Tautosakinis kodas Aido Marčėno poezijoje

Trakai 2006
Aidas Marčėnas matomas tarp šiandieninės poezijos lyderių. Jis pasineręs į poeziją visiškai, jo eilėraščiai ir estetika reaguoja į gyvenimo ir literatūtos virpesius, jis tartum be jokių pastangų sulieja klampią dabartį ir švytinčią tradiciją. Pasak Vytauto kubiliaus, jis kuria aukšto dvasinio polėkio lyriką, bet stengiasi ją pajungti paprastumo estetikai. Tai talentinga , šviesi, viltinga ir orfejiška, bet vis dėlto labai natūraliai ir žemiškai skambanti poezija.
Marčėnas savo kūryboje stengiasi apjungti paprastą kūrinio išorę ir gilią potekstę, tautosakiškumą ir krikščioniškumą. Jis eksperimentuoja su kūrinio forma, jo poezijoje justi pastangos atgaivinti tą Radausko kūtybos tendenciją – tarsi savaiminį, nuo nieko nepriklausomą pačios poezijos prasmingumą. Daugumoje jo eilėraščių nededami skyrybos ženklai, rašoma iš mažosios raidės. Tai labai gerai paaiškina vienas jo eilėraščių:
TAŠKAS
nes viskas yra nesibaigiančio judėjimo galimybės
aš pradedu eilėraštį mažąja raide
ir gale nededu taško
taip medis pražysta mažąja raide
ir čiulba paukštis ir aš
galvoju apie tave bet šiandien
galvodamas apie tave
aš padedu tašką. Ir galvoju toliau
Akmuo ir duona
akmuo virto duona piemeniui
kuris svaidykle užsimojęs partrenkė
savimi įtikėjusį karvedį
ir duona virto akmeniu žmogui
kuris kepalu tūkstančius pamaitino
dabar yra tavo laikas kaip duoną
atnešti savo akmenį tiems
kurie stato šventyklą
Šiame eilėraštyje susipina tautosakinis duonos ir biblijinis akmens motyvas. Pirmojoje eilėraščio strofoje pavartoti du biblijiniai įvaizdžiai: Dovydas nugali Galijotą su svaidykle ir Kristus vienu duonos kepalu pamaitina visą minią. Dovydo atveju akmuo virto duona, t.y. jo darbu. Taip pat ir tautosakoje duona lyginama su darbo, yra neatsiejama jo dalis:
kas nedirba mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia; verkia duonelė tinginio valgoma; išmokęs amato, turės duonos kąsnelį. Kristaus duona, kurią jis dalinio tūkstančiams, tapo jo akmeniu, uždengusiu jo kapo uolą. Antrojoje strofoje kviečiama atnešti akmenį (kaškokią dalelę) kaip duoną (kašką labai brangų, bet kartu ir įprasto) į šventyklos statymą. Šventyklos įvaizdis čia simbolizuoja labai didį, šventą dalyką, kuriam statyti reikia kiekvieno pagalbos. Kaip sakė R. V. Emersonas: kalba – tai miestas, į kurio statybas kiekvienas žmogus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!