Tarptautiniai ekonominiai santykiai išsivysčiusiose šalyse

Įvadas Tarptautinė ekonominė politika – tai dalis ekonominės politikos, kurią vykdo atskiros valstybės savo užsienio partnerių atžvilgiu per tarptautinę prekybą, tarptautinį kapitalo judėjimą, tarptautinius investicinius santykius. Kiekviena šalies vidaus ekonominė politika yra tampriai susijusi su jos vykdoma tarptautine ekonomine politika.1 Kad geriau galėtume išanalizuoti tarptautinės ekonominės politikos skirtumus tarp išsivysčiusių ir besivystančių valstybių nusprendėme remtis pasirinktomis šalimis, nes įvairūs šaltiniai gali remtis skirtingais kriterijais ir taip mes galėtume pateikti netikslius duomenis. Tad kaip išsivysčiusių valstybių atstoves pasirinkome G7 šalis, t.y., JAV, D. Britaniją, Kanadą, Prancūziją, Italiją , Vokietiją ir Japoniją bei Liuksemburgą ir Norvegiją. O kaip besivystančias valstybes – Lietuva, Estija, Lenkija, Turkija ir Bulgarija. Temos aktualumas. Atlikta analizė padės geriau suprasti priimamų tarptautinės ekonominės politikos sprendimų priežastis tam tikrose šalyse. Taip pat paaiškins skirtumus tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Tai padės atskleisti, ką reikia besivystančioms valstybėms gerinti ir tobulinti, kad galėtų pakelti savo ekonomiką į aukštesnį lygį. Temos problematiškumas. Išsivysčiusių ir besivystančių šalių pagrindiniai skirtumai. Kaip pasirinkti rodikliai lemia valstybių pasiskirstymą į išsivysčiusias ir besivystančias. Tikslas. Išsiaiškinti kas būdinga išsivysčiusioms ir besivystančioms šalims pagal pasirinktus rodiklius. Uždaviniai. Išanalizuoti GINI, HDI koeficientus, BVP, prekybos balansą, nedarbą, muitus ir mokesčių tarifą pasirinktose išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse. Išsivysčiusių šalių samprata Išsivysčiusi šalis - valstybė, kuri dėl savo ekonominio, socialinio ir politinio išsivystymo yra palyginti aukštesnėje stadijoje negu besivystanti šalis. Tokia valstybė šnekamojoje kasdienėje kalboje yra laikoma turtinga. Šalies priskyrimas prie išsivysčiusių valstybių priklauso nuo išsivystymo kriterijaus pasirinkimo. Šioms šalims yra būdingas glaudus ryšys tarp tarptautinės politikos ir ekonomikos.2 Jos visos vykdo vystomojo bendradarbiavimo politika - tai neatskiriama užsienio politikos dalis, kuria siekiama taikos, skatinti ekonominį augimą bei socialinį stabilumą pasaulyje, mažinti skirtumus tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių bei integruoti besivystančias šalis į pasaulio ekonomiką.3 Sąvokos kaip pažangi, industrinė, labiau išsivysčiusi (MDC), labiau ekonomiškai išsivysčiusi šalis (MEDC) ir kiti pavadinimai yra išsivysčiusios šalies sinonimai. MEDC sąvoka naudojama modernių geografų, kad apibūdintų šalių statusą, kaip labiau ekonomiškai išsivysčiusių. Šalį pavadinti industrine kiek ambicinga, nes industrializacija yra tebevykstantis procesas, kurį sunku apibrėžti, tačiau pirmos industrinės šalys buvo Didžioji Britanija, kurios pavyzdžiu pasekė Belgija, Vokietija, Jungtinės Amerikos Valstybės, Prancūzija ir kitos vakarų Europos valstybės, kurios dabar yra ekonomiškai išsivysčiusios šalys. Išsivysčiusios šalies apibrėžimas naudojamas apibūdinti šalis, kurios turi aukštą išsivystymo lygį pagal kai kuriuos kriterijus. Vis dar nesutariama, pagal kokius kriterijus ir kurios valstybės yra priskiriamos išsivysčiusioms šalims. Vienas iš kriterijų yra vieno gyventojo pajamos. Šalys su dideliu bendruoju vidaus produktu (BVP) vienam gyventojui yra laikomos išsivysčiusiomis. Kitas kriterijus – industrializacija. Šalyse, kuriose dominuoja paslaugų ir žinių (aukštųjų technologijų) sektoriai, taip pat laikomos išsivysčiusiomis šalimis. Neseniai buvo pridėtas dar vienas kriterijus – žmogaus vystymosi indeksas (HDI), kuris sujungia ekonominius matus, nacionalines pajamas, su tokias matais kaip gyvenimo trukmė ir išsilavinimas. Šis kriterijus apibrėžtų šalis tik su labai aukštu HDI kaip išsivysčiusias. Žinoma, atsiranda daug anomalijų nustatant išsivysčiusias šalis bet kokiu kriterijumi. Šalys neatitinkančios šių apibrėžimų yra klasifikuojamos kaip besivystančiomis ar neišsivysčiusiomis šalimis.4 Ekonomiškai išsivysčiusios šalys labiau rūpinasi ekologija. Turėdamos daugiau išteklių jos gali daugiau investuoti į aplinkai nekenksmingų energijos šaltinių kūrimą. Šiukšlių rūšiavimas yra taip pat ne paskutinėje vietoje, dėl didesnio žmonių visuomeniškumo ir gamtos svarbos supratimo. Pasaulinėje praktikoje Japonija Azijoje, Kanada ir JAV šiaurės Amerikoje, Australija Okeanijoje ir dauguma Europos valstybių yra laikomos išsivysčiusiomis. Tarptautinėje prekyboje Pietų Afrikos muitų sąjunga taip pat laikoma išsivysčiusia. Izraelis irgi priskiriamas prie išsivysčiusių valstybių. Įdomus faktas tas, jog rytų Europos valstybės yra nepriskiriamos nei prie vienų, nei prie kitų.5 Besivystančių šalių samprata Terminas „Besivystanti šalis“ yra palyginti neutralus ir neturintis vertinančio atspalvio. Nepaisant daugybės bandymų, visuotinio ir vieningo apibrėžimo šiai sąvokai dar nėra. Buityje ir net žiniasklaidoje yra paplitę tokie sąvokos sinonimai, kaip „trečiojo pasaulio šalys“, „trečiasis pasaulis“, „trečiosios šalys“, „vargingiausios šalys“ arba „skurstančios šalys“ ir pan. Tokie terminai yra ginčytini ir bent jau specialistų netoleruojami. Jungtinių Tautų Organizacijos 1949 m. paskelbtoje programoje buvo terminas „neišsivysčiusios šalys“, tačiau pastarųjų gyventojams jis pasirodė esąs įžeidžiantis ir todėl nei JTO, nei Pasaulio bankas tokių terminų nebenaudoja.6 Pasaulio valstybių priskyrimas besivystančioms šalims susilaukia kritikos, tačiau įvairūs autoriai įžvelgia besivystančioms šalims būdingų bendrų požymių: ekonominių, ekologinių, demografinių, gyventojų sveikatos rodiklių, sociokultūrinių ir politinių bendrumų. Priklausomai nuo ekonominės padėties, besivystančios šalys skirstomos į tris grupes:7 1. Žemo pajamų lygio šalys (Indija, Pakistanas, dauguma Afrikos šalių); Pagal 2001m. Pasaulio banko skelbiamus duomenis, žemiausių pajamų lygio šalimis laikomos tokios, kurių pajamos 1 gyventojui - mažiau negu 745 JAV dolerių per metus. 2. Žemesnio nei vidutinio pajamų lygio šalys (Kinija, mažosios Lotynų Amerikos šalys, kai kurios buvusios sovietinio bloko šalys, dalis Afrikos šalių); 3. Aukštesnio nei vidutinio pajamų lygio šalys (didžiosios Lotynų Amerikos šalys, dalis Pietų Azijos šalių, Pietų Afrika, dauguma Rytų ir Centrinės Europos šalių). Klasifikuojant besivystančias šalis pagal ekonominę padėtį, dar gali būti išskiriami šie joms būdingi požymiai: dideli pajamų ir turto pasiskirstymo tarp visuomenės sluoksnių kontrastai, neišsivystę taupymo ir investavimo įgūdžiai, pasyvus prekybos balansas, nedidelė eksportuojamų prekių įvairovė, didelės užsienio skolos, išvežamas užsienio kapitalas, didelis nedarbas, neišvystyta infrastruktūra.8 Daugelyje besivystančių šalių pastebimos didelio masto ekologinės problemos. Jungtinių Tautų Organizacijos aplinkosauginė programa UNEP yra paskelbusi išvadą, kad besivystančiose šalyse nustatyta apie 90 % pasaulinio floros ir faunos rūšių nykimo atvejų, ten stebimos didžiausios dirvožemio erozijos ir sparčiausiai nyksta miškai. Kadangi natūralūs gamtos ištekliai ten yra vieni didžiausių turtų, ekologinės krizės ypatingai skaudžiai paliečia besivystančias šalis. Tokios šalys neretai kenčia nuo užteršto oro, dėl tankiai apgyvendintų regionų ir miestų plėtros, vandens taršos ar net trūkumo, dėl nepakankamų aplinkosaugos standartų laikymosi apsaugoti gruntinius vandenis. Kalbant apie demografinius požymius, besivystančioms šalims yra būdingas greitas ir dažniausiai nekontroliuojamas gyventojų skaičiaus augimas, o gyventojų struktūrai - spartus jaunėjimas. Vyresnių gyventojų mirštamumui įtakos turi dažnos pandemijos ir pirmiausia AIDS (pvz., Botsvanoje ŽIV virusu yra infekuoti apie 40 proc. suaugusiųjų gyventojų). Perteklinis gyventojų skaičius gali būti pagrindine priežastimi dėl aukšto nedarbo lygio, neefektyvaus ir žemo darbo našumo. Nors gyventojų migracija ir sušvelnina natūralaus prieaugio pasekmes, bet sumažina bendrą kvalifikuotos darbo jėgos ir darbo našumo lygį. 9 Politinius besivystančių šalių požymius daugeliu atveju sąlygojo ne tik politinio elito silpnumas ar politinių institucijų nepakankamas stabilumas, bet ir ribota valstybės įtaka šalies provincijose. Tokiose šalyse dažnai paplitusi korupcija ir kyšininkavimas, neefektyvi mokesčių sistema, žmogaus teisių pažeidimai, kariniai konfliktai su kaimyninėmis valstybėmis ir didelės išlaidos ginklavimuisi, visuomenė prastai vertina politines institucijas, nedemokratinės struktūros.10 Taigi, šalių situacija, kuri atitinka minėtus požymius, daugiau turi bendro su ekonomiškai silpnomis šalimis nei su išsivysčiusiomis. Pagrindiniai akcentai – didelis nedarbas, spartus gyventojų prieaugis, maži kapitalo ištekliai, primityvios technologijos, žemas darbo našumas. Tokios šalys dar nepraėjusios industrializacijos stadijos, dažnai užsiimančios žemės ūkiu ir augina eksportui vieną ar kelias žemės ūkio kultūras, tiekia užsieniui kokia nors iškasamą žaliavą. 3. Gyvenimo kokybės įvertinimas išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse 3.1 Iš specialiųjų ekonominės nelygybės matavimo rodiklių dažniausiai yra naudojamas Gini koeficientas (indeksas). Gini koeficientas yra pajamų pasiskirstymo nelygybės šalyje matavimo būdas. Jis atsižvelgia į pilną pajamų pasiskirstymą. Tai techninė formulė, kuri nustato santykį tarp sukauptos gyventojų, suskirstytų pagal pajamų dydį, dalies ir sukauptos bendros jų gaunamos sumos. Jei būtų tobula lygybė (t.y. kiekvienas asmuo gautų tokias pačias pajamas), šis koeficientas būtų lygus 0 %. Jei visos nacionalinės pajamos būtų tik vieno asmens rankose, tada koeficientas butu 100 %. Kuo didesnis koeficientas, tuo didesnė pajamų pasiskirstymo šalyje nelygybė.11 1 lentelė. Išsivysčiusių šalių – G7 bei Liuksemburgo ir Norvegijos, besivystančių šalių – Lietuvos, Estijos, Lenkijos, Turkijos, Bulgarijos GINI koeficiento pasiskirstymas 2005 – 2009 m. Metai Šalis 2005 2006 2007 2008 2009 Kanada 32,0 32,3 33,1 31,5 32,6 Vokietija 26,1 26,8  30,4 30,2 29,1 Italija 32,8  32,1  32,3 31,0 31,5 Didžioji Britanija 34,6 32,5  32,8 33,9 32,4 JAV 45,7 47,0 46,2 45,6 45,9 Japonija 35,9 36,4 37,9 37,4 36,5 Prancūzija 27,7  27,3  26,6 29,2 29,8 Liuksemburgas 26,5  27,8  27,4  27,7  29,2  Norvegija 28,2  30,0  24,2  25,1  24,1 Lietuva 36,3 35,0  33,8  34,0  35,5 Estija 34,1  33,1  33,4 30,9 31,4 Lenkija 38,1  37,7  36,8  35,8  35,4 Turkija 43,5 42,7 43,7 42,8 43,2 Bulgarija 25,0 31,2 35,3 35,9  33,4  Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis Eurostat duomenimis. Remiantis 1 lentelės duomenimis, matyti, kad GINI koeficientas nuo 2005 m. iki 2007 m. mažėjo Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Estijoje, Turkijoje, o Prancūzijoje ir Lietuvoje mažėjo iki 2008 m. Nuo 2005 iki 2008 m. pastebimas indekso didėjimas Kanadoje, Vokietijoje, Japonijoje ir Bulgarijoje. Visose valstybėse koficientas kilo 2009 m. lyginant su 2008m., išskyrus Vokietiją, Didžiają Britaniją, Japoniją, Liuksemburgą, Bulgariją. Lenkijos GINI indeksas visą analizuojamą laikotarpį palaipsniui krito. Išsivysčiusių šalių GINI koeficiento vidurkis siekia 32,3, o pasirinktų besivystančių šalių – 35,9. Analizuojant lentelę, matyti, kad mažiausia pajamų pasiskirstymo nelygybe pasižymi išsivysčiusios šalys: Liuksemburgas, Prancūzija ir Norvegija, o iš besivystančių – Bulgarija, Estija. Didžiausia pajamų pasiskirstymo nelygybė pastebima išsivysčiusiose šalyse JAV, Japonijoje ir Kanadoje. Jungtinių Tautų atliktais tyrimais tokį didelį JAV ir Kanados GINI indeksą lemia rasė: ,,Pasak kasmet atliekamo tyrimo autorių, rasė vis dar yra vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių nelygybės dydį JAV ir Kanados miestuose. Juodaodžiai ir ispanakalbiai dažniausiai uždirba gerokai mažiau negu baltaodžiai, be to, trumpesnė ir jų vidutinė gyvenimo trukmė.”12 Besivystančiose šalyse didžiausias GINI koeficientas yra Turkijoje ir Lenkijoje, o tai lemia netolygų darbo užmokesčio pasiskirstymą tarp gyventojų. Taigi, pajamų pasiskirstymo netolygumas neženkliai skiriasi tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Galima pastebėti, jog tai, kad šalis yra stipri ekonomiškai dar nereiškia, jog jos GINI koeficientas bus žemas. Visa tai priklauso nuo valstybės vykdomos politikos. Žmogaus socialinės raidos indeksas (angl. Human Development Index, HDI) - bendras indeksas, kuriuo matuojama visų pasaulio valstybių gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė, raštingumo lygis, švietimo lygis ir pragyvenimo lygis. Šis indeksas leidžia nustatyti socialines pragyvenimo sąlygas valstybėje. Pagal šį indeksą sprendžiama apie socialinį žmogaus pragyvenimo lygį valstybėje. Indeksas naudojamas nustatyti ar valstybė yra išsivysčiusi ir matuoti ekonominės politikos įtaką gyvenimo kokybei. Indeksas buvo sukurtas 1990 metais. Nuo sukūrimo indeksas naudojamas Jungtinių Tautų vystymo programoje pateikiant kasmetinę ataskaitą apie Žmogaus socialinę raidą pasaulio valstybėse. HDI padėjo pamatus kitiems detalesniems tyrimams Žmogaus socialinės raidos ataskaitoje. HDI indekso pasiskirstymas: aukštas (0,800–1), vidutinis (0,500–0,799), žemas (0,300–0,499). 13 2 lentelė. Išsivysčiusių šalių – G7 bei Liuksemburgo ir Norvegijos, besivystančių šalių – Lietuvos, Estijos, Lenkijos, Turkijos, Bulgarijos HDI indekso pasiskirstymas 2005 – 2009 metais. Metai Šalis 2005 2006 2007 2008 2009 Kanada 0,880 0,883 0,885 0,886 0,886 Vokietija 0,878 0,881 0,883 0,885 0,883 Italija 0,838 0,844 0,848 0,850 0,851 Didžioji Britanija 0,845  0,842 0,845  0,847 0,847  JAV 0,895 0,897 0,899 0,900  0,899  Japonija 0,873 0,877 0,880 0,881 0,881 Prancūzija 0,856 0,860 0,864 0,867 0,869 Liuksemburgas 0,856  0,853  0,861 0,851 0,850 Norvegija 0,932  0,934  0,937  0,937  0,937  Lietuva 0,775  0,780  0,785  0,789 0,782 Estija 0,805  0,811 0,816  0,816  0,809  Lenkija 0,775 0,779 0,784  0,788  0,791 Turkija 0,656 0,665  0,672  0,674  0,674  Bulgarija 0,724  0,729  0,736  0,741 0,741 Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis Human Development Reports duomenimis. Iš 2 lentelės duomenų matome, kad visos valstybės išskyrus Bulgariją, Lietuvą, Turkiją ir Lenkiją yra priskiriamos aukštam HDI indekso lygiui, o šios keturios valstybės yra priskiriamos vidutiniam. HDI indeksas 2005 – 2008 m. kilo visose valstybėse, išskyrus Didžiojoje Britanijoje. Italijos, Prancūzijos ir Lenkijos valstybėse šis indeksas kilo visą analizuojamąjį laikotarpį. Daugelyje nagrinėjamų valstybių didžiausias HDI indeksas buvo 2009 metais, tačiau Vokietijoje, JAV, Liuksemburge, Lietuvoje ir Estijoje sumažėjo. Mažiausias šis rodiklis buvo užfiksuotas 2005 metais visose valstybėse, išskyrus Didžiąją Britaniją, Liuksemburgą. Išsivysčiusių šalių HDI indekso vidurkis siekia 0,876, o pasirinktų besivystančių šalių – 0,756. Didžiausiu žmogaus socialinės raidos indeksu pasižymi išsivysčiusios šalys – Norvegija, JAV, Liuksemburgas, o iš besivystančių – Estija. Šių valstybių aukštą HDI lemia didesnė bendrojo vidaus produkto dalis, tenkanti vienam gyventojui bei gyventojų raštingumas ir išsilavinimas. Mažiausias HDI indeksas išsivysčiusiose šalyse yra Didžiojoje Britanijoje, besivystančių – Turkijoje. Apibendrinant, žmogaus socialinės raidos indeksą galima teigti, jog jis gana ryškiai skiriasi tarp išsivysčiusių ir besivystančių valstybių. Pasinaudojus šiuo rodikliu galima aiškiai atskirti stiprios ir silpnos ekonomikos šalis. Galima teigti, jog valstybės turinčios stiprią ekonomiką pasižymi aukštu HDI indekso lygiu, o silpnos – vidutiniu arba žemu. Bendrasis vidaus produktas išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse Bendrasis vidaus produktas (BVP) – pagrindinis makroekonominis rodiklis, naudojamas šalies gyvenimo lygiui apibūdinti, ekonominio augimo tempams nustatyti, ūkio struktūrai apibūdinti ir taptautiniams palyginimams (Skominas, 2006). BVP – tai per tam tikrą laikotarpį šalyje pagamintų prekių ir paslaugų vertinė išraiška – gamybinio šalies pajėgumo matas. BVP kaip ekonomikos pajėgumo, efektyvumo, aktyvumo, gyvenimo kokybės rodiklis pasaulyje naudojamas nuo 1930m. ir pastaruoju metu susilaukia kritikos kaip nepakankamai atspindintis šalies gyvenimo kokybę ir gerovę. Iš kitos pusės teigiama, jog BVP vienam gyventojui – patikimiausias šalies turto ir sėkmės rodiklis. Galima sutikti, kad, siekiant įvertinti praėjusio šimtmečio industrinio laikotarpio ekonominį vystymąsi, sukurtas rodiklis objektyviai neatspindi mūsų dienų ekonominės ir socialinės gerovės, tačiau kol nėra vieningai pasaulyje priimtas kitas ekonominės gerovės ir gyvenimo kokybės matas, darbe išsivysčiusių ir besivystančių šalių ekonomika bus lyginama remiantis BVP rodikliu.14 1 grafikas. Išsivysčiusių šalių – G7 bei Liuksemburgo ir Norvegijos, besivystančių šalių – Lietuvos, Estijos, Lenkijos, Turkijos, Bulgarijos bendrojo vidaus produkto dalis, vidutiniškai tenkanti vienam gyventojui 2005-2009m., išreikšta JAV doleriais. Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis OECD -ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos statistika . Remiantis 1 grafiko duomenimis, matyti, jog bendrojo vidaus produkto dalis, vidutiniškai tenkanti vienam gyventojui, visose šalyse didėjo iki 2008m., o 2009m. šiek tiek sumažėjo, išskyrus Lenkiją. Pagal šio rodiklio skirtumus galima aiškiai atskirti stiprios ir silpnesnės ekonomikos šalis. Išsivysčiusių valstybių BVP vidurkis, tenkantis vienam gyventojui, yra apie 42694,33 dolerių, o pasirinktų besivystančių šalių –15787,84 dolerių. Analizuojant grafiką, matyti, kad ypač stiprią ekonominę rinką turi Liuksemburgas. Verta paminėti ,jog 2010 m. internetinis puslapis „pinigų karta“ paskelbė, remdamiesi CNN šaltiniu, neįprastą turtingiausių pasaulio šalių sąrašą.15 Šio sąrašo pirmoje vietoje – Liuksemburgas, antroje – Norvegija. Tai rodo ir nagrinėjama diagrama, kurioje matoma, kad Liuksemburgo valstybės BVP, tenkantis vienam gyventojui, siekė net 89742 dolerių 2008 metais. Straipsnyje skelbiama, jog taip yra dėl ypač aukštos švietimo sistemos, o išsilavinę žmonės garantuoja, kad šalis yra svarbus finansų centras visoje ES. „Norvegijai sėkmę garantuoja kuro atsargos. Didelės pajamos iš naftos ir dujų eksporto bei išvystyti technologijų ir telekomunikacijų sektoriai lėmė, kad Norvegija gali leisti finansuoti dosnias socialines programas ir neapkrauti verslo dideliais mokesčiais.“16 Remiantis grafiku - JAV taip pat užima aukštą poziciją. Tokie duomenys nestebina, žinant, kad ši valstybė nuo seno kapitalui turtinga šalis. Analizuojant besivystančias valstybes, matomas ženklus BVP, tenkančio vienam gyventojui,sumažėjimas. Lietuvos ir jos kaimynių – Estijos ir Lenkijos bendrojo vidaus produkto vidurkis, tenkantis vienam gyventojui, siekia apie 17659,8 dolerių, Turkijos - 13471,8 dolerių, Bulgarijos -12488 dolerių. Besivystančių valstybių blogesnę padėtį gali lemti tai, jog silpnesnės šalys mažiau procentų nuo BVP skiria švietimui, jų gyventojai mažiau raštingi, didesnis nusikalstamumas, korupcija, nedarbo lygis. Taigi, bendrojo vidaus produkto dalis, tenkanti vienam gyventojui, stipriai skiriasi tarp išsivysčiusių ir besivystančių valstybių. Todėl pagal šį požymį galima aiškiai atskirti stiprios ir silpnos ekonomikos šalis. Galima daryti išvadą, jog šalių, turinčių gana tvirtą specializaciją, BVP rodiklis svyruoja mažiau, nei šalių, kurios neturi gerai išvystytos specializacijos ir „ieško savęs“. Nedarbo lygis ir migracija išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse Vienas iš reikšmingiausių ekonomikos kitimą atskleidžiančių rodiklių yra nedarbo lygis, kuris parodo šalies bedarbių skaičiaus ir darbo jėgos santykį. Nedarbo lygis parodo reikšmingiausio gamybos ištekliaus panaudojimo laipsnį šalies ekonomikoje. Mokslinėje literatūtoje taip pat akcentuojamos socialinės ir psichologinės neigiamos nedarbo pasekmės, skatinančios valstybes kovoti su nepageidaujamu ir žalingu nedarbo lygio augimu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!