisės esmė; tik dėl jo (korivencionalumo) teisė ir pajėgia sukurti bei palaikyti individų ge­bėjimą gyventi santarvėje (socialumą). Teisių ir pareigų pusiausvyra sukuria pačią visuomenę kaip interesais susipriešinusių individų sugyvenimo realybę ir kartu tik visuomenėje si pusiausvyra turi prasmės. Žmonės gali taikiai kartu gyventi tik kai paklusta savo pačių sudarytai sutar­čiai, nustatančiai kiekvienam teisių ir pareigų pusiausvyrą. Ja asmuo garantuoja savo teises, nesukeldamas grėsmės kito asmens teisėms. Teisės visuomeniškumas tuo ir pasireiškia, kad jis visada yra prie­šingų interesų derinimas, kai būti reiškia ir būti drauge su kitais. Subjektinė teisė reiškia paties asmens buvimą, o jos ryšys su parei­ga - jo buvimą drauge su kitais. PAREIGA - AUTENTIŠKAS SUBJEKTJMŲ TEISIŲ ŠALTINIS Subjektinių teisią ir pareigų vienovės pripažinimas neduoda pagrin­do laikyti konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių subjektinėmis. Konstitucijoje įtvirtintos ne pačios subjektinės teisės, o tik asmens, teisnumas, t,y. jam iš anksto visuomenės ar valstybės suteiktas leidimas įgyti konstitucijoje nurodytą teisę ir kartu ; valstybės įsipareigojimas, kad asmens pareigų vykdymu įgyta subjektinė teisė bus pripažįstama valstybės ir ginama įstatymo. Konstitucija gali suteikti tik teisnumą ir privilegiją bet ji niekada negali teisėtai suteikti subjektinės teisės nes ši yra tik paties subjekto, vykdančio pareigas, .kūrinys. Valstybės užduotis - netrukdyti asmeniui susikurti tokios teisės, o kai ji susikuria – pakankamai veiksmingai ją ginti. Objektinė teisė virsta subjektine tik pareigai tarpininkaujant. Laisvė prasideda, subjektinėje teisėje slypinčiu leidimu veikti savo interesais, o_baigiasi pareiga_kaip natūralia to leidimo riba. Mū­sų pareigos - tai tas mastas, kuriuo mes netrukdome, padedame ki­tam asmeniui būti laisvam. Pareigomis neribojama laisvė būtų susinaikinanti laisvė, nes ji nuolat skatintų ir palaikytų visų karą su visais, kurio sąlygomis jau nėra nei stabilios laisvės, nei stabilaus saugumo. TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖS ATPAŽINIMAS ISTORINĖSE TEISĖS DEFINICIJOSE Teisė, suvokta kaip subjektinių teisią ir pareigų vienovė, kaip tik ir yra tai, ką Platonas ir Aristotelis antikoje vadino subalansuotu pro­tu (teisių ir pareigų pusiausvyra), Epikūras - teisingumu (tai tos pa­čios pusiausvyros įvardijimas kitu terminu), Ž, Ž. Ruso - bendrąja valia (teisių ir pareigų vienove suderinti priešpriešos interesai) ar R. Iheringas - juridiškai apsaugotu interesu (asmeninis interesas, ap­saugotas jo turėtojo pareiga (įsipareigojimu) gerbti analogišką artimo interesą). Tomas Akvinietis teigė, kad „įstatymas yra proto tvarka, pa­skelbta valdžios visuomenės labui'" (bet jeigu „visuomenės labui", tai įstatymas tik tada jam tarnaus, jei įkūnys teisių ir pareigų vienovę kaip vienoda pagarbą visiems konkretaus santykio dalyviams). Į tei­sių ir pareigi! vienovę orientuoja ir kita Tomo Akviniečio teisės defi­nicija: jus ėst regula et mensura (teisė yra taisyklė ir saikas), Būtent saikas rodo, kad ta taisyklė turi būti ne bet kokia, o saikinga. Saikas nereiškia nieko kita, kaip tik teisių ir pareigų vienove. Ši vienovė ir saikas - tai tik kitokie to paties kompromiso, įkūnyto teisėje ir nelei­džiančio absoliutinti nė vienos santykio šalies interesų, įvardijimai. Tai rodo, kad čia paminėtų teisės definicijų skirtumai tėra skir­tingi tos pačios teisių ir pareigą vienovės aspektai, arba skirtingi jos suvokimo abstraktumo laipsniai. Ir iš tiesų jeigu teisės tikslas - vi­sų gerovė, tai teisė negali būti niekas kita, kaip tik subjektinių lei­siu ir pareigu vienovė. ISTORINIS EKSKURSAS l TFJSĖS KAIP VISUOMENINĖS SUTARTIES SAMPRATĄ Visuomenės sutartis yra giluminė teisės esmė, kurią būtina pabrėžti visais atvejais, kai norima kurti demokratinę valstybę, asmens ir valstybės santykius grįsti ne valdžios savivale, o objektyviomis iš pačios visuomenės prigimties (lygiaverčių mainų) išplaukiančiomis vertybėmis, taip pat kai norima suvokti visų žmonių teisių santy­kinumo pagrindą. Tai ne formali­zuota sutartis, o tik faktiniai santykiai, veikiantys pagal susitarimų logiką, kurį vėliau apibendrintu pavidalu išreiškiama.konstitucijose, kur įforminamas piliečių ir jų išrinktos valdžios susitarimas ir kartu pačių piliečių tarpusavio susitarimas: Teisių IR PAREIGŲ VIENOVĖ -TIK DEMOKRATINIŲ VISUOMENIŲ TEISĖS ESMĖ Subjektinių teisių ir pareigų vienovė reikšminga ir tuo, kad ji atskleidžia demokratinę teisės prigimtį, t. y. teigia vienodą visų žmo­nių prigimtinį vertingumą, jų teisinė lygybę, draudžia bet kokią diskriminaciją, įpareigoja derinti priešingus interesus ir siekti jų kompromiso suteikiant tų interesų priešpriešai minėtos subjektinių teisių ir pareigų vienovės pavidalą bei prasmę. TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ -NE „TEISĖS PRINCIPAS". O PAT! TEISĖS ESMĖ Teisių ir pareigų vienovė galėtų būti teisės principas tik totalitariniuose rėžimuose, kai autentiškos teisės veikimo sritis susiaurinama iki privačios teisės- iki piliečių tarpusavio santykių, nes viešosios teisės srityje valdžia galii nesilaikyti teisių ir pareigų vienovės, o nustatyti jų santykį savavališkai. Demokratinėje visuomenėje teisė neegzistuoja kitaip, kaip tik teisių ir pareigą vienovės pavidalu, ir ta vienovė yra ne teisės principas, o pati šiuolaikinės teisės esmė. Valdžia čia irgi gali turėti piliečio atžvilgiu tiek teisių, kiek jam vykdo pareigų. TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖS FIKSAVIMO TEISĖS AKTUOSE BŪDAS Oficialiuose teisės aktuose ne visada tiesiogiai formuluojama teisių ir pareigų vienovė. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948 m.) kalbama ne apie Šią vienovę, o atskirai tai apie teises, tai apie pa­reigas. Beveik visi šios deklaracijos straipsniai (nuo l iki 28} kalba tik apie žmogaus teises ir vos vienas - apie pareigas: „Kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiš­kai vystytis jo asmenybė" (29 str. l d.}. teisių ir pareigų vienovė- teisės sakas ir teisės mokslus jungiantis metodas Šiame darbe teisių ir pareigų vienovė ne tik laikoma teisės esme bet ir suprantama kaip visą pozityviąją teisę ir visą teisės mokslą iš vidaus jungianti idėja, suvedanti visas bendrąsias teisės sąvokas į sistemą ir suteikianti joms bendrą prasmę. Teisių ir pareigų vienovė yra tas bendras struktūrinis elementas (pradas), kuris pasikartoja visuose trijuose teisinės būties lygme­nyse, įrodydamas tų lygmenų priklausymą teisei ir kartu įgydamas juose vis kitokią prasmę: teisinių idėjų atveju teisių ir pareigų vienove egzistuoja kaip visuminis mąstymas, kaip suvokimas būtiny­bės derinti savo naudą su artimo nauda (kurti socialinę santarve, ir ją palaikyti); teisės normų atveju - kaip visuotinai privalomo elge­sio taisyklė, teisinių santykių atveju - kaip konkretaus teisinio san­tykio dalyvių konkrečių teisių ir pareigų vienovė. Teisių Jr pareigų vienovės sąvoka, suprantama kaip šiuolaikinės teisės esmės modelis',' leidžia sukurti vientisą jurisprudenciją, vientisu požiūriu integruoti visas teisės šakas ir šakinius teisės mokslus. TERMINO TEISĖ ETIMOLOGIJA „TEISE" - „SUBJEKT1NIŲ TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖS" ŽODINĖ SANTRUMPA Požiūris į teisę kaip į leidimų ir paliepimų vienovę padeda atsekti ir pirmine termino teisė prasmę. Teisė - tai tik šios vienovės įvardijimas vienu terminu. Pats teisės terminas lietuvių kalboje pa­sirodė vos prieš kelis dešimtmečius. Jis ima rodytis lietuvių raštijoje tik XX a. pradžio­je, atgavus lietuvių tautai teisę viešai vartoti lietuvišką raštą. Galutinai teisės terminas lietuviškoje tei­sės ir apskritai mokslinėje literatūroje įsitvirtino tik po 1919 metų. „TIESUMAS" - PIRMINĖ „TEISĖS" REIKŠMĖ Tiesumas tėra jutiminė teisių ir pareigų pusiausvyros išraiška. Jeigu teisė - subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyra, tai ji yra ne kas kita, kaip tiesi linija, kur nei ­teisės neiškyla virš pareigų, nei pareigos - virš teisių. Šį pusiausvy­ra ir yra tiesumas, liesi linija. Tiesiosios linijos nėra gamtoje, vadinasi, nėra ten ir teisės. Tie­sioji linija yra idealizuojančios sąmonės kūrinys. Tai papildomas ar­gumentas, kad teisė.- kultūros reiškinys. Teisė ir teisingumas vartojami kaip sinoniminės sąvokos, ma­nau, tik todėl, kad tik tas yra teisingas, kieno elgesys įgyja teisių ir pareigų vienovės, arba „tiesiosios linijos", formą - kas pripažįsta vienodą pagarbą visiems santykio dalyviams. Būtent Si pusiausvyra „ištiesina" žmonių teisinius santykius, nes išlygina jų naudą, naiki­na reikalavimo pagarbos sau (teisių) ir pagarbos artimui (pareigų) disproporciją. Svarstyklės – tai ir kriterijus .skirti .teisinį, įstatymą, nuo neteisinio, todėl jos tinka simbolizuoti tik teisę, bet ne įstatymą, nes įstatymas gali būti ir kreiva linija (nustatyti elgesio normą, kurioje \ bus pažeista teisių ir pareigų pusiausvyra). Bet svarstyklės nėra pakankamas teisės simbolis, teisė- ne tik šiaip lygybė bet ir visuotinai privaloma lygybė. Todėl svarstyklės papildomos kitu simboliu - kalaviju, kuris svarstyklėmis skelbiamą vertybę darytų ne tik pageidaujamą, bet ir visiems privalomą. Šiuolaikinei (demokratinei) teisei gali neužtektų ir šių dviejų simbolių, mat tarp jų dar galėtų įsiterpti trečias, simbolizuojantis teisėje glūdinčią abipusę naudą, kuri yra trečias, esminis teisės požymis, kuriam esant pareigų vykdymas nevirsta asmeniui paprastu jo elgesio prievartavimu. Teisių ir pareigų vienovė tokiu atveju pasirodo tik kaip būtina (civilizuota) asmeninės naudos įgyvendinimo visuomenėje forma. Kadangi žmogus įgyvendina savo teises santykiaudamas su kitais žmonėmis, jis niekur negali pasiekti teisėtos asmeninės naudos neteikdamas paslaugų artimui. TIESA - TAIP PAT TEISIU IR PAREIGŲ VIENOVĖS SIMBOLIS Su teisių ir pareigų vienove faktiškai yra susijęs ir pradinis mėginimas vadinti teisę tiesa. Tiesa tai žmogaus praktika patikrintas idėjinio sąmonės vaizdinio ir objektyviosios tikrovės fakto atitikimas. Visi žmonės lygūs nes privalo suvienodinti savo individualias nuomones, jeigu nori, kad jų žinojimas būtų visuotinai reikšmingas ir praktiškai rezultatyvus. Tiesa, suvienodindama ir standartizuodama žmonių nuomones, yra žmonių sąmonę, o jos pagrindu- ir elgesį vienodinantis veiksnys. Nuomonės skiriasi tam tikroje bendrijoje, kol jos yra tiesos paieškos, o kai tiesa rasta, nuomonių įvairovė virsta nuomonių vienove - lygybe, nes tik teisinga nuomonė tampa tai bendrijai reikšminga praktiškai. Tik pripažinus, kad nėra objektyvios tiesos, visos nuomonės laikomos vienodos ver­tės. Tada nuomonė nustoja buvusi kelias į tiesa, ji tampa ne prie­monė pasiekti tiesą, o savitikslis dalykas. Tada nėra kam panaikinti nuomonių įvairovės, nėra visiems vienodai reikšmingo pažinimo. Tai rodo, kad tiesa ir teisė kyla iš to paties tiesumo - subjektinių teisiu ir pareigų pusiausvyros, kurios paskirtis ir yra tuo tiesu­mu norminti, vienodinti ne tik žmonių elgesį, bet ir jų dvasią. Teisė (objektinė) - tai visiems bendras reikalaujamo elgesio modelis, pagrįstas subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyra {reikalavi­mas derinti savo naudą su artimo nauda). Objektyvioji tiesa (reikšminga jurisprudencijai) - tai nustatytas' faktas, kad konkretaus asmens (institucijos) elgesys neperžengia teisiu ir- pareigų pusiausvyros ribų (teisėtas elgesys) arba asmuo atsisakė vykdyti jo teises legalizuojančias pareigas ir šitaip sugriovė šią pusiausvyrą. Teisingumo vykdymas (civilinių, baudžiamųjų ir administracinių teismų veikla)- tai konkretaus asmens subjektinių teisių susiaurinimas tokiu mąstu, kokiu tų teisių turėtojas atsisakė vykdyti parei­gas, kurių vykdymą įstatymai laiko būtinu siekiant legalizuoti to asmens teises visuomenėje. Nominalinė teisės prasmė - iš žodžio teisti. Tai reikštų, kad ne įstatymų leidėjas, .o teisėjas- asmuo, kuriam suteikta teisė teisti, yra pagrindinis ir tikrasis teisės esmės reiškėjas. Reikalas teisti atsi­randa" dėl to, kad asmuo naudojasi leidimais (teise) nevykdydamas atitinkamų paliepimų (pareigų) ir šitaip pažeidžia įstatymuose įkū­nytą visų žmonių teisinę lygybę ir keitimosi paslaugomis lygiaver­tiškumą. Teisėjas yra būtent tas asmuo, kuriam"leista grąžinti teisių" pažeidėjo teisi­niam statusui teisių ir pareigų pusiausvyra, Įstatymų leidėjas ir teisėjas nekuria teisės kaip leidimų ir palie­pimų-pusiausvyros,, o tik suvokia ir formuluoja, konkretina ją konkrečių santykių atžvilgiu. Bet šiuo požiūriu teisėjas yra universales­nis už įstatymų leidėją, nes jam tenka šiai teisių ir pareigų pusiausvy­rai palenkti ir tuos socialinių santykių atvejus, kurių nenumatė ir ne­galėjo numatyti įstatymų leidėjas, esantis toliau nuo tų santykių. Šiuo atžvilgiu teisėjas yra svarbesnė teisės figūra negu įstatymų leidėjas ir tą svarbą išreiškia jau pats terminas teisė, autentišką prasmę įgyjantis iŠ sąvokos teisti. Tai leistų daryti išvadą, kad teisė tiesiogiai formavo­si iš teisingumo vykdymo, iš visų asmenų teisinės lygybės ir mainų lygiavertiškumo pritaikymo norminti žmonių santykius. PRIGIMTINĖS IR POZITYVIOSIOS TEISĖS SANTYKIS KAIP TEISĖS TURINIO IR FORMOS SANTYKIS Teisė ir dorovė čia dar nėra atsiskyrusios viena nuo kitos ir neturi pagrindo išsiskirti. Bet kad reikštų ne tik moralinį pageidavimą, bet ir visuotinai privalomą elgesio normą, ši vienovė turi būti valstybės sankcionuota ir Šitaip vietoj prigimtinio būvio įgyti pozityviosios (visuotinai privalomos) teisės statusą, kur imperatyvų privalomumas garantuo­jamas ne tik abipuse nauda. Visuotinis teisės privalomumas - tai savybė, kurią teisei iŠ šalies suteikia valstybės valia. Ši valia, įsipa­reigodama garantuoti teisių ir pareigų vienovės imperatyvus valsty­bės prievarta, lemia tai, kad teisė tampa privalomesnė už moralę ir šiuo atžvilgiu ji- daugiau negu moralė. Nuo to momento prigimti­nė teisė virsta pozityviąja. Visi privalo vykdyti įstatymą ne todėl, kad jis abipusiškai naudingas, o tik todėl, kad jis įstatymas: teisės imperatyvus reikės vykdyti ir tais atvejais, kai tie reikalavimai formuluos valstybinės valdžios savivalę to paties asmens at­žvilgiu. Šitaip teisė darosi tarsi abejinga asmens požiūriui į teisės turinį. Šitaip su pozityviąja teise teisėje pradeda vyrauti formalizmo tendencijos -nesidomima jos imperatyvų turiniu, neva nereikšmin­gu praktiškai. Ideologinis šių tendencijų padarinys kaip tik ir buvo samprata, abejinga humanistiniam teisės turiniui. Atsigręžimas į įstatymo turinį aktualina prigimtinės teisės poreikį. Ir tik didėjant visuomenės priešinimuisi šitaip suprantamos teisės pagrindu savivaliaujančiai valstybinės valdžios valiai, imta gręžtis ir į teisės turinį- žmogaus tieses; į teisę ima grįžti teisingumo sąvoka, naikindama formalaus teisėtumo visagalybę; valstybės prievartos ima nebepakakti garantuoti formalų teisėtumą; jį užtikrinti pagalvos kreipiamasi ir į tiesė adresato suinteresuotumą vykdyti konkrečią normą. Tendencija atsigręžti ir į įstatymo turinį buvo formuluojama kaip teisinio įstaty­mo problema: ar bet kuri valdžios valią, įforminama įstatymu ir ga­rantuojama prievarta, yra teisė? Šį klausimą pirmieji iškėlė filoso­fai, o ieškodami priemonių apriboti, susaistyti valdžios savivalę as­mens atžvilgiu postulavo egzistuojant prigimtinę teisę ir aiškino ją kaip valstybės kuriamų įstatymų šaltinį bei jų teisėtumo kriterijų: valstybė, kurdama įstatymus, negali pažeisti tam tikrų asmeniui iš prigimties būtinų vertybių, kurios egzistuoja anksčiau nei valstybės valia ir nepriklausomai nuo jos. NEPRIGIMTA „PRIGIMTINĖ TEISĖ" Tai, kad subjektinė teisė yra leidimų (teisių) ir įpareigojimų (pa­reigų) vienovė, rodo, jog ji yra ne asmens savybė, su kuria butų ga­lima gimti, o trivietis santykis, kurį turi sudaryti mažiausiai trys subjektai: 1) subjektinės teisės turėtojas; 2) kiti asmenys, kuriems teisės turėtojas privalo vykdyti tam tikras pareigas ir jomis legalizuoti savo teises visuomenėje; 3) valstybė kaip būtinas šio santykio garantas, kad teisės turėtojas naudosis subjektinėmis teisėmis nepažeisdamas kitų asmenų teisių, o šie netrukdys jam naudotis jomis. Tai abipusio įsipareigojimo santykis (daugiavietis predikatas), kai žmonės siekdami apsaugoti savo vertybes, pasižada neliesti kito vertybių arba netrukdyti įsigyti, plėtoti kokios nors vertybės, ja naudotis. Todėl subjektinė teisė visada yra ne asmens savybė, o abipusio žmonių įsipareigojimo dėl tam tikrų vertybių apsaugos santykis, galiausiai garantuojamas valstybės prievarta. Bet jeigu subjektinė teisė yra ne asmens savybė, o žmonių abipusių paslaugų, įsipareigojimo santykis, garantuojamas valstybės prie­varta, tai tokio santykio nerandama gatavu pavidalu gamtoje, biolo­ginėje žmogaus prigimtyje; niekas negimsta jį turėdamas, nes san­tykiai ne atsinešami, o atsiranda visuomenėje tik dėl turimų verty­bių apsaugos, įsigijimo ar įgyvendinimo. Gimstant gaunamas tik iš­ankstinis visuomenės suteiktas asmeniui leidimas būti šio santykio dalyviu - imtis pareigų ir jomis susikurti atitinkamas teises. Gamti­nėje žmogaus prigimtyje yra tik kai kurių vertybių ~ gyvybė, svei­kata, kurias turi saugoti teisė. Ji. atsiranda kaip sutartinis žmonių santykis, kai žmonės susitaria gerbti vienas kito vertybes: kiekvienas turi teisę į savo vertybę tik tiek, kiek pripažįsta, gerbia kito asmens vertybę. Šis susitarimas kyla ne iš valdžios, o iš pačių žmonių lygiateisiškumo, mainų lygiavertiškumo. Valstybė tik įsipareigoja saugoti šią sutartį ir atitinkamai bausti kiekvieną asmenį- šios sutarties dalyvį, pažeidusį ją. Pareiga - tai ta gyvybinė jėga, kuri subjektinės teisės galimybę (teisnumą) paverčia tikrove- abipusės subjektų pagarbos santykiu. Teisinimas čia nereiškia nieko kito, tik visuomenės leidimą konkrečiam asmeniui teisėtai įgyti turtą, o tuo remiantis - ir subjektinę. teisę į jį. Kadangi subjektinė teisė priklauso nuo pareigų vykdymo, o teisnumas, ypač bendrasis, ne­priklauso, tai subjektinė teisė prarandama, o teisnumas nepraranda­mas, nes jis - ne pati teisė, o tik leidimas ją įgyti, ja naudotis. Kaip vaiko teises galima pavadinti subjektinėmis tei­sėmis, kol jis nepajėgus prisiimti joms proporcingų pareigų? Kokią prasmę suteikiame teisės terminui sakydami vaiko teisėsi. Kūdikio subjektinė teisė į gyvybę, svei­katą ir t, t, ateina ne iš jo paties, o iš visuomenės solidarumo, žmo­gaus gyvybės tęstinumo sąmonės, dėl kurios egzistuoja pati visuo­menė. Iš jo paties ateina tik tokios teisės poreikis, kurį suponuoja apsaugos reikalingų vertybių (gyvybės, sveikatos) turėjimas. O ne­galioja tuo požiūriu, kad subjektinė teisė čia dėl suprantamą prie­žasčių nereikalauja iŠ tos teisės turėtojo vykdyti jai adekvačių pareigų. Subjektinė teisė nėra duota asmeniui iš karto, gatavu pavidalu, ji iš esmės yra ne gaunama, o susikuriama ir tik kai kurios pradi­nės, būtinos asmens teisės (vadinamos prigimtinėmis) yra visuome­nės laikinai teikiamas asmeniui „kreditas", kad jis galėtų pasireng­ti tapti kultūros — savo teisių įgyvendinimo bei gausinimo subjektu. Tad požiūris į teisę kaip į subjektinės teisės ir pareigos vienovę reiškia ontologinių tendencijų teisės sampratoje įveikimą, teisės su­grąžinimą į visuomenę ir kartu jos tapatybės atgavimą. Teisė pajė­gia humanizuoti, socializuoti individų tarpusavio santykius, reikšti ir palaikyti bendrąjį interesą tik susiedama individus neatskiriama subjektinių teisių ir pareigų vienove (pusiausvyra). INSTITUCINĖ TEISĖS SAMPRATA KAIP VALSTYBINĖS VALDŽIOS ĮTRAUKIMAS Į TEISĖS ESMĘ Sujungę prigimtinė teisė su valstybės sankcija, pereiname prie institucinės, arba pozityviosios, teisės sampratos- nuo vertybinio, norminio- prie institucinio teisės lygmens. Pozityvioji teisė- tai valstybės nustatyta ir sankcionuota teisė. Valstybė, sakėme, įeina į teisės esmę kaip teisėkūros subjektas (prigimtinę teisę verčia pozi­tyviąja) ir kaip teisinių imperatyvų privalomumo garantas. Prigimtinės teisės kompetencija šioje sampratoje apsiriboja humanistinių idėjų skelbimu (teisinėmis idėjomis). Ji parodo, kokias 'vertybes valstybė turi versti visuotinai privalomo elgesio taisykle ir kiek jos gali būti ribojamos. Institucinė teisės samprata, iš vidaus suvienydama prigimtinę ir pozityviąją teisę, kartu parodo, kokio pobūdžio yra jų santykis. Tas santykis, viena vertus, yra genetinis — pozityvioji teisė Išvedama iš prigimtinės, kita vertus, jis yra norminimo ir sankcionavimo santykis:: pozityvioji teisė paverčia prigimtinės teisės idėjas konkrečia vals­tybės ginama elgesio taisykle. Prigimtinė teisė yra humanistinis po­zityviosios teisės turinys, valstybės leidžiamų įstatymų teisinės ver­tės kriterijus, o pozityvioji teisė - prigimtinės teisės institucinė for­ma. Pozityvioji teisė plėtojasi kaip prigimtinės teisės skelbiamų ver­tybių konkretinimas, sankcija ir garantas- Valstybės leidžiami įstaty­mai tik tada yra teisiniai, kai neprieštarauja prigimtinei teisei, TEISĖS IR VALSTYBĖS SANTYKIS Pirma, jeigu remsimės normatyvistine (etatistine) teisės sampra­ta, kur valstybės valia - vienintelis teisės šaltinis, o teisės norma -vienintelė teisės būtis, tai pirmumą, be abejo, reikės teikti valstybei. Valstybė tada nėra saistoma jokios kitos teisės, kaip tik savo sukur­tosios. Tai nėra veiksmingas valstybės savavaliavimo teisėkūroje var­žymas, nes valstybė visada gali pakeisti sau nenaudingus įstatymus naudingais. Antra, jeigu vadovausimės pilietine teisės samprata, pagal kurią teisės šaltinį sudaro bendrosios žmogaus vertybės (gyvybė, sveikata, laisvė, susikurtas turtas ir kitos), egzistuojančios anksčiau nei valsty­bė it nepriklausomai nuo jos, dėl kurių patys žmonės sudaro tarpusavio sutartis ir normina jomis savo elgesį, tai turėsime pripažinti teisės (šių sutarčių) pirmumą prieš valstybę. Trečia, metodologiniu išeities tašku laikant sociologinę teisės sampratą, kuri teisę kildina iš realiai susiklostančių socialinių santy­kių, teisė ir valstybė pasirodys esančios to paties lygmens, egzistuos jų vertybinė pusiausvyra, nes pripažįstama, kad teisę formuoja tiek valstybė (ji leidžia įstatymus), tiek faktiniai žmonių santykiai. Kaip teisė nėra visais atvejais kuriama valstybės, taip ir valstybė ne visada saistoma teisės, nes taip pat ją kuria, Teisė ir valstybė yra dvi pradinės, fundamentinės žmogaus civilizuotume, jo žmoniškumo sąlygos. Jos eina kartu ir organiškai susijusios, kaip elgesio taisyklė susijusi su ją įgyvendinančių žmonių elgesiu. 5 TEMA. TEISĖS IDĖJOS RAIDA: TEISES SAMPRATA - TEMPORIS FILI A Negalima suformuluoti visiems laikams bendros teisės sampratos, nebent tik labai abstrakčią: teisė- tai visuotinai privalomo elgesio taisyklė, ga­rantuota valstybės prievarta. Bet nedaug naudos iš tokios apibrėžties, nes ji mažai informatyvi. Konkretus teisės turinys priklauso nuo epo­chos, kurioje formuluojama ta teisė ir ja naudojamasi. Dėl skirtingų tikslų, į kuriuos buvo orientuojama teisė, galime skirti dvi jos raidos stadijas, kur matome iš esmės skirtingas teisės apibrėžtis. IKIKAPITALISTINĖS, ARBA NEIŠPLĖTOTOS, TEISĖS STADIJA Civilizacijos pradžioje nebuvo aiškaus teisių ir pareigų skirtumo, nes buvo pradinė" visuomenės narių lygybė, pagrįsta kolektyviniu darbu ir kolektyviniu vartojimu. Vartojimo apimtis ir kokybė griežtai nepriklau­sė nuo diferenciacijos pareigų, kurių vykdymu buvo kuriami vartoji­mo reikmenys. Teisių ir pareigų vienovė ėmė formuotis prasidėjus darbo specializacijai ir individualiems gamintojų mainams bei iškilos būtiinybei tuos mainos grįsti lygiavertiškumu darbo, įdėto į mainų objek­tus. Iš čia - privačiosios teisės pradžia. Jėga ėmė daugeliu atvejų savavališkai nustatinėti visuomenės nariams teisių ir pareigu santykį. Ekonomiškai ar politiškai stiprieji savo pareigas ėmė perkėlinėti pavergtiesiems. Todėl pirmieji liko be pareigų, antrieji — be teisių. O galiausiai abi pusės buvo vienodai nužmogintos, nes ne­pavaldžios žmoniškumą išreiškiančiai teisių ir pareigų vienovei, Nuo tos akimirkos viešąjį visuomenės gyvenimą ėmė tvarkyti ne teisė, o įstatymas, dažnai savavaliaujantis teisės atžvilgiu. Bet ku­rią stipriojo savivalę, įformintą įstatymu, imta vadinti „teise". Šitaip įvyko teisės ir įstatymo išskyrimas, dėl kurio ir formavosi etatistinė teisės samprata, vieninteliu teisės šaltiniu paskelbusi valstybės (stipriojo) valią. Teisė, kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, bu­vo ilgam užmiršta. To laikotarpio visuomenėje kartu funkcionavo dvi teisės sampratos: viena iš jų suprato teisę kaip stipriojo valią, kita- kaip priešingų interesų derinimą kompromisu. Pirmajai atstovavo viešoji teisė, antrajai ~ privačioji teisė (civili­nė, arba „miesto teisė") Privačioji teisė rėmėsi šalių lygia­teisiškumu, mainų lygiavertiškumu bei teisių ir pareigų pusiausvyra, nes reguliavo turtinius laisvų piliečių santykius. Tuo tirpu socialinių grupių, taip pat piliečių ir valstybės santykius reguliavo viešoji teisė kuri rėmėsi etatistine teisės sam­prata, jėgos primatu ir santykio dalyvių nelygiateisiškumu. Viešoji teisė visur rėmėsi ir turėjo remtis tei­sės ir įstatymo tapatinimu. Bet kuri elgesio taisyk!ė, įgijusi įstatymo formą, yra teisė. Todėl vienų teisės virto privilegijomis, o kitų pa­reigos - prievolėmis. Tokia „teisė" įtvirtino ne socialinę santarvę ir rimtį, o vieną viešpatavimą, kitų - pavergimą. Kadangi viešoji teisė reguliavo daugiau santykių ir svarbesnius, tai jos propaguojama teisės samprata ir buvo vyraujanti. Civilinė (pilietinė) teisė liko vienintelė autentiškos teisės oazė, kurios nebuvo pasiekus šis susipriešinimas ir iš kurios prasidėjo šiuo­laikinis autentiškos teisės prisikėlimas, visuotinis jos sugrįžimas į žmonių santykius, humanizuojant juos teisių ir pareigų vienove. Totalitariniai režimai, propaguojantys jėgos primatą, buvo ir te­bėra suinteresuoti apibrėžti teis? ne kaip teisių ir pareigų vienovę, o tik kaip „privalomo elgesio taisyklę", kad nereikėtų konkretinti tos taisyklės turinio - nereikėtų parodyti, koks yra joje nustatomų tei­sių ir pareigų tarpusavio santykis, nebūtų demaskuojama valdžios savivalė kuriant teise. Todėl teisinės abstrakcijos čia labiau gerbia­mos negu konkretūs, turiningi dalykai. Čia svarbiau pabrėžti pačią elgesio taisykle, o ne jos santykį su abipuse teisinio santykio daly­vių nauda. KAPITALISTINĖS TEISĖS EPOCHA Modernios teisės sampratos ištakos slypėjo vergvaldinės ir feodalinės epochų civilinės teisės vertybiniuose, metodologiniuose pagrinduose- visų santykio dalyvių lygiateisiškumo ir laisvos valios pripažinime. Viešoji teisė buvo garan­tuota vien valstybės prievarta, o civilinė (privačioji) teisė - ir pačiu santykio dalyvių abipuse nauda. Ir tik kai naudos veiksnio nepakako garantuoti teisinių imperatyvų vykdymą, sakėme, įsikišdavo valstybės prievarta. Bet ji šitai darė siekdama ne pavergti asmenį o dėti jam išlikti socialinės santarvės subjektu, santarvės, kuri pasiekiama tik garantuojant savo teises atitinkamų pareigų vykdymu artimo naudai. Tokia santarvė yra tikrasis visuomeninio santykio dalyvių laisvės garantas. 6 TEMA. TEISĖS SOCIALINĖ PASKIRTIS IR FUNKCIJOS TEISĖS SOCIALINĖ PASKIRTIS IR JOS RAIDA Teisės socialinė paskirtis - tai tas tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio ji egzistuoja. Todėl atskleisti teisės socialinę paskirtį -tai atsakyti i klausimą, kodėl atsiranda ir egzistuoja teisė. Jau sakėme, kad teisė tiesiogiai atsiranda iš žmonių bendravi­mo ir todėl skirta jį. valdyti atsižvelgiant į visų žmonių lygybę ir jų laimės siekį. Tiesioginė jos priedermė - organizuotai, vienodo veiks­mingumo priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir lemti jų įgyvendinimą. Jeigu remsimės teisiniu etatizmu, tai teisės socia­linė paskirtis — įtvirtinti valstybės ir už jos stovinčios ekonomiškai ir politiškai vyraujančios žmonių grupės (klasės) valią, o jeigu vadovausimės pilietine teisės samprata, tai teisės paskirtis- apsaugoti visų visuomenės narių pagrindines teises ir laisves vienodai veiksmingomis priemonėmis. Atitinkama: socialinė teisės paskirtis istoriškai perėjo dvi pagrin­dines raidos stadijas: klasinę ir bendranacionalinę. Pir­mosios stadijos teisė buvo kuriama užtikrinti (saugoti) ne visos vi­suomenės, o tik politiškai ir ekonomiškai vyraujančių socialinių gru­pių interesus, atitinkamai slopinant kitas socialines grupes. Antrajai stadijai (ji pradėjo aiškiau formuotis Europoje po Ant­rojo pasaulinio karo) būdinga tai, kad teisė jau turi organizuotu bū­du saugoti ne vienos, o visų socialinių grupių teises, lemti jų įgy­vendinimą, derintį priešingus interesus ir šitaip palaikyti visuome­nėje socialinę santarvę bei rimtį. ŽMOGAUS TEISĖS KAIP POZITYVIOSIOS TEISĖS SOCIALINĖS PASKIRTIES OBJEKTAS Žmogaus teisės gali būti suprantamos labai įvairiai. Tačiau visą tų pažiūrų įvairovę R. Z. Lif-gicas siūlo apibendrinti dviem požiūriais: 1} natūralistiniu ir 2) pozi­tyvistiniu. Natūralistinis požiūris pripažįsta, kad žmogaus teisės ir jų įgyvendinimas priklauso asmeniui iš prigimties (gimimo), kad jos nuo valstybės nepriklauso ir neatimamos. Pozityvistinis požiūris teigia atvirkščiai - žmogaus teisės ky­lančios iš valstybės, ši savo nuožiūra jas žmogui suteikia, nustato jų apimtį, o panorėjusi gali jas taip pat savo nuožiūra siaurinti, o kai kurias ir visiškai likviduoti. Abi šios pažiūros daugelio autorių laikomos vienpusiškomis ir dėl to nepakankamomis. Natūralistinės pažiūros ribotumas, kad ji deklaruoja žmogaus teisių neatimamumą, nesvarstydama klausimo, kaip šis neatimamumas dera su gyvenimo realijomis, su asmens pareiga legalizuoti savo teises visuomenėje atitinkamų pareigų vykdymu, su teisės pažeidimais, teisine atsakomybe, ribojančias prigimtines žmogaus teises. Bet nepakankamas ir pozityvistinis požiūris: jis teigia valstybės pirmenybę prieš asmenį ir neieško objektyvių kriterijų, kurie apri­botų valstybės savivalę kuriant teisę. Prigimtinės teisės skiriasi priklausomai nuo objekto, t. y. tų vertybių, kurias jos turi saugoti; vienos iš jų yra biologinės pri­gimties {gyvybė sveikata, orumas, laisvė ir t.t), kitos - socialinės prigimties - paties asmens susikurtos (turtas, kvalifikacija ir pan.). As­mens teisė - tai jo ir visuomenės (kitų asmenų) abipusio įsipareigo­jimo santykis naudotis savo vertybėmis nedarant žalos kito asmens vertybėms. Kita vertus, pagrindinės žmogaus teisės nėra valstybės malonė asmeniui. Valstybė turi tik saugoti asmens teises, kurias jis pats įgi­jo atitinkamų pareigų vykdymu. Bet yra teisių, kurios atsiranda kaip valstybės teisėkūros rezultatas: pavyzdžiui, teisė į susirašinėjimo slap­tumą, busto neliečiamybę teisė dalyvauti valdant šalį ir kitos. JURIDINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ SAMPRATA Ekonominė lygybė ir teisinė lygybė - skirtingi dalykai. Juridinė lygybė - tai starto lygybė, tai teisių imtis savarankiškos veiklos ly­gybė, tuo tarpu ekonominė lygybė - finišo, arba veiklos rezultatų (vartojimo), lygybė. Juridinė (procedūrų) lygybė kartu reiškia, kad asmenys nei pa­gal įstatymą, nei pagal teismo sprendimus negali būti diskriminuo­jami vienas kito atžvilgiu. Iš prigimties žmonės nėra lygūs: skiriasi jų lytis, amžius, proto gebėjimai, talentai, sveikata, darbštumas ir kita. Tokie skirtumai ne­gali būti pašalinti, nes gludi pačioje žmogaus prigimtyje. LR Konstitucija tiesiogiai draudžia tik diskriminaciją - va­linį asmens teisių varžymą arba atleidimą nuo įstatymo reikalavimų (privilegijų teikimas) lyties, rasės socialinės padėties ir kitais pagrin­dais. Diskriminacija - tai savavališkas asmens teisių atėmimas, ribojimas, o diferenciacija- teisių pridėjimas arba lengvatų suteiki­mas valstybės priemonėmis, bet tik tiems asmenims, kurie patys objektyviai nepajėgia bent minimaliai garantuoti savo pagrindinių žmo­gaus teisių (tai nepilnamečiai, seneliai, asmenys su įgimta negalia) arba vykdo specialias, tik su jų asmeniu susijusias pareigas visuomenei, kurių adekvačiai neatspindi jų teisinė padėtis (moterys, gim­dančios ir auginančios vaikus, asmenys dirbantys gyvybei ir sveika­tai itin pavojingomis sąlygomis, ir kiti). Diferenciacijos tikslas - sušvelninti turtine, nelygybę, kad ji ga­liausiai nevirstų realia teisių nelygybe. Teisinė lygybė teikia žmonėms galimybę išmėginti save sava­rankiška veikla, gebėjimu patiems pasirūpinti savo teisių sauga. Jei­gu ši lygybė kai kuriems asmenims pasirodo nepakankama susikurti bent minimalią savo pagrindinių teisią saugą, jiems minimaliu lygiu taikoma vartojimo lygybė, įsiprasminanti kaip visuomenės parama, solidarumas, TEISINĖS JR EKONOMINĖS (PASKIRSTOMOSIOS) LYGYBĖS SANTYKIS KAIP TARPUSAVIO PAPILDYMO SANTYKIS Teisinė lygybė neturi būti suprantama kaip absoliuti ekonominės ly­gybės priešybė. Pirmumas turi būti teikiamas teisinei lygybei, nes ji vienodai leidžia visiems asmenims imtis bet kurios įstatymo neuždraustos veiklos. Teisinė lygybė skatina asmens kul­tūrinį aktyvumą ir nacionalinio produkto didėjimą, jo struktūros įvai­rovę, o ekonominė lygybė mažina socialinę įtampą, atsirandančią tei­sinės lygybės vyravimo sąlygomis. Tai reiškia, kad teisinės ir ekonominės lygybės negalima griež­tai priešinti, nevalia nė vienai iš jų ilgesniam laikui teikti vienvaldiškumo teisės garantuojant žmogaus teisių saugą ŽMOGAUS TEISES RIBOJA ŽMOGAUS TEISĖS Teisėtas žmogaus tei­sės ribojimas galimas tik dviem atvejais: a) kai reikalinga apsaugoti kito asmens teises (imperatyvas nau­dotis savo teisėmis nevaržant kito asmens teisių b) kai reikia užkirsti kelią religinės, tautinės neapykantos kurs­tymui, karo ir prievartos propagandai. TEISĖS FUNKCIJOS Socialinė teisės paskirtis yra įgyvendinama teisės funkcijomis. Teisės funkcijos -~ tai teisės povei­kio žmonių elgesiui kryptys ar būdai. Kaip konkrečiu laikotarpiu suprantama socialinė teisės paskirtis, tokios yra ir teisės funkcijos, jų katalogas, turinys, kompetencija viena kitos atžvilgiu ir viso teisinio reguliavimo pobodis. Skiriamas tokios pagrindinės teisės funkcijos: 1) Reguliavimo funkcija. Kai asmens teisės (vertybės) saugomos nusta­tant vienam teisinio santykio dalyviui teisę į tam tikrą vertybę, (gy­vybę, sveikatą, laisvę, turtą ir 1.1,), o kitiems asmenims uždedama pareiga susilaikytų nuo žalingo elgesio tų vertybių turėtojo atžvilgiu arba atlikti jo atžvilgiu pozityvius veiksmus. Tai reiškia, kad reguliavimo funkcija siekiama apsaugoti asmens teises tokiu būdu, kad, leidžiant asmeniui naudotis tam tikiu gėriu, jis kartu įpareigojamas tai daryti nevaržydamas kito asmens teisių ir kartu jam leidžiama reikalauti iš kitų asmenų elgesio, nedarančio žalos jo gėriui. 2) Priešingų interesų derinimo, arba socialinio kompromiso, funkcija. Tai demokratinės teisės funkcija, kuri nusako reguliavimo funkcijos pobūdį: siekiant apsaugoti teises visų visuomenės narių, turinčių dažnai priešingus interesus; socialiniai santykiai reguliuoja­mi ne bet kaip, o derinant priešingų teisės subjektų interesus, nelei­džiant nė vienam iš jų per daug įsigalėti kirų socialinių grupių in­teresų ignoravimo, siaurinimo sąskaita. 3) Valstybės prievartos (sankcijų) legalizavimo ir normavimo (represinė) funkcija. Ši funkcija nustato pobūdį ir mastą valstybės prievartos (sankcijos), kurią leidžiama taikyti už reguliacinių teisės normų nu­statomų įpareigojimų, draudimų nevykdymą. Jos esme sudaro imperatyvas- bausti. Valstybės prievartos legalizavimo ir normavimo funkcija išlieka ir demokratinės valstybės teisėje, bet jos kompetencija, palyginti su totalitarinių režimų teise, gerokai siauresnė, nes teisinis reguliavimas čia iš esmės vykdomas teisės normomis, kurios įkūnija priešingų in­teresų kompromisą, mažinantį prievartos (sankcijų) poreikį. Tada žmo­nės noriau paklūsta teisės paliepimams, nes tai labiau atitinka jų in­teresus. Prievartai šioje akcijoje tenka antraeilis vaidmuo. Kitos teisės funkcijos: informavimo, auklėjamoji, yra technolo­ginio pobūdžio ir išplaukia iš trijų pirmųjų, yra jas aptarnaujančios. 4) Informavimo funkcija nurodo, kokio teisinio santykio daly­vių elgesio reikalauja konkreti teisės norma ir kokios sankcijos bus taikomos tiems, kurie nevykdys tos normos nustatytų pareigų. Šia funkcija teisė orientuojasi į žmogaus protą ir valią. 5) Auklėjamoji, arba teisės pažeidimo prevencijos, funkcija -yra tarsi visų teisės funkcijų apibendrinimas, ji skatina asmenį ap­mąstyti tą žalą, kurią jis patirs nepaklusdamas teisės imperatyvams, taip pat tą bendrąją naudą, kurią garantuoja teisėtas elgesys. Teisės funkcijos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro sistemą: tei­sinio reguliavimo funkcija yra centrinė, integruoja, palenkia savo reikmėms visas kitas teisės funkcijas; šios tik padeda reguliavimo funkcijai ir užtikrina jos veiksmingumą. IVADAS TEISINIS REGULIAVIMAS 1. TEISINIO REGULIAVIMO SĄVOKA IR PRIEŽASTYS Teisinis reguliavimas- tai praktiškai funkcionuojanti (veikianti) teisės samprata. Jis yra reikšmingas tuo, kad tam­pa idėjiniu visos teisinės sistemos „užsakovu": iš jo poreikių kyla atitinkamos orientacijos teisinės idėjos, teisės normos, teisinės orga­nizacinės procedūros. Visos teisės sąvokos įsiprasmina kaip teisinio poveikio žmonių elgesiui priemonės, o pati teisėkūra - kaip tokių priemonių gamyba. Teisinis reguliavimas- tai tokia socialinio reguliavimo rūšis arba forma, kai teisiniu poveikis žmonių elgesiui yra daromas tei­sės normomis. Reguliuoti žmonių elgesį - tai jį modeliuoti subjektinėmis tei­sėmis (leidiniais) ir pareigomis (draudimais, įpareigojimais). Šiuo mo­deliavimu kaip tik ir daromas tiesioginis poveikis žmonių elgesiui, jų santykiams, kreipiant tą elgesį ir visą visuomenės raidą įstatymų leidėjui norimų vertybių linkme. Demokratinėje valstybėje teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti visų visuomenės narių laisvę plėtojant teisę ne kaip socialinio pa­vergimo, o kaip visų išlaisvinimo priemonę. Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinio reguliavi­mo formų apibrėžiant jo objektą, t. y. išsiaiškinant, koks žmonių el­gesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereikėtų naudotis juridi­nio poveikio priemonėmis ten, kur to paties galima pasiekti neteisi­mo reguliavimo priemonėmis. TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTAS (SRITIS) Teisinio reguliavimo objektas - tai tas socialinis žmonių elgesys, kuriam daromas poveikis teisės normomis. Socialinis elgesys – tai žmonių tarpusavio santykiai, kurių pagrindu žmonės siekia apsaugoti ir įgyvendinti savo teises ir interesus. Šiuo atžvilgiu socialinis elgesys, visuomeniniai santykiai arba žmonių santykiai iš esmės yra sinonimiškos sąvokos Teisės normos reguliuoja ne visus žmonių santykius, o tik reikšmingiausius apsaugoti ar įgyvendinti žmogaus teises. Teisės normos nereguliuoja draugystės, religinių įsitikinimų, kai kurių šeimos vi­daus santykių, pavyzdžiui, vyro ir žmonos teisių bei pareigų pasi­skirstymo šeimoje, nes tai nėra kitų žmonių teisėms reikšmingi san­tykiai. Vadinasi, pats asmens autonomiškumo pripažinimas jau tampa prielaida, kad teisinis reguliavimas negali būti visuotinis; turi būti nustatoma bent orientacinė riba, kuri saugotų asmens teisių autono­miškumą ir neleistų į tą sritį įeiti valstybės vykdomam teisiniam reguliavimui. TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTO PRIKLAUSOMYBĖ NUO TEISĖS SAMPRATOS Teisinio reguliavimo apimtis tiesiogiai priklauso nuo teisės sampra­tos pobūdžio. Objekto požiūriu normatyvistinis teisinis reguliavimas gali būti visuotinis, o metodo požiūriu - imperatyvus. Taigi normatyvizrnas (etatiznias) suponuoja ir pagrindžia teisi­nto reguliavimo ribų nebuvimą bei imperatyvaus reguliavimo domi­nantę. Bet jeigu remsimės pilietine (demokratine) teisės samprata, kuri pripažįsta prigimtines žmogaus teises ir iš jų išplaukiantį asmens teisių autonomiškumą, tai teisinis reguliavimas negalės būti visuotinis. TEISINIO REGULIAVIMO METODAS Teisiniu reguliavimo metodas — tai teisinio poveikio žmonių el­gesiui būdų ir priemonių sistema. Jis atsako į klausimą, kaip, kokiu būdu ir kiek reguliuojami visuomeniniai santykiai. Išskiriami du pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai: impe­ratyvusis (direktyvinis) ir dispozityvusis (autonominis}. Šie metodai skinasi vienas nuo kito priklausomai nuo to, kuris iš minėtų trijų teisinio poveikio būdų vyrauja formuojant šį poveikį. Jeigu darant teisinį poveikį vyrauja įpareigojamasis ir draudžiamasis paliepimai, tai turime imperatyvųjį teisinio reguliavimo metodą, o jei leidžia­masis — tai dispozityvųjį. a) Imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas Jo esmę, sudaro įpareigojamieji ir draudžiamieji paliepimai. Jo esmė: kas nurodyta teisės normose, ta ir reikia daryti; kas daugiau, tas - už įstatymo ribų ir draudžiama. Čia galioja principas: viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Visuomeniniai santykiai čia negali atsirasti ankščiau negu juos leidžianti teisės norma. Todėl imperatyvųjį reguliavimą apibūdina siekis detaliai ir smulkmeniškai reguliuoti visuomeninio santykio dalyviu elge­sį. Šitokiu metodu paprastai naudojasi administracinė ir baudžiamoji teisė (materialioji ir proceso). b) Dispozityvusis reguliavimo metodas Jo turinį sudaro leidžiamieji ir draudžiamieji paliepimai, jų sąveika. Jis siekia ne detaliai, reguliuoti vi­suomeninio santykio dalyvių elgesį, o tik pagrindines tokio elgesio kryptis, bendras elgesio ribas, toliau suteikiama lais­vė patiems santykio dalyviams savo nuožiūra sukonkretinti savo teises bei pareigas ir tai daryti nevaržant vienas kito teisių. Dispozityvusis metodas leidžia reguliuojamo santykio daly­viams parodyti iniciatyvą., savarankiškumą pasirenkant vieną ar kitą elgesio variantą. Čia vyrauja principas: viskas, kas neuždrausią pozityviosios teisės normų, leidžiama. Visuomeniniai santykiai eina pirmiau teisės normos, nes galioja taisyklė: viskas leidžiama, kas tiesiai neuždrausta. Visuomeniniai santykiai atsiranda ankščiau už teisės normą. . šis metodas vyrauja privačioje teisėje. IMPERATYViOJO IR DISPOZiTYVIOJO METODŲ SANTYKIAI Reguliuojant žmonių santykius teisės priemonėmis, neturi būti ab­soliutinama nei imperatyviojo, nei dispozityviojo metodo kompeten­cija, nes tai lems vienpusiškumą. Todėl imperatyvusis ir dispozityvusis metodai grynu pavidalu praktikoje nesutinkami. Teisės normoje negali būti nu­matyti visi santykio dalyvių galimo elgesio variantai, o tik pagrindi­niai, tipiški, dažniausi. Bet kurioje visuomenėje, net esant bet kuriai politinei santvarkai, į teisinio reguliavimo sritį patenka tiek teisės normų tiesiogiai reguliuojami, tiek tiesiogiai nereguliuojami santykiai Visada turime reikalą su imperatyviojo ir dispozityviojo metodų tarpusavio derinimu, papildymu. Jų sąveiką išreiškia principas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama, jeigu tai yra protingai reguliuojama. Tam tikru laikotarpiu vienus santykius patogiau ir naudingiau reguliuoti teikiant pirmumą, imperatyviajam, kitus - dispozityviajam metodui. TEISIMO REGULIAVIMO METODŲ RYŠYS SU VYRAUJANČIA TEISĖS SAMPRATA IR Politiniu REŽIMU Konkretaus teisinio reguliavimo metodo vyravimas konkrečioje ša­lyje priklauso ne tik nuo vyraujančios teisės sampratos, bet ir nuo valstybės vaidmens konkrečioje visuomenėje. Juo valstybė aktyviau kišasi į žmonių santykius, tuo labiau suvalstybinamas visuomeninis gyvenimas, tuo didesnis teisinio reguliavimo imperatyvumas. Ir at­virkščiai- juo mažesnis suvalstybinimo laipsnis, tuo didesnis pilie­čių elgesio dispozityvumas. Esant totalitariniam režimui, naudojami skirtingi me­todai reglamentuoti valstybės pareigūnų ir piliečių elgesį. Valstybės institucijoms, pareigūnams nustatomas dispozityvus režimas: jiems leidžiama daryti viską, kas neuždrausta įstatymu, o valdomiesiems įvedamas imperatyvus režimas: elkitės tik taip, nes viskas, kas nėra tiesiogiai leista, yra uždrausta. Demokratinio režimo atveju galioja atvirkštinis principas: jie gali daryti tik tai, kas tiesiai leista įstatymų, o kas tiesiai neleista, tas uždrausta. Tuo tarpu piliečiams nustatoma dispozityvi elgesio laisvė: viskas kas nevaržo kitų asmenų teisių ir nepažeidžia įstatymų, visuomenės moralės ir protingumo principų, leidžiama. Tai grindžiama tuo, kad piliečio teisinis statusas, pozityviuoju požiūriu neapibrėžtas, piliečio teisinis statusas apibrėžtas tik negatyviuoju požiūriu; nepažeisti kito asmens teisių ir visuomenėje priimto padorumo normų, kurios įpareigoja žmones įgyvendinant savo teises ir interesus išlikti žmonė­mis, nepiktnaudžiauti subjektinėmis teisėmis. Todėl pereinant nuo totalitarinio rėžimo prie demokratinio turi keistis imperatyviojo ir dispozityviojo metodų tarpusavio kompeten­cijos santykis. Demokratizacija reikalauja imperatyviojo metodo pir­mavimą keisti dispozityviojo metodo pirmavimu. Visuomenė neturi siekti visiško santykių sureguliavimo. Nesu­tarimai, konfliktai turi būti numanomi. Įstatymas turi formuluoti ne gatavus konfliktų sprendimus, o tik jų sprendimo priemones. Bet kad šia linkme pasikeistų teisinis reguliavimas, reikia gero­kai pakeisti visuomenės ir teisininkų teisinę sąmonę; Konkretaus teisinio reguliavimo metodo populiarumas keičiasi priklausomai nuo to, kaip konkrečiu istoriniu laikotarpiu konkrečio­je šalyje suprantama pati teisė ir teisinio reguliavimo tikslai: pozity­viosios teisės priemonėmis siekiant legalizuoti vienos socialinės gru­pės agresiją prieš kitas socialines grupes, vyraus imperatyvusis re­guliavimo metodas, o siekiant skirtingų socialinių grupių kompro­miso ir santarvės — dispozityvusis metodas. TEISINIO REGULIAVIMO STADIJOS Laiko požiūriu galima išskirti dvi teisinio reguliavimo stadijas. 1) Teisės subjektą teisinės padėties,-arba teisinio statuso, pirminis nustatymas. Šioje stadijoje konstitucija ir kiti įstatymai nustato pradinę visiems piliečiams vienodą teisinę padėtį. Valstybės institucijų teisinė padėtis - tai jų kompetencija (gauti įgaliojimai, jų naudojimo tvarka ir ribos), aprėžta įsta­tymų. 2) Asmens įsitraukimas į teisinius santykius siekiant pačiam lem­ti savo teisinę padėtį, jos apimtį. Asmuo, prisiimdamas naujų pareigų artimui, plečia savo teisinę padėtį, o atsisakydamas vykdyti tam tikras pareigas, siau­rina savo teises. ASMUO IR VALSTYBĖ -TEISINIO REGULIAVIMO SUBJEKTAI Du teisinio reguliavimo metodai rodo, kad teisinis reguliavimas nė­ra vien valstybės monopolis, o vyksta sąveikaujant valstybės ir pa­čių asmenų valiai. Valstybės dalyvavimas vykdant teisinį reguliavimą reiškia, kad valstybė pirmiausia sukuria teisinio poveikio žmonių elgesiui prie­mones (teisės normas), įkūnija jose tam tikrą žmonių elgesio regla­mentavimo tipą (smulkmeniškąjį arba principinį), taip pat sukuria institucijų sistemą vykdyti ir prižiūrėti tą reguliavimą. I PIRMASIS TEISĖS EGZISTAVIMO LYGMUO - TEISINĖS IDĖJOS 1 TEMA . TEISINIŲ IDĖJŲ SAMPRATA Jeigu teisė - žmogaus kūrinys, tai jos tapsmas prasideda ir turi pra­sidėti nuo teisinių idėjų ir teisinės sąmonės, iš kurios jos kyla. Idėjos turi pasižymėti atitinkama struktūra ir socialiniu kryptingumu: 1) Jose turi būti aiškiai išreikštas siekis virsti visuotinai priva­lomo elgesio taisykle (nustatyti socialinę tvarką arba ją pakeisti,patobulinti). 2) Formos požiūriu jos turi būti tiek išplėtotos, sukonkretintos, formalizuotos, kad įgytu apibrėžtu teisių Ir pareigų santykio pavi­dalą, t. y, socialinio elgesio norminimo technikos galią. įrodyti, kad konkreti idėja yra teisinė - tai įro­dyti jos gebėjimą įgauti teisių ir pareigų vienovės (arba bent) san­tykio pavidalą, suteikiantį jai techninį gebėjimą norminti ir kartu vi­suomeninti žmonių elgesį. Tai reiškia, kad teisinė idėja visada gyvuoja tik teisinėje sąmo­nėje, neperžengia jos ribų (nors ir gali daryti tam tikrą, bet nepriva­lomą poveikį žmonių elgesiui) ir egzistuoja kaip dvasinė, psicholo­ginė teisės normos ir praktinio elgesio galimybė. Pagal formalizavimo (išplėtojimo) laipsnį teisinę idėja reikia skirti nuo teisinio siūlymo. Teisinė idėja - tai išplėtotas iki teisių ir pareigų santykio teisinis siūlymas. TEISINĖS SĄMONĖS SĄVOKA Teisinė sąmonė- tai sistema vaizdinių, idėjų, teorijų, kurias susikuria tam tikrais interesais besivadovaujantys žmonės apie galiojančią ir pageidautiną teisę, apie galiojančių įstatymų sutikimą ar nesutikimą su jų interesais (teisingumu) taip pat teigiamos ar neigiamos emocijos, kurias patiria skirtingų interesų turėtojai, susidūrę su galiojančia teise, vertindami ją savo ir visuomenės interesų apsaugos požiūriu. TEISINĖS SĄMONĖS STRUKTŪRA Teisinė psichologija ~ tai jausmai, išgyvenimai, kuriuos žmonės patiria tiesiogiai susidurdami su įvairių valstybės institucijų veikla šioms kuriant ir taikant teisės aktus, ginančius ar siaurinančius asmens teises. Arba Teisinė psichologija- tai emociniai žmonių išgyvenimai, atsirandantys konkretiems asmenims vertinant, kokiu mastu jų interesai dalyvauja galiojančioje visuomenės teisinėje tvarkoje. Konkretų teisinės psichologijos turinį sudaro žmonių emocijos, išgyvenimai, nuotaikos, įpročiai, pasitikėjimas ar nepasitikėjimas valsty­bės institucijomis, teismų vykdomu teisingumu, nepakantumas savo teisių pažeidimams, įsitikinimas gerbti konkrečius įstatymus arba jų negerbti, ryžtas ginti savo teises teisinėmis priemonėmis ir kita. Teisinė psichologija - tai labiausiai paplitusi teisės ir jos praktikos suvokimo ir reakcijos į ją forma. Teisinė ideologija- tai argumentuotas, daugiau ar mažiau sąmoningas žmonių požiūris Į galiojančią ir pageidaujamą teise, iš kurio išsirutulioja teisės normos ir visa teisiniu -santykių tikrovė.. Palyginti su teisine psichologija, teisinė ideologija yra kryp­tingas mokslinis apmąstymas teisės kaip vientiso socialinio institu­to, glaudžiai susijusio su kitais žmogaus kūrybos (kultūros) reiški­niais - ekonomika, politika, visuomenės socialine struktūra ir kita. joje atsispindi įsisąmoninti įvairių socialinių grupių interesai, pagrin­džiama jų pretenzija tapti teisine tvarka, tokio tapsmo priemonės. Teisinė ideologija teisės pažinimo laipsniu gerokai pranoksta tei­sinę psichologiją. Pastaroji dažniausia fiksuoja išorinius, paviršinius, empirinius teisinių reiškinių požymius, o teisinė ideologija siekia at­skleisti teisės esmę, siekia suformuluoti, išdėstyti teisės pažinimą kaip Norint gyventi be ideologijos, neįmanoma gyventi nesi­renkant tam tikrų vertybių sistemos - gyvenimo krypčių, kuriomis žmonės tikisi geriausiai garantuoti savo teises. O vertybių pasirinkimas ir tokio pasirinkimo pagrindimas protu ir yra ideologija. Ideo­logiškas yra ir pats kultūros tapsmas, kiek jis yra sąmoningas verty­bių rinkimasis ir jų įgyvendinimas. Tat reiškia, kad ideologiją pri­versti kurti net ir tie, kurie mano, kad gyventi be ideologijos ir yra geriausia ideologija. Į teisinės ideologijos statusą šiandien Lietuvoje pretenduoja teisinės valstybės koncepcija, kuriai būtų būdingi bent tokie požymiai. Pirma, nacionalinė teisinė ideologija neturi būti kuriama remiantis socialinio ir politinio visuomenės supriešinimo idėja; svarbu ne priešinti vieną socialinę grupę su kita, o siekti kuo glaudesnės dvasinės jų integracijos derinant priešingus interesus kompromisu. Antra, teisinė ideologija turi būti pakankamai atvira istorinei pa­tirčiai (kad ir kokia ši būtu ir kokiai ideologijai būtų priklausiusi) ir jos apmąstymui. Teisinė ideologija turi apmąstyti visa tai, kas buvo Ir yra konkrečios Šalies kultūroje. Trečia, ne asmenybės suverenumo visuomenės ir valstybės atžvilgiu propagavimas ir kartu ne žmogaus suvalstybinimas, ne jo savarankiškumo, iniciatyvos slopinimas turi būti ideologiškai grindžiami. Ketvirta, teisinė ideologija, propaguodama teisės viešpatavimą. kartu turi propaguoti ir valstybės stiprinimo idėją, kad valstybinė valdžia būtų pajėgi veiksmingai apginti teise_ nuo kriminalinės agresijos. Tik stipri valstybė, turintį stiprią vykdomąją ir teisminę val­džią, gali užtikrinti teisės viešpatavimą, nes teisės realybė - tai tei­sės ir jos interesais veikiančios valstybinės valdžios simbiozė, kur teisė suteikia valstybės raidai civilizuotą, humanistinę plėtros linkmę, o valstybinė valdžia užtikrina tos linkmės visuotiną privalomumą, jos įgyvendinimą. TEISINĖS SĄMONĖS FUNKCIJOS Pagrindinėmis teisinės sąmonės funkcijomis laikomos pažintinė, vertybinė ir reguliacinė. Pažintinė teisinės sąmonės funkcija. Teisinės sąmonės tikslas- suvokti ir pagrįsti teisės vietą bei vaidmenį socialinio reguliavimo veiksnių sistemoje, o pagrindinė jos funkcija- apmąstyti tiek teisinius reiškinius, tiek paties socialinio gyvenimo raidos tendencijas, jų sąveiką su teisinė tikrove. Valstybinė teisinės sąmonės funkcija. Remiantis teisine sąmone konkrečios gyvenimo aplinkybės įvertinamos kaip juridiškai reikšmingos. Teisinis įvertinimas- tai teisės subjektų veika, kuria nustatoma, ar parlamento priimami įstatymai atitinką teisę ir konstituciją, kaip valstybės institucijos, pareigūnai ir šiaip piliečiai laikosi teisėtumo ir teisingumo vykdydami įstatymus. Reguliacinė teisinės sąmonės funkcija. Ji įgyvendinama remiantis sistema motyvų, vertybinių orienta­cijų, kurios veikia žmonių elgesį, jį normina. TEISINĖS PSICHOLOGUOS IR TEISINĖS IDEOLOGUOS SANTYKIS Teisinė psichologija yra tam tikras emocinis postūmis formuotis tam tikros vertybinės orientacijos teisinei ideologijai (doktrinai). Tai emo­cionaliai suvoktas asmens, grupės ar tautos interesą santykis su galio­jančia ir pageidaujama teise. Teisinė ideologija formuluoja ir pagrin­džia tų interesų sieki, virsti tam tikra visuomeninio gyvenimo tvarka. Nuo emocijos prie logikos, o nuo logikos prie elgesio taisyklių ir kon­krečių teisinių santykių - toks yra kelias nuo teisinės psichologijos iki teisinės ideologijos, o nuo jos - iki socialinių santykių tikrovės. TEISINĖS SĄMONĖS RŪŠYS Teisinė sąmonė skirstoma į rūšis remiantis dviem kriterijais: 1) subjektu; ir 2} jos spren­dimų (idėjų) kompetentingumo (nusimanymo) laipsniu. Subjekto atžvilgiu teisinė sąmonė gali būti individuali, grupinė ir visuomeninė. Individuali teisinė sąmonė- tai atskirų asmenų požiūris į galiojančią ar pageidaujamą teisę. Grupinė teisinė sąmonė - tai tam tikro socialinio sluoksnio ar susivienijimo teisinė sąmonė. Visuomeninė teisinė sąmonė - tai su galiojančia ir pageidau­jama teise susijusios idėjas, kurias puoselėja visuomenės dauguma. Asmens turimos teisinės kompetencijos (teisės išmanymo) po­žiūriu teisinė sąmonė skirstoma į paprastąją, profesionalia, moksli­nę (teorinę) Paprastoji, arba empirinė, sąmonė, kartais dar vadinama masi­ne. Mat šios rūšies teisinė sąmonė susiformuoja stichiškai, be di­desnių intelekto pastangų, apmąstymų, be specialių teisės ir sociali­nių procesų studijų. Ji būdinga tiek individualiai, tiek grupinei są­monei. Čia vyrauja teisinė psichologija, palyginti su teisine ideolo­gija (emocijos nustelbia intelektą). Profesionali teisinė sąmonė - tai dažniausiai teisininkų sąmo­nė. Ji formuojasi sistemingai ir moksliškai studijuojant teisės dok­trinas, galiojančią teisę ir jos raikymo praktika. Čia puikiai dera psi­chologiniai ir ideologiniai elementai. Mokslinė teisinė sąmonė - tai teisininkų mokslininkų teisinė sąmonė. Ji formuojasi sistemingai tyrinėjant socialinius procesus, apibendrinant jų teisinio reguliavimo praktiką. Taigi teisinė sąmone tai teisiniu idėjų formavimosi, jų ideo­loginio pagrindimo ir pasirengimo tapti teisės normomis stadija. Tai pradinė sąmoningo ir organizuoto žmonių interesų įgyvendinimo sta­dija verčiant tuos interesus socialine tvarka. II PEREINAMASIS LYGMUO: NUO TEISINĖS IDĖJOS PRIE TEISĖS NORMOS 2 TEMA. TEISĖKŪROS SĄVOKA Tai visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti teisės normas atsižvelgiant į visų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų apsaugos bei įgyvendinimo poreikius. Platesniu požiūriu teisėkūra- procesas nuo teisinio sumanymo iki teisės normos priėmimo ir paskelbimo. TEISĖKŪROS SUBJEKTAI Pagrindinis teisėkuros subjektas atstovaujamosios demokratijos są­lygomis - tam įgaliotos valstybės institucijos (parlamentas, prezi­dentas, vyriausybė, ministerijos, ministrai, savivaldybių tarybos, teis­mai (Lietuvoje teisėkuros teisė teismams oficialiai nepripažįstama). Toks subjektas yra ir pati tauta, kai ji pareiškia savo valią referen­dumu. Kitos valstybės institucijos ir piliečių susivienijimai gali būti teisėkuros subjektai tik kompetentingoms valstybės institucijoms sankcionuojant jų kuriamas elgesio taisykles (korporatyvinė teisė). TEISĖKŪROS BŪDAI Remiantis valstybės aktyvumo kuriant teisę, skiriami keli teisės nor­mų kūrimo būdai: 1) originalioji kūryba, kai sukuriama nauja, vi­suomenėje neegzistavusi teisinio reguliavimo priemonė - elgesio tai­syklė; 2) sankcionavimas - tai oficiali kompetentingos valstybės ins­titucijos procedūra, kuria patvirtinama (sankcionuojama) jau esama el­gesio taisyklė suteikiant jai teisės normos statusą - visuotinį privalomumą; ir 3) ratifikavimas- speciali sankcionavimo rūšis, kai parlamentas vadovaudamasis tam tikra procedūra patvirtina tarptautinės su­tarties, deklaracijos, konvencijos nustatytą elgesio taisyklę, .suteikia jai įstatymo galią ir kartu įtraukia ją į nacionalinės teisės sistema. TEISĖKŪROS RŪŠYS ORIGINALIOJI TEISĖKŪRA Tai kompetentingų valstybės institucijų (parlamento, prezidento, vy­riausybės, ministerijų, departamentų, savivaldybių tarybą, jų valdy­bų ar kitų valstybės institucijų) kūrybinė veikla, kuria sukuriama nau­ja elgesio taisyklė - teisės norma, Pagali subjektą originalioji teisėkūra gali būti tautos (referendu­mas) ir kompetentingų valstybės institucijų, Referendumas - tai tokia teisėkuros rūšis, kai pati tauta visuoti­niu balsavimu priima konstitucijos ar konkretaus įstatymo nuostatas reglamentuoti vidaus ar užsienio politiką. Referendumas yra tiesioginės demokratijos institutas, kurio es­mę nusako du pagrindiniai požymiai: 1) tautos suverenių galių tiesioginis pareiškimas; ir 2) priimtų aktų speciali juridinė galia, kuri konkretinama tokiais požymiais: a) tik referendumu gali būtį pakeičiamos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė" bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas" nuostatos b) referendumu priimtos nuostatos ar kitas sprendimas yra galutinis ir nereikalingas kurios nors institucijos patvirtinimo. c) referendumu priimti sprendimai, skirtingai nuo bendrųjų įsta­tymų, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo d) referendumu priimtos nuostatos ar kitas sprendimas gali būti pakeistas ar panaikintas irgi tik referendumu Referendumai gali būti skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius. Sprendžiamieji referendumai — tai tokia tautos valios pareiškimo teisėkūra forma, kai tauta visuotinu balsavimu priima įstatymus ar jų nuostatas. Patariamieji referendumai yra tie, kuriems teikiami svarstyti svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, kai valdžios institucijos siekia sužinoti tautos nuomonę konkrečiu klausimu, kurį valstybės institucijos rengiasi reglamentuoti. Ratifikaciniai referendumai - tai teisėkūros forma, kai tauta išreiškia pritarimą ar nepritarimą parlamento priimtam įstatymui arba valstybės institucijų pasiraŠytai tarptautinei sutarčiai, konvencijai, deklaracijai. Deleguota, arba įgaliota teisėkūra,- tai tokia originaliosios teisėkuros rūšis, kai kompetentinga valstybės institucija (pvz„ parlamentas) paveda kitai valstybės institucijai (prezidentui, vyriausybei) išleisti įstatymo galią turintį teisės normų aktą. SANKCIONUOTA TEISĖKŪRA Ji nesukuria originalios teisės normos, o tik sankcionuoja (patvirti­na) jau egzistuojančią elgesio taisyklę, t. y. skelbia ją teisės norma ir įpareigoja garantuoti jos vykdymą valstybės prievarta.. Paprotinė elgesio taisyklė sus i formuoja anksčiau už valstybę ir nepriklausomai nuo jos. Valstybė gali sankcionuoti ne tik papročius, bet ir visuomeninių organizacijų ar žemesnių valsty­bės institucijų sukurtas elgesio taisykles. Iki šiol Lietuvoje kai kurias technines normas (Kelių eismo tai­sykles) sankcionuoja Vyriausybė, paversdama jas socialinėmis teisi­nėmis normomis, kurios juridinės galios požiūriu tegali būti poįstaty­minės teisės normos. Jeigu už poįstatyminiame akte nustatytų draudimų pažeidi­mą gali atsirasti baudžiamoji atsakomybė, tai poįstatyminis aktas ju­ridinės galios požiūriu prilyginamas įstatymui. Tai įneša painiavą į teisės aktų hierarchiją. Draudimai, už kurių pažeidimus numatoma bau­džiamoji atsakomybė (įkalinimas), privalo turėti įstatyminių draudi­mų galią, nes, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, pagrindines asmens teises ga!i riboti tik įstatymas. Sankcijas nustatantis teisės aktas negali būti di­desnės juridinės galios, negu tas teisinio reguliavimo aktas, kuris tą draudimą formulavo. Būtent čia išryškėja praktinė reikšmė to skirtu­mo, kad baudžiamieji įstatymai ne draudžia, o tik baudžia. TEISĖKŪROS STADIJOS Teisėkūra arba įstatymų, leidyba yra sudėtingas, daugiapakopis pro­cesas, vienaip ar kitaip varžantis, ribojantis žmogaus teises ir dėl to labai atsakingas, reikalaujantis iš įstatymų leidėjo solidžios moksli­nės kompetencijos, gebėjimo suvokti įvairių visuomeninio gyvenimo sričių raidos perspektyvas, numatyti socialinius priimamų įstatymų veikimo padarinius. Išskiriamos dvi pagrindinės įstatymo reglamentuojamos tei­sės normų kūrybos (teisėkūros) stadijos: 1j) teisės normų akto pa­rengimas: 2) teisės normų akto priėmimas ir paskelbimas. Pirmosios stadijos procedūros: a) įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas (pirmi­nis norminio teisės akto projekto parengimas, arba teisinis siū­lymas, projekto registravimas); b) projekto svarstymas pagal tam tikras procedūras; c) projekto priėmimas. Antrosios stadijos procedūros: a) norminio teisės akto pasirašymas ir paskelbimas (promulgavimas); b) teisės akto įsigaliojimas. Pirmoji stadija prasideda nuo teisinės idėjos susiformavimo ir jos paplitimo visuomenėje. Susiformavus teisinei idėjai, kyla reikalas ją svarstyti parlamen­tui ir paversti teisės norma. Todėl teisinės idėjos kelias i šią valstybės instituciją prasideda nuo įstatymų iniciatyvos teisės įgyvendinimo. ĮSTATYMŲ INSCIATYVOS TEISĖ Tai leidimas siūlyti Seimui priimti ir išleisti tam tikra norminį tei­sės aktą (įstatymą). Pagal 1992 m, Lietuvos Respublikos Konstituci­ją, šią teisę turi Lietuvos Respublikos Seimo nariai (kiekvienas ar jų grupė), Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir 50 tūks­tančių piliečių, turinčią rinkimų teisę (68 str.į- Šių subjektų pasiūly­tus įstatymų projektus Seimas privalo svarstyti, įstatymų projektą, žinoma, gali įteikti Seimui ir bet kuris pilietis ar piliečių susivienijimas, bet jo Seimas neprivalo svarstyti. PROJEKTO {REGISTRAVIMAS IR SVARSTYMAS SEIMO KOMISUOSE IR KOMITETUOSE Siūlomas teisės akto projektas, įregistruotas Seime, toliau siunčia­mas į atitinkamus Seimo komitetus ir komisijas susipažinti ir pa­rengiamas svarstyti Seimo posėdyje. Sis etapas apima daugelį procesinių veiksmų: projekto teiginių patikrinimą įstatymų leidybos tech­nikos požiūriu, ar tekste vartojamos sąvokos, teiginiai vieni kitiems neprieštarauja, ar jie vienareikšmiškai apibrėžti, atliekama krimino­geninė (ar tai neskatins nusikalstamumo), ekonominė (kokių ekono­minių, socialinių padarinių sukels jo priėmimas ir veikimas) ir kito­kios ekspertizės. Projektas toliau derinamas su Vyriausybe, teisingu­mo ministerija, kitomis suinteresuotomis valstybės institucijomis, po­litinėmis partijomis, visuomeninėmis organizacijomis, socialinėmis grupėmis, gali būti skelbiamas spaudoje visuomenei susipažinti, pas­kui svarstomas Seimo komisijose, komitetuose ir t, t. ĮSTATYMŲ PROJEKTO SVARSTYMAS SEIMO POSĖDYJE Jis vyksta keliais skaitymais ir pradedamas išklausant pirmiausia įsta­tymo projekto iniciatorių ir atitinkamo komiteto nuomonės apie pa­grindinius projekto teiginius. Projekto tekstas svarstomas aptariant kiekvieną jo straipsnį. Už kiekvieną Seimo narių pasiūlytą projekto pataisą balsuojama atskirai. Projektas gali būti arba priimamas, arba atmetamas, arba siunčiamas toliau jį tobulinti. ĮSTATYMO PRIĖMIMAS Įstatymas laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo dauguma Seimo narių, dalyvavusių posėdyje (pusė plius vienas). Konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsavo dau­giau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip trijų penktadalių visų Seimo narių balsų dauguma, įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu . ĮSTATYMO PASIRAŠYMAS IR PASKELBIMAS Įstatymo projekto pasirašymas ir paskelbimas spau­doje yra tas momentas, nuo kurio įstatymo projektas tampa įstaty­mu - realia socialinius santykius norminančia jėga. Tai visuomenės informavimas, kokio elgesio iš jos reikalaujama. Todėl Seime priimtas įstatymo projektas siunčiamas Lietuvos Respublikos Prezidentui pasirašyti ir paskelbti. Jeigu nesutinka su įsta­tymo turiniu, Prezidentas gali pasinaudoti santykine veto teise ir grą­žinti Seimui jo priimtą įstatymą svarstyti pakartotinai, nurodydamas, į kurias įstatymo vietas ir dėl ko Seimo nariams reikia atkreipti dėmesį . Pasirąžęs Seimo priimtą įstatymo projektą, Lietuvos Respublikos Prezidentas skelbia jį „Valstybės žiniose". TEISĖKŪROS PRINCIPAI Kad teisės normos vienodai tarnautų visų visuomenės narių ir so­cialinių grupių pagrindinėms žmogaus teisėms, orientuotų žmones į santarvę, o jų vykdymas nereikalautų didinti prievartos, teisėkūra de­mokratinėje visuomenėje turi atitikti tam tikrus iš pilietinės teisės sampratos ir teisinio įstatymo koncepcijos išplaukiančius principus. Teisėtumo principas Jis reikalauja, kad valstybės institucijos, kurdamos norminius teisės aktus, neviršytų savo kompetencijos, laikytųsi kiekvienai norminių teisės aktų rūšiai nustatytos tų aktų priėmimo ir išleidimo tvarkos (procedūrų) Ir subordinacijos pagal juridinę galią: Seimo priimami įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai, o Prezidento dek­retai. Vyriausybės nutarimai, kitų valstybės institucijų teisės aktai -Konstitucijai ir įstatymams. Teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnę, juridinę galią turinčiam teisės aktui, yra neteisėtas ir negalioja, Konkretus teisės aktas turi neprieštarauti ne tik aukštesnę juridinę galią turinčiam teisės aktui, bet ir pagrindinėms žmogaus teisėms; jis neturi įtvirtinti įstatymų leidėjo savivalės tų teisių atžvilgiu. Teisėkūros demokratiškumas ir viešumas Jis įpareigoja parlamentą viešai skelbti rengiamų įstatymų pro­jektus, kad piliečiai galėtų laiku su jais susipažinti ir pareikšti savo siūlymus. Tokie projektai gali būti svarstomi per spaudą, radiją, te­leviziją, juos išsiuntinėjant suinteresuotiems žmonių susivienijimams, valstybės institucijoms, platinant internetu. Gautas visuomenės pasta­bas įstatymų leidėjas privalo svarstyti atitinkamose teisėkūros komisi­jose, komitetuose, jų pagrindu tobulinti rengiamo įstatymo projektą., siekiant skirtingų interesų kompromiso ir bendros gerovės, Teisėkūros profesionalumas Įstatymo kūrėjas yra įpareigojamas gerai išanalizuoti, pažinti tam tikrame regione konkrečiu laiku besiklostan­čius žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikius, reikalaujan­čius atitinkamo teisinio reguliavimo. Taip pat įstatymų leidėjas privalo prognozuoti priimamo teisės akto ekonominius, socialinius padarinius bendrai krašto rimčiai ir gerovei. Tam kviečiami įvairių sričių specialistai, teisininkai, galintys turėti įtakos įstatymo turinio ir formos kokybei. Socialinio kompromiso principas Šis principas įpareigoja įstatymų leidėją įkūnyti priimamų teisės aktų normose vienodą visų socialinių grupių interesų apsaugą, o tiems in­teresams susipriešinus, jų priešpriešą įveikinėti abipusėmis nuolaido­mis (kompromisu). Išsamumo principas Šis principas reikalauja, kad parlamentas laiku išleistų įstatymus, rei­kalingus įvykdyti pagrindinius Konstitucijos paliepimus, kad piliečiai turėtų visas Konstitucijoje nurodytas teisines priemones apsau­goti ir operatyviai, mažiausiomis pastangomis įgyvendinti savo kon­stitucines teises. Daugumos principas Jis įtvirtintas Konstitucijoje kaip Seimo ir kitų atstovaujamųjų ins­titucijų veiklos, įstatymų ir kitokių sprendimų priėmimo procedūros principas: priimamas tas įstatymo projektas, kuris susilaukė daugu­mos Seimo narių ar tautos pritarimo. Juo remiantis priimami visi referendumui pateikiami sprendimai. Ekonomiškumo principas Sis principas nustato, kad įstatymo projektas būtų rengiamas, o pri­imtas įstatymas vykdomas mažiausiomis laiko, energijos, medžiagų ir kitokiomis sąnaudomis. TESSĖKŪROS JURIDINĖ TECHNIKA Juridine teisėkūros technika- Si technika - tai sistema kalbinių, loginių ir organizacinių priemonių bei procedūrą kuriomis formuluojamos, aiš­kinamos ir struktūriškai išdėstomas teisės normos, rengiami, sudaromi, įforminami, išleidžiami, įsisteminami, saugomi ir randami teisės normų aktai. Įstatymų leidėjui privalu: - pažinti įvairių socialinių grupių ir visuomenės apskritai inte­resus, toje visuomenėje susiklosčiusius papročius, tradicijas, visuo­menės daugumos ekonomines, intelektines, psichologines galimybes vykdyti projektuojamo įstatymo nustatomą tvarką ir į tai atsižvel­giant reguliuoti socialinius santykius; - panaudoti teisėkūrai mokslo ir technikos laimėjimus; - palyginti projektuojamą įstatymą ne tik su panašiais praeityje taikytais teisinio reguliavimo būdais ar su dabar galiojančiais kitų šalių įstatymais, bet ir su kitais tos pačios socialinių santykių rūšies reguliatoriais teisėkūros juridinei technikai keliami du tikslai: 1) racionaliai reguliuoti visuomeninius san­tykius, vengti norminimo spragų, padėti taupiausiomis priemonėmis siekti bendrųjų teisėkūros tikslų; 2} formuluoti ir išdėstyti teisės nor­mas taip, kad jų adresatai (asmenys) aiškiai suprastų jiems nustatomų teisių ir pareigų turinį bei pobūdį, taip pat teisinius faktus, kurių pagrindu tos teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia. Išorinių norminių teisės aktų tvarkymo taisyklės Kiekvienas teisės aktas privalo turėti išorinius rekvizitus, rodančius jo juridinę galią, reguliavimo objektą, galiojimo sritį, suteikiančius dokumentui oficialumo. Kiekvienas norminis aktas turi turėti: rūšies pavadinimą (įstatymas, nutarimas) sudariusios institucijos ar pareigūno pavadinimą (Seimo ar Vyriausybės nutarimas. Ministro pirmininko potvarkis), taip pat pavadinimą, atspindintį teisės akto turinį (nutarimas skirti baudą), reguliavimo objektą. Šie pavadinimai turi būti kiek galima trumpesni. Toliau teisės normų akte turi būti pažymėta jo sudarymo vieta ie data, taip pat eilės numeris. Būtinas akto rekvizitas - jį pasirąžiusio pareigūno pareigybė, vardas ir pa­vardė. Norminio teisės akto struktūrai keliami reikalavimai Viename teisės normų akte turi būti išdėstomos tik vienos rūšies teisės normos. Toks aktas turi tureli pakankamai apibrėžtą reguliavimo objektą ir būti skirtas reguliuoti vienarūšius visuomeninius santykius. Jis neturi reguliuoti įvairių rūšių santykių. Santykius, sudarančius skirtingų teisės šakų objektą, reguliuoja atskiri teisės aktai. Teisės normų aktuose pirmiau išdėstomos bendrosios normos, paskui - specialiosios, konkretinančios pirmąsias; pirmiau - mate­rialiosios teisės normos, paskui - proceso teisės. Teisės normų kalbai keliami reikalavimai Teisės normų formuluotėms privalus matematinis (vienareikšmis) tiks­lumas, nes už kiekvienos tokios formuluotės slypi žmonių likimai: bet koks teisinių formuluočių netikslumas gali virsti vienokiu ar ki­tokiu žmogaus teisių pažeidimu, pagrindu kaltiesiems išvengti teisi­nės atsakomybės. Formuluojant teisės normas, vartojami trijų rūšių terminai: ben­drieji neteisiniai terminai, kuriais Žymimos ne teisės, o visiems moks­lams bendros sąvokos (asmuo, valstybė, žmogus, kultūra, metodas, veika ir kt); bendrieji teisės terminai - tai žodžiai, kuriais žymi­mos plačiausios apimties teisės sąvokos, vartojami visuose arba bent daugelyje teisės mokslų: teisė, teisingumas, teisės pažeidimas, teisės norma, teisinė atsakomybė, teisinis santykis, teisinė sąmonė; specialūs teisės terminai, žymintys teisės sąvokas, vartojamas tik kai kuriuose teisės moksluose: netesybos, ranga, regresinis ieškinys, nenugalima jėga, laisvės atėmimas ir kt. Šiems terminams keliami tam tikri reikalavimai: - Terminų vienareikšmiškumas. Jis reikalauja, kad teisės normos butų formuluojamos trumpai, tiksliai ir apibrėžtai, kad teisės ir pareigos, jų atsiradimo, pasi­keitimo ar išnykimo pagrindai būtų lengvai ir vienareikšmiškai atpažįstami, suprantami, kad žodinis teisės normų tekstas nesiskirtų nuo loginės jų prasmės. - Teisės terminijos vienovė. Įvairiuose teisės normų aktuose teisės terminai turi būti vartojami ta pačia prasme. Termino prasmė- tai ta sąvoka, kurią terminas žymi. Negalima vienu terminu žymėti kelių teisės sąvokų arba keliais terminais- vienos sąvokos. - Santykinis teisės terminų pastovumas kaip jų vienareikšmio suvokimo sąlyga. Teisės normų formuluotės turi pasižymėti tam tikru standartiškumu, gramatiniu vienodumu ir stabilumu.teisės terminai keičiasi tik keičiantis teisės sampratai, su kuria į teisę ateina naujos teisės sąvo­kos arba senosios įgyja kai kurių naujų esminių požymių, ku­rių nepajėgia vienareikšmiškai išreikšti senieji teisės terminai. Kol įsitvirtina teisinėje sąmonėje, nauji teisės sąvoku terminai kurį laiką gali būti vartojami kartu su senaisiais. • Teisės kalbos (terminu) ekonomiškumas Jis reiškia, kad teisės norma formuluojama naudojant ma­žiausiai kalbos priemonių (žodžių). Teisės akto tekstas turi būti lengvai apžvelgiamas, formuluojamas tik loginiu požiū­riu būtinais terminais vengiant perkrauti tekstą. Daug žodžiaujant gali būti prarasta pagrindinė normos min­tis. Prie teisės kalbos ekonomiškumo, žinoma, prisideda ir minė­tas terminų vienareikšmiškumas, nes padeda išvengti nereika­lingų diskusijų arba net teisinių veiksmų, kurie dažnai vilkina. III ANTRASIS TEISĖS EGZISTAVIMO LYGMUO - TEISĖS NORMA 3 TEMA TEISĖS NORMA KAIP TEISINIO REGULIAVIMO PRIEMONĖ Teisės normos yra teisinio reguliavimo priemonės, norminis visuomeninio santykio modelis, dažniausiai nustatytas ir garantuojamas valstybės. Teisės normos- matomiausias teisės elementas. Teisininkai dėl profesijos ypatumų pirmiausia turi reikalą su teise ne kaip su procesu, o kaip su teisės normomis. Linkstama laikyti teisės normas pagrindi­niu teisės lygmeniu - šitaip atsiranda ir gyvuoja normatyvistinė tei­sės samprata, tapatinanti teisę su viena jos stadija — teisės normo­mis. Todėl teisės praktikos požiūriu teisės normos lieka ypatinga tei­sės tapsmo stadija, koncentruota teisės esmės išraiška. Kadangi pozityviosios teisės norma išreiškia glaudų teisės ir vals­tybės ryšį, tai Šiuo ryšiu ir apibrėžtinas jos turinys. Pozityviosios teisės norma- tai teisėkūros subjektų (dažniausiai- valstybės) suformuluota ar sankcionuota visuotinai privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises bei pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta. Teisės norma yra teisėto elgesio kriterijus, nes nurodo, kaip privalo elgtis visuomeninio santykio dalyviai, kad būtų užtikrinta abipusė jų teisių apsauga ir sudaromos vienodos tų teisų įgyvendinimo teisinės sąlygos. Teisės normų galią reguliuoti žmonių santykius nusako tokie jos požymiai. NORMINIS POBŪDIS Jis reiškia, kad teisės norma nustato konkretaus visuomeninio santykio dalyviams elgesio taisyklę (teises ir pareigas). Asmens subjektinės teisės rodo , ką asmuo gali daryti, o pareigos- ką jis privalo daryti arba ko privalo nedaryti. Todėl teisių ir pareigų santykis visada egzistuoja kaip tam tikras leidimų ir paliepimų santykis. Pareiga formuluojama pozityviai, reiškia įpareigojimą atlikti pozityvius veiksmus, o formuluojama negatyviai- draudimą neatlikti tam tikrų veiksmų. Leisdama asmeniui naudotis kuria nors vertybe, teisės norma suteikia jam laisvę šią vertybę netrukdomai įsigyti, ja naudotis, disponuoti, o įpareigodama atlikti tam tikrus veiksmus ar jų neatlikti, apriboja jo veiksmų laisvę. Bet apriboja tik tokiu mastu, kiek šito reikia garantuoti kito asmens laisvę. FORMALUSIS APIBRĖŽTUMAS Šis požymis teigia, kad teisės normos turi būti formaliai apibrėžtos. Terminas formalios informuoja, kad teisės normos yra suformuluotos ir išdėstytos oficialiuose, t.y valstybės išleistuose, teisės aktuose. O terminas teisės normos apibrėžtos reiškia, kad jose yra konkrečiai ir aiškiai suformuluota pati elgesio taisyklė, kad pilietis, organizacija, kuriems ta taisyklė adresuojama, aiškiai suvoktų, kokio elgesio įstatymų leidėjas iš jų reikalauja, kokį jų elgesį jis legalizuoja arba draudžia. Leidžiamas tik toks elgesys, kurį tiesiogiai leidžia įstatymas. VISUOTINIS PRIVALOMUMAS Teisės normos turi būti visiems vienodai privalomos. Tai reiškia, kad teisės imperatyvams privalo paklusti ir tie, kurie jiems pritaria, ir tie, kurie nepritaria. Privalomumas garantuoja teisės normų gyvybingumą, funkcionalumą, veiksmingumą kiekvienu gyvenimo atveju. VISUOTINIO TEISĖS NORMOS PRIVALOMUMO GARANTAI Visuotinio teisės privalomumo turinys gali būti įvairus: paklūstama teisės normos reikalavimams dėl įsitikinimo, dėl laukiamos naudos, dėl galimos valstybės prievartos. Dažniausiai visuotinio teisės privalomumo garantas- abipusė nauda. Nevykdant teisės normų nustatytų pareigų, negalima tikėtis, kad kiti asmenys vykdys mums naudingas pareigas. Normos privalomumo garantas yra noras sukurti teisinius padarinius, kurių neatsiranda pažeidus teisės normas. Be valstybės prievartos teisės normos virstą paprastomis elge­sio deklaracijomis, moraliniais pageidavimais. Neatsitiktinai realios teisės esmę simbolizuoja svarstyklės ir kalavijas: „Kalavijas (vyk­domoji valdžia) be svarstyklių, butų plika jėga, o svarstyklės be ka­lavijo - bejėgis pageidavimas." Jeigu teisės normomis įkūnijamas priešingų interesų kompromisas, tai tokių normų vykdymo užtikrinimas bus mažiausiai reikalingas prievartos, nes teisės imperatyvams čia bus paklūstama dėl abipusės naudos. Bet jeigu teisės norma bus įkūnytas tik kurios nors vienos socialinės grupės interesas, tai vienpusiška nauda pagrįstos normos vykdymas reikalaus nuolatinės ir intensyvios valstybės prievartos: ta santykio šalis, kurios interesas teisės normos liko nepripažintas, vengs savanoriškai ją vykdyti. Teisės privalomumą garantuojančiu priemonių priklausomybė nuo politinio rėžimo ir teisės sampratos. Demokratinio režimo ir pilietinės teisės sampratos sąlygomis, kai pozityvioji teisė kuriama siekiant įgyvendinti visuomenės interesus, pagrindinis teisės privalomumo garantas bus abipusė nauda, o totalitarinio rėžimo ir teisinio etatizmo sąlygomis- valstybės prievarta, nes pozityvioji teisė pirmiausiai kuria­ma įgyvendinti politinės valdžios interesus. Visų teisės šakų privalomumo garantavimas vienodai veiksmingomis priemonėmis. Ne visų teisės Sakų normos yra garantuojamos vienodai veiks­mingomis priemonėmis. Viešosios teisės normų imperatyvai, pagal Lietuvos įstatymus, yra garantuojami abipuse santykio dalyvių bauda, jų turtu, o nesant turto- ir asmens laisve, t.y pakankamai veiksmingomis priemonėmis. Privačiosios (civilinės) teisės nor­mų imperatyvai garantuojami tik abipuse santykio dalyvių nauda ir atsakovo turtu. Jeigu atsakovas turto neturi, tai normos imperatyvas negali būti įgyvendintas. O jeigu taip, tai tos dalies atžvilgiu civilinės teisės normos jau nėra teisės normos, o moraliniai pageidavimai. Visuotinis teisės normų privalomumas reiškia, kad kiekvienas teisinis imperatyvas privalo būti įvykdytas iki galo- kiekvieną teisės pažeidimą turi lydėti atitinkamų sankcijų taikymas. Teisinio privalomumo ir jo pakankamo garantavimo reikšmė. Abipusė nauda ir valstybės prievarta užtikrina teisinių santy­kių ir sutarčių stabilumą, santykio dalyvių elgesio nuspėjamu­mą, jų tarpusavio pasitikėjimą, įsitikinimą, kad iš sutarties ky­lančios pareigos bus būtinai vykdomos, kartu tai šalina ginčo atveju būtinybę patiems piliečiams teisėjauti savo pačių bylo­se, nes pareigų nevykdančiam asmeniui prievartą taiko valsty­bė, o ne tas asmuo, kuriam turėjo būti vykdoma pareiga. SISTEMINGUMAS Teisės sistemingumas gali būti suprantamas dvejopai: 1) kaip teisės normų vidinių elementų (hipotezės, dispozicijos ir sankcijos sąveika); 2)kaip pačių teisės normų tarpusavio sąveika. Pastarąja prasme teisės sistemingumas reiškia, kad tesiės normos egzistuoja ne kaip mechaninė normų krūva, o kaip organiška jų sąsaja, kai visos teisės normos tarpusavyje susijusios visiniu ryšiu- viena kitą papildo, parengia, garantuoja viena kitos funkcionavimą. Terminu objektinė teisė norima pasakyti tik tiek, kad ji nėra kon­kretaus asmens savastis, o visų tani tikros individų bendrijos kūri­nys, jų sociokultūrinė gyvenamoji aplinka (visuomeninė tvarka). Bendrumas - nebūtinas teisės normos požymis Teisės literatūroje kartais kaip vienas iš teisės normos požymių nurodomas jos bendrumas: teisės norma esanti bendrojo pobūdžio elgesio taisyklė. Esminiais teisės normos požymiais laikytini tik tie, kurie rodo, kad teisės norma yra elgesio taisyklė; veikia sąveikaudama su kitomis teisės normomis; yra visuotinai privaloma ir kad jos privalomumas garantuojamas abipuse nauda, o kai šito nepakanka- ir valstybės prievarta. Teisės norma- tai tautos arba kompetentingų valstybės institucijų sukurta ar sankcionuota, formaliai apibrėžta visuotinai privalomo elgesio taisyklė, kurios vykdymas garantuojamas santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta. Apibendrindami galime sakyti, kad turiningieji požymiai išreiškia vertybinius teisės normos tikslus, o formalieji- kuria teisinę techniką įgyvendinti šiuos tikslus- “perdirba” laisvę, lygybę, teisingumą šioms vertybėms adekvačius praktinio elgesio standartus, normas. 4 TEMA TEISĖS NORMOS SOCIALINIŲ NORMŲ SISTEMOJE SOCIALINĖS TEISĖS NORMOS SĄVOKA Vienos normos reguliuoja žmonių santykius su gamta (techninės normos), kitos - žmo­nių santykius su Dievu (religinės normos), trečios - žmonių tarpusa­vio santykius (moralės, estetikos, mados, teisės ir kitos normos). Norma lotyniškai reiškia riba, saikas, valdantis pradas, taisyklė, pavyzdys. Elgesio norma - tai žmonių tarpusavio santykių standar­tas, schema, matrica, leidžiamo elgesio riba, aprėpianti leidimą ir draudimą. Socialinės normos- tai elgesio taisyklės, kurios skirtos norminti (reguliuoti) žmonių tarpusavio santykius ir kurių vykdymas garantuotas santykio dalyvių abipuse nauda, taip pat valstybinio arba visuomeninio poveikio priemonėmis. Socialines normas sukuria arba valstybė arba konkreti organizacija. Atitinkamai visos socialinės normos pasižymi tuo, kad jos išeina iš tam tikro autoriteto ir normina (standartizuoja) žmonių elgesį- suteikia jam teisių ir pareigų santykio pavidalą. SOCIALINIŲ NORMŲ KLASIFIKACIJA Atsižvelgiant į tai kas nustato socialinę norma, ir kuo garantuoja jos vykdymą, socialinės normos yra skirstomos į moralės papročius, visuomeninių organizacijų, arba korporatyvines, normas, teisės normas. TEISĖS NORMŲ IR KITŲ SOCIALINIŲ NETEISĖSIU NORMŲ SKIRTUMAI TAPATOS IR SKIRIAMIEJI K Ų IR MORALĖS NORMŲ POŽYMIAI Teisinės idėjos yra glaudžiai susijusios su morale ir suprantama kodėl. Moralė- tai vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito asmens interesus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas. Moraliu laikomas toks elgesys, kuris yra naudingas ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir visuomenei, ne tik konkrečiai tautai, bet ir žmonijai Moralės normos formuojasi remiantis abipuse pagarba, nes moralė visada suponuoja visų asmenų principinės lygybės ir vienodo vertingumo prielaidą. Teisės ir moralės normos sutampa šiais požymiais: 1) ir vienos ir kitos yra socialinio žmonių elgesio reguliatoriai teisės ir moralės normos dažnai yra to paties turinio ir turi tą patį tikslą, t. y. išreiškia žmonių interesus, poreikį juos apsaugoti nuo individų tarpusavio agresijos, siekia įtvirtinti žmonių santykiuose tarpusavio pagarbą, priešingų interesų kompromisą ir galiausiai - socialinę santarvę ir rimtį. TEISĖS NORMŲ IR MORALĖS NORMŲ SKIRTUMAI Teisės normų ir moralės normą skirtumus lemia tokie požymiai: Kilmė. Moralės normos formuojasi priklausomai nuo to, koks socialinių jėgų santykis susiklosto visuomenėje, o jo pagrindu- ir atitinkamos pažiūros į gėrį ir blogį, į garbe, žmogaus orumą, teisingumą. Moralės normos tampa elgesio taisyklėmis tik kai visuomenės narių dauguma įsisąmonina jų reikšmingumą ir ima mas paprastai leidžia valstybė ir todėl jos iš karto pasidaro visiems privalomos. Reguliavimo apimtis. Teisės normos, sakyta, reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, be to, tik tuos, kuriuos galima išoriškai kontroliuoti ir kuriuose slypi potenciali būtinybė užtikrinti paliepimų vykdymą prievarta. Moralės normos gali reguliuoti ir tokius santykius, kurie nepatenka į teisinio reguliavimo lauką (meilės, drau­gystės, pasaulėžiūros įsitikinimų ir kitus). Bičiuli neatėjusį į sutartą pasimatymą, galima pasmerkti vadovaujantis morale, bet ne teisės normomis, nes tokie santykiai nėra teisinio reguliavimo sritis. Teisė yra siauresnė sąvoka nei moralė. Bet ir moralė, žinoma, neapima visų visuomeninių santykių.Ji nereguliuoja tokių santykių, kurie yra grynai techninio pobūdžio ir kuriems negali būti tiesiogiai taikomas moralinio vertinimo matas. Taigi į moralės ir teisės veikimo sritį patenka tik tie žmonių veiksmai, kurie tam tikru būdu (agresijos ar pagarbos) paliečia kitų žmonių teisės ir todėl tų teisią atžvilgiu gali būti vertinami kaip moralūs (naudingi) ar amoralus (žalingi), teisėti ar neteisėti. Elgesio taisyklės (teisių ir pareigu) detalizavimo laipsnis Teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, suformuluotos, išvar­dijami teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindai, tuo tarpu moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga (nevok, nekalbėk netiesos) Moralės normos veikiau yra žmonių elgesio principai negu programos, planai, išplėtotos elgesio taisyklės. Normos išraiškos forma.. moralės normos paprastai “gyvena” žmonių sąmonėje. Jos nefiksuotos specialiuose valstybės aktuose. Jos neturi griežtos sistemos, neskirstomos į šakas, institutus, nors toks skirsty­mas ir neprieštarautų moralės esmei. Bet tam nėra reikalo vien dėl to, kad jos visuotinai neprivalomos. Teisės normos, atvirkš­čiai, yra suformuluotos oficialiuose valstybės aktuose ir sudaro vientisą sistemą vien todėl, kad jos visuotinai privalomos ir, šitaip pateiktų, jų paprasčiau laikytis. Būdai, kūnais užtikrinamas teisės normų ir moralės normų vykdymas. Teisės normų vykdymas, sakėme, užtikrinamas abipuse nauda ir valstybės prievarta, moralės normų — pačių piliečių vidiniu įsitikinimu, abipuse nauda ir visuomeninio poveikio priemo­nėmis TEISĖS IR MORALĖS SĄVEIKA Teisės ir moralės santykis nėra formalus ir išorinis. Jos viena kitą papildo, viena kita remiasi. Moralė formuluoja pageidaujamą reikalavimą gerbti žmo­gaus teises, o teisės normos tą reikalavimą paverčia privalomu. To­dėl teisės normos dažnai yra ir moralės normos. Amoralus įstaty­mas negali būti teisinis įstatymas. . TEISĖS NORMŲ SR PAPROČIŲ NORMŲ SANTYKIS Papročiai - tai bendros elgesio taisyklės, susidariusios dėl daugkar­tinio kartojimosi ir tapusios žmonių įpročiais (pvz., pradėti pamoka pradžios mokykloje malda). Papročių normų pavyzdžiai gali būti eti­keto taisyklės (sveikinantis paduodama ranka; tai paprotys, atėjęs iŠ viduramžių, liudijantis, kad rankose nėra ginklo), įvairių, apeigų, ypač vestuvių, laidotuvių, normos. Papročiai susidaro tautoje palengva ir čia nereikia kokios nors išorinės jėgos, kuri garantuotų jų vykdymą. Žmonės laikosi papročių normų dėl to, kad įprato Šitaip elgtis. Geri papročiai padeda stiprinti teisėtumą. Paprotys dažniausiai tėra moralės forma, o moralė- papročio turinys (kaip ir teisės normos). TEISĖS NORMŲ SANTYKIS SU KORPORACIJŲ NORMOMIS Korporacijų normos skiriasi nuo teisės normų subjekto atžvil­giu: teisės normas išleidžia valstybė, o korporacijų•- konkreti kor­poracija ar jai atstovaujanti valdyba. Šios normos skiriasi ir reguliavimo apimties atžvilgiu - teisės normų privalo laikytis visi Lietuvos gyventojai, taip pat užsienie­čiai, esantys Lietuvos teritorijoje, o korporacijų normų — tik kon­krečios korporacijos nariai. Teisės normų vykdymą galiausiai ga­rantuoja valstybės prievarta, o korporacijų — tos organizacijos turi­mos poveikio priemonės (pastaba, papeikimas, pareigų pažemini­mas, pašalinimas iŠ korporacijos ir kt.). Bet pagrindinis korporacijų normų garantas, yra ta nauda, kurią asmuo gauna laikydamasis korporacijos normų. Teisės normos ir korporacijų normos sutampa tik elgesio tai­syklės formulavimo atžvilgiu: korporacijų normos taip pat yra for­maliai apibrėžtos (išdėstytos raštu), jos sudaro tam tikrą sistemą, kuri įvardijama kaip tos korporacijos įstatai, statutas ar nuostatai. Juose yra fiksuojami organizacijų tikslai, jų valdybų ar tarybų kompeten­cija, įstojimo į organizaciją tvarka, narių teisės ir pareigos bei kita. TECHNINĖS NORMOS IR JŲ VIRTIMO TEISINĖMIS SĄLYGOS Techni­nės normos — tai elgesio taisyklės, nurodančios, kaip žmogus turi elgtis su daiktais, darbo įrankiais ir technologijomis, taip pat su gam­tos reiškiniais, kad užtikrintų savo paties ir gyvenamosios aplinkos saugumą, kuo ekonomiškiau pasiektų praktinių tikslų (pastatytų, gy­venamąjį namą, užtvenktų upe Techninių normų turinį lemia objektyvūs gamotos dėsniai. Technines normas nuo socialinių normų skiria tokie požymiai: Reguliavimo objektas Socialinės normos reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, o techninės - žmonių santykius su gamta, su darbo įrankiais ir technologijomis. Techninės normos išdėstomos įvairiose naudojimosi daiktais instrukcijose (instrukcija, kaip naudotis elek­tros prietaisais, muzikos instrumentais ir kita). Kūrybos subjektas Technines normas kuria konkretūs tam tikros srities specialistai, o socialines normas- tam tikras žmonių kolektyvas: valstybėm tauta, korporacija. Formuluojamos elgesio taisyklės pobūdis Socialinės normos išreiškia bendrą subjektyviai privalomo elgesio taisyklę, o techninės normos- objektyviai privalomą elgesio taisyklę. Poveikio už taisyklės nesilaikymą pobūdis. Pažeidus techninę. normą neišvengiamai atsiranda neigiamų pa­darinių, ir dažniausiai tuojau pat. Pavyzdžiui, pažeidus dalių surinkimo technologiją, mechanizmas neveiks. Tuo tarpu pažeidus socialinę normą, pažeidėjas gali ir nesulaukti valstybinio ar visuomeninio poveikio, jeigu nebus nustatytas ir patrauktas teisinėn arba korporacinėn atsakomybėn. TECHNINIŲ NORMŲ VIRTIMAS SOCIALINĖMIS TEISINĖMIS NORMOMIS Kai kurios techninės nor­mos tam tikromis sąlygomis gali virsti socialinėmis. Pavyzdžiui, ato­minės technologijos eksploatavimo taisyklės iš prigimties yra tech­ninės, bet dėl procesų, kuriuos valdo tos taisyklės, pavojingumo dau­gelio žmonių gyvybei ir sveikatai jos virste socialinėmis, teisinėmis, Tokiomis jos virsta nuo to momento, kai kompetentingos valstybės institucijos jas sankcionuoja •- suteikia joms teises normų galią. Už jų pažeidimą nustatoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Šios rūšies techninės normos dažnai vadinamos techninio turinio socialinėmis teisinėmis normomis. 5 tema VIDINĖ TEISĖS NORMOS STRUKTŪRA imantis aiškinti, taikyti ar kurti teisės normą, reikia su­vokti ar nustatyti santyki dalyvių teises ir pareigas, jų adresatą, są­lygas, kuriomis atsiranda, pasikeičia arba išnyksta tos teisės ir pa­reigos, taip pat sankcijas už pareigų nevykdymą. Spręsti šiuos klau­simus - tai atskleisti konkrečios teisės normos struktūrą, kurioje slypi tu klausimu atsakymai.struktūros išmanymas padeda tiksliau ir trumpiau formuluoti teisės aktus, racionaliau derinti teisės normą ir norminio teisės akto straipsnius, o teisininkui praktikui - tiksliau ir operatyviau atpažinti įstatymų tekstuose teisi­nius imperatyvus ir pritaikyti juos konkrečiam gyvenimo atvejui. Teisės normos struktūra - tai vidinių normos elementų organi­zacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą el­gesio taisyklę. Ji nulemta teisės normos vykdomų funkcijų., yra vi­dinis, techninis teisės normos gebėjimas jas vykdyti. Teisės normos vidinę struktūrą sudaro tokie elementai: 1) elgesio taisyklė (dispozicija); 1) teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodan­tys, kada teisės subjektai gali ar privalo elgtis pagal šią taisyklę (hi­potezė); 2) padariniai, atsirasiantys teisės subjektui, nepaklususiam tei­sės normos reikalavimams (sankcija). Šią struktūrą galima išreikšti formule: „jei..., tai .... priešingu atveju": Jei įvyksta tam tikri teisiniai faktai - gyvenimo aplinkybės (hipotezė), tai santykio dalyviai turi elgtis taip ir taip (dispozicija), priešingu atveju jų teisės bus atitinkamai siaurinamos ar likviduoja­mas (sankcija). Hipoteze-reiškia tam tikru reiškiniu faktu egzistavimo prielaida (spėjimą). Teisine hipoteze-tai spėjimas,kad įvyks tokie gyvenimo faktai, kurių atžvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje aprašytą elgesio taisyklę.hipotezė yra tas teisės normos elementas, kuris sujungia teisės normą su realiu gy­venimu. Tai elgesio taisyklės veikimo, taikymo sąlyga. Ji nurodo tas faktines aplinkybes, kurioms atsiradus galima naudo­tis dispozicijoje nurodytomis teisėmis ir privalu vykdyti tas teises legalizuojančias pareigas, taip pat būtinybę patirti arba taikyti vals­tybinio poveikio priemones pareigų nevykdančioje teisėms. Teisės normos hipotezė paprastai prasideda žodeliu „jei" ir bai­giasi ties žodeliu „tai". „Jei sutartis sudaryta, tai jos reikia laikytis.*' Hipotezę čia formuluoja žodžiai „sutartis sudaryta". Vadinasi, suda­rius sutartį, viena teisinio santykio šalis gali naudotis tos sutarties suteikiamomis teisėmis ir kartu privalo vykdyti iš jos kylančias pa­reigas, taip pat reikalauti, kad kita santykio Šalis vykdytų jos atžvil­giu sutartas pareigas. Hipotezė yra būtinas kiekvienos teisės normos elementas. Jeigu jos nebūtų, visa teisės norma netektų prasmės, ji taptų negyva - jais ir kam reikia ją taikyti. Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir BK teisės normų hipotezės yra veiksmai, kuriais pažeidžiamos re­guliacinių teisės normų (konstitucinių, civilinių, darbo ir kt.) nusta­tyti draudimai. Pavyzdžiui: „Tyčinis nužudymas baudžiamas laisvės atėmimu." (BK 104) Tyčinis nužudymas- - veiksmai, kuriais pažei­džiamas konstitucinės normos nustatytas draudimas kėsinti į kito as- pavyzdys; konstitucinės teisės norma „Nuosavybė neliečiama" (23 str.) yra reguliacinė norma, draudžianti bet kokiu būdu kėsintis į svetimą nuosavybę. O Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normos aprašo šio draudimo pažeidimų būdus: vagystę, sukčiavimą, piešimą, turto prievartavimą, turto sunaikinimą ir kitus, kurie jau sudaro baudžiamųjų teisės normų hipotezes. Baudžiamojo ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksų nor­mų hipotezės yra labiausiai išplėtotos ir apibrėžtos tik todėl, kad čia turi būti tiksliai aprašytos, suformuluotos visos tos veikos (būdai), ir kurios užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Mat čia galioja princi­pas nėra nusikaltimo be įstatymo: reguliacinės normos nustatytą draudimą pažeidžianti veika, neaprašyta baudžiamojo įstatymo hipotezė­je, oficialiai nelaikoma nusikaltimu. Tai rodo, kad, pgl etatizmo tradiciją, nusikaltimas yra įstatyminės teisės kategorija. Vidinės struktūros požiūriu hipotezės gali būtį paprastos, sudė­tinės ir alternatyvios. aplinkybės buvimu. Pavyzdžiui: „Degant raudonam šviesoforo sig­nalui, draudžiama įeiti į važiuojamąją gatvės dalim.'" Čia hipotezę su­daro viena aplinkybė - degantis raudonas šviesoforo signalas. Sudėtinės hipotezės formuluoja kelias aplinkybes, kurių visuma yra teisės normos galiojimo sąlyga. Pavyzdžiui: „Eismo taisyklių pa­žeidimas, sukėlęs sunkias pasekmes, baudžiamas laisvės atėmimu." (BK 246 str.). Hipotezė - dvi tarpusavyje susijusios aplinkybės: eis- Alternatyvi hipotezė sieja konkrečios normos galiojimą su vie­na iš kelių teisės normoje nurodytų aplinkybių. Pavyzdžiui: „Me­džiojimas be reikiamo leidimo, arba uždraustu laiku, arba uždraus­tose vietose, arba uždraustų medžioti gyvūnų [,.,] užtraukia baudą/' (ATPK 85 str. 2 d.). Hipotezę čia sudaro keturios alternatyvios apdraus tu laiku, uždraustų medžioti gyvūnų: užtenka bent vienos iš išvardytų aplinkybių, kad ši norma būtų taikoma asmeniui, pažeidu- DISPOZICIJA-CENTRINIS TEISĖS NORMOS ELEMENTAS .Joje formuluojama pati elgesio taisyklė (teisiu ir pareigų pusiausvyra). Dispozicijoje aprašomas tei­sės subjektų leidžiamo ir privalomo elgesio (teisių ir pareigų) mas­tas (apimtis) atsiradus hipotezėje aprašytoms aplinkybėms. „Jei liu­dytojas be svarbios priežasties neatvyksta pas kvotėją, tardytoją, pro­kurorą ar i teismą [.,.], tai teismas turi teisę neatvykusi liudytoją atvesdinti." (BPK 81 str.) Išskirti žodžiai žymi normos dispoziciją: teismas turi teisę įsakyti policijai tokį liudytoją prievarta atvesdinti į teismą, policija įgyja pareigą šį teismo įsakymą įvykdyti, o pats liudytojas privalo paklusti tokiam paliepimui. Dispozicijos pagal teisių ir pareigų apibrėžtumo laipsnį skirsto­mos į: 1) absoliučiai, arba vienareikšmiškai, apibrėžtas: ir 2) santykiškai apibrėžius. Absoliučiai apibrėžtos dispozicijos aiškiai ir tiksliai nurodo re­guliuojamo visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, kurių jie savo nuožiūra negali pakeisti. Tokios dispozicijos kitaip dar vadinamos imperatyviomis:pvz. sutarčių reikia laikytis, teisingumą vykdo tik teismas arba savininkas turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo, neteisėto valdymo. Čia nustatoma, kad jei sutartis sudaryta (normos hipotezė), tai sutarties dalyviams atsiranda pareiga vykdyti iš tos sutarties kylančius įsipa­reigojimus; antruoju atveju - jei subjektas fx) yra teismas, tai tik jis (x) gali (turi teisę - privalo) vykdyti teisingumą- Čia griežtai nurodoma, kuris subjektas turi teisę ir pareigą vykdyti teisingumą. Santykiškai apibrėžtos dispozicijos yra tokios, kurios leidžia ir patiems reguliuojamo santykio dalyviams nustatyti kai kurias savo teises ir pareigas, konkretų jų turinį. Pagal raiškos būdus dispozicijos yra: 1) paprastosios, 2) aprašomos nukreipiamos blanketines~ Paprastosios dispozicijos nurodo reguliuojamo santykio dalyvių teises ir pareigas, tačiau jų neaiškina. Tai dispozicijos, kurių turinys aiškus iš paties teksto ir nereikalingas papildomo aiškinimo. Pavyz­džiui: „Privalomojo draudimo taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė." (CK 466 str.); arba jau minėta dispozicija: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai." (Konstitucijos 109 str.) Abi šios dispozicijos yra ne tik absoliučiai apibrėžtos, bet ir paprastos, nes jose aiškiai pasakyta, kas pirmuoju atveju turi teisę tvirtinti pri­valomo draudimo taisykles, antruoju atveju - vykdyti teisingumą. Aprašomosios, arba aiškinamosios, dispozicijos ne tik nustato el­gesio taisykles, bet dar ir paaiškina jas, nurodo esminius jų požymius. Jos vartojamos tais atvejais, kai vien elgesio taisyklės formuluotė tiks­liai, aiškiai neaprašo teisių ir pareigų turinio. Pavyzdžiui: „Prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o jei nurodymų nėra, - pagal paprastai reiškia­mus reikalavimus." (CK 176 str. l d.) Žodžiai pareigą privalu vykdyti pagal paprastai reiškiamus nurodymus paaiškina, aprašo, ką reiškia teiginys „pareigos turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu". Nukreipiamosios dispozicijos sudaromos remiantis paprastosio­mis ir aprašomosiomis dispozicijomis. Jos nurodo (formuluoja) tik bendrą elgesio taisyklę, o norintį]į tiksliau sužinoti, kokios šioje tai­syklėje nustatomos teises ar pareigas, nukreipia į kitą to paties tei­sės normų akto straipsnį arba į kitą to paties straipsnio dalį, kurioje ta taisyklė aiškiai ir išsamiai suformuluota. Pavyzdžiui: „Kvotą bau­džiamosiose bylose daro pareigūnai, šio kodekso 134 straipsnyje iš­vardytų kvotos organų įgalioti tam reikalui." (BPK 49 str.) Ji sako, kad teisių ir pareigų subjekto reikia ieškoti kitame to paties Bau­džiamojo proceso kodekso straipsnyje. Blanketinės dispozicijos nurodo, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkre­čiai neišdėsto nei šioje dispozicijoje, nei nurodo esant kituose to tei­sės normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse. Tokios taisyklės konkretinimo siūlo ieškoti kito teisės akto normų dispozicijose. Pavyz­džiui: „Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą jų turtą reguliuoja Lietuvos Respublikos santuokos ir Šeimos įstatymai," (CK 131 str.) Arba: Pirmasis Lietuvos Statutas (1529) nustatė, kad nesant tame Statute normos, kuria remiantis butų galima spręsti kon­krečią bylą, teismas turi vadovautis papročių teise, savo teisine sąžine (VI sk. 26 str), t. y. už Statuto ribų egzistuojančia elgesio taisykle, Nukreipiamųjų ir blanketinių dispozicijų skirtumas yra tas, kad nukreipiamosios dispozicijos atveju trūkstamų žinių apie teises ir pa­reigas santykio dalyviai įpareigojami ieškoti kituose to paties nor­minio teisės akto straipsniuose ar jų dalyse, o blanketinės dispozici­jos atveju - kito teisės akto normų dispozicijose. Nukreipiamosios ir blanketinės gali būti ne tik dispozicijos, bet ir hipotezės, Blanketinės hipotezės dažniausiai sutinkamos baudžia­mosios teisės normose, pareigūno pažeidimas saugumo technikos bei pramonės .sanitarijos taisyklių ar kitokių darbo apsaugos tai­syklių Iš­skirti žodžiai yra blanketinė hipotezė: norint sužinoti, kokią konkre­čią elgesio taisyklę pažeidė pareigūnas, reikia kreiptis Į saugume technikos bei pramonės sanitarijos taisykles.žodžiai ta pati veika yra nukreipiamoji hipotezė - nukreipia į to paties straipsnio pirmąją dalį. Nukreipiamosios, blanketinės hipotezės ir dispozicijos vartoja­mos siekiant išvengti formuluočių kartojimosi įstatymuose - nerei­kalingo teisės normą sunkinimo tekstu. Svarbu pažymėti, kad visos Baudžiamojo kodekso spec.dalies teisės normų dispozicijos yra abstrakčios ir dėl to - blanke­tines. Jos išreiškiamos vienu žodžiu - baudžiama. Norintieji išsi­aiškinti, kokiems veiksmams įpareigoja valstybės institucijas ar pareigūnus paliepimas baudžiama, nukreipiami į atitinkamas proceso teisės normas, išdėstytas BPK. Tai daroma siekiant neapsunkinti teisės norintį dispozicijų tekstu ir nereikalingu kartojimusi. Sankcija - tai teisinio poveikio priemonė, kuria susiaurinamos teisės pažeidėjo teisės už reguliacinės teises normos reikalavimą ne­vykdymą, (bauda, įkalinimas ir i. L), arba skatinamoji priemonė už mokesčių ir kita).Sankcija nėra sudedamasis kiekvienos teisės normos teksto elemen­tas, bet jį, matysime, yra būtinas kiekvienos normos loginės struk­tūros elementas. Reguliacinių teisės normų tekstai neturi sankcijų. Bet tai nereiškia, kad jos neturi sankcijų apskritai; be sankcijų jos nebūtu teisės normos,nes nebūtu garantuotos valstybes prievarta.sankcijas apima tekstas tik tu teises normų kurios konkretina teisine valstybes prievarta,nustato jos apimti ir rusi. Pagal tikslų pobūdį visos sankcijos skirstomos į asmens teises siaurinančias ,likviduojančias ir plečiančias _skatinančias teisėta elgesį Siaurinančios, likviduojančios asmens teises sankcijos yra tei­singumo vykdymo (įgyvendinimo) priemonės, skirtos grąžinti teisės pažeidėjo teisiniam statusui teisių ir pareigų pusiausvyrą padarius teisės pažeidimą. Prie jų priskirtinos tokios sankcijos: 1) baudžiamosios (kriminalines,administracines ,civilines (turtines)drausmines Baudžiamųjų sankcijų (baudos, pataisos darbą, turto konfiska­vimo, įkalinimo) specifika yra ta, kad jos taikomos tik priėmus ap­kaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, ir tik teismo. (pvz., banda), Sudėtinės sankcijos nustato kelias poveikio priemones, kurios turi būti taikomos teisės pažeidėjui visos kartu (pvz., įkalinimas ir turto konfiskavimas). Alternatyvios sankcijos taip pat numato kelias poveikio priemo­nes, tačiau realiai taikoma tik viena iš jų: bauda arba pataisos dar­bai; paskyrus baudą, negalima skirti pataisos darbų. Administracines sankcijas taiko tam įgaliotos valstybės institu­cijos (teismai, policija, mokesčių ir kitokios inspekcijos), pareigū­nai. Administracinių sankcijų rūšys: įspėjimas, bauda (gal reikėtų sakyti nuobauda - A. K), pataisos darbai, praradimas teisės vairuoti transporto priemonę, administracinio teisės pažeidimo priemonių kon­fiskavimas (neteisėtos žvejybos priemonių konfiskavimas), nušalini­mas nuo pareigų, administracinis areštas ir kita. Bendra baudžiamųjų ir administraciniu sankcijų specifika yra ta, kad jos gali būtį tiek turtinio, tiek asmeninio pobūdžio, t, y, nukreip­tos ne tik į teisės pažeidėjo turtą., bet ir į jo asmenį. Civilinės sankcijos yra tik turtinės (bauda, delspinigiai), jas ski­ria teismas, ir tik tais atvejais, jeigu jos numatytos įstatyme arba Šalių sutartyje (CK 6 str.). Drausmines sankcijas skiria įmonių, įstaigų, firmų administra­cija savo pavaldiems darbuotojams už darbo tvarkos taisyklių, o su­karintose organizacijose - už vidaus tvarkos statuto pažeidimus. To­kios sankcijos yra: pastaba, įspėjimas, perkėlimas į žemesnes parei­gas (mažiau mokamą darbą), karinio laipsnio pažeminimas, atleidi­mas iš darbo ir kita, Asmens teisėtą elgesį skatinančios sankcijos. Terminas sankcija Šiandien vartojamas ne tik negatyviuoju, bet ir pozityviuoju aspek­tu. Pastaruoju aspektu sankcija - tai tam tikros lengvatos gauti ver­slo licenciją, importuoti tam tikras prekes be muito mokesčio arba atleidimas kuriam laikui nuo verslo mokesčio, taip pat apdovano­jimai, premijos, garbės vardų suteikimas ir kitos. Tokias sankcijas valstybė gali taikyti siekdama paskatinti asmenis imtis valstybei ar visuomenei ypač reikšmingos veiklos arba pagerbti piliečius už jų atliktus tautai ir valstybei darbus, kai tos paskatos neįeina į darbo santykius, arba už parodytą pasiaukojimą gelbstint asmenis, vals­tybės, piliečių, korporacijų turtą, patekusius į ekstremalią padėtį, kai toks gelbėjimas neįėjo į gelbėtojo tarnybines pareigas arba pra­noko jas. 3,1 METODOLOGINĖS, TECHNINĖS PRIEMONĖS ATSKLEISTI TEISĖS NORMOS VIDINĘ STRUKTŪRĄ Siekiant atskleisti teisės normos struktūrą taikoma tam tikra loginė technika, viena iŠ jų - jau minėta implikacija: „Jei ..., tai," Jos at­veju visa norma performuluojama i hipotetinio teiginio schemą, ,jei .... tai"; visi žodžiai, kurie eina iki žodelio „tai", priklauso hipote­zei, žodžiai po „tai" - dispozicijai. Pavyzdžiui, teisės normai „Drau­džiama eksploatuoti techniškai netvarkingą automobilį" suteikus for­mą .jei ..., tai" gauname išraišką: „Jei automobilis techniškai ne­tvarkingas, tai draudžiama jį eksploatuoti." Žodžiai automobilis tech­niškai netvarkingas - hipotezė, draudžiama jį eksploatuoti – dispozicija. Štai konstitucinė norma „Valstybinė kalba - lietuvių kalba," Kurie žodžiai reiškia Šios normos hipotezę ir kurie dispoziciją? Kai kurie autoriai mano, kad čia yra tik „gryna" dispozicija. Neaiškumą gali pašalinti molėta predikatų logikos sche­ma. Performulavę minėtą normą pagal Šią schemą, gausime: „Jei x (tam tikra kalbinių ženklų sistema) turi savybę būtį lietuvių kalba -F

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!